Civilinė byla Nr. 2A-451/2010
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Artūro Driuko ir Nilolės Piškinaitės,
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant atsakovei A. K.,
atsakovų atstovei advokatei Inesai Arbočienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-266-40/2009 pagal ieškovo Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Šiaulių apskrities viršininko administracijai, T. B., A. K., tretieji asmenys Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Šiaulių rajono II-jo notarų biuro notarė B. Š. dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, piniginės kompensacijos priteisimo ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu ir prašė:
1. Pripažinti negaliojančiais: 1998 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių apygardos viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 274; Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 31-8561, 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 31-10345 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. B. grąžinant natūra 69,67 ha žemės ir 2,70 ha miško sklypus, o už 25,75 ha žemę, kurios vertė 26 857 Lt, atlyginti pinigais.
2. Panaikinti Šiaulių apskrities viršininko: 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1594 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Šiaulių rajone“ 3 priedo 6 punktą, kuriuo T. B. perduotiems žemės sklypams nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miško ūkio paskirtis ir 1999 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 1350 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Šiaulių rajone" 3 priedo 5 punktą kuriuo T. B. perduotam žemės sklypui nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis.
3. Pripažinti negaliojančiomis: 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartis, patvirtintas Šiaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės B. Š., kuriomis T. B. dovanojo A. K. 1,58 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2424), 8,84 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2426) ir 2,95 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2428).
- Panaikinti žemės sklypų teisinę registraciją, taikyti restituciją ir grąžinti valstybei 8,84 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 9118-0012-0023), 1,58 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 9118-0012-0024), 2,95 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 9118-0012-0025), 72,37 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 9154-0005-0068), esančius Šiaulių rajone, Liepkalnio kaime.
- Priteisti iš T. B. valstybės naudai 48 372 Lt piniginę kompensaciją kaip be pagrindo įgytą turtą.
Ieškovas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko T. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę ir mišką Šiaulių rajone, Liepkalnio (anksčiau Mineikių) kaime, buvo pradėtas 1991 m. spalio 8 d. ir atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 redakcija; toliau – Teisių atkūrimo įstatymas) 2 ir 10 straipsnių nuostatas. Teigė, kad atsakovas T. B. negali būti laikomas asmeniu, turinčiu teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko T. B. turėtą žemę ir mišką Teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme, nes su turto savininku jo nesieja tokie giminystės ryšiai, kurie leistų įgyvendinti šių teisių atkūrimo procesą. Mineikių dvaras priklausė T. - S. B., bet ne atsakovui T. B. ar jo tėvui I. (I.) B. Dėl to minėti Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimai yra neteisėti iš esmės ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais. Atsakovas T. B. nuosavybės teisę į minėtus sklypus įgijo pagal neteisėtus aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti dovanotas atsakovei A. K. Dėl to, ieškovo manymu, 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartys pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis.
Atsakovas T. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Teigė, kad ieškinys atmestinas, nes prokuroras praleido ieškinio senaties terminą. Be to, nurodė, kad Teisių atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsniai nebuvo pažeisti, nes nuosavybės teisė atkurta ne į dėdei T. S. B., o į jam priklausiusią žemę.
Nurodė, jog jo tėvas I. B. mirė 1932-06-15 Mineikių kaime, Šiaulių rajone. Pagal tuo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo 1104-1380 straipsnius paveldėjimo teisę turėjo ir negimę vaikai, jeigu jie buvo pradėti tėvui tebesant gyvam. Tuo pagrindu po tėvo I. B. mirties jis buvęs vienintelis įpėdinis, paveldėjęs žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateiktas jo tėvo mirties bei gimimo liudijimas, todėl visi dokumentai, pagrindžia giminystės ryšį ir jo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į jo tėvui priklausiusią žemę.
Atsakovo nuomone, jo tėvo I. B. nuosavybės teisę į žemes Mineikių dvare patvirtina pateiktas 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro raštas Nr. 9. Nurodė, kad Žemės tvarkymo departamentui buvo pateikęs savo prašymą, kuriame aiškiai nurodė, jog prašo atstatyti nuosavybės teisę į B. I., o ne B. T. vardu turėtą žemę.
Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija atsiliepimu su ieškiniu sutiko. Nurodė, jog įvertinus ieškinyje išdėstytas aplinkybes, prie ieškinio pridėtus dokumentus bei įstatymus, reglamentuojančius ginčo klausimus, darytina išvadą, kad nuosavybės teisės atkūrimo procesas į buvusio savininko T. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę ir mišką Liepkalnio (Mineikių) kaime buvo įvykdytas pažeidžiant Teisių atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnius.
Atsiliepime atsakovė A. K. nurodė, kad nuosavybės teisė buvo atkurta į jos tėvui T. B. priklausančią žemę, T. B. dešimt metų valdė tėviškės žemę, mokėjo mokesčius, todėl ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja grąžinti žemę.
Trečiasis asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ieškinį taip pat palaikė.
Trečiasis asmuo Šiaulių rajono 2 notaro biuro notarė B. Š. nurodė, kad pareikštiems reikalavimams neprieštarauja.
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas konstatavo, kad ieškovas į teismą kreipėsi gavęs visą reikalingą informaciją, todėl nepraleido Teisių atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų senaties termino. Pažymėjo, kad T. B. pateikė prašymą Šiaulių raj. Kužių apylinkės agrarinės reformos tarnybai grąžinti žemę 111,49 ha Šiaulių apskrityje, Mineikių km., įsigytą iš jo tėvo I. B..
Teismas nurodė, kad 125,34 dešimtinės žemės sklypo, kas atitinka apie 111,49 ha, esančio Mineikių dvare, nuosavybės teisėmis priklausė T. S. B., Z. G. sūnui. Šią išvadą grindė Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934-02-24 rašte Nr. 9 nurodytais duomenimis, kad T. S. B., Z. – G. sūnus, įgijo nekilnojamąjį turtą, 125,34 dešimtinių žemės ploto, esančio Mineikių dvare iš viešųjų varžytinių pagal aktą, surašytą Kauno notaro 1912-06-05, o B. Z. B., S. duktė įgijo dalį Bacaičių dvaro 141,29 dešimtines žemės ploto ir dalį - 87,94 dešimtines, Mineikių dvaro, vadinamo Vaškiškiais. Šis turtas paveldėjimo teisėmis lygiomis dalimis teko B. I. ir B. T. Atsakovas T. B. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises į jam priklausiusią 111,49 ha ploto žemę Mineikių dvare, nurodė, kad ankstesnis savininkas buvo jo tėvas I. B., kuriam nuosavybės teisė į minėtą žemę atsirado po tėvo mirties 1932-06-15. Po Z. B. (močiutės) mirties 1914 m. palikimą priėmė lygiomis dalimis jos sūnūs: I. B. (atsakovo tėvas) ir T. B., o po tėvo brolio T. B. mirties 1918 m. jo dalis atiteko I. B.
Teismas, remdamasis rūšiniame paskirstytų žemių pagal kaimus savininkų sąraše esančiu įrašu, kad T. B. kaip vienintelis savininkas Mineikių kaime (dvare) turėjo 111,49 ha žemės ir miško, o įpėdiniais minėti tik į žemę bei mišką Vaškiškėse, sprendė, kad Mineikių dvaro 111,49 ha savininku negalėjo būti T. B., gim. 1933 m., nes Vaškiškių savininku nurodytas I. B., o ne jo sūnus atsakovas T. B.. Teismo nuomone, tokią išvadą patvirtina prieš tai minėtas Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1934-02-26 raštas bei Ipotekos knygos Nr. 106 1939 m. esantis įrašas, kad Steponas J. S. pirko 89 ha žemės pagal įkeitimo liudijimą iš bendro ploto 195,34 dešimtinių pagal nekilnojamojo turto surašymo aktą ir bendro ploto apie 111 ha su trobesiais 1939-03-29 iš varžytinių, o likusi žemė priklausė T. S. B., Z. G., įgyta iš varžytinių. Be to, Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-66 2009- 01-14 nurodyta, kad savininkai B. T. ir I. įpėdiniai Vaškiškių palivarke turėję 75,94 ha žemės. Žemės banko nutarime Nr. 905 1939-04-17 nurodyta, kad 89 ha žemės Mineikių dvare, kuri priklausė T. S. (S.) B., parduota iš varžytinių S. J. S., o likusi dalis priklausė T. S. B. Šiaulių apskrities žemės tvarkytojui rašytame prašyme nurodyta, kad I. B. motinai Z. B. 1914 m. nuosavybės teise priklausė 246,35 ha ploto Vaškiškių palivarkas, o broliui T. B., nežinia kur žuvusiam, gretimas 135,79 ha Mineikių palivarkas.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atliko patikrinimą ir padarė išvadą, kad žemė Mineikių dvare nuosavybės teisėmis priklausė ne T. B. (I. sūnui), gim. 1933 m., o jo tėvo broliui T. S. (S.) B. (Z. – G. sūnui) ir po varžytinių jam liko tik 22 ha žemės. Nurodyta, jog nėra aišku, kas 1940-07-22 buvo T. S. (S.) B. nuosavybės teise priklausančios žemės, buvusios Mineikių dvare, globėjas ar savininkas. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad 111,49 ha žemės Mineikių dvare buvo ne T. B. (I. sūnaus), gimusio 1933 m., o jo tėvo brolio T. B. (Z. G. sūnaus) nuosavybė, be to, 89 ha iš šios žemės Mineikių dvare iki nacionalizacijos jau buvo parduota varžytinėse. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nuosavybės teisės T. B. (I. sūnaus) į Mineikių dvare buvusius 111,49 ha žemės buvo atkurtos neteisėtai, nes žemė priklausė dėdei T. S. (S.) B., G. – G. B. sūnui.
Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pripažino negaliojančiais sprendimus, pažymą, įsakymus, o šių dokumentų pagrindu gautą turtą laikė įgytu be teisinio pagrindo, todėl nurodė tą turtą grąžinti. Neteisėtai įgytas turtas buvo atsakovo dovanotas 1999-03-04 dovanojimo sutartimis dukrai A. K., todėl sutartys pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė A. K. neatlygintinai įgijo valstybei priklausantį turtą, teismas sprendė, jog turi būti taikoma restitucija ir žemės sklypai grąžinami valstybei.
Atsakovė A. K. apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti. Skunde rašoma:
- Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nagrinėjamu klausimu, netinkamai ir neteisingai vartojo sąvokas bei dydžių reikšmes, todėl klaidingai interpretavo byloje esančius dokumentus. Teismas neteisingai nurodė, kad 125,34 dešimtinės žemės sklypo atitinka apie 111,49 ha, nes 1 dešimtinė yra lygi 1,0925 ha.
- Teismas nepasisakė dėl daugelio ieškovo argumentus paneigiančių įrodymų. Atsakovui T. B. nuosavybė buvo atkurta remiantis 1935 m. gruodžio 6 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktu Kuršėnų valsčiaus Bacaičių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, patvirtintu 1936 m. kovo 23 d., kuriame savininku aiškiai ir nedviprasmiškai įrašytas T. B.
- 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro rašte Nr. 9 V punkte nurodyta, kad B. T. 1933-09-07 įsigijo Raseinių apsk. Kražių valsčiuje Albinavos dvare žemės sklypą Nr. 4, susidedantį iš 17,69 ha. Taigi atsakovas T. B. minėtos žemės įgijimo metu neturėjo nei vienerių metų, tačiau nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą atsakovo T. B. vardu buvo įgyvendinama nuo jo gimimo.
- Pagal Vaškiškės palivarko žiniaraštį T. ir I. B. įpėdiniui priklausė Vaškiškės palivarkas Bacaičių seniūnijoje ir Mineikių dvaras, o remiantis Mineikių dvaro žiniaraščiu - T. B.. Šiuo atveju T. ir I. B. įpėdiniu galėjo būti tik atsakovas T. B., tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė.
- Visuose teismui pateiktuose dokumentuose, kuriuose pasisakoma dėl 125,34 dešimtinių žemės sklypo Mineikių dvare, nurodoma, kad jį įgijo T. - S. B. Tuo tarpu Žemės surašymo žiniaraštyje 1934-07-17 savininku įrašytas T. B., o ne T. - S. B., kuris ieškovo teigimu įsigijo šią žemę. Ieškovo argumentas, kad atsakovui T. B. nuosavybės teisė buvo atkurta pažeidžiant įstatymus, visiškai nepagrįstas, nes nuosavybė buvo atkurta į jam pačiam priklausiusią žemę.
Atsakovas T. B. pareiškė prisidėjimą prie dukters atsakovės A. K. apeliacinio skundo.
Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija atsiliepimu į A. K. apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti. Nurodė, jog teismui nagrinėjant šią bylą surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės įtikino, kad nuosavybės teisės atsakovui T. B. buvo atkurtos pagrįsta ir laikantis įstatymo reikalavimų.
Ieškovas Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras atsiliepimu į atsakovės A. K. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas T. B. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes minėtas turtas priklausė ne jam, bet jo dėdei. Apeliantė nepagrįstai nurodo I. B. nuosavybės teise priklausiusio turto dydį, nes aiškindama 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro rašto Nr. 9 V dalį, neatsižvelgė į viso dokumento turinį, taip pat neteisingai interpretuoja kitus byloje esančius įrodymus.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė aplinkybes, kurios yra svarbios kilusio ginčo išsprendimui, neatskleidė bylos esmės, pažeidė civilinio proceso normas, neįtraukdamas į nagrinėjamą bylą asmens, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi ir dėl šios priežasties galimai neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 329 str. 1 d.). Teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad nagrinėjamos kategorijos bylose yra viešas interesas, todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje neapsiriboja vien tik apeliacinio skundo faktiniu bei teisiniu pagrindu (CPK 320 str.).
Kaip matyti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 15147-15149/1988 m., Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 1998-08-31 T. B. išdavė pažymą Nr.274 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog pagal jo pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į buvusio savininko T. B. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Mineikių kaime esantį 99,49 ha žemės ir 12 ha miško sklypą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą šis asmuo turi nuosavybės teisę į minimą turtą. Remiantis šia pažyma Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998-12-07 sprendimu Nr. 31-8561 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo nuosavybės teise valdytą žemę Šiaulių apskrities, Šiaulių rajono, Liepkalnio (anksčiau Mineikių) kaime - į 0,26 ha žemės ir 13,11 ha miško, o 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 31-10345 į nuosavybės teise jo valdytą žemę Šiaulių apskrities, Šiaulių rajono, Mineikių kaime - 95,42 žemės ir 2,70 ha miško, o už 25,75 ha žemę, kurios vertė 26 857 Lt, nuspręsta atlyginti pinigais. Skundžiamu teismo sprendimu šie Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimai, o taip pat kiti su jais susiję administraciniai aktai bei sandoriai, buvo panaikinti ar pripažinti negaliojančiais tuo pagrindu, kad atsakovo T. B. atžvilgiu be pagrindo taikytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Teisių atkūrimo įstatymas) (įstatymo 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 redakcija) 2 ir 10 straipsnių nuostatos, nes 111,49 ha žemės Mineikių dvare priklausė T. S. (S.) B., G. - G. B. sūnui (atsakovo dėdei), todėl atsakovas T. B., I. sūnus, gim. 1933 m., šios žemės negalėjo paveldėti (CK 1.80 str.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tokią išvadą padarė nepakankamai ištyręs aplinkybes, kurios yra svarbios nagrinėjamam klausimui (CPK 185 str.).
Kaip minėta, teismas savo išvadą dėl atsakovo T. B. nuosavybės teisių grindė Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934-02-24 rašto Nr. 9 Žemės reformos departamentui duomenimis, kad T. S. B., Z. – G. sūnus, įsigijo nekilnojamąjį turtą, susidedantį iš 125,34 dešimtinių žemės ploto, esančio Mineikių dvare iš viešųjų varžytinių pagal aktą, surašytą Kauno notaro Grigaravičiaus 1912-06-05. Teismas nurodė, kad iš to paties dokumento matyti, jog B. S. – B., S., įsigijo nekilnojamąjį turtą: dalį Bacaičių dvaro 141,29 dešimtines žemės ploto bei dalį Mineikių dvaro, vadinamo Vaškiškiais, 87,94 dešimtinių ir šis turtas įpėdinystės teisėmis lygiomis dalimis teko B. I. ir B. T. (t. 2, b. l. 10-11). Taigi teismas, remdamasis šiuo dokumentu, padarė išvadą, jog 125,34 dešimtinės žemės sklypo, kas atitinka apie 111,49 ha, esančio Mineikių dvare, nuosavybės teisėmis priklausė T. - S. B., Z. – G. sūnui. Nurodė, kad byloje nagrinėjamas nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui T. B. pagrįstumas į 111,49 ha žemės ir miško, esančius Šiaulių rajone Liepkalnio kaime (buvusiame Mineikių), kaip priklausiusius pačiam atsakovui T. B., ir laikė, jog apie kitą išlikusį turtą Vaškiškių dvare (Vaškiškių palivarke) ginčo nėra ir jis šioje byloje nespręstinas.
Visų pirma, apeliantė teisi teigdama, kad teismas suklydo nustatydamas ploto matų, dešimtinės ir hektaro, santykį. Kaip seka iš tarpukario Lietuvoje Valstybės Tarybos 1920-02-07 priimto įstatymo, kuriuo buvo nutarta nuo 1921-01-01 pereiti prie metrinės sistemos, perskaičiuojant buvusius vietinius ilgio ir ploto metrus į tarptautinius, nustatytas santykis: viena dešimtinės yra 1,092 ha (žr.: žurnalas ,,Žemėtvarka ir melioracija“, 1994 m., Nr. 2). Todėl akivaizdu, kad T. S. B. pagal minimą viešųjų varžytinių aktą įsigytos 125,34 dešimtinių yra 136,85 ha, o ne apie 111,49 ha žemės, kaip teigia teismas.
Minimame Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934-02-24 rašte Nr. 9 nustatyta, kad atsakovo T. B. dėdės T. S. B. bei atsakovo tėvo I. B. motina, atsakovo močiutė S. - B. B., kuri mirė 1914-04-08, įpėdinystės teisėmis 1911 m. įsigijo dalį Bacaičių dvaro - 141,29 dešimtinių bei dalį Mineikių dvaro, kaip nurodoma cituojamame dokumente, vadinamo Vaškiškiais - 87,94 dešimtinių. Po jos mirties šį turtą lygiomis dalimis paveldėjo abu paminėti sūnūs, ir šis brolių B. turtas buvo įkeistas Vilniaus Žemės Bankui. Remdamasi šiais duomenimis, apeliantė teigia, kad Vaškiškių kaimas įėjo į Mineikių dvaro sudėtį, duomenų apie teismo minimą Vaškiškių dvarą byloje nėra (minimas Vaškiškių palivarkas), todėl nepagrįstas teismo teiginys, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl Vaškiškių dvaro (Vaškiškių palivarko). Šios atsakovo T. B. procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė ir sprendime dėl jos nepasisakė.
Be to, remiantis teismų dokumentais nagrinėjamame rašte konstatuota ir be jau paminėto turto įkeitimo atskirai nurodyta, kad Vilniaus Žemės Banko bei Lietuvos Banko Šiaulių skyriaus naudai turto draudimai 1933 m. taip pat buvo uždėti ir atsakovo T. B. tėvui I. B. priklausiusiam nekilnojamam turtui, esančiam Kuršėnų valsčiuje: a) iš 1/2 dalies teisių į 75 ha žemės su trobesiais Vaškiškių palivarke; b) iš 174 ha žemės sklypo su trobesiais (konkreti vieta nenurodyta). Tuo remdamasi apeliantė teigia, kad turint omenyje tai, jog įkeitimai bankams buvo atliekami tik pagal konkrečius žemės surašymo aktus, nėra pagrindo abejoti, kad atsakovo T. B. tėvas I. B. Kuršėnų valsčiuje, Bacaičių seniūnijoje, kurios sudėtyje buvo Bacaičių, Mineikių, Vaškiškių kaimai, nuosavybės teise valdė: 1) 77,18 ha, tai yra pusę Bacaičių dvaro (141,29 dešimtinės - 154, 36 ha); 2) 48,04 ha, tai yra pusę Mineikių dvare vadinamo Vaškiškiais 87,94 deš. (96,07 ha); 3) 75 ha žemės su trobesiais Vaškiškių palivarke; 4) 174 ha žemės sklypo su trobesiais nenurodytoje vietoje Kuršėnų valsčiuje. Tuo tarpu pagal Teisių atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 p. šis oficialus dokumentas, apeliantės teigimu, yra tinkamas dokumentas nuosavybės teisėms atkurti.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas nepilnai bei nevisapusiškai ištyrė Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934-02-24 rašte Nr. 9 išdėstytus faktus ir dėl šios priežasties galėjo suklysti vertindamas kitus rašytinius įrodymus: 1936-03-23 patvirtintas Kuršėnų valsčiaus, Bacaičių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, sudarytas apmokestinimo tikslu; 1939 m. Hipotekos knygos VIII tomas, 3 dalis Nr. 106; Žemės ištyrimo žiniaraštis Nr. 54/24284; Žemės banko 1939-04-17 nutarimas Nr. 905; Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2009-01-14 pažyma Nr. R4-66; I. B. 2008-10-04 prašymas Šiaulių apskrities žemės tvarkytojui, Šiaulių antrojo apylinkės teismo 1930-09-01 sprendimas; M. B.-Jasiulionienės 1933-11-27 prašymas Žemės reformos departamentui, 1939-04-14 prašymas Žemės ūkio ministrui, Žemės reformos departamento 1939-05-03 raštas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2009-02-17 pažyma apie patikrinimo rezultatus (t. 1, b. l. 15-18, 20, t. 2, b. l. 2 - 31, 81-83) (CPK 185 str.).
Apeliantė, nesutikdama su tuo, kaip teismas traktuoja paminėtoje 1939 m. Hipotekos knygoje užfiksuotus duomenis (t. 1, b. l. 15-18), ir nurodo, jog S. S. J. 1939-03-29 iš varžytynių pirko 89 ha žemės pagal įkeitimo liudijimą ,,...iš bendro ploto 195,34 dešimtinių (213,41 ha), gi pagal nekilnojamojo turto surašymo aktą iš apie 111 ha su trobesiais su trobesiais, kurių pagrindinis apie 99 ha žemės...“ ir neabejoja, kad įkeitimo liudijimą surašęs notaras rėmėsi pirminiais dokumentais, todėl, jos nuomone, šis įrašas patvirtina, jog Mineikių dvare, į kurio sudėtį įėjo Vaškiškių ir kiti palivarkai, buvo žymiai daugiau žemės, o ne tik iš varžytinių T. - S. B. įgytos 125,34 dešimtinės. Tuo remdamasi teigia, kad, priešingai nei sprendė teismas, faktas, jog 1939 m. S. S. buvo parduota 89 ha T. - S. B. priklausiusios Mineikių dvaro žemės, neįrodo, kad kitam asmeniui buvo perleista dalis Mineikių dvaro, į kurio sudėtį įėjo Vaškiškių ir kiti palivarkai, ir kuri 1935-12-06 žemių sąraše pažymėta kaip T. B. nuosavybė. Be to, apeliantė nurodo, kad pagal 1934-07-17 Žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 53/24283 išskleistus duomenis apie tai, kas sudaro 99,49 ha Mineikių dvaro (Bacaičių seniūnija) 89 ha žemės ploto, kurį iš varžytynių būtų galėjęs nusipirkti S. S., nėra (t. 1, b. l. 20). Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas nevertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-09-10 pažymos Nr. R4-3128, pagal kurią 1944-1948 m. fonde Kuršėnų valsčiaus ,,likusių be savininkų" ūkių sąraše įrašyta, kad Mineikių (ne Vaškiškių) kaime 47 ha žemės valdytojas T. B.. Tuo tarpu laikantis teismo argumentacijos, iš Mineikių dvare buvusios 111,49 ha T. - S. B. žemės 89 ha įsigijus S. S., archyvinėje pažymoje nurodytos žemės ploto negalėjo likti ir ši žemė negalėjo būti nusavinta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šių aplinkybių, kurias atsakovai kėlė savo procesiniuose dokumentuose, teismas nenagrinėjo ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė (CPK 265 str.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo T. B. dėdė T. S. B., Z. – G. sūnus yra nežinia kur dingęs. Taip nurodoma Šiaulių antrojo apylinkės teismo 1930-09-01 sprendime, kurio nuorašas 1935-06-19 buvo išduotas atsakovo T. B. motinai Monikai B. J., nurodant, jog ji yra nežinia kur dingusio T. B. turto globėja (t. 2, b. l. 6-7). Atsakovai teigia, jog jis mirė Rusijoje 1920 m., įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes, byloje nėra. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė teisingai nurodo, jog teismas, analizuodamas rašytinius įrodymus apie atsakovo T. B. dėdei T. S. B., Z. – G. sūnui priklausiusią žemę, nurodytos aplinkybės be pagrindo nevertino tuo aspektu, ar paminėtame 1944-1948 m. fonde „likusių be savininkų" ūkių sąraše 47 ha žemės Mineikių kaime valdytoju galėjo būti įrašytas ne atsakovas apeliantės tėvas T. B., o jo dėdė. Iš tiesų, atsakovas T. B. minimu laikotarpiu buvo dar vaikas, tačiau anksčiau minėtame Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1934 m. vasario 24 d. rašto Nr. 9 ,,V“ punkte nurodyta, kad B. T. 1933-09-07 įsigijo 17,69 ha žemės sklypą Nr. 4, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 10-11). Byloje nėra įrodymų, kad šis turtas buvo perkamas nežinia kur esančio asmens vardu, todėl nepaneigtas apeliantės teiginys, kad nuo pat atsakovo T. B. gimimo buvo įgyvendinama jo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, o teismo išvada, kad rašytiniuose įrodymuose esantis T. B. vardo nurodymas visais atvejais vertintinas kaip T. S. B., Z. – G. sūnaus vardo sutrumpinimas, nėra pakankamai argumentuota (CPK 185 str.).
Kaip matyti iš anksčiau paminėto 1934-07-17 Žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 53/24283 Mineikių dvaro (Bacaičių seniūnija) 99,49 ha savininku nurodytas T. B. (t. 1, b. l. 20), pagal 1934-07-18 surašyto Žemės ištyrimo žiniaraštį Nr. 54/24284 Vaškiškės palivarko (Bacaičių seniūnija) 75,94 ha savininku nurodytas T. ir I. B. įpėdinis (t. 2, b. l. 18-19), pagal 1936-03-23 patvirtinto Kuršėnų valsčiaus, Bacaičių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių sąrašo, sudaryto apmokestinimo tikslu, duomenis Vaškiškių palivarko 75,94 ha žemės ir miško savininkais nurodyti B. T. ir I. įpėdinis, kitame šio dokumento lape Vaškiškių palivarko 75,94 ha žemės savininku nurodytas I. B., o Mineikių dvaro 111,49 ha savininku nurodytas T. B. (t. 2, 81-83). Remdamasi šia informacija apeliantė nurodo, kad tam pačiam savininkui priklausė ir Vaškiškės palivarkas, ir Mineikių dvaras, nes šiuo atveju T. ir I. B. įpėdiniu galėjo būti tik atsakovas T. B..
Kaip žinoma, nagrinėjamu laikotarpiu paveldėjimą pagal įstatymą reglamentavo Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1104 - 1380 straipsnių normos. Pagal šį įstatymą paveldėjimo teisę turėjo tik asmenys, kurie su mirusiuoju buvo susiję kraujo ryšiu (1105 str.), artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklausė teisėtiems vaikams (1127 str.), dar negimę vaikai, pradėti tėvui tebesant gyvam, nuo paveldėjimo teisės nebuvo nušalinami (1106 str.), palikimas buvo įgyjamas jį priimant (1255 str.). Įstatymo 1261 straipsnyje buvo nurodyta, kad palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nepadarė nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą, nei mirusio turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui. Tai reiškia, kad palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti, tvarkyti, ir jokių teisinių veiksmų, kaip pvz. turto perrašymas, atlikti nereikėjo. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas omenyje nagrinėjamos kategorijos bylose formuojamą teismų praktiką, jog neprotinga ir neteisinga griauti nusistovėjusius ir stabilius civilinius turtinius santykius, vien dėl formalių priežasčių, nes pats savaime procedūrų atlikimas pagal Teisių atkūrimo įstatymą nėra šio įstatymo tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras vs. G. Z., G. L., civilinė byla Nr. 3K-3-306/2009), vertindamas nagrinėjamoje byloje suriktus įrodymus privalėjo spręsti dėl paminėto Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1104 - 1380 straipsnių normų taikymo. Tik kruopščiai ištyrus ir įvertinus anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes darytina išvada ar nuosavybės teisės atsakovui T. B. buvo atkurtos pažeidžiant Teisių atkūrimo įstatymo normas, viešąjį interesą bei bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus (CK 1.5 str., CPK 265 str.).
Be to, teisėjų kolegija laiko, kad neatskleidus bylos esmės skundžiamu teismo sprendimu taip pat galėjo būti pažeistos neįtraukto dalyvauti byloje asmens B. G. proceso teisės bei teisėti interesai (CPK 329 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas Šiaulių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras šioje byloje nagrinėjamų administracinių aktų bei sandorių, susijusių su atsakovo T. B. nuosavybės teisių į minimą nekilnojamąjį turtą atkūrimu, teisėtumo patikrinimą teisme inicijavo ištyręs B. G. kreipimąsi (t. 2, b. l. 1). Iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus ieškovui Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui adresuoto 2008-10-10 rašto Nr.3-1649-(1.9.) turinio matyti, kad B. G. 2008-04-29 yra pateikusi prašymą šiai įstaigai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. S. nuosavybės teisėmis valdytą 44,50 ha žemę, esančią Mineikių dvare Šiaulių rajone (t. 1, b. l. 45). Taigi teismas turėjo svarstyti klausimą dėl šio asmens įtraukimo dalyvauti byloje trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų teisėmis, tuo tarpu, kaip matyti iš 2009-04-06 teismo posėdžio protokolo, iškilus šiam klausimui, teismo nutartis nebuvo priimta (CPK 290, 47 str.).
Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tik visapusiškai išnagrinėjus šioje nutartyje nurodytus argumentus, tai yra pilnai atskleidus bylos esmę, gali būti teisingai išspręstas ieškovo keliamas klausimas, ar atsakovo T. B. atžvilgiu Teisių atkūrimo įstatymo (įstatymo 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 redakcija) 2 ir 10 straipsnių nuostatos buvo taikytos be pagrindo, ar naikintini bei pripažinti negaliojančiais Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimai, o taip pat kiti su jais susiję administraciniai teisės aktai bei sandoriai, kaip to prašo ieškovas Šiaulių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras (CK 1.80 str.). Ieškovo Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro atsiliepime išdėstyti argumentai neduoda pagrindo kitokiai išvadai (CPK 185 str.). Dėl šio atsakovės apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, o teismo sprendimas panaikinamas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas ir teismo padarytos teisės bei fakto klaidos dažniausiai ištaisomos bylos negrąžinant tam pačiam teismui. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas pilnai neatskleidė ginčo klausimo esmės, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principų įgyvendinimui yra tikslinga bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtu punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti, o bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Artūras Driukas
Nijolė Piškinaitė