Pranešėja D. Matiukienė Civilinė byla Nr. 2S-450-154/2012
Teisėja L. Karmazaitė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02536-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija 128.17.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 3 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Matiukienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo įkeistos turtinės teisės savininko R. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėjos 2012 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DNB banko prašymą dėl įkeisto kilnojamojo turto arešto ir perdavimo kreditoriui.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Kreditorius AB DNB bankas kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėją su prašymu išieškoti kreditoriui AB DNB bankui 69508,80 EUR negrąžintą kreditą, 6788,32 EUR palūkanas, 280,27 EUR delspinigius, iš viso – 76 577,39 EUR; 100 Lt žyminio mokesčio bei 10 Lt už įspėjimų įteikimą iš už skolininko UAB „Ainro“ prievoles įkeistos R. K. nuosavybės teise priklausančios turtinės teisės – nuomos teisės į 0,0117 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurios pagrindas yra 2000 m. kovo 29 d. Valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N29/00-0048. Prašė areštuoti įkeistą turtą ir įpareigoti įkeisto turto savininką R. K. įkeistą turtą (taip nutartyje) perduoti kreditoriui AB DNB bankui.
Nurodė, kad pagal 2005 m. balandžio 13 d. Kredito linijos sutartį Nr. 3418 (su vėlesniais pakeitimais) kreditorius AB DNB bankas suteikė skolininkui UAB „Ainro“ 69508,80 EUR kreditą. Visą paimtą kreditą skolininkas turėjo grąžinti iki 2012 m. sausio 31 d., tačiau skolos negrąžino. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi (įsiteisėjo 2012-02-28) skolininkui UAB „Ainro“ iškelta bankroto byla. Užtikrinat skolininko prievolių tinkamą įvykdymą kreditoriui buvo įkeista R. K. priklausanti valstybinės žemės nuomos teisė. Skolininkui skolos negrąžinus, kreditorius AB DNB bankas prašo skolą išieškoti iš įkeistos R. K. priklausančios turtinės teisės.
Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėja 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi prašymą patenkino. Nutarė išieškoti AB DNB banko naudai iš bankrutuojančios UAB „Ainro“: 69 508,80 EUR negrąžintą kreditą, 6788,32 EUR palūkanas, 280,27 EUR delspinigius, iš viso – 76577,39 EUR; 100 Lt žyminio mokesčio bei 10 Lt už įspėjimų įteikimą, 9,69 proc. metinių sutartinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos (69508,80 EUR), skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio prašymo gavimo dienos, t. y. nuo 2012-04-23, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą kilnojamą turtą. Areštavo ir perdavė kreditoriaus AB DNB banko žinion įkeistą R. K. nuosavybės teise priklausantį kilnojamą turtą – turtines teises – nuomos teises į 0,0117 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kylančias iš 2000 m. kovo 29 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N29/00-0048. Nutarties vykdymą pavedė kreditoriaus pasirinktam antstoliui. Įpareigojo kreditorių AB DNB banką perduotą jo žinion kilnojamąjį daiktą parduoti pagal LR CK 4.219 str. 5 dalies reikalavimus; pateikti turto pardavimo aktą ir gautas lėšas pervesti į Šiaulių miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB.
Atskiruoju skundu įkeistos turtinės teisės savininkas R. K. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėjos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodo, kad iki 2009-07-01 BUAB „Ainro” buvo individuali R. K. įmonė „Emilija ir Rolandas”, kurios savininku buvo R. K.. LR CK 2.50 str. 4 d. numato, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (pavyzdžiui, individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos) turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Nors šiuo atveju individuali įmonės buvo pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę, egzistuoja imperatyvi įstatyme įtvirtinta taisyklė, jog jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre (LR CK 2.104 str. 2 d.). Kitaip tariant, net ir po įmonės pertvarkymo iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę, buvusių individualios įmonės savininkų atsakomybė pagal iki pertvarkymo atsiradusias prievoles dar trejus metus išlieka tokia, kaip ir turint neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog kai kreditorius reiškia reikalavimą prievolės neįvykdžiusios individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, solidariam bendraskoliui – laiduotojui, kuris taip pat yra tos individualios įmonės vienas iš dalyvių, toks kreditoriaus reikalavimas turi būti pareiškiamas LR Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėjamas tos individualios įmonės bankroto byloje. Analogiškos taisyklės taikytinos ir tuo atveju, jei individuali įmonė yra pertvarkyta, tačiau po to nėra praėję treji metai.
2. Pagal esamus registro duomenis R. K. priklauso ir kreditoriui AB DNB bankui taip pat yra įkeistos patalpos, esančios adresu(duomenys neskelbtini), o bankrutuojančiai UAB „Ainro” nuosavybės teise priklauso ir kitam įmonės kreditoriui įkeistos patalpos (duomenys neskelbtini). Šios patalpos tiek tarpusavyje, tiek ir su nuomos teise į 0,0117 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra glaudžiai susiję. Visi šie objektai buvo naudojami bankrutuojančios UAB „Ainro“ komercinei veiklai, juose veikė bankrutuojančios UAB „Ainro“ parduotuvė, tuo pačiu adresu buvo registruota įmonės buveinė. Dėl to, įkeisto turto savininko įsitikinimu, minėtus nekilnojamojo turto objektus būtų protinga ir bankrutuojančiai įmonei bei jos kreditoriams ekonomiškai naudinga pardavinėti kartu. Skubotai bandant realizuoti R. K. priklausantį ir kreditoriui AB DNB bankui įkeistą turtą (nuomos teises), gali būti sunku tai padaryti dėl minėto sąsajumo su nekilnojamuoju turtu, vėliau gi gali tapti sudėtinga parduoti minėtus (duomenys neskelbtini), esančius nekilnojamuosius daiktus, gali smukti turto objektų pardavimo kainos, kas sąlygotų tiek AB DNB banko, tiek kitų bankrutuojančios UAB „Ainro” kreditorių teisių ir teisėtų interesų, viešojo intereso pažeidimą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB DNB bankas prašo atskirąjį skundą atmesti, Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėjos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodo, kad apeliantas R. K. nėra skolininko UAB „Ainro“ bankroto byloje (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-557-372/2012) įtrauktas bendraatsakoviu. Todėl nėra jokio pagrindo R. K. turtą pardavinėti bankroto procese.
2. Bankas yra kreditorius (įkaito turėtojas). Įkeitimo teisė yra daiktinė turtinė teisė. Įkaito davėjas suvaržo savo teises į įkeičiamą daiktą ar turtines teises, jomis užtikrindamas savo ar kitų asmenų prievolės įvykdymą (LR CK 4.216 str.). Toks daikto ir/ar turtinių teisių suvaržymas pasibaigia, kai prievolė įvykdoma. Sudarius įkeitimo sutartį (hipotekos/įkeitimo lakštą), įstatymas įtvirtina kreditoriui teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto ir/ar turtinių teisių. Bankas yra sąžiningas įkeitimo teisės turėtojas. Įkeitimo lakštas Nr. 05220090001057 yra galiojantis, todėl visos prievolės, kilusios iš įkeitimo sutarties, turi būti vykdomos.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Susipažinęs su bylos medžiaga apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė procesinės teisės normas, dėl ko byla buvo neteisingai išspręsta, kas sudaro pagrindą nutartį panaikinti (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2005 m. balandžio 13 d. (su vėlesniais pakeitimais) tarp kreditoriaus AB DNB bankas (buvęs pavadinimas AB „NORD/LB Lietuva“) ir skolininko UAB „Ainro“ (buvęs pavadinimas R. K. įmonė „Emilija ir Rolandas“) buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr. 3418 (toliau „Sutartis“) (5-14 b. l.), pagal kurią kreditorius suteikė skolininkui 69508,80 EUR kreditą. Užtikrinant skolininko prievolių tinkamą įvykdymą kreditoriui, 2009 m. kovo 20 d. Sutartinio įkeitimo lakštu Nr. 05220090001057 buvo įkeista R. K. priklausanti valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisė (57 b. l.). Skolininkui UAB „Ainro“ skolos negrąžinus, kreditorius AB DNB bankas 2012 m. balandžio 23 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėją su prašymu išieškoti skolą iš įkeistos R. K. priklausančios anksčiau minėtos turtinės teisės (2-3 b. l.).
Dėl skolos išieškojimo iš bankrutuojančios įmonės turto.
Iš skundžiamos nutarties turtinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skolininkui UAB „Ainro“ Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi (įsiteisėjo 2012-02-28), priimta civilinėje byloje Nr. B2-557-372/2012, yra iškelta bankroto byla, ne tik tenkino kreditoriaus prašymą išieškoti skolą iš įkeistos R. K. priklausančios anksčiau minėtos turtinės teisės, tačiau ir, peržengdamas kreditoriaus pareikštų reikalavimų ribas, nutarė išieškoti kreditoriaus AB DNB bankas naudai skolą iš bankrutuojančios UAB „Ainro“ (60-61 b. l.), tuo pažeisdamas LR CPK 265 str. 2 dalį.
Nors apeliantas šioje dalyje Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėjos 2012 m. balandžio 27 d. nutarties neskundžia, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bylos, kuriose skolininkui yra iškelta bankroto byla, turi viešąjį interesą, apeliacinės instancijos teismas tirią skundžiamos nutarties teisėtumą ir šiuo aspektu (LR CPK 320 str. 2 d., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti skolininkui bankroto bylą, įsigalioja LR Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. nustatytas draudimas bankrutuojančiai įmonei vykdyti prievoles, o įmonės kreditoriui ar kitam asmeniui – perimti bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą ar lėšas, įskaitant ir skolų išieškojimą iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, kitaip, negu nustatyta Įmonių bankroto įstatyme (LR Įmonių bankroto įstatymo 14 str. 1 d. 1 p.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-440/2009). Prievolių įvykdymo užtikrinimo realizavimo tvarką, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, ima reguliuoti specialus teisės aktas (LR Įmonių bankroto įstatymas) vietoje bendrojo (LR CK 4.198 str. – 4.228 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1090/2009).
Dėl skolos išieškojimo iš įkeistos turtinės teisės.
Kaip jau anksčiau nustatyta, užtikrinant skolininko UAB „Ainro“ prievolių tinkamą įvykdymą kreditoriui AB DNB bankui, buvo įkeista R. K. priklausanti valstybinės žemės nuomos teisė. Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-557-372/2012, UAB „Ainro“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Ritava“, nutartis įsiteisėjo 2012 m. vasario 28 d. Minėtoje civilinėje byloje nustačius, kad UAB „Ainro“ buvo įsteigta neribotos civilinės atsakomybės įmonės pagrindu, t.y. 2009 m. liepos 1 d. pertvarkius R. K. įmonę „Emilija ir Rolandas“, perimant visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas, bei vadovaujantis LR CK 2.104 str. 2 d. nuostatomis, kad pertvarkomos įmonės dalyviai per tris metus yra subsidiariai atsakingi už pertvarkomo juridinio asmens prievoles, buvęs R. K. įmonės „Emilija ir Rolandas“ savininkas R. K. ir jo sutuoktinė A. K. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartimi įtraukti į bankrutuojančios UAB „Ainro“ bankroto bylą bedraatsakoviais.
Teismų praktikoje laikomasis nuostatos, kad pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p., įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su LR CK 2.50 str. 4 d., kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Taigi, poreikis reikšti bankroto byloje kreditoriaus reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (šiuo konkrečiu atveju buvusiu įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (LR CK 2.50 str. 4 d.), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės (šiuo atveju pertvarkytos į uždarąją akcinę bendrovę) likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai. Bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus, kuriuos šiame procese atlieka ne antstolis, o teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo – įmonės administratorius. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad Įmonių bankroto įstatyme nustatyta išbaigta, funkcionuojanti savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009). Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnyje nustatyta administratoriaus pareiga, pardavus įkeistą turtą, iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintus kreditoriaus reikalavimus. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 27 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 60 redakcija) nustatyta, kad, hipotekos teisėjui gavus varžytynių aktą ir dokumentus, įrodančius, jog lėšos už parduotą įkeistą turtą, atėmus administravimo išlaidoms sumokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, pervestos į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus sąskaitą jo reikalavimams tenkinti ir priėmus nutartį baigti hipoteką ar įkeitimą, hipoteka ar įkeitimas išregistruojami teisės aktų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad šios nuostatos aiškintinos sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 7 punkto, 33 straipsnio 3 dalies bei 34 straipsnio, CK 1.3 straipsnio 2 dalies, 4.224 straipsnio, CPK 562 ir 565 straipsnių nuostatomis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šių normų analizė leidžia daryti išvadą, jog hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką, šiuo konkrečiu atveju įkeitimo teisę, gavęs varžytynių aktą ir įsitikinęs, kad per varžytynes gautos lėšos už parduotą turtą yra perduotos įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintiems kreditoriaus reikalavimams padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2006).
Dėl išdėstyto apeliacinės instancijos sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, esant įrodymams, kad skolininkui UAB „Ainro“ iškelta bankroto byla, kad skolininkas UAB „Ainro“ iki 2009 m. liepos 1 d. buvo registruotas kaip R. K. įmonė „Emilija ir Rolandas, todėl taikomos LR CK 2.104 str. 2 d. nuostatos, kad pertvarkomos įmonės dalyviai per tris metus yra subsidiariai atsakingi už pertvarkomo juridinio asmens prievoles, privalėjo kreditoriaus AB DNB banko pareiškimą palikti nenagrinėtu, kreditoriui išaiškindamas, kad jis turi teisę kreiptis į bankrutuojančios UAB „Ainro“ administratorių su pareiškimu dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėjos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis panaikintina, o kreditoriaus pareiškimas paliktinas nenagrinėtu.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos teisėjos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, o kreditoriaus AB DNB banko pareiškimą palikti nenagrinėtu.
Išaiškinti kreditoriui AB DNB bankui, kad jis turi teisę kreiptis į bankrutuojančios UAB „Ainro“ administratorių UAB „Ritava“ su pareiškimu dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo UAB „Ainro“ bankroto byloje.
Teisėja Danutė Matiukienė