Baudžiamoji byla Nr. 2K-260/ 2011

Proceso Nr. 1-14-1-00261-2009-07  

Procesinio sprendimo kategorija

2.4.2.1 (S)                                                                                                                             

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                               2011 m. gegužės 31 d.

Vilnius

 

 

             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Jūratei Neniškienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

gynėjui advokatui Kazimierui Pėdnyčiai,

nukentėjusiajam R. P.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro R. J. ir nukentėjusiųjų M. B. ir R. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:  

 R. ir R. P. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nenustačius jų veikose nusikalstamų veikų sudėties. Nukentėjusiojo M. B. civilinis ieškinys atmestas, nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio klausimas nuosprendžiu neišspręstas.

            Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant jo dalį, kuria atmestas M. B. civilinis ieškinys, – M. B. bei R. P. civilinius ieškinius nutarta palikti nenagrinėtus.

 

 Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokurorą ir nukentėjusįjį M. B., prašiusius kasacinius skundus tenkinti, gynėją prašiusį kasacinius  skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

Ringaudas ir R. P. buvo kaltinami tuo, kad jie 2009 m. sausio 31 d., apie 02.20 val., viešoje vietoje - prie baro „Havana“, esančio Vilniuje, Šermukšnių g. 4, R. P. esant apsvaigus nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, suduodami smūgius rankomis ir kojomis M. B., padarė jam nežymų sveikatos, dėl chuliganiškų paskatų suduodami smūgius rankomis R. P., padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, be to, vandališkais veiksmais, R. P. spiriant koja į automobilio „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio Ž. G., galinį žibintą ir jį sudaužant, sugadino nukentėjusiajai priklausantį 400 Lt vertės turtą, taip bendrais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras R. Jancevičius kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes teismas nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismas aprašomojoje nutarties dalyje išdėstė nukentėjusiųjų, liudytojų, išteisintųjų parodymus, juos įvertino, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl nukentėjusiųjų ir dalies liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, o išteisintųjų ir liudytojo A. K. parodymai vertinami kaip atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Taigi, prokuroro manymu, teismas, vertindamas įrodymus, apsiribojo vidiniu įsitikinimu, kuris nebuvo pagrįstas byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu. Iš nutartyje išdėstytų nukentėjusiųjų R. P., M. B. bei Ž. G. parodymų, nors ir nesant jų analizės, prokuroro manymu, galima suprast, kad teismas pripažino juos nenuosekliais dėl to, jog kiekvienos apklausos metu jie skirtingai aiškino kai kurias įvykio aplinkybes, tačiau teismas, prokuroro įsitikinimu, neatkreipė dėmesio į tai, kad apie esmines aplinkybes minėti asmenys davė vienodus parodymus. Nukentėjusysis R. P. nuosekliai tvirtino, kad konfliktą pradėjo kaltinamieji, kurie be jokios priežasties naudojo fizinį smurtą, be to, jis matė, kaip R. P. išdaužė automobilio žibintą. Nukentėjusysis M. B. nurodė, kad konflikto jis nepradėjo, prasilenkdamas su asmeniu su „dredais“, pajuto smūgį, po kurio prarado sąmonę; kas ir dėl ko jį sužalojo, nurodyti negalėjo. Nukentėjusioji Ž. G. parodė, kad nematė, kas ir kodėl pradėjo konfliktą, bet patį konfliktą matė, be to, pajuto smūgį į galinę automobilio dalį, po kurio pamatė, jog išdaužtas automobilio žibintas. Liudytojas A. D., anot prokuroro, skirtingai, nei nurodė teismas, apie įvykio aplinkybes davė parodymus, kurie nesiskiria nuo kitų liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų ir juos patvirtina.  Jis matė ateinančius abu kaltinamuosius, kurių jaunesnis be jokios priežasties trenkė M. B., po to abu kaltinamieji puolė R. P. , o vėliau R. P. išdaužė automobilio žibintą. Teismas, prokuroro įsitikinimu, netinkamai vertino ir liudytojo A. M. parodymus, nes konstatavo, jog jo parodymai nepatvirtina kaltinamųjų kaltės, kadangi liudytojas nematė svarbių įvykio aplinkybių. Tačiau, prokuroro teigimu, įrodymais yra tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis), o šis liudytojas nurodė, kad pirmą smūgį M. B. be jokios priežasties sudavė R. P.. Nepaisant viso to, teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti, neatliko įrodymų tyrimo, iš esmės netyrė ir nevertino dalies byloje esančių duomenų, turinčių reikšmės konstatuojant faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaltinamųjų parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra nepaneigti, tačiau nenurodė jokių tokios išvados motyvų, neatskleidė kaltinamųjų parodymų turinio. Apie kaltinamųjų parodymų nuoseklumą sprendė tik iš jų dalies – apie tai, kad abu paaiškino, jog R. P. paprašė tėvo ateiti jo pasitikti prie klubo ir kad R. P. prieš įvykį skambino liudytojui A. K.. Teismas nemotyvavo, kodėl tiki būtent kaltinamųjų parodymais, iš kurių seka, jog pirmas be priežasties smūgį sudavė R. P., neargumentavo ir to, kodėl nevertina ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų duotų prieštaringų paaiškinimų, kad nematė, kas prieš juos naudojo fizinį smurtą. Be to, teismas, spręsdamas apie R. P. parodymų patikimumą, netyrė byloje esančio susitaikymo protokolo, kuriame parašyta, jog šis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Apie liudytojo A. K. parodymų nuoseklumą teismas sprendė tik iš tų aplinkybių, kad šis matė muštynes, tačiau nematė, kas išprovokavo konfliktą. Tačiau teismas nekreipė dėmesio į tai, kad A. K. iš pradžių nurodė P. iki įvykio nepažinojęs, tik matęs konfliktą, juos atsitiktinai susitikęs kitą dieną ir davęs savo telefono numerį, gi vėliau teigė, kad pažįsta kaltinamuosius, R. P. jau apie 10 metų, o teisminio nagrinėjimo metu pareiškė dar ir tai, kad prieš pat įvykį R. P. jam skambino, kad eina pasitikti sūnaus, o vėliau jis matė, kaip septyniese šį spardo. Teismas, anot prokuroro, nesiaiškino, kodėl liudytojas pakeitė parodymus ir kokią reikšmę tai turi vertinant kaltinamųjų parodymų patikimumą. Kita vertus, pripažinęs, jog kaltinamieji nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau nusikalstama veika padaryta, teismas privalėjo pranešti prokurorui, jog galimai veiką padarė kitas asmuo, tačiau to nepadarė.

Nukentėjusieji M. B. ir R. P. kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartį pakeisti – pripažinti R. ir R. P. kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, taip pat patenkinti civilinius ieškinius. Skunde nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu liudytojai A. D., T. O. ir P. S. nurodė, jog matė, kaip R. P. spyrė į automobilio žibintą ir jį sudaužė. Kad buvo išdaužtas automobilio žibintas patvirtino ir tiesiogiai šį įvykį matę R. P. bei Ž. G.. Be to, R. P. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Vilniaus apygardos teismas nutartyje nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. P. galėjo suduoti smūgius nukentėjusiesiems dėl asmeninių paskatų, tačiau ir tokių R. P. veiksmų nekvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Be to, pagal teismų praktiką veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-75/2005, 2K-324/2005, 2K-716/2007). Byloje, anot nukentėjusiųjų, nustatyta, kad Ringaudas ir R. P. tyčia sudavė smūgius nukentėjusiesiems ir kūno sužalojimai užfiksuoti Teismo medicinos specialisto išvadose, iš kurių matyti, kad M. B. padarytas nesunkus sveikatos sužalojimas. Kadangi smūgius sudavė be jokios priežasties, tai tokie kaltinamųjų veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą veiką. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas, nukentėjusiųjų įsitikinimu, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai ir prieštaringai vertino byloje surinktus įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas tik atkartojo pirmosios instancijos teismo išvadas ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Teismai nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamųjų parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, ir nepagrįstai šiais prieštaringais kaltinamųjų bei liudytojo A. K. parodymais rėmėsi. Taigi teismai turėjo pripažinti kaltinamuosius kaltais padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas veikas bei patenkinti civilinius ieškinius.     

Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiųjų kasaciniai skundai tenkintini iš dalies

           

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

 

                      BPK 255 straipsnio 1 dalis numato, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.                                       BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šios  įstatymo nuostatos  apibrėžia ne tik bylos proceso pirmosios instancijos teisme bei bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, tačiau ir nustato teismui pareigą išnagrinėti visas nusikalstamas veikas dėl kurių byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje bei apeliacinio skundo argumentus, kurie yra reikšmingi teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui.

                      Ikiteisminio bylos tyrimo metu R. P. ir R. P. buvo kaltinami padarę veikas numatytas BK 284 straipsnio 1 d., ir 138 straipsnio 2 d. 8 p. Pagal šiuos kaltinimus byla buvo nagrinėjama ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas išteisino kaltinamuosius, pripažinęs, jog jų veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 d. ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sudėties. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai  savo išvadą dėl išteisinimo pagal minėtas veikas grindė tuo, jog nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad išteisintieji pradėjo konfliktą su nukentėjusiais, sutrikdė  viešąją tvarką, todėl pripažino, jog išteisintųjų veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų. Kartu teismai, nors ir nepateikdami  argumentų,  išteisino   dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo R. P., nenurodydami kokiu įstatyminiu pagrindu išteisina Ringaudą ir R. P. pagal šį kaltinimą. Apeliaciniuose prokuroro ir nukentėjusiųjų M. B. bei R. P. skunduose buvo išdėstyti argumentai, kuriose ginčijamos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo bei  Ringaudo ir R. P. išteisinimo pagal minėtus kaltinimus. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose yra konstatuota, jog 2009-01-31, apie 02.20 val., prie baro ‚Havana“ kilo konfliktas tarp išteisintųjų ir nukentėjusiųjų, kurio metu buvo panaudotas smurtas. Taip pat nurodyta, jog tiek nukentėjusieji, tiek ir išteisintieji tarpusavio konflikto metu patyrė atitinkamus kūno sužalojimus, tačiau  toliau apeliacinės instancijos teismas nutartyje   nepateikia analizės ir  teisinio vertinimo dėl R. P. ir M. B. padarytų kūno sužalojimų ir kas šiuos sužalojimus  padarė. Išteisinimo motyvai dėl šio kaltinimo  pagrįsti  tik konflikto motyvų analize ir bylos  duomenų dėl chuliganiškų paskatų vertinimu,  taip nepagrįstai susiaurinant  bylos teisminio nagrinėjimo ribas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvų kokiu teisiniu pagrindu Ringaudas ir R. P. išteisinti pagal kaltinimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo R. P. bei nežymaus sveikatos sutrikdymo M. B. Taigi teismas, koncentravęs visus argumentus į į chuliganiškų paskatų vertinimą neatsižvelgė į sukeltus padarinius (objektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį) ir jų neįvertino.  Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra argumentų ir motyvų dėl būtinosios ginties ar kitų aplinkybių, kurios šalintų atsakomybę pagal šiuos kaltinimus. Tai rodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo esminius apeliacinių skundų argumentus. Ši aplinkybė sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą apeliacinio proceso baigiamąjį sprendimą.

Didelė dalis prokuroro ir nukentėjusių  kasacinių skundų argumentų yra skirti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktam  bylos aplinkybių nagrinėjimui bei bylos proceso metu gautų duomenų  patikimumo  vertinimui. Kolegija šių klausimų nesvarsto, nes išvados dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais ir bylos aplinkybių vertinimo, turi būti padaryti   iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka,  išnagrinėjant ir įstatymo nustatyta tvarka įvertinant visus bylos proceso metu gautus  duomenis. Dėl paminėtų argumentų  byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka pagal visus apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.

 

                      Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 p.,

 

n u t a r i a:

 

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

 

Teisėjai:

                                                                                                                   Vladislovas Ranonis

 

 

                                                                                                                   Gintaras Goda

 

 

                                                                                                                  Alvydas Pikelis