Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-1904-142-2013].docx
Bylos nr.: I-1904-142/2013
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos 188601464 atsakovas
Vidaus reikalų ministerija 188601464 atsakovas
Sveikatos priežiūros tarnyba 288719620 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Socialinė apsauga
Bylos dėl išmokų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų
Bylos dėl valstybinių pensijų
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Neturtinė žala
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-1904-142/2013

Proceso Nr. 3-61-3-03379-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2; 74

(S)

 

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 18 d.

Vilnius

             

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo atsakovėms Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos,

n u s t a t ė :

A. K. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovė, VRM) 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8513(11); 2) priteisti solidariai iš atsakovių neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 7 297,4 Lt; 3) priteisti solidariai iš atsakovių 5 proc. metinių palūkanų nuo minėtos sumos už 2010–2012 metus, iš viso 836,30 Lt; 4) priteisti 6 000 Lt moralinei žalai atlyginti.

Taip pat pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje numatyta, kad paskirta 1 191,55 Lt ir nustatyta tvarka apribota iki 831,55 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę (konkrečiai pareiškėjui), neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Laikinasis įstatymas tiek, kiek nenumato valstybinių pareigūnų pensijų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas paaiškina, kad VRM 1994 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 12756 jam paskirta pareigūnų valstybinė pensija. Iki 2010 m. sausio 1 d. kas mėnesį pareiškėjas gaudavo 1191,55 Lt dydžio valstybinę pareigūnų pensiją (kartu su mokamu valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu). Nuo 2010 m. sausio 1 d. jo valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį. Pareiškėjas mano, kad teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis sumažinta valstybinė pensija, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Pareiškėjas mano, kad pensija sumažinta neteisėtai ir nepagrįstai, tačiau atsakovė atsisako grąžinti valstybinės pensijos nepriemoką ir toliau mokėti paskirtą pensiją, todėl ji turi būti priteisiama. Priėmusio Laikinąjį įstatymą Seimo veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, valstybės veiksmai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolių, kurių dydis yra lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Pareiškėjas mano, kad yra visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos ir yra pagrindas Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko. Pareiškėjui apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 30). Gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 29).

Vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 24–25) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti.

Paaiškina, kad VRM pensiją pareiškėjui mokėjo ir moka pagal teisę į pensiją reguliuojančią teisę, pagal galiojančius teisės aktus perskaičiuodama ir mokėdama sumažintą valstybinę pensiją, nepažeidė pareiškėjo teisių. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažino tik 5 straipsnio 1 dalį, o Konstitucinio Teismo nutarimas galioja tik į ateitį (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas) ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Nurodė, kad atstovas teismo posėdyje nedalyvaus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą neteikė.

Atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 31–33).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad pareiškėjui pagal Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 1994 m. lapkričio 28 d. išvadą Nr. 12756 nuo 1994 m. lapkričio 15 d. buvo paskirta 584,56 Lt pareigūnų valstybinė pensija (b. l. 15). Atsakovė, taikydama Laikinąjį įstatymą, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją (b. l. 8). Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, 2012 m. lapkričio 21 d. prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 19). VRM 2012 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 1D-8513(11) atsakė pareiškėjui, kad įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, VRM nėra teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas ir mokėti paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 6–7, 20–21). Prie rašto atsakovė pridėjo 2012 m. gruodžio 10 d. pažymą Nr. 11D(P)-6068 apie pareiškėjo pensijos dydį (b. l. 8, 22). Remiantis šia pažyma nustatyta, kad pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir 5 straipsnį.

Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Nurodytų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas pažymėjo kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgdamas į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Tai konstatavęs Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vadovaudamasis šia teisės norma, pasisakydamas dėl kreipimosi į teismą termino, pareiškėjo teisės gynimo, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri yra analogiška su nagrinėjama byla. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, todėl pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Ginčo laikotarpiu galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje buvo nustatyta, kad sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti skundžiami teismui. Todėl pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašymas dėl valstybinės pensijos VRM gautas 2012 m. lapkričio 30 d. (b. l. 19), o dėl šio prašymo 2012 m. gruodžio 12 d. priimto sprendimo skundas teismui paduotas 2012 m. gruodžio 27 d. Taigi į teismą pareiškėjas kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, ir turi teisę reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje  konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pasisakė ir dėl VRM argumentų, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Išaiškino, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Taip pat būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Teismui pateikta 2012 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 11D(P)-6068 apie pareiškėjo pensijos dydį (b. l. 22). Pareiškėjas neginčijo šios pažymos duomenų teisingumo, teismui taip pat nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Taigi dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui neišmokėta 2 085,55 Lt (iš turėtos gauti perskaičiuotos tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pensijos sumos atėmus realiai gautą pensijos sumą). Pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apskaičiuota neišmokėtos valstybinės pensijos suma yra neteisinga, nes jis skaičiavo ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos sumą (b. l. 9).

Pareiškėjo skundo argumentai, kad dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėjimo jam buvo padaryta turtinė žala, yra nepagrįsti. Byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti taikomos šių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Būtent iš valstybinių pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo teisinio santykio, iš šio santykio kylančių abipusių teisių ir pareigų, o ne iš žalos padarymo fakto, kaip deliktinės civilinės atsakomybės atveju, kyla pareiškėjo reikalavimas.

Vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisių kolegijos nutartimi pareiškėjui neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Siekiant nepakenti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminas, kuris, teismo nuomone, būtų 4 mėnesiai nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo neišmokėtos valstybinės pensijos sumos, nes viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl neišmokėjimo nenustato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Pareiškėjas skundžia VRM sprendimą, kuriuo atsakovas iš esmės atsisakė išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką. Teismas sprendžia, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek atsisakyta grąžinti pareiškėjui pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Nors priimdama ginčijamą sprendimą VRM iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę (moralinę) žalą. Sprendžiant iš skundo turinio, moralinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lietuvos valstybės ir VRM veiksmų. Žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), kurio 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Dėl Lietuvos valstybės, nustačiusios Konstitucinio Teismo vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai teisinį reguliavimą, atsakomybės pasakytina, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymą, atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima. VRM iki kol Konstitucinis Teismas pripažino nurodytas teisės normas prieštaraujančiomis konstitucijai, privalėjo jas vykdyti ir pareiškėjui pensiją apskaičiuoti ir išmokėti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau jau minėta, kad VRM 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 1D-8513(11) suformuluotas atsisakymas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Neturtinę žalą apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Akivaizdu, kad dėl VRM atsisakymo grąžinti valstybinės pensijos nepriemokos dalį pareiškėjas patyrė tam tikrų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir kt. Todėl tarp VRM veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgdamas neteisėtų atsakovės VRM veiksmų apimtį ir trukmę, nustatytos pensijos nepriemokos dydį, į tai, kad pensijas mokanti institucija privalėjo vykdyti teisės aktus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, teismas sprendžia, kad pareiškėjui priteistini 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir tiek, kiek jame nėra numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, atitikties Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas, pareiškėjo nuomone prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatų, atitiktį jau ištyrė 2012 m. vasario 6 d. nutarime, pakartotinai tuo pačiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 5 punktais, 127 straipsniu

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8513(11) dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti A. K. 2 085,55 Lt (du tūkstančius aštuoniasdešimt penkis litus 55 centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 300 Lt (tris šimtus litų) moralinei žalai atlyginti.

Kitus reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai                                                                           Raimondas Blauzdžius

 

 

     Rasa Ragulskytė-Markovienė

 

 

     Halina Zaikauskaitė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų