ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Talša“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, uždaroji akcinė bendrovė „Inti“ ir akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, R. G. ir SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas.

Teismas

n u s t a t ė:  

I. Ginčo esmė

1.                      Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1767,33 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 40,00 Eur žyminį mokestį. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 19 d. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo R. G. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu, akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“, veikdama ieškovo vardu, atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama 1767,33 Eur draudimo išmoką. Ieškovas pagal tarpusavyje sudarytos sutarties nuostatas kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą 1767,33 Eur draudimo išmoką. Pažymėjo, jog pagal TPVCAPDĮ ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas reikalauja iš atsakovės grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.                      Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. sausio 30 d. sprendimu atsisakė taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmetė.

3.                      Teismas sprendė, kad 2018 m. balandžio 19 d. (duomenys neskelbtini) įvykęs ginčo įvykis nelaikytinas eismo įvykiu ir negali būti pripažintas draudžiamuoju.

4.                      Teismas vertino, kad, jeigu kaip draudimo išmoką išmokėjęs ieškovas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o atsakovė su tokiu faktu nesutinka, tai ji privalo įrodyti, kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti civilinei atsakomybei nenustatyta.

5.                      Teismas nustatė, kad darbai buvo atliekami iš esmės uždaroje teritorijoje, nes patekimas pašaliniams asmenims ir/ar jų transporto priemonėms į minimą teritoriją buvo apribotas užkardomis dėl šio objekto karinės paskirties, pati teritorija pagal viešus duomenis yra aptverta. Teismas konstatavo, jog garažo kapitalinio remonto kieme galėjo judėti tik šio garažo remonto darbams reikalingos transporto priemonės, todėl atmetė kaip neįrodytus trečiojo asmens UAB „Inti“ argumentus, jog eismo įvykio vieta nebuvo uždara.

6.                      Teismas, nustatęs, kad įvykis įvyko aptvertoje ir riboto patekimo garažo kapitalinio remonto teritorijoje, kurioje iš esmės kapitalinio remonto metu viešasis kelių eismas nevyko, laikė, jog minima teritorija priskirtina viešam kelių eismui apribotai uždaro pobūdžio teritorijai, kuriai taikoma TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalies išimtis. Teismas ginčo įvykio nelaikė draudžiamuoju ir sprendė, kad šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

7.                      Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, jog šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad AB „Lietuvos draudimas“, veikdamas ieškovo vardu pagal Paslaugų teikimo sutartį Nr. 1, nukentėjusiam asmeniui patirtai žalai atlyginti 2018-10-05 išmokėjo 1767,33 Eur draudimo išmoką už atliktus UAB „Sostena“ remonto darbus, o ieškinį byloje pareiškė 2019-07-12, t. y. nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino.   

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

8.                      Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė net 4 ES Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) prejudicinius sprendimus, kurie yra aktualūs sprendžiamas ginčui, tačiau pirmos instancijos teismas savo sprendime jų netaikė ir dėl jų net visiškai nepasisakė.

8.2.                      ESTT nusprendė, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių (eismas)“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose, bet ir bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Nagrinėjamas įvykis yra tikrai laikytinas „eismo įvykiu“ ir jam turėtų būti taikomas „eismo įvykio“ teisinis režimas.

8.3.                      Nežiūrint teritorijos priklausomybės Lietuvos kariuomenei, akivaizdu, kad į tą teritoriją garažo remonto metu (faktiškai į statybvietę) su įvairiems asmenims priklausančiomis transporto priemonėmis turėjo atvykti remontininkai, turėjo būti vežamos statybines medžiagos ar pan., taigi faktiškai eismas vyko ir įvykio vieta nebuvo uždaryta eismui. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 12 dalis „eismo įvykį“ apibrėžia kaip įvykį kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, t. y. iš esmės bet kurioje ir bet kam priklausančioje teritorijoje. Tokia pati nuostata patvirtinta ir ESTT 2018-11-15 sprendimo byloje Nr. C-648/17 40 pastraipoje, kurioje nurodyta, kad transporto priemonių eismo sąvokos apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis. Atsižvelgiant į tai, kad faktiškai teritorija nebuvo uždaryta eismui bei į minėtas SEAKĮ ir ESTT prejudicinių sprendimų nuostatas, ginčo įvykis taip pat laikytinas „eismo įvykiu“ ir TPVCAPDĮ 1str. 3 d. netaikytina.

9.                      Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Talša“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Šioje byloje nustatyta, kad abi transporto priemonės buvo statinėje padėtyje kelio atžvilgiu, abiem transporto priemonėms stovint automobilių stovėjimo aikštelėje, kur autokranui skleidžiant atramą, atrama kliudė kitą stovinčią transporto priemonę, todėl yra akivaizdu kad jokio eismo įvykio nebuvo, nes autokranas nejudėjo, o judėjo ant autokrano sumontuota stacionari įranga. Automobilinio krano mechanizmo (atramų) išskleidimo darbai yra būtini bei išimtinai susiję tik su krovos darbų atlikimu, nes su išskleistomis atramomis automobilinis kranas neabejotinai negali saugiai dalyvauti viešame teisme, konstatuotina, jog toks atramos išskleidimas padarant žalos neatitinka SEAKĮ 2 straipsnio 12 dalies apibrėžimo.

9.2.                      Teismui nėra teisinio pagrindo remtis apelianto apeliaciniame skunde paminėtomis ESTT bylomis, kadangi skiriasi nagrinėjamos ir apelianto nurodytų bylų ratio decidendi.

9.3.                      Automobilinis kranas šioje konkrečioje situacijoje ne tik kad uždaroje statybvietėje nebuvo naudojamas kaip transporto priemonė, bet buvo naudojamas kroviniams kelti, taigi ir akivaizdžiai neatitiko įprastą transporto priemonės funkciją. Automobiliniu kranu uždaroje statybvietėje buvo atliekami statybos darbai, kurie nėra jokie „eismo įvykiai“.

10.                      Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Inti“ prašo apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nesivadovavo šiai bylai aktualiais ESTT jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais, tokiu būdu priimant sprendimą buvo pažeista Teismų įstatymo 33 str. 3 d. 

10.2. ESTT ir LAT praktika leidžia daryti išvadą, jog tol, kol transporto priemonė naudojama pagal savo paskirtį, transporto priemonė yra eismo dalyvė ir jai taikoma privalomojo draudimo apsauga.

10.3. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog įvykio metu kranas, kaip transporto priemonė, buvo naudojamas pagal savo funkcinę paskirtį. Taigi, nėra pagrindo nesutikti su apeliantu, jog nagrinėjamas įvykis yra laikytinas „eismo įvykiu“ ir jam turėtų būti taikomas „eismo įvykio“ teisinis režimas.

10.4. Remiantis ESTT ir LAT šiam ginčui aktualia praktika, esminę reikšmę turi ne vieta, kurioje įvykis įvyksta, bet funkcija, pagal kurią transporto priemonė tuo metu yra naudojama. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog įvykio metu kranas, kaip transporto priemonė, buvo naudojamas pagal savo funkcinę paskirtį. Vien jau ši aplinkybė paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvą dėl TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalies išimties taikymo.

10.5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykis įvyko ne statybvietėje, o šalia jos esančioje aikštelėje, kurioje nuolat judėjo tiek statybinės transporto priemonės, tiek krovininis ir lengvasis transportas. Be to, ta pačia aikštele galėjo naudotis ir Lietuvos kariuomenės transportas. Taigi, teritorija, kurioje įvyko įvykis, nebuvo uždara eismui. Ginčo įvykis yra laikytinas „eismo įvykiu“ ir šiam įvykiui nėra taikoma TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalies išimtis.

11.                      Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nurodo, kad palaiko trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą ir prašo apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. 

Teismas

k o n s t a t u o ja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13.                      Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių eismo įvykio pripažinimą draudžiamuoju įvykiu pagal TPVCAPDĮ nuostatas, aiškinimo ir taikymo bei teisės reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką.

14.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. balandžio 19 d. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo R. G. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu, AB „Lietuvos draudimas“, veikdama ieškovo vardu, atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasi TPVCAPDĮ nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama 1767,33 Eur draudimo išmoką. Ieškovas pagal tarpusavyje sudarytos sutarties nuostatas kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą 1767,33 Eur draudimo išmoką.

15.                      Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, kad 2018 m. balandžio 19 d. (duomenys neskelbtini), įvykęs ginčo įvykis nelaikytinas eismo įvykiu ir negali būti pripažintas draudžiamuoju. Teismas vertino, kad įvykis įvyko aptvertoje ir riboto patekimo garažo kapitalinio remonto teritorijoje, kurioje iš esmės kapitalinio remonto metu viešasis kelių eismas nevyko ir spendė, jog minima teritorija priskirtina viešam kelių eismui apribotai uždaro pobūdžio teritorijai, kuriai taikoma TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalies išimtis.  

16.                      Draudžiamojo įvykio sąvoka įtvirtinta TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje. Pagal ją draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal TPVCAPDĮ turi būti išmokama išmoka.

17.                      Aiškinant šios normos turinį svarbu pažymėti, kad TPVCAPDĮ nuostatomis yra įgyvendinta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirta 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

18.                      Teisingumo Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kaip turėtų būti aiškinama Direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalyje, kurios turinys iš esmės atitinka Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirmos ir antros pastraipų turinį, įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“: sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Vnuk, 59 punktas); tai, ar jos variklis įvykio momentu buvo įjungtas, neturi reikšmės (Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, C-514/16, 39 punktas); sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose (Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje N. T., C-334/16, 28 punktas); sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 35 punktas); svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė, ir tokiu atveju šis naudojimas patenka į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, ar kaip darbo mašina, ir tokiu atveju tokio naudojimo ta sąvoka neapima (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 40 punktas).

19.                      Lietuvos Aukščiausias Teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-1075/2018 apibendrino Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, kas laikytina eismo įvykiu ir pažymėjo, kad ji kryptingai formuojama ta linkme, jog sprendžiant, ar įvykis kvalifikuotinas kaip transporto priemonių eismo įvykis, kuriam gali būti taikoma privalomojo draudimo apsauga, esminę reikšmę turi ne vieta, kurioje įvykis įvyksta, bet funkcija, pagal kurią transporto priemonė tuo metu yra naudojama. Jeigu transporto priemonės naudojimas atitinka įprastą jos funkciją – a fortiori (tuo labiau) tai apima eismo keliais atvejus, tačiau jais neapsiriboja.

20.                      Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus į privalomojo draudimo sritį patenka ne tik kelių eismo situacijos, t. y. eismas viešuosiuose keliuose, tačiau bet koks transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją; draudimo apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis.

21.                      Tais atvejais, kai transporto priemonės (pavyzdžiui, traktoriai), be to, kad yra naudojamos kaip transporto priemonės, tam tikromis aplinkybėmis dar gali būti naudojamos kaip darbo mašinos, svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta transporto priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė (tokiu atveju šis naudojimas patenka į „transporto priemonių [eismo]“ sąvoką) ar kaip darbo mašina (tokiu atveju šis naudojimas į tą sąvoką nepatenka) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-1075/2018).

22.                      Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Teismas nesiaiškino ginčo įvykio mechanizmo. Byloje atsakovė UAB „Talša“ įrodinėja, kad autokranas nejudėjo, o judėjo ant autokrano sumontuota stacionari įranga. Ieškovas byloje nurodo, kad, peržiūrėjus video medžiaga, kurioje nufilmuota kaip išsiskleidžia autokrano „(duomenys neskelbtini)“ atramos, nustatyta, kad atramos susideda tik atramos dalims teleskopiniu principu judant tiesiai, o susideda atramos dalims judant tiesiai atgal. Jei, kaip nurodo atsakovė, sugadinimai atsirado autokranui nejudant, tik atramoms tiesiantis, tai nepaaiškina automobiliui (duomenys neskelbtini) padarytų ištisinių kėbulo sugadinimų. Esant tokioms aplinkybėms, būtina išsiaiškinti įvykio mechanizmą, galima spręsti ir dėl ekspertizės skyrimo.

23.                      Taip pat pirmosios instancijos teismas nesiaiškino funkcijos, pagal kurią autokranas įvykio metu buvo naudojamas. Šias aplinkybes svarbu nustatyti, kad būtų galima išsiaiškinti, ar ginčo įvykis kvalifikuotinas kaip transporto priemonių eismo įvykis. Nagrinėjamu atveju įvykio mechanizmas yra reikšmingas nustatant, kokią funkciją atliko autokranas – transporto priemonės ar darbo mašinos.

24.                      Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui neišsiaiškinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, neatskleidus bylos esmės, sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas, ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal tirtinų aplinkybių mastą bei pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

25.                      Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

26.                      Panaikinus skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

        Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.