(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei S. M.,

teismo posėdyje, perėjus į bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Albineta“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (pakeitimo),

n u s t a t ė:

Pareiškėja UAB „Albineta“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti (pakeisti) Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. AS-123 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria nuspręsta iš pareiškėjos išieškoti 4 025,50 eurų dydžio mokestį už aplinkos teršimą.

Paaiškino, kad remiantis 2015 m. sausio 19 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Nr. BPS150119-01, sudarytos tarp UAB “Albineta” ir UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“, 3.2 punktu UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“ nuo 2015 m. sausio 19 d. buvo įsipareigojusi teikti buhalterinės apskaitos paslaugas. Mokesčių apskaičiavimas, deklaravimas ir konsultacijos, susijusios su pareiškėjos veikla, yra priskirtos būtent UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“, o ne pareiškėjai. Už tai, kad iki nustatytų terminų Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo pateiktos Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2014-2017 m. ir nedeklaruotas išleistas į LR vidaus rinką pakuočių už 2014-2017 m. kiekis, atsakinga laikytina būtent UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“.

Teigia, kad aukščiau minima aplinkybė patvirtina, kad pareiškėja ne nuslėpė apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį, o jo nedeklaravo būtent dėl UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“ kaltės. 2019-12-06 ir 2019-12-12 el. laiškais (žr. skundo priedus Nr. 7 ir 8) pareiškėja teigia išsiuntusi atsakovui UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“ atsakomybę už Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaravimą ir išleistą į LR vidaus rinką pakuočių kiekio deklaravimą patvirtinančius dokumentus. Pabrėžia, kad pareiškėja pagal Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį atsakomybę už Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaravimą ir išleistą į LR vidaus rinką pakuočių kiekio deklaravimą delegavo UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“.

Pripažįsta, kad ši aplinkybė nepaneigia pareiškėjos prievolės mokėti mokestį, tačiau akivaizdžiai paneigia įstatyme vartojamu terminu „nuslėptą“ išreiškiamą sąmoningą vengimą nemokėti mokesčio už aplinkos teršimą, nes mokestis laiku buvo nesumokėtas dėl UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“ netinkamo prievolių vykdymo pagal Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį, ką pradėjo, bet taip ir nebaigė aiškintis atsakovo įgaliota atstovė, kuriai buvo pateikti visi būtini duomenys, pagrindžiantys UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“ atsakomybę.

Atsižvelgiant į tai, teigia, kad mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma buvo apskaičiuota nepagrįstai konstatavus apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekio nuslėpimą ir neteisingai pritaikius Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytą daugybą iš koeficiento 2, todėl sprendimas turėtų būti pakeistas įpareigojant pareiškėją sumokėti 4 025,5 eurų sumą.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymų normų reikalavimai įtvirtina, kad ūkio subjektai privalo tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą atsako ūkio subjekto vadovai. 

Pažymi, kad pareiškėja yra 10 metų veikiantis ūkio subjektas, tačiau nuo 2014 m. apskritai neteikė, nepildė jokių deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pareiškėja nuolat turi įsiskolinimų Sodrai, Valstybinei mokesčių inspekcijai. Toks pareiškėjos elgesys rodo sąmoningą vengimą mokėti mokesčius, taip pat nemokėti mokesčio už aplinkos teršimą.

Nurodo, kad UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“ 2019 m. gruodžio 13 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose aiškiai nurodė, kad patikrinimo metu nustatytus pažeidimus padarė būtent pareiškėja.

Pažymi, kad pareiškėja turėjo žinoti teisės aktus, susijusius su jos vykdoma ne vienerius metus veikla bei su ja įtvirtintomis pareigomis. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – ir MUATĮ) yra specialus įstatymas, reglamentuojantis mokesčio už aplinkos teršimą administravimą, todėl privalo būti taikomas atliekant patikrinimus dėl šio mokesčio apskaičiavimo teisingumo bei sumokėjimo. MUATĮ 9 straipsnio 4 dalis, taip pat ir kiti straipsniai net nereikalauja nustatyti nuslėpimo požymių, kiekio, mokesčio mokėtojo tyčios. Tačiau, šiuo atveju apmokestinamosios pakuotės nuslėpimo faktas konstatuotas laiku nedeklaruotu pakuotės kiekiu ir netgi deklaracijos nepateikimo apskritai. Be to, teisės aktuose nėra įtvirtinta jokių išimčių mokesčio apskaičiavimui, todėl atsakovas neturėjo pareigos sumažinti apskaičiuotos sumos iki pareiškėjos pageidaujamos sumos dydžio.

Skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo dėl patikrinimo akto Nr. AS-123 tvirtinimo, kuriuo nuspręsta dėl mokesčio už aplinkos teršimą (į vidaus rinką išleistos plastikinės, popierinės (kartoninės) ir kombinuotos pakuotės) priskaičiavimo (ekonominės sankcijos dydžio), teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad Departamento pareigūnai 2019 m. lapkričio 20 d. atliko pareiškėjos planinį teminį patikrinimą dėl aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis teisingumo ir sumokėjimo už 2014-2017 metus bei surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-75, kuriame konstatavo, kad pareiškėja 2014-2017 metais išleido į vidaus rinką apmokestinamųjų pakuočių, tačiau iki nustatytų terminų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2014-2017 metus ir nedeklaravo / nuslėpė išleistų į vidaus rinką pakuočių už 2014-2017 metais kiekį, tuo pažeidė LR Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 4 dalį.

Patikrinimo metu nustatyta, kad 2014-2017 metais pareiškėja neskaičiavo ir nedeklaravo visos į vidaus rinką išleistos plastikinės, popierinės (kartoninės) ir kombinuotos pakuotės, tuo pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, todėl už nedeklaruotą taršą pakuotės atliekomis mokestis skaičiuotas taikant didesnį tarifą. Patikrinimo akte už 2014-2017 metus iš viso apskaičiuota 8 051 eurų mokesčio.

Departamentas skundžiamu sprendimu patvirtino 2019 m. lapkričio 20 patikrinimo aktą Nr. PA75-75.

Pareiškėja skunde pripažįsta, kad buvo nepateiktos deklaracijos, tačiau teigia, kad ji už tai nėra atsakinga. Iš esmės teismo prašo sumažinti apskaičiuotą mokestį nuo 8 051 eurų iki 4 025,50 eurų. Departamentas nesutinka su šiais argumentais, iš esmės laikosi pozicijos, kad pareiškėjai turėjo būti paskaičiuotas mokestis, mažinti apskaičiuotą mokestį nėra jokio teisinio pagrindo.

MUATĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai; šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. MUATĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokesčio mokėtojo pareiga deklaruoti mokestį už aplinkos teršimą, t. y. nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre. LR Aplinkos ministro ir Finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos) 3 punkte nurodyta, kad praėjusių metų mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo patikrinimas pradedamas ne anksčiau kaip Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytam Mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos pateikimo terminui pasibaigus. Byloje neginčijama patikrinimo akte nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja nevykdė šios pareigos ir apskritai nepateikė deklaracijų už 2014-2017 metų mokestinius laikotarpius (forma FR0524). Jų nepateikė nei patikrinimo metu, nei padavusi skundą teismui.

MUATĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį.

Pareiškėja skunde teismui nurodo, kad ji neatsakinga už deklaracijų teikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pareiškėja skunde teigia, kad ji nenuslėpė mokesčio už aplinkos teršimą, nes mokestis laiku buvo nesumokėtas dėl UAB „Finansų analizės ir valdymo sprendimai“ netinkamo prievolių vykdymo pagal Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį. Teismas pažymi, kad aplinkybės, jog pareiškėjos vardu veikiantys asmenys galimai netinkamai vykdė sutartines prievoles pagal paslaugų sutartį (civilinės atsakomybės klausimas), nėra reikšmingos nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje sprendžiamas pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojos, pareigų vykdymas ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (mokestinės prievolės) dydis. Be to, pažymėtina, jog deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai neteiktos ilgą laikotarpį nuo 2014 iki 2017 metų, jos nepateiktos ir vėliau. Už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir deklaracijų teikimą atsakinga pati įmonė, kuri turi prievolę teikti deklaracijas ir mokėti mokesčius, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu, Mokesčių administravimo įstatymą ir MUATĮ, bei juos įgyvendinančiais teisės aktais. Negalimas įstatyme įtvirtintos mokesčių mokėtojo pareigos perkėlimas civilinės sutarties pagrindu. Įstatyme nenumatytas mokestinės prievolės perkėlimas kitiems asmenims, todėl teisiškai nereikšmingi mokestiniame ginče skundo argumentai apie kitų asmenų ar pareiškėjo atstovų galimai netinkamus veiksmus pagal tarpusavio sudarytas civilines sutartis ar sandorius. Be to, buhalterinių paslaugų teikimo sutartis sudaryta vėliau nei atsirado prievolė mokėti aptariamą mokestį, t. y. nuo 2015 metų, ir pagal jos 3.3 punktą matyti, kad paslaugos buvo teikiamos pagal paties pareiškėjo pateiktus pirminius apskaitos dokumentus. Tad pareiškėjo su skundu pateikti jo buhalterinės apskaitos duomenys (pirkimų žiniaraščiai, gautų PVM sąskaitų faktūrų duomenys), susirašinėjimo su apskaitą tvarkančią įmone duomenys nepaneigia aukščiau išdėstytų išvadų. Iš administracinio nusižengimo nutarimo Nr. AM-AAD-ANR_N-120-2020 bylos duomenų (žr. prie atsiliepimo į skundą) taip pat matyti, kad būtent pareiškėjo vadovas laikytas tinkamu atsakomybės subjektu už deklaracijų pagal aptariamą įstatymą nepateikimą įstatymų nustatyta tvarka.

LVAT 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartyje išaiškinta, kad deklaravimas nustatyta tvarka ir terminais pagal MUATĮ yra pakankamas teisinis pagrindas taikyti paminėtą mokesčio apskaičiavimo tvarką (didesnio tarifo taikymą). Mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir lemia didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą. LVAT administracinėje byloje Nr. A63-2058/2008 pateiktame nuslėpimo sąvokos išaiškinime nurodoma, kad nuslėpimas turi būti suprantamas kaip apmokestinamųjų gaminių ir (ar) apmokestinamosios pakuotės kiekis, kurį mokesčio mokėtojas išleido į vidaus rinką ir nedeklaravo ir (ar) už kurį nesumokėjo mokesčio. Atitinkamai LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-892-143/2015, vertindamas ginčo teisės nuostatas, padarė išvadą, kad MUATĮ iš tikrųjų nėra pateikta nuslėptų teršalų sąvoka, tačiau sisteminiu MUATĮ straipsnių aiškinimo būdu galima daryti išvadą, jog mokesčio už aplinkos teršimą nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas MUATĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu laiku būtent ir yra apmokestinamųjų gaminių bei pakuotės nuslėpimas MUATĮ 9 straipsnio nuostatų taikymo prasme. Toks nuslėpimo sąvokos aiškinimas yra pateiktas ir 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013. Nustatytu terminu nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas (LVAT 2015 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015) Tačiau, tuo pačiu išaiškinta, kad MUATĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Tokias aplinkybes, be laiku neatliktos pareigos deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius, patvirtintų inter alia (lot. be kita ko) apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti MUATĮ nustatytas pareigas ir pan. Iš teismų praktikos matyti, kad ne visais atvejais nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir atitinkamai mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinamas kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėja elgėsi aplaidžiai, nerūpestingai, atsakovui nepatikrinus pareiškėjos ji niekada nebūtų pateikusi deklaracijų už 2014-2017 metus (jos nepateiktos ir ginčo metu) ir sumokėjusi mokesčių, kadangi apskritai netgi nebuvo įsiregistravusi šio mokesčio mokėtoja, tokiu būdu ir pasireiškia pareiškėjos mokesčio nuslėpimas ir sąmoningas vengimas šį mokestį mokėti.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinti ar jį pakeisti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132, 133 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

atmesti pareiškėjos UAB „Albineta“ skundą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                        Jovita Einikienė