Administracinė byla Nr. A-549-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00332-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą        pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–5) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. sausio          mėn. pabaigos (tiksli data nenurodyta) Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose jis buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis suėmimo sąlygomis. Teigė, jog    areštinės kameros įrengtos rūsyje. Kamerų langai dėl juose esančių fiksatorių atsidaro tik iki 10 cm, jose nebuvo pakankamo apšvietimo. Kameros buvo perpildytos, todėl tapdavo irzlus, nervingas. Pareigūnai su suimtaisiais elgėsi nežmoniškai. Kamerose nebuvo sąlygų sanitariniu mazgu naudotis privačiai. Toks privatumo neturėjimas jam darė gėdą ir žemino jo orumą. Dėl laikymo rūsyje patyrė didžiausius nepatogumus, o pareigūnų elgesys kėlė emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą (b. l. 10–11, 23–25) prašė taikyti senaties terminą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. sausio 29 d. Nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2009 m. rugpjūčio 6 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 25, kurios plotas – 11,25 kv. m; nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. rugpjūčio 11 d. – dviese kameroje Nr. 19, kurios plotas – 10,50 kv. m; nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. – dviese          14,85 kv. m ploto kameroje Nr. 26, o po to iki 2009 m. spalio 2 d. – trise. Nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas ir dar du asmenys buvo laikomas kameroje Nr. 26, kurios plotas – 14,85 kv. m; nuo 2009 m. lapkričio 14 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. – trise kameroje Nr. 15, kurios plotas – 19,59 kv. m; nuo 2009 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. – keturiese kameroje Nr. 15, kurios plotas – 19,59 kv. m; nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. sausio 12 d. – trise kameroje Nr. 26, kurios plotas – 14,85 kv. m; nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2010 m. sausio 29 d. – keturiese kameroje Nr. 9, kurios plotas – 11,70 kv. m. Pažymėjo, kad areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydį ginčo laikotarpiu reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus     ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pripažino, kad ši norma buvo pažeista, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9 nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2010 m. sausio 29 d. Sprendžiant dėl pareiškėjo laikymo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygų, taikytinos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos      norma HN 37:2009) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės       kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios    paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. 2005 m. atlikus Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės antrojo korpuso remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įtvirtinti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Atkreipė dėmesį, jog kapitališkai neremontuojamoms areštinėms kitokio sanitarinio mazgo įrengimo areštinės kamerose Lietuvos higienos norma HN 37:2009 nenumato. Remiantis Taisyklių 10.2 punktu, policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama uždengti kameros durų stebėjimo langelį, atlikti kitus veiksmus, trukdančius stebėti kameroje laikomų asmenų elgesį. Remdamasis tarnybiniame pranešime pateikta informacija, nurodė, kad pareigūnai pro langelį mato visą kamerą, išskyrus prie kamerų durų kampuose esančius sanitarinius mazgus. Pažymėjo, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tamsiuoju metų laiku, todėl ir natūralios šviesos pro langus patekdavo mažiau. Pabrėžė, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje įrengtas apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 keliamus reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas areštinėje, skundų dėl laikymo sąlygų neteikė. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 5 metams nuo buvimo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie pažeidimą, taip pat neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti bei nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. CK 1.131 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties termino pabaiga  iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pažymėjo, jog toks ilgas delsimas kreiptis į teismą leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai nebuvo tokie stiprūs, kad juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška, o pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas turtinės naudos.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu (b. l. 56–60) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų policijos įstaigos veiksmų neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų areštinės kamerose, atlyginimo.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra tai, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Toks subjekto ypatumas lemia,     kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, jog viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos    (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).

Teismas taip pat pažymėjo, jog, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė, įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad, nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo,    tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, jog jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su jo laikymu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. sausio 29 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateikti duomenys šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę patvirtino. Pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė 2015 m. rugsėjo 14 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams po to, kai buvo konvojuotas iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai           šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuotinas senaties          terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas pažymėjo, jog, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015). Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, sprendžiama vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgus į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas, išanalizavęs skundo turinį ir teismo posėdyje pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu, kai, jo vertinimu, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir taip galbūt pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo ir turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus. Pažymėjo, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK užtikrino asmenims galimybę, remiantis šio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, ginti pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal pareiškėjų skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Teismo vertinimu, nuo paties pareiškėjo valios ir apsisprendimo priklausė, kokį elgesio modelį jis pasirinks, t. y. ar, būdamas rūpestingas ir aktyvus, nedels ir per CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą sieks įstatymo nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ir įstatymo saugomus interesus, ar elgsis aplaidžiai, neapdairiai ir taip praleis nurodytą ieškinio senaties terminą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipimąsi į teismą, praleidus trejų metų senaties terminą, grindė aplinkybe, jog jam nebuvo suteikta informacija apie jo teises. Tokia pareiškėjo nurodyta aplinkybė pripažintina nesvarbia senaties termino praleidimo priežastimi. Tokio nurodyto pobūdžio priežasčių vertinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos           9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1319-442/2015, 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1998-662/2015). Teismas pažymėjo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę ar laikomi kardomojo kalinimo vietose, turi teisę kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal laisvės atėmimo vietą dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo. Pareiškėjas duomenų, kad jis, ketindamas apginti, jo teigimu, galbūt pažeistas teises, būtų aktyviais veiksmais siekęs pasinaudoti šia teise ir gauti teisinę informaciją ar konsultaciją, nepateikė. Įvertinęs pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už 2009 m. rugpjūčio 5 d.–2010 m. sausio 29 d. laikotarpį atlyginimo. Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, ir, esant atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato reikalavimui, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą taikomas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas atmetamas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 65) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Europos teisę žalai (turtinei ir neturtinei), atsiradusiai dėl valstybės institucijų kaltės (neteisėtų veiksmų), senaties terminas netaikomas. Lietuvos valstybė nesuteikia kalinamiems asmenims jokios informacijos apie jų teises. Pažymi, jog skundžiamas laikotarpis yra nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. sausio 29 d. Šiuo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta   Lietuvos higienos norma HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, pagal kurią jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. Teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą, nors atsakovas pripažino, kad buvo pažeistos jo teisės. Atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Akivaizdu, kad valstybės tarnautojai (pareigūnai) piktnaudžiauja savo pareigomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71–72) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundžiamus argumentus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjui beveik visą sulaikymo laikotarpį ploto teko ne mažiau nei nustatyta teisės aktais. Minimalaus sulaikymo kamerų ploto pažeidimas sukelti ypatingai stiprių išgyvenimų pareiškėjui negalėjo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių praleistam senaties terminui atnaujinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės dėsto tuos pačius argumentus, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teisme. Į visus pareiškėjo argumentus atsakyta teismui pateiktuose atsiliepimuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda,   jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus     šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamos administracinės bylos ypatumas pasireiškia tuo, kad (kaip matyti iš  pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo) Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia, be kita ko, nuorodomis į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas (draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis), kurios, jo teigimu, buvo pažeistos nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. sausio mėn. pabaigos, laikant jį Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. sausio 29 d. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo buvimo Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate periodas (laikotarpis) nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojamas (ši aplinkybė yra patvirtinta byloje esančiais įrodymais), taip pat pažymėtina, kad į teismą su šiuo skundu pareiškėjas kreipėsi 2015 m. rugsėjo 14 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams po to, kai buvo konvojuotas iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje                    Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje                   Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo           (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. sausio 29 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y.  jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas, iš esmės teigdamas, kad senaties institutas nėra numatytas Konvencijos, todėl nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Kolegija pažymi, kad pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai, pagal savo pobūdį, negali būti tapatinami su konkrečiais senaties termino praleidimo priežasčių svarbumą patvirtinančiais įrodymais, nes, pirma, jų atsiradimo (pareiškėjo nurodyto suvokimo apie tam tikrus pažeidimus) laike aspektu jie neturi ieškinio senaties instituto taikymui būtino apibrėžtumo, antra, jie kertasi su Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl įstatymo nežinojimo reikšmės.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 14 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už visą jo nurodytą laikotarpį.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio          2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT        2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jam nebuvo suteikta informacija apie jo teises. Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) šiuo atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo paduotą skundą     (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė