Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-42-976/2025

                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00044-2019-7

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                   

                                                                                                     1.1.9.7; 1.2.17.6.1; 2.8.9.1

                                                                                                     (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (plenarinės sesijos pirmininkė), Albino Antanaičio, Arūno Budrio, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Dariaus Kantaravičiaus, Artūro Pažarskio, Aleno Piesliako, Alvydo Pikelio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Artūro Ridiko, Tomo Šeškausko, Algimanto Valantino ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistajam Ž. S., jo gynėjui advokatui Dariui Raulušaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Vaidos Pužauskienės, nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžiu (patikslintu Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. ir 2022 m. spalio 4 d. nutartimis dėl padarytų netikslumų ir rašymo apsirikimo) Ž. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir Ž. S. paskirta subendrinta galutinė bausmė – 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda, ją nustatyta sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš nuteistojo Ž. S. priteista Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 58 045,06 Eur, o Valstybinio socialinio draudimo fondui priteista 12 758,02 Eur žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, iš Ž. S. konfiskuotos iš nusikalstamų veikų gautos lėšos – 40 000 Eur.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendžiu nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.

Panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalis dėl Ž. S. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) ir priimtas naujas nuosprendis: Ž. S. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalis dėl Ž. S. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių subendrinimo.

Panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalis dėl 40 000 Eur konfiskavimo iš Ž. S. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Plenarinė sesija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o prokurorės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Ž. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d. Klaipėdos rajone, veikdamas tyčia, neįkūręs įmonės ir kitais būdais neįteisinęs savo vykdomos individualios veiklos, neinformavęs mokesčio administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, versliškai ir stambiu mastu bei kitokiu neteisėtu būdu ėmėsi ūkinės komercinės veiklos statybų srityje, pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. VA-36 „Dėl Fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus, nustatančius, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, privalo savo deklaruotos gyvenamosios vietos apskrities mokesčių inspekcijai pateikti tinkamai užpildytą nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (forma REG812). Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

1.1.       Ž. S., pažeisdamas šiuo įsakymu patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių 7 straipsnio reikalavimus, tyčia Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė REG812 formos prašymo įregistruoti jį (Ž. S.) į Mokesčių mokėtojų registrą, dėl to pažeisdamas: 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2 straipsnio 16 dalį („mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį“), 8 straipsnio 1 dalį („kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“), 40 straipsnį („mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę <...>; 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“); 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus; 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies, 71 straipsnio 1 dalies nuostatas („prievolė registruotis pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas <...>. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju“), 71 straipsnio 2 dalies, 92 straipsnio 3 dalies nuostatas; 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2 straipsnio 9 dalies, 10 straipsnio 3 dalies 2 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.), 10 straipsnio 3 dalies 2 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) nuostatas, 12 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus („1. Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti <...>. 2. Priskaičiuotas socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos“), 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus; 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija) 17 straipsnio 1 dalies reikalavimus („draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, už asmenis: 1) dirbančius pagal darbo sutartis“), 17 straipsnio 2 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.), 17 straipsnio 4 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.), 17 straipsnio 4 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) nuostatas, vykdė statybos darbus A. L., G. U., A. M., A. D., K. B., T. U., A. D. ir R. D. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d. iš jų per dvidešimt keturis kartus gavo iš viso 274 700 Eur lėšų (pajamų), t. y. 2017 m. per aštuonis kartus gavo 117 000 Eur pajamų, 2018 m. per penkiolika kartų gavo 139 000 Eur pajamų, o 2019 m. per vieną kartą gavo 18 700 Eur pajamų.

1.2.       Ž. S., gavęs 274 700 Eur pajamų ir siekdamas išvengti 40 733,08 Eur PVM, nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. atsiradus prievolei registruotis PVM mokėtoju, pateikiant prašymą mokesčių administratoriui, kaip PVM mokėtojas neįsiregistravo ir nepateikė centrinio mokesčio administratoriui PVM mokėtoju neįregistruoto asmens PVM apyskaitų (forma FR0608) už 2017 m. 8, 10–12 mėn., 2018 m. 1–3, 7–9, 11 mėn., 2019 m. 1 mėn., ir jose nedeklaravo 234 700 Eur PVM apmokestinamųjų sandorių, iki kito mėnesio 25 dienos, neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 40 733,08 Eur PVM (2017 m. – 13 363,65 Eur, 2018 m. – 24 123,98 Eur, 2019 m. – 3245,45 Eur).

1.3.       Ž. S. taip pat, vykdydamas individualią veiklą ir iš jos gavęs 274 700 Eur pajamų, nepriskaičiavo ir nesumokėjo iš viso 9535,52 Eur socialinio draudimo (VSD) įmokų (t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. – 2481,78 Eur, nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. – 6544 Eur, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d. – 509,74 Eur) bei nepriskaičiavo ir nesumokėjo iš viso 3100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų

3.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., vykdydamas individualią veiklą, dvidešimt trimis atvejais gavo 256 000 Eur lėšų (pajamų) už statybos darbų atlikimą ir, veikdamas tyčia, siekdamas išvengti 15 689,25 Eur gyventojų pajamų mokesčio (GPM), pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 3 straipsnio nuostatas („pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas“), 27 straipsnio 1 dalies nuostatas („nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip“), mokesčių administratoriui pateikė metines 2017 metų (pateikta 2019 m. birželio 3 d.) ir 2018 metų (pateikta 2019 m. birželio 3 d.) pajamų deklaracijas, kuriose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo Ž. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių Ž. S. veiksmuose buvimo ir pagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija), kurioje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už siekimą išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL. Tačiau įvertinus tai, kad vykstant šioje byloje apeliaciniam procesui 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo nauja 2023 m. balandžio 27 d. BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią pasikeitė nuteistajam Ž. S. inkriminuotos šios nusikalstamos veikos teisinis vertinimas, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, jam taikomas nuteistojo teisinę padėtį švelninantis įstatymas – nauja baudžiamojo įstatymo redakcija, ir Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 1 dalis).

5.       Šios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BK 72 straipsnio nuostatas, dėl to, Ž. S. taikydamas baudžiamojo poveikio priemonę – turto (pajamų) konfiskavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nuteistajam Ž. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pavojingumą, paskirtos baudos ir priteistų civilinių ieškinių dydžius, 40 000 Eur konfiskavimas būtų neproporcinga ir nepagrįsta priemonė, dėl to pirmosios instancijos teismo paskirtas turto konfiskavimas panaikinamas.

III. Kasacinių skundų argumentai

6.       Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė V. Pužauskienė prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. S. panaikinta baudžiamojo poveikio priemonė – turto (pajamų) konfiskavimas, taikyti BK 72 straipsnio 1–3 dalių nuostatas ir iš nuteistojo Ž. S. konfiskuoti 40 000 Eur. Kasatorė skunde nurodo:

5.1.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime, spręsdamas klausimą dėl turto konfiskavimo taikymo, neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo praktiką, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pagal BK 72 straipsnio nuostatas, taip sudarydamas galimybę nuteistajam Ž. S. neteisėtai gauti didelę turtinę naudą iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

5.2.       Nusikalstamos veikos padarymas negali būti ekonomiškai naudingas kaltininkui, dėl to nusikalstamos veikos rezultato (pajamų) konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių. Taigi, tik pritaikius turto konfiskavimą, gali būti atkurta sąžininga ekonominė pusiausvyra ir užtikrinta, kad nusikalstamos veikos padarymas kaltininkui nebūtų naudingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-143-976/2019, 2K-189-387/2021, 2K-91-976/2023 ir kt.).

5.3.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ž. S., neteisėtai vykdydamas statybos darbus, gavo 274 700 Eur pajamų. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai nusprendė, kad šios gautos pajamos yra vertinamos kaip nusikalstamos veikos padarymo rezultatas, dėl to, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai iš Ž. S. konfiskavo 40 000 Eur.

5.4.       Kasaciniame skunde kritikuojama kaip nepagrįsta ir prieštaringa apeliacinės instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada, kad Ž. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį rezultatu gali būti laikomi tik nuteistojo nesumokėti mokesčiai, o ne visos pajamos, gautos už statybos darbus. Kasatorės nuomone, pagal byloje pateiktus skaičiavimus akivaizdu, kad Ž. S., sumokėjęs paskirto dydžio baudą ir atlyginęs priteistus civilinius ieškinius, taip pat atėmus specialisto išvadoje nustatytus galimus atskaitymus iš gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų, iš inkriminuotos nusikalstamos veikos turės turtinės naudos, kuri nėra mažesnė nei 40 000 Eur.

5.5.       Taigi, nagrinėjamu atveju, netaikant turto konfiskavimo, Ž. S. liktų neteisėtai praturtėjęs iš savo nusikalstamų veiksmų.

7.       Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. S. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir bylą Ž. S. nutraukti. Netenkinus šio prašymo, prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

6.1.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skundžiamuose sprendimuose netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pagal BK 202 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė esminius BPK 20 straipsnio, BPK 320 straipsnio 3 dalies bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir rungimosi principų pažeidimus, neteisingai išsprendė turtinės žalos dydžio ir jos atlyginimo klausimus ir paskyrė nuteistajam Ž. S. neteisingą ir per griežtą bausmę, dėl to šie pažeidimai suvaržė nuteistojo procesines teises į veiksmingą gynybą ir teisingą (sąžiningą) procesą, taip pat sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

6.2.       Ž. S. inkriminuojant nusikalstamą veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, skundžiamuose nuosprendžiuose nustatyta, kad vykdydamas šią (t. y. neįteisintą statybų organizacinę) veiklą nuteistasis gavo iš viso 274 700 Eur pajamų ir nuo jų nesumokėjo į valstybės biudžetą 40 733,08 Eur PVM, 9535,52 Eur VSD bei 3100,36 Eur PSD įmokų. Nesumokėti mokesčiai valstybei nėra šios inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymis, tačiau teismai šiomis nustatytomis aplinkybėmis dėl nesumokėtų mokesčių valstybei rėmėsi spręsdami byloje pateiktus Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo. Atkreipiamas dėmesys, kad nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu Ž. S. dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, kuriame buvo kaltinamas ir dėl nesumokėto 15 689,25 Eur GPM į valstybės biudžetą, išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau teismas skundžiamame sprendime į tai neatsižvelgė ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria iš dalies buvo tenkintas Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys ir iš Ž. S. priteistas nesumokėtas 17 311,98 Eur GPM, nepakeitė. Kasatorių nuomone, nesant Ž. S. nuteistam dėl GPM nesumokėjimo, ši Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio dalis turėjo būti palikta nenagrinėta. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018 ir kt.).

6.3.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skundžiamuose sprendimuose spręsdami tiek dėl Ž. S. inkriminuotos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, tiek dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinių ieškinių pagrįstumo, rėmėsi prieštaringomis ir neteisingomis 2020 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje ir 2024 m. vasario 19 d. ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, dėl to iš nuteistojo buvo priteistos neteisingai apskaičiuotos privalomojo sveikatos draudimo (PSD) ir socialinio draudimo (VSD) įmokų bei gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumos.

6.4.        2020 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad Ž. S. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d. vykdė neįteisintą individualią veiklą (gyvenamųjų namų statybą) ir iš šios veiklos gavo 274 700 Eur pajamų, tačiau nepriskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 40 733,08 Eur pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir 15 689,25 Eur gyventojų pajamų mokesčio (GPM) bei 9535,52 Eur socialinio draudimo (VSD) ir 3100,36 Eur privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų. Tuo tarpu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo paskirta apskaitos ir finansų ekspertizė, jos akte nurodoma, kad Ž. S. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d. nepriskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 40 733,08 Eur pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir 9011 Eur gyventojų pajamų mokesčio (GPM), o socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų mokėti neprivalėjo. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino (t. y. apklausdamas ekspertizės aktą pateikusį ekspertą ar papildomai paskirdamas naują ekspertinį tyrimą) ir skundžiamame sprendime tiek grįsdamas nuteistojo Ž. S. kaltę pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, tiek spręsdamas dėl civilinių ieškinių dydžių pagrįstumo rėmėsi tik specialisto išvadoje pateiktomis išvadomis. Tuo tarpu ekspertizės akte pateiktų išvadų nevertino ir motyvuotų išvadų (paaiškinimų) skundžiamame sprendime dėl to nepateikė.

6.5.       Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Ž. S. mokėtino GPM dydžio, turėjo patikslinti ekspertizės akte netinkamai taikyto GPM tarifo dydį (t. y. ekspertas, apskaičiuodamas mokėtiną GPM, padarė klaidą ir taikė ne 5 procentų pajamų mokesčio tarifą, kuris taikomas individualios veiklos pajamoms, o 15 procentų) ir remtis būtent šiame akte pateikta išvada dėl mokėtino GPM dydžio, taikant faktinių išlaidų apskaičiavimo metodą (t. y. šio tyrimo metu buvo įvertinti ir nuteistojo pateikti dokumentai, pagrindžiantys jo turėtas išlaidas vykdant gyvenamųjų namų statybą), o ne specialisto išvadoje nustatytu GPM dydžiu, kuris apskaičiuotas nepagrįstai taikant 30 procentų atskaitymo nuo gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų principą. Be to, šis principas gali būti taikomas tik gyventojo pasirinkimu (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio 1, 2, 12 dalys), o Ž. S. šios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu aiškiai deklaravo, kad siekia, jog apskaičiuojant GPM nuo jo de facto (faktiškai) vykdytos individualios veiklos būtų atimamos faktinės patirtos išlaidos, ir pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus bei neišreiškė pageidavimo, kad būtų taikomas 30 procentų leidžiamų atskaitymų būdas. Taigi, teismai negalėjo remtis specialisto išvada, kurioje Ž. S. vykdytos veiklos sąnaudoms buvo priskirta tik 30 procentų jo gautų pajamų, o turėjo nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias tikrąjį jo patirtų išlaidų dydį ir mokėtiną GPM, atsižvelgdami į išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

6.6.       Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje, 89 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad į valstybės biudžetą mokėtina PVM suma apskaičiuojama iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM sumos už pateiktas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas atėmus atskaitomą pirkimo PVM sumą. Tuo tarpu tiek iš specialisto išvados, tiek iš ekspertizės akto turinio matyti, kad, apskaičiuojant Ž. S. į valstybės biudžetą mokėtiną PVM dydį, nebuvo vertinamos ir buvo ignoruojamos pateiktos PVM sąskaitos faktūros, patvirtinančios namų statybose panaudotų medžiagų pirkimą ir kartu sumokėtą pirkimo PVM (t. y. nebuvo vertinamos nuteistojo patirtos išlaidos). Tai, kad Ž. S. aktualiu laikotarpiu neapskaitė (netinkamai apskaitė) vykdant namų statybos darbus patirtų pirkimo PVM sumų, savaime nereiškia, jog šias prekes ar paslaugas įsigijo nemokėdamas pirkimo PVM. Be to, Ž. S. pateiktose PVM sąskaitose faktūrose pirkimo PVM sumos yra aiškiai išskirtos ir nekyla jokių abejonių, kad jis tiek paslaugas, tiek prekes pirko mokėdamas kainą ir pirkimo PVM. Kasatorių nuomone, konstatavus, kad Ž. S. pažeidė pareigą registruotis PVM mokėtoju ir vengė pareigos mokėti PVM, galimai išvengtos mokestinės prievolės dydis turėjo būti apskaičiuojamas įvertinant visas aplinkybes (t. y. tiek pagrindžiančias pareigą mokėti PVM, tiek mažinančias šios pareigos piniginę išraišką), o ne tik nuo visų gautų jo pajamų. Taigi, pagal specialisto ir eksperto netinkamą apskaičiavimo būdą (t. y. pirkimo PVM neskaičiuoja, nes nebuvo registruotas PVM mokėtoju ir nebuvo įregistravęs individualios veiklos), Ž. S. buvo apskaičiuota nepagrįstai didesnė mokėtino PVM suma.

6.7.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. balandžio 26 d. nutartyse (administracinės bylos Nr. A(438)-8/2011, A-442-1474/2012) yra nurodęs, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, PVM apmokestinami asmenys, kurie nebuvo įsiregistravę kaip PVM mokėtojai, nepraranda galimybės įgyvendinti teisės į PVM atskaitą nuo sandorių, sudarytų iki oficialaus įsiregistravimo kaip PVM mokėtojui momento, jei yra tenkinamos dvi esminės sąlygos: 1) apmokestinamasis asmuo privalo turėti pagal teisės aktų reikalavimus išrašytą sąskaitą faktūrą, kuria buvo įforminti PVM apmokestinami sandoriai; 2) apmokestinamasis asmuo privalo įsiregistruoti kaip PVM mokėtojas per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo.

6.8.       Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, Ž. S. šias teismų praktikoje nustatytas sąlygas atitiko: pateikė PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodytos namų statybos išlaidos ir išskirtos pirkimo PVM sumos; 2021 m. gruodžio 2 d. Klaipėdos VMI pateikė prašymą įregistruoti kaip PVM mokėtoją nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. ir kartu su šiuo prašymu pateikė pajamų pagal individualią veiklą suvestines; 2021 m. gruodžio 15 d. Klaipėdos VMI pateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitas (forma FR0608) už 2018–2019 m., t. y. už 2018 m. 1–12 mėn. deklaravo iš viso 52 084 Eur apmokestinamųjų pajamų ir 4298 Eur mokėtino PVM, o už 2019 m. 1–5 mėn. ir 7–10 mėn. deklaravo iš viso 5610 Eur apmokestinamųjų pajamų ir 0 Eur mokėtino PVM bei 582 Eur grąžintino PVM. Kasatorių nuomone, įvertinus tai, akivaizdu, kad nei specialistui, nei ekspertui nebuvo jokių kliūčių apskaičiuoti Ž. S. privalomą mokėti PVM, atsižvelgiant į faktiškai jo sumokėtą pirkimo PVM, vykdant gyvenamųjų namų statybos veiklą.

6.9.       Kasaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje mokestiniai teisiniai santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti. BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicija konkuruoja ne tik su Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 127 straipsniu, bet ir su Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (138–143 straipsniai), nustatančiomis atsakomybę mokesčių mokėtojams, pažeidusiems mokesčių įstatymus, nedeklaravusiems deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikiusiems mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažinusiems. Kasatorių nuomone, pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad Ž. S. veika organizavus gyvenamųjų namų statybą, iš to gavus pajamų ir netinkamai apskaičiavus mokesčius neatitinka baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo lygio. Be to, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, neleidžiančių (ribojančių) Ž. S. traukti atsakomybėn pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.

6.10.       Pažymima, kad už BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką Ž. S. paskirta 300 MGL bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga inkriminuojamos veikos pavojingumui, taip pat prieštarauja teisingumo principui. Kasatorių nuomone, teismai skundžiamuose sprendimuose nevertino, kad Ž. S. nusikalto pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, o dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nekilo sunkių padarinių. Be to, teisingai apskaičiavus ir sumažinus nesumokėtų mokesčių sumas, atitinkamai turėtų būti mažinamas ir Ž. S. paskirtos baudos dydis.

6.11.       Teismai skundžiamuose sprendimuose taip pat neatsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes (t. y. nuteistasis nevengė baudžiamojo persekiojimo ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė išsamius parodymus; teikė reikalingus dokumentus ir taip padėjo išaiškinti jam inkriminuojamą veiką; pripažino visas jam inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes) ir nepagrįstai nepripažino Ž. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

IV.        Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8.       Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės V. Pužauskienės, nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9.       Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023, 2K-7-29-594/2025 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, tikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-5-895/2018, 2K-7-8-788/2018, 2K-193-648/2022, 2K-104-697/2023 ir kt.). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-16-788/2023 ir kt.). Taigi, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023 ir kt.).

10.       Iš nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis skundo argumentų skiriama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo kritikai, įskaitant argumentus dėl netinkamo specialiųjų žinių vertinimo. Dėl to tokie kasatorių teiginiai ir argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Kasatorių skundo argumentai dėl nuteistojo teisių suvaržymo, bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, ar tai, kad teismai nesilaikė BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų nešališkumo ir teisės į teisingą teismą reikalavimų, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl nebus nagrinėjami.

11.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra BK 202 straipsnio 1 dalies taikymas (sprendžiant dėl baudžiamosios, administracinės ir mokestinės atsakomybės santykio) ir BK 72 straipsnio taikymas (sprendžiant dėl nusikalstamos veikos rezultato konfiskavimo). Taip pat teisės taikymo aspektu nagrinėjami klausimai, susiję su tinkamu civilinių ieškinių išsprendimu (vertinant nesumokėtų mokesčių ir įmokų dydžio skaičiavimo metodiką). Užtikrinant kaltinamojo teisę teisės aspektu ginčyti bausmės skyrimo taisyklių taikymą, nagrinėjama, ar tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas paskiriant bausmę ir nepripažįstant atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

12.       Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad Ž. S. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už vykdytą statybų veiklos organizavimą neįregistravus individualios veiklos buvo taikyta nepagrįstai, nes šioje byloje susiklostę teisiniai santykiai laikytini mokestiniais ginčais.

13.       BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus teisinius gėrius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-201-719/2023 ir kt.).

12.1.                      Verslo tvarkos reglamentavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardytų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka atskleisti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, o būtina nustatyti ir tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016).

12.2.                      Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį negalima, jei nėra vieno iš būtinųjų požymių – versliškumo arba stambaus masto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-102-222/2018, 2K-91-976/2023 ir kt.).

12.3.                      Versliškumo požymis veikoje nustatomas konstatavus, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013, 2K-91-976/2023 ir kt.). Versliškumas suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą negu pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę (ANK 127 straipsnis), jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą, o identifikuojamas ir pagal kitus požymius, rodančius didesnį veikos pavojingumo laipsnį (parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto kriterijumi. Kiekvienu atveju šis požymis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pabrėžiama, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo ir neproporcingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-165-976/2018).

12.4.                      BK 212 straipsnio 4 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) nustatyta, kad BK 202 ir BK 203 straipsniuose nurodyto neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla ir neteisėtos juridinio asmens veiklos mastas yra stambus, kai iš šios veiklos gautos paskutinių dvylikos mėnesių pajamos arba nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė viršija 500 MGL dydžio sumą. Kartu nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad stambaus masto požymis

12.5.                      Objektyvieji požymiai (versliškumas arba stambus mastas), rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu ir tinkamas motyvavimas yra būtini tokio pobūdžio bylose. Nustačius bent vieną iš šių požymių, neteisėta veikla užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę pagal ANK 127 straipsnį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-976/2018, 2K-202-303/2020).

12.6.                      BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi atitinkama veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais vykdant ekonominę veiklą, o su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai: neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-37-689/2018, 2K-130-976/2018, 2K-143-976/2019, 2K-218-1073/2020, 2K-263-788/2022, 2K-91-976/2023).

12.7.                      Nagrinėjamoje byloje kartu pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog individuali veikla – savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Administracinių teismų praktikoje nurodoma, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo (siekimo gauti pajamų) – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamų. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas. Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-902/2006, A14-916/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A8-693/2007,  A-442-1489/2011, A-3501-438/2019 ir kt.). Taigi, nustačius, kad asmens veikloje buvo visi individualios veiklos požymiai, iš to kyla pareiga laikytis mokestinių įstatymų (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) ir kt.) reikalavimų tuos mokesčius ir įmokas deklaruoti ir sumokėti.

2.                      Plenarinės sesijos vertinimu, teismai, remdamiesi pirmiau aptartais teismų praktikoje formuluojamais nusikaltimo atribojimo nuo administracinio nusižengimo, taip pat mokestinio delikto kriterijais, pagrįstai nuteistojo Ž. S. veiklą pripažino nusikalstama veika, pakankamai išsamiai ir argumentuotai pagrindė abiejų BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių – stambaus masto ir versliškumo – buvimą nuteistojo Ž. S. veikoje.

13.1.                      Teismai nustatė, kad Ž. S., siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, neužregistravęs vykdomos veiklos, neinformavęs centrinio mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, ėmėsi ūkinės komercinės veiklos statybų srityje ir šią veiklą vykdė nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d. Taip pat nustatyta, kad per šį laikotarpį Ž. S. iš šios neteisėtos veiklos gavo iš viso 274 700 Eur pajamų.

13.2.                      Veikos versliškumo požymis byloje nustatytas pagrįstai ir teismų tinkamai motyvuotas tuo, kad nuteistasis atliko kryptingus darbus savo veiklai vykdyti: į tinklalapius kėlė skelbimus apie parduodamus žemės sklypus ir taip surasdavo užsakovų namų statyboms; stengdamasis neatskleisti informacijos apie neteisėtai vykdomą ūkinę komercinę veiklą, iš užsakovų dažniausiai prašydavo grynųjų pinigų; su statybos darbų specialistais sudarydavo žodinius susitarimus; neišduodavo mokėjimus patvirtinančių oficialių apskaitos dokumentų; nerinko išlaidas patvirtinančių dokumentų, o surašydamas dokumentus dėl darbų atlikimo, įrašydavo į juos ir tikrovės neatitinkančias pinigų sumas ir pan. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistojo Ž. S. vykdoma veikla buvo sisteminga, jis daugiau nei per pusantrų metų laikotarpį septyniems užsakovams organizavo namų statybos darbus ir už juos nuolat gaudavo pajamų. Nustatyta ir tai, kad ši nuteistojo veikla buvo vienas iš pagrindinių jo pajamų ir pragyvenimo šaltinių. Taigi tokia veika visiškai atitinka ne tik versliškumo požymį, tačiau pagrįstai laikytina individualia veika mokesčių teisės kontekste, t. y. tokia savarankiška, tęstine veikla, kuria buvo siekiama gauti pajamų ir kurią vykdantis asmuo, be kita ko, turi pareigą deklaruoti pajamas, kad būtų apskaičiuoti mokėtini mokesčiai ir įmokos.

13.3.                      Veikos stambaus masto požymis byloje taip pat nustatytas, byloje neginčijama, kad nuteistasis iš individualios veikos per maždaug pusantrų metų (nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d.) gavo iš viso 274 700 Eur, t. y. akivaizdžiai žymiai daugiau nei 500 MGL dydžio per vienerius metus, pajamų. 

13.4.                      Veika buvo vykdoma BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytu – kitokiu neteisėtu būdu, t. y. neregistravus vykdomos veiklos, neinformavus centrinio mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą.

13.5.                      Nuteistojo suvokimą apie tokios veiklos neteisėtumą, be kita ko, ir pareigą deklaruoti pajamas ir sumokėti atitinkamus mokesčius, be jau pirmiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, rodo ir tai, kad šią veiklą jis pradėjo vykdyti turėdamas pakankamos su verslu susijusios patirties ir dirbdamas UAB „B.“ vadovu. Nuteistojo paaiškinimai, kad pajamas būtų deklaravęs pabaigus 2017–2018 metais pradėtus darbus ir sandorius bei paaiškėjus, kokios pajamos deklaruotinos ir kokie mokesčiai mokėtini, ar tai, kad 2021 m. gruodžio mėn. jis pateikė (patikslino) tam tikras pajamų deklaracijas VMI, t. y. jau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir gavus 2020 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadą, rodo, kad jam yra suprantami ir žinomi teisėti veikimo būdai, užsiimant individualia ūkine komercine veikla statybų srityje.

13.6.                      Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamų sprendimų turinį ir juose išdėstytus nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus, plenarinė sesija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismų sprendimuose Ž. S. vykdytos veiklos neteisėtumas, versliškumo ir stambaus masto požymiai, tiesioginės tyčios turinys, t. y. BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, atskleisti ir nustatyti, padarytos išvados yra argumentuotos, pagrįstos byloje ištirtais įrodymais ir jų visumos vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje (71 punktas) taip pat argumentuotai pasisakė baudžiamosios, administracinės ir mokestinės atsakomybės už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla atribojimo klausimu ir nurodė teisiškai pagrįstus motyvus, kodėl nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas proporcingas.

3.                      Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, plenarinė sesija konstatuoja, kad nuteistojo Ž. S. veika pagrįstai pripažinta nusikaltimu ir teisingai kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir bausmės

4.                      Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo Ž. S. atsakomybę lengvina aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jis pripažino jam inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi ir padėjo išaiškinti nusikaltimą.

15.1.                      Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra taikomas, kai teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant reikalaujamų požymių visumos, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-594/2025).

15.2.                      Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-29-594/2025 ir kt.).

15.3.                      Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlygina žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-594/2025).

15.4.                      Padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką pripažintini atvejai, kai kaltininkas laisva valia aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, kurios (dalis kurių) pareigūnams iki tol nebuvo žinomos, nurodo nusikalstamos veikos išaiškinimui reikšmingos informacijos žinančius asmenis ir (ar) pateikia nusikalstamos veikos išaiškinimui reikšmingus daiktus, dokumentus, kitus objektus arba nurodo jų buvimo vietą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023).

15.5.                      Byloje nustatyta, kad nuteistasis Ž. S., duodamas parodymus, nebuvo nuoširdus, savanoriškai (t. y. kol byloje nebuvo pateikta specialisto išvada) neatskleidė visų esminių veikos aplinkybių, be to, viso proceso metu bandė sumenkinti savo vaidmenį darant nusikalstamą veiką, teigdamas, kad tyčia pažeisti nustatytos verslo reguliavimo tvarkos jis nesiekė, kad dėl nerūpestingumo ir didelio užimtumo jis pamiršo įsigyti verslo liudijimą naujam terminui ir pan. Apeliacinės instancijos teismas 75–77 nuosprendžio punktuose išdėstė aiškius motyvus, kodėl pripažinti Ž. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra pagrindo.

15.6.                      Kasacinio skundo argumentai, kad nuteistasis nevengė baudžiamojo persekiojimo, davė parodymus, teikė reikalingus dokumentus ir taip padėjo išaiškinti jam inkriminuojamą veiką, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad Ž. S. padėjo išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Vien aktyvus asmens dalyvavimas realizuojant BPK 21 straipsnio 4 dalyje ir BPK 22 straipsnio 3 dalyje suteiktas teises, t. y. parodymų davimas, dokumentų teikimas, nėra pagrindas pripažinti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką. 

5.                      Nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai nevertino reikšmingų aplinkybių (t. y. kad nuteistasis nusikalto pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nekilo sunkių padarinių ir kt.), dėl to nuteistajam paskyrė aiškiai per griežtą ir neproporcingą bausmę – 300 MGL dydžio baudą. Tačiau pagal kasacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti BK nuostatų, skirtų bausmės skyrimui, reikalavimai.

16.1.                      Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Bausmės dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas ne konkretaus dydžio nustatymo aspektu, o išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-8-788/2018, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

16.2.                       Už BK 202 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nustatytos nusikalstamos veikos padarymą nurodytos alternatyvios viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmės. Nusikaltimo padarymo metu galiojusi BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto redakcija (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija) nustatė, kad už apysunkį nusikaltimą skiriama nuo 100 iki 4000 MGL dydžio bauda.

16.3.                       Teismai, skirdami Ž. S. bausmę už padarytą jo nusikalstamą veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, kuri nukreipta prieš valstybės nustatytą ekonominės veiklos vykdymo tvarką ir jos finansų sistemą, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas, tarp jų ir kasaciniame skunde nurodytas, aplinkybes (t. y. vertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė, kad šis asmuo anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka už tokio pobūdžio ar kitus šiurkščius pažeidimus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, vykdo individualią veiklą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą) ir nurodė, kodėl nuteistajam paskirta bausmė – bauda – atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus ir yra teisinga.

16.4.                       Teisės taikymo aspektu patikrinus žemesnės instancijos teismų sprendimus, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuotina, kad šioje byloje Ž. S., nuteistam už BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytą apysunkį nusikaltimą, paskirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda, kuri artima minimaliam baudos bausmės dydžiui, yra tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia bausmės teisingumo principo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

6.                      Kasaciniame skunde prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnį. Prokurorės teigimu, teismas, nekonfiskuodamas iš nuteistojo Ž. S. pajamų, gautų iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, sudarė jam galimybę neteisėtai gauti didelę turtinę naudą (t. y. ne mažesnę nei 40 000 Eur).

7.                      Plenarinė sesija pažymi, kad iš neteisėtos komercinės veiklos gautų pajamų konfiskavimas yra nuosavybės naudojimo kontrolė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalies prasme (pvz., 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Silickienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20496/02, 62 punktas; 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje S. C. Fiercolect Impex S. R. L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 26429/07, 57 punktas). Nuosavybės apsaugos reikalavimai įtvirtinti ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnyje „Teisė į nuosavybę“.

18.1.                      Pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus nuosavybės teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatymo, atitikti bendrąjį interesą ir būti proporcingas (pvz., 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje S. C. Fiercolect Impex S. R. L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 26429/07, 57 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pažymėta, kad tai, kokius mokesčius ar įmokas reikia surinkti, pirmiausia turi spręsti nacionalinės valdžios institucijos. Sprendimai šioje srityje paprastai apima politinių, ekonominių ir socialinių klausimų, kuriuos Konvencija palieka susitariančiųjų valstybių kompetencijai, įvertinimą, taigi valstybių vertinimo laisvė yra plati (pvz., 2023 m. birželio 27 d. sprendimas byloje S. C. Zorina International S. R. L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 15553/15, 41 punktas).

18.2.                      Iš nusikalstamų veikų gautų pajamų konfiskavimo kontekste reikšmingi ES teisės aktai – 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo; 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje; 2024 m. balandžio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2024/1260 dėl turto susigrąžinimo ir konfiskavimo – neįtvirtina valstybėms narėms griežtai apibrėžtų pareigų nustatyti atitinkamą teisinį reguliavimą dėl pajamų, gautų iš tokio pobūdžio veikų kaip BK 202 straipsnyje nustatyta neteisėta komercinė veikla, konfiskavimo apimties. Šiuose teisės aktuose valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, kad būtų galima visiškai arba iš dalies konfiskuoti pajamas, gautas iš nusikalstamos veikos (Pamatinio sprendimo 2 straipsnio 1 dalis; Direktyvos 2014/42/ES 4 straipsnio 1 dalis; Direktyvos (ES) 2024/1260 12 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad minėtų direktyvų taikymo sritis iš esmės apribota tam tikrais sunkiais nusikaltimais (Direktyvos 2014/42/ES 3 straipsnis; Direktyvos (ES) 2024/1260 2 straipsnis), o pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių teisės pažeidimų atvejais valstybės narės gali naudoti kitas nei baudžiamąsias procedūras, skirtas iš pažeidėjo nusikalstamu būdu įgytoms lėšoms atimti.

18.3.                      Nagrinėjamai baudžiamajai bylai aktualioje EŽTT jurisprudencijoje svarbią reikšmę vertinant konfiskavimo proporcingumą turi atitinkamo turto kilmės teisėtumas, su juo susijusių teisių pažeidimų pavojingumas ir žala teisės saugomiems gėriams. Antai, konfiskavimas paprastai pripažįstamas neproporcingu, kai konfiskuojamas teisėtai gautas turtas, dėl kurio vėliau nesilaikoma tam tikrų formalių reikalavimų (pavyzdžiui, pareigos deklaruoti, nesusijusios su mokestinių prievolių išvengimu), o jų pažeidimas nepadaro teisės saugomiems gėriams tokios didelės žalos, kad tai pateisintų ne tik baudos, bet ir konfiskavimo taikymą (pvz., 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Ismayilov prieš Rusiją, peticijos Nr. 30352/03; 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Yaremiychuk ir kiti prieš Ukrainą, peticijų Nr. 2720/13 ir šešios kitos; 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimas byloje Ya?aro?lu prieš Turkiją, peticijos Nr. 78661/11). Kita vertus, EŽTT atskirose bylose nenustatė, kad pajamų, gautų iš savaime teisėtos komercinės veiklos, vykdomos nesilaikant įstatymo reikalavimų, kuriais siekiama kovoti su mokesčių vengimu, skatinti atsakomybę verslo srityje, kitų svarbių viešojo intereso tikslų, konfiskavimas pažeistų Konvenciją (pvz., 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje S. C. Fiercolect Impex S. R. L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 26429/07; 2023 m. birželio 27 d. sprendimas byloje S. C. Zorina International S. R. L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 15553/15).

8.                      Baudžiamajame kodekse nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, be kita ko, turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018, 2K-143-976/2019, 2K-7-76-719/2022, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.).

19.1.                      Kasacinės instancijos teismo praktika, aiškinant nusikalstamos veikos rezultato konfiskavimo taisykles, yra gana nuosekli. Vienas pagrindinių turto konfiskavimo tikslų, susijusių su nusikalstamos veikos rezultato konfiskavimu, taip pat yra ir principo ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) užtikrinimas. Su baudžiamosios teisės paskirtimi ir funkcija nebūtų suderinami atvejai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iš to dar galėtų gauti naudos. Nusikalstamos veikos padarymas negali būti ekonomiškai naudingas kaltininkui, todėl nusikalstamos veikos rezultato (pajamų) konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-387/2021, 2K-91-976/2023 ir kt.).

19.2.                      Kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-143-976/2019, 2K-91-976/2023). Nusikalstamos turtinės naudos gavimą patvirtinantys įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-1073/2018, 2K-62-495/2022, 2K-9-387/2025).

19.3.                      Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat formuluojama taisyklė, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas (uždraustos veikos rezultatas) konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243-942/2016, 2K-232-648/2023, 2K-2-511/2024). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58-511/2020, 2K-203-697/2020, 2K-40-813/2025 ir kt.).

19.4.                      Nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys į teismų praktiką, kurioje pažymėta, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pvz., narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016, 2K-143-976/2019, 2K-91-976/2023).

19.5.                      Plenarinė sesija nagrinėjamoje byloje taip pat pažymi, kad sprendžiant, koks turtas (kaip nusikalstamos veikos rezultatas) yra konfiskuotinas bylose dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, susijusios su vertimusi neteisėta ūkine, komercine ar finansine veikla, taip pat būtina nustatyti, kokio pobūdžio neteisėta veika – ar tokia, kuria verstis, tinkamai ją įregistravus, asmuo būtų galėjęs, ar tokia, kuria verstis asmuo apskritai nebūtų galėjęs (neturėtų teisės), – yra inkriminuota, nes tai gali lemti išvadą, kokios apimties turtas, t. y. gautos iš neteisėtos ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos pajamos, pripažintinas nusikalstamos veikos rezultatu.

19.6.                      Kaip matyti iš kasacinės instancijos teismo praktikos, atvejais, kai neteisėta ūkine, komercine ar finansine veikla verčiamasi tinkamai neįregistravus vykdomos veiklos, iš esmės siekiant nuslėpti iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčių administratoriaus, be kita ko, svarbu nustatyti, ar yra apskaičiuota mokestinė prievolė, ar ją galima išieškoti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) tvarka, ar valstybei padaryta žala. Jeigu mokesčiai sumokėti ar nustatyta, kad bus išieškomi šio įstatymo nustatyta tvarka, pajamos, gautos iš neteisėto vertimosi ūkine, komercine ar finansine veikla, įskaitant mokesčių sumą, paprastai nėra konfiskuotinos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016, 2K-143-976/2019, 2K-106-628/2021).

19.7.                      Tačiau atvejais, kai pajamos yra gaunamos iš vertimosi tokio pobūdžio neteisėta ūkine, komercine ar finansine veikla, kuria asmuo negalėtų teisėtai verstis, t. y. neturėtų teisės jos registruoti, gauti licenciją, leidimą ir pan., jokia mokestinė prievolė net negali būti apskaičiuota. Be kita ko, tokios veikos gali būti pripažįstamos pavojingesnėmis, nes jomis paprastai gali būti arba daroma žala ne tik verslo tvarkai, tačiau ir papildomiems objektams – žmonių sveikatai, tinkamam teisingumo vykdymui ir pan. Štai kasacinės instancijos teismas pritarė praktikai, kai buvo konfiskuotos visos iš tokios nusikalstamos veikos gautos pajamos atvejais, kai, pvz., klientams teikiamos teisinės konsultacijos, praradus teisę užsiimti advokato praktika; kai verčiamasi profesine – gydytojo dermatovenerologo profesinei kvalifikacijai priskirta – veikla, nebūnant gydytoju, neturint licencijos ir ne sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas; kai fizinis asmuo verčiasi skolinimo už palūkanas (kreditavimo) veikla, kuri yra licencijuojama ir kuria gali užsiimti tik juridinis asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2013, 2K-83-511/2023, 2K-91-976/2023).

9.                      Plenarinė sesija, atsižvelgdama į aptartą kasacinės instancijos teismo, EŽTT praktiką ir įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos rezultatu tinkamai pripažinti nesumokėti mokesčiai ir privalomos įmokos, tačiau byloje esant pareikštiems civiliniams ieškiniams pirmenybė, laikantis teismų praktikoje suformuluotų taisyklių, buvo suteikta žalos atlyginimui, kurio civiliniais ieškiniais reikalavo įgaliotos valstybės institucijos, o ne konfiskavimui.

20.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad individuali veikla – statybų organizavimo veikla, kuria vertėsi Ž. S., pati savaime nėra neteisėta. Nagrinėjamu atveju iš esmės neteisėtas siekis išvengti mokestinės prievolės neįsteigus juridinio asmens ar neįregistravus individualios veiklos padarė šią veiką nusikalstamą. Taigi, šiuo atveju nusikalstamos veikos rezultatu (kaltininko gauta nauda) laikytini nesumokėti mokesčiai ir privalomos įmokos (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 102–103 punktai).

20.2.                      Pagal aptartą teismų praktiką, iš nusikalstamos veikos gautas turtas (uždraustos veikos rezultatas) konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos rezultatu yra pripažintini nesumokėti mokesčiai ir įmokos, tačiau, įvertinęs tai, kad dėl jų yra pareikšti civiliniai ieškiniai, netaikė baudžiamojo poveikio priemonės – iš šioje byloje Ž. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos gautų visų ar dalies gautų pajamų konfiskavimo.

20.3.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad mokestinė prievolė iš esmės bus įvykdyta, taip pat yra pagrįsta ir motyvuota. Be to, toks mokestinės prievolės, kuri yra neįvykdyta dėl nusikalstamos veikos, klausimo sprendimas atitinka pirmiau minėtą kasacinės instancijos teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose ir užtikrina, kad iš nusikalstamos veikos nebus gauta turtinė nauda (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-86-303/2018, 2K-143-976/2019, 2K-106-628/2021).

20.4.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neteisėtai versdamasis ūkine komercine veikla Ž. S. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d. nesumokėjo 17 311,98 Eur GPM, 40 733,08 Eur PVM, 9535,52 Eur VSD, 3100,36 Eur PSD privalomų mokėti mokesčių ir įmokų, dėl kurių byloje buvo pareikšti ir patenkinti civiliniai ieškiniai. Civiliniai ieškovai – Klaipėdos apskrities VMI ir VSDFV Klaipėdos skyrius, reikšdami civilinius ieškinius padarytai žalai atlyginti, siejo ją su mokesčiais ir įmokomis, nesumokėtais Ž. S. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 2 d. verčiantis ūkine komercine veikla, kurios jis neregistravo ir neinformavo centrinio mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą.

20.5.                      Taigi, plenarinė sesija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje, įvertinus neteisėto vertimosi ūkine veikla pobūdį (vertimasis statybų organizavimo veikla neįkūrus įmonės ir kitais būdais neįteisinus vykdomos individualios veiklos, neinformavus mokesčio administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą) ir patenkinus civilinių ieškovų – Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo ieškinius dėl nesumokėtų mokesčių ir įmokų (kurių dydis yra nustatytas pagal mokesčių administratoriaus atliktą mokesčių bazės įvertinimą, t. y. potencialiai mažiau palankiu mokesčių mokėtojui būdu), turtinės naudos iš nusikalstamos veikos nuteistasis negaus

10.                      Apibendrindama tai, kas išdėstyta, plenarinė sesija konstatuoja, kad, teisės taikymo aspektu patikrinus bylą pagal prokurorės kasaciniame skunde nurodytus argumentus, nėra pagrindo pripažinti, jog, apeliacinės instancijos teismui panaikinus nuteistajam Ž. S. taikytą baudžiamojo poveikio priemonę – turto, t. y. visų jo gautų pajamų, konfiskavimą, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 72 straipsnis).

Dėl civilinio ieškinio

11.                      Byloje keliamas klausimas dėl netinkamo mokėtinų mokesčių ir įmokų dydžio skaičiavimo būdo, kuris, nuteistojo ir jo gynėjo vertinimu, nulėmė neteisėtą ir nepagrįstą civiliniais ieškiniais pareikšto reikalavimo atlyginti žalą, kilusią dėl neįvykdytos mokestinės prievolės, tenkinimą. 

22.1.                      Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020).

22.2.                      Vienas kertinių Mokesčių administravimo įstatyme nustatytų apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų yra turinio viršenybės prieš formą principas, kuris reiškia, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šis principas, be kita ko, nulemia ir tai, kad mokestis gali būti apskaičiuojamas ne tik įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, bet ir pagal specialų Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje nustatytą būdą – pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

22.3.                      Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamame mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal savo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo ir, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

22.4.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-384-442/2016, eA-153-815/2023, A-1307-1047/2023).

22.5.                      Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-249-815/2023). Šis teismas yra nurodęs, jog Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A11-603/2007, A438-2491/2011, P-45-438/2015, A-249-815/2023).

22.6.                      Asmuo, vykdantis individualią veiklą, privalo mokėti GPM už gautas individualios veiklos pajamas. Nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (GPMĮ 18 straipsnio 1 dalis). Pažymima, kad išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus atitinkamuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nenustato, kad tam tikri rekvizitai atitinkamiems dokumentams nėra būtini (GPMĮ 18 straipsnio 8 dalis).

22.7.                      Apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas, gyventojo pasirinkimu vietoj kitose GPMĮ 18 straipsnio dalyse nurodytų patirtų išlaidų gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama suma, lygi 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų. Be to, gyventojas, pasirinkęs apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas apskaičiuoti šioje dalyje nustatyta tvarka, neprivalo turėti atskaitomą sumą pagrindžiančių dokumentų (GPMĮ 18 straipsnio 12 dalis).

22.8.                      Tuo atveju, kai vykdoma neįregistruota individuali veikla ir nepateikiama jokių nustatytų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nustatant mokėtiną GPM sumą, taikytinos GPMĮ 18 straipsnio 12 dalies nuostatos, t. y. GPM apskaičiuoti pasirenkamas šis metodas ir 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų laikoma patirtomis išlaidomis. Be to, šis metodas taikomas tam, kad nepaneigtų Mokesčių administravimo įstatymo 7, 8 straipsniuose įtvirtintų mokesčių mokėtojų lygybės ir mokesčių visuotinio privalomumo principų, nes tokiu atveju asmenys, vykdantys individualią veiklą jos neįregistravę ir nemokantys teisės aktuose nustatytų mokesčių, atsidurtų geresnėje konkurencinėje padėtyje negu asmenys, vykdantys veiklą teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eA-1234-575/2019, eA-1043-442/2024).

22.9.                      Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai nustatoma, kad asmens vykdyta individuali veikla atitinka PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, jis pripažintinas apmokestinamuoju asmeniu ir tokio laikotarpio pajamos apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu. Tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, privalėjęs registruotis kaip PVM mokėtojas, to nepadaro, jam taikomos PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostatos.

22.10.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika, PVM apmokestinami asmenys, kurie nebuvo įsiregistravę kaip PVM mokėtojai, nepraranda galimybės įgyvendinti teisės į PVM atskaitą nuo sandorių, sudarytų iki oficialaus įsiregistravimo kaip PVM mokėtoju momento, jei yra tenkinamos dvi esminės sąlygos: 1) apmokestinamasis asmuo privalo turėti pagal teisės aktų reikalavimus išrašytą sąskaitą faktūrą, kuria buvo įforminti PVM apmokestinami sandoriai; 2) apmokestinamasis asmuo privalo įsiregistruoti kaip PVM mokėtojas per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A(438)-8/2011, A-442-1474/2012, eA-236-1047/2022 ir kt.).

22.11.                      Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje jurisprudencijoje nurodoma, kad asmeniui, kuris nebuvo įsiregistravęs kaip PVM mokėtojas (nors jo veikla atitiko prievolės mokėti į biudžetą PVM ir registruotis kaip PVM mokėtojui atsiradimo sąlygas), taip pat ir per protingą terminą (mažiau nei per 6 mėnesius) neatlikęs pareigos įsiregistruoti kaip PVM mokėtojas, taip pat nepateikęs prekių įsigijimo išlaidas patvirtinančių dokumentų (sąskaitų faktūrų, apskaitos dokumentų ir pan.), kurie privalomi norint pretenduoti į PVM atskaitą, netaikomos PVM atskaitos taikymo sąlygos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A(438)-8/2011, A-442-1474/2012, eA-236-1047/2022 ir kt.).

22.12.                      Baudžiamųjų bylų praktikoje sprendžiant, kad įmonė, vengusi mokestinės prievolės nusikalstamu būdu, neturi teisės į PVM atskaitą, taip pat remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje nurodoma, jog nacionaliniai teismai ir institucijos turi neleisti pasinaudoti teise į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šia teise naudojamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (Teisingumo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje HA.EN, C-227/21; Teisingumo Teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Kuršu zeme, C?273/1, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-134-511/2023).

12.                      Įvertinusi išdėstytą teisinį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, plenarinė sesija daro išvadą, jog, nustatydami nuteistojo nesumokėtų mokesčių ir įmokų dydį, teismai tinkamai taikė teisę.

23.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisiniu mokėtinų mokesčių, įskaitant PVM ir GPM, apskaičiavimo reguliavimu, taip pat byloje ištirtais specialiųjų tyrimų rezultatais, specialistės ir eksperto paaiškinimais teisme, padarė teise pagrįstą išvadą, kad apskaičiuojant nesumokėtus mokesčius, visų pirma, nuo nuteistojo gautų pajamų pagrįstai buvo taikomas 30 procentų, o ne realiai patirtų išlaidų atskaitymas; antra, pagrįstai nebuvo atsižvelgiama į nuteistajam perkant prekes ir paslaugas mokėtą PVM. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus duomenis, taip pat gana išsamiai argumentavo savo išvadas: motyvuotai atsakė į gynybos argumentus, susijusius su mokesčių ir įmokų skaičiavimu, ir paneigė gynybos versiją dėl neteisingai apskaičiuotos nesumokėtų į valstybės biudžetą mokesčių ir įmokų sumos.

23.2.                      Nepagrįsti kasatorių skundo argumentai, kad specialistė, pateikusi 2020 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadą, ir ekspertas J. Vinikovas, pateikęs 2024 m. vasario 19 d. ekspertizės aktą, nepagrįstai nevertino Ž. S. pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, patvirtinančių namų statybose panaudotų medžiagų pirkimą bei kartu sumokėtą pirkimo PVM, ir dėl to, kasatorių nuomone, nuteistajam buvo apskaičiuota didesnė mokėtino PVM suma.

23.3.                      Iš bylos duomenų matyti, kad specialisto ir ekspertizės akto išvadas pateikusiems specialistams buvo žinomos Ž. S. pateiktos pirkimo PVM sąskaitos faktūros, taip pat jo pateikti duomenys apie patirtas išlaidas. Pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismuose apklausti specialistė A. Šikšniuvienė ir ekspertas J. Vinikovas, davę paaiškinimus dėl specialisto ir ekspertizės akto išvadų, išsamiai nurodė, kodėl, apskaičiuojant Ž. S. privalomą mokėti PVM, iš šios sumos nebuvo atimtas sumokėtas statybų paslaugų ar medžiagų pirkimo PVM, tiek pagal nuteistojo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, tiek pagal kitus rašytinius dokumentus; kodėl GPM dydis buvo skaičiuotas, taikant 30 procentų atskaitymo nuo gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų principą.

23.4.                      Plenarinė sesija pažymi, kad mokesčių mokėtojas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą gali pats pasirinkti išlaidų atskaitymo metodą, jei užsiima veikla, kuri yra registruota (deklaruota), ir jo faktiškai patirtos išlaidos yra tinkamai pagrįstos. Kaip nurodyta pirmiau, 30 procentų sąnaudų (išlaidų) atskaitymo nuo gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų principo nustatant apmokestinamas pajamas taikymas grindžiamas tuo, kad nuteistasis Ž. S. tiriamuoju laikotarpiu nebuvo registravęs savo statybų organizavimo veiklos, atitinkamai neapskaitė ir nedeklaravo pajamų ir išlaidų vykdydamas šią veiklą pagal atitinkamą tvarką. Taigi, nors Ž. S. 274 700 Eur pajamoms gauti neabejotinai patyrė išlaidų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Ž. S. veikla buvo vykdoma neteisėtai, jo galimai didesnės nei 30 procentų pajamų faktiškai patirtos išlaidos negali mažinti mokestinės bazės, nuo kurios skaičiuojami gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM), taip pat socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų dydžiai, kadangi tokios išlaidos nėra pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo ir kituose teisės aktuose nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Šie argumentai gana plačiai išdėstyti ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (65–69, 90 punktai).

23.5.                      Nepagrįstas ir kasatorių argumentas dėl pirkimo PVM, kuris, jų nuomone, privalėjo būti išskaičiuotas iš nuteistojo Ž. S. mokėtino PVM. Mokėtinas PVM dydis buvo nustatytas laikantis šio mokesčio skaičiavimo taisyklių, taikytinų tokiems atvejams, kai PVM apmokestinami asmenys, kurie nebuvo įsiregistravę kaip PVM mokėtojai; neturi pagal teisės aktų reikalavimus išrašytų sąskaitų faktūrų, kuriomis buvo įforminti PVM apmokestinami sandoriai; neįsiregistravo kaip PVM mokėtojas per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, ar kitaip piktnaudžiauja.

23.6.                      Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su pirmiau aptarta teismų praktika dėl teisės pasinaudoti PVM atskaita, tokia atskaita galima tik turint pardavėjo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, per protingą laiką ją registruojant (jei iki tol nebuvo registruotasi kaip PVM mokėtojui). Byloje nustatyta, kad mokesčių administratoriaus informacinėse sistemose nėra duomenų, jog nuo 2017 m. iki 2022 m. balandžio 11 d. Ž. S. vardu būtų buvusios išrašytos PVM sąskaitos faktūros, todėl jis neturi pagrindo pasinaudoti PVM atskaita (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 62, 84 punktai). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme specialistei ir ekspertui buvo pateiktos įvairios, negalimos susieti su atitinkamais statybos objektais sąskaitos faktūros, t. y. nesant objektyvių galimybių nustatyti, kokiam konkrečiai statomam objektui buvo sunaudotos įsigytos medžiagos ar atliktos paslaugos, kaip ir tai, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, t. y. 2021 m. gruodžio 2 d., nuteistasis pateikė VMI prašymą su priedais, kuriame prašė jį įregistruoti kaip PVM mokėtoją nuo 2017 m rugpjūčio 15 d. (8 t., b. l. 113–117), neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl PVM atskaitos taikymo.

23.7.                      Apibendrinant darytina išvada, kad nuteistasis Ž. S. savo veiklą vykdė neteisėtai, todėl, baudžiamojo proceso metu nagrinėjant civilinius ieškinius dėl nesumokėtų mokesčių ir įmokų, nustatant jų dydį, reikėjo atlikti tyrimo veiksmus, paskirti specialiuosius tyrimus (t. y. gauti specialisto išvadą, atlikti ekspertizę, apklausti specialistę, ekspertą). Plenarinė sesija konstatuoja, kad tokiu atveju mokesčių ir įmokų dydžiui nustatyti negali būti taikomos tokios pačios taisyklės kaip veiklą deklaravusiam mokesčių mokėtojui. Nagrinėjamu atveju, nustatant mokėtinų mokesčių ir įmokų dydį, mokesčių bazė pagrįstai apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, įtvirtintą MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, įskaitant 30 procentų sąnaudų atskaitos metodą, ir PVM atskaitos netaikymą.

23.8.                      Taigi, darytina bendra išvada, kad teismai tinkamai vertino mokėtinų mokesčių ir įmokų dydžio apskaičiavimo metodus ir pagrįstai iš dalies tenkino atitinkamus Klaipėdos apskrities VMI ir VSDFV Klaipėdos skyriaus  civilinius ieškinius.

13.                      Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisinęs Ž. S. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio dalį, kuria iš Ž. S. priteistas nesumokėtas gyventojų pajamų mokestis (GPM), turėjo palikti nenagrinėtą.

14.                      BPK 115 straipsnyje nurodomi teismų priimant atitinkamą nuosprendį priimami sprendimai dėl civilinio ieškinio, kurie aiškinami kasacinės instancijos teismo praktikoje.

25.1.                      BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palikdamas civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

25.2.                      Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos (pasireiškusios veikimu ar neveikimu), kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, pasekmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-1073/2019, 2K-105-495/2021, 2K-255-976/2024). Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-511/2017, 2K-68-489/2020, 2K-7-37-648/2023).

25.3.                      Nagrinėjamoje byloje taip pat pažymėtina, kad, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, žala gali būti padaroma nepriklausomai nuo BK specialiosios dalies straipsnio konstrukcijos, t. y. žala nusikaltimu gali būti padaroma tiek esant materialiajai, tiek ir formaliajai nusikaltimo sudėčiai. Tarp šių sudėčių konstrukcijų skirtumas yra tik toks, kad, esant formaliajai nusikaltimo sudėčiai, padaryta žala nėra nusikaltimo sudėties požymis ir neturi įtakos asmens baudžiamajai atsakomybei, tačiau, esant civiliniam ieškiniui, žalos atlyginimas turi būti priteisiamas. Štai teismų praktikoje nurodoma, kad nors, pvz., BK 199, 199¹, 199², 200 straipsniuose nėra įtvirtintas žalos valstybės biudžetui požymis, tačiau šios nusikalstamos veikos yra tiesiogiai susijusios su tikslu nuslėpti mokesčius, dėl to valstybės biudžetas negauna įplaukų ir taip daroma žala valstybės finansų sistemai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2005, 2K-99-648/2016, 2K-7-30-788/2017, 2K-171-696/2017, 2K-7-86-303/2018). Bylose dėl BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos taip pat paprastai nustatomi mokėtini mokesčiai ir įmokos, kurie nebuvo sumokėti taip darant žalą valstybės finansų sistemai.

25.4.                      Neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu nustatoma, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-151-697/2020, 2K-7-37-648/2023).

25.5.                      Kartu pažymėtina, kad tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023).

25.6.                      Taigi nors mokestinės prievolės įvykdymas natūra stricto sensu (griežtai kalbant) negali būti kvalifikuojamas kaip civilinės atsakomybės taikymas, reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, ypač tais atvejais, kai baudžiamajame procese renkami ir vertinami valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai ir visa aktuali informacija apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus veiksmus sukoncentruota būtent baudžiamojoje byloje; antra, valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

15.                      Išnagrinėjus nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentus, darytina išvada, jog Klaipėdos apskrities VMI civilinio ieškinio dalis dėl žalos, kilusios nesumokėjus GPM, nagrinėjamoje byloje išspręsta nepažeidžiant civilinio ieškinio nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų.

26.1.                      Byloje nustatyta, kad Ž. S., užsiimdamas neteisėta ūkine veikla, gavo pajamų ir turėjo sumokėti atitinkamas mokesčių, įskaitant GPM, ir įmokų sumas. Nors mokesčių ir įmokų nesumokėjimas nėra nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, tačiau, siekiant tikslaus nuteistojo veikų aprašymo ir jų kvalifikavimo, GPM nesumokėjimas 2017 ir 2018 m. buvo nurodytas aprašant veiką, nustatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje (2017 ir 2018 m. pajamų deklaracijų, kuriose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie savo pajamas, teikimas), o kitų mokesčių nesumokėjimas (dėl kurių mokesčių administratoriui iki ikiteisminio tyrimo nebuvo teikta jokia informacija), buvo nurodytas aprašant veiką, nustatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Tačiau byloje nustatyta, kad turtinė žala, įskaitant GPM nesumokėjimą, valstybės biudžetui buvo padaryta ne vien tik tuo, kad nuteistasis pateikė pajamų deklaracijas su žinomai neteisingais duomenimis, tačiau ir dėl to, kad jis neteisėtai vertėsi ūkine veikla, nepranešęs apie tai mokesčių administratoriui. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, Ž. S. buvo išteisintas dėl to, kad nusikalstama veika, kuria išvengta mokesčių, neviršijančių 400 MGL dydžio sumos, nuo 2023 m. birželio 1 d. yra dekriminalizuota. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) atsakomybė kyla tam, kas įrašė į atitinkamą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL. Tačiau toks baudžiamojo įstatymo pakeitimas nelemia Ž. S. atitinkamos mokestinės prievolės pasibaigimo.

26.2.                      Byloje taip pat nustatyta, kad mokesčių administratorius dėl pasibaigusio mokesčių deklaracijų pateikimo senaties termino neturi galimybės patikrinti Ž. S. vykdytos veiklos ir suformuoti jam mokestinių prievolių už 2017 ir 2018 metais vykdytą veiklą.

26.3.                      Taigi, plenarinė sesija konstatuoja, kad tai, jog inkriminuojant Ž. S. dvi formaliosios sudėties veikas, kurios buvo kvalifikuotos kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, konkretūs nesumokėti (mokėtini) mokesčiai ir įmokos buvo nurodyti atskirai, aprašant skirtingas veikas, nebuvo procesinė kliūtis nei atitinkamus mokesčius administruojančioms institucijoms reikšti ieškinius dėl atitinkamos žalos (Klaipėdos apskrities VMI reiškė ieškinį dėl nesumokėto PVM ir GPM; o VSDFV Klaipėdos skyrius – dėl PSD ir VSD įmokų), nei teismams juos nagrinėti ir iš dalies tenkinti.

26.4.                      Plenarinė sesija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai sprendė baudžiamosios atsakomybės klausimą, t. y. taikė baudžiamąją atsakomybę švelninantį įstatymą, kuris turi grįžtamąją galią, ir išteisino Ž. S. dėl kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Taip pat šis teismas tinkamai taikė BPK nuostatas, reguliuojančias civilinio ieškinio išsprendimą, nes Ž. S. palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos, tenkino civilinių ieškovų ieškinius dėl žalos, kuri buvo padaryta gavus pajamų iš neteisėtos ūkinės veiklos ir nesumokėjus mokėtinų mokesčių ir įmokų (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 88–96 punktai).

16.                      Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad nenustačius, jog žemesnės instancijos teismai padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus ar netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, remiantis kasacinių skundų argumentais, naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Vaidos Pužauskienės, nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai