Administracinė byla Nr. I3-1595-428/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02696-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.7; 55.1
(S)
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 20 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Nataljos Zelionkienės,
sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,
dalyvaujant pareiškėjos D. P. atstovei advokatei N. Ž.,
atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei J. S.-A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Pareiškėja D. P. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydama:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 7S-92-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei D. P.“;
2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2019 m. spalio 2 d. atsakymą Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“;
3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 4 d. atsakymą Nr. 1 SS-2097-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“;
4) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini) (buvusiame (duomenys neskelbtini)) kaime, atkūrimo pareiškėjai D. P..
Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovė advokatė teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises į K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini) (buvusiame (duomenys neskelbtini)) kaime, bei pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos natūra.
Skundžiamu atsakovės sprendimu nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę atlyginant pinigais. Pareiškėja nesutinka su atlyginimo pinigais būdu, nurodydama, jog gauti kompensacijos pinigais nepageidauja.
Atsakovė 2007 metais informavo pareiškėją, jog grąžintina žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, kadangi užimta Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamu žemės sklypu, ir pareiškėjai pasiūlė kompensaciją pinigais, akcijomis, lygiaverčiu žemės, miško sklypu kitoje kadastro vietovėje.
Pareiškėja tais pačiais 2007 metais sužinojo, jog ne visa Lietuvos žemės ūkio universitetui suteikta žemė naudojama mokslo ir mokymo reikmėms, buvo sprendžiamas klausimas dėl minėtos žemės ploto sumažinimo galimybių. Pareiškėjai atsirado reali viltis, jog bus atkurtos nuosavybės teisės natūra.
Pareiškėjos teigimu, nurodyta situacija lėmė, jog ji pagrįstai tikėjosi, kad nuosavybės teisės bus atkurtos natūra, ir nepasirinko atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę, kadangi žemės grąžinimo procedūra tęsėsi ir nebuvo užbaigta, o atsakovė neteikė pareiškėjai jokios informacijos apie tolesnę nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Pareiškėja 2019 m. spalio 5 d. kreipėsi į atsakovę su prašydama suteikti informaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Pareiškėja pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 3 dalį, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atsakovė pažeidė šią pareigą, neinformuodama pareiškėjos apie tai, jog jokių galimybių atkurti nuosavybės teises natūra nėra, ir raštu nepasiūlydama rinktis kitų įstatyme numatytų atlyginimo būdų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 patikslino naudojamo mokslo ir mokymo reikmėms sklypo dydį, sumažindama 1,09 ha žemės plotu. Minėta informacija pagrįstai suteikė viltį, jog pareiškėjai bus atkurtos nuosavybės teisės į minėtoje teritorijoje buvusią žemę natūra. Tačiau tik 2019 metais pareiškėjai tapo žinoma, jog sumažintas mokslo ir mokymo reikmėms žemės plotas nepateko į pareiškėjai priklausančios žemės ribas. Atsakovė anksčiau apie tai pareiškėjos neinformavo, taip pat nepasiūlė rinktis kitų Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo būdų, nevykdydama Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos.
Pareiškėja teigė, jog atsakovė skundžiamame 2019 m. spalio 2 d. rašte Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) pateikė neišsamų paaiškinimą. Atsakovė nenurodė, kodėl anksčiau neinformavo pareiškėjos, kad nėra galimybės grąžinti buvusio savininko turėtą žemę natūra, sumažėjus mokslo ir mokymo reikmėms naudojamo sklypo dydžiui, todėl netinkamai įgyvendino Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą. Atsakovės pareiga apima ne tik piliečių (pretendentų) informavimą, jei nėra galimybės grąžinti buvusio savininko turėtos žemės natūra, bet ir raštišką pasiūlymą rinktis kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėja turėjo būti informuota apie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje 2018 metais svarstymo sumažinti mokslo ir mokymo reikmėms naudojamo sklypo dydį rezultatus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimą Nr. 1051, pasiūlant rinktis kitus įstatyme numatytus atlyginimo būdus.
Pareiškėja nurodė, jog atsakovė sprendimą atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais grindė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 31 punkto nuostatomis, jog tuo atveju, kai per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 373 ir 2007 m. kovo 1 d. raštu Nr. 97 informavo pareiškėją apie kompensavimo būdo pasirinkimo galimybę, nors terminas tokią valią pareikšti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo numatytas tik iki 2003 m. balandžio 1 d.
Tačiau atsakovė, nevykdydama pareigos, numatytos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje – nesant galimybės nuosavybę gražinti natūra, iki 2003 m. balandžio 1 d. raštu nepasiūlė pareiškėjai kitų Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo būdų, taip pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą bei pareiškėjos teisę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atitinkantį jos valią.
Pareiškėja pabrėžė, jog atsakovės neveikimas neturi būti priežastimi riboti Atkūrimo įstatyme numatytą pareiškėjos teisę pasirinkti atlyginimo būdą. Taip pat dėl minėtų atsakovės veiksmų jai neturi kilti neigiamų pasekmių, todėl skundžiami atsakovės administraciniai aktai naikintini kaip nepagrįsti ir neteisėti.
Atsakovė atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, būtų buvę galima tik tuo atveju, jeigu būtų sumažintas Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas žemės plotas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas žemės plotas sumažintas 1,09 ha plotu, į kurį buvusios savininkės K. B. turėta žemė nepateko. Pareiškėjai nepasirinkus jokio atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę nuosavybės teisės skundžiamu sprendimu buvo atkurtos pinigais.
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad žemė, suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, yra valstybės išperkama. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Tvarkos 31 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, kai per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Atsakovė 2019 m. spalio 2 d. raštu Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) informavo pareiškėją apie tai, kad jai 2003 metais ir 2007 metais buvo pranešta, jog už buvusio savininko turėtą žemę, kuri priskirta valstybės išperkamai, turi pasirinkti kitą (-us) nuosavybės teisių atlyginimo būdą (-us).
Taigi, apie tai, kad turi pasirinkti kitą (-us) nuosavybės teisių atlyginimo būdą (-us), pareiškėjai buvo žinoma, tačiau savo apsisprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo būdo nepakeitė.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos privalo per mėnesį nuo sprendimo, kurio pagrindu išlikęs nekilnojamasis turtas nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuoti pilietį, kurio prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėja ir kurio išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam, apie galimybę tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti natūra ir pasiūlyti jam pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 sumažinus mokslo ir mokymo reikmėms naudojamą plotą buvusios savininkės K. B. turėta žemė taip ir liko valstybės išperkama, todėl laikytina, kad atsakovė apie tai pareiškėjos dar kartą informuoti pareigos neturėjo.
Pareiškėjos skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimo būdo.
Skundžiamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 7S-92-(14.7.3.) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės K. B. valdyto nekilnojamojo turto dalį – 52,67 ha žemės, atlyginant pinigais –16 345 Eur suma – už valstybės išperkamą 52,67 ha dydžio žemės plotą.
Pareiškėja nesutinka, kad už negrąžintą valstybės išperkamą žemę būtų atlyginama pinigais.
Pareiškėjos teigimu, atsakovė netinkamai įgyvendino pareigas, numatytas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, laiku neinformavo pareiškėjos apie tai, jog nėra jokių galimybių atkurti nuosavybės teises natūra. Taip pat nepasiūlė pasirinkti kitų Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatyto termino – iki 2003 m. balandžio 1 d. Todėl nepagrįstas ir neteisėtas skundžiamas 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 7S-92-(14.7.3.), kuriuo nuosavybės teisės atkurtos pinigais. Taip pat nepagrįsti ir neteisėti skundžiami atsakovės raštai: 2019 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. lSS-2097-(7.5.) ir 2019 m. spalio 2 d. raštas Nr. 7SD-6895-(14.7.104.), kuriais buvo nevertinamas pareiškėjos prašymas sustabdyti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projekto svarstymą ir pareiškėjos nurodyti neteisėti institucijos veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į K. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini)kaime.
Taip pat byloje nėra ginčo, jog pareiškėja pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų į žemę būtų atkurtos natūra buvusioje vietoje. Pareiškėja konkrečios valios dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę, užimtą Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms, nebuvo nurodžiusi.
Pareiškėja kategoriškai nesutinka, jog nuosavybės teisės už valstybės išperkamą žemę būtų atkurtos atlyginant – pinigais.
Pareiškėja skundą argumentavo tuo, jog atsakovė, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, nesudarė pareiškėjai galimybės pasirinkti lygiaverčius atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus bei sukūrė pagrįstą lūkestį tikėtis, jog nuosavybės teisės bus atkurtos natūra.
Atsakovė tvirtino, jog pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, būtų buvę galima tik tuo atveju, jeigu būtų sumažintas Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas žemės plotas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas žemės plotas buvo sumažintas tik 1,09 ha plotu, į kurį buvusios savininkės K. B. turėta žemė nepateko. Pareiškėjai nepasirinkus jokio atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę nuosavybės teisės buvo atkurtos pinigais. Atsakovė, priimdama skundžiamus administracinius aktus, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir Tvarkos 31 punkto nuostata, jog tuo atveju, kai per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Bylos duomenys patvirtino, jog žemė, į kurią pretendavo pareiškėja atkurti nuosavybės teises, užimta Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojama žeme. Atsakovė 2003 m. vasario 27 d. pranešimu Nr. 137-9 informavo pareiškėją, jog ji turi iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikti prašymą žemėtvarkos skyriui ir nurodyti kompensavimo būdą už valstybės išperkamą žemę (b. l. 70). Pareiškėjai buvo nurodyta, jog iki nurodytos datos nepareiškus valios dėl būdo, nuosavybės teisės bus atkurtos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Tačiau atsakovės 2003 m. vasario 27 d. pranešimo Nr. 137-9 pareiškėja negavo, tai patvirtina registruoto laiško duomenys, jog pareiškėja negyvena adresu (duomenys neskelbtini), siunčiamas pranešimas buvo grąžintas atsakovei (b. l. 71).
Pareiškėja 2003 m. kovo 27 d. pateikė atsakovei prašymą, nurodydama, jog atsisako siūlomų kompensavimo būdų, ir pageidaudama, jog žemė būtų grąžinta natūra buvusioje vietoje (b. l. 72).
Atsakovė 2006 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 373 ir 2007 m. kovo 1 d. raštu Nr. 97 informavo pareiškėją, kad jos paveldima žemė pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms, ir pasiūlė pareiškėjai atlyginimo būdus – kompensaciją pinigais, akcijomis, lygiaverčiu žemės, miško sklypais kitoje kadastro vietovėje, informuojant atsakovę iki 2007 m. kovo 19 d., kokį kompensavimo būdą pareiškėja už valstybės išperkamą žemę pasirinko, nes nenurodžius valios dėl kompensavimo būdo nuosavybės teisės pareiškėjai bus atkurtos atsakovės parinktu būdu (b. l. 26, 73).
Pareiškėja 2007 m. kovo 20 d. pateikė atsakovei prašymą, kuriame nurodė, kad norėtų išsamiau sužinoti apie kompensavimo būdų eigą ir metodus, pasirenkant lygiavertį žemės sklypą ir atlyginimą pinigais (b. l. 74).
Atsakovė 2007 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 135 informavo pareiškėją, kad kompensacija pinigais ir išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje yra skaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintą metodiką ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1075 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką ir sąlygas (b. l. 75).
Iš esmės atsakovė nurodė vienintelę priežastį, dėl kurios nuosavybės teisės pareiškėjai atkurtos atlyginant pinigais: tai, kad pareiškėja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu –iki 2003 m. balandžio 1 d. nepasirinko atlyginimo būdo.
Pažymėtina, jog reikalauti iš pareiškėjos atitinkamo elgesio standarto būtų galima, jeigu atsakovė būtų tinkamai įgyvendinusi pareigą informuoti pareiškėją apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir nustatytais terminais apie galimybę išreikšti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo.
Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d., numatė terminą, iki kurio pabaigos pilietis gali pareikšti arba pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą. Pagal minėtą Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą privalėjo parinkti institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą.
Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija), kuri jau nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimais buvo nustatyti dar kiti terminai piliečiams, tačiau pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d.
Atsakovė, siųsdama pareiškėjai raštus: 2006 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. 373 ir 2007 m. kovo 1 d. raštą Nr. 97, kuriais siūlė pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą paveldimą žemę po to, kai jau buvo pasibaigęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytas valios dėl atlyginimo būdo pateikimo terminas, nesilaikė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje ir 21 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkoje numatytų pareigų ir procedūrų, nes neinformavo pareiškėjos iki 2003 m. balandžio 1 d. apie galimybę pareikšti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą.
Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 9 d. prašymu prašė atsakovės suteikti informaciją apie galimybę atkurti nuosavybės teises natūra sumažinus Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamos žemės plotus (b. l. 89).
Atsakovė 2019 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 7SD-6316-(14.7.104) „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo“ informavo pareiškėją, kad parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą ir pakvietė pareiškėją atvykti į posėdį, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas (b. l. 101).
Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 23 d. pateikė atsakovei skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus veiksmų, kadangi pareiškėja nebuvo informuota apie galimybes atkurti nuosavybės teises natūra bei apskritai jai nebuvo teikiama jokia informacija dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl to pareiškėja neturėjo galimybės apsispręsti ir išreikšti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitais įstatyme numatytais būdais (b. l. 93–96).
Taip pat pareiškėja 2019 m. rugsėjo 24 d. su prašymu kreipėsi į atsakovę dėl parengto sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projekto svarstymo 2019 m. rugsėjo 26 d. posėdyje sustabdymo (b. l. 92).
Pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymas nebuvo vertinamas, sprendimo procedūra nebuvo sustabdyta, pareiškėjai 2019 m. rugsėjo 26 d. 10 val. neatvykus į posėdį, 2019 m. rugsėjo 27 d. buvo priimtas skundžiamas sprendimas atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto dalį – 52,67 ha žemės, atlyginant pinigais, už 52,67 ha žemės –16 345 Eur.
Atsakovė pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 9 d. ir 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymus išnagrinėjo ir į juos atsakė tik skundžiamu 2019 m. spalio 2 d. raštu Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ nurodydama, jog atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, nėra galimybės (b. l 90–91). Atsakovė nurodė, kad pareiškėja anksčiau buvo informuota Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 27 d. ir 2007 m. kovo 1 d. raštais dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimo, kadangi pareiškėjai nepasirinkus atlyginimo būdo buvo priimtas sprendimas už buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės atlyginti pinigais.
Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 23 d. su skundu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus veiksmų (b. l. 92).
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos skundžiamu 2019 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 1SS-2097-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjos skundą atmetė ir nurodė, jog jos pretenzijos nepagrįstos (b. l. 20–23).
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog buvusio savininko žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.
Valstybės išperkamos žemės kategorijų sąrašas pateiktas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1–14 punktuose ir 2 dalyje.
Žemė iš šio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 8 p.).
Buvusios savininkės K. B. valdyta žemė – 52,67 ha – buvo suteikta ir naudojama Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026, iš pareiškėjos, kaip pretendentės atkurti nuosavybės teises, išperkama valstybės.
Institucija, įgyvendinanti nuosavybės teisių atkūrimą – Kauno apskrities viršininko administracija 2007 m. spalio 4 d. raštu Nr. 4-1787 ir 2007 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 4-2143 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorių, nurodydama, jog sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams, kurių žemė yra suteikta Lietuvos žemės ūkio universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo reikmėms, kilo problemų, kadangi piliečiai nepasirinko kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, o Atkūrimo įstatyme numatytas priverstinis nuosavybės atkūrimo būdas nebuvo efektyvus. Atsakovė siūlė keisti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatas, kad būtų numatyta galimybė formuoti sklypus individualiai statybai piliečiams, kurių žemė suteikta mokslo ir mokymo reikmėms ir prašoma sumažinti mokslo reikmėms suteiktus žemės plotus.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 patikslino mokslo reikmėms naudojamo sklypo dydį sumažindama 1,09 ha žemės plotu, į kurį buvusios savininkės K. B. turėta žemė nepateko, todėl K. B. turėta žemė yra valstybės išperkama ir pareiškėjai natūra negali būti grąžinama.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, galima neabejotinai teigti, jog pareiškėjai objektyviai nebuvo žinomos realios galimybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, iki nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1051 patikslinti mokslo reikmėms naudojamo sklypo dydį.
Atsakovė nuo 2007 metų kovo mėnesio neinformavo pareiškėjos apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir galimybės atkurti nuosavybės teises natūra nebuvimą. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 sumažinus Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamos žemės plotus, nepranešė pareiškėjai, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių pareiškėjai natūra. Tik pačiai pareiškėjai pateikus atsakovei 2019 m. rugsėjo 9 d. prašymą dėl informacijos suteikimo, atsakovė 2019 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 7SD-6316-(14.7.104) informavo pareiškėją apie galimybės atkurti nuosavybės teises natūra nebuvimą bei nurodė, jog parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą ir pakvietė pareiškėją atvykti į posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas.
Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė nepateisinamai ilgai, nuo 2007 m. kovo mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 12 d., beveik 12 metų, neteikė pareiškėjai jokios informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimą ir per šį laikotarpį taip pat nepriėmė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Pažymėtina, jog pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, institucija, nagrinėjanti piliečio prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, privalėjo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.
Teisės aktai nesuteikė atsakovė teisės nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų tęsti neribotą laiką, nepriimant sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui, pateikusiam visus nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, ilgiau nei nurodyta Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje.
Byloje nenustatyta jokių pagrįstų ir objektyvių aplinkybių, jog atsakovei trūko dokumentų sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti ar objektyviai egzistavo aplinkybės lėmusios sprendimo priėmimą tik 2019 metų rugsėjo mėnesį, t. y. tik po 12 metų.
Netinkamas atsakovės veikimas, neinformavimas pareiškėjos apie tai, kad sumažinus mokslo reikmėms suteiktus ir naudojamus žemės plotus pareiškėjai nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, skundžiamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriėmimas per protingą ir objektyvų laiką nuo visų dokumentų pateikimo ir parengimo dienos, lėmė tokią situaciją, jog pareiškėja visiškai pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos natūra ir todėl neišreiškė konkrečios valios dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą.
Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Nuosavybės teisių atkūrimo teisiniuose santykiuose abiem šalims, t. y. institucijai ir piliečiui, tenka pareigos. Pažymėtina, jog nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančios institucijos privalo laikytis gero administravimo imperatyvų, o pretendentas – atidumo ir rūpestingumo standartų.
Pirmiau nustatytų aplinkybių kontekste, būtent atsakovė nevykdė pareigos, numatytos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, raštu pasiūlyti pareiškėjai kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, iki nebuvo pasibaigęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytas terminas, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pareikšti valią dėl atlyginimo būdo. Pareiškėjos nepasirinkimas nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatyto termino – iki 2003 m. balandžio 1 d. – negali būti vertinama kaip pareiškėjos nerūpestingas ir nesąžiningas neveikimas ar nepagrįstas delsimas išreikšti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo.
Pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo rūpestingai ir sąžiningai. Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais pareiškėja pateikė visus nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus, taip pat buvo pakankamai aktyvi, domėjosi galimybe atkurti nuosavybės teises natūra, bei siekė išsamiai sužinoti apie kompensavimo būdų įvykdymo eigą ir metodus. Tačiau institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą, neveikimas ir buvo būtent ta priežastis, turėjusi įtakos neteisingam ir nepagrįstam nuosavybės teisių atkūrimui – pinigais, bei lėmė teisines pasekmes pareiškėjai, nes jos teisės į nuosavybės atkūrimą negalėjo būti įgyvendintos Atkūrimo įstatyme numatytais terminais ir tuo būdu, kurį pareiškėja būtų pasirinkusi ir jo siekusi, jeigu būtų tinkamai informuota apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog pareiškėjai nepagrįstai nuosavybės teisės atkurtos jai nepriimtinu atlyginimo būdu – pinigais.
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d.), tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Tačiau atsakovė skundžiamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais delsė priimti nepateisinamai ilgai, nepateikdama pareiškėjai jokios informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūros eigą nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 2 d., kai pati pareiškėja kreipėsi į atsakovę dėl informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. ir 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).
Atsakovės pasirinktas nerūpestingas neveikimas, ne laiku suteikta ir nepakankama informacija apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes, atlyginimo būdus už valstybės išperkamą turtą, pareiškėjos prašymo sustabdyti parengto sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projekto priėmimą ne vertinimas, neatitiko gero administravimo principo, kurio įgyvendinimą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bei iškreipė Atkūrimo įstatymo preambulėje įtvirtintą pagrindinį nuosavybės atkūrimo proceso tikslą – grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginti.
Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį, teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 30, 2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normas, p. 464–465).
Atsakovė, priimdama pareiškėjai nepalankų sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais, neišsiaiškino pareiškėjos valios dėl atlyginimo būdo, todėl neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises kitu lygiaverčiu atlyginimo būdu pinigais. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 7S-92-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei D. P.“ naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Taip pat atsižvelgus į minėtas faktines aplinkybes ir argumentus, neabejotinai galima konstatuoti, jog atsakovė skundžiamais raštais: 2019 m. spalio 2 d. raštu Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) atsakydama pareiškėjai į jos prašymą ir 2019 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 1 SS-2097-(7.5.) vertindama pareiškėjos skundą dėl atsakovės Kauno skyriaus veiksmų, nepagrįstai neatsižvelgė į faktines aplinkybes ir pareiškėjos valią atkurti, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, atlyginti pareiškėjai priimtinu būdu už valstybės išperkamą turtą, tačiau ne pinigais. Atsakovė skundžiamu 2019 m. spalio 2 d. raštu Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) informavo pareiškėją apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes tik tuomet, kai jau buvo parengtas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektas, atsisakydama tenkinti pareiškėjos prašymą dėl sprendimo procedūros sustabdymo. Atsakovė skundžiamu 2019 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 1 SS-2097-(7.5.) nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl atsakovės Kauno skyriaus netinkamų veiksmų, objektyviai nevertindama Kauno skyriaus veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo neinformavus pareiškėjos apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes Atkūrimo įstatymo numatytais terminais ir sąlygomis. Skundžiami raštai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, būtent – individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010).
Įvertinus nustatytas aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus, skundžiami 2019 m. spalio 2 d. raštas Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) ir 2019 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. 1 SS-2097-(7.5.) naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.
Ginčo atveju akivaizdu, jog nebuvo įvykdytos Atkūrimo įstatyme numatytos procedūros atkurti pareiškėjai nuosavybės teises lygiaverčiu ir jai priimtinu atlyginimo būdu.
Taigi, konstatuotina, jog atsakovė nevykdė pareigos, numatytos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos 3 punkte, piliečiui nuosavybės teises atkurti ar už valstybės išperkamą turtą atlyginti piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ar Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu bei siūlyti nuosavybės atkūrimo būdą, jei pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių prašyme nurodytu būdu. Atsakovė iš esmės pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, atitinkančiu jos valią. Pareiškėja dėl atsakovės netinkamo veikimo, informacijos stokos, tokios galimybės pareikšti valios dėl atlyginimo būdo neturėjo.
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (LVAT 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014).
Taigi, pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises teisingai atlyginant už valstybės išperkamą turtą buvo pažeistos dėl atsakovės neteisėto neveikimo, nesuderinamo su pareiškėjos pagrįstais ir teisėtais lūkesčiais bei valia pasirinkti adekvatų atlyginimo būdą už valstybės išperkamą turtą, atitinkantį pareiškėjos valią.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog formalus teisės taikymas negali užkirsti kelio sąžiningam asmeniui pasinaudoti įstatyme numatyta materialine teise, šiuo atveju, atkurti nuosavybės teises pasirinktu atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdu (LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-492/2015).
Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog atsakovė nevykdė pareigos informuoti pareiškėją apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes bei neatliko visų kitų Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, 21 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos 3 punkte nustatytų procedūrų, numatančių galimybę pretendentei atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu būdu, kurį pareiškėja būtų pasirinkusi, jeigu atsakovė būtų tinkamai informavusi pareiškėją apie galimybės atkurti nuosavybės teises natūra nebuvimą ir galimybę pasirinkti atlyginimo būdą, panaikinus skundžiamą sprendimą ir skundžiamus raštus, atsakovė įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, atkūrimo pareiškėjai, sudarant pareiškėjai galimybę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jei nuosavybės teisių negalima atkurti natūra turėtoje vietoje.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos D. P. skundą patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 7S-92-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei D. P.“.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2019 m. spalio 2 d. atsakymą Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 4 d. atsakymą Nr. 1 SS-2097-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini)kaime, atkūrimo pareiškėjai D. P..
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Jolanta Medvedevienė
Ramūnas Šarka
Natalja Zelionkienė