Civilinė byla Nr.2A-943-186/08
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.2.3; 24.3; 24.4; 41; 44.5.2.17
(S)
NUTARTIS
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
Vilnius 2008 m. lapkričio 18 d.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Egidijaus Žirono,
kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Tatjanos Žukauskienės
sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei
dalyvaujant atsakovo atstovui Virginijui Varnaičiui
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R.-K. L. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovams E. K. , Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos, J. R. , V. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys byloje Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarė V. T. , UAB „Gerontijus“ ir L. S. .
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas R.-K. L. pateikė teismui ieškinį, kurį vėliau tikslino. Prašė pripažinti negaliojančia ab initio Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės V. T. patvirtintą 1994-10-14 dovanojimo sutartį, kuria ieškovas padovanojo E. K. 1984 m. laidos automobilį Mercedes Benz 190, v.n. (duomenys neskelbtini) ir priteisti jam iš atsakovų J. R. , V. P. ir Lietuvos Respublikos solidariai 30 000 Lt, nes automobilio grąžinti natūra nėra galimybės. Ieškovas nurodė, kad ginčijama sutartimi padovanotą automobilį jis pirko 1993 m. birželio mėn. Šveicarijoje už 8 000 JAV dolerių (32 000 Lt pagal tuo metu galiojusį lito ir dolerio santykį). Automobilio pirkimo sąskaita ir muitinės pažyma, kaip nurodė Vilniaus ETAS, sunaikinti, todėl pateikti rašytinių įrodymų apie automobilio pirkimo kainą jis neturi galimybės. Nuo 1993 m. sausio mėn. iki 2000 m. rugsėjo 20 d., taigi ir nurodyto sandorio sudarymo metu, jis buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o nuo 1995-01-09 iki 2000-09-20 buvo izoliuotas, nes buvo taikoma priverčiamojo pobūdžio priemonė - priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Pagal 1964 m. LR CK 54 str. 1 d., sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, jo sudarymo momentu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar valdyti jų, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Ieškovas nurodė, kad jo žiniomis grąžintinas automobilis yra sunaikintas, todėl grąžinti automobilį natūra nėra galimybės. Tokia situacija susidarė ne dėl atsakovės E. K. , o dėl atsakovų J. R. ir V. P. veiksmų. Atsakovė J. R. 1995-01-23 ieškiniu, pateiktu teismui, ginčijo automobilio dovanojimo sutartį, prašė areštuoti minėtą automobilį. Šis prašymas buvo patenkintas. Vykdydama teismo nutartį, antstolė L. S. paėmė nurodytą automobilį ir pristatė atsakovui V. P. , kuris piktnaudžiaudamas UAB „Gerontijus" vadovo valdžia nelegaliai automobilį laikė saugojimo aikštelėje, priklausančioje UAB „Gerontijus" (buvusi G. M. personalinė įmonė GM). Jokia automobilio saugojimo sutartis su įmone, kuriai priklausė aikštelė, nebuvo sudaryta. Bylos nagrinėjimo metu J. R. ieškinį atsiėmė, teismas automobilio areštą panaikino. Antstolė L. S. 1997-07-03 raštu informavo apie tai atsakovę E. K. ir įmonę, kurioje buvo saugomas automobilis, 1997-07-29 E. K. buvo grąžinti automobilio rakteliai. Tačiau antstolė L. S. nesiėmė veiksmų, kad automobilis realiai būtų grąžintas. 1997 m. rugpjūčio mėn. atsakovės E. K. prašymu ieškovas buvo nuvykęs į automobilių saugojimo aikštelę, norėdamas atsiimti automobilį, tačiau aikštelės sargas atsisakė automobilį grąžinti, paaiškindamas, kad aikštelės direktorius (tuo metu V. P. ) įsakė negrąžinti automobilio, kol nebus sumokėtos automobilio saugojimo išlaidos. Atsakovė E. K. atsisakė padengti šias išlaidas, nes ji automobilio į aikštelę nestatė, jokios sutarties nesudarė, todėl nėra skolinga. Ieškovo teigimu statyti automobilį į aikštelę nebuvo jokio reikalo, areštuotas automobilis galėjo saugiai stovėti E. K. garaže visą bylos nagrinėjimo laikotarpį. Tuo tarpu atsakovas V. P. be pagrindo atsisakė grąžinti automobilį, tokiu būdu faktiškai užvaldydamas svetimą nuosavybę, be to, visiškai nepasirūpino jo saugumu. Ieškovas 2000 m. rugsėjo mėn. buvo paleistas iš priverstinio gydymo, tačiau nuvykęs į aikštelę, automobilio jau neberado. 2004-05-06 nutarimu Vilniaus m. VPK KP NTT autotransporto priemonių grobimo skyrius, konstatavęs, kad automobilio saugumas aikštelėje nebuvo užtikrintas, ir remdamasis aikštelės direktoriaus V. P. paaiškinimais, kad automobilis supuvo ir buvo išvežtas į šiukšlyną, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsakovas V. P. , faktiškai apsiėmęs saugoti automobilį, privalėjo saugoti automobilį ir negalėjo jo išmesti, apie tai neinformavęs suinteresuotų asmenų. Dėl šių priežasčių, ieškovo nuomone, dėl automobilio pradingimo yra visiškai atsakingi atsakovai J. R. ir V. P. , todėl būtent jie privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo metu. Nors dovanojimo sutartyje automobilio vertė buvo nurodyta tik 4 000 Lt, tikroji jo vertė ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo 30 000 Lt. Pagal LR CK 88 str. 1 d. 1 p., dėl jo ligos ir nesugebėjimo nurodytu laikotarpiu suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, 1964 m. LR CK 84 str. 1 d. numatyto 3 metų ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina tik nuo 2000-09-21. Nurodytu laikotarpiu negalėdamas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ieškovas negalėjo suprasti ir savo teisių pažeidimo. Dėl nurodytų priežasčių, tik ne anksčiau, kaip nuo 2000-09-21 (kai buvo konstatuota, kad jis pasveiko), jis galėjo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises. Kadangi iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo suėjęs, o pagal galiojančio LR CK 1.125 str. 1 d. bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, ieškinio senaties termino jis nepraleido.
Atsakovė E. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog sutinka su pareikštu ieškiniu.
Atsakovas V. P. pateikė atsiliepimą. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl su juo nesutinka, taip pat nurodė, kad jis yra netinkamas atsakovas ir turi būti pakeistas tinkamu atsakovu UAB „Gerontijus“ nes tuo metu, kai E. K. priklausantis automobilis antstolės L. S. 1995-01-12 buvo areštuotas ir pristatytas į automobilio saugojimo aikštelę, jis toje aikštelėje nedirbo. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškininę senatį.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės E. K. , todėl sutarties pripažinimo negaliojančia atveju turi būti taikoma restitucija būtent tarp sutarties šalių. Ieškovas, atsakovo nuomone, neįrodė teiginių, jog jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti ginčo sutarties sudarymo metu. Todėl nėra teisinio pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia. Antstolė L. S. , areštuodama ginčo automobilį, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, tinkamai atliko savo pareigas.
Tretysis asmuo L. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį ir patikslintą ieškinį, nurodydama, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad skolininkas apie vykdymo veiksmus visada buvo informuojamas raštu. Automobilio pastatymas į saugojimo aikštelę buvo vykdomas įstatymo nustatyta tvarka, vykdant teismo nutartį. Teismui panaikinus areštą, automobilio rakteliai ir techninis pasas buvo perduoti E. K. . Tuo metu ieškovo interesus atstovavo advokatas, apie vykdymo veiksmus ieškovas buvo informuotas ir galėjo įstatymo nustatytais terminais skųsti vykdymo veiksmus.
Tretysis asmuo notarė V. T. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti, taikant ieškininę senatį. Nurodė, kad sutarties sudarymo metu ieškovo elgesys abejonių nekėlė, ieškovas automobilį padovanojo savo seseriai E. K. , kuri pažinodama ieškovą nuo gimimo, sutartį taip pat pasirašė.
Tretysis asmuo UAB „Gerontijus“ pateiktais atsiliepimais prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad paaiškinti ginčo automobilio perdavimo saugojimui aplinkybes gali tik tuo metu buvęs vadovas V. P. , kuris asmeniškai priėmė šį automobilį saugojimui. Sutartis ar priėmimo aktas dėl automobilio perdavimo saugojimui nebuvo sudaryti, todėl UAB „Gerontijus“ nėra atsakingas už ginčo automobilį.
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2008 m. birželio 3 d. priėmė sprendimą kuriuo ieškinį patenkino iš dalies - panaikino 1994-10-14 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės E. K. , dėl automobilio Mercedes Benz 190, v.n. (duomenys neskelbtini) , dovanojimo E. K. ir priteisė ieškovui R.K. L. 4 000 Lt automobilio vertę iš atsakovės E. K. . Likusioje dalyje ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas ginčui dėl dovanojimo sandorio panaikinimo taikė 1964 m. LR CK normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, o sandorio negaliojimo pasekmėms - 2000 m. LR CK įtvirtintas taisykles. Iš civilinėje byloje esančių Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 1997-10-02 nutarties baudžiamojoje byloje 1996-04-10 teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 13 teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 1993 m. sausio mėn. iki 1994 m. gruodžio mėn. ieškovas sirgo lėtine psichine liga – šizofrenija, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kadangi ginčijamą dovanojimo sutartį ieškovas sudarė kaip tik šiuo laikotarpiu, teismas konstatavo, kad nors jis ir nebuvo pripažintas neveiksniu, tačiau dovanojimo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Remdamasis 1967 m. LR CK 54 str. d. pagal kurią sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, jo sudarymo momentu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį, teismas tenkino reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, tačiau iš byloje esančių duomenų nustatęs, kad ieškovas sutarties sudarymo metu nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, o nuo 1998-05-06 iki 2000-09-20 buvo gydytas stacionare psichiatrijos ligoninėje, teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujino.
Pripažinęs sutartį negaliojančia teismas nurodė, kad pagal naujojo LR CK 1.89 str. 2 d., 1.80 str. 2 d., šalys turi būti grąžintinos į iki sutarties sudarymo buvusią padėtį, t.y. turi būti taikoma restitucija. Tačiau kadangi automobilio natūroje nebėra ir neįmanoma įvykdyti restitucijos natūra, teismas ieškovui iš atsakovės E. K. priteisė automobilio vertę (LR CK 6.146 str.). Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių 30 000 Lt dydžio automobilio kainą, teismas ieškovui priteisė sandorio sudarymo metu buvusią automobilio vertę - 4 000 Lt.
Kadangi ieškovo su atsakovais J. R. , V. P. bei trečiuoju asmeniu L. S. jokie sutartiniai ar deliktiniai santykiai nesieja, teismas ieškinį prieš šiuos atsakovus ir Lietuvos Respubliką, atstovaujamą LR teisingumo ministerijos, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad antstolė L. S. , areštuodama E. K. priklausantį automobilį, nepažeidė tuo metu galiojusio LR CPK normų, reglamentavusių vykdymo procesą. Automobilį ji areštavo vykdydama teismo nutartį, o panaikinus areštą atsakovei E. K. buvo grąžinti automobilio rakteliai ir signalizacijos pultas, antstolė G.M. personalinei įmonei raštu nurodė grąžinti automobilį E. K. . Dėl atsakovo V. P. teismas nurodė, kad jis į G.M. personalinę įmonę buvo priimtas dirbti 1995-05-01, t.y. po ginčo automobilio pastatymo į saugojimo aikštelę. Automobilis buvo perduotas saugoti būtent G.M. personalinei įmonei, todėl atsakovas V. P. , būdamas tik G.M. personalinės įmonės darbuotojas, yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Dėl atsakovės L. R. teismas nurodė, kad ji jokių veiksmų su ginčo automobiliu neatliko, o tik kreipėsi į teismą dėl ginčo automobilio dovanojimo sutarties panaikinimo. Jai atsisakius nuo ieškinio ir panaikinus automobilio areštą, atsakovė E. K. , būdama tuo metu teisėta ginčo automobilio savininke, įgijo teisę reikalauti iš J. R. nuostolių atlyginimo, patirtų dėl arešto automobiliui taikymo. Ieškovas, teismo teigimu, tokios teisės neturi.
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo apylinkės teismo sprendimą pakeisti panaikinant jo dalį, kuria ieškovui buvo priteista iš atsakovės E. K. 4 000 Lt piniginė kompensaciją ir priteisti 30 000 Lt piniginę kompensaciją solidariai iš J. R. , V. P. ir Lietuvos Respublikos.
Skunde nurodo, kad teismas pažeidė LR CK 1.5 str., nes ignoravo faktą, jog antstolė L. S. vykdydama 1995 m. sausio 4 d. priimtą teismo nutartį, kuria buvo taikomas ieškovo turtui areštas dėl ieškovui iškelto ieškinio, areštavo automobilį, kuris nebuvo ieškovo nuosavybė. Antstolės L. S. veiksmai buvo neteisėti, nes automobilis areštuotas be teisinio pagrindo, automobilio areštas buvo nuslėptas nuo jo savininkės, nebuvo sudaryta automobilio saugojimo sutartis, ieškovas nebuvo informuotas apie automobilio areštą. Apelianto teigimu atsakovas V. P. neteisėtai užvaldė svetimą turtą, atsisakydamas jį grąžinti pagal teismo antstolės nutartį ir nurodydamas kitiems darbuotojams jo neatiduoti ieškovui. Teismas, nurodoma ieškovo apeliaciniame skunde, nepagrįstai atmetė liudytojos I. G. parodymus dėl automobilio vertės. Teismas peržengė ieškinio nagrinėjimo ribas, nes priteisė piniginę kompensaciją iš atsakovės E. K. , kai reikalavimas dėl piniginės kompensacijos buvo pareikštas ne jai, o kitiems atsakovams.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, taip pat pateikė apeliacinį skundą. Prašo panaikinti apylinkės teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta tarp ieškovo ir atsakovės E. K. sudarytą dovanojimo sutartį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Apskundimo motyvu nurodo aplinkybę, kad ieškovas Lietuvos Respubliką yra patraukęs atsakovu ir kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1046-54/2008, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme, kurioje ginčija turto pardavimą be varžytinių bei kitus sandorius. Kadangi ieškovas abiejose bylose nurodo tą patį sandorių ir turto pardavimo be varžytinių nuginčijimo pagrindą - buvimą tokios būsenos, kai ieškovas negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, jis šią aplinkybę galės panaudoti kitoje byloje. Apeliantas teigia, kad psichiatrinės ekspertizės aktas baudžiamojoje byloje, kuriame nurodoma, kad ieškovas sirgo šizofrenija nuo 1955 m., nėra pakankamas pagrindas, įrodantis, jog ginčijamas sandoris yra negaliojantis. Nepakaltinamumas baudžiamosios teisės prasme nėra tapatus nesugebėjimui valdyti savo veiksmų, kaip tai apibrėžia civilinės teisės normos. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu nereiškia, kad asmuo yra apskritai neveiksnus ar nesuvokiantis absoliučiai visų savo veiksmų reikšmės. Skunde nurodoma, jog liudytojos I. G. parodymai apie ieškovo kelionę 1993 m. birželio mėnesį į Šveicariją pirkti automobilio įrodo, kad jis suprato savo veiksmų esmę. Atsakovė E. K. patvirtino, kad ieškovas dovanojimo sandorio sudarymo metu suprato savo veiksmus ir juos valdė. Teismo sprendimas, pabrėžiama skunde, turi būti priimamas įvertinus visus įrodymus, o vienpusiškai remiantis tik ekspertizės akto išvadomis.
Ieškovas R.K. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo Lietuvos Respublikos apeliacinį skundą. Nurodo, kad psichiatrinės ekspertizės aktu baudžiamojoje byloje nustatyta, jog ieškovas sirgo lėtine psichine liga, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, dėl ko jam buvo skirtas priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje. Psichiatrinės ekspertizės aktas įrodo ne neveiksnumą, nes tai būtų kitas sandorio negaliojimo pagrindas, o negalėjimą suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, su kuriuo nesutinka. Nurodo, kad teismas pripažinęs dovanojimo sandorį negaliojančiu, pagrįstai taikė restituciją priteisdamas iš atsakovės E. K. ieškovo naudai automobilio vertę, buvusią sandorio sudarymo momentu, pinigais. Kitokia automobilio vertė neįrodyta. Ieškovas nebuvo automobilio savininkas tuo metu, kai antstolė atliko veiksmus, todėl nuostolių atlyginimo reikalauti gali ne ieškovas, o atsakovė E. K. .
Atsakovas V. P. pateikė atsiliepimą į apeliantų apeliacinius skundus. Prašo ieškovo R.K. L. apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti atsakovo Lietuvos Respublikos apeliacinį skundą.
2008 m. rugpjūčio 6 d. apygardos teisme gautas trečiojo asmens UAB „Gerontijus“ atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą. Pagal LR CPK 318 str. 1 d., atsiliepimai į apeliacinį skundą paduodami apeliacinės instancijos teismui per 20 dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos. Nagrinėjama civilinė byla iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo į Vilniaus apygardos teismą išsiųsta 2006 m. liepos 9 d.. LR CPK 318 str. 3 d. nustato, kad atsiliepimai į apeliacinį skundą, gauti praleidus šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, grąžinami jį padavusiam asmeniui. Tretysis asmuo įstatymu nustatytą terminą praleido, jo atnaujinti neprašo, todėl atsiliepimas grąžinamas UAB „Gerontijus“.
Sprendimas paliekamas nepakeistas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas R.K. L. 1994-10-14 sutartimi savo seseriai atsakovei E. K. padovanojo automobilį Mercedes Benz 190. Ieškovo kreditorė, šioje byloje atsakovė J. R. ieškiniu ginčijo dovanojimo sutartį, tačiau civilinė byla buvo nutraukta. Nuo 1995 iki 1997 metų automobiliui buvo uždėtas areštas, o teismų nutartis vykdė antstolė L. S. . Ieškovas prašo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia, nes jos sudarymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Kadangi automobilis neišliko ieškovas prašo iš ieškinį ankstesnėje byloje pareiškusios J. R. , automobilių saugojimo aikštelėje dirbusio V. P. ir valstybės, perėmusios teismo antstolių įsipareigojimus, solidariai priteisti automobilio vertę – 30 000 Lt.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo.
Ieškovas prašo pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, nes jos sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Remiasi 1964 m. LR CK 54 str. 1 d.. Apylinkės teismas, tenkindamas ieškinį teisingai nurodė, kad sandorio negaliojimo pasekmėms turi būti taikomos 2000 m. LR CK nuostatos. Teismas taikė LR CK 1.89 str. 2 d. nukreipiančią į LR CK 1.80 str. 2 d., kurioje nustatyta: kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti vertę pinigais. Ši įstatymo norma aiškinama taip – pripažinus sutartį negaliojančia sutarties šalys grąžinamos į pradinę, t.y. iki sutarties sudarymo buvusią padėtį. Iki dovanojimo sutarties sudarymo automobilio savininkas buvo ieškovas, o po jos sudarymo – atsakovė E. K. . Kadangi pagal nuginčytą neatlygintiną dovanojimo sutartį ieškovas nieko negavo, tai pareiga grąžinti visa, ką gavo pagal sandorį, atsirado tik kitai sutarties šaliai – atsakovei E. K. . Vadinasi restitucijos taikymas reiškia, kad E. K. turi grąžinti ieškovui automobilį. Byloje nustatyta, kad dovanotas automobilis neišliko, todėl atsakovė privalo atlyginti ieškovui automobilio vertę pinigais. Be to LR CK 1.89 2 d. nustatyta, kad asmuo, kuris sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų, turi galimybę pareikšti reikalavimą prisiteisti iš antrosios sandorio šalies turėtas išlaidas, turto netekimą ar sužalojimą. Kadangi antrąją sandorio šalimi buvo ieškovo sesuo atsakovė E. K. , ieškovas turi galimybę būtent jai pareikšti tokį reikalavimą. Apeliantas teigia, kad teismas, priteisdamas automobilio vertę iš atsakovės E. K. , peržengė ieškinio ribas, nes jis reikalavo ją priteisti solidariai iš tų asmenų, dėl kurių kaltės, ieškovo nuomone, automobilis neišliko. Kaip minėta, tokiais asmenimis ieškovas įvardina atsakovus J. R. , V. P. ir valstybę, perėmusią teismo antstolės L. S. atsakomybę. Visų šių asmenų procesiniai veiksmai – ieškinio pareiškimas, teismo nutarties vykdymas ar netiesioginis automobilio saugojimas yra susiję su dovanotu automobiliu, tačiau visi jie buvo atlikti po dovanojimo sutarties sudarymo. O teismas, pripažinęs sutartį negaliojančia, atstatė teisinę situaciją buvusią iki jos sudarymo t.y. priteisė ieškovui automobilio vertę. Restitucijos taikymas nesant tokio reikalavimo nėra ieškinio ribų peržengimas, nes sandorių negaliojimo pasekmės yra imperatyviai išdėstytos įstatyme (LR CK 1.80 str. 2 d., 1.81 str. 2 d., 1.89 str. 2 d. bei kt.) ir teismas šias pasekmes taiko savo iniciatyva. Juolab, kad reikalavimas dėl restitucijos buvo pareikštas, o apdovanotoji E. K. byloje dalyvavo kaip atsakovė. Kita vertus priteisiant 4 000 Lt - dovanojimo sutartyje nurodytą automobilio vertę, ieškovo pažeista teisė apginta pilnutinai. Ieškovo teiginys, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu automobilio vertė buvo 30 000 Lt, neįrodytas. Dokumentų, patvirtinančių tokią aplinkybę, nepateikta, liudytoja I. G. apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovo nurodomos vertės nepatvirtino, o paties ieškovo paaiškinimai prieštarauja notarės patvirtintoje sutartyje įrašytai automobilio kainai ir neįvardinti argumentai, kodėl notarė kainą būtų įrašiusi klaidingai. Esant tokioms aplinkybėms apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad taikant restituciją tikrąją automobilio verte reikia laikyti kainą įrašytą ginčijamoje dovanojimo sutartyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniu skundu ieškovas prašo neįrodytą automobilio vertę priteisti iš asmenų, kurie pagal pareikštą ieškinį neatsako. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas skundžiamoje dalyje paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos, apeliacinio skundo. Atsakovo teigimu psichiatrinės ekspertizės aktas baudžiamojoje byloje nėra pakankamas ginčijamo sandorio ydingumo įrodymas, o atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu nereiškia, kad asmuo yra apskritai neveiksnus ar nesuvokiantis absoliučiai visų savo veiksmų reikšmės. Apeliantas taip pat remiasi liudytojos I. G. parodymais ir atsakovės E. K. paaiškinimais, iš kurių daro išvadą, kad ieškovas dovanojimo sandorio sudarymo metu suprato savo veiksmus ir juos valdė. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas keisti skundžiamą sprendimą. Skundas grindžiamas teiginiu, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Ekspertų išvada iš tikro nėra vertesnis ar didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas ir turi būti vertinamas greta kitų įrodymų. Tačiau ekspertizės akte išdėstyta išvada liečia specialių žinių reikalaujančią sritį ir gali būti paneigta tik labai svariais įrodymais. Apelianto skunde nurodomi I. G. parodymai ir E. K. paaiškinimai apibūdina iš šalies ne specialisto stebimą ieškovo elgesį ir negali būti pagrindas nesutikti su psichiatrijos specialistų išvada. Juolab, kad, kaip pagrįstai pabrėžta skundžiamame sprendime, ieškovas baudžiamojoje byloje buvo traukiamas atsakomybėn už veikas, padarytas nuo 1993 m. sausio mėn. iki 1994 m. gruodžio mėn., ir ekspertai nustatė, kad tuo laikotarpiu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ginčijama sutartis sudaryta būtent tuo laikotarpiu – 1994 m. spalio 14 d.. Svarbu ir tai, kad baudžiamoji byla buvo iškelta tiriant panašius į ginčijamą sutartį veiksmus – kreditavimo ir tarpininkavimo sutarčių sudarymą ir jų pasekmes. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad asmens neveiksnumas ir jo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl psichinės ligos nėra tapačios teisinės sąvokos. Tačiau šis apelianto argumentas teisingas tik formalių teisinių pasekmių prasme, nes asmuo ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas ir neveiksniu pripažįstamas tuomet, kai dėl ligos negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. O LR CK 1.89 str. įtvirtinta, kad tokios būsenos asmens sudaryti sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais ir tuo atveju, jei asmuo nėra neveiksnus. Vien tik prielaida, kad sandorio nuginčijimas gali būti naudingas ieškovui, nepaneigia byloje esančių įrodymų apie jo psichinės sveikatos būklę sutarties sudarymo metu. Esant tokiai teisinei situacijai pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia tenkino pagrįstai. Sprendimas šioje dalyje teisėtas ir paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
n u t a r ė:
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiojo asmens UAB „Gerontijus“ atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui - UAB „Gerontijus“.
Kolegijos pirmininkas Egidijus Žironas
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Tatjana Žukauskienė