Pranešėja Danutė Burbulienė                                                                                                  

Teisėjas Edita Gailienė                                                                          Civilinė byla Nr. 2A-316-267/2012

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02583-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija 121.1.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 24 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),

Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės,

            apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB ,,Magneta LT” apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011-12-22 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-148-344/2011 pagal atsakovės UAB „Telauta“ patikslintą priešieškinį ieškovei UAB „Magneta LT“, tretiesiems asmenims UAB „Lietuvos draudimas“ ir ,,Landleben Fleishverarbeitungs & Handels“ GmbH (Vokietija) dėl nuostolių priteisimo.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

           Atsakovė UAB „Telauta“ 2011 m. sausio 20 d. patikslinu priešieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą prašydama priteisti iš UAB „Magneta LT“ 13 120,64 Lt skolą už neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, 52 643,29 Lt nuostolius pagal PVM sąskaitą faktūrą, 7 175,09 Lt nuostolius, susijusius su krovinio utilizavimu pagal PVM sąskaitą-faktūrą, bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų vertimu į lietuvių kalbą, ir 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

           Atsakovės UAB ,,Telauta“ atstovas M. B. nurodė, kad 2009 m. birželio 23 d. buvo sudarytas krovinio pervežimo užsakymas, pagal kurį ieškovė UAB „Magneta LT“ užsakė vežti krovinį – šaldytus lašinius maršrutu Vokietija–Rusija. Atvykus į Rusijos muitinę, patikrinimo metu paaiškėjo, kad krovinio rūšis neatitinka nurodytos dokumentuose rūšies, nes Vokietijoje buvo pakrauta kiaulienos šoninė, o deklaruota, jog gabenami lašiniai. Mašina su kroviniu muitinėje išbuvo nuo 2009 m. liepos 2 d. iki liepos 24 d. ir tik gavus užsakymą Nr.1150/20, krovinys buvo grąžintas krovinio siuntėjui į Vokietiją. Atsakovė UAB ,,Telauta“ dėl krovinio siuntėjo kaltės patyrė prastovas, kitus nuostolius: veikė šaldymo agregatai šaldydami krovinį; vairuotojui buvo išmokėti komandiruotpinigiai, darbo užmokestis, atsirado papildomos kuro sąnaudos; mokesčiai bankui ir draudimui. 2009 m. liepos 31 d. grąžinus krovinį sutartyje Nr. M-50/30 nurodytu adresu, Vokietijos įmonė krovinį atsisakė priimti, motyvuodama, kad krovinys sugedęs, nes šaldymo įrenginyje buvo užfiksuoti temperatūrų svyravimai. Atsakovė UAB ,,Telauta“ su tuo nesutiko ir kreipėsi į draudimo kompaniją AB ,,Lietuvos draudimas“ dėl ekspertizės atlikimo. Krovinio siuntėjas, nelaukdamas nepriklausomų ekspertų išvadų, kreipėsi į Vokietijos veterinarinę tarnybą, kuri išdavė pažymą, kad krovinys sugadintas ir jį reikia utilizuoti. 2009 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė UAB ,,Telauta“ gavo ieškovės pranešimą Nr. INF 09-08-03, kuriame atsakovei buvo nurodyta krovinį utilizuoti Vokietijoje ar Lietuvoje. Gavęs šį raštą, atsakovė kreipėsi į  krovinį apdraudusią draudimo kompaniją AB ,,Lietuvos draudimas“, iš kurios gavo leidimą utilizuoti krovinį. Atsakovė pranešė ieškovei, kad vadovaujantis ieškovės 2009 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu Nr. INF 09-08-03, krovinys bus gabenamas į Lietuvą, kur bus atliekamos muitinės procedūros, reikalingos kroviniui utilizuoti. Atsakovė 2009 m. rugpjūčio 14 d. krovinį pristatė į UAB ,,Ketonas“ šaldomus sandėlius, tačiau iš ieškovės nebuvo gauti dokumentai ir dėl to nebuvo galima atlikti krovinio išmuitinimo. Atsakovė kreipėsi pranešimais į ieškovę keletą kartų, tačiau ieškovė į raginimus pateikti dokumentus nereagavo, todėl 2009 m. rugpjūčio 18 d. atsakovė kreipėsi į Klaipėdos m. teritorinės muitinės viršininką bei LR Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotoją J. M. dėl krovinio išmuitinimo. 2009 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė UAB ,,Telauta“ gavo Klaipėdos teritorinės muitinės atsakymą, kuriame buvo išaiškinta, kad rašytinį prašymą ir papildomus dokumentus dėl leidimo sunaikinti muitinės prižiūrimą krovinį gali pateikti tik asmuo, turintis teisę arba įgaliojimą disponuoti prekėmis. Atsakovė neturėjo įgaliojimo disponuoti muitinėje esančiu kroviniu, ieškovė ignoravo atsakovės pranešimus ir prašymus kuo skubiau sutvarkyti muitinės procedūrai uždaryti reikalingus dokumentus, o krovinio savininkas vokiečių bendrovė visiškai su atsakove nebendravo, todėl atsakovė kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. 2009 m. rugsėjo 2 d. krovinys buvo sulaikytas remiantis Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos sulaikymo aktu, o 2009 m. rugsėjo 11 d. priimtas sprendimas dėl produkto teikimo į rinką uždraudimo ir atsakovės įpareigojimo krovinį sunaikinti. Remiantis šiuo sprendimu, atsakovė 2009 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į Klaipėdos teritorinę muitinę prašydama leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes, leidimas sunaikinti prekes buvo gautas 2009 m. rugsėjo 24 d., ir tą pačią dieną krovinys buvo utilizuotas.

          Atsakovės UAB ,,Telauta“ atstovas V. Z. nurodė, kad temperatūrų svyravimai atsirado dėl to, kad atidarius šaldytuvą automatiškai išsijungia šaldytuvo įranga, sureaguoja parodymai, fiksuojamas temperatūros kritimas. Vokietijoje iškrovus grąžintą produkciją į sandėlį, krovinio savininkas vairuotojo paprašė šaldymo įrenginio temperatūrų išklotinės. Radus temperatūrinius svyravimus, buvo konstatuota, kad produkcija sugedusi, dėl to buvo vėl pakrauta ir liepta utilizuoti. Krovinio  savininkas Vokietijoje apiformino dokumentus vežti į Klaipėdos muitinę, tačiau tinkamai nesutvarkė dokumentų, dėl to nebuvo galima išmuitinti krovinio. Krovinį siuntusi Vokietijos įmonė su atsakove nebendravo, o ieškovė UAB „Magneta LT“ taip pat nesirūpino krovinio likimu, nes vokiečiai neuždarė TIR knygelės, nebuvo galima atlikti muitinės procedūrų. Buvo kreiptasi į Lietuvos nacionalinę vežėjų automobiliais asociaciją  „Linava“ dėl TIR knygelės uždarymo ir gavus jų leidimą tai buvo padaryta, vėliau iš muitinės sužinojo, kad vokiečiai atgaline data uždarė TIR. Atsakovė, siekdama išvengti didesnių nuostolių, norėjo parduoti produkciją žvėreliams, tačiau ieškovė su tuo nesutiko, reikalavo utilizuoti krovinį. Išvežant krovinį iš Vokietijos į Rusiją, kuri nėra ES valstybė, reikalingas trečios šalies leidimas, todėl buvo pasinaudota Kaune esančiu muitinės sandėliu, taip yra praktikoje. Būdama ne  krovinio savininkė, atsakovė negalėjo utilizuoti krovinio, be to, krovinys buvo draustas, ir AB „Lietuvos draudimas“ liepė laukti ekspertų. Jei atsakovė būtų utilizavusi krovinį neįspėjusi AB „Lietuvos draudimas“, tai jai būtų reikėję sumokėti ir už mėsą, ir už utilizavimą. Vokietijoje buvo nurodyta krovinį utilizuoti, tačiau draudėjas be ekspertizės to neleido daryti. Vežėjui Vokietijoje įmonė jokių įgaliojimų nesuteikė, nebendravo, o ieškovė UAB „Magneta LT“ taip pat nesuteikė reikiamų įgaliojimų. Veterinarijos tarnybos leidimu krovinys buvo utilizuotas UAB „Chitinas“.

         Ieškovė UAB ,,Magneta LT“ nurodė, kad 2009 m. birželio 23 d. buvo sudaryta sutartis Nr. M-35/26 dėl krovinio pervežimo iš Vokietijos į Rusiją, nurodytos krovinio pervežimo sąlygos, neigiama 18 oC temperatūra. Atsakovė krovinį pakrovė 2009 m. birželio 25 d. ir tik pristačius krovinį į Rusiją, pranešė, kad Rusijos muitinė surado krovinio neatitikimą. Ieškovė apie tai informavo trečiąjį asmenį, kuris sutiko priimti krovinį atgal, atsakovei buvo pateiktas ekspedicinis užsakymas M-50/30, kuriuo ieškovei buvo nurodyta krovinį, gabentą pagal užsakymą Nr. M-35/26, pargabenti atgal į Vokietiją krovinio siuntėjui. Kad krovinys buvo atidarinėjamas, iš atsakovės pranešimo negavo. Atvykus kroviniui į Vokietiją, buvo pastebėta netvarkinga pakuotė, ištrypta mėsa, turinti negerą kvapą. Krovinio savininkas kvietė veterinarijos tarnybos atstovus, tikrino krovinį, atsakovė buvo informuota, kad krovinys turi būti utilizuotas savininko nurodymu. Atsakovė UAB ,,Telauta“ gavo iš ieškovės pranešimą dėl krovinio utilizavimo, bet nurodymo nevykdė, teigė, kad laukė atsakymo iš AB ,,Lietuvos draudimas“, ir, gavę leidimą, veikė savo nuožiūra. CMR konvencijos 13 p. greitai gendančius krovinius leidžia sunaikinti be leidimo, todėl atsakovė galėjo pasirinkti nenuostolingą būdą kroviniui sunaikinti. Nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė, žinodama apie nurodymus, jų nevykdė, o priiminėjo sprendimus savo nuožiūra, vyko susirašinėjimas, atsakovė reikalavo dokumentų muitinės procedūroms atlikti, tačiau konkrečių dokumentų neįvardijo. 2009 m. rugpjūčio 10 d. informavo, kad krovinys iš Vokietijos vežamas sunaikinti į Rietavo įmonę, ieškovė leido utilizuoti, o atsakovė galėjo pasirinkti, kur tai atlikti.

            Liudytojas J. I. paaiškino, kad krovinio pervežimo iš Vokietijos į Rusiją užsakymas buvo perduotas UAB „Telauta“. Dėl susidariusios situacijos ieškovė laukė veiksmų iš kliento. Krovinio pervežėjas buvo informuotas raštu, kad laukiama iš kliento konkrečių veiksmų. Buvo nuspręsta, kad krovinys bus grąžintas į Vokietiją, nes krovinio kokybė arba rūšis neatitiko.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

         Telšių rajono apylinkės teismas 2011-12-22 sprendimu atsakovės UAB „Telauta“ priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovės UAB „Magneta LT“ atsakovės UAB „Telauta“ naudai 13 120,64 Lt skolą, 52 643,29 Lt nuostolius ir 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2009 m. lapkričio 19 d. iki visiško sprendimo įvykdymo; 3193,72 Lt bylinėjimosi išlaidas ir 1 673 Lt žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

         Teismas nustatė, kad iš Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio Nr. 005323 matyti, jog nurodytas krovinio pavadinimas – šaldyti kiaulienos pjaustyti lašiniai (frozen pork cutting fat). Pažymėjo, kad nepriklausomo „siurvejerio“ Lars Kriogus Baltic Ltd (Lietuva) atliktoje ekspertizėje nurodyta, jog krovinys neatitinka specifikacijoje nurodytų duomenų, t. y. ant lašinių buvo paliktas per didelis kiekis raumens: sutinkamai su specifikacija turėjo būti 5–6 proc., o faktiškai palikta 20–25 proc. Padarė išvadą, kad vežėjui buvo pateikta neteisingai užpildyta specifikacija, nurodant kitą gabenamo krovinio rūšį, nei pakrauta.

         Teismas akcentavo, kad pagal CMR konvencijos 8 str. 1 p. vežėjas, priimdamas krovinį, privalo padaryti du dalykus ir patikrinti: 1) ar teisingai važtaraštyje nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija; 2) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Nustatė, kad tokių pastabų atsakovės vairuotojas priimdamas krovinį nepareiškė. Nusprendė, kad pastabų nebuvo galimybės padaryti, nes pakrauti buvo supakuoti šaldytos produkcijos paketai. Pažymėjo, kad tik Rusijos muitinėje atlikus patikrinimo procedūras, o vėliau nepriklausomiems ekspertams nustačius vežamo krovinio rūšį, buvo konstatuota, jog iš Vokietijos buvo išsiųsti ne lašiniai, o šoninė. Padarė išvadą, kad dėl šios priežasties krovinio gavėjas atsisakė priimti krovinį. Teismas konstatavo, kad krovinio siuntėjas UAB „Magneta LT“ netinkamai deklaravo krovinio rūšį, dėl to vežėjas negalėjo krovinio iškrauti pristatymo vietoje Rusijoje.

         Teismas nustatė, kad Rusijos muitinėje krovinys prastovėjo nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2009 m. liepos 23 d., t. y. daugiau kaip 20 dienų, krovinio patikrinimas vyko vasaros metu. Padarė išvadą, kad nurodytos priežastys galėjo daryti įtaką krovinio būklei. Nusprendė, kad temperatūriniai svyravimai, nurodyti tachometro parodymuose, atsirado būtent dėl automatinio atitirpinimo funkcijos veikimo, ir trukdavo trumpą laiką, dėl to nėra pagrindo teigti, jog krovinys buvo sugadintas būtent dėl šių temperatūros svyravimų.

         Teismas, įvertinęs ieškovės UAB „Magneta LT“ ir atsakovės UAB „Telauta“ tarpusavio susirašinėjimą, padarė išvadą, kad ieškovė nepakankamai dėjo pastangų, siekiant padėti atsakovei išspręsti susidariusią problemą, o krovinio savininkas – trečiasis asmuo ,,Landleben Fleishverarbeitungs & Handels“ GmbH (Vokietija) – nesiekė, jog krovinys su kuo mažesnėmis sąnaudomis būtų pristatytas atgal į Vokietiją.

         Teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog atsakovė UAB „Telauta“ elgėsi neapdairiai, buvo neatidi ir nerūpestinga ir todėl yra kalta dėl jai atsiradusių nuostolių. Nusprendė, kad atsakovė buvo tokioje padėtyje, jog dėl krovinio savininko ir siuntėjo netinkamų veiksmų – neteisingos krovinio rūšies specifikacijoje nurodymo, tam tikro neveikimo Rusijos muitinei nustačius krovinio neatitikimą, o taip pat, pargabenus krovinį į Vokietiją bei Lietuvą, turėjo nuostolių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.

             Ieškovė UAB ,,Magneta LT” teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011-12-22 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-148-344/2011, priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti kaip neįrodytą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.                       

            Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad AB „Kauno tiekimas“ muitinės sandėlyje buvo tik performintas Tarptautinis krovinių pervežimo važtaraštis (CMR) šaldytiems kiaulienos lašiniams. Nurodo, kad tokia teismo išvada prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymais ir ieškovės atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodytiems faktams. Akcentuoja, kad Telšių rajono apylinkės teismas visiškai nevertino byloje nustatyto fakto, jog Rusijos veterinarijos tarnyba patikrino ir uždraudė iškrauti ne Vokietijos įmonės „Landleben Fleishverarbeitungs & Handels“ produkciją, o kito gamintojo produkciją, kuri buvo gabenama atsakovės pagal Lietuvoje AB „Kauno tiekimas“ muitinės sandėlyje išrašytą važtaraštį. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apelianto atsiliepime į ieškinį nurodytų argumentų, jog atsakovė privalėjo gabenti produkciją važtaraštyje nurodytu maršrutu, t. y. Vokietija–Lenkija–Baltarusija–Rusija, tačiau atsakovė su kroviniu iš Vokietijos atvyko į Lietuvą. Mano, kad vežėjas Rusijos veterinarijos tarnybai pateikė kitą krovinį, kuris buvo pakrautas Kaune.

           2. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovės netinkamo krovinio pervežimo sutarties sąlygų vykdymo. Mano, kad atsakovė nevykdė krovinio pervežimo ekspedicinio užsakymo Nr. M-35/26 sąlygų bei krovinio siuntėjo nurodymų pagal CMR Nr. 00053234 bei veterinarijos sertifikatą Nr. DE-0115703-187/2009 muitinės deklaracijoje, nes nukrypo nuo jam nurodyto maršruto, turėdamas pareigą krovinį 2009-06-30 pristatyti krovinio gavėjui Rusijoje, tačiau nurodytą datą krovinį atgabeno į Lietuvą į AB „Kauno tiekimas“ muitinės sandėlį, o gabendamas krovinį iš Vokietijos į Lietuvą nesilaikė nurodytuose dokumentuose pažymėto reikalavimo krovinio -18 °C temperatūrai. Teigia, kad dėl šių priežasčių atsakovė yra atsakinga už tai, jog krovinys nebuvo priimtas.

          3. Apeliantės nuomone, teismas klaidingai nustatė atsakovės patirtų nuostolių atsiradimo priežastį. Mano, kad net darant prielaidą dėl krovinio specifikacijos duomenų neatitikimo, tai negalėjo būti krovinio sugadinimo priežastis, jeigu vežėjas būtų laikęsis sąlygų dėl krovinio temperatūros. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų įrodomosios galios, vertinant temperatūros svyravimus kaip priežastį kroviniui sugesti.

         4. Apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad Rusijos muitinėje buvo ilgai atliekamas patikrinimas, krovinys buvo laikomas muitinėje nuo 2009-07-02 iki 2009-07-23 vasaros metu, ir šios priežastys galėjo lemti jo sugedimą. Mano, kad tokia išvada prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, kadangi byloje esantis UAB „Telauta“ prastovų lapas patvirtina, jog krovinys nuo 2009-07-02 iki 2009-07-24 stovėjo laikino saugojimo sandėlyje Narofominsko kombinate, o nurodytame dokumente nėra nė vienos atžymos apie krovinio išvežimą arba papildomą tikrinimą. Be to, byloje esanti termograma nurodytu laikotarpiu patvirtina, kad krovinys buvo laikomas šaldytuve nenukrypstant nuo temperatūros nurodymo, o esantis byloje vidaus muitinės tranzito pabaigos liudijimas Nr. 5030186 patvirtina patikrinimo procedūros pabaigos datą – 2009-07-03, o ne 2009-07-24, kaip nurodyta teismo sprendime. Pažymi, kad krovinio grąžinimo CMR važtaraštyje Nr. 0005341 nėra atžymų apie pažeistą krovinio pakuotę.

         5. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad temperatūros svyravimai galėjo atsirasti dėl automatinio atitirpinimo funkcijos veikimo. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriama aplinkybė, jog agregatas turi automatinio atitirpinimo režimą, kuris turi įtakos temperatūros svyravimui. Mano, kad teismas tokią išvadą padarė remdamasis prielaidomis, todėl ji yra neteisėta ir nepagrįsta.

         6. Apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ieškovė nepakankamai dėjo pastangų, siekiant padėti atsakovei išspręsti susidariusią problemą, o trečiasis asmuo nesiekė, kad krovinys kuo mažesnėmis sąnaudomis būtų pristatytas atgal į Vokietiją. Mano, kad buvo priešingai, nes UAB „Magnetą LT“ 2009-08-04 raštas Nr. INF 09-08-03 bei 2009-08-10 atsakymai patvirtina, jog atsakovė atsisakė vykdyti ieškovės nurodymus. Be to, teigia, kad teismo išvada, jog atsakovė neturėjo disponavimo kroviniu teisės, prieštarauja atsakovei bei ieškovei susirašinėjant nustatytiems faktams ir CMR Konvencijos 16 str. 3 d. nuostatoms.

        7. Apeliantės nuomone, teismo sprendime nurodyta išvada, kad krovinio sunaikinimas būtų rizikingas, yra visiškai nepagrįsta. Pažymi, kad ieškovė savo nurodymą utilizuoti krovinį davė 2009-08-03. Mano, kad krovinio vėlesnio laikymo pagrįstumo atsakovė neįrodė.

        8. Apelianto nuomone, Telšių rajono apylinkės teismas visiškai nepašalino Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodytų trūkumų dėl nuostolių dydžio, nes teismo sprendime visiškai nepasisakyta dėl priteistų nuostolių dydžio.

        Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Telauta“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodė, kad Civilinės bylos nagrinėjimo teisme posėdžio metu UAB „Telauta“ direktorius V. Z. teismui argumentuotai išaiškino, jog UAB „Telauta“, vykdydama tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą ekspedicinį krovinio pervežimo užsakymą M-35/26, į krovinio išsikrovimo vietą Rusijoje atvyko su Vokietijos veterinarinėmis krovinio plombomis, o tai visiškai paneigia bet kokias galimas prielaidas, kad pagal ekspedicinį krovinio užsakymą M-35/26 gabentas krovinys galėjo būti perkrautas pakeliui iš krovinio pasikrovimo vietos iki krovinio išsikrovimo vietos. 2009 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Telauta“ gavo Klaipėdos teritorinės muitinės atsakymą Nr. (LM18)20/14-13361, kuriuo buvo išaiškinta, jog rašytinį prašymą ir papildomus dokumentus dėl leidimo sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes pateikti teritorinei muitinei gali tik asmuo, turintis teisę arba įgaliojimą disponuot prekėmis. Kadangi UAB „Telauta“ neturėjo įgaliojimų disponuoti muitinės prižiūrimomis prekėmis, UAB „Magneta LT“ ignoravo UAB „Telauta“ pranešimus bei prašymus kuo skubiau sutvarkyti muitinės procedūrai uždaryti reikalingus dokumentus, o krovinio savininkas visiškai nebendravo su UAB „Telauta“, UAB „Telauta“ kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, dėl to 2009 m.  rugsėjo 2  d.  krovinys buvo  sulaikytas vadovaujantis Pilies pasienio veterinarijos posto sulaikymo aktu Nr. MD-1-2009/125. 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimu dėl produkto teikimo į rinką uždraudimo Nr. V20-13 ieškovė buvo įpareigota saugiai sunaikinti krovinį. Mano, kad Telšių rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-215-671/2010, išnagrinėjo visus procese dalyvavusių šalių pateiktus rašytinius įrodymus, apklausė liudininkus, turinčius tiesioginį ryšį su byla ir žinančius aplinkybes, tiesiogiai susijusias su nagrinėjama civiline byla. Pažymi, kad ieškovė, pasinaudodama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtinta galimybe apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jau antrą kartą apeliaciniu skundu kreipiasi į Šiaulių apygardos teismą prašydama panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą toje pačioje civilinėje byloje. Mano, kad tokie ieškovės veiksmai aiškiai yra susiję su bylos išnagrinėjimo bei teismo sprendimo vykdymo vilkinimu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas netenkinamas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

Dėl krovinio sugadinimo ir vežėjo atsakomybės

Byloje nustatyta, kad atsakovė (vežėjas) vykdė ieškovės (siuntėjo) krovinio (20500 kg šaldytų kiaulienos lašinių) pervežimą iš Vokietijos į Rusiją. Tarp šalių nėra ginčo, jog krovinys atgal į Vokietiją parvežtas sugadintas. Ieškovės teigimu, atsakovė yra atsakinga už krovinio sugadinimą, kadangi nebuvo laikomasi CMR nustatyto temperatūros režimo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tik pačios ieškovės kaltė, t. y. neteisingas duomenų nurodymas deklaracijoje, lėmė krovinio sugadinimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog CMR konvencija yra Lietuvos vidaus teisės sistemos sudėtinė dalis. Teismai, aiškindami šią konvenciją, privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31–33 straipsniuose, remtis autentiškais CMR konvencijos tekstais, kurie yra prancūzų ir anglų kalbomis, aiškindami ir taikydami šios konvencijos nuostatas taip pat turi atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybių teismų praktikoje.

CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojama vežėjo atsakomybė (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktas, 28 straipsnis). CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą  ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl jų nekartoja. Tačiau papildomai pažymėtina, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovė buvo atsakinga už tai, kad krovinys būtų vežamas neigiamoje 18 C0 temperatūroje. Iš transporto priemonės kuria buvo vežamas krovinys, puspriekabės valst. Nr. UP 911, temperatūrų fiksavimo lentelės matyti, kad temperatūra svyravo, kelis kartus buvo šoktelėjusi iki teigiamos 4,50 C, 3,90 C ir 3,30 C (2 t., 43 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, esant temperatūrų nukrypimams, negalima iš karto konstatuoti vežėjo kaltės – privalu nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, pvz., aukštesnės / žemesnės ar reikiamos temperatūros laikotarpiai, ir jas įvertinti. Kaip jau nurodyta, iš bylos duomenų matyti, kad temperatūra šaldymo įrenginyje, kuriame buvo vežamas ieškovės siųstas šaldytos mėsos krovinys, buvo matuojama nuolat. Byloje esantys temperatūrų duomenys įrodo, kad krovinio vežimo ir jo laikymo (saugojimo) šaldymo įrenginyje, t. y. krovinio buvimo vežėjo žinioje metu, didžiąją vežimo dalį buvo fiksuota reikiama (tinkama) krovinio vežimo temperatūra (-180 C ir žemesnė), todėl esant tokioms aplinkybėms labiau tikėtinas yra faktas, jog vežėjas užtikrino reikiamą temperatūros režimą, kaip sąlygą pristatyti gavėjui krovinį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad trumpalaikis temperatūros šoktelėjimas vežimo metu negalėjo lemti produkto sugedimo. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad temperatūrų pokyčiai buvo dar iki pasiekiant paskirties valstybės sieną, o gavėjas nenurodė jokių pretenzijų dėl krovinio sugedimo. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad temperatūrų pokyčiai svyravo dėl šaldymo įrenginyje esančio automatinio atitirpinimo mechanizmo, kadangi tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (5 t., 137 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad temperatūros režimas iš esmės didžiąją pervežimo dalį nebuvo pažeistas, o atvežus krovinį į paskirties valstybę (Rusiją) sugadinimo faktas neužfiksuotas, laikytinas nepagrįstu apeliacinio skundo argumentas, kad būtent temperatūrų pokyčiai vežant nulėmė krovinio sugadinimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad krovinio sugadinimas buvo nulemtas ne vežėjo, bet iš esmės paties siuntėjo veiksmų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad siuntėjas krovinio vežimo deklaracijoje neteisingai nurodė krovinio duomenis, dėl šios priežasties vežėjas buvo priverstas laukti daugiau nei 20 dienų, kol siuntėjas pateiks naują užsakymą pargabenti krovinį. Pažymėtina, kad tiek  CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte, tiek LR CK 6.253 straipsnyje nurodyta galimybė asmeniui netaikyti civilinės atsakomybės. LR CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma dėl nukentėjusio asmens veiksmų, t. y. tokių veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Manytina, kad šiuo atveju būtent siuntėjas, deklaruodamas aiškiai klaidingus duomenis apie vežamą krovinį, prisiėmė riziką dėl tokio krovinio praradimo ar sugadinimo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vežėjas negali būti atsakingas už tai, kad dėl siuntėjo kaltų veiksmų siuntinys buvo tikrinamas muitinėje atidarant šaldymo įrenginį, atplėšiant pakuotes ir taip sugendant kroviniui, t. y. greitai gendančiam maisto produktui – mėsai – dėl sąlyčio su aplinka.

Apeliantė taip pat teigia, kad vežėjas Rusijos veterinarijos tarnybai pateikė kitą krovinį, kuris buvo pakrautas Kaune. Pažymėtina, jog ieškovė, ją informavus apie Rusijos muitinėje nustatytus krovinio neatitikimus, dėl krovinio parvežimo visiškai sutiko, t. y. pripažino savo kaltę dėl neteisingai nurodytų duomenų, todėl teiginiai, kad į Rusiją galėjo būti nusiųstas kitas krovinys, yra visiškai nepagrįsti ir vertintini kaip siekis sumažinti patirtus nuostolius. Apeliantė taip pat mano, kad krovinio sugadinimą lėmė ir tai, jog vežėjas nesilaikė važtaraštyje nustatytų nurodymų ir krovinį gabeno kitu maršrutu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl civilinės atsakomybės už krovinio sugadinimą, o apeliantė šiuo atveju nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent krovinio vežimas per Lietuvą lėmė krovinio sugadinimą. Priešingai, kaip jau minėta anksčiau, gavėjas Rusijoje krovinio atsisakė ne dėl jo kokybės neatitikimo, bet dėl rūšies specifikacijos neatitikimo. Duomenų, kad krovinys būtų sugadintas jau atvežus į paskirties valstybę, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo manymu, visi šie apelianto argumentai yra deklaratyvūs ir pagrįsti prielaidomis, todėl plačiau teismo nenagrinėtini.

Dėl priteistų nuostolių pagrįstumo

Visų pirma atmestinas apeliantės argumentas, kad Telšių rajono apylinkės teismas visiškai nepašalino Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodytų trūkumų dėl nuostolių dydžio, nes teismo sprendime visiškai nepasisakyta dėl priteistų nuostolių dydžio. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas savo sprendime nuostolių dydį grindė UAB „Telauta“ pateikta faktinių nuostolių, susijusių su prastovomis pagal vežimo sutartis M35/26 ir M50-30, detalizacija. Nors teismas ir nenurodė konkrečių duomenų, kuriais būtų patvirtintos detalizacijoje nurodytos sumos, tačiau visi atsakovės reikalavimai iš esmės yra pagrįsti atsakovės pateiktais rašytiniais įrodymais (sąskaitų faktūrų, pretenzijų, mokėjimo nurodymų ir kt. dokumentų kopijomis, 3 t., 79–135 b. l.). Tai, kad iš ieškovės buvo priteisti visi atsakovės reikalauti nuostoliai (išskyrus reikalavimas priteisti utilizavimo išlaidas, nes jos įtrauktos į bendrą nuostolių sumą), pagrindžia teismo motyvai dėl visiškos siuntėjo atsakomybės dėl krovinio sugadinimo ir nepakankamų pastangų, kad krovinys būtų kuo greičiau utilizuotas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės veiksmų nesiekiant kuo ekonomiškiau spręsti susidariusią situaciją. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (ieškovės ir atsakovės susirašinėjimais, 5 t., 129–142 b. l.) teisingai konstatavo, kad  vežėjas, neturėdamas krovinio disponavimo teisės, negalėjo tinkamai pasirūpinti krovinio utilizavimu. Nors apeliantė nurodo, kad atsakovės kaltę pagrindžia UAB „Magenta“ 2009-08-04 pranešimas Nr. INF 09-08-03, kuriame nurodoma, kad UAB „Telauta“ privalo utilizuoti krovinį, tačiau pati ieškovė neatliko būtinų veiksmų, kad krovinys būtų kuo greičiau utilizuotas, tai patvirtina Klaipėdos teritorinės muitinės 2009-08-28 raštas Nr. (I.M18)20/14-13361 bei ieškovės 2009-09-17 pranešimas UAB „Telauta“. Atkreiptinas dėmesys, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004-12-24 įsakymu Nr. 1B-1180 nustatytų Muitinės prižiūrimų prekių sunaikinimo taisyklių 6 punkte nurodoma, kad, norėdamas sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes, asmuo, turintis teisę disponuoti tomis prekėmis, arba jo įgaliotas asmuo pateikia teritorinei muitinei, kuriai buvo pateiktos prekės arba kuri prižiūri jų buvimo vietą, rašytinį prašymą leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes. 7 punkte nurodoma, kad tik susidarius nenumatytoms aplinkybėms, kai tolesnis prekių transportavimas kelia grėsmę aplinkai, prašymą gali pateikti ir vežėjas, jeigu pagal tarptautines krovinių vežimo sutartis tokiomis nenumatytomis aplinkybėmis vežėjas turi teisę disponuoti kroviniu nelaukdamas nurodymų iš asmens, turinčio teisę disponuoti vežėjo gabentomis prekėmis. Vadinasi, remiantis sistemine šių nuostatų analize, šiuo atveju teisę pateikti prašymą sunaikinti krovinį turėjo UAB „Magneta“, o ne atsakovė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus ir konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir, remdamasi bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi  Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.