Civilinė byla Nr. 3K-3-11/2014 (S)

                                          Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01181-2011-0

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 127.1; 127.9

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovams restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Statybos linija“, akcinei bendrovei SEB bankui dėl prievolės pripažinimo tinkamai įvykdyta ir įpareigojimo panaikinti hipoteką, tretieji asmenys R. D., Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarė S. B., bei atsakovo akcinės bendrovės SEB banko priešieškinį ieškovui A. D., atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Statybos linija“ ir trečiajam asmeniui R. D. dėl sutarties nuostatos pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įskaitymo kaip sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, atlikto įmonės restruktūrizavimo proceso metu, teisėtumo, nekilnojamojo turto hipotekos išregistravimo, bei sutarties sąlygos, nustatančios šalių teisę netesybas įskaityti į tarpusavio atsiskaitymus, pripažinimo negaliojančia.

Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti ieškovo prievolę atsiskaityti už butą, esantį Vilniuje, duomenys neskelbtini, ir 1/5 dalį automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Vilniuje, duomenys neskelbtini, pagal ieškovo ir atsakovo UAB „Statybų linija“ 2009 m. gruodžio 11 d. sudarytą Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia; 2) panaikinti ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, ir 1/5 dalies automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Vilniuje, duomenys neskelbtini, sutartinę hipoteką; 3) įpareigoti atsakovus kreiptis į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto ir 1/5 dalies automobilių stovėjimo aikštelės sutartinės hipotekos išregistravimo per dešimt darbo dienų nuo šioje byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; nustatyti, kad tuo atveju, jeigu atsakovai per nustatytą terminą nesikreipia į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl nurodytos hipotekos išregistravimo, dėl to kreiptis į šią hipotekos įstaigą  turi teisę ieškovas; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. liepos 24 d. jis ir atsakovas UAB „Statybų linija“ (toliau – Bendrovė) sudarė preliminariąją sutartį dėl patalpų pirkimo–pardavimo (toliau – Preliminarioji sutartis), kuria Bendrovė įsipareigojo pastatyti Preliminariosios sutarties 1.2 punkte numatytas patalpas ir sudaryti su ieškovu Pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškovas įsipareigojo iš dalies finansuoti patalpų statybą ir pastatytas patalpas nupirkti iš Bendrovės už Preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Vykdydamas savo įsipareigojimus pagal Preliminariosios sutarties 4.1.1 punktą ieškovas pervedė Bendrovei 50 000 Lt (toliau – Įmoka Nr. 1). Preliminariosios sutarties 5.4 punktu Bendrovė įsipareigojo Patalpas inventorizavus kaip nebaigtą statybą (ne mažiau kaip 70 proc. baigtumas), iki 2009 m. vasario 25 d. sudaryti su ieškovu Pagrindinę sutartį dėl jų pirkimo–pardavimo. 2008 m. spalio 10 d. Susitarimą Nr. 1 ieškovui ir Bendrovei pakeitus Preliminariosios sutarties sąlygas, ieškovas Bendrovei sumokėjo dar 320 000 Lt (toliau – Įmoka Nr. 2).

Pagrindinė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis iki 2009 m. vasario 25 d. sudaryta nebuvo. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 1 d. nutartimi Bendrovei iškelta restruktūrizavimo byla.

Atsakovas AB SEB bankas (toliau – Bankas) 2009 m. lapkričio 23 d. raštu „Dėl leidimo parduoti bankui įkeistą turtą ir pakartotinio turto įkeitimo“ davė sutikimą Bendrovei parduoti ginčo patalpas, įkeistas užtikrinant Bendrovės prievolių pagal 2003 m. birželio 6 d. Kreditavimo sutartį Nr.1450311011090/08 tinkamą vykdymą pagal sutartinės hipotekos lakštus (toliau – Hipoteka). Tuo pagrindu Ieškovas ir Bendrovė 2009 m. gruodžio 11 d. sudarė Pagrindinę minėto nekilnojamojo turto, kurio baigtumo procentas – 78, pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Pagrindinė sutartis, taip pat Sutartis). Šia sutartimi turtas (toliau – turtas) įsigytas už Preliminariąja sutartimi nustatytą ir Susitarimais pakeistą 850 000 Lt sumą.

Pagrindinės sutarties 2.1.2 punkte nustatyta, kad turto kainos dalį, sudarančią 200 000 Lt (toliau – Įmoka Nr. 3), ieškovas įsipareigoja sumokėti per 40 dienų nuo Pagrindinės sutarties pasirašymo, o 280 000 Lt (toliau – Įmoka Nr. 4) – per 40 dienų nuo 100 proc. turto statybų baigtumo įregistravimo VĮ Registrų centre ir Bendrovės pranešimo apie pastato pripažinimo tinkamu naudoti įregistravimo VĮ Registrų centre gavimo dienos.

Pagrindinės sutarties 5.10 punktu Bendrovė įsipareigojo, kad turtas bus pripažintas tinkamu naudoti iki 2010 m. birželio 1 d. Kartu su Pagrindine sutartimi sudarytu Susitarimu Bendrovė įsipareigojo iki 2010 m. rugsėjo 1 d. atlikti (pabaigti) Susitarime numatytus buto statybos bei apdailos darbus ir jų rezultatą perduoti ieškovui perdavimo–priėmimo aktu, o vėluojant juos atlikti, įsipareigojo jam mokėti ne didesnę nei 5000 Lt baudą už kiekvieną uždelstą dieną.

Pastatas, kuriame yra butas, buvo pripažintas tinkamu naudoti 2010 m. lapkričio 19 d. Apie Pastato statybos užbaigimo akto pasirašymą bei Pastato 100 proc. baigtumo įregistravimą VĮ Registrų centre Bendrovė informavo 2010 m. lapkričio 29 d. Pagrindinėje sutartyje ir Susitarime numatyti buto statybos ir apdailos darbai buvo užbaigti tik 2010 m. gruodžio 23 d.; šalys sudarė darbų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodytas Bendrovės atliktų buto statybos bei apdailos darbų trūkumų, kuriuos ši įsipareigojo pašalinti vėliau, sąrašas.

Ieškovo teigimu, Bendrovė pažeidė prisiimtus įsipareigojimus – pavėlavo pripažinti pastatą tinkamu naudoti ilgiau nei keturis mėnesius ir užbaigti buto statybos ir apdailos darbus – beveik keturis mėnesius (113 kalendorinių dienų). Be to, kai kurie Bendrovės atlikti buto statybos bei apdailos darbai buvo ir šio ieškinio pateikimo teismui dieną yra su trūkumais, kuriuos Bendrovė dar privalo ištaisyti. Vadovaujantis Pagrindinės sutarties 4.5 punktu, dėl buto statybos ir apdailos darbų užbaigimo vėlavimo Bendrovės mokėtinos netesybos iš viso sudaro 565 000 Lt, kuriuos ieškovas geranoriškai sumažino iki 1000 Lt už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. iki 113 000 Lt.

Ieškovas, vadovaudamasis CK 6.130, 6.131 straipsniais ir Pagrindinės sutarties 7.6 punktu, 2011 m. sausio 6 d. rašte dėl 2009 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo pranešė Bendrovei ir Bankui, kad įskaitė šiuos priešpriešinius vienarūšius reikalavimus: (i) Bendrovės prievolę, kylančią iš Pagrindinės sutarties 4.5 punkto, sumokėti jam 113 000 Lt netesybas; ir (ii) jo prievolę, kylančią iš Pagrindinės sutarties 2.1.3 punkto, sumokėti Bendrovei dalį turto kainos, sudarančią 113 000 Lt. Likusią turto pirkimo kainos dalį – 167 000 Lt, jis sumokėjo Pagrindinės sutarties nustatyta tvarka ir terminais.

Ieškovo teigimu, jis yra įvykdęs Pagrindine sutartimi sulygtą piniginę prievolę Bendrovei, todėl Bendrovei bei Bankui atsirado Pagrindine sutartimi nustatyta prievolė išregistruoti Hipoteką per 30 kalendorinių dienų nuo Pagrindinės sutarties 2.1.3 punkte numatytos Kainos dalies sumokėjimo, tačiau iki šio ieškinio pateikimo dienos Hipoteka nebuvo išregistruota, nebuvo gautas nei Bendrovės, nei Banko atsakymas į šį raštą, taip pažeistos Banko sutikime ir Pagrindinėje sutartyje nustatytos sąlygos ir terminai.

Atsakovas AB SEB bankas pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. gruodžio 11 d. Pagrindinės sutarties 7.6 punktą, kuriame nustatyta, kad šioje Sutartyje nustatytas netesybas (delspinigiai ir (ar) baudos) šalys laiko teisingomis bei pagrįstomis ir sutinka, kad jos nebūtų mažinamos, nepriklausomai nuo to, ar dalis prievolių yra įvykdyta; jog šalys pripažįsta, kad minėtų netesybų dydis yra laikomas minimalia neginčijama nukentėjusiosios Šalies patirtų nuostolių suma, kurią kita Šalis turi kompensuoti nukentėjusiajai Šaliai dėl Sutarties pažeidimo (nesilaikymo), nereikalaujant nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų. Netesybos yra įskaitomos į Šalių tarpusavio atsiskaitymus, t. y. Šalis, kuriai turi būti mokamos netesybos, gali įskaityti jas į kitai Šaliai mokėtinas sumas.

Atsakovo teigimu, pirmiau nurodytos Pagrindinės sutarties nuostatos dėl apskaičiuotų netesybų įskaitymo į mokėtiną kainą prieštarauja Įmonių restruktūrizavimo įstatymo bei CK nuostatoms, reglamentuojančioms hipotekos, įskaitymo teisinius santykius, prieštarauja teismo patvirtintam Bendrovės restruktūrizavimo planui, kuriam pritarė ir įmonės kreditoriai. Sudarant Pagrindinę sutartį, Bendrovė jau buvo restruktūrizuojama, todėl jos veiklai bei turto realizavimui (be apribojimų kylančių iš hipotekos) buvo taikomas ypatingas teisinis režimas, neleidžiantis laisvai disponuoti ginčo turtu. Pagrindinės sutarties sudarymo metu galiojusi ĮRĮ redakcija numatė, kad restruktūrizavimo proceso metu įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonės veiklą, kreditorių reikalavimų (jų dalies) atsisakymą, prievolių vykdymo terminų atidėjimą, privalomųjų įmokų mokėjimą, taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip (ĮRĮ 1 straipsnio 5 dalis). Nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos sustabdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus bei reikalavimų įskaitymas, jei jie nenustatyti restruktūrizavimo plane (ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju įskaitymai, susiję su Bendrovei priklausančio turto realizavimu, restruktūrizavimo procese nebuvo numatyti, taip pat tam nebuvo gautas ir įmonės kreditorių pritarimas. Ginčijamu įskaitymu yra pažeidžiamas ĮRĮ 14 straipsnis ir Bendrovės restruktūrizavimo planas bei hipoteką reglamentuojančios teisės normos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu ieškovo A. D. ieškinį atmetė, atsakovo AB SEB banko priešieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiu 2009 m. gruodžio 11d. RUAB „Statybų linija“ ir Arūno D. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 7.6 punktą, kuriame nustatyta: „Šalys pareiškia, kad šioje Sutartyje nustatytos netesybos (delspinigiai ir (ar) baudos) yra laikomos teisingomis bei pagrįstomis ir sutinka, kad jos nebūtų mažinamos, nepriklausomai nuo to ar dalis prievolių yra įvykdyta. Šalys taip pat pripažįsta, kad minėtų netesybų dydis yra laikomas minimalia neginčijama nukentėjusiosios Šalies patirtų nuostolių suma, kurią kita Šalis turi kompensuoti nukentėjusiajai Šaliai dėl Sutarties pažeidimo (nesilaikymo), nereikalaujant nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų. Netesybos yra įskaitomos į Šalių tarpusavio atsiskaitymus, t. y. Šalis, kuriai turi būti mokamos netesybos, gali įskaityti jas į kitai Šaliai mokėtinas sumas“.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ĮRĮ (Pagrindinės sutarties sudarymo metu galiojusios įstatymo redakcijos) 1 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatas, aplinkybę, kad Bendrovei yra iškelta restruktūrizavimo byla, nurodė, kad šalims sudarant Pagrindinę sutartį buvo būtina atsižvelgti į imperatyviąsias ĮRĮ nuostatas, susijusias su restruktūrizuojamai įmonei priklausančio turto disponavimu bei reikalavimų restruktūrizuojamai įmonei pareiškimu, jų tenkinimo tvarka bei restruktūrizavimo plane nustatytais apribojimais, o patenkinus ieškovo finansinį reikalavimą ir įskaičius 113 000 Lt būtų pažeisti kitų Bendrovės kreditorių interesai, nes dėl tokio reikalavimo patvirtinimo nėra kreditorių sutikimo, jis nėra įtrauktas į restruktūrizavimo planą. Be to, 113 000 Lt įskaitymas yra reikšmingas restruktūrizuojamai Bendrovei bei patvirtinto restruktūrizavimo plano vykdymui. Tokiu atveju, atsakovams pripažinus tokį įskaitymą, restruktūrizavimo planas turėtų būti tikslinamas ĮRĮ 14 straipsnio 11 dalies (galiojanti aktuali redakcija) nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atliktas įskaitymas bei Pagrindinės sutarties 7.6 punktas dėl netesybų mokėjimo tvarkos bei dydžio prieštarauja imperatyviosioms ĮRĮ 1 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 11 dalies nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir ieškovo ieškinys netenkintinas, o Banko priešieškinis tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Bankas, būdamas restruktūrizuojamos Bendrovės kreditoriumi, gali naudotis visomis ĮRĮ įtvirtintomis kreditoriaus teisėmis, todėl turi teisę ginčyti sandorį, kuris yra susijęs su jo, kaip Bendrovės kreditoriaus, teisėmis bei pareigomis.  

Netenkinęs pagrindinio ieškovo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo panaikinti hipoteką; papildomai nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas įvykdė sutartinę prievolę – pervedė į nurodytą sąskaitą sutartas lėšas ir tinkamai atsiskaitė su kreditoriumi. Bankas Hipotekos neatsisako, nes nepripažįsta, kad ieškovas įvykdė prievolę. Dėl to reikalavimas panaikinti Hipoteką ginčo turtui yra nepagrįstas ir netenkintinas (CK 4.197 straipsnis), jį patenkinus būtų pažeistos Banko, kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus, teisės.  

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo A. D. apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, o rezoliucinę sprendimo dalį išdėstė taip:

„Ieškovo A. D. ieškinį atmesti, atsakovo AB SEB banko priešieškinį patenkinti ir pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 11d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 3665, sudarytos tarp restruktūrizuojamos UAB „Statybų linija“ ir A. D. 7.6 punkto sąlygą, numatančią, kad „<...> Netesybos yra įskaitomos į Šalių tarpusavio atsiskaitymus, t. y. Šalis, kuriai turi būti mokamos netesybos, gali įskaityti jas į kitai Šaliai mokėtinas sumas“.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad AB SEB bankas turi teisę ginčyti jo skolininko sudarytus sandorius ar tokių sandorių sąlygas, galbūt pažeidžiančias jo teises bei teisėtus interesus (CK 6.227 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad Pagrindinė sutartis buvo sudaryta iškėlus Bendrovei restruktūrizavimo bylą, tačiau iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, ginčo įskaitymas buvo atliktas po minėto plano patvirtinimo. Teismo nuomone, jeigu Sutartyje buvo numatyta įskaitymo, kaip tinkamo prievolių pagal sutartį įvykdymo, galimybė, ji privalėjo būti aptarta vėliau patvirtintame restruktūrizavimo plane. Ieškovo atliktam įskaitymui nėra pritarę RUAB „Statybų linija“ kreditoriai, kurių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra numatyta restruktūrizavimo plane, taip pat nebuvo duotas AB SEB banko, kuris nors ir nėra Sutarties šalis, tačiau Sutartimi jam yra nustatytas įpareigojimas dėl turto hipotekos panaikinimo, sutikimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas, pasirašydamas Pagrindinę sutartį, žinojo, kad turtas yra įkeistas Bankui, žinojo Banko sutikimo sudaryti Sutartį sąlygas, tarp jų ir sąlygas, kurias tinkamai įvykdžius Bankas atsisakytų hipotekos, kurios šalių buvo perkeltos į Sutartį (Sutarties 4.12 punktas). O ieškovo veiksmai atliekant ginčijamą įskaitymą sukūrė situaciją, kai įkeisto turto pardavimo lėšų dalis buvo nukreipta ne hipotekos kreditoriaus reikalavimams dengti, bet kitiems Bendrovės prievoliniams įsipareigojimams (baudai pagal Pagrindinę sutartį – jei ji būtų pagrįsta) ieškovui, nors toks reikalavimas galėtų būti tenkinamas tik antrąja eile (ĮRĮ 14 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Dėl to ieškovo atliktas įskaitymas bei Pagrindinės sutarties 7.6 punkto sąlyga prieštarauja kitų Bendrovės kreditorių, taip pat ir Banko, interesams, jų finansinių reikalavimų tenkinimo eilei ir tvarkai, nustatytai plane, nes taip ieškovui suteikiamas prioritetas kitų kreditorių atžvilgiu ir yra pažeidžiamos ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 14 straipsnio nuostatos, imperatyviai reglamentuojančios restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo prievolė sumokėti Bendrovei turto kainą galėjo būti vykdoma išimtinai sumokant pinigų sumas mokėjimo pavedimu į specialiąją Banko sąskaitą, atidaryta Bendrovės vardu, o ne atliekant vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CK 6.39 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo tik dėl paskutinės Sutarties 7.6 punkto, kuris yra sudėtinis, nuostatos, leidžiančios netesybas įskaityti į tarpusavio atsiskaitymus, teisėtumo. Tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai pripažino negaliojančiu visą Sutarties 7.6 punktą, nepaneigia teismo padarytų išvadų dėl 7.6 punkto paskutinės nuostatos neteisėtumo ir nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Šį netikslumą apeliacinės instancijos teismas pašalino patikslindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje netesybų (baudos) priteisimo klausimas ir Sutarties 4.5 punktas nebuvo ginčijami, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad įskaitymas buvo atliktas neteisėtai, nesprendė RUAB „Statybų linija“ civilinės atsakomybės netesybų (baudos) forma klausimų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas A. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį ir priimti byloje naują sprendimą – tenkinti A. D. ieškinį, o atsakovo AB SEB banko priešieškinį atmesti ir perskirstyti bylos šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Sutarties šalių teisės susitarti dėl netesybų taikymo

Kasatorius nurodo, kad sutarties šalys turi teisę savarankiškai nustatyti sutarties turinį ir susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus, kai tam tikros sąlygos yra nustatytos imperatyviosiomis teisės normomis. Bankas ginčydamas Sutarties 7.6 punktą iškėlė sandorio (jo dalies) turinio atitikties įstatymų reikalavimams klausimą. Kasatoriaus teigimu, jokie įstatymai įsakmiai nedraudžia restruktūrizuojamai įmonei, kuriai restruktūrizavimo byla jau iškelta, bet dar nėra patvirtintas restruktūrizavimo planas, pirkimo–pardavimo sutartyje susitarti ne tik dėl netesybų dydžio ir jų mokėjimo, bet ir šalies, kuriai turi būti mokamos netesybos, teisės įskaityti jas į kitai šaliai pagal sutartį mokėtinas sumas, todėl teismų padaryta išvada, kad ši Sutarties sąlyga prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normos, yra nepagrįsta.

2. Dėl atlikto įskaitymo

Kasatoriaus teigimu, teismai privalėjo atskirti Sutartį, kaip dvišalį sandorį, kuria jos šalys siekė sukurti  atitinkamas tarpusavio teises ir pareigas, nuo įskaitymo, atskiro sutarties šalies veiksmo, atlikto Sutarties pagrindu. Kasatorius pažymi, kad Sutarties 7.6 punkto nuostata dėl netesybų įskaitymo yra kildinama ne iš šalių susitarimo, o iš įstatymo (CK 6.130, 6.131 straipsnių). Sutarties sudarymas per se dar nereiškia sutarties vykdymo, todėl ieškovo 2011 m. sausio 6 d. atliktas vienašalis įskaitymas ir Banko priešieškiniu ginčijama Sutarties 7.6 punkto sąlyga negalėjo būti vertinami tapačiai. Kasatoriaus nuomone, Bankui nebuvo jokio pagrindo naudotis sandorio (ar jo dalies) negaliojimo institutu, nes Sutarties sudarymo metu ginčijama Sutarties sąlyga šalims dar net nevykdant sutarties ne tik nepažeidė įstatymo imperatyviųjų teisės normų, bet ir objektyviai niekaip negalėjo pažeisti Banko, kaip Bendrovės kreditoriaus, bei kitų Bendrovės kreditorių interesų.

3. Dėl sandorio (jo dalies) negaliojimo

Kasatoriaus teigimu, teismai neatsižvelgė į sandorio negaliojimo instituto paskirtį ir netinkamai aiškino bei taikė ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus, 14 straipsnį ir kitas ĮRĮ nuostatas. Pirma, Banko teisės ir interesų pažeidimas, jei jis iš tiesų nukentėjo, atsirado ne dėl ieškovo atlikto įskaitymo, o dėl to, kad Bendrovė nesugebėjo tinkamai ir laiku įvykdyti ieškovui sutartinių įsipareigojimų. Sutartis buvo sudaryta iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo 2009 m. gruodžio 18 d. Bankas buvo davęs leidimą Bendrovei sudaryti Sutartį, o kitų Bendrovės kreditorių sutikimas sudaromam sandoriui ar konkrečiai jo sąlygai nėra būtinas, tad ir jo nebuvimas nėra pagrindas naikinti Sutartį ar jos dalį. Ieškovo įskaitytas 113 000 Lt reikalavimas nėra įtrauktas į Bendrovės restruktūrizavimo planą, ieškovui nebuvo žinomos šio plano nuostatos, Sutartis buvo sudaryta iki plano patvirtinimo, todėl būtent plane turėjo būti numatyta įskaitymo galimybė. Vertinant restruktūrizavimo plano turinį, matyti, kad jame nėra nustatyto draudimo atlikti priešpriešinį prievolių įskaitymą. Kasatoriaus teigimu, restruktūrizuojamos įmonės prievolių, kylančių iš sandorių, sudarytų po restruktūrizavimo bylos iškėlimo restruktūrizavimo plano rengimo metu, vykdymas priskirtinas einamųjų įmokų mokėjimui pagal ĮRĮ 10 straipsnio nuostatas, o ieškovas negali tapti ir būti laikomas Bendrovės kreditoriumi jos restruktūrizavimo plano, patvirtinto po Sutarties sudarymo, prasme, todėl ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata ieškovui negali būti taikoma. Restruktūrizuojamai įmonei neturėtų būti sudarytos palankesnės restruktūrizavimo plano rengimo metu sudarytos sutarties vykdymo sąlygos.    

4. Dėl Banko teisės ginčyti Sutarties sąlygą

Kasatorius nurodo, kad ginčijama Sutarties 7.6 punkto sąlyga niekaip nedaro įtakos Banko teisėms ir pareigoms. Šių aplinkybių Bankas byloje ir neįrodinėjo. Taip pat Bankas neturi teisės ginti ir kitų Bendrovės kreditorių teisių ir interesų, todėl Bankas neturėjo teisės byloje pareikšti priešieškinio dėl Sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia.  

5. Dėl ieškovo tinkamo prievolės įvykdymo

Kasatoriaus teigimu, byloje nėra ginčo dėl šalių susitarimo dėl netesybų ir jų dydžio, įtvirtinto Sutarties 4.5 punkte. Ieškovas jau ir taip geranoriškai savo valia sumažino netesybas iki 20 procentų pagal Sutartį ieškovui priklausiusios sumos. Šiuo atveju ieškovas yra vartotojas, sudaręs Sutartį su stipresniąja Sutarties šalimi, verslininku, kuriam vėluojant vykdyti sutartinius įsipareigojimus, ieškovas patyrė nuostolių dėl turto kreditavimo sutarčių keitimo, palūkanų už papildomai pasiskolintas lėšas, prarastų palūkanų dėl indėlių atsiėmimo ir kt. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Sutartimi nustatyta turto pirkimo kaina už vieną kvadratinį metrą, net ir atlikus įskaitymą, yra daug didesnė nei nustatyta restruktūrizavimo plane, todėl nei Bendrovės, nei jos kreditorių interesai nebuvo pažeisti.  

6. Dėl Turto sutartinės hipotekos panaikinimo ir išregistravimo

Kasatorius nurodo, kad jis pagrindinę prievolę pagal Sutartį įvykdė tinkamai. Banko atstovas dalyvavo rengiant Sutartį ir neprieštaravo dėl netesybų taikymo ir galimybės atlikti įskaitymą. Bankas, duodamas leidimą Bendrovei parduoti turtą, įsipareigojo, kad, įvykdžius prievolę, Turto hipoteka bus panaikinta, todėl nėra teisinio pagrindo tolesniam hipotekos tęsimui. 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl Sutarties 7.6 punkto dalies prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms ir pripažinimo negaliojančia

ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyti ribojimai, priešingai nei teigia kasatorius, ne nuo restruktūrizavimo plano patvirtinimo, o bylos iškėlimo, todėl jau sudarant Sutartį Bendrovei buvo taikomas ribojimas vykdyti skolinius įsipareigojimus, mokėti palūkanas, netesybas, atlikti įskaitymą. Įskaitymas buvo atliktas jau po restruktūrizavimo plano, kuriame jis nebuvo numatytas, patvirtinimo, todėl teismai teisingai nustatė, kad jam atlikti buvo būtinas Bendrovės kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra nustatyta restruktūrizavimo plane, sutikimas. Priešingai, atliktas įskaitymas prieštarauja Bendrovės kreditorių interesams. Be to, pagal CK 4.196 straipsnį, ginčo Turto nebuvo galima disponuoti tik turint hipotekos kreditoriaus, t. y. Banko, sutikimą. Įskaitymui atlikti Bankas sutikimo nedavė.  

2. Dėl Banko teisės ginčyti Sutarties sąlygą

Banko duotame leidime parduoti ginčo Turtą buvo aiškiai išdėstytos turto pardavimo sąlygos ir kaina, kurią ieškovas turi sumokėti Bendrovei. Restruktūrizavimo metu iš įkeisto turto pardavimo gautos lėšos nukreipiamos hipotekos kreditoriaus reikalavimui tenkinti (ĮRĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atlikus įskaitymą, Bankas netenka savo kaip hipotekos kreditoriaus reikalavimo patenkinimo įsikaitytai sumai. Jokių kitų alternatyvių Banko interesų gynybos mechanizmų, kurie būtų adekvatūs ir efektyvūs ir užtikrintų Bankui lėšų atgavimą, kasatorius nenurodė. Banko nuomone, jų pasirinktas teisių gynimo būdas yra adekvatus.

3. Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti prievolę tinkamai įvykdyta

Kasatorius šį reikalavimą grindžia CK 6.130 straipsnio 1 dalimi ir Sutarties 7.6 punktu. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos sąlygos, kurias turi atitikti įskaitomos prievolės: 1) prievolės šalis turi sieti abipusės, nebūtinai tuo pačiu teisiniu pagrindu atsiradusios, teisės ir pareigos; 2) šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; 3) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. nukreipti viena kitai, o ne trečiajam asmeniui, ir visiškai ar iš dalies padengti vienas kitą; 4) abu reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą UAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009; kt.). Šiuo atveju sąlygų, leidusių ieškovui taikyti įskaitymą, visumos nėra, nes įskaitymas buvo atliktas restruktūrizuojamai įmonei nesilaikant imperatyviųjų įstatymų nuostatų. Įskaitymas nepagrįstai kasatoriaus tapatinamas su einamųjų įmokų, kurios sietinos su įmonės veiklos kaštų dengimu, mokėjimu, o ne su skolinių įsipareigojimų vykdymu. Taip pat nepagrįstai kasatorius nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl netesybų skaičiavimo ir jų dydžio. Byloje Bendrovė yra detaliai išdėsčiusi motyvus, kodėl ginčijama ieškovo teisė prašyti netesybų. Kasatorius atliktą įskaitymą grindžia rinkos kainos pasikeitimu, o ne realiai patirtais praradimais, restruktūrizavimo plane yra nustatyta tik minimali turto pardavimo kaina, tačiau siektina yra turtą parduoti kuo didesne kaina, kad būtų patenkinta kuo daugiau Bendrovės kreditorių reikalavimų.

4. Dėl ieškovo reikalavimo panaikinti ir išregistruoti hipoteką

Banko leidime parduoti ginčo turtą buvo aiškiai nurodyta, kokios konkrečios lėšos turi būti pervedamos į konkrečią sąskaitą nustatyta tvarka. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad šias sąlygas įvykdė, todėl nėra pagrindo panaikinti hipoteką. Be to, pagrindas išregistruoti hipoteką yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl kasatoriaus reikalavimas Bankui kreiptis dėl hipotekos išregistravimo yra perteklinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl Banko teisės ginčyti sandorį

CK 6.227 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė. Nagrinėjamoje byloje atsakovas AB SEB bankas pareiškė priešieškinį prašydamas pripažinti negaliojančia ieškovo A. Dikčiaus ir atsakovo RUAB „Statybų linija“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą dėl netesybų įskaitymo. Teisėjų kolegija kasatoriaus nuomonę, kad ginčijama sutarties sąlyga nedaro jokios įtakos Banko teisėms ir interesams, laiko nepagrįsta ir sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad Bankas, būdamas RUAB „Statybų linija“ kreditoriumi, kurio reikalavimų tinkamas įvykdymas yra užtikrintas konkrečiu nekilnojamuoju turtu, taip pat ir ieškovui pagrindine sutartimi parduotu turtu, 2009 m. lapkričio 23 d. raštu davė sutikimą sudaryti pagrindinę sutartį ir jos pagrindu parduoti jam įkeistą turtą ieškovui rašte nurodytomis sąlygomis, kurias įvykdžius būtų atsisakyta turto hipotekos. Ieškovo ir atsakovo RUAB „Statybų linija“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl netesybų įskaitymo neatitinka Banko duoto sutikimo sandoriui sudaryti sąlygų, nes leidžia sumažinti sandorio vertę, kuri tiesiogiai užtikrina Banko interesus. Atsižvelgiant į tai, AB SEB bankas turi teisę ginčyti jo skolininko sudarytus sandorius ar tokių sandorių sąlygas, galbūt pažeidžiančias jo teises bei teisėtus interesus.

Dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu įmonės restruktūrizavimo proceso metu

Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Perkant–parduodant nekilnojamąjį turtą kaina yra esminė sutarties sąlyga (CK 6.397 straipsnio 1 dalis), dėl kurios susitaria šalys. Šio susitarimo pagrindu atsiranda pirkėjo pareiga sumokėti sutartą kainą ir pardavėjo teisė reikalauti, kad pirkėjas šią savo pareigą įvykdytų (CK 6.1 straipsnis). Pirkėjo pareiga sumokėti sutartą kainą yra neatskiriama nuo pardavėjo pareigos perduoti parduodamą daiktą. Sutarties šalys, siekdamos apsaugoti teisėtus savo interesus prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos vykdymo atveju, gali sudaryti prievolės įvykdymą užtikrinančius susitarimus. Vienas tokių gali būti šalių susitarimas dėl netesybų, kurios atlieka skatinamąją prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, pasireiškiančią iki prievolės įvykdymo momento, ir užtikrinamąją funkciją, kuri atsiranda po prievolės įvykdymo termino suėjimo (CK šeštosios knygos V skyrius). Šalių susitarimas dėl netesybų yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Taigi tuo atveju, kai pardavėjas nustatytais terminais neperduoda pirkėjui parduodamo daikto, šis, jei buvo susitarta, turi teisę reikalauti, kad pardavėjas ne tik įvykdytų sutartį, bet ir sumokėtų netesybas. Tokiu būdu prievolės šalys viena kitai įgyja abipusių teisių ir pareigų, t. y. pirkėjas (skolininkas) tampa pardavėjo (kreditoriaus) kreditoriumi, o pardavėjas (kreditorius) – ir pirkėjo (skolininko) skolininku. Tai yra viena iš CK 6.130 straipsnyje nustatytų įskaitymui atlikti būtinų sąlygų. Įskaitymas – vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų, kai baigiasi skolininko (pirkėjo) pareiga ir kreditoriaus (pardavėjo) reikalavimo teisė. Vadovaujantis sutarties šalių laisvės principu (CK 6.165 straipsnis), įstatymų leidėjas suteikė teisę pačioms šalims savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat ir dėl netesybų, jų dydžio ir mokėjimo tvarkos, kiek tai neprieštarauja įstatymui (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Sutarties laisvė gali būti ribojama tik imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). 

Nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas šalių susitarimas dėl netesybų mokėjimo tvarkos, jų įskaitymo į pagrindinę prievolę – pirkėjo pareigą sumokėti pardavėjui sutartą kainą. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir įskaitymo atlikimo metu pardavėjas, atsakovas RUAB „Statybų linija“, buvo restruktūrizuojama įmonė, kyla klausimas, ar įskaitymas, kuriam sutikimo nedavė nei Bankas, kuriam įkeistas turtas buvo parduodamas, nei kiti kreditoriai, atitiko imperatyviąsias teisės normas.

Ginčo sutarties sudarymo metu Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos yra sustabdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus bei reikalavimų įskaitymas, jei jie nenumatyti restruktūrizavimo plane. Kasatoriaus teigimu, ši teisės norma, atsižvelgiant į jos turinį, prasmę ir paskirtį, nereglamentuoja restruktūrizuojamos įmonės ir trečiųjų asmenų sandorių sudarymo ir jų turinio, ginčo sutartis buvo sudaryta dar nesant teismo patvirtinto įmonės restruktūrizavimo plano ir ĮRĮ nenustatė absoliutaus draudimo restruktūrizuojamai įmonei restruktūrizavimo plano rengimo metu sudaryti šiai įmonei naudingus sandorius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės restruktūrizavimas pradedamas nuo to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Restruktūrizavimo tikslas yra padėti finansinių sunkumų patiriančiai įmonei išsaugoti ir plėtoti ūkinę komercinę veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto, t. y. viešąjį interesą atitinkantis tikslas. Iki restruktūrizavimo plano, kuris yra įmonės savininkų, vadovų ir kreditorių susitarimas dėl konkrečios įmonės verslo perspektyvų, patvirtinimo restruktūrizuojama įmonė naudojasi tam tikromis lengvatomis: uždraudžiamas įmonės piniginių prievolių vykdymas, apribojamas turto perleidimas, sustabdomas netesybų ir palūkanų skaičiavimas, sustabdomas išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus vykdymas, reikalavimų įskaitymas ir kt. (ginčo metu ĮRĮ 9 straipsnis). Tai reiškia, kad negali būti atliekami ne tik šie veiksmai, dėl kurių buvo susitarta iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, bet negali būti sudaromi ir susitarimai dėl šių veiksmų atlikimo po restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, nes tokie susitarimai pažeistų proporcingumo principą, įmonės ir jos kreditorių pusiausvyrą. Nagrinėjamoje byloje įskaitymo pagrindas yra atsakovo RUAB „Statybų linija“ sutikimas mokėti ieškovui netesybas, jei sutartiniai įsipareigojimai yra neįvykdomi ar vykdomi netinkamai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sistemiškai analizuojant atitinkamas teisės normas, įmonė nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo negali sudaryti sandorio dėl netesybų įskaitymo, jei tam nepritaria įmonės kreditoriai, nes restruktūrizuojamos įmonės sutikimas įskaityti netesybas į pagrindinės prievolės įvykdymą sukuria sąlygas mažinti restruktūrizuojamos įmonės turtą, kas gali kelti realią grėsmę siekti restruktūrizavimo tikslų. ĮRĮ (galiojusio ginčo metu) 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sudarant įmonės restruktūrizavimo planą, kreditorių reikalavimus numatoma tenkinti dviem etapais. Pirmajame etape pagal šio straipsnio nustatytą eilę tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape pagal tą pačią eilę tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos). Taigi ginčo sutartyje numatytas netesybų įskaitymas negalėjo būti realiai įvykdomas, jei jis nėra numatytas restruktūrizavimo plane. Be to, netesybos pačios savaime, kaip nurodyta pirmiau, gali būti tenkinamos restruktūrizavimo plane numatyta tvarka tik antrajame etape, kas reiškia, kad netesybų įskaitymas iki kreditorių reikalavimų patenkinimo pirmajame etape yra negalimas, nes pažeidžia imperatyviąsias teisės normas. Kasatoriaus argumentai, kad jam apie restruktūrizavimo plano nuostatas nebuvo ir negalėjo būti žinoma, yra nepagrįsti, nes ieškovas buvo įtrauktas į įmonės antros eilės kreditorių sąrašą su 370 000 Lt reikalavimu, atitinkančiu ieškovo atliktus avansinius ir tarpinius mokėjimus. Byloje nustatyta, kad šalys ginčo sutartį sudarė 2009 m. gruodžio 11 d., o Vilniaus apygardos teismas atsakovo restruktūrizavimo planą patvirtino 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi, taigi akivaizdu, kad sutarties sudarymo metu restruktūrizavimo planas jau turėjo būti parengtas ir kreditoriams pateiktas svarstyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad restruktūrizuojama įmonė, sudarydama sandorį, turėjo žinoti apie imperatyviuosius įstatymo reikalavimus ir restruktūrizuojamai įmonei taikomus veiklos apribojimus, todėl jos sutikimas sutartyje įtvirtinti leidimą įskaityti netesybas į pagrindinės prievolės įvykdymą ir jų neįtraukiamas į restruktūrizavimo planą gali būti vertinamas kaip nesąžiningas atsakovo, RUAB „Statybų linija“, elgesys ne tik ieškovo, bet ir kitų įmonės kreditorių atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, sudarydamas pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat žinojo, kad pardavėjas yra restruktūrizuojama įmonė, kad parduodamas turtas yra įkeistas Bankui, kokiomis sąlygomis Bankas sutiko leisti parduoti ginčo turtą ir laisva valia pasirinko sudaryti sutartį, taip prisiimdamas ir atitinkamą riziką. CK 6.134 straipsnyje nustatytas įskaitymų draudimo sąrašas nėra baigtinis, todėl konstatuotina, kad pagal ginčo metu galiojusį ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą sutarties šalys negalėjo susitarti dėl netesybų įskaitymo po įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, jei toks netesybų įskaitymas nebuvo įtrauktas į restruktūrizavimo planą.

Kasatorius nurodo, kad atsakovo RUAB „Statybų linija“ kreditorių sutikimas nebuvo būtinas tokio pobūdžio restruktūrizuojamos įmonės sandoriui sudaryti ir jo nebuvimas nėra pagrindas naikinti šią sutartį ar jos sąlygą pagal ĮRĮ 16 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ĮRĮ 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo restruktūrizuojama įmonė negali suteikti garantijų, laiduoti, įkeisti ar kitais būdais užtikrinti prievolių įvykdymą, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytus atvejus. ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, jei restruktūrizavimo proceso metu būtina parduoti įkeistą turtą, tai įkaito turėtojo sutikimu turtas turi būti parduodamas panaikinus jo įkeitimą ir (ar) hipoteką, išskyrus atvejus, kai pirkėjas sutinka pirkti įkeistą turtą. Taigi tais atvejais, kai restruktūrizuojamos įmonės turto įkaito turėtojas duoda sutikimą parduoti įkeistą turtą, jis turi duoti sutikimą ir dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, nes įkeisto turto pardavimo lėšų dalis yra nukreipiama hipotekos kreditoriaus reikalavimams dengti, todėl jei šis sutinka su prievolės įvykdymo užtikrinimu, pavyzdžiui, galimybe į pagrindinę prievolę įskaityti netesybas, tokiu atveju jis prisiima riziką, kad jo, kaip hipotekos kreditoriaus, reikalavimas gali būti padengtas mažesne suma. Jei įkaito turėtojas neduoda sutikimo dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo, tai, remiantis ĮRĮ 16 straipsnio 3 dalimi, sutartyje tai gali būti numatyta tik teismui leidus iki restruktūrizavimo plano parengimo ar tai turi būti įtraukta į restruktūrizavimo planą, kuriam pritaria ne mažiau kaip 3/4 restruktūrizuojamos įmonės visų patvirtintų kreditorių bendros reikalavimų sumos (ginčo metu ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas AB SEB bankas sutikimą davė parduoti turtą, nurodydamas pardavimo sąlygas ir sandorio vertę, tačiau prievolių užtikrinimo būdai sutikime numatyti nebuvo, todėl sutarties sąlyga, nustačiusi netesybų įskaitymą, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir šios sutarties sąlygos pagrindu atliktas įskaitymas pripažintinas neteisėtu.

Atitinkamai netenkinus pagrindinio ieškovo reikalavimo pripažinti prievolę tinkamai įvykdyta, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas panaikinti hipoteką.

Taip pat kasacinis teismas nepasisako dėl atsakovo RUAB „Statybų linija“ civilinės atsakomybės sąlygų, nes tai nebuvo ginčo dalykas nagrinėjamoje byloje.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė dėl negalimumo prievolei pasibaigti įskaitymu. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, panaikindamas ne visą sutarties 7.6 punktą, o tik jo dalį dėl netesybų įskaitymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas aptarta pirmiau, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje imperatyviosioms teisės normoms prieštaravo šalių susitarimas dėl netesybų įskaitymo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas AB SEB bankas prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau kasaciniame procese patirtas atstovavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

Kasacinis teismas patyrė 49,08 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš A. D. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 49,08 Lt (keturiasdešimt devynis litus 8 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Virgilijus Grabinskas

                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Algis Norkūnas