Administracinė byla Nr. eA-4316-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00843-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. S., K. A., A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. S., K. A., A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai M. S., K. A., A. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–7), prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. vasario 27 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-10)12PR-27 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Paaiškino, jog pareiškėjai 2017 m. vasario 8 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir pirminės apklausos metu nurodė, kad prašo politinio prieglobsčio, nes M. S. turėjo politinių problemų, todėl kyla smurto ir persekiojimo grėsmė iš valstybės pareigūnų pusės. Skundžiamas sprendimas grindžiamas 2017 m. vasario 23 d. išvada Nr. (15/6-10)13PR-27RN (toliau – ir išvada), kurioje nurodyta, kad baimė grįžti į kilmės šalį nepasižymi nuoseklumu, išsamumu bei detalumu, yra paremta bendro pobūdžio teiginiais apie padėtį šalyje. Tačiau, kaip nurodoma išvadoje, prieglobsčio prašytojų pateikta informacija apie padėtį kilmės valstybėje neprieštarauja Migracijos departamento surinktai informacijai. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjų baimė būti persekiojamiems dėl (duomenys neskelbtini) vykdomos R. K. politikos „(duomenys neskelbtini) valymo“ nėra visiškai pagrįsta, kadangi pareiškėjai tik keliais sakiniais užsiminė, jog (duomenys neskelbtini) kaimuose ir miestuose yra iškeldinami žmonės, kurie nepalaiko R. K., nevaikšto į mečetes, nedalyvauja tradiciniuose renginiuose, tačiau kaip tai susiję su jais asmeniškai nenurodė nei 2015 m. pateikto prieglobsčio prašymo, nei paskesnio prašymo nagrinėjimo metu.

Pareiškėjų manymu, atsakovas šiuo aspektu tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos. Atsakovas iškreipia M. S. nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis paliko kilmės valstybę. Pareiškėjai akcentuoja M. S. 2015 m. rugsėjo 1 d. pirminės apklausos metu, 2015 m. gruodžio 2 d. apklausos protokole užfiksuotas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad dar 2015 m. gruodžio 3 d. išvadoje Nr. (15/6-9)13PER-99-RN (pirminio prieglobsčio bylos nagrinėjimo metu) užfiksuota, jog pareiškėjo prieglobsčio suteikimo motyvu nurodyta, jog jis (duomenys neskelbtini) gyventi negali, nes nėra R. K. šalininkas.

Pareiškėjas nurodė, kad jo baimę sąlygojo 2015 m. gautas šaukimas atvykti į prokuratūrą, kadangi 2009 m. jo atžvilgiu jau buvo sufabrikuota baudžiamoji byla ir jis buvo įkalintas. 2015 m., gavęs šaukimą, būtent dėl baimės būti vėl nepagrįstai persekiojamas ir įkalintas pareiškėjas su šeima paliko kilmės šalį. 2017 m. vasario 14 d. apklausos metu M. S. nurodė, kad apklausos metu pagrindine priežastimi, dėl kurios jis išvyko tiek 2015 m., tiek po grįžimo iš (duomenys neskelbtini), nurodė baimę, kad jį persekios valdžia. Pareiškėjų nuomone, akivaizdu, kad tiek pirminio, tiek dabartinio prieglobsčio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas laikėsi tos pačios pozicijos, t. y. jis bijo grįžti į savo kilmės valstybę dėl jam gresiančio persekiojimo, vykdomo valstybės, dėl nepritarimo vykdomai R. K. politikai. Antra vertus, administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta. 2017 m. vasario 8 d. pažeidžiamumo įvertinimo pažymoje pareiškėjas dėl patirto fizinio ir psichologinio smurto, potrauminių simptomų (miego sutrikimų/padidėjusio budrumo lygio) bei bendravimo metu nustatytų psichikos ir elgesio sutrikimų priskirtas prie pažeidžiamų asmenų. Atsakovas 2017 m. vasario 14 d. apklausos metu neprašė individualizuoti persekiojimo grėsmės. Pareiškėjų vertinimu, jų baimė grįžti į kilmės šalį yra pagrįsta, todėl yra sąlygos įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų bylą ir priimti naują sprendimą. Be to, atsakovas rėmėsi 2016 m. balandžio 4 d. pažyma apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje pateikiama 2014–2015 m. informacija, todėl neįvykdė pareigos surinkti tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Pareiškėjai manė, kad juos išsiuntus į (duomenys neskelbtini) yra tikimybė, jog jų teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, dėl to tenkinami kriterijai papildomai apsaugai (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai nesutiko ir su skundžiamo sprendimo dalimi dėl draudimo atvykti į šalį, kadangi, jų manymu, atsakovas nevertino pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai kriterijų.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos  atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 28–33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes jų prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjai 2015 m. atsakovui padavė pirmą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Atsakovas 2015 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjai pateikė antrą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, jame iš esmės atkartojo 2015 m. pateiktas aplinkybes. Pateiktos naujos aplinkybės (kilmės šalyje vykdoma politika (duomenys neskelbtini) atžvilgiu) savaime nepagrindžia asmeniškai pareiškėjams kylančios grėsmės. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjų baimė patirti jų nurodytus veiksmus kilmės valstybėje yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta neindividualizuota tikimybe, todėl negali būti laikoma visiškai pagrįsta baime. Atsakovas nenustatė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai, žiaurus elgesys arba mirties bausmė ar egzekucija (t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o įvertinus informaciją apie (duomenys neskelbtini) buvo konstatuota, kad joje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai).

Atsakovas manė, kad atliko išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą bei 2017 m. vasario 23 d. išvadoje pateikė pareiškėjų nurodytų aplinkybių įvertinimą bei priežastis, kodėl pareiškėjų nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai yra atmetami, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai. Atsakovas, remdamasis 2017 m. vasario 14 d. vykusios pareiškėjo apklausos duomenimis, teigia, kad išvadoje jis pagrįstai nurodė, jog, pareiškėjo teigimu, jų išvykimo pagrindinė priežastis buvo „(duomenys neskelbtini) valymas“, o ankstesnėse apklausose prieglobsčio prašytojai nurodė kitas priežastis (sufabrikuota baudžiamoji byla, šaukimas atvykti į prokuratūrą, reikalavimai mokėti duoklę).

Migracijos departamento teigimu, jo išvados pagrįstos paties pareiškėjo teikta informacija, todėl skundo teiginiai dėl iškreiptų pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepagrįsti. Atsakovo teigimu, skundo argumentai, kad jis rėmėsi 2014–2015 m. informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Kaip matyti iš išvados turinio, pareiškėjų pateikta bendra informacija apie padėtį kilmės šalyje neprieštaravo Migracijos departamento turimai informacijai, todėl jų pasakojimo dalis apie „(duomenys neskelbtini) valymą“ buvo laikoma nustatytu faktu bei vertinama sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne tuo pagrindu, kad pareiškėjų pateikta informacija prieštarauja jo turimai informacijai, o tuo pagrindu, kad pareiškėjų deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl vadinamo „(duomenys neskelbtini) valymo“ nėra laikytina visiškai pagrįsta, kadangi prieglobsčio prašytojai savo prašymą motyvavo bendro pobūdžio informacija, o ne asmeninėmis savybėmis, dėl kurių gali kilti grėsmė būtent jiems. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Atsakovas papildomai nurodė, kad pareiškėja K. A. baimę patirti persekiojimą grindė ne asmenine patirtimi, o teiginiais „aš girdėjau“, „internete visi pasakoja“. Ši pareiškėja 2017 m. vasario 14 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad galėtų grįžti į (duomenys neskelbtini), jai ten niekas negresia, tačiau nenori grįžti be vyro. Šios pareiškėjų nurodytos aplinkybės, taip pat aplinkybės, susijusios su pareiškėjų piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra, leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai nebijo grįžti į (duomenys neskelbtini), tiesiog nenori, nes M. S. artimieji gyvena (duomenys neskelbtini), į kurią jis jau ne kartą bandė patekti neteisėtai. Nors pareiškėjai manė, kad jiems nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais argumentais. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad grėsmė valstybės saugumui ar viešajai tvarkai yra tik vienas iš pagrindų, kuriems esant užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu (b. l. 48–56) pareiškėjų M. S., K. A., A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 86 straipsniu, 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir nurodė, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikoje pateikė du prieglobsčio prašymus. Pareiškėja K. A. pirmąjį prieglobsčio prašymą, pateiktą 2015 m. rugsėjo 1 d., motyvavo tuo, kad jai gresia persekiojimo pavojus dėl brolio veiklos. Tuo tarpu 2015 m. gruodžio 2 d. apklausos metu K. A. nurodė, kad ši istorija netikra, iš tiesų jų šeimai pavojus kyla dėl to, kad jos vyras M. S. pradėjo gauti kvietimus į jėgos struktūras. Pareiškėjas M. S. pirmąjį prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad atsisakė mokėti duokles į R. K. fondą, todėl pagal sufabrikuotą bylą buvo nuteistas, gavęs šaukimą iš prokuratūros išsigando, teigė, kad jį persekioja valdžios atstovai, nes jis atsisakė mokėti pinigus R. K.. Pareiškėjų pirmasis prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas Migracijos departamento, kuris 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Šis sprendimas buvo paremtas Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. gruodžio 3 d. išvada, kurioje konstatuota, kad M. S. ir K. A. nepriklauso politinėms partijoms, išpažįsta islamo tikėjimą, jie nepriskirtini socialinei grupei, bendra informacija, kad (duomenys neskelbtini) vyksta tam tikri žmogaus teisių pažeidimai, neįrodo prieglobsčio prašytojams asmeniškai kylančios grėsmės pagrįstumo ir nėra pagrindo manyti, kad M. S. įteiktas šaukimas atvykti į prokuratūrą yra valdžios siekis persekioti jį dėl 1951 m. konvencijoje „Dėl pabėgėlio statuso“ nurodytų priežasčių. Išvadoje taip pat konstatuota, kad vienintelis šaukimas atvykti į prokuratūrą negali būti rimtu įrodymu, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos turi ketinimų su M. S. susidoroti, ar juo labiau prilyginamas jam padarytai didelei žalai ar gresiančiu pavojumi jo gyvybei, todėl jo pateiktos bendro pobūdžio aplinkybės neatitinka individualumo kriterijaus, reikalaujamo asmeniui suteikiant papildomą apsaugą. Teismas pabrėžė, jog Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje pagal pirmąjį jų prašymą yra nenuginčytas ir galiojantis, pareiškėjai, nors ir buvo padavę dėl jo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, vėliau nuo jo atsisakė, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinė byla pagal pareiškėjų skundą buvo nutraukta.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjai antrąjį prieglobsčio prašymą pateikė, kai 2017 m. vasario 8 d. buvo grąžinti į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino III reglamentą. 2017 m. vasario 14 d. vykusios apklausos metu M. S. nurodė, kad po Lietuvoje priimto neigiamo sprendimo išvyko į (duomenys neskelbtini) pas tėvus. Pareiškėjas, paklaustas, ar atsirado naujos aplinkybės, nurodė, kad jo atžvilgiu nėra jokių naujų aplinkybių. Pareiškėjas aiškino, kad grįžęs iš (duomenys neskelbtini) (2014 m.) neoficialiai apsigyveno pas mamos seserį kaime, išvykdamas 2015 m. gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, su žmona praktiškai kartu negyveno, kai susituokė, po dviejų savaičių išvažiavo iš ten. Pareiškėjas nurodė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios išvyko 2015 m., buvo baimė, kad jį persekios valdžia, (duomenys neskelbtini). Paklaustas, kaip pareiškėją persekiojo, jis paaiškino, kad „dabar nauja taktika, kiekviename kaime, miestelyje yra valdžia, imamas (musulmonų dvasininkas), jie pagal adresą pas kiekvieną eina surašo gyventojus ir pagal tą sąrašą valo“. Paklaustas, ar 2015 m. buvo tos pačios priežastys, pareiškėjas nurodė, kad buvo, jis nenorėjo, kad dėl jo nukentėtų teta. 2017 m. vasario 14 d. vykusios apklausos metu K. A. nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini) problemų neturėjo, teigė, kad už sutuoktinio ištekėjo 2015 m. ir po 2–3 savaičių išvažiavo, paaiškino, kad jos vyras gyveno pas tetą (duomenys neskelbtini) kaime, kad nesirodytų žmonėms jis retai išeidavo, nes jis slėpėsi nuo problemų, o (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame ji gyveno, jis realiai nebuvo; vyras nepasakojo, nuo ko jis slėpėsi. Pareiškėja patvirtino, kad ji išvyko, nes neturėjo lėšų pragyvenimui, gydymui. Teigė, kad „jos gimtajame kaime yra problemų, iškeldina žmones, kurie susprogdino kažką, kažką padarė; vienas apsiriko ir visą jo šeimą, visą jo giminę iškraustė, visus jaunus tikrina, praktiškai visus namus tikrina“.

Teismas sprendė, jog iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas M. S. antrojo prašymo nagrinėjimo metu vykusios apklausos metu, nors ir teigė, kad jo atžvilgiu neatsirado naujų aplinkybių, tačiau nurodė papildomas, pirmojo prašymo metu nenurodytas priežastis, dėl kurių jis paliko (duomenys neskelbtini), t. y., kad kaimuose ir miesteliuose prasidėjo, jo teigimu, „valymai“, tuo tarpu anksčiau nurodytų aplinkybių dėl atsisakymo mokėti duoklę, gauto šaukimo į prokuratūrą, sufabrikuotos baudžiamosios bylos kaip priežasčių, lėmusių išvykimą iš (duomenys neskelbtini), neminėjo. Pareiškėja K. A. antrojo prašymo nagrinėjimo metu vykusios apklausos metu, skirtingai nei pirmojo prašymo nagrinėjimo metu, taip pat neminėjo aplinkybių, kad jos vyras M. S. pradėjo gauti kvietimus į jėgos struktūras, o apsiribojo tik nurodymu, kad vyras slėpėsi, nes turėjo problemų, kalbėjo apie jos gimtajame kaime esančias problemas, iškeldinamus žmones, kolektyvinę atsakomybę, visų namų tikrinimus. Teismas akcentavo, jog pagal Įstatymą prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Teismo manymu, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjų pirmojo prašymo motyvus dėl baimės būti persekiojamiems dėl atsisakymo mokėti duoklę, sufabrikuotos baudžiamosios bylos, gauto šaukimo į prokuratūrą Migracijos departamentas jau yra išnagrinėjęs ir dėl pirmojo prašymo yra priimtas galiojantis ir nenuginčytas sprendimas, o pareiškėjai baimę būti persekiojamiems antrojo prašymo nagrinėjimo metu grindė papildomai nurodytomis priežastimis dėl valdžios vykdomos politikos gyventojų atžvilgiu (gyventojų „valymo“, kolektyvinės atsakomybės ir kt.), Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius 2017 m. vasario 23 d. išvadoje pagrįstai vertino tik šiuos pareiškėjų nurodytus papildomus motyvus. Būtent šiuos motyvus kaip pagrindinę priežastį, dėl kurios išvyko iš kilmės valstybės, pareiškėjas nurodė 2017 m. vasario 14 d. vykusios apklausos metu, todėl atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, kad atsakovas iškreipė pareiškėjo M. S. nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis paliko kilmės valstybę.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2017 m. vasario 23 d. išvadoje pateiktu pareiškėjų antrojo prašymo suteikti prieglobstį motyvų vertinimu kaip nesudarančių pagrindo suteikti pabėgėlio statuso. Nors pareiškėjų nurodyta informacija apie valdžios vykdomą politiką gyventojų atžvilgiu neprieštarauja pažymoje apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) esančiai informacijai (apie tai, kad 14–35 m. jauni žmonės yra verčiami pas juos apsilankančių policijos pareigūnų užpildyti klausimyną dėl etninės ir religinės priklausomybės, apie(duomenys neskelbtini) imamų raportus, apie kolektyvines bausmes, kurios vykdomos nuo 2000-ųjų metų R. K. režimo), vis dėlto pabėgėlio statusas suteikiamas, kai persekiojimo baimė yra reali, galimas persekiojimas pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, yra individualaus pobūdžio ir neapsiriboja bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjų nurodoma persekiojimo baimė dėl (duomenys neskelbtini) vykdomos R. K. politikos, kurią pareiškėjas vadina „valymu“, nėra visiškai pagrįsta, kadangi pareiškėjai tik bendrai nurodė apie (duomenys neskelbtini) vykdomą valdžios politiką gyventojų atžvilgiu, tačiau kaip tai susiję su jais asmeniškai nenurodė. Pareiškėjai duomenų, kad jie asmeniškai būtų susidūrę su minėtomis problemomis, nenurodė. Pagrindą nesivadovauti pareiškėjų nurodomomis aplinkybėmis kaip pagrindžiančiomis pagrįstą baimę būti persekiojamiems sudaro ir tai, kad, kaip teisingai pažymėjo Migracijos departamentas, pirmojo prašymo metu pareiškėjai šių aplinkybių visiškai neminėjo kaip prieglobsčio prašymo motyvų, o prašymą grindė atsisakymu mokėti duokles, sufabrikuota baudžiamąja byla bei gautu šaukimu į prokuratūrą. Be to, nors antrojo prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjai akcentavo aplinkybes, kad jie iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) 2015 m. gyveno, atitinkamai, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kaime, o pareiškėja (duomenys neskelbtini) kaime, teigė, kad (duomenys neskelbtini) mieste esančiame bute negyveno ir tik ruošėsi jame gyventi, tokios aplinkybės neatitinka pačių pareiškėjų pirmojo prašymo nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių. 2015 m. gruodžio 2 d. apklausos metu pareiškėjas teigė, kad 2014 m. vasario mėn. grįžęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), pradėjo prekiauti vaisiais; iki to laiko dar dirbo statybose (duomenys neskelbtini) kaime, pas gimines; kai apsigyveno su žmona (duomenys neskelbtini) bute, 2015 m. birželio 27 d. atėjo šaukimas iš prokuratūros. 2015 m. gruodžio 2 d. apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad 2015 m. kovo mėn. ištekėjo už M. S., iki birželio mėn. gyveno pas vyrą (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes vyras pradėjo gauti kvietimus į jėgos struktūras. Taigi pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl gyvenamosios vietos iki išvykstant iš (duomenys neskelbtini) prieštaringos. M. S. grėsmę daugiau grindžia pirmojo prašymo metu nurodytomis aplinkybėmis apie sufabrikuotą baudžiamąją bylą, gautą iš prokuratūros šaukimą, tačiau šios aplinkybės jau buvo įvertintos kaip nesudarančios pagrindo suteikti pabėgėlio statuso. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjų papildomai nurodytos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) kaimuose ir miesteliuose vykdomos politikos gyventojų atžvilgiu (kolektyvinių bausmių, gyventojų „valymo“ ir pan.) nėra individualizuotos, nepagrindžia pagrįstos baimės dėl šių priežasčių būti persekiojamiems.

Migracijos departamento išvadoje pagrįstai atsižvelgta ir į pareiškėjų atsakymus apie tai, ar jie galėtų grįžti į (duomenys neskelbtini), ir padaryta pagrįsta išvada, kad jie nebijo grįžti, tiesiog nenori. Pareiškėjas 2017 m. vasario 14 d. apklausos metu nurodė, kad, jeigu (duomenys neskelbtini) turėtų giminių, galėtų ten gyventi; pareiškėja 2017 m. vasario 14 d. apklausos metu teigė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes neturėjo lėšų iš ko gyventi, gydytis, galėtų grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau nenori viena be vyro. Atsakovas pagrįstai atsižvelgė ir į kitas reikšmingas aplinkybes, t. y. kad M. S. artimieji gyvena (duomenys neskelbtini), kad į ją jis ne kartą bandė patekti neteisėtai, kad pareiškėjai linkę piktnaudžiauti prieglobsčio procedūra. Pareiškėjai, sužinoję apie neigiamą Migracijos departamento sprendimą dėl pirmojo jų prašymo, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir kreipėsi dėl prieglobsčio (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėja K. A. pirmajame prieglobsčio prašyme, pateiktame 2015 m. rugsėjo 1 d., pateikė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, kad jai gresia persekiojimo pavojus dėl brolio veiklos, kuriuos vėliau pati paneigė.

Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2017 m. vasario 8 d. pažeidžiamumo įvertinimo pažymoje pareiškėjas priskirtas prie pažeidžiamų asmenų, savaime nelemia Migracijos departamento pareigos suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą, nes toks vertinimas atliekamas siekiant nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas turi specialiųjų poreikių (Įstatymo 2 str. 182 d.), tačiau ne tai, ar jis iš tiesų atitinka prieglobsčio suteikimo sąlygas. Atitinkamai, 2017 m. vasario 8 d. pažeidžiamumo įvertinimo pažyma pati savaime neįrodo, kad pareiškėjai atitinka Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatyme numatytas pabėgėlio statuso taikymo nuostatas. Pareiškėjai taip pat nepagrįstai skunde nurodo, kad atsakovas apklausos metu neprašė individualizuoti persekiojimo grėsmės. Atsakovo darbuotojas apklausų metu stengėsi išsiaiškinti pareiškėjų išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybes, jiems galimai kylančias kilmės valstybėje grėsmes, subjektyviai pareiškėjų jaučiamą grėsmę, pareiškėjams apklausų metu nebuvo kliūčių išsakyti individualizuotas aplinkybes, susijusias su grėsme būti persekiojamiems.

Teismo vertinimu, tai, kad atsakovas rėmėsi 2016 m. balandžio 4 d. pažyma apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje pateikiama 2014–2015 m. informacija, neįrodo netinkamo pareiškėjų prašymo nagrinėjimo, kadangi šiuo atveju pareiškėjų pateikta informacija apie padėtį kilmės valstybėje buvo pripažinta atitinkančia tikrovę, tačiau pabėgėlio statusas buvo suteiktas dėl pareiškėjų neatitikimo „visiškai pagrįstos baimės“ būti persekiojamiems kriterijui. Atitinkamai, teismas sprendė, jog Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius atliko išsamų pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, atsižvelgė į jame nurodytas aplinkybes, jas gretino su turima informacija apie padėtį kilmės valstybėje bei ankstesnio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis ir 2017 m. vasario 23 d. išvadoje pagrįstai bei motyvuotai nurodė, jog pareiškėjų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra hipotetinio pobūdžio, grindžiama neapibrėžta neindividualizuota tikimybe, todėl negali būti laikoma visiškai pagrįsta, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, teismas pripažino, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjai mano, kad juos išsiuntus į (duomenys neskelbtini) yra tikimybė, jog jų teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, dėl to tenkinami kriterijai papildomai apsaugai. Šiuo aspektu teismas sutiko su Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2017 m. vasario 23 d. išvadoje bei skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjų atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies dėl papildomos apsaugos suteikimo. Pareiškėjai, grįsdami poreikį papildomai apsaugai, kitų aplinkybių nei tų, kurios jau buvo nurodytos prašyme dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nepateikė. Migracijos departamentas, vertindamas tas pačias aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjų baimė patirti jų nurodomus veiksmus yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe, todėl nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl ir papildomos apsaugos suteikimo požiūriu negalima pripažinti, kad egzistuoja pagrindai, numatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, papildomos apsaugos suteikimui. Nagrinėjamu atveju nenustatytos ir aplinkybės, nurodytos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, papildomos apsaugos suteikimui. Byloje informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas ginčijamo sprendimo priėmimo metu ar šiuo metu, (duomenys neskelbtini) būtų bendrai išplitęs prievartos, sudarančios sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, naudojimas, nebuvo, todėl teismas spendė, jog pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą remiantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjai nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, kadangi, jų manymu, atsakovas nevertino pareiškėjų grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai kriterijų. Iš skundžiamo atsakovo sprendimo ir 2017 m. vasario 23 d. išvados matyti, kad sprendimas uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką grindžiamas Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 44.3.1 papunkčiu. Atitinkamai, teismas sprendė, jog nagrinėjama situacija atitinka atsakovo pritaikytas teisės aktų nuostatas, todėl pareiškėjams pagrįstai ir teisėtai nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką dviejų metų terminas. Grėsmė valstybės saugumui ar viešajai tvarkai yra kitas Įstatyme nustatytas pagrindas, kuriam esant užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p., 133 str. 2 d.).

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo nėra.

III.

Pareiškėjai M. S., K. A., A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 59–66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Pareiškėjai taip pat pabrėžia, jog tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas padarys išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjams suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pritarė šiai išvadai, turėtų būti įvertintos pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl jų galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė tapačias kilmės valstybės palikimo priežastis, t. y. jog bijo grįžti į savo kilmės valstybę dėl jam gresiančio persekiojimo, vykdomo valstybės bei dėl nepritarimo vykdomai R. K. politikai. Pareiškėjas nekvestionuoja pirminio prieglobsčio nagrinėjimo metu priimto sprendimo teisėtumo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog jo metu nustatytos aplinkybės yra aktualios šios bylos nagrinėjimo kontekste.

2. Pareiškėjai dėl subjektyvios baimės būti persekiojamiems pobūdžio nurodo, kad pirminės apklausos metu (2017 m. vasario 8 d.) užfiksuota, jog pareiškėjai iš kilmės valstybės išvyko 2015 m. liepos 30 d., kadangi vyras turėjo politinių problemų, kadangi broliai kariavo, nelankė mečetės, persekiojimo dalyviu nurodė valstybę (valstybės pareigūnai ir tarnautojai), taip pat pasakė apie patirtus persekiojimo padarinius – sumušimai, sulaužyti šonkauliai ir žandikaulis ir kiti sužalojimai. Atsakovui 2017 m. vasario 14 d. apklausos metu paklausus „kodėl jūs negalite dabar grįžti į (duomenys neskelbtini), kas Jums grėstų?”, M. S. nurodė, jog „galima sulaukti ko tik nori, kas nepalaiko (duomenys neskelbtini)...”. Atsakovas atsakymo į šį klausimą nesitikslino. Tuo tarpu Migracijos departamento yra reikalaujama tinkamai ir išsamiai apklausti pareiškėjus apie nurodytas aplinkybes bei jas įvertinti su kitais įrodymais, o esant prieštaravimų pareiškėjų paaiškinimuose turi būti nustatyta, ar jie turi esminės reikšmės nustatant pabėgėlio statusą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-520-2776/2012), tačiau Migracijos departamento atstovai pareiškėjams neuždavė papildomų klausimų ir apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjai nekonkretizavo persekiojimo veiksmų, taigi pareiškėjų apklausa nebuvo atlikta tinkamai. Pareiškėjams nėra žinoma, kokias aplinkybes jie turėtų paaiškinti detaliau, jeigu jiems neužduodami papildomi klausimai.

3. Atsakovas tyrimą dėl prieglobsčio prašymo suteikimo atliko paviršutiniškai. Nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas, o remiantis pateikta informacija yra pagrista tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

4. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas atmestų apeliacinį skundą, kas iš esmės reikštų, jog Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai nesutinka su tuo, kad jie būtų išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir iš jų būtų atimta teisė pasinaudoti galimybe iš Lietuvos Respublikos išvykti savanoriškai.

5. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą prieglobsčio prašytojas turi teisę grįžti į kilmės valstybę savanoriškai ne tik administracinės procedūros metu (Migracijos departamentui nagrinėjant prieglobsčio prašymą), bet ir apskundus sprendimą nesuteikti prieglobsčio teismui (ir net teismui priėmus galutinį sprendimą atmesti skundą). Šią išvadą patvirtina ir 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatos, kurios įpareigoja valstybes pirmenybę teikti savanoriškam grįžimui, o išsiuntimą (t. y. priverstinį grąžinimą) taikyti tik tais atvejais, kai savanoriškas grįžimas yra neįmanomas (Direktyvos 2008/115/EB 10 p.). Tai lemia, kad dabartinė administracinė praktika, pagal kurią neteisėtai atvykusiam prieglobsčio prašytojui nesuteikiama galimybė grįžti savanoriškai, prieštarauja ne tik Įstatymui, bet ir Direktyvai 2008/115/EB. Reglamentavimas bei praktika, jog prieglobsčio prašytojai iš esmės skatinami atsisakyti prieglobsčio prašymo ir savanoriškai išvykti iki atsakovo sprendimo priėmimo (nes vėliau savanoriškai išvykti nebegalės, t. y. bus priimamas sprendimas išsiųsti) iš esmės yra atgrasomojo pobūdžio, yra nesuderinami su teise į prieglobstį. Pareiškėjai abejoja tuo, jog Migracijos departamentas, esant jiems nepalankiai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai, sutiks su tokiu pateiktu teisinio reguliavimo aiškinimu ir taikymu, todėl, apeliacinės instancijos teismui nutarus, jog prieglobstis pareiškėjams buvo nesuteiktas pagrįstai, prašo ginčijamą sprendimą panaikinti iš dalies ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjų prieglobsčio prašymo aplinkybes ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjų grąžinimo/išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Tokiu atveju pareiškėjams būtų sudaryta galimybė pasinaudoti teise iš Lietuvos Respublikos išvykti savanoriškai, o ne būti išsiųstiems.

6. Pareiškėjų nenoras būti išsiųstiems iš Lietuvos Respublikos yra siejamas išimtinai su jų baime, jog išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos atveju jie būtų perduoti (duomenys neskelbtini) migracijos pareigūnams, o, pastariesiems sužinojus aplinkybes, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikoje prašėsi prieglobsčio, yra labai tikėtina, jog pareiškėjai patirs neigiamų padarinių (pvz. nepagrįstas sulaikymas, įkalinimas, nuteisimas ir pan.).

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos  atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodytais argumentais. Papildomai nurodoma:

1. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų pakartotinį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, rėmėsi 2016 m. balandžio 4 d. pažyma Nr. RU-15/6-6-7, kurioje yra pateikta informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę ir nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, prieštaraujančių Migracijos departamento surinktai informacijai. Iš nurodytos išvados matyti, kad iš esmės pareiškėjų pateikta bendra informacija apie padėtį kilmės šalyje neprieštaravo Migracijos departamento turimai informacijai, todėl jų pasakojimo dalis apie „(duomenys neskelbtini) valymą“ (ta apimtimi, kuria ji patvirtinta turima informacija apie kilmės valstybę) buvo laikoma nustatytu faktu bei vertinama sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo.

2. Nėra ginčo dėl padėties pareiškėjų kilmės valstybėje, tačiau pareiškėjai nepateikė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių prieglobsčio jiems suteikimo reikalingumą. Nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad Migracijos departamento pareigūnai netinkamai apklausė pareiškėjus, nes iš apklausų stenogramų matyti, kad pareiškėjams buvo užduodami patikslinantys klausimai, o pareiga teikti išsamius ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus pareiškėjams buvo žinoma. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde pabrėžia, jog dėl netinkamos apklausos nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, tačiau nenurodo nei vienos tokios aplinkybės, kurios neįvertino Migracijos departamentas.

3. Pareiškėja K. A. baimę patirti persekiojimą grindė ne asmenine patirtimi, o teiginiais „aš girdėjau“, „internete visi pasakoja“, 2017 m. vasario 14 d. vykusios apklausos metu ji nurodė, kad galėtų grįžti į (duomenys neskelbtini), jai ten niekas negresia, tačiau nenori grįžti be vyro. Paklausus M. S., ar jie galėtų gyventi (duomenys neskelbtini), jeigu ten turėtų giminių, buvo gautas atsakymas: „taip, žinoma. Tiesiog pas mus kažkaip auklėjimas toks šeima kaip šeima, mes susiję vienas su kitu, vienas kitam padedame sunkiose situacijose, materialiai padedame“. Taigi šios pareiškėjų nurodytos aplinkybės, taip pat aplinkybės, susijusios su pareiškėjų piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra, leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), nes M. S. artimieji gyvena (duomenys neskelbtini), į kurią jis jau ne kartą bandė patekti neteisėtai.

4. Pareiškėjai teiginių, kad jiems nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nepagrindė argumentais. Be to, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjai patirs veiksmus, kurie yra nurodyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjų prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, t. y. pareiškėjai neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto papildomos apsaugos suteikimo pagrindo.

5. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jiems nekiltų jokie neigiami padariniai, tačiau pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti tokius neiginius. Prieglobščio prašymo nagrinėjimo tikslas yra nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, surinktus duomenis, įvertino, kad nėra pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

6. Remiasi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nurodo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, jog byloje nėra pareiškėjų ir tarptautinės ar nevyriausybinės organizacijos raštiško patvirtinimo, kad užsienietis sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant šiai organizacijai ir kad ši organizacija sutinka teikti tokią pagalbą. Taigi priimant sprendimą pareiškėjai neatitiko Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Nustatęs, kad pareiškėjai atitinka Įstatymo 126 straipsnio dalies 2 punkte įtvirtintą išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindą, Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo.

7. Nors nesutikimą dėl išsiuntimo pareiškėjai grindžia tuo, kad pagal Direktyvą 2008/115/EB savanoriškam grįžimui turėtų būti taikomas prioritetas prieš priverstinį išsiuntimą, tačiau nurodyta taisyklė nėra imperatyvi ir privaloma, kadangi yra įtvirtinta Direktyvos 2008/115/EB preambulėje, bet ne šios direktyvos nuostatuose, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Be to, preambulės 10 punkte nurodyta, kad pirmenybė „turėtų būti“ suteikiama savanoriškam grįžimui ir tai rodo Direktyvos 2008/115/EB preambulės dalies dispozityvumą. Direktyvos 2008/115/EB nuostatos galėtų būti taikomos tiesiogiai tik tuo atveju, jeigu jos į nacionalinę teisę būtų neperkeltos ar perkeltos netinkamai, t. y. dėl netinkamo direktyvos nuostatų perkėlimo arba neperkėlimo būtų pradėta pažeidimo procedūra. Migracijos departamentui nėra žinoma apie tai, kad būtų pradėta Direktyvos 2008/115/EB pažeidimo procedūra nagrinėjamojoje byloje aktualiu klausimu.

8. Remiasi Įstatymo 68 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog teisės aktai draudžia pateikti kilmės valstybei informaciją, galinčią atskleisti prieglobsčio prašytojo tapatybę, t. y. vykdant išsiuntimą kilmės valstybei nebus pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjai prašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Be to, Įstatyme yra įtvirtintas ne vienas išsiuntimo pagrindas, todėl teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) migracijos pareigūnai gali sužinoti apie tai, jog pareiškėjai prašė prieglobsčio Lietuvoje vien pagal tai, kad pareiškėjai yra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 27 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-10)12PR-27 teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos išnagrinėti pareiškėjų M. S., K. A., A. S. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Išnagrinėjęs administracinę bylą pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė pažymėdamas, kad atsakovas atliko išsamų pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, atsižvelgė į jame nurodytas aplinkybes, jas gretino su turima informacija apie padėtį kilmės valstybėje bei ankstesnio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis ir pagrįstai nurodė, jog pareiškėjų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra grindžiama neapibrėžta neindividualizuota tikimybe, todėl negali būti laikoma visiškai pagrįsta ir pareiškėjams negali būti suteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjai M. S., K. A., A. S. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdami, kad teismas netinkamai vertino gsusiklosčiusią situaciją, priežastis, nulemiančias prieglobsčio jiems suteikimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjų skundo, apeliacinio skundo argumentus ir juos vertinant pateiktas pirmosios instancijos teismo išvadas, pabrėžia, jog pareiškėjai ginčijamo Migracijos departamento sprendimo nepagrįstumą, neteisėtumą sieja su trimis skirtingo pobūdžio aspektais: pirma, kad atsakovas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo jiems suteikti prieglobsčio, antra, su padarytais procedūriniais pažeidimais nagrinėjant jų pateiktą prašymą, trečia, su nepagrįstai priimtu sprendimu juos išsiųsti iš Lietuvos, nesuteikiant jiems galimybės patiems išvykti iš šalies. Siekiant tikslingumo dėl šių aspektų pasisakytina atskirai.

Dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo

Vertindama pareiškėjų argumentus dėl prieglobsčio jiems suteikimo teisėjų kolegija pabrėžia, jog užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2017 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei įgyvendinantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131(2017 m. sausio 31 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatos.

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-10/2012).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste ginčo nekyla dėl to, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašė ne tik 2017 m., bet ir 2015 m. (M. S. asmens byla, b. l. 57-68). 2015 metais pareiškėja K. A. pirmąjį prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad jai gresia persekiojimo pavojus dėl brolio veiklos. 2015 m. gruodžio 2 d. apklausos metu K. A. nurodė, kad ši istorija netikra, iš tiesų jų šeimai pavojus kyla dėl to, kad jos vyras M. S. pradėjo gauti kvietimus į jėgos struktūras (K. A. asmens byla, l. 45-57). Pareiškėjas M. S. 2015 m. pateiktą prašymą motyvavo tuo, kad jis atsisakė mokėti duokles į R. K. fondą, todėl pagal sufabrikuotą bylą buvo nuteistas, gavęs šaukimą iš prokuratūros išsigando, teigė, kad jį persekioja valdžios atstovai, nes jis atsisakė mokėti pinigus R. K.. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu, kuris nėra panaikintas ir galioja, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (M. S. asmens byla, b. l. 52-53, 57-68).

2017 m. vasario 8 d. pareiškėjai pateikė naują prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas M. S. 2017 m. vasario 14 d. apklausos metu nors ir akcentavo, jog tuo to laiko, kai jis ankščiau prašė prieglobsčio Lietuvoje, naujų aplinkybių neatsirado, tačiau nurodė papildomas, pirmojo prašymo metu nenurodytas priežastis, dėl kurių jis paliko (duomenys neskelbtini), t. y., kad kaimuose ir miesteliuose prasidėjo, jo teigimu, „valymai“, tuo tarpu anksčiau nurodytų aplinkybių dėl atsisakymo mokėti duoklę, gauto šaukimo į prokuratūrą, sufabrikuotos baudžiamosios bylos kaip priežasčių, lėmusių išvykimą iš (duomenys neskelbtini), neminėjo (M. S. asmens byla, b. l. 133). Tačiau tiek skunde, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas kylančią grėsmę daugiau grindė pirmojo prašymo metu nurodytomis aplinkybėmis apie sufabrikuotą baudžiamąją bylą, gautą šaukimą iš prokuratūros. Pareiškėja K. A. 2017 m. pateikto prašymo nagrinėjimo metu vykusios apklausos metu, skirtingai nei 2015 m. pateikto prašymo nagrinėjimo metu, taip pat neminėjo aplinkybių, kad jos vyras M. S. pradėjo gauti kvietimus į jėgos struktūras, o apsiribojo tik nurodymu, kad vyras slėpėsi, nes turėjo problemų, kalbėjo apie jos gimtajame kaime esančias problemas, iškeldinamus žmones, kolektyvinę atsakomybę, namų tikrinimus (K. A. asmens byla, b. l. 118-120).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, sistemiškai aiškinant Įstatymo 86, 87 straipsnių nuostatas, atsižvelgus į prieglobsčio suteikimo tikslą ir paskirtį, negalima teigti asmuo, kurio prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo jau buvo nagrinėjamas, negali teikti naujo prašymo, nurodydamas naujas aplinkybes ar prašydamas apsaugos kitais pagrindais. Toks prašymas gali būti inter alia siejamas su jo pasikeitusia asmenine ar bendra kilmės valstybės situacija, kuri numelia tarptautinės apsaugos taikymo būtinumą. Vis dėlto vertinant naują prašymą suteikti tarptautinę apsaugą turi būti atsižvelgiama į įgaliotos institucijos jau įvertintas aplinkybes ir šiuo aspektu priimtą sprendimą.

Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog bendrai žvelgiant tiek 2015 m., tiek 2017 m. teiktų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo pagrindinė priežastis – baimė grįžti į kilmės valstybę dėl gresiančio persekiojimo, vykdomo valstybės bei dėl nepritarimo vykdomai R. K. politikai, svarbu atsižvelgti į pareiškėjų nurodytas konkrečias aplinkybes, apibūdinančias tokios grėsmės kilimą, ir jau atliktą tokių aplinkybių vertinimą. Šiuo atveju spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjų 2015 m. pateikto prašymo motyvus dėl baimės būti persekiojamiems dėl atsisakymo mokėti duoklę, sufabrikuotos baudžiamosios bylos, gauto šaukimo į prokuratūrą, Migracijos departamentas jau yra išnagrinėjęs ir dėl 2015 m. pateikto prašymo yra priimtas galiojantis ir nenuginčytas Migracijos departamento sprendimas. Pareiškėjai baimę būti persekiojamiems antrojo prašymo nagrinėjimo metu papildomai grindė (duomenys neskelbtini) valdžios vykdoma politika gyventojų atžvilgiu (gyventojų „valymu“, kolektyvine atsakomybe ir kt.) (K. A. asmens byla, b. l. 49-60), todėl Migracijos departamentas 2017 m. vasario 23 d. išvadoje pagrįstai vertino šiuos pareiškėjų nurodytus papildomus motyvus. Tokių aplinkybių vertinimas ir šiuo atveju sudaro nagrinėjamo ginčo ribas.

Vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl jiems nepagrįstai nesuteikto prieglobsčio, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nors pareiškėjų nurodyta informacija apie valdžios vykdomą politiką gyventojų atžvilgiu neprieštarauja Migracijos departamento pažymoje apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) esančiai informacijai (apie tai, kad 14–35 m. jauni žmonės yra verčiami pas juos apsilankančių policijos pareigūnų užpildyti klausimyną dėl etninės ir religinės priklausomybės, apie kolektyvines bausmes, kurios vykdomos nuo 2000 m. R. K. režimo), vis dėlto, pabėgėlio statusas suteikiamas, kai persekiojimo baimė yra reali, galimas persekiojimas pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, yra individualaus pobūdžio ir neapsiriboja bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

Šiuo atveju pareiškėjai, kalbėdami apie persekiojimo baimę dėl (duomenys neskelbtini) vykdomos R. K. politikos, kurią pareiškėjas vadina „valymu“, tik bendrai nurodė apie (duomenys neskelbtini) vykdomą valdžios politiką gyventojų atžvilgiu, tačiau kaip tai susiję su jais asmeniškai neįvardino. Pareiškėjas nurodė, jog jam grėsmė kyla dėl to, kad jo broliai kariavo, kad nelankė mečetės (M. S. asmens byla, b. l. 110), 2017 m. vasario 14 d. apklausoje pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) kaime su žmona praktiškai negyveno, kai susituokė po dviejų savaičių iš ten išvažiavo, nes ten pagal įstatymus egzistuoja kolektyvinė atsakomybė už kito veiksmus, prasidėjo valymai per miestus, per kaimus – tų, kas nepalaiko R. K., kas nevaikšto į mečetes, nedalyvauja tradiciniuose renginiuose, juos kalina ir šalina iš (duomenys neskelbtini) (M. S. asmens byla, b. l. 135), pareiškėjas taip pat pabrėžė, jog visko gali susilaukti tie, kurie nepalaiko R. K. (M. S. asmens byla, b. l. 138). K. A. apklausos metu nurodė aplinkybes apie internete pateikiamus (duomenys neskelbtini) vykstančius įvykius (K. A. asmens byla, b. l. 120). Taigi pareiškėjai konkrečių aplinkybių, kad jie būtų asmeniškai susiję su įvardintomis grėsmėmis, nenurodė. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste spręstina, jog pareiškėjų papildomai nurodytos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) kaimuose ir miesteliuose vykdomos politikos gyventojų atžvilgiu (kolektyvinių bausmių, gyventojų „valymo“ ir pan.) nėra individualizuotos, nepagrindžia visiškai pagrįstos baimės dėl šių priežasčių būti persekiojamiems.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, aiškinant Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, numatančias įrodinėjimo priemones šios kategorijos bylose, matyti, kad pareiškėjas turi pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentais, įrodymais, ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-3644/2011). Tačiau šiuo atveju nėra nustatyta pagrindo teigti, kad pareiškėjų pasakojimas dėl jiems gresiančios grėsmės yra individualizuotas, kad jų pateikti pasakojimai yra nuoseklūs. Nors antrojo prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjai akcentavo aplinkybes, kad jie iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) 2015 m. gyveno, atitinkamai, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kaime, o pareiškėja – (duomenys neskelbtini) kaime, teigė, kad (duomenys neskelbtini) mieste esančiame bute negyveno ir tik ruošėsi jame gyventi (K. A. asmens byla, b. l. 118-120), tačiau tokios aplinkybės neatitinka pačių pareiškėjų pirmojo prašymo nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių. 2015 m. gruodžio 2 d. apklausos metu pareiškėjas teigė, kad 2014 m. vasario mėn., grįžęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), pradėjo prekiauti vaisiais; iki to laiko dar dirbo statybose (duomenys neskelbtini) kaime, pas gimines; vėliau apsigyveno su žmona (duomenys neskelbtini) g. bute (M. S. asmens byla, b. l. 52-56). 2015 m. gruodžio 2 d. apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad 2015 m. kovo mėn. ištekėjo už M. S., iki birželio mėn. gyveno pas vyrą (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes vyras pradėjo gauti kvietimus į jėgos struktūras. Taigi pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl gyvenamosios vietos iki išvykstant iš (duomenys neskelbtini) prieštaringos (K. A. asmens byla, b. l. 45-48). Be to, nėra nuoseklumo dėl konkrečių aplinkybių, paskatinusių juos prašyti tarptautinės apsaugos suteikimo.

Pažymėtina, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjai turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus individualaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Atsakovas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėjus, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jų kilmės valstybėje, tokių aplinkybių nenustatė, todėl pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010). Tačiau šiuo atveju byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad bendra situacija pareiškėjų kilmės valstybėje lemia jiems individualią ir pakankamai rimtą grėsmę, atitinkančią Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Byloje nėra informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas ginčijamo sprendimo priėmimo metu ar šiuo metu, kad (duomenys neskelbtini) būtų bendrai išplitęs tokio masto prievartos, sudarančios sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, naudojimas, kuris savaime nulemtų grėsmės pareiškėjams buvimą (M. S. asmens byla, b. l. 148-172).

Priešingai vertinti nurodytos situacijos neleidžia ir apeliacinio skundo teiginiai, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas ir šias aplinkybes Lietuvos institucijos turėjo įvertinti savo iniciatyva kaip tai yra išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. kovo 23 d. sprendime byloje F. G. prieš Švediją.

Vertinant nurodytus pareiškėjų teiginius pažymėtina, jog EŽTT formuojamoje praktikoje iš tiesų yra nurodęs, kad valstybės turi pareigą, spręsdamos dėl asmens grąžinimo į atitinkamą valstybę, atsižvelgti į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 2, 3 straipsnių nuostatas (žr. EŽTT 2014 m. liepos 8 d. sprendimą M.E. prieš Daniją). Pagal bendrą principą asmuo, siekiantis tarptautinės apsaugos, turi kiek galima greičiau kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo, nurodyti prieglobsčio suteikimo motyvus ir pateikti įrodymus, leidžiančius vertinti, ar asmens grąžinimas į jo kilmės valstybę sudaro realią, konkrečią riziką jo gyvybei, ar grąžinus asmenį į kilmės valstybę nebus pažeidžiamos EŽTK 2 ar 3 straipsniuose garantuojamos teisės. Tuo atveju, jeigu prieglobsčio prašymo motyvai yra grindžiami žinoma bendra rizika, kai tokia informacija yra lengvai prieinama iš įvairių šaltinių, valstybės institucijos turi savo iniciatyva įvertinti, ar grąžinus tokį asmenį į kilmės valstybę nebus pažeistos EŽTK 2 ar 3 straipsniuose asmenims garantuojamos teisės (žr. EŽTT 2012 m. vasario 23 d. sprendimą byloje Hirsi Jamaa ir kiti prieš Italiją, 2011 m. sausio 21 d. sprendimą byloje M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją).

Iš pareiškėjų nurodytame EŽTT 2016 m. kovo 23 d. sprendime byloje F. G. prieš Švediją  pateiktų išaiškinimų taip pat matyti, kad institucijoms, sprendžiančioms asmenų prieglobsčio, jų grąžinimo į kilmės valstybę klausimus, tenkančios pareigos įvertinti aplinkybes, su kuriomis yra siejamas tarptautinės apsaugos poreikis, apimtis skiriasi priklausomai nuo tokių aplinkybių pobūdžio. Šioje byloje EŽTT akcentavo, jog tuo atveju, kai prieglobsčio prašymas yra grindžiamas individualizuota rizika, prieglobsčio siekiantis asmuo turi pagrįsti tokias aplinkybes. Jeigu asmuo pasirenka tokiomis aplinkybėmis nesiremti ir neatskleisti specifinių individualių aplinkybių dėl prieglobsčio suteikimo, iš valstybės institucijų negali būti tikimasi tokių aplinkybių įvertinimo. Tačiau atsižvelgus į absoliutų EŽTK 2 ir 3 straipsniuose numatytų teisių pobūdį, įvertinus prieglobsčio prašytojų pažeidžiamumą, institucijos savo iniciatyva įvertina, ar kilmės valstybėje nebus pažeistos EŽTK 2, 3 straipsniuose nurodytos žmogaus teisės. Tai ypatingai pasisakytina apie situacijas, kai nacionalinėms institucijoms yra žinoma apie tai, kad prieglobsčio prašytojas yra grupės, kuri sistemiškai yra veikiama netinkamo elgesio tam tikroje valstybėje, narys (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimą byloje F. G. prieš Švediją).

Nors pareiškėjai remiasi nurodytoje EŽTT byloje pateiktais išaiškinimais, šiuo atveju nėra nustatyta aplinkybių, sąlygojančių tarptautinės apsaugos pareiškėjams taikymo būtinumą siekiant užtikrinti EŽTK 2 ar 3 straipsniuose įtvirtintas teises. Tokių aplinkybių pareiškėjai taip pat pagrindė ir pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 59-66). Šiame kontekste aktualu yra ir tai, jog nors pareiškėjai pabrėžia, kad kilmės valstybėje yra pažeidžiamos jų pagrindinės teisės, pareiškėjas 2017 m. vasario 14 d. apklausos metu nurodė, kad, jeigu (duomenys neskelbtini) turėtų giminių, galėtų ten gyventi; pareiškėja 2017 m. vasario 14 d. apklausos metu taip pat teigė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes neturėjo lėšų iš ko gyventi, gydytis, galėtų grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau nenori viena be vyro. Taigi šie pačių pareiškėjų nurodyti teiginiai leidžia abejoti jų deklaruojamų prieglobsčio prašymo priežasčių pagrįstumu.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas tinkamai vertino pareiškėjams prieglobsčio suteikimo klausimą ir nurodė, jog nėra pagrindų jo suteikti.

Dėl galimų procedūrinių pažeidimų nagrinėjant pareiškėjų pateiktą prašymą

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo jų apklausa buvo atlikta netinkamai, nes, esant neaiškumams dėl jų pateiktos informacijos ir (ar) manant, kad tokios informacijos trūksta, Migracijos departamento pareigūnai turėjo jiems pateikti papildomus klausimus.

Nurodytu aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Tvarkos aprašo nuostatos detalizuoja ir reglamentuoja pateiktų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką. Iš Tvarkos apraše numatyto reguliavimo matyti, kad vienas iš prašymo nagrinėjimo etapų yra asmens, siekiančio prieglobsčio, apklausos vykdymas (Tvarkos aprašo VI skyrius).

Tvarkos aprašo 99 punktas numato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, privalo atlikti prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios tikslas – suteikti prieglobsčio prašytojui galimybę išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, o apklausą atliekančiam įgaliotam Migracijos departamento valstybės tarnautojui – surinkti duomenis, reikalingus įvertinti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus, bei kitus prieglobsčio prašytojo teisinei padėčiai nustatyti reikalingus duomenis.

Prieglobsčio prašytojo apklausa atliekama sąlygomis, užtikrinančiomis konfidencialumą ir leidžiančiomis prieglobsčio prašytojui išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Apklausa atliekama prieglobsčio prašytojo gimtąja kalba arba kalba, kurią prieglobsčio prašytojas geriausiai supranta ir kuria jis gali aiškiai bendrauti. Jeigu būtina, apklausoje dalyvauja vertėjas. Jeigu tai įmanoma ir prieglobsčio prašytojas to pageidauja, užtikrinama, kad apklausą atliekantis įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas ir apklausoje dalyvaujantis vertėjas būtų tos pačios lyties, kaip prieglobsčio prašytojas, išskyrus atvejus, kai yra pagrindas manyti, kad toks prieglobsčio prašytojo pageidavimas pateikiamas dėl priežasčių, nesusijusių su tuo, kad prieglobsčio prašytojui kyla sunkumų išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Apklausos metu prieglobsčio prašytojui pirmiausia suteikiama galimybė laisva forma kuo išsamiau paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Siekdamas kuo nuodugniau išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių prieglobsčio prašytojas paliko savo kilmės valstybę ir bijo į ją grįžti, apklausą atliekantis įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas užduoda papildomus ir patikslinančius klausimus, įskaitant klausimus, susijusius su prieglobsčio prašytojo gyvenimo istorija ir gyvenimo sąlygomis kilmės valstybėje, kelionės iš kilmės valstybės į Lietuvos Respubliką maršrutu, praeityje patirtu persekiojimu, smurto veiksmais ir kitomis grėsmėmis, su kuriomis prieglobsčio prašytojas bijo susidurti grįžimo į kilmės valstybę atveju. Prieglobsčio prašytojui suteikiama galimybė pateikti paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir (arba) jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų (Tvarkos aprašo 99 p.).

Tvarkos aprašo 115 punkte taip pat išvardintos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama atliekant tyrimą dėl prašymo suteikti prieglobstį ir kiekvieną kartą turi būti atliekamas išsamus tyrimas, nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai.

Atsižvelgus į Tvarkos aprašo 99, 115 nuostatas, pareiškėjų atliktą apklausą, nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamento pareigūnai nesilaikė nurodytų reikalavimų. Migracijos departamento atstovai paprašė pareiškėjų nurodyti prašymo suteikti prieglobstį motyvus, pateikė papildomus klausimus, uždavė kitus tokio prašymo vertinimui reikšmingus klausimus (M. S. asmens byla, b. l. 133-138, K. A. asmens byla, b. l. 118-120). Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde pabrėžia, jog jiems nebuvo žinoma, kokias aplinkybes jie turėtų paaiškinti detaliau, jeigu jiems neužduodami klausimai, tačiau būtent patys pareiškėjai, kaip asmenys galimai patyrę Įstatymo 86, 87 straipsniuose minimus reiškinius, pirmiausiai turėjo nurodyti aplinkybes, jų manymu, sudarančias pagrindą suteikti jiems prieglobstį. Be to nors pareiškėjai teigia, kad jų apklausa buvo atlikta netinkamai, jie nenurodė konkrečių aplinkybių, kurių jiems nebuvo sudaryta sąlygų nurodyti apklausos metu (b. l. 59-66). Nurodytų aplinkybių kontekste spręstina, jog Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą dėl pareiškėjų prašymo, t. y. Migracijos departamentas atliko pareiškėjų apklausas, suteikė galimybę jiems teikti išsamius paaiškinimus, tiksliai nurodyti visas reikšmingas aplinkybes bei pateikti aktualius dokumentus, tačiau Migracijos departamento neįtikino pareiškėjų pozicija prašant suteikti jiems prieglobstį. Papildomai pastebėtina ir tai, kad, net jei pareiškėjai mano jog buvo atlikta neišsami jų apklausa, jie savo poziciją turėjo galimybę išdėstyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose, teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme (b. l. 1-7, 42-44, 59-66). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjų apklausa buvo atlikta netinkamai, jiems nebuvo sudarytos galimybės nurodyti ar paaiškinti tam tikras aplinkybes, jų manymu, suponuojančias tarptautinės apsaugos taikymą.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjų apklausa buvo atlikta netinkamai, jog buvo padaryti procedūriniai pažeidimai vertinant pateiktą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Dėl ginčijamo sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl ginčijamo Migracijos departamento sprendimo 3 dalies, kuria nutarta juos išsiųsti į kilmės valstybę. Pareiškėjų manymu, jiems, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB), turi būti suteikiama galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos, o netaikomas priverstinis išsiuntimas.

Migracijos departamento teigimu, byloje nėra pareiškėjų ir tarptautinės ar nevyriausybinės organizacijos raštiško patvirtinimo, kad užsieniečiai sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant šiai organizacijai ir kad ši organizacija sutinka teikti tokią pagalbą, todėl pagrįstai buvo priimtas sprendimas juos išsiųsti iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 7 p., 126 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas taip pat pabrėžia, jog Direktyvos 2008/115 nuostata, kad savanoriškam grįžimui turėtų būti taikomas prioritetas prieš priverstinį išsiuntimą, nėra imperatyvi ir privaloma, kadangi yra įtvirtinta Direktyvoje 2008/115 preambulėje, o ne šios direktyvos nuostatuose, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius.

Vertinant nurodytus argumentus visų pirma pažymėtina, jog Įstatymas užsieniečio grąžinimą į užsienio valstybę apibrėžia, kaip procedūrą, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba yra iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė (Įstatymo 2 str. 7 d.). Taigi tai yra bendrasis terminas apimantis: 1) prievolės išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdymą savanoriškai; 2) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūrą, tai suprantant kaip priverstinį užsieniečio išvežimą ar išvesdinimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka (Įstatymo 2 str. 7, 8 d.).

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalis numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai: 1) jam panaikinta viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui; 4) jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; 7) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, tačiau yra pažeidžiamas asmuo, prieglobsčio prašytojas arba užsienietis, kuriam prieglobstis nesuteiktas, ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalis įtvirtina užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus ir numato, kad jis yra išsiunčiamas, jeigu 1) jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti; 2) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę; 3) jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai; 4) priimtas sprendimas jį išsiųsti iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo.

Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (Įstatymo 127 str.).

Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 128 straipsnis detaliai numato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas.

Aiškinant nurodytą nacionalinį reguliavimą pažymėtina, jog įvardintos Įstatymo nuostatos turi būti siejamos su Direktyvoje 2008/115/EB, kuri yra vienas iš Įstatymu įgyvendinimų ES teisės aktų, įtvirtintu reguliavimu. Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, jog, remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, šia direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad būtų gerbiamos grąžintinų asmenų pagrindinės teisės ir orumas (žr. ESTT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą byloje Hassen El Dridi, dar žinomą kaip Soufi Karim (C‑61/11 PPU), 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Md Sagor (C‑430/11). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad tiek iš nurodytos direktyvos pavadinimo, tiek iš jos 1 straipsnio matyti, kad Direktyva 2008/115 priimti „bendri <...> standartai ir tvarka“, kuriuos turi taikyti kiekviena valstybė narė neteisėtai esantiems trečiųjų šalių piliečiams grąžinti. Valstybės narės šių standartų ir tvarkos išimtis gali numatyti tik jos 4 straipsnyje numatytomis sąlygomis, be to, nors šio 4 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms leidžiama priimti ar palikti galioti neteisėtai esantiems trečiųjų šalių piliečiams palankesnes nuostatas nei numatytosios Direktyvoje 2008/115, jeigu tos nuostatos yra su ja suderinamos, tačiau šia direktyva valstybėms neleidžiama taikyti griežtesnių normų direktyva sureglamentuotoje srityje (žr. ESTT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą byloje Hassen El Dridi, dar žinomą kaip Soufi Karim (C‑61/11 PPU).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant šioje byloje iškilusius klausimus būtina vadovautis netiesioginio ES teisės, įskaitant direktyvas, veikimo principu. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr. ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Marleasing (C‑106/89); 2008 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Commune de Mesquer (C‑188/07); 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Inter-Environnement Wallonie (C-129/96); 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Henkel KgaA (C-218/01) ir kt.). Minėtą būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus yra ne kartą pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A-858-1810/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010 ir kt.). Taip pat būtina įvertinti, ar nacionalinis reguliavimas tinkamai įgyvendina Direktyvą 2008/115/EB. Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus vertinant minėtas Įstatymo nuostatas atsižvelgtina į Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, jos tikslus ir jų pateiktą aiškinimą ESTT praktikoje.

Pagal Direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą grąžinimas – tai trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai. Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o pagal 5 punktą išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės.

Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių. Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Numačius pirmoje pastraipoje numatytą laikotarpį, neatmetama galimybė atitinkamiems trečiosios šalies piliečiams išvykti anksčiau. Valstybės narės atitinkamam laikotarpiui prireikus pratęsia savanoriško išvykimo laikotarpį, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo trukmę, ar yra mokyklą lankančių vaikų ir ar esama kitų šeimos bei socialinių ryšių (Direktyvos 2008/115/EB 7 str. 2 d.). Savanoriško išvykimo laikotarpiu, siekiant užkirsti kelią asmeniui pasislėpti, gali būti numatytos tam tikros prievolės, pavyzdžiui, prievolė reguliariai registruotis institucijose, atitinkamas piniginis užstatas, dokumentų paėmimas ar prievolė neišvykti iš tam tikros vietos (Direktyvos 2008/115/EB 7 str. 3 d.). Jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 2008/115/EB 7 str. 4 d.).

Tuo tarpu Direktyvos 2008/115/EB 8 straipsnis numato asmens išsiuntimo iš valstybės tvarką. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį. Jei valstybė narė pagal 7 straipsnį yra suteikusi laikotarpį savanoriškai išvykti, sprendimas grąžinti gali būti įvykdytas tik pasibaigus tam laikotarpiui, išskyrus tuos atvejus, kai tuo laikotarpiu atsiranda pavojus, kaip nurodyta 7 straipsnio 4 dalyje (Direktyvos 2008/115/EB 8 str. 2 d.). Jei valstybės narės (kraštutiniu atveju) taiko priverstines priemones siekdamos išsiųsti trečiosios šalies pilietį, kuris priešinasi išsiuntimui, tokios priemonės turi būti proporcingos ir be nepagrįstos prievartos. Šios priemonės įgyvendinamos kaip numatyta nacionalinės teisės aktuose nepažeidžiant atitinkamo trečiosios šalies piliečio pagrindinių teisių, gerbiant jo orumą ir fizinį neliečiamumą (Direktyvos 2008/115/EB 8 str. 4 d.).

Svarbu tai, kad Direktyvos 2008/115 preambulės 10 dalyje pabrėžiama, kad, kai nėra pagrindo manyti, jog tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti.

Vertinant nurodytas Direktyvos 2008/115 nuostatas, numatančias dvi procedūras – prievolę savanoriškai grįžti, be kita ko, į kilmės valstybę ir asmens išsiuntimą iš šalies – bei jų taikymo tvarką, pažymėtina, kad ESTT yra išaiškinęs, jog Direktyvoje 2008/115 detaliai numatyta, kokią procedūrą turi taikyti kiekviena valstybė narė neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečiams grąžinti, ir įtvirtinta, kokia tvarka vienas po kito turi vykti atskiri šios procedūros etapai. Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta valstybių narių pareiga priimti sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu. Šiame pradiniame grąžinimo procedūros etape pirmenybė turi būti teikiama, išskyrus išimtinius atvejus, savanoriškam iš sprendimo grąžinti kylančios pareigos įvykdymui, nes Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendime numatomas tinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų. Iš šios direktyvos 7 straipsnio 3 ir 4 dalių matyti, kad tik ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jeigu esama pasislėpimo pavojaus, valstybės narės gali numatyti tam tikrų pareigų asmeniui, kuriam skirtas sprendimas grąžinti – reguliariai registruotis institucijose, atitinkamas piniginis užstatas, dokumentų paėmimas ar prievolė neišvykti iš tam tikros vietos arba suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį savanoriškai išvykti ar papildomo laikotarpio nesuteikti visai. Pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį valstybėms narėms taip pat leidžiama nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti, visų pirma jeigu esama pavojaus, kad atitinkamas asmuo slėpsis, siekdamas išvengti grąžinimo procedūros, tačiau toks vertinimas šiuo atžvilgiu turi būti pagrįstas individualiu atitinkamo asmens atvejo tyrimu (žr. ESTT 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Md Sagor (C‑430/11). Esant paskutinei iš nurodytų galimybių, taip pat tuo atveju, kai nesilaikyta įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, iš Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 ir 4 dalių matyti, kad, siekiant užtikrinti grąžinimo procedūrų veiksmingumą, jose valstybei narei, kuri priėmė sprendimą grąžinti trečiosios šalių piliečio, neteisėtai esančio jos teritorijoje, atžvilgiu, nustatyta pareiga pradėti išsiuntimo procedūrą, imantis visų būtinų priemonių, prireikus ir priverstinių priemonių, kurios turi būti proporcingos ir taikomos laikantis, be kita, pagrindinių teisių. ESTT formuojamoje praktikoje taip pat akcentuoja, jog Direktyvoje 2008/115 yra numatyta grąžinimo procedūros etapų eiga, laipsniškai numatytos priimtinos priemonės, kurių reikia imtis siekiant įvykdyti sprendimą grąžinti asmenį – nuo priemonės, kuria paliekama daugiausia laisvės grąžintinam asmeniui, t. y. suteikiamas terminas savanoriškai išvykti iš šalies, iki priemonių, kurios labiausiai ją apriboja, t. y. sulaikymas specialiame centre. Tačiau visais etapais turi būti laikomasi proporcingumo principo (žr. ESTT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą byloje Hassen El Dridi, dar žinomą kaip Soufi Karim (C‑61/11 PPU), 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Achughbabian (C‑329/11), sprendimą Md Sagor, (C‑430/11), 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Subdelegación del Gobierno en Gipuzkoa – Extranjer?a prieš S. Z. (C‑38/14).

Apibendrinant pirmiau minėtus išaiškinimus pažymėtina, jog iš Direktyvos 2008/115/EB struktūros, išdėstant taikytinas procedūras nuo pačios liberaliausios – savanoriško grįžimo – iki labiausiai asmens laisvę varžančios priemonės – sulaikymo iki asmens išsiuntimo, ir ESTT praktikos matyti, kad taikant trečiųjų asmenų grąžinimo procedūrą valstybės narės turi teikti prioritetą savanoriškam asmens grįžimui prieš priverstinį grąžinimą ar kitų prievartos priemonių panaudojimą, nes visa asmens grąžinimo procedūra, nesuteikus jam prieglobsčio, yra reguliuojama ES teisėje įtvirtintu proporcingumo principu (žr. European Synthesis Report on the Termination of Illegal Stay (Articles 7 to 11 of Directive 2008/115/EC) Philippe De Bruycker Madalina Moraru Géraldine Renaudiere REDIAL Research Report 2016/01, p. 11, 28). Šios pirmiau minėtos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos ir pateikti ESTT aiškinimai yra svarbūs aiškinant ir vertinant Įstatymo nuostatas.

Vertinant Įstatymo 125, 126, 127 straipsnių normas pagal pirmiau paminėtus kriterijus, taip pat sisteminio ir lingvistinio, teleologinio aiškinimo metodais pažymėtina, kad Įstatymas įtvirtina grąžinimo į užsienio valstybę atskiras procedūras – prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos savanoriškai ir asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, kai abiejų procedūrų tikslas yra tas pats – pasiekti, kad užsieniečio, kuris neatitinka ar nebeatitinka buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, nebeliktų Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nėra nustatyta aplinkybių trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę (Įstatymo 130 str.). Tačiau žvelgiant į minėtas Įstatymo nuostatas spręstina, kad jos yra išdėstytos ydingai, nevisiškai atitinka pirmiau minėtą Direktyvos 2008/115/EB turinį. Žvelgiant į Įstatymo parengiamąją medžiagą matyti, kad Įstatymo 127 straipsnio 1 dalimi buvo įgyvendinamas, be kita ko, Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis, numatantis savanorišką išvykimą iš užsienio valstybės (žr. Direktyvos 2008/115/EB ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių įstatymo priedo pakeitimo ir papildomo įstatymo projekto atitikties lentelę), tačiau šis straipsnis numato pačios procedūros įgyvendinimo tvarką, o ne Migracijos departamento pareigą įvertinti, ar asmens, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, tačiau yra pažeidžiamas asmuo, prieglobsčio prašytojas arba užsienietis, kuriam prieglobstis nesuteiktas, atžvilgiu taikyti prievolės savanoriškai išvykti ar išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę (Įstatymo 130 str.). Be to, Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas asmeniui, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, tačiau yra pažeidžiamas asmuo, prieglobsčio prašytojas arba užsienietis, kuriam prieglobstis nesuteiktas, numato teisę grįžti į užsienio valstybę tik padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai. Tuo tarpu Direktyvoje 2008/115/EB numatyta savanoriško grįžimo procedūra nėra siejama su tokiomis papildomomis sąlygomis ir šiuo atveju valstybės narėms nėra suteikta įgaliojimų numatyti griežtesnių taisyklių. Šiame kontekste turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal Direktyvos 2008/115/EB preambulės 10 dalį, jos struktūrą, ESTT išaiškinimus tais atvejais, kai nėra tikimybės, jog bus pakenkta grąžinimo procedūros tikslams, savanoriško grįžimo procedūros taikymui turėtų būti teikiamas prioritetas. Tačiau tokių procedūrų aiškaus išskyrimo ir jų taikymo prioritetinės tvarkos Įstatyme, kaip tai yra nurodyta Direktyvoje 2008/115/EB, negalima įžvelgti.

Taigi iš Direktyvos 2008/115/EB ir pateiktų ESTT išaiškinimų matyti, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir spręsti, ar to asmens atžvilgiu numatyti prievolę savanoriškai išvykti (grįžti) ar išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę (Įstatymo 130 str.). Migracijos departamentas priimdamas tokio pobūdžio sprendimą yra saistomas nurodytų procedūrų taikymo principų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio keliamų imperatyvų, numatančių, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Toks vertinimas turi atliekamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į ES teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su ES teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia ESTT bei EŽTT praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-207/2007; 2007 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-238/2007), ir ES teisėje (žr. ETT 1978 m. kovo 9 d. sprendimą Amministrazione dele Finanze dello Stato prieš Simmenthal Spa (C-106/77); 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann (C-14/83); 1989 m. birželio 22 d. sprendimą Fratelli Costanzo SpA prieš Comune di Milano (C-103/88).

Nurodytų išaiškinimų kontekste atsižvelgus į ginčijamą Migracijos departamento sprendimą matyti, kad atsakovas priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) nevertino prievolės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos taikymo galimybės ir nenurodė, dėl kokių priežasčių šiuo atveju pasirenkama priemonė – pareiškėjų priverstinis išsiuntimas iš Lietuvos, tokį priimtą sprendimą iš esmės siedamas su teisės aktų aiškinimu. Migracijos departamento išvadoje tokio vertinimo taip pat nėra pateikta, joje yra tik remiamasi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nurodoma, kad nesuteikus pareiškėjams prieglobsčio yra tikslinga juos išsiųsti į kilmės valstybę, atsižvelgus į tai, kad Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėjus grąžinti ar išsiųsti į (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta (M. S. asmens byla, b. l. 170). Atsižvelgus į taikytinos priemonės išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos nemotyvuotumą, iš esmės nulemtą atsakovo netinkamo teisinio reguliavimo aiškinimo, ginčijama sprendimo 3 dalis, kuria nutariama pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, naikintina (VAĮ 8 str.) o atsakovas įpareigotinas spręsti pareiškėjų grąžinimo į užsienio valstybę klausimą iš naujo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo suteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Vis dėlto atsakovui ginčijamame sprendime nepagrindus, kodėl pareiškėjų atžvilgiu yra taikomas jų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, o ne numatyta prievolė savanoriškai išvykti (VAĮ 8 str.), ginčijamo sprendimo 3 dalis pripažįstama neteisėta, nepagrįsta ir naikintina. Dėl pirmiau minėtų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, naikinant atsakovo ginčijamo sprendimo 3 dalį ir įpareigojant atsakovą spręsti pareiškėjų grąžinimo į užsienio valstybę klausimą iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų M. S., K. A., A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 27 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-10)12PR-27 3 dalį ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos spręsti dėl pareiškėjų M. S., K. A., A. S. grąžinimo į užsienio valstybę iš naujo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

              Irmantas Jarukaitis

              Dalia Višinskienė