Civilinė byla Nr. e2-1020-798/2019

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00122-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.1.18.1.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (apeliantės) GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio veislininkystė“ dėl 66 108,69 Eur pagal sutartį sumokėto avanso ir palūkanų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Panevėžio apygardos teisme 2019 m. gegužės 13 d. priimtas ieškovės GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI ieškinys atsakovei UAB „Panevėžio veislininkystė“ dėl 60 670 Eur sumokėto avanso, 5 438,69 Eur palūkanų, 8 procentų procesinių palūkanų priteisimo. Pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti 66 108,69 Eur vertės atsakovei UAB „Panevėžio veislininkystė“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o tokio turto neturint ar turint nepakankamai – areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ar (ir) esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, leidžiant atsiskaityti pagal šį ieškinį. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma atsakovei didelė, kadangi ji per 2017 metus patyrė 102 244 Eur nuostolių, vengia vykdyti prievoles, nevykdo prievolių valstybės biudžetui ir kreditoriui. Atsakovė elgėsi nesąžiningai ieškovės atžvilgiu, nes ne tik neatsiskaitė už galvijus, bet ir išskaičiavo transportavimo išlaidas. Ieškovės manymu, atsakovė gali turtą perleisti tretiesiems asmenims, nuslėpti lėšas ar imtis kitų nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad ieškovė pagrindė ieškinio reikalavimus, tačiau nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismo vertinimu, duomenys apie atsakovės turtinę padėtį, kuri buvo beveik prieš pusantrų metų, nėra patikimas ir objektyvus įrodymas, apibūdinantis tikrąją atsakovės turtinę padėtį šiuo metu. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovė vengia vykdyti savo prievoles valstybės biudžetui, kitiems kreditoriams. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui atsakovė buvo skolinga 1,66 Eur. Iš teismų informacinės sistemos duomenų teismas nustatė, kad atsakovės atžvilgiu išnagrinėtos dvi bylos, kuriose kreditoriams iš atsakovės priteistos 10 000 Eur ir 33 000 Eur sumos. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, vengimo vykdyti prievoles ir blogos finansinės padėties.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.       Apeliantė GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarti? ir išspręsti klausima? dėl laikinųjų? apsaugos priemonių? taikymo iš esmės – ieškovės GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI prašymą? dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliantės teigimu, situacija kai teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ne ieškovė turi įrodyti, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, o pati atsakovė turi paneigti aptariamą prezumpciją ir atitinkamai įrodyti grėsmės dėl teismo sprendimo neįvykdymo nebuvimą. Ieškovė prašanti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti įpareigojama pateikti skundžiamoje pirmosios instancijos nutartyje nurodomus duomenis, nes tai yra praktiškai neįmanoma – ieškovei negali būti žinoma atsakovės konfidenciali informacija apie jos verslo apimtis, banko sąskaitose turimas lėšas ir pradelstų įsiskolinimų sumas, nes ieškovas gali remtis tik viešai prieinama informacija apie atsakovės turtinę padėtį. Atkreipia dėmesį, kad į bylą pateikė paskutinius atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus. Nors teismas nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 532,63 kv. m. pastatas – garažas, tačiau jis yra areštuotas kitoje byloje ir gali būti bet kada realizuotas, o jo vidutinė rinkos vertė sudaro vos 10 310 Eur.

2.       Atsakovė UAB „Panevėžio veislininkystė“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarti? palikti nepakeistą, o apeliantės skundą atmesti. Nurodo, kad lyginant įsiskolinimo ieškovei sumą su atsakovės turimu turtu, negali būti preziumuojamas ieškovei galimai palankaus sprendimo nevykdymas. Kadangi ieškovė pateikė į bylą atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitą, tikėtina, kad ji buvo susipažinusi su atsakovės balanso duomenimis ir žinojo, kad atsakovė turi pakankamai turto. Atsakovės teigimu, kartais susidarantis mažareikšmis įsiskolinimas biudžetui neleidžia daryti išvados apie juridinio asmens nesąžiningumą. Taip pat ginčų sprendimai teismuose bei atsakovei nenaudingi teismo sprendimai kitose bylose nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovės turtinė padėtis yra bloga. Anoniminis skundas apie tariamą atsakovės nesąžiningumą, negali būti įrodymu vertinant atsakovės elgesį.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo 

2.       Kartu su atskiruoju skundu ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą – 2019 m. gegužės 17 d. išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kuriuo grindžia atsakovei priklausančio pastato–garažo vertę. 

3.       Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, atsakovė pateikė 2019 m. balandžio 1 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, kuriais siekia pagrįsti gerą savo turtinę padėtį.

4.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, pridėjimo prie bylos yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą bei vertinama ar pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1014/2013).

5.       Įvertinęs tai, kad šalių pateikti duomenys gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės (ne)taikymo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šalių pateikti dokumentai priimtini bei vertintini su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo (ne)tenkinimo

6.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

7.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad su 2019 m. gegužės 8 d. pateiktu ieškiniu buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ieškinio reikalavimus ir faktines aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinio reikalavimus, ginčo tarp šalių dėl šios nutarties dalies nekilo.

8.       Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018).

9.       Ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas, apeliantė rėmėsi šiais argumentais: ginčas yra kilęs dėl didelės sumos, kas preziumuoja būsimo ieškovei palankaus sprendimo nevykdymo riziką; ieškovės nuomone, būtent atsakovė turi paneigti didelės sumos prezumpcija, pateikdama įrodymus, kad ieškinio suma jai nėra didelė; būsimo teismo sprendimo nevykdymo rizikos neeliminuoja aplinkybė, kad atsakovė turi 532,63 kv. m. pastatą-garažą, kadangi jo vertė yra 10 310 Eur; atsakovės nesąžiningumą patvirtina kitoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nuo 2015 metų įsiskolinimas valstybės biudžetui bei skundai viešojoje erdvėje.

10.       Aktualioje ir vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto (laikinųjų apsaugos priemonių) taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti kito asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-378-370/2019 ir kt.). Savo ruožtu, priešingai nei nurodo ieškovė, didelės ieškinio sumos kriterijus gali būti vertinamas tik kaip papildomas argumentas, esant atsakovės nesąžiningumo įrodymų, tačiau ne kaip savaime pakankamas asmens turto areštui, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, taikyti.

11.       Kaip minėta anksčiau pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos ir nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl būtent apeliantė, kuri šioje byloje prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi procesinę pareigą įrodyti atsakovės prastą turtinę padėtį ir nesąžiningumą minėtu aspektu (CPK 178 straipsnis).

12.       Taigi apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė ieškinyje nenurodė ir kartu su ieškiniu nepateikė duomenų, leidžiančių spręsti apie atsakovės turtinę padėtį, apie jos verslo apimtis, pradelstų įsiskolinimų sumas šiuo metu, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susipažinus su bylos medžiaga ir šalių pateiktas papildomais įrodymais, galima daryti išvadą, kad šiame etape apribojus atsakovei galimybę disponuoti jai priklausančiu turtu ir lėšomis, gali būti padaryta neigiama įtaka jos veiklai ir/arba gali būti įtakotas atsakovės pajėgumas konkuruoti rinkoje. Toks įmonės veiklos sutrikdymas gali pabloginti jos turtinę padėtį, o tai neatitiktų ir pačios apeliantės interesų, jeigu teismui patenkinus jos ieškinį pilna apimtimi būtų vykdomas išieškojimas iš atsakovės turto.

13.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad atsakovė nuosavybės teise valdo  532,63 kv. m. nekilnojamąjį turtą. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas. Apeliantė teigia, kad būsimo teismo sprendimo nevykdymo rizikos neeliminuoja aplinkybė, kad atsakovė turi 532,63 kv. m. pastatą-garažą, kadangi jo vertė yra 10 310 Eur; o teismas niekaip neargumentavo, kodėl nuosavybės teise turint palyginus nedidelės vertės pastatą – panaikina ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo apsunkinimo grėsmę.

14.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nes teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kad jos iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kiekis ir mastas turėtų būti toks, kokio pakaktų ieškinio reikalavimams užtikrinti. Kadangi ieškovės nurodomoje byloje ieškinio reikalavimo suma neviršijo 10 000 Eur, nebuvo pagrindo taikyti arešto įmonės turtui didesniu mastu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal atsakovės į bylą pateiktą 2019 m. balandžio 1 d. balansą už 2018 metus jos bendra turimo turto vertė yra 1 096 481 Eur. Ilgalaikis turtas bendroje turto masėje sudaro daugiau nei 95 procentus (1 042 472 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nuo praėjusio laikotarpio sumažėjo nuo 201 921 Eur iki 66 065 Eur. Pagal tos pačios dienos sudarytą pelno (nuostolių) ataskaitą 2018 m. gruodžio 31 dienai, bendrovė gavo 26 835 Eur grynojo pelno. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus.

15.       Apeliantė teigia, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina kitoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nuo 2015 metų įsiskolinimas valstybės biudžetui bei skundai viešojoje erdvėje. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutikti negali.

16.       Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus – turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).

17.       Pirma, pagal viešai prieinamus duomenis nustatyta, kad atsakovė nuo 2015 metų periodiškai būna skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tačiau jos skola paprastai neviršija 30 Eur. Ir nors 2019 m. liepos 16 d. bendrovė turėjo 1 191,90 Eur socialinio draudimo skolą, tačiau jau 2019 m. liepos 23 d. ji socialinio draudimo įsiskolinimų neturėjo. Antra, svarbu pažymėti, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse jau buvo pasisakyta, kad nei šioje, nei kitoje byloje priimta nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčas neišsprendžiamas iš esmės, tokia nutartimi pasisakyta tik dėl tarpinio procesinio pobūdžio klausimo – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba netaikymo. Todėl tokioje nutartyje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės (privalomos kitam teismui ir todėl iš naujo neįrodinėtinos) teisinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dar daugiau, net ir toje pačioje byloje, jeigu pasikeistų faktinė situacija, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas gali būti svarstomas iš naujo tiek pirmoje, tiek ir aukštesnėje teisminėje instancijoje, išsprendžiant šį klausimą skirtingai, nei jis buvo išspręstas anksčiau (CPK 147 straipsnio 1 dalis, 148, 149 straipsniai). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Todėl atmestini apeliantės argumentai apie tai, kad kitoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali patvirtinti atsakovės galimai nesąžiningą elgesį nagrinėjamoje byloje. Trečia, sutiktina su atsakovės argumentais, kad jos nesąžiningo elgesio taip pat nepatvirtina ir skundai viešojoje erdvėje. Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentu, kad atsakovės nesąžiningumas pasireiškia vengimu sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimais ir dėl to tarp šalių kilo ginčas, kuris bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus galutinį teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

18.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                Antanas Rudzinskas