Administracinė byla Nr. eI-4376-644/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00601-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija: 17.2.; 24.4.; 55.1.1.
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 3 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,
sekretoriaujant D. L.,
dalyvaujant pareiškėjai L. T., jos atstovui advokato padėjėjui T. P.,
atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos atstovei advokatei G. S. – D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. T. skundą atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai, su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos ir Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos 2019-02-12 raštą Nr. SARD-24-190212-00010; 2) įpareigoti atsakovę Kauno rajono savivaldybės administraciją, pagal pareiškėjos L. T. pateiktą prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, kreiptis į Kultūros paveldo departamento prie KM teritorinį skyrių dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų parengimo (žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) parengimo ir išdavimo.
Pareiškėja skunde bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno apylinkės teismas 2018-02-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1231-894/2018 (toliau – ir Teismo sprendimas) nusprendė, be kita ko, suteikti teisę atsakovei L. T. per 18 (aštuoniolika) mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiančius dokumentus gyvenamojo namo, esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini)., statybai ir sumokėti Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą. Pareiškėja L. T. (toliau – ir Pareiškėja) pateikė atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Atsakovė) 2019-01-25 prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, tačiau Atsakovė 2019-02-12 raštu Nr. SARD-24-190212-00010 (toliau – ir Raštas) atmetė Pareiškėjos prašymą.
Pareiškėjos vertinimu, Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų. Rašte nėra pateikiamos faktinės aplinkybės (faktinis pagrindas) bei nenurodytas konkretus teisinis pagrindas, kuo remiantis priimtas sprendimas Prašymą atmesti. Rašte nėra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai dėl Žemės sklypo patekimo į vidutinės potvynių rizikos teritoriją. Be to, Rašte tiesiog abstrakčiai paminėtas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, tačiau jokių konkrečių šio įstatymo normų, kuriomis remiantis atmestas Prašymas, nėra nurodyta. Minėta VAĮ
8 straipsnio 1 dalies nuostata įpareigoja viešojo administravimo subjektą pagrįsti taikomas poveikio priemones ne bet kokiais teisės aktais, bet nurodyti tuos teisės aktus (ir konkrečias jų normas), kurie iš tiesų įgalina viešojo administravimo subjektą priimti individualų administracinį aktą ir juo sukurti, panaikinti ar pakeisti asmens subjektines teises tam tikruose teisiniuose santykiuose.
Be to, Pareiškėjos vertinimu, Raštas sukelia neigiamas pasekmes jai ir prieštarauja teisėtiems Pareiškėjos lūkesčiams. Pareiškėja namą Žemės sklype pradėjo statyti dar 2015 metais, o Statybos inspekcija, atlikdama patikrinimą ir surašydama 2016-09-07 savavališkos statybos aktą, nenustatė, kad tokio namo statyba Žemės sklype yra apskritai negalima. Net ir bylos, kurioje priimtas Teismo sprendimas, nagrinėjimo metu, nei Statybos inspekcija, nei Kultūros paveldo departamentas prie KM neįrodinėjo, kad Pareiškėjos pradėto statyti namo statyba Žemės sklype yra apskritai negalima. Atvirkščiai, tiek Statybos inspekcija, tiek Kultūros paveldo departamentas prie KM minėtoje byloje patvirtino, kad yra galimybė įteisinti Žemės sklype pradėtą statyti namą, jeigu būtų įvykdyti tam tikri reikalavimai. Faktą, kad Žemės sklype pradėto statyti namo statyba galima, patvirtino ir teismas, kurio sprendimas yra įsiteisėjęs.
Atsakovės priimtas Raštas užkerta Pareiškėjai kelią tęsti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą (nes be specialiųjų reikalavimų Pareiškėja negali parengti statinio projekto ir gauti statybą leidžiančio dokumento), nors tiek valstybinės institucijos, tiek Teismo sprendimas suteikė Pareiškėjai pagrįstą manymą, kad ji galės visa tai atlikti.
Atsakovė Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu bei atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos reikalavimais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad skundžiamas Raštas yra priimtas nagrinėjant prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, kurio nagrinėjimo tvarką nustato Statybos įstatymas, Architektūros įstatymas ir Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir pasaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašas, kuris yra patvirtintas aplinkos ministro 2017-01-06 d. įsakymu Nr. D1-22 (toliau – ir Aprašas). Specialiųjų sąlygų išdavimo pagrindai yra įtvirtinti Statybos įstatymo 24 straipsnyje, kuriame nurodytas procedūras viešojo administravimo subjektai, tame tarpe ir Atsakovė, atlieka naudodamiesi Infostatyba sistema, šios sistemos nuostatuose nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 53 straipsnio 1 dalis). Nagrinėtinu atveju, nepaisant to, kad prašymą dėl specialiųjų reikalavimo išdavimo Pareiškėja pateikė ne per Infostatyba sistemą, o tiesiogiai Kauno rajono savivaldybės urbanistikos skyriui, Pareiškėjos prašymas privalėjo būti ir buvo nagrinėjamas vadovaujantis Infostatyba nuostatose įtvirtinta tvarka. Prašymų, dėl specialių reikalavimų išdavimo, pateikimo, peržiūrėjimo ir atsakymo pateikimo tvarka yra išdėstyta viešai skelbiamame LR statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinės sistemos „Infostatyba“ išorinės svetainės naudotojo vadove Nr. 0.6 (toliau – ir Naudotojo vadovas). Šio Naudojo vadovo 46-47 puslapiuose nurodyta, kad pateikus prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, prašymą nagrinėjanti institucija turi pateikti išvadą, ar specialieji reikalavimai taikomi, ar prašymas atmetamas.
Atsakovė atkreipė dėmesį, kad prašymo atmetimo atveju, viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas tik pateikti pastabas, dėl kurių buvo nuspręsta prašymą atmesti. Kitaip tariant, pagal Infostatyba sistemos Naudojo vadove įtvirtintas nuostatas, viešojo administravimo subjektas privalo pateikti tik supaprastinto turinio informaciją – glaustas pastabas, pagrindžiančias sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą išduoti specialiąsias sąlygas. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, atmesdamas pareiškėjo prašymą išduoti specialiąsias sąlygas, neprivalo pateikti išsamių argumentų, pagrindinių faktų, ar įrodymų, pagrindžiančių priimtą sprendimą, tuo labiau, jeigu išvadoje pateiktos pastabos nekliudo suprasti jos turinio ir esmės.
Nagrinėjamu atveju, Atsakovė skundžiamame Rašte aiškiai nurodė įstatymą, kuriuo remdamasi priėmė sprendimą (LR saugomų teritorijų įstatymas), taip pat nurodė išvados priėmimui aktualios įstatymo nuostatos dispoziciją (draudimas statyti pastatus paviršinių vandens telkinių apsaugo zonose) (t. y. nurodė teisinį pagrindą) bei faktą, kad Pareiškėjai priklausantis žemės sklypas patenka į vidutinės potvynių rizikos teritoriją (taip pat nurodė ir faktines aplinkybes). Atsakovės vertinimu, skundžiamas Raštas yra teisėtas, pagrįstas ir atitinkantis Infostatyba nuostatose įtvirtintus reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio dokumentui (dokumento forma), o formalaus pobūdžio trūkumai, jeigu tokius būtų galima konstatuoti, nėra pakankamas pagrindas panaikinti Atsakovės Raštą, tuo labiau, kad Rašto turinys bei jame pateikta informacija yra aiški ir suprantama.
Be to, Pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad jai priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). patenka tiek į paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną, tiek į pakrantės apsaugos juostą, tiek į vidutinės potvynių rizikos teritoriją. Todėl konstatuotina, kad, vadovaujantis tiek viešai prieinamais duomenimis, tiek Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, Pareiškėjai priklausančiame žemės sklype pastatų statyba yra draudžiama, dėl ko, Atsakovė pagrįstai atmetė Pareiškėjos Prašymą ir tokiu būdu atsisakė išduoti specialiuosius reikalavimus.
Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismo 2018-03-05 d. sprendimu nebuvo ir negalėjo būti suteiktas pagrindas Pareiškėjai manyti, jog žemės sklype pastatytas statinys bus įteisintas, nepriklausant nuo kitų viešojo administravimo subjektų, tame tarpe ir Atsakovės, priimtų sprendimų..
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu skundo pagrįstumo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra. Taip pat nurodė, kad žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), patenka į archeologinio pobūdžio kultūros paveldo objekto - Kulautuvos kapinyno (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) teritoriją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“, Kulautuvos kapinynas pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas - saugoti moksliniam pažinimui. Departamento Kauno skyrius 2018-07-30 gavo Kulautuvos kapinyno teritorijos (duomenys neskelbtini), 2018 m. atliktų detaliųjų archeologinių tyrimų pažymą, parengtą archeologo M. D., pagal Departamento 2018-05-16 išduotą leidimą Nr. 154, kuriai pritarė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu skundo pagrįstumo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra. Inspekcijos nuomone, nagrinėjant bylą, turėtų būti įvertinta, ar atsakovė skundžiamą atsakymą priėmė pagrįstai ir ar savo išvadą pagrindė teisės aktais bei atitinkamomis faktinėmis aplinkybėmis. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ta aplinkybė, jog teismo sprendimu pareiškėjai buvo suteikta teisė per 18 (aštuoniolikos) mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą namo, esančio žemės sklype, statybai, savaime nereiškia, jog pareiškėjai nereikia laikytis statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Teigė, jog teismo sprendimu suteikus pareiškėjai teisę įsiteisinti savavališką namo statybą žemės sklype, buvo vertinama tik ta aplinkybė, kad žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, t. y. teismo sprendimu nebuvo analizuojama, jog žemės sklypui taip pat yra nustatyta ir specialioji žemės naudojimo sąlyga – paviršinio vandens telkinių apsaugos zona ir pakrantės apsaugos juosta.
Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 21 straipsnio
2 punktą, žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 12 dalimi, nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą. Ginčo žemės sklypui specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga nustatyta dar Kauno apskrities viršininko 2000-11-07 įsakymu Nr. 02-05-8127 ir Nekilnojamojo turto registre įrašas apie žemės sklypui taikytiną apribojimą galioja nuo 2000-11-27.
Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis, Inspekcija, 2016-08-03 gavusi Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus 2016-08-01 raštą, dalyvaujant pareiškėjai ir Z. L., 2016-08-26 atliko patikrinimą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). (toliau – ir žemės sklypas), ir 2016-09-07 surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą (kontrolinį klausimyną) Nr. SPA-1455-(15.2) (toliau – ir patikrinimo aktas). Patikrinimo aktu konstatuota, kad statytoja, t. y. pareiškėja, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, 2015 m. pavasarį pradėjo gyvenamojo namo, kurio išorės matmenys apie 9,13 m x apie 12,15 m, aukštis nuo cokolio iki kraigo apie 5,62 m, pamatų storis apie 0,30 m (toliau – ir namas), statybos darbus žemės sklype. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 1 dalimi ir to paties straipsnio 2 dalies 1 punktu, statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-827, 25 ir 35 punktais, Inspekcijos Kauno skyrius 2016-09-07 pareiškėjai už savavališką namo statybą žemės sklype surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-160907-00042 (toliau – savavališkos statybos aktas) ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-160907-00040 (toliau – privalomasis nurodymas). Atsižvelgdamas į tai, kad 2017-04-19 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktu Nr. PNSSA-20-170419-00049 buvo nustatyta, jog pareiškėja privalomojo nurodymo neįvykdė, 2017-05-05 ieškiniu Nr. (15.24E)-2D-6162 „Dėl savavališkos statybos padarinių (duomenys neskelbtini), šalinimo“ Inspekcijos Kauno departamentas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą. Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1231-894/2018, 2018-03-05 sprendimu Inspekcijos ieškinį tenkino ir suteikė teisę pareiškėjai per 18 (aštuoniolika) mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą namo, esančio žemės sklype, statybai ir sumokėti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, o tuo atveju, jeigu pareiškėja aukščiau nurodytų įpareigojimų teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikė teisę Inspekcijai nugriauti (išardyti) namą ir sutvarkyti statybvietę, išieškant reikiamas išlaidas iš pareiškėjos (toliau – teismo sprendimas).
Pareiškėja, siekdama tęsti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą (nes be specialiųjų reikalavimų pareiškėja negali parengti statinio projekto ir gauti statybą leidžiančio dokumento), 2019-01-25 prašymu kreipėsi į Kauno rajono savivaldybės administraciją prašydama išduoti specialiuosius reikalavimus dėl namo statybos žemės sklype, tačiau atsakovė 2019-02-12 raštu Nr. SARD-24-190212-00010 (toliau – ir skundžiamas administracinis aktas) šį pareiškėjos prašymą atmetė.
Ginčas byloje kilęs dėl atsakovės 2019-02-12 administracinio sprendimo Nr. SARD-24-190212-00010 teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjos nuomone, skundžiamas administracinis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, taip pat sukelia neigiamas pasekmes jai ir prieštarauja teisėtiems L. T. lūkesčiams.
Sprendžiant pareiškėjos argumentų pagrįstumo klausimą pirmiausia pažymėtina, kad atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, ginčas yra susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose ji atlieka viešąjį administravimą, todėl savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovė privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).
Nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovės sprendimas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Skundžiamame sprendime atsakovė informavo pareiškėją apie tai, kad prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus atmestas, nes „remiantis Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimais paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus vidutinės ir didesnės už vidutinę potvynių rizikos (vieno procento ir didesnės užliejimo tikimybės) teritorijose. Sklypas patenka į vidutinės potvynių rizikos teritoriją“.
Kaip matyti, skundžiamame administraciniame akte tenurodyta, jog sklypas patenka į vidutinės potvynių rizikos teritoriją, kurioje draudžiama statyti pastatus. Tačiau iš skundžiamo akto turinio nėra aišku, kada ir kokiu konkrečiu teisinę galią turinčiu dokumentu buvo nustatyta vidutinės potvynių rizikos teritorija, į kurią tariamai patenka žemės sklypas. Nors teisminio nagrinėjimo metu atsakovė pateikė išrašą iš Aplinkos apsaugos agentūros potvynių grėsmės žemėlapio, tačiau ši ištrauka nėra informatyvi, nes iš jos ne tik nėra aišku, kada ir kokiu teisinę galią turinčiu dokumentu nustatyta vidutinės potvynių rizikos teritorija, tačiau net ir tai, kad iš jos nesimato, jog žemės sklypas ir namas (ar jo tam tikra dalis) patenka į šią teritoriją (pateiktame išraše nei žemės sklypas, nei namo vieta iš vis nepažymėta). Skundžiamame administraciniame akte abstrakčiai paminėtas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, tačiau jokių konkrečių šio įstatymo normų, kuriomis remiantis atmestas prašymas, nėra nurodyta. Minėta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio
1 dalies nuostata įpareigoja viešojo administravimo subjektą pagrįsti taikomas poveikio priemones ne bet kokiais teisės aktais, bet nurodyti tuos teisės aktus (ir konkrečias jų normas), kurie iš tiesų įgalina viešojo administravimo subjektą priimti individualų administracinį aktą ir juo sukurti, panaikinti ar pakeisti asmens subjektines teises tam tikruose teisiniuose santykiuose. Tokiu būdu, skundžiamame sprendime apskritai nėra nei esminių duomenų (faktų), nei teisės normų, galinčių pagrįsti, jog vidutinės potvynių rizikos teritorija yra aktuali žemės sklypui, o pats žemės sklypas ir namas iš tiesų patenka į šią teritoriją. Be to, skundžiamame akte paminėtas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, nenurodant konkrečių jo normų, neatskleidžiant jų turinio, nei jų ryšio (santykio) su konkrečia faktine situacija, negali būti laikoma tinkamu skundžiamo sprendimo pagrindimu. Minėti skundžiamo 2019-02-12 administracinio akto turinio trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme yra esminiai, todėl atsakovės priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo
8 straipsniui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atsakovės argumentai, kad pagal Infostatyba sistemos Naudojo vadove įtvirtintas nuostatas, viešojo administravimo subjektas privalo pateikti tik supaprastinto turinio informaciją – glaustas pastabas, pagrindžiančias sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą išduoti specialiąsias sąlygas, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja į atsakovę dėl specialiųjų sąlygų išdavimo kreipėsi raštu, o ne per Infostatyba sistemą, todėl atsakovės pateiktas atsakymas (skundžiamas sprendimas) turėjo būti priimtas laikantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, t. y. aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Primindama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad individualaus administracinio akto motyvai negali būti nurodyti vėliau nei priimtas individualus administracinis aktas. Kilus ginčui teisme dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių motyvų, tokį aktą priėmusio viešojo administravimo subjekto (atsakovo) pozicija, kad jis atitinkamu procesiniu būdu (atsiliepime į pareiškėjo skundą, paaiškinimuose teismo posėdžio metu ir pan.) bando nurodyti tokio akto motyvus, teismui negali būti pagrindas į tai atsižvelgti, nes, kaip jau buvo minėta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimai turi būti išpildyti priimant individualų administracinį aktą. Nagrinėjamu atveju atsakovė motyvus bandė išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui bei teismo posėdžio metu, tačiau tai nesuderinama su pirmiau aptartais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimais. Skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016).
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teisėjų kolegija nustačiusi, kad sprendimas neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui), konstatuoja, jog tai yra pagrindas panaikinti šį administracinį sprendimą, nepasisakant dėl kitų skunde (reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus), atsiliepime bei teismo posėdžio metu šalių išdėstytų motyvų ir nevertinant atsakovės priimto sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kitais aspektais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas tenkintinas ir atsakovės 2019-02-12 priimtas sprendimas panaikintinas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įpareigojant atsakovę pareiškėjos 2019 m. sausio 25 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos atstovė 2019 m. lapkričio 28 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovės prašymas dėl išlaidų netenkinamas, nes iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nebuvo pateiktas išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-785-442/2019).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
41, 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos L. T. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos 2019-02-12 administracinį aktą Nr. SARD-24-190212-00010 ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos L. T. 2019 m. sausio 25 d. prašymą dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Rimantas Giedraitis
Audrius Grauželis
Asta Urbonienė