Civilinė byla Nr. e2A-725-516/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01302-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.27; 3.3.1.14; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4115-392/2019 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos regreso tvarka atlyginimo, trečiasis asmuo S. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) pareiškė ieškinį, kuriuo teismo prašė priteisti 46 998 Eur dydžio žalos atlyginimą regreso tvarka iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“.
2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nelaimingo atsitikimo darbe – autoįvykio metu – žuvo apdraustoji I. S.. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-393/2018 asmeniu, kaltu dėl minėto eismo įvykio ir apdraustosios žūties, buvo pripažintas S. M.. Kaltininko vairuotas automobilis buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“. Nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, apdraustajam asmeniui mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, žuvusiosios mamai A. S. ir tėvui V. S. VSDFV Vilniaus skyrius paskyrė ir išmokėjo po 23 499 Eur vienkartines draudimo išmokas apdraustajai mirus, iš viso 46 998 Eur. Ieškovo reikalavimas atitinka Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus kriterijus, kada socialinio draudimo įstaiga įgyja reikalavimo teisę į atsakingą draudiką, kadangi žuvusiosios tėvai turėjo teisę gauti jos išlaikymą, o VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į tikėtiną žuvusiosios tėvų gyvenimo trukmę, pateikė apskaičiuotą sumą, kurios neteko A. S. ir V. S. žuvus jų dukrai I. S..
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad ieškovo reikalaujama kompensuoti piniginė suma yra socialinė valstybės parama, o ne turtinės žalos atlyginimas. Atsakovė žuvusiosios I. S. tėvams atlygino visą pagrįstą žalą ir nėra atsakinga už žalą, padarytą valstybės biudžetui, kadangi atsakovė neperima valstybės pareigos teikti socialinę paramą. Valstybės parama mokama nepriklausomai nuo to, kokią žalą nukentėjusieji patyrė ar patirs vėliau.
4. Iš ieškovo teiktų dokumentų, aiškiai matyti, kad žuvusioji jokia apimtimi negalėjo ir faktiškai neišlaikė savo tėvų, kadangi pastarųjų gautos pajamos yra akivaizdžiai didesnės už žuvusiosios. Žuvusiosios tėvai nesikreipė tiesiogiai į draudiką dėl negautų pajamų atlyginimo, o tai reiškė, kad tėvai savęs nelaikė dukters išlaikytiniais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ 25 116 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir 565 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žuvusiosios grynosios vidutinės pajamos per mėnesį iki (duomenys neskelbtini) įvykio siekė 148,51 Eur, todėl jas padalinus iš 3 šeimos narių skaičiaus (žuvusioji nebuvo sudariusi santuokos ir neturėjo vaikų, iki mirties gyveno kartu su tėvais ir jais rūpinosi) gaunama vienam šeimos nariui tenkanti 49,50 Eur suma. Atsižvelgdamas į Lietuvos Statistikos departamento duomenis, kad dukters žūties metu A. S. tikėtina gyvenimo trukmė yra 9 metai, o V. S. – 5 metai, pirmosios instancijos sprendė, jog A. S. po dukters mirties pinigine išraiška turėjo gauti 5346 Eur (108 mėn. x 49,50 Eur), o V. S. – 2970 Eur (60 mėn. x 49,50 Eur), t.y. iš viso I. S. tėvai pinigine išraiška patyrė 8316 Eur žalą.
7. Konstatavo, kad I. S. galėjo teikti savo tėvams papildomą ekonominę vertę turinčią paramą buityje, kurios dydis galėtų būti vertinamas po 100 eurų kiekvienam. Nustatydamas tokį (mažesnį nei reikalavo ieškovas) priteistinos žalos dėl kasdienio rūpesčio praradimo atlyginimo dydį teismas atsižvelgė į tai, kad V. ir A. S. turi dar tris dukteris ir sūnų, jie persikėlė į Alytų arčiau savo vaikų, kurie teiks jiems paramą kasdieniu rūpesčiu, iš dalies kompensuodami patirtus praradimus. Atsižvelgdamas į Lietuvos Statistikos departamento duomenis, kad dukters žūties metu A. S. tikėtina gyvenimo trukmė yra 9 metai, o V. S. – 5 metai, A. S. po dukters mirties paramą buityje išreikštą pinigine išraiška turėjo gauti 10800 Eur (108 mėn. x 100 Eur), o V. S.– 6000 Eur (60 mėn. x 100 Eur), t.y. iš viso I. S. tėvai, netekę paramos buityje pinigine išraiška, patyrė 16800 Eur žalą.
8. Teismas kritiškai vertino atsakovės poziciją, kad iš jos žalos atlyginimas jau yra priteistas baudžiamojoje byloje bei ji atlygino dalį patirtos žalos, nes nagrinėjamu atveju ieškovas prašė turtinės žalos atlyginimo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
9. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą dalyje, kuria atsisakyta priteisti VSDFV Vilniaus skyriui 21 882 Eur žalos atlyginimą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo pagrindiniu argumentu:
9.1. VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pirmosios instancijos teismo I. S. tėvams teiktos pagalbos buityje (natūra) dydžio apskaičiavimu. Apelianto nuomone, siekiant piniginiu ekvivalentu įvertinti I. S. tėvams teiktą pagalbą natūra, tikslinga atskaitos tašku imti minimalios mėnesinės algos dydį. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-43-393/2018 konstatuota, kad I. S. nuo gimimo iki mirties gyveno su tėvais, buvo jų artimiausias žmogus ir teikdavo kasdienę pagalbą buityje: pirkdavo jiems maisto produktus, vaistus, tvarkydavo namus, parnešdavo malkų, kūrendavo krosnį, veždavo pas gydytojus. Po dukters mirties tėvai buvo priversti keisti gyvenamąją vietą, kad būtų arčiau kitos dukters. Akivaizdu, kad žuvusios I. S. indėlis į kasdieninę tėvų buitį buvo didelis, be jos savarankiškai tėvai negalėjo savimi pasirūpinti. Atsižvelgiant į tai, kad žuvusioji I. S. dirbo laiškininke AB „Lietuvos paštas“ ne visą darbo dieną, o namuose savo ligotiems senyvo amžiaus tėvams teikė visokeriopą pagalbą, VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, tikslinga kasdienį žuvusiosios rūpestį tėvais vertinti minimaliu mėnesinės algos dydžiu, o ne po 100 Eur kiekvienam iš tėvų, kaip skundžiamame sprendime nurodė Vilniaus apygardos teismas.
10. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Išvadą, kad I. S. tėvai pinigine išraiška patyrė 8 316Eur žalą teismas padarė remdamasis formaliais skaičiavimais, neįvertinęs bylos faktinių aplinkybių. Teismas paprasčiausiu būdu paėmė I. S. atlyginimą, jį padalino į tris dalis ir atitinkamai apskaičiavo patirtos žalos dydį. Atsakovės vertinimu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad žuvusiosios tėvai būtų jos išlaikomi. Teismas visiškai ignoravo aplinkybę, kad I. S. pajamos buvo tokios mažos, jog faktiškai iš tokių pajamų neįmanoma išlaikyti dar kelių asmenų. Įvertinus bylos aplinkybes, labiau tikėtina, kad būtent tėvai išlaikė savo kartu gyvenusią dukterį.
10.2. Jeigu teismas padarė išvadą, kad šeima vedė bendrą ūkį, skaičiuojant netektas pajamas žuvus vienam iš asmenų, šių visų asmenų pajamos turi būti sudedamos ir dalijamos lygiomis dalimis. Šiuo konkrečiu atveju bendros minėtų asmenų grynosios pajamos per mėnesį sudarytų 762,17 Eur, o vienam iš jų tektų 254,06 Eur, t. y. po lygiai. Tokiu atveju akivaizdu, kad būtent tėvai atiduotų savo dalį pajamų dukrai, o ne atvirkščiai.
10.3. Teismas neargumentavo, kodėl atsakovės poziciją, kad žuvusioji negalėjo ir faktiškai neišlaikė savo tėvų, nes pastarųjų gautos pajamas didesnės už žuvusiosios, vertina kritiškai. Teismas nurodė vienintelę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014, kuria grindė savo išvadą. Atsakovės nuomone, šia nutartimi teismas neturėjo vadovautis, nes minėtoje nutartyje kalbama ne apie vaikų pareigą išlaikyti savo nedarbingus tėvus, o apie sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas, kurios yra nustatytos įstatymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.27 straipsnis). Nors ginčijamame sprendime teismas atskyrė faktinį išlaikymą nuo ekonomine verte išreikšto išlaikymo natūra, sprendimą motyvavo nutartimi, kuri kalba būtent apie išlaikymą natūra. Todėl rėmimasis tokia nutartimi nėra galimas.
10.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad žuvusioji teikė savo tėvams ekonomine verte išreikštą išlaikymą natūra. Apeliantės įsitikinimu, tai, kad tėvai persikėlė gyventi arčiau likusių savo vaikų, kompensuoja visus praradimus, susijusius su prarastu išlaikymu natūra. Tuos buities darbus ir pagalbą, ką iki žūties suteikdavo I. S., dabar suteikia kiti vaikai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad dabar tėvai nėra pavalgę, nuvežti pas gydytojus, jiems nėra nupirkti vaistai, sutvarkyta buitis. Apeliantė neneigia, kad ši susiklosčiusi situacija sukėlė neigiamų išgyvenimų žuvusiosios tėvams, tačiau, tai jau buvo įvertinta baudžiamojoje byloje vertinant neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, nukentėjusiesiems jau buvo išmokėta (priteista) žala už minėtus nepatogumus žuvus dukteriai, todėl papildomas nukentėjusiųjų patirtų nepatogumas įvertinimas piniginiu ekvivalentu (neva negautomis pajamomis natūra) būtų perteklinis bei aiškiai pažeidžiantis draudiko ir kaltininko teises bei teisėtus interesus.
10.5. Byloje nėra jokių duomenų, kad žuvusiosios tėvai būtų laikę, jog jie yra praradę pajamas. Atsakovė į bylą su atsiliepimu į ieškinį yra pateikusi V. S. prašymus atlyginti žalą, kur pastarasis įvardina, kad patyrė laidojimo ir neturtinę žalą, kapavietės sutvarkymo išlaidas. Nors prašyme yra tokia grafa „netektos pajamos“, jas žuvusiosios tėvas abu kartus paliko tuščias.
11. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. I. S. tėvai (tėtis dukters žūties metu buvo sukakęs 83, o mama – 79 metus) atitinka išdėstytus Transporto priemonių privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 5 dalies reikalavimus asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą. Aplinkybė, kad žuvusiosios pajamos buvo nedidelės, nereiškia, kad jos nedarbingi tėvai neturėjo teisės į išlaikymą ir kad tokiu atveju žala jiems nebuvo padaryta.
11.2. Atsakovė nei teisės nuostatomis, nei įrodymais nepagrindė ir neįrodė savo apeliacinio skundo pozicijos, kad I. S. buvo išlaikoma savo tėvų.
11.3. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sprendimą priteisti visą apskaičiuotą 8316 Eur pinigine forma patirtą žalą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014 pateiktu paaiškinimu, kad mažesnės žuvusiojo sutuoktinio pajamos nepaneigia prezumpcijos, jog jis prisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo. Aplinkybė, kad šioje nutartyje buvo sprendžiamas žuvusio sutuoktinio, o ne vaiko savo tėvams teikiamos paramos klausimas, nepaneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimo precedentinės reikšmės, nes visos kitos nurodytos bylos aplinkybės iš esmės sutampa su skundžiamu sprendimu išspręstos bylos aplinkybėmis.
11.4. VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstu laiko apeliacinio skundo motyvą, kad kitai dukrai V. B. pradėjus rūpintis tėvais, laikytina, jog taip buvo kompensuota jų natūra patirta žala. A. S. ir V. S. su dukra V. B. negyvena, žuvus I. S. jie, negalėdami patys savimi rūpintis, buvo priversti palikti buvusią gyvenamąją vietą ir gyventi nuomojame bute, vežti pas gydytojus, pirkti maistą prašo pagalbos kitų žmonių, kuriems reikia mokėti. Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad žuvusios dukters pagalbos netekimas nėra kompensuojamas pilna apimtimi, kaip apeliaciniame skunde teigia AB „Lietuvos draudimas“.
11.5. VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su atsakovės nuomone, kad baudžiamojoje byloje I. S. tėvams priteisus neturtinės žalos atlyginimą, reiškia, kad žala netekus dukters paramos buityje yra atlyginta. Aplinkybė, kad A. S. ir V. S. nesikreipė į draudimo bendrovę dėl šios žalos atlyginimo ar neprašė priteisti jos teisme, negali būti pagrindas spręsti, kad tokia žala nebuvo patirta. Baudžiamojoje byloje buvo priteistos tik patirtos laidojimo išlaidos ir neturtinė žala, kurios nėra kompensuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo biudžeto.
12. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
12.1. Ieškovas niekaip nepagrindė savo įsitikinimo, kad netektos pajamos būtų apskaičiuojamos atskaitos tašku imant minimalios mėnesinės algos dydį. Minimali mėnesinė alga yra nustatoma pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintą tvarką. Darbo kodeksas yra skirtas reglamentuoti individualiuosius darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį šio kodekso nustatyta tvarka. Taigi, akivaizdu, kad tarp rūpesčio savo tėvais ir minimalios mėnesinės algos nėra jokio pagrįsto ir logiško ryšio.
12.2. Bylos dėl netektų pajamų negali būti nagrinėjamos kitaip tik dėl to, kad ieškovas yra VSDFV teritoriniai skyriai, o atsakovas yra transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
14. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad žuvusiosios tėvai būtų jos išlaikomi. Teismas visiškai ignoravo aplinkybę, kad I. S. pajamos buvo tokios mažos, jog faktiškai iš tokių pajamų neįmanoma išlaikyti dar kelių asmenų, todėl labiau tikėtina, kad būtent tėvai išlaikė savo kartu gyvenusią dukterį. Teismas neargumentavo, kodėl atsakovės poziciją, kad žuvusioji negalėjo ir faktiškai neišlaikė savo tėvų, nes pastarųjų gautos pajamas didesnės už žuvusiosios, vertina kritiškai.
15. Tiek eismo įvykio, dėl kurio žuvo I. S., metu, tiek ir vėliau Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) buvo nustatyta, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.284 straipsnio 1 dalyje – fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Iš bylos duomenų nustatyta, kad A. S. ir V. S. dukrai I. S. (duomenys neskelbtini) įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo sulaukę pensinio amžiaus, dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Pagal kasacinio teismo praktiką asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, yra pripažįstami nedarbingais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014). Vadinasi, žuvusiosios tėvai, kaip teisiniu požiūriu nedarbingi asmenys, tiek pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį, tiek pagal 6.284 straipsnio 1 dalį turėjo turtinio pobūdžio teisę gauti išlaikymą iš savo vaiko (dukros).
16. Žuvusioji, priešingai, buvo pilnametė, darbinga, dirbo nuolatinį darbą ne visą darbo dieną, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad labiau tikėtina, jog žuvusioji buvo savo tėvų išlaikytinė, nes žuvusioji neatitinka įstatymais nustatytų kriterijų pripažinti ją faktine tėvų išlaikytine. Vien tai, kad žuvusioji gaudavo mažesnį darbo užmokestį (vidutinis darbo užmokestis per mėnesį 148,51 Eur) nei jos tėvai (A. S. pajamos per mėnesį iki (duomenys neskelbtini) įvykio siekė 329,29 Eur (199,19 Eur neperskaičiuota senatvės pensija ir 116 Eur antrojo laipsnio valstybinė pensija), V. S. pajamos per mėnesį iki (duomenys neskelbtini) įvykio siekė 284,37 Eur (perskaičiuota senatvės pensija), nepatvirtina, jog ji buvo savo tėvų išlaikytinė. Jei žuvusiosios atlyginimas buvo nedidelis, tai nereiškia, kad dėl šios aplinkybės jos nedarbingi tėvai neteko teisės į išlaikymą, ar to, kad žuvusioji neprisidėjo prie tėvų poreikių tenkinimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, žuvusiosios teiktą išlaikymą (paramą) reikėtų vertinti ne tik finansine išraiška. Išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014). Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas patirtą turtinę žalą, būtent ir vertino ne tik negautas žuvusiosios išlaikytinių pajamas, bet ir išlaikymą natūra.
17. Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais. Vaikai savo veiksmais privalo visapusiškai padėti, paremti ar teikti deramą išlaikymą savo tėvams. Todėl nesant byloje duomenų ir įrodymų apie tai, kad žuvusioji nebendravo su tėvais, jais nesirūpino, nepadėjo buityje, nevedė bendro ūkio, nesidalino nors ir nedidelėmis mėnesinėmis pajamomis, bei atsakovei nepateikus įrodymų, jog faktiškai tėvai išlaikė savo darbingą dukterį, teisėjų kolegija pritaria ieškovo pozicijai, jog žuvus I. S. jos tėvai patyrė nuostolius, kuriuos iš dalies kompensavo ir socialinio draudimo įstaigos išmokėta suma.
18. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas 8 316 Eur žalą suskaičiavo formaliai, neįvertinęs bylos faktinių aplinkybių, o tiesiog I. S. atlyginimą padalino į tris dalis ir atitinkamai apskaičiavo patirtos žalos dydį.
19. Apskaičiuojant patirtą turtinę žalą dėl žuvusiosios negautų pajamų, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jos gautas pajamas ir jos tėvų statistinę gyvenimo trukmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks žalos apskaičiavimo metodas pagrįstai taikytas nagrinėjamoje byloje. Kadangi žuvusioji gyveno kartu su tėvais, tikėtina vedė bendrą ūkį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos gautas pajamas dalino iš šeimos narių skaičiaus, daugino iš tikėtinos kiekvieno iš tėvų gyvenimo trukmės ir taip skaičiavo patirtos žalos dydį.
20. Pasak atsakovės, byloje nėra jokių duomenų, kad žuvusiosios tėvai būtų laikę, jog jie yra praradę pajamas, nes V. S. prašymuose atlyginti žalą pažymėjo, jog patyrė laidojimo ir neturtinę žalą, kapavietės sutvarkymo išlaidas, o netektų pajamų nepažymėjo. Su tokia atsakovės pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
21. Aplinkybė, kad A. S. ir V. S. nesikreipė į draudimo bendrovę dėl minėtos žalos atlyginimo ar neprašė priteisti jos teisme, negali būti pagrindas spręsti, kad tokia žala nebuvo patirta ar, kad jie prarado teisę į tokios žalos atlyginimą. Kaip minėta, tokios žalos kompensavimo funkciją atlieka socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė išmoka mirus apdraustajai, todėl žuvusiosios tėvams nebuvo teisinio pagrindo papildomai dėl netektų pajamų kompensavimo kreiptis į draudimo bendrovę.
22. Atsakovės teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad žuvusioji teikė savo tėvams ekonomine verte išreikštą išlaikymą natūra. Apeliantės įsitikinimu, tai, kad tėvai persikėlė gyventi arčiau likusių savo vaikų, kompensuoja visus praradimus, susijusius su prarastu išlaikymu natūra. Tuos buities darbus ir pagalbą, ką iki žūties suteikdavo I. S., dabar suteikia kiti vaikai. Nors susiklosčiusi situacija sukėlė neigiamų išgyvenimų žuvusiosios tėvams, tačiau, tai jau buvo įvertinta baudžiamojoje byloje vertinant neturtinės žalos atlyginimą.
23. Su šiais atsakovės argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti. Kaip jau buvo minėta, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014).Žuvusioji I. S. dirbo laiškininke AB „Lietuvos paštas“ ne visą darbo dieną (informacija iš 2017 m. balandžio 7 d. I. S. atsitikimo darbe akto Nr.1), tai leido jai namuose savo ligotiems senyvo amžiaus tėvams teikti visokeriopą pagalbą. Iš Alytaus apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio matyti, kad I. S. nuo gimimo iki mirties gyveno su tėvais, buvo jų artimiausias žmogus ir teikdavo kasdienę pagalbą buityje: pirkdavo jiems maisto produktus, vaistus, tvarkydavo namus, parnešdavo malkų, kūrendavo krosnį, veždavo pas gydytojus. Tai, kad žuvusiosios tėvai persikėlė gyventi į nuomojamą butą arčiau kitos dukters, turi samdyti žmones, kurie padėtų apsipirkti ar nuvežtų pas gydytojus, rodo, jog žuvusios dukters pagalbos netekimas nėra kompensuojamas visa apimtimi.
24. Taip pat atmestinas ir atsakovės argumentas, kad susiklosčiusi situacija buvo įvertinta priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Alytaus apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžiu V. S. ir A. S. kaltinamojo buvo priteista po 27 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Alytaus apylinkės teismas, nuosprendžiu priteisdamas neturtinę žalą, atsižvelgė į tai, kad žuvusiosios tėvai patyrė dvasinį sukrėtimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, netekties jausmą, taip pat sveikatos pablogėjimą dėl slegiančios emocinės būklės netekus artimiausio žmogaus, į tai, kad žymiai suprastėjo tėvų gyvenimo kokybė, jie turėjo pakeisti gyvenamąją vietą. Vien tai, kad Alytaus apylinkės teismas, vertindamas žuvusiosios tėvams kilusią neturtinę žalą, atsižvelgė į tai, kad jie neteko ne tik dukters, bet ir pagalbininkės buityje, nereiškia, kad buvo išspręstas klausimas dėl natūra patirtos žalos priteisimo. Nuosprendžiu buvo išspręstas būtent neturtinės žalos atlyginimo klausimas – pinigine išraiška įvertinti žuvusiosios tėvų dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir pan. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Be to, socialinio draudimo išmokos nėra skirtos kompensuoti neturtinę žalą ar kitokio pobūdžio išlaidas, todėl ieškovo prašymas priteisti netektą išlaikymą natūrą negali būti tapatus neturtinės žalos priteisimui baudžiamojoje byloje.
25. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas nurodė vienintelę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014, kuria grindė savo išvadą. Atsakovės nuomone, šia nutartimi teismas neturėjo vadovautis, nes minėtoje nutartyje kalbama ne apie vaikų pareigą išlaikyti savo nedarbingus tėvus, o apie sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas. Nors skundžiamame sprendime teismas atskyrė faktinį išlaikymą nuo ekonomine verte išreikšto išlaikymo natūra, sprendime rėmėsi nutartimi, kuri kalba tik apie išlaikymą natūra, todėl šia nutartimi, kaip precedentu, atsakovės nuomone, buvo remiamasi nepagrįstai
26. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtinas visiškas gretinamų bylų faktinių aplinkybių sutapimas, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo bei taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. byloje Nr. 3K-3-477/2014 ir šioje byloje buvo sprendžiamas VSDFV teritorinio skyriaus regreso teisės apimties į išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus klausimas ir asmens, turėjusio pareigą teikti paramą kitam šeimos nariui, pajamų dalies teikiant paramą nustatymo pagrindai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. 3K-3-477/2014 yra pasakyta, kad aplinkybė, jog žuvusysis gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei jo sutuoktinė, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusysis prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinės, poreikių tenkinimo.
28. Nagrinėjamu atveju yra aktuali pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis(CK 3.205 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, vien aplinkybė, kad žuvusioji gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei jos tėvai, nepaneigia jos pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus ir prisidėti prie jų poreikių tenkinimo, t. y. nepaneigia jos pareigų teisę į išlaikymą turinčių asmenų atžvilgiu. Byloje nėra įrodymų, kad žuvusioji netinkamai vykdė savo pareigas nedarbingiems tėvams. Priešingai, Alytaus apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendyje išdėstytos aplinkybės pagrindžia, kad žuvusioji, gyvendama kartu su tėvais, jiems padėjo, rūpinosi jais. Taigi, Vilniaus apygardos teismas analogiškai vertino minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, nes žuvusiosios atlyginimas buvo mažesnis, nei jos tėvų gaunama senatvės pensija, tačiau tai nepaneigė fakto, kad ji prisidėjo prie tėvų išlaikymo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nesutiktina su atsakovės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
29. VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pirmosios instancijos teismo I. S. tėvams teiktos pagalbos buityje (natūra) dydžio apskaičiavimu. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad žuvusioji I. S. dirbo laiškininke AB „Lietuvos paštas“ ne visą darbo dieną, o namuose savo ligotiems senyvo amžiaus tėvams teikė visokeriopą pagalbą, VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, tikslinga kasdienį žuvusiosios rūpestį tėvais vertinti minimaliu mėnesinės algos dydžiu, o ne po 100 Eur kiekvienam iš tėvų, kaip skundžiamame sprendime nurodė Vilniaus apygardos teismas. Su tokiu ieškovo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
30. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, žuvusioji dirbo ne visą darbo laiką, todėl, tikėtina, likusį laiką skirdavo savo tėvų priežiūrai, atsižvelgiant į tai, jos indėlis į pagalbą buityje, šeimos išlaikymą natūra, neabejotinai turėtų būti įvertintas tam tikra ekonomine verte. Tačiau, kaip teisingai nurodė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė, minimalios mėnesinės algos nustatymas aktualus esant darbo santykiams, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį. Tuo tarpu kasdienis rūpestis savo tėvais grindžiamas šeimos santykiais, kurie, savo ruožtu, remiasi visiškai kitais principais negu darbo santykiai. Todėl nėra jokio logiškai pagrįsto ryšio tarp minimalios mėnesio algos dydžio ir rūpinimosi nedarbingais tėvais.
31. Kai akivaizdu, kad tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nustatant priteistinos žalos dėl kasdienio rūpesčio praradimo atlyginimo dydį turi būti atsižvelgta ir į tai, ar nėra pagrindų minėtos žalos dydžiui mažinti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, V. ir A. S. turi dar tris dukteris ir sūnų, kurie taip pat turi pareigą išlaikyti savo nedarbingus tėvus, tame tarpe ir teikdami jiems paramą bei pagalbą buityje. Todėl, net ir nustačius, kad žuvusioji I. S., gyvendama kartu su tėvais, didžiausia dalimi prisidėjo prie jų kasdienių buities poreikių tenkinimo, jos teiktą buityje paramą vertine išraiška nėra pagrindo skaičiuoti remiantis minimalios mėnesinės algos kriterijumi.
32. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta I. S. teikta tėvams parama buityje jos ekonomine verte po 100 eurų kiekvienam, atitinka šių santykių pobūdį bei protingumo, teisingumo, proporcingumo principus.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
33. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atitinkamai ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai yra atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei, kuri prašė priteisti sumokėtą žyminį mokestį, patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniausapygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d.sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Agnė Tikniūtė
Vytautas Zelianka