Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 19 d.
Klaipėda
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,
sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,
nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui P. V. J., pareiškėjų J. K. ir P. V. J. atstovui advokatui N. Š., atsakovės Neringos savivaldybės atstovei advokatei E. A., atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui T. B., atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovei J. P., atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovei R. Š. ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovei G. Č.,
2024 m. vasario 20 d. vaizdo konferencijos būdu viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. V. J. ir J. K. skundą bei patikslintą skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos bei Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjai P. V. J. ir J. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas) į teismą prašydami:
1) priteisti solidariai iš atsakovės Neringos savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) ir Neringos savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) bei atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD), Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir AAD) ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) pareiškėjo P. V. J. naudai 468 403,17 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
2) priteisti solidariai iš atsakovės Neringos savivaldybės, atstovaujamos Administracijos ir Tarybos bei atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, KPD, AAD ir Direkcijos pareiškėjos J. K. naudai 466 819,82 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
3) priteisti iš atsakovų visas pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai paaiškino, jog Neringos miesto savivaldybės valdyba 1999 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 219 nusprendė organizuoti teritorijos adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) rengimą. Sąlygos Detaliajam planui rengti buvo išduotos 1999 m. spalio 25 d. Sąlygose nurodyta, kad planuojamai teritorijai taikomi Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – ir KNNP) nuostatai, KNNP planavimo schema (generalinis planas). Neringos savivaldybės vyriausiasis architektas, nepaisydamas to, kad KNNP planavimo schemos sprendiniai draudė statyti naujas poilsio įstaigas KNNP rekreacinėje zonoje ir didinti teritorijos, į kurią patenka Detaliuoju planu suplanuotas sklypas, apstatymą, 2000 m. rugsėjo 4 d. suderino Detalųjį planą. Taryba 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 patvirtinto Detalųjį planą. Detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, jo sprendiniuose numatyta dviejų motelių ir apsaugos pastato statybą.
Administracija 2001 m. kovo 28 d. išdavė projektavimo sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini). Neringa. Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001 m. birželio 1 d. išdavė statybos leidimą Nr. 01/72 motelio statybai. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija 2002 m. rugpjūčio 12 d. surašė motelio (duomenys neskelbtini), Neringoje, pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuriuo pastatyti statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti. Minėtų administracinių aktų pagrindu žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Neringa (toliau – ir Žemės sklypas) buvo pastatyti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastatai - motelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); motelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir motelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjai nurodo, jog 2003 m. liepos 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo motelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Neringa (toliau – ir Motelis). Akcentuoja, kad įsigijimo metu Motelio statyba buvo baigta, jis įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl nekilo ir negalėjo kilti abejonių dėl statybos teisėtumo. Pareiškėjai Motelį įsigijo paėmę būsto paskolą, buvo sudaryta hipotekos sandoris. Šiai dienai sudaryta būsto kreditavimo sutartis nėra įvykdyta.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas (toliau – ir KAAT) 2009 m. liepos 10 d. sprendimu patenkino Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir panaikino visus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo pastatytas Motelis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-556-958/2010 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo (toliau – ir KMAT) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-909-889/2013 pareiškėjai įpareigoti nugriauti Motelį ir sutvarkyti statybvietę. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-584-253/2014 nutarė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu. Pareiškėjai paaiškino, kad šiai dienai KMAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas nėra įvykdytas, kadangi pareiškėjai aktyviais veiksmais stengėsi įteisinti statybas, ne kartą kreipėsi į teismą dėl KMAT sprendimo vykdymo atidėjimo ir Inspekcijos neveikimo.
Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog minėtos aplinkybės įrodo, kad dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kurie yra konstatuoti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, jie patyrė turtinę žalą, pasireiškiančią nuosavybės teise priklausančio Motelio praradimu. Tai sudaro pagrindą spręsti valstybės ir savivaldybės institucijų atsakomybės klausimus dėl pareiškėjams padarytos žalos atlyginimo priteisimo, kadangi dėl jos institucijų neteisėtų veiksmų 2009 m. liepos 10 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu panaikinti administraciniai aktai, buvę teisiniu statybos pagrindu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Pareiškėjų nuomone atsakoves Lietuvos valstybę ir Neringos savivaldybę atstovaujančių institucijų neteisėti veiksmai yra konstatuoti anksčiau minėtuose įsiteisėjusiuose KAAT ir KMAT sprendimuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad valdžios institucijų civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos, arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Visi atsakovų atstovai dalyvavo teisminiuose procesuose, teismų sprendimai išnagrinėtose bylose turi prejudicinę galią visiems atsakovams ir jų atstovams.
Pareiškėjai paaiškino, kad 2023 m. gegužės 12 d. uždarosios akcinės bendrovės „Turto ir verslo tyrimo centras“ parengtoje Motelio vertinimo ataskaitoje teigiama, jog griautino Motelio vidutinė rinkos vertė yra 920 000,00 Eur., todėl dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų patirta turtinė žala yra 920 000,00 Eur. Akcentuoja, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama galimybė teismui priteisti žalos atlyginimą avansu. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Motelis faktiškai nėra nugriautas, neturi įtakos prašomos priteisti žalos dydžiui, kadangi jos atsiradimas yra neišvengiamas, nes jos atsiradimas yra numatytas įsiteisėjusiu ir privalomai vykdytinu teismo sprendimu.
Pareiškėjai būdami sąžiningais Motelio įgijėjais, prieš savo valią buvo įtraukti į teisminius procesus dėl administracinių aktų panaikinimo bei neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Pareiškėjai, dalyvaudami šiuose teisminiuose procesuose ir siekdami apginti savo teisės ir teisėtus interesus patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurių bendra suma siekia 3639,65 Eur. Pareiškėjas P. V. J. už Motelį sumokėjo 1583,35 Eur dydžio nekilnojamojo turto mokestį (toliau – ir NT mokestis). Pareiškėjui nurodyto mokesčio nebūtų tekę mokėti, jeigu Inspekcija būtų įvykdžiusi KMAT sprendimą ir nugriovusi neteisėtai pastatytą Motelį. Taip pat nuolatinis dalyvavimas teisminiuose procesuose ir teisinis neapibrėžtumas sukėlė pareiškėjams dvasinius išgyvenimus ir emocinius nepatogumus, taip patirdami neturinę žalą, kurią įvertina 10 000,00 Eur.
Pareiškėjų P. V. J. ir J. K. atstovas advokatas N. Š. ir pareiškėjas P. V. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skunde keliamus reikalavimus, prašė juos tenkinti visa apimtimi.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad nesutinka su reikalavimais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
KPD atkreipė dėmesį, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl žalos priteisimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. LVAT 2010 m. birželio 14 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-958/2010 pareiškėjams turėjo tapti žinoma, kad Motelis yra pastatytas neteisėtai ir turės būti nugriautas, todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2013 m. birželio 14 d., o pareiškėjai skunde nepateikė jokių objektyvių priežasčių leidžiančių atnaujinti praleistą terminą. KPD nuomone pareiškėjų nurodytos aplinkybės, susijusios su bendrosios kompetencijos teismo priėmimu ir vykdymu, atsirado po senaties termino pabaigos, todėl negali laikomos svarbiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Teigia, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalą. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėjęs ginčo klausimą nuosavybės apsaugos srityje atkreipė dėmesį, kad statinys dar nėra nugriautas, o nacionaliniai teismai yra sustabdę sprendimo nugriauti statinį vykdymą, todėl asmuo neįrodė, kad jis iš tiesų patyrė turtinę žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT) yra nustatęs, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.
KPD akcentuoja, kad iš jau paminėtų paaiškinimų matyti, kad atlyginama realiai patirta žala, realiai turėtos išlaidos. Byloje nėra ginčo, jog įpareigojimas nugriauti Motelį nėra įvykdytas. Todėl, šią faktinę aplinkybę įvertinus aktualios nacionalinės ir tarptautinės teismų praktikos kontekste, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai yra realiai patyrę žalą.
KDP laikosi pozicijos, kad nagrinėjamoje byloje nėra vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų – žalos. Pareiškėjų skunde nurodoma Motelio rinkos vertė nėra konkreti, tikra ir įrodyta bei šiuo metu negali būti realiai įvertinta taikant CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl civilinė atsakomybė negali būti taikoma, o skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovė R. Š. nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Direkcija teigia, jog pareiškėjai pateikė skundą praleidę CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio dėl padarytos žalos atlyginimo priteisimo pateikimo senaties terminą. Atkreipia dėmesį, jog KAAT administracinius aktus, kurias buvo suderinti bei patvirtinti Detaliojo plano sprendiniai, panaikino 2009 m. liepos 10 d. sprendimu. LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartimi nutarė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu. Darytina išvada, kad pareiškėjai apie administracinių aktų panaikinimą turėjo sužinoti 2010 m. birželio 14 d.
KMAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu įpareigojo pareiškėjus per šešis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Motelį ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjams neįvykdžius sprendimo per teismo nustatytą terminą, Inspekcija turi teisę pati nugriauti Motelį ir sutvarkyti statybvietę. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2014 m. spalio 29 d. Klaipėdos apygardos teismui priėmus nutartį, kuria nuspręsta palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu. Atsižvelgiant į tai, apie prievolę nugriauti ginčo statinį pareiškėjai turėjo sužinoti 2014 m. spalio 29 d., todėl remiantis CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatomis, ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo senaties termino pabaiga laikytina 2017 m. spalio 29 d. Direkcija prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu skundą atmesti.
Pareiškėjai teigia, kad Direkcijos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji 2000 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 07-329 patikrinusi Detaliojo plano sprendinius jiems pritarė, tokiu būdu neužtikrindama, kad statinių statyba KNNP teritorijoje būtų vykdoma griežtai laikantis KNNP planavimo schemos sprendinių. Direkcija sutinka, kad dalyvavo Detaliojo plano derinimo procedūroje ir teikė minėtą raštą, tačiau tai negali būti laikoma pagrindu konstatuoti jos veiksmų neteisėtumą. LVAT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad jo veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tiek Savivaldybės, tiek Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų, dalyvavusių teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūrose, neteisėtų veiksmų plačiau neįrodinėja, remiasi tik įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Nei KAAT, nei LVAT neanalizavo kiekvienos institucijos veiksmų, nevertino jų neteisėtumo. Šių teismų priimti sprendimai dėl administracinių aktų panaikinimo negali būti laikomi kaip tiesiogiai įrodantys neteisėtus valstybės veiksmus. Pareiškėjai privalo įrodyti, kad konkrečios institucijos darbuotojai surašydami teismo panaikintus aktus kokioje apimtyje neveikė taip kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Nėra ginčo, kad Motelis nenugriautas, todėl laikytina, kad pareiškėjų prašoma priteisti žala nėra reali, t. y. neįmanoma įvertinų jų patirtos realios žalos dydžio, nes teismo sprendimo vykdymo procese gali būti atlikti veiksmai, kurie keisti jo vykdymo tvarką. Žalos atsiradimo tikimybė yra numanoma, tačiau nėra galimybės pripažinti jos realaus dydžio. Atkreipia dėmesį, kad Motelio rinkos vertė nustatyta 2023 m., kai tuo tarpu ginčo statinio vertė turėtų būti nustatoma KMAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo įsiteisėjimo dienai. Direkcija pabrėžia, kad pareiškėjai nepagrindė prašomos priteisti turtinės žalos dydžio ir aplinkybė, jog bendrosios kompetencijos teismo sprendimas nėra įvykdytas, leidžia teigti, kad skunde nurodoma žala neatitinka realumo kriterijaus ir atitinkamai prašoma priteisti suma pareiškėjams sudaro nepagrįsto praturtėjimo galimybę. Direkcijos nuomone pareiškėjai taip pat nepagrindė patirtos neturtinės žalos fakto, kadangi nepateikė jokių įrodymų, į kuriuos būtų galima atsižvelgti vertinant neturtinės žalos buvimo faktą ir jos dydį.
Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovė G. Č. nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį, visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Kaip ne kartą savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Be to, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Dėl pareiškėjo pateikiamų įrodymų sprendžia teismas.
AAD laikosi pozicijos, jog pareiškėjų reikalaujamas žalos atlyginimas turi būti kildinamas ne iš turto rinkos vertės, hipotetiškai pasirinktai datai. Pareiškėjai patirtą žalos dydį turėtų pagrįsti išlaidomis, kurias patyrė įsigydami Motelį. Iš skundo matyti, jog pareiškėjai Motelį įsigijo 2003 m. liepos 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Minėtoje sutartyje nurodyta statinio pirkimo kaina galėtų būti laikoma tiesioginiais pareiškėjų nuostoliais.
Atkreipia dėmesį, jog Motelis nėra nugriautas, todėl faktiškai pareiškėjai jokios realios žalos nepatyrė. Duomenų, jog pareiškėjai ketina įvykdyti KMAT sprendimą ir nugriauti statinį, byloje nepateikta. Tokiu atveju patenkinus pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, esant nenugriautam Moteliui, susiklostys situacija, kad Pareiškėjams bus išmokėta žalos suma, tačiau jie ir toliau galės naudotis Moteliu. Tokiu atveju pritaikyta civilinė atsakomybė nebeatliks savo kompensacinės funkcijos, bet priešingai, leis pareiškėjams nepagrįstai praturtėti ir gauti neplanuotos naudos.
AAD nesutinka su pareiškėjų formuluojamu reikalavimu priteisti iš atsakovių atstovavimo išlaidas, patirtas kitoje administracinėje byloje. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio išlaidos, tai yra išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, negali būti priskiriamos žalai CK 6.249 straipsnio aspektu, kadangi tai nėra materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Išlaidos, kurias asmuo patiria dėl advokato paslaugų apmokėjimo, yra procesinio pobūdžio išlaidos ir jos atlygintinos proceso įstatymų nustatyta tvarka. Tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsnio nuostatomis.
AAD nuomone pareiškėjų teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, kurie nepagrindžia prašomos priteisti neturinės žalos. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių emocinės sveikatos sutrikimus, vizitus pas gydytojus ar pan. Pareiškėjų nurodomi neturtinės žalos elementai iš esmės susiję su teisminiu bylinėjimusi, neaiškia padėtimi dėl Motelio likimo ir t.t. LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimasis yra susijęs su tam tikrais nepatogumais, tačiau tai vertintina kaip įstatymu nustatytos teisių gynybos įgyvendinimo priemonės, kurių pagalba atkuriama pažeistoji teisė. Rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama, objektyvi būsena. Pagrindas moralinei žalai atsirasti yra kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas.
Pažymėjo, kad nors Detaliojo plano rengimui sąlygas išdavė Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, jame įrašydamas KNNP planavimo schemą, kaip vieną iš planuojamai teritorijai taikomų privalomų nurodymų, tačiau šį planą derino kartu su Direkcija bei KDP Klaipėdos apygarda kiekviena institucija savo kompetencijos ribose. Taigi AAD Detaliojo plano rengime dalyvavo sąlyginai. AAD nebuvo nei Detaliojo plano iniciatorius, nei rengėjas, jis neturėjo teisės tvirtinti Detaliojo plano sprendinių.
AAD pabrėžia, jog P. V. J. reikalavimas atlyginti jo sumokėtą NT mokestį yra nepagrįstas ir atmestinas. Po KAAT 2009 m. liepos 10 d. sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjui buvo žinoma, kad Motelis pastatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl jis NT mokestį mokėjo savo rizika ir savo veiksmais prisidėjo prie žalos padidėjimo. Savavališkai pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, todėl sumokėti NT mokesčiai negali būti pripažinti kaip patirta žala.
Nurodo, kad pareiškėjai praleido CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą, neprašo jo atnaujinti. Pareiškėjai prašomą priteisti žalą kildina iš KAAT 2009 m. liepos 10 d. sprendimo, kuris įsiteisėjo LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartimi palikus minėtą sprendimą nepakeistą. Pareiškėjams nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos buvo žinoma, kad Motelis pastatytas neteisėtai ir jis bus nugriautas, o tai sąlygoja tai, kad nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.
Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovė J. P. nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, jog nesutinka su jame keliamais reikalavimais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Inspekcija laikosi pozicijos, kad pareiškėjai skundą pateikė jau pasibaigus ieškinio senaties terminui. CK reglamentuoja, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teisė į ieškinį atsirandą nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisinio santykio šalis gali gintis nuo jai pareikšto reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas.
Nagrinėjamu atveju KAAT 2009 m. liepos 10 d. sprendimu panaikino Detalųjį planą ir jį lydinčius administracinius aktus. Sprendimas įsigaliojo 2010 m. birželio 14 d. ir šią datą pareiškėjams turėjo būti žinoma, kad Motelio statyba yra neteisėta visa apimtimi. Pareiškėjai negalėjo turėti jokių pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad jiems pavyks išsaugoti neteisėtai pastatytą statinį ir jį bus galima įteisinti, nes teisės aktai tokios galimybės nenumatė, todėl tai sąlygoja, kad nuo minėtos datos turėjo būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 2013 m. birželio 14 d. Skunde nurodytos aplinkybės susijusios su KMAT priėmimu ir vykdymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. inicijuotu KNNP tvarkymo plano keitimo procesu atsirado jau po senaties termino pasibaigimo ir nebegali būti laikomos svarbiomis aplinkybėmis terminui atnaujinti.
Atkreipia dėmesį, jog KT 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą reiškia, kad nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais. Tokiais sprendimais ar susitarimais negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Taigi net ir vertinant, jog egzistavo kokios nors teorinės galimybės sudaryti taikos sutartį vykdymo procese ir taip išsaugoti Motelį, po minėto KT nutarimo priėmimo Motelio įteisinimui jokių teisinių prielaidų nebuvo ir negalėjo būti.
Pareiškėjai jiems kilusią žalą kildina iš 2009 m. liepos 10 d. KAAT priimto sprendimo. Inspekcija pažymi, jog pareiškėjų pozicija įrodinėjant neteisėtų veiksmų požymius paremta klaidingu įsitikinimu, jog minėtame sprendime nustatytos aplinkybės savaime yra pakankamos konstatuojant valstybės veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjai skunde plačiau nedetalizuoja valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nepateikia su tuo susijusių motyvų ar argumentų. Pareiškėjai nepateikia Inspekcijos veiksmų, susijusių su panaikintų administracinių aktų išdavimu, įvertinimo, turint tikslą nustatyti ar ši valstybės institucija veikė pagal jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o jeigu neveikė, tai kaip ir kokius teisės aktus pažeidė. KAAT sprendime neanalizavo panaikintų administracinių aktų priėmimo aplinkybių. Aktai buvo įvertinti tik ta apimtimi, kad jie buvo išduoti pagal neteisėtai patvirtintą Detalųjį planą ir buvo skirti jo sprendinių įgyvendinimui. Valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme vien tokio vertinimo nepakanka.
Pabrėžia, jog KMAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu jau yra nustatytas dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento atsakingų asmenų ratas ir jiems nustatyta pareiga pašalinti statybos padarinius – Savivaldybė, Administracija, Direkcija, KPD, AAD ir bendra Lietuvos ir Suomijos įmonė „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ (ši įmonė likviduota 2018 m.). Akivaizdu, jog nurodytame sprendime Inspekcijos kaltė bei neteisėti veiksmai nėra nustatyti.
Inspekcija teigia, kad pareiškėjai savo turtinės žalos reikalavimą, siejamą su griautinu Moteliu, grindžia būsimos žalos faktu, t. y. siekiama prisiteisti visiškai hipotetinė pinigų suma, kuri neturi realaus pagrįstumo. Pareiškėjų pateikta turto vertinimo ataskaita nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis realius statytojo praradimus. LVAT yra nurodęs, kad patirtos žalos dydis yra apskaičiuojamas ir vertinamas neatsižvelgiant į prarasto turto vertę, o realias, konkrečias ir aiškias pareiškėjo išlaidas, susijusias su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Turto vertė yra nuolat kintantis rodiklis, kuris negali būti objektyviai vertinamas kaip žalos išraiška.
Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti padarytą žalą ir grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę padėtį. Šiuo atveju pareiškėjų prašoma priteisti žala neatliktu kompensacinės funkcijos, o priešingai, jiems priteisus tariamus nenugriauto Motelio praradimo nuostolius, susidarytų nepagrįsto praturtėjimo situacija. Pažymi, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjai būtų atlikę kokius nors būtinus veiksmus, siekdami įvykdyti įsiteisėjusi KMAT sprendimą dėl statinio nugriovimo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia paneigti savo pareigą vykdyti teismo sprendimą, laikydamiesi pozicijos, jog Inspekcijai suteikta teisė už juos įvykdyti sprendimą, panaikina nustatytą įpareigojimą nugriauti Motelį. Teisės aktai Inspekcijai suteikia teisę, bet ne pareigą, už pareiškėjus atlikti neteisėtos statybos padarinių šalinimo darbus ir dėl šios teisės atsiradimo pareiškėjams nedingo pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Egzistuoja didelė KMAT sprendimo neįvykdymo rizika, kuri tuo pačiu kelia ir pagrįstas abejones dėl skunde nurodomos žalos atsiradimo bei jos neišvengiamumo. Inspekcijos nuomone pareiškėjai skunde nurodo netinkamą priteistinos žalos tipą ir netinkamas įrodinėjimo priemones. Jie nurodo tik hipotetinę pinigų sumą, kuri apibrėžiama turto rinkos verte 2023 metais, tačiau tokia įrodinėjimo priemonė, siekiant įrodyti patirtas išlaidas nėra tinkama, o apeliavimas į būsimą žalą prieštarauja teismų praktikai ir pateiktiems įrodymams.
Inspekcija teigia, jog pareiškėjų reikalavimas priteisti jų patirtas tiesiogines išlaidas susijusias su suteiktomis teisinėmis paslaugomis bylose dėl Detaliojo plano ir jį lydinčių administracinių aktų panaikinimo bei neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar jų laisves, jų kompensavimo privaloma siekti vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsnyje nustatyta tvarka. Taip pat Inspekcija nesutinka su prašoma priteisti neturtine žala, kadangi pareiškėjų teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra deklaratyvūs, nenurodant įrodymais grįstų argumentų, kokia konkreti Inspekcijos neteisėta veika priežastiniu ryšiu susijusi su pareiškėjų galimai patirta neturtine žala.
Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas T. B. nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Neringos savivaldybės atstovės Neringos savivaldybės administracija bei Neringos savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašę skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Savivaldybė sutinka, kad KMAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu konstatavo jos ir Administracijos neteisėtus veiksmus, tačiau akcentuoja, jog prie Detaliojo plano patvirtinimo ir projekto, reikalingo statybos leidimui gauti, neteisėtais veiksmais pirmiausia prisidėjo valstybinės institucijos, turėjusios teisės aktais deleguotas funkcijas, tikrinti Detaliojo plano sprendinius, jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Teisės aktai reglamentuoja, kad savivaldybių taryboms teikiami tvirtinti tik suderinti ir patikrinti Detalieji planai. Taigi, Taryba 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu tvirtindama KPD, Direkcijos. AAD bei Inspekcijos patikrintą Detalųjį planą, turėjo pagrindą pagrįstai manyti, kad jo sprendiniai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams bei aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Pažymėjo, jog statybos leidimą, kuris tiesiogiai suteikė teisę vykdyti Motelio statybos darbus, išdavė ne Savivaldybė, o KPD ir Inspekcija.
Savivaldybė teigia, kad pareiškėjai skunde nepagrįstai prašo solidariai priteisti iš Savivaldybės ir Lietuvos valstybės jų patirtą žalą. LAT yra išaiškinęs, kad kiekvieno kalto asmens kaltė turi būti individualizuojama, nustatant, kokia konkrečia dalimi jis turi padengti padarinių šalinimo išlaidas. Priešingu atveju atsakovams, kaip solidariems skolininkams dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidų dengimo, galėtų tekti neproporcinga našta dengti savo lėšomis visas padarinių šalinimo išlaidas, o po to tektų CK 6.279 straipsnyje nustatyta tvarka reikšti regresinį reikalavimą kitiems dėl neteisėtos statybos kaltiems asmenims.
Savivaldybė laikosi pozicijos, kad jos neteisėti veiksmai, kiek tai susiję su Detaliojo plano rengimu, derinimu ir patvirtinimo bei projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimu, nėra priežastiniame ryšyje su galimai ateityje pareiškėjams kilsiantiems nuostoliams, susijusiems su Motelio nugriovimu. Nei Detaliojo plano patvirtinimas, nei projektavimo sąlygų sąvado išdavimas savaime nesuteikė teisės pradėti vykdyti Motelio statybas. Esminė aplinkybė, sąlygojusi Motelio statybų pradžią, buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Nesant minėtam dokumentui, Motelis nebūtu buvęs pradėtas statyti, jis nebūtų skurtas kaip civilinių teisinių santykių objektas, todėl ir dėl nebūtu kilęs ginčas dėl jo nugriovimo.
Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad nei pareiškėjai, nei Inspekcija šiai dienai nėra nugriovę Motelio, todėl pareiškėjai jokios realios žalos nėra patyrę. Duomenų, kad pareiškėjai ar Inspekcija ketina įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą šiuo metu nėra. Tenkinus pareiškėjų reikalavimą dėl žalos atlyginimo, esant nenugriautam Moteliui, susiklostytų situaciją, jog jiems būtu išmokėta žalos suma, tačiau pareiškėjai ir toliau galėtu naudotis Moteliu. Nagrinėjamu atveju taikyta civilinė atsakomybė neatliktų savo kompensacinės funkcijos. Pabrėžė, jog pareiškėjai tebėra įregistruoti kaip Motelio teisėti savininkai, jų teisė naudotis turtu nėra apribota, duomenų, kad pareiškėjai nesinaudoja Moteliu nėra, todėl nagrinėjamu atveju galima teisiškai ydinga situacija – pareiškėjai gaus kompensaciją, tačiau toliau galės naudotis ir gauti naudos iš Motelio.
Nesutinka su pareiškėjų skunde nurodytos patirtos turtinės žalos dydžiu. Pareiškėjai įrodinėdami patirtos turtinės žalos dydį nepagrįstai remiasi 2023 m. parengta turto vertinimo ataskaita. Atkreipia dėmesį, jog KMAT sprendimas privalėjo būti įvykdytas iki 2015 m. balandžio 29 d., todėl potenciali pareiškėjų patirta žala privalo būti nustatyta būtent šiai datai. KMAT sprendimas nebuvo įvykdytas dėl pačių pareiškėjų teiktų prašymų atidėti sprendimo atidėjimo. Šie prašymai buvo grindžiami išskirtinai valstybės institucijų priimamais sprendimais – Vyriausybės sprendimu rengti KNNP tvarkymo plano sprendinių pakeitimus ir vyriausybiniu lygmeniu vykusiomis derybomis.
Pabrėžė, kad po 2019 m. lapkričio 25 d. KT nutarimo priėmimo, pareiškėjams turėjo būti aišku, jog nebeegzistuoja teisinės prielaidos Motelio įteisinimui, todėl Savivaldybei nėra aišku, kodėl pareiškėjai pasirinko patirtos turtinės žalos dydį skaičiuoti 2023 metų duomenimis. Nuo 2015 metų valstybės ekonominė padėtis ženkliai pasikeitė, nekilnojamojo turto kainos smarkiai išaugo. Aplinkybė, kad įsiteisėjusio KMAT sprendimo neįvykdė nei pareiškėjai, nei Inspekcija ir per ilgą laiką ženkliai išaugo neteisėtai pastatyto statinio vertė, nesudaro prielaidos reikalauti, jog tokią statinio vertę, kaip žalą, kompensuotu Savivaldybė.
Nurodo, kad pareiškėjų reikalavimas iš atsakovų solidariai priteisti 3639,65 Eur teisinių paslaugų išlaidų, kurias jie patyrė teisminiuose procesuose yra nepagrįstas. LAT savo jurisprudencijoje yra aiškiai nurodęs, kad negalima reikšti naujo civilinio ieškinio dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, kurios susidarė kitoje civilinėje byloje. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti kyla dėk civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai su šia byla susijusios, todėl išvestiniai iš pagrindinio materialiojo teisinio reikalavimo procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalykas. Pareiškėjų reikalavimas solidariai iš atsakovų priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą taip pat atmestinas, kadangi jie skunde neįrodė nei pačios neturtinės žalos atsiradimo fakto, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir savo neigiamų išgyvenimų.
Teigia, kad P. V. J. patikslintame skunde suformuluotas reikalavimas priteisti iš atsakovų jo sumokėtą NT mokestį yra atmestinas. Akcentuoja, jog teisinis reguliavimas aiškiai numato, kad NT mokestį moka turto savininkas. Pareiškėjai yra įregistruoti kaip Motelio savininkai, todėl jie pagal teisinį reguliavimą yra mokesčio mokėtojai. Kadangi Motelis iki šiol nėra nugriautas, pareiškėjų nuosavybės teisė nėra apribota, jie turi teisę naudotis statiniu, todėl atitinkamai ir mokestinė prievolė sumokėti paskaičiuotą NT mokestį tenką būtent pareiškėjams kaip teisėtiems ir registruotiems turto savininkams.
Savivaldybės nuomone pareiškėjai pateikė skundą praleidę CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. KMAT sprendimas, kuriuo pareiškėjai įpareigoti per 6 mėnesius nugriauti Motelį bei sutvarkyti statybvietę įsiteisėjo 2014 m. spalio 29 d. Sprendime nebuvo numatyta galimybė pareiškėjams įteisinti neteisėtos statybos padarinius, jo rezoliucinėje dalyje buvo nustatytas aiškus įpareigojimas – Motelį nugriauti. Akivaizdu, jog pareiškėjai savo galimai pažeistą teisę sužinojo 2014 m. spalio 29 d., todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2017 m. spalio 29 d. t. y. skundas teismui pateiktas praėjus beveik 6 metams po ieškinio senaties termino pabaigos.
Teismo posėdžio metu atsakovės Neringos savivaldybės atstovė advokatė E. A. nurodė, kad palaiko pozicija išdėstytą atsiliepime, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai P. V. J. ir J. K. kreipėsi su skundu į teismą prašydami priteisti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Direkcijos, Inspekcijos, AAD, KPD, Administracijos ir Savivaldybės tarnautojų veiksmų.
Nustatytos faktinės aplinkybės
Iš teismui pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bazės išrašo registro Nr. (duomenys neskelbtini) turinio nustatyta, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso Motelis (išrašo 4.4 punktas). Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas 2003 m. liepos 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2-2384.
Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančiais duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į KAAT su prašymu panaikinti: 1) Tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111 „Dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“; 2) Administracijos 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini), Neringa; 3) Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. birželio 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. 01/72; 4) Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002 m. rugpjūčio 12 d. motelio, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, pripažinimo tinkamu naudoti aktą.
KAAT 2009 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-227-57/2009 nusprendė tenkinti Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą ir panaikino aukščiau paminėtus administracinius aktus. KAAT sprendime konstatavo, jog Detaliojo plano sprendiniai, numatantys dviejų motelio statinių trumpalaikiam poilsiui ir vieno apsaugos pastato statybą akivaizdžiai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, todėl yra teisinis pagrindas tenkinti prašymą. LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-556-958/2010 KAAT 2009 m. liepos 10 d. sprendimą paliko nepakeistu.
Inspekcija, atsižvelgdama į įsiteisėjusiame KAAT sprendime nustatytas aplinkybes, 2012 m. liepos 10 d. kreipėsi į KMAT su ieškiniu, prašydama įpareigoti pareiškėjus per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Motelį ir sutvarkyti statybvietę. KMAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-909-889/2013 ieškinį tenkino ir įpareigojo pareiškėjus per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Savivaldybės, Administracijos, Direkcijos, KPD, AAD bei bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ lėšomis nugriauti Motelį ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjams per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo Inspekcijai leista nugriauti Motelį ir sutvarkyti statybvietę, šiems darbams reikalingas lėšas išieškant iš Savivaldybės, Administracijos, Direkcijos, KPD, AAD bei bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“. KMAT sprendime konstatavo, jog pareiškėjai Motelį įsigijo sąžiningai bei nėra jų kaltės dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau pabrėžė, kad tais atvejais kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, pažeidžiantis viešąjį interesą, jo apgynimas suponuoja ir neteisėtos statybos pasekmių šalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi nutarė KMAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistu.
Įvertinus anksčiau minėtą konstatuotina, jog pareiškėjai 2003 m. liepos 30 d. sąžiningai įsigijo Motelį. Administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo pastatytas Motelis, KAAT 2009 m. liepos 10 d. sprendimu buvo pripažinti prieštaraujančiais KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, todėl panaikinti. KAAT sprendimas įsiteisėjo 2010 m. birželio 14 d. KMAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu tenkino Inspekcijos ieškinį ir įpareigojo pareiškėjus per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Motelį bei sutvarkyti statybvietę. KMAT sprendimas įsiteisėjo 2014 m. spalio 29 d., todėl darytina išvada, jog pareiškėjai neteisėtos statybos padarinius privalėjo pašalinti iki 2015 m. balandžio 29 d. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog įsiteisėjęs KMAT sprendimas nėra įvykdytas – ginčo Motelis iki šiol nėra nugriautas, NTR registre registruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, jis yra eksploatuojamas ir naudojamas pareiškėjų.
Pažymėtina, jog KMAT įsiteisėjusiame sprendime nurodė, kad dėl neteisėtos statybos kaltos yra atsakovė Neringos savivaldybė bei jos atstovė Administracija ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovai AAD (kaip Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėja), Direkcija ir KPD (kaip Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos teisių perėmėja), todėl jos turi prievolę atlyginti neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidas.
Dėl žalos atlyginimo
Turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).
Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005, p. 338–359).
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2457/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 335–358; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.).
Vis dėlto pabrėžtina, kad pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Nors paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalą, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamas išlaidas, galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, Teismų praktika Nr. 47, 2017, p. 42–60; ir kt.).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 konstatavo, kad siekiant taikyti CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylose kai prašoma priteisti žalą dėl statybų procese sukurto ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą privalomo nugriauti turto netekimo, turi būti nustatyta esminė sąlyga, o būtent, kad yra konkreti (akivaizdi), tikra ir įrodyta bei šiuo metu gali būti realiai įvertinta žala taikant CK 6.249 straipsnio 3 dalį.
Kaip matyti iš byloje reiškiamų reikalavimų, pareiškėjai kreipėsi skundu į teismą, prašydami priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuri yra grindžiama realia jos atsiradimo tikimybe netekus teisėtai įgyto turto (CK 6.263 str.).
2013 m. lapkričio 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-909-889 atsakovai P. V. J. ir J. K. įpareigoti per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC lėšomis nugriauti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Neringoje, pastatytą pastatą – motelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotą 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovams P. V. J., J. K., neįvykdžius teismo sprendimo per teismo nustatytą terminą, leisti ieškovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Neringoje, pastatytus statinius, tame tarpe motelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotus 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę, šiems darbams reikalingas lėšas išieškant iš atsakovų Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“.
Pagal LITEKO bylos kortelės duomenis ir įrašus nustatyta, kad teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. spalio 29 d. Įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą, 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimą). Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais; pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 109 straipsnį, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismai, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą, 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimą).
Šiuo atveju būtina akcentuoti ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime Nr. KT52-N14/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“, be kita ko, nustatė, jog iš Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389, kuriuo inter alia pritarta patikslinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimui, nuostatų, taip pat iš Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1080 projekto teikimo dokumentų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 28 d. rašto Nr. (12)-D8-3377 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto“) matyti, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatos buvo koreguojamos siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas. Tačiau „atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais; tokiais sprendimais ar susitarimais, be kita ko, negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie, kaip minėta, yra privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir kuriais inter alia atitinkamų Kuršių nerijoje esančių objektų savininkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista“.
Taigi iš byloje esančių duomenų ir cituojamo teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad nėra nustatyta jokių prielaidų ir sąlygų nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, nes nėra galima nustatyti (koreguoti) teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas šioje byloje nurodomų statinių įteisinimui įstatymo nustatyta tvarka.
Liteko duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-232-991/2021 leido taikyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-909-889/2013 numatytas pasekmes, nurodydamas, kad, pagal Privalomųjų nurodymų ir teismo sprendimų priverstinio vykdymo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) teisės normų analizę, šiuos sprendimo įvykdymo veiksmus Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos gali atlikti pati ir kreipimasis į teismą dėl baudos skyrimo nėra privalomas pagal Aprašo normas, nes 2021 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2VP-232-991/2021 leisti inspekcijai pačiai nugriauti sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Neringoje, pastatytus statinius, yra įsiteisėjusi.
2023 m. balandžio 6 d. Lietuvos aukščiausiasis teismas nutartimi, kasacine tvarka išnagrinėjęs kasacinį skundą, nutarties 49 punkte konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia teisinė situacija, kai teismo sprendimu skolininkams buvo nustatytas 6 mėn. terminas kaltųjų asmenų, valstybės ir savivaldybės institucijų (Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento) lėšomis nugriauti ginčo pastatus. Jiems to nepadarius, kaltųjų asmenų lėšomis teismo sprendimą įvykdyti leista valstybės institucijai — Inspekcijai. Išieškotoja byloje yra Inspekcija, kuriai teismo sprendimu yra suteikta teisė pačiai įvykdyti teismo sprendimą, tačiau ji jo taip pat nevykdo. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms baudos skyrimas suinteresuotiems asmenims būtų nesuderinamas su CPK 771 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos baudos paskirtimi ir nepasiektų nė vieno pirmiau aptartų baudos skyrimo tikslų, nes šioje byloje nėra pagrindo kompensuoti išieškotojai (Inspekcijai) nuostolių, kylančių dėl laiku neįvykdytos prievolės, taip pat nėra pagrindo skatinti skolininkus įvykdyti prievolę, nes prievolės vykdymas perkeltų jiems neproporcingą naštą dėl sprendimo, kuris priimtas dėl valstybės institucijų kaltų veiksmų, vykdymo.
Nutarties 50 punkte taip pat pažymėta, kad vykdymo proceso tikslas yra užtikrinti greitą vykdytinų dokumentų įvykdymą ir kuo skubiau atkurti socialinę taiką, išlaikant išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šis tikslas nagrinėjamos bylos atveju gali būti pasiektas išieškotojo – Inspekcijos veiksmais, t. y. jai įvykdžius 2013 m. lapkričio 28 d. teismo sprendimą, o ne baudos skyrimu suinteresuotiems asmenims, kurie teismo sprendimais yra pripažinti sąžiningais nekilnojamojo turto įgijėjais, neatlikusiais jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su neteisėto statinio statyba. Minėtame EŽTT sprendime byloje Tumeliai prie Lietuvą nurodyta, kad neturi būti užkraunama neproporcinga finansinė našta dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą nekaltiems asmenims. Šios bylos kontekste siekis įpareigoti būtent suinteresuotus asmenis nugriauti ginčo statinius ir CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu skirti jiems baudą už šio teismo sprendimo nevykdymą, laikytinas neproporcinga finansine našta dėl klaidų, už kurias atsakingos yra valstybės institucijos.
Pareiškėjai skunde nurodo, kad žalą, pasireiškiančią nuosavybės teise priklausančio turto praradimu (Pareiškėjams nuosavybės teise priklauso pastatas – motelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, kuris pagal teismo sprendimą turi būti nugriautas) patyrė dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir to pagrindimui byloje pateikė 2023-05-12 UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ parengtą Nekilnojamojo turto pastato – motelio, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, vertinimo ataskaitą Nr.:2305/03. Vertinimas buvo atliktas siekiant nustatyti Motelio rinkos vertę. Vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad vertinamo nekilnojamojo turto – pastato – motelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Neringa, (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, vertės nustatymo dieną (2023-05-01), nustatyta lyginamuoju metodu, yra 920 000,00 Eur (devyni šimtai dvidešimt tūkstančių Eurų). Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas turto vertinimo ataskaitą parengęs turto vertintojas nurodė, kad buvo nustatyta būtent rinkoje esanti nekilnojamojo turto vertė, o ne kaina, kurią būtų galima gauti sudarius pirkimo – pardavimo sandorį.
Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje iš esmės metu pareiškėjas nurodė, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Neringoje, pastatytas pastatas – motelis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) iki šiol yra naudojamas pagal paskirtį tiek asmeninių poreikių tenkinimui, tiek pajamų gavimui. Pareiškėjas nurodė (fiksuota teismo posėdžio garso įrašu), kad jo buvusi sutuoktinė motelio patalpas nuomoja apgyvendinimo paslaugų teikimui, vykdydama individualią veiklą ir gaunamos pajamas vasaros sezono metu sudaro apie 5 - 6 tūkst. Eurų. Taipogi šios patalpos naudojamos vykdomai verslo veiklai, susitikimų su verslo partneriais organizavimui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime Nr. KT52-N14/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ yra nurodęs, kad „atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), niekas negali turėti naudos iš neteisėtų veiksmų.
Kaip jau paminėta, pagal LITEKO bylos kortelės duomenis ir įrašus nustatyta, kad teismo sprendimas, kurį vykdant statinys, už kurio praradimą siekiama žalos atlyginimo, turėjo būti nugriautas, įsiteisėjo 2014 m. spalio 29 d. ir įgijo privalomą galią, tačiau iki šiol (beveik 10 metų) yra naudojamas pagal paskirtį ir gaunamos tiek tiesioginės (nuomos), tiek netiesioginės (naudojant vykdomai verslo veiklia) pajamos. Įvertinus tai, nėra nustatyta esminė sąlyga, o būtent, kad pareiškėjams yra atsiradusi konkreti (akivaizdi), tikra ir įrodyta bei šiuo metu galima realiai vertinti žala. Nenustačius šios esminės sąlygos, nėra pagrindo taikyti CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatos ir priteisti žalą, atsirasiančią ateityje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomo įvykdymo, nugriaunat statinį.
Pareiškėjas 2024 m. vasario 9 d. teismui taipogi pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, kuriuo nurodė, kad ėmėsi iniciatyvos įvykdyti teismo sprendimą ir nugriauti Motelį savo lėšomis. 2024 metų sausio – vasario mėnesiais pareiškėjas atliko apklausą Motelio griovimo darbų rangovui parinkti: kreipėsi į Klaipėdos apskrityje veikiančias ir statinių griovimo darbais užsiimančias įmones su prašymu pateikti komercinį pasiūlymą dėl Motelio nugriovimo. Kadangi rangovas UAB „Cherry team“, lyginant su kitais rangovais, pasiūlė mažiausią Motelio griovimo ir statybinio laužo išvežimo kainą, tai 2024-02-07 tarp pareiškėjo P. V. J. ir UAB „Cherry team“ buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 1365 dėl motelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, griovimo darbų. Rangovas UAB „Cherry team“ išrašė pareiškėjui P. V. J. 2024-02-07 avansinę sąskaitą 500,00 Eur sumai, kurią pareiškėjas apmokėjo, todėl Paslaugų teikimo sutartis yra sudaryta bei galiojanti. Paslaugų teikimo sutarties priede Nr. 1 numatyta, kad paslaugų kaina yra 14 609,64 Eur, o darbų atlikimo pradžia 2024-05-15. Rangovas informavo pareiškėją, kad pradėjus griovimo darbus 2024-05-15 visi darbai turėtų būti pilnai užbaigti iki 2024-06-15.
Taigi šioje byloje susiklostė situacija, kad 2021 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-232-991/2021 leista taikyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-909-889/2013 numatytas pasekmes ir teismo sprendimą įvykdyti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, o taip pat pareiškėjas siekia įvykdyti teismo sprendimą, teikdamas tai pagrindžiančius duomenis, tuo pačiu nurodydamas, kad atliktų pastato griovimo darbų kaina bus jo patirta žala dėl valstybės institucijų tarnautojų neteisėtų veiksmų. Taigi šio ginčo nagrinėjimo metu net neaišku ar teismo sprendimą įvykdys patys pareiškėjai ar Inspekcija ir kas patirs su tuo susijusias išlaidas.
Šiame kontekste akcentuotina, kad tuo atveju, kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos įvykdymo prasme tai reiškia, kad teismui turi būti pateikti tokie įrodymai, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl tokios žalos atsiradimo ateityje. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą svarbu įvertinti tų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, kurie pagrįstų atsakovo įrodinėjamą žalą ir jos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).
Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006). Nesant vieno iš minėtų elementų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima.
Šios bylos nagrinėjimo metu nustatyti du žalos atlyginimo elementai, t. y. valstybės institucijų tarnautojų priešinga teisei veika ir priežastinis ryšys. Kaip jau paminėta šiame teismo sprendime, CK 6.249 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Ši norma taikytina kai teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu nurodė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus.
Šiuo atveju pats pareiškėjas teigia siekiantis įvykdyti teismo sprendimą ir teismo sprendimo įvykdymo išlaidas vertina kaip patirtą žalą, taip pat teismo posėdžio metu nustatyta, kad pastatas, kuris turėjo būti nugriautas pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą dar 2014 m., iki šiol yra NTR registruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, pareiškėjai juo disponuoja ir naudojasi, jis generuoja tiek tiesiogines (nuomos), tiek netiesiogines (naudojant verslo susitikimų organizavimui) pajamas, kurios vertintinos kaip pajamos, kurios iš dalies kompensuoja reikalaujamos atlyginti dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų patiriamą žalą dėl turto praradimo. Šios aplinkybės lemia tai, kad neįvykdžius teismo sprendimo ir nenugriovus statinio negali būti nustatyta realiai patiriama žala, įvertinama konkrečiu dydžiu.
Vertinant žalos atlyginimo sąlygas pagal CK 6.271 straipsnį, būtina pažymėti, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 str. 1 d.). Bendrajai civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl valstybės valdžios institucijų atsakomybei atsirasti būtini tris elementai: priešingas teisei veikimas ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veikos ir žalos.
Taigi, pagal byloje surinktus duomenis nėra galimybių objektyviai įvertinti būsimą žalą dėl pareiškėjų turto praradimo nugriaunant motelį, todėl teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 suformuota praktika, jog nesant galimybės pripažinti nurodytos žalos realų dydį, jos įvertinimas atidėtinas.
Įvertinus aukščiu išdėstytą ir šios bylos nagrinėjimo metu nustačius du žalos atlyginimo elementus, t. y. valstybės institucijų tarnautojų priešingą teisei veiką ir priežastinį ryšį, tačiau dėl aukščiau nurodytų aplinkybių negalint įvertinti žalos dydžio kaip kompensacinės priemonės būtinos atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus, pareiškėjų skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje prašo iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2783,00 Eur.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).
Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjų skundo reikalavimai netenkinami, taigi ginčas nėra išspręstas pareiškėjų naudai, todėl jiems patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Atsakovė Neringos savivaldybė taip pat pateikė prašymą iš pareiškėjų J. K. ir P. V. J. priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1753,01 Eur.
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).
Netenkinus pareiškėjų skundo, laikoma, kad sprendimas yra priimtas Savivaldybės naudai ir ji įgijo teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 47 str. 1 d.). Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, o tai, ar konkrečiu atveju yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso proceso šalies, tarp jų ir viešojo administravimo subjekto, diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1002-502/2022).
Bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus.
Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti (ir kokio dydžio) atstovavimo išlaidas viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018). Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-429-858/2015; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-395-662/2019; 2020 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-605-602/2019).
Vertinant Savivaldybės vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, atsižvelgtina į tai, jog interneto svetainės www.neringa.lt duomenimis Administracijos Teisės skyriuje dirba šeši darbuotojai, be to, Administracija nepateikė įrodymų, patvirtinančių advokato paslaugų būtinumą šioje byloje. Pagal ABTĮ 47 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatas proceso šalį administracinėje byloje gali atstovauti juridinio asmens darbuotojas ar valstybės tarnautojas, o aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas yra būtinas tik atstovaujant apeliacinėje instancijoje. Pažymėtina, jog teritorijų planavimas viena iš savarankiškų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktas). Vertinant bylos pobūdį, atsižvelgtina į tai, kad byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, galinti turėti itin reikšmingos įtakos Savivaldybės administravimo funkcijų vykdymui arba viešajam interesui, Savivaldybė yra ne kartą dalyvavusi analogiškose teisminiuose procesuose.
Savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, finansuojamas iš viešųjų finansų, taigi ir jo struktūra formuojama siekiant racionalaus viešųjų finansų panaudojimo. Kaip jau paminėta, Administracijos Teisės skyriuje dirba šeši darbuotojai, kurie ir turi užtikrinti Savivaldybės interesų tinkamą atstovavimą, tame tarpe ir teisminiuose procesuose. Savivaldybė nepateikė įrodymų, patvirtinančių išskirtinę būtinybę naudotis advokatų paslaugomis šioje byloje.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, kad nei Administracijos vidaus struktūra, nei bylos pobūdis nesuteikė pagrindo atstovavimui pasitelkti advokatus, todėl, vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi Neringos savivaldybės prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjų J. K. ir P. V. J. skundą atmesti.
Pareiškėjų J. K. ir P. V. J. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.
Atsakovės Neringos savivaldybės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėjas Remigijus Arminas