Civilinė byla Nr. e2-1608-823/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01193-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Danske Bank A/S atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5064-781/2016 dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Danske Bank A/S kreipėsi į teismą, prašydamas UAB „Nevetas“ iškelti bankroto bylą. Pareiškėjas taip pat prašė UAB „Nevetas“ atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Nevetas“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, o jo nesant ar nepakankant, piniginių lėšų ir turtinių teisių, areštą 3 446 198,15 EUR sumai. Nurodė, kad atsakovė negali arba piktybiškai vengia išmokėti pareiškėjui net 3 446 198,15 EUR dydžio skolą. Egzistuoja reali grėsmė, kad, iškėlus atsakovei bankroto bylą, įmonės kreditorių reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad išieškojimas iš atsakovės turto pagal vykdomuosius dokumentus sustabdomas nepaisant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų netaikymo, kadangi toks sustabdymas vyksta ne teismo nutarties, bet įstatymo pagrindu, esant teisiškai reikšmingai aplinkybei – teisme priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas Danske Bank A/S atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinti ir priimti naują nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Nevetas“ turto, turtinių teisių bei lėšų banko sąskaitose areštą iki bus priimtas procesinis sprendimas dėl pateikto pareiškimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta, kad visos UAB „Nevetas“ skolos tiekėjams 2016 m. balandžio 30 d. sudarė net 2 070 489 EUR, o mokėtinos sumos kitiems kreditoriams – dar 105 758 EUR. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad vienintelis atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Didžiasalio k., Nemėžio sen., Vilniaus r. sav., yra įkeistas. Tiek UAB „Nevetas“ nekilnojamasis turtas, tiek jai priklausančios transporto priemonės, turtinės teisės pagal sudarytą su Swedbank AB finansinio lizingo sutartį bei piniginės lėšos, esančios bankų sąskaitose, yra areštuotos, užtikrinant kitų kreditorių atsakovei pateiktus piniginius reikalavimus. Įvertinus minėtas aplinkybes spręstina, kad pareiškimas dėl UAB „Nevetas“ nemokumo tikėtinai yra pagrįstas, todėl egzistuoja ne tik pareiškėjo, bet ir likusių atsakovo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugos būtinybė.

2. Didelę dalį UAB „Nevetas“ turimo kilnojamojo turto sudaro pardavimui skirtos atsargos – automobilių padangos. Pareiškėjui UAB „Nevetas“ pateiktais duomenimis į balansą įrašyta turimų atsargų vertė 2016 m. birželio 1 d. buvo 2 695 818 EUR. Visos šios atsargos yra įkeistos pareiškėjui, užtikrinant UAB „Nevetas“ prievolių pagal kredito sutartis Nr. KL200710-1068 bei Nr. KL200708-0911 įvykdymą. Atsižvelgiant į didelį šio turto vienetų skaičių, pakankamai aukštą likvidumą, yra ypač svarbu užtikrinti šio turto išsaugojimą. Atsargos yra bene vienintelis UAB „Nevetas“ turtas, kuriam šiuo metu nėra taikomas apribojimas juo disponuoti. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad, skubiai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, šis turtas gali būti realizuotas tretiesiems asmenims arba panaudotas atsiskaitymui su kreditoriais, dėl ko gali būti pažeisti pareiškėjo, kaip įkaito turėtojo ir atitinkamai kitų kreditorių, turtiniai interesai. Siekiant greito atsargų pardavimo, jos bus realizuotos už mažesnę nei jų rinkos vertė kainą, tokiu būdu pažeidžiant tiek pačios įmonės, tiek jos kreditorių turtinius interesus.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju užtenka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo realizuoti atsakovės turtą pagal išduotus vykdomuosius dokumentus. Šio draudimo nepakanka esamam įmonės turtinės padėties išsaugojimui, nes minėta nuostata nedraudžia nei pačiai įmonei atsiskaityti su kreditoriais, kurių prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinant teisme pareikštų reikalavimų įvykdymą, nei užkerta kelią UAB „Nevetas“ priklausančių atsargų realizavimui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog teismas gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Atsižvelgiant į įmonių bankroto procedūrų paskirtį ir tikslus, bankroto procese taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti, kad inicijavus bankroto bylos atsakovui iškėlimą nesumažėtų atsakovo turimo turto masė bei nepablogėtų jo finansinės galimybės tam, kad bankroto bylos iškėlimo atveju visi kreditoriai galėtų maksimaliai patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, nesuteikiant kuriam nors iš bendrovės kreditorių nepagrįsto pranašumo. Nors taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas iš esmės nevertina pareiškėjo pareikšto reikalavimo pagrįstumo, teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės atsakovo – įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, atžvilgiu gali būti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami prima facie įrodymai apie atsakovo nemokumą (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2508/2013, 2010 m. sausio 28 d. nutartį c. b. Nr. 2-396/2010). Nesant galimybės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bent preliminariai nustatyti, kad pareiškėjo pareikštas reikalavimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo teismo galėtų būti tenkinamas (t. y. nesant galimybės bent preliminariai teigti, kad teismo sprendimas galėtų būti ieškovui palankus) nėra pagrindo taikyti ir šio reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. nėra pagrindo iš esmės apsunkinti mokios įmonės veiklą.

Šioje byloje pareiškėjas, siekdamas įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, grėsmę jo ir kitų atsakovės kreditorių reikalavimų neįvykdymui grindžia aplinkybėmis, kad atsakovė negali arba piktybiškai vengia išmokėti pareiškėjui skolą, kuri sudaro net 3 446 198,15 EUR, visos UAB „Nevetas“ skolos tiekėjams 2016 m. balandžio 30 d. sudarė net 2 070 489 EUR, o mokėtinos sumos kitiems kreditoriams – dar 105 758 EUR, atsargos yra bene vienintelis UAB „Nevetas“ turtas, kuriam šiuo metu nėra taikomas apribojimas juo disponuoti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pareiškėjas, prašydamas atsakovės turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė įrodymų, kurie leistų įvertinti atsakovės finansinę būklę, realią turtinę padėtį, mokumą, finansinį pajėgumą (nepajėgumą) atsiskaityti su kreditoriais bei vykdyti kitas prisiimtas prievoles ir daryti išvadas apie atsakovės nemokumą. Pareiškėjo pateikti duomenys apie įmonės įsipareigojimus kreditoriams bei jų dydį, nėra pakankami atsakovės nemokumo fakto nustatymui. Tam, kad būtų galima spręsti apie įmonės mokumą/nemokumą taip pat būtini duomenys ir apie įmonės turimą turtą, jo santykį su įmonės pradelstais įsipareigojimais, tokių duomenų pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė. Taigi, pareiškėjui kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nepateikus prima facie įrodymų apie atsakovės nemokumą, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl atsakovės neatsiskaitymo su juo nesudaro savarankiško pagrindo kelti atsakovei bankroto bylą. Ši aplinkybė gali reikšti ne atsakovės finansinių galimybių atsiskaityti su ieškovu trūkumą, bet ir atsakovės nesutikimą su skola ar kitas panašias aplinkybes. Tokią išvadą pagrindžia ne tik atsakovės atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo argumentai, tačiau ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d., 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartys, kuriomis bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Nevetas“ klausimo nagrinėjimas buvo atidėtas, siekiant sudaryti galimybę šalims susitarti dėl taikaus ginčo sprendimo būdo. Iš minėtų nutarčių turinio matyti, kad tarp šalių vyksta derybos dėl taikaus ginčo išsprendimo.

Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas nei kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nei su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų bei nenurodė aplinkybių, ar bent tikėtinų duomenų, kad atsakovė ėmėsi kokių nors veiksmų paslėpti jai priklausantį turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims. Pareiškėjui nenurodžius tokių argumentų ir nepateikus juos patvirtinančių įrodymų bei nesant duomenų, sudarančių pagrindą išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju būtinos ir viešajam interesui apginti, konstatuotina, kad šioje proceso stadijoje nėra teisinio ir faktinio pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos teismo nutarties pakeitimui arba panaikinimui, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

  Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

          Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                               Goda Ambrasaitė - Balynienė