Civilinė byla Nr. 2A-102-280/2016

              Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03903-2013-4

              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              2.6.2.4.3; 2.6.2.8; 2.5.10.2.4.2; 3.3.1.14; 3.3.1.21

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 5 d.

Panevėžys

(duomenys neskelbtini) apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės, Laimanto Misiūno,

              viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-255-828/2015 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui R. S., trečiajam asmeniui BAB bankas „Snoras“ pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, neturtinės žalos priteisimo, ir

n u s t a t ė:

I. I. S. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė nutraukti jos ir atsakovo R. S. santuoką dėl atsakovo kaltės, priteisti jai 2896,20 Eur neturtinę žalą, padalinti santuokoje įsigytą nekilnojamąjį turtą ieškinyje nurodytu būdu - sutuoktinių turtą priteisti atsakovui, o ieškovei priteisti 27297,84 Eur kompensaciją, skolą trečiajam asmeniui AB bankas „Snoras“ priteisti atsakovui bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu negyvena nuo 2010 m. gruodžio 7 d. dėl atsakovo konfliktiško būdo, nebeištverdama atsakovo psichologinio ir fizinio smurto. Dėl atsakovo R. S. žeminančio, nelojalaus elgesio ieškovė patyrė gilius emocinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus ir kt. Patirtą neturtinę žalą vertina 2896,20 Eur suma. Nurodo, kad santuokos metu įgijo nekilnojamąjį turtą, t.y. atliko atsakovui priklausančios namo dalies, esančios  (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, ir padidino naudingą plotą šeimai gyventi. Už namo pagerinimą prašo priteisti jai 21288,23 Eur kompensaciją. Ieškovė nurodo, kad santuokoje įgytas 7 transporto priemones atsakovas pardavė, todėl prašo ½ parduotų automobilių vertės 1201,92 Eur priteisti ieškovei, padalinti santuokoje įgytas neišregistruotas transporto priemones 492,35 Eur vertės bei ieškinyje nurodytą kilnojamąjį turtą bendros 6429,56 Eur vertės. Ieškovė nurodė, kad atsakovas su banku sudarė klasikinę vartojamąją paskolos be užstato sutartį, kurios pagrindu atsakovui suteiktas 20 000,00 Lt kreditas. Atsakovas gautą kreditą panaudojo savo asmeniniams poreikiams, todėl šią prievolę prašo laikyti asmenine atsakovo prievole.

Trečiasis asmuo BAB bankas „Snoras“ prašė ieškiniu priteisti iš atsakovo R. S. 2126,67 Eur skolą, 12 proc. dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad atsakovas su trečiuoju asmeniu 2011-05-12 sudarė vartojamosios paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteikta paskola 2007-08-30 sudarytos klasikinės paskolos be užstato įsiskolinimui dengti. Paskola suteikta asmeniškai atsakovui, todėl laiko, kad tai yra asmeninė atsakovo prievolė. Sutartį nutraukus, atsakovas turi grąžinti paskolą.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 576, tarp I. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) nutraukė dėl R. S. kaltės.

Priteisė I. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Padalino sutuoktinių turtą: priteisė R. S., asmeninės nuosavybės teise natūra šį turtą: 55/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); savos gamybos transporto priemonę (priekabą), v.n. (duomenys neskelbtini), 50 Eur vertės, transporto priemonę (priekabą) SKIF M, v.n. (duomenys neskelbtini), 150 Eur vertės, transporto priemonę (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini) 250 Eur vertės, minkštus svetainės baldus, 300 Eur vertės, sekciją, 250 Eur vertės, židinį - krosnelę, 250 Eur vertės, lovą, 300 Eur vertės, valgomojo komplektą (stalą ir kėdes), 350 Eur vertės, indaują, 300 Eur vertės, sofą-lovą, 200 Eur vertės, kilimus (4 vnt.), bendros 150 Eur vertės, lovas (2 vnt.), bendros 200 Eur vertės, vonią, 150 Eur vertės, dviejų vonios kambarių baldus, bendros 200 Eur vertės, skalbimo mašiną „Upo“, 200 Eur vertės, svetainės, koridoriaus ir miegamojo užuolaidas, bendros 400 Eur vertės, lauko židinį, 100 Eur vertės, krosnelę STAR, 150 Eur vertės, metalinį garažą, 50 Eur vertės, revolverį „Arminus HW5“, Nr. (duomenys neskelbtini), 50 Eur vertės, šautuvą „Winchester 1300“, Nr. (duomenys neskelbtini), 100 Eur vertės; I. S., iš R. S., priteisė 16 500 Eur piniginę kompensaciją už R. S. tenkančią didesnę bendro turto dalį.

Pripažino, kad paskolos gavėjo prievolės pagal 2011-05-12 sudarytą vartojamosios paskolos sutartį Nr. KV20100602P9976441 tarp AB bankas „Snoras“ ir atsakovo yra asmeninės R. S. prievolės. Priteisė I. S. iš R. S. 1 523,33 Eur  bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškovės I. S. ieškinį atmetė.

Teismas tenkino trečiojo asmens BAB bankas „Snoras“ ieškinį visiškai. Priteisė trečiajam asmeniui BAB bankas „Snoras“, k. 112025973, iš atsakovo R. S., 2 126,67 Eur skolą, 12 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2013 m. birželio 11 d. (bylos iškėlimo teisme) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas priteisė valstybei iš I. S. 20,12 Eur, iš R. S. - 94,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs liudytojų ir šalių paaiškinimus, nustatė, kad atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas. Jis, būdamas neblaivus, negerbdamas sutuoktinės, nevaldydamas emocijų, nepagrįsto pykčio, kėlė konfliktus, naudojo tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą prieš ieškovę. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ir ieškovė yra kalta dėl santuokos iširimo, teismas konstatavo, jog šalių santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės. Įvertinęs minėtas aplinkybes bei tai, jog dėl atsakovo veiksmų pablogėjo ieškovės sveikata, ir atsižvelgdamas į atsakovo sveikatos būklę, jo turtinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, ieškovės prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisė 1500 Eur neturtinės žalos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1982-01-22 dovanojimo sutarties pagrindu atsakovas įgijo 18/100 dalių gyvenamojo namo, bei kitų inžinierinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Šalims gyvenant kartu gyvenamasis namas buvo remontuojamas ir rekonstruojamas iš bendrų sutuoktinių lėšų. Atlikta rekonstrukcija ir remontas lėmė, kad pagal 1997-12-24 sutartį atsakovui buvo perskaičiuota nurodyto turto dalis ir nustatyta, kad atsakovui priklauso 55/100 gyvenamojo namo dalys. Teismas konstatavo, kad santuokos metu atsakovui priklausanti gyvenamojo namo dalis buvo iš esmės pagerinta sutuoktinių lėšomis, todėl nurodytą turtą pripažino bendrąją jungtine nuosavybe. Konstatavęs, kad 55/100 gyvenamojo namo dalis negali padalinta dėl jos pobūdžio, bei konfliktiškų šalių santykių, natūra šį turtą priteisė atsakovui, o ieškovei- piniginę kompensaciją. Nustatęs, kad  šio turto vertė 27803,52 Eur, teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prisidėjimą asmeniniu turtu, bei atsakovo sveikatos būklę, nukrypo nuo lygių dalių principo ir ieškovei iš atsakovo priteisė 12000,00 Eur kompensaciją už jai tenkančia namo dalį.

Ieškovė įrodė, kad ieškinyje nurodytą kilnojamąjį turtą įgijo santuokos metu. Nustatęs, kad ieškovės nurodytą turtą valdo atsakovas,  teismas jam turtą priteisė natūra, o ieškovei 2000,00 Eur kompensaciją.

Ieškovės reikalavimą priteisti vonios kambario plyteles, kietojo kuro krosnį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Nustatęs, kad santuokos nutraukimo bylos iškėlimo metu, šalims gyvenant atskirai ir nebevedant bendro ūkio, atsakovas pardavė septynias transporto priemones be ieškovės sutikimo, dalies lėšų ieškovė negavo, todėl už bendros sutuoktinių nuosavybės sumažinimą iš atsakovo teismas ieškovei priteisė ½ dalį parduoto turto (automobilių) vertės – 1000,00 Eur. Nustatęs, kad iš bendrų sutuoktinių lėšų dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi sutuoktiniai ir kuriuo po santuokos nutraukimo naudosis tik atsakovas, buvo išklota trinkelėmis (darbų ir medžiagų vertė – 3185,82 Eur), iš atsakovo ieškovei priteista 1500,00 Eur kompensacija, atsižvelgus į tai, kad ieškovė kurį laiką naudojosi pagerinimu. 

Atsakovas ir trečiasis asmuo 2011-05-12 sudarė vartojamosios paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteikta paskola 2007-08-30 sudarytos klasikinės paskolos be užstato įsiskolinimas dengti. Paskola pagal 2011-05-12 sutartį buvo suteikta asmeniškai atsakovui, po to kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, nebetenkino šeimos poreikių. Nesant duomenų, kad 2007-08-30 paskola buvo skirta šeimos poreikiams tenkinti, bei įrodymų patvirtinančių apie prievolės įvykdymą, teismas priteisė trečiojo asmens prašomą 2126,67 Eur skolos sumą ir 12 proc. palūkanas iš atsakovo.

A. R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - priimti apelianto priešieškinį, jį tenkinti, o atsakovės ieškinį atmesti; apklausti apeliaciniame skunde nurodytus liudytojus; priimti naujus įrodymus – inventorinės bylos kopiją, mokėjimo kortelės sutarties kopiją, priešieškinį, bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai išaiškino materialinės ir procesinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės, nukrypo nuo LAT formuojamos  teismų praktikos ir tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Atsakovas pažymėjo, teismas nepagrįstai atsisakė priimti 2015-02-25 pateiktą priešieškinį, kuriuo jis prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, o santuokoje įgytą turtą padalinti pagal priešieškinyje nurodytą tvarką, nors atsakovas jį pateikė laiku, t.y. praėjus mėnesiui nuo ieškovės patikslinto ieškinio pateikimo. Teismas savo atsisakymo nemotyvavo ir taip pažeidė teisinės gynybos, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei rungimosi, šalių lygiateisiškumo principus. Nurodo, kad CPK 143 str. 3 d. akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijai, jos 29-30 straipsniams, 109-110 straipsniams, nes suteikia teismui teisę formaliais pagrindai atsisakyti priimti priešieškinį, taip pažeidžiant asmens ne tik procesines, bet ir konstitucines teises. Apelianto nuomone, teismas privalėjo civilinės bylos nagrinėjimą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį teismą, siekiant išsiaiškinti, ar CPK  143 str. 3d. neprieštarauja LR Konstitucijai ir kitiems įstatymams, tačiau to nepadarė.

Teismas santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės, nors įrodymų byloje apie atsakovo fizinį smurtą ieškovės atžvilgiu nėra. Atsakovo kaltę teismas pripažino atsižvelgęs tik į suinteresuotų liudytojų paaiškinimus, kurie realiai apie atsakovo naudojamą fizinį ir psichologinį smurtą girdėjo iš ieškovės. Atsakovo teigimu, santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes šeimą paliko ji ir išėjo gyventi pas kitą vyrą, tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino.

Apeliantas sutinka su byloje nustatyta aplinkybe, kad namas buvo rekonstruotas ir po rekonstrukcijos jo dalis padidėjo nuo 18/100 iki 55/100, tačiau dalinant šį turtą teismas visiškai nevertino byloje esančių įrodymų, nenustatė esmingų bylai aplinkybių bei neatskleidė bylos esmės. Teismas teisingai padalino turtą, natūra jį priteisdamas atsakovui,   pagrįstai nukrypo nuo dalintino turto lygių dalių principo, tačiau neteisingai atliko įgyto turto - gyvenamojo namo dalių paskaičiavimą, kadangi iš teismo nurodytos dalies turi būti išminusuota atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo dalis – 18/100 namo dalių. Tokiu būdu liktų dalintinos tik 37/100 gyvenamojo namo dalys, nes kita dalis atsakovui priklauso nuosavybės teise pagal paveldėjimo teisės liudijimą. Teismas neteisingai įvertino dalinamo turto dalį ir ieškovei priteisė per didelę kompensaciją, kuri, atsakovo paskaičiavimu, turėtų būti  tik 7 450,34 Eur. Teismas, nepriimdamas į bylą inventorinės namo bylos, taip pat tinkamai nenustatė namo dalies rekonstrukcijos aplinkybių. 1981 m. ,kuomet buvo išduotas leidimas rekonstruoti namą, sutuoktiniai buvo jauni, savo pinigų neturėjo, todėl rekonstrukcija buvo atlikta atsakovo tėvų lėšomis. Rekonstruojamo namo bendras plotas 1983-03-25 inventorizacijos duomenimis – buvo 182,89 kv.m. Ir tik vėliau, tęsiant namo dalies rekonstrukciją, buvo pasiektas namo dabartinis plotas 253,93 kv.m. Santuokoje rekonstruoto namo dalis padidėjo tik 30 kv. m., iš kurios atėmus 18/100 atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančią dalį, dalintinas plotas 6,14 kv.m. Todėl iš santuokoje įgyto turto, atsakovas ieškovei turėtų kompensuoti tik 3101,36 Eur.

Kietas kuras, kuris iki teismo sprendimo priėmimo seniai buvo sunaudotas, todėl į namo dalį kilnojamas turtas kaip kuras negalėjo būti įskaičiuotas ir šis ieškovės reikalavimas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Ieškovė, nuo 2010 m. negyvendama name, neprisidėjo prie namo išlaikymo ir priežiūros, namą reikėjo apkūrenti šaltuoju metu laiku. Teismui nepriėmus atsakovo priešieškinio, jis negalėjo pareikšti reikalavimų dėl piniginės kompensacijos priteisimo iš ieškovės už minėtą laikotarpį.

Teismas neteisingai įvertino parduotų automobilių vertę. Atsakovas pateikė pirkimo-pardavimo sutartis, kuriose buvo nurodytos automobilių pardavimo kainos. Teismas, nesant kitokių įrodymų, nepagrįstai nustatė, kad parduotų automobilių vertė yra ženkliai didesnė, nei nurodyta pirkimo pardavimo sutartyse. Todėl priteistos ieškovei kompensacijos dydis yra nepagrįstas. Teismui nepriėmus priešieškinio, neteisingai nustatyta santuokoje įgyto kilnojamojo turto vertė, todėl neteisingai priteista ieškovei tenkanti kompensacija už kilnojamąjį turtą. Nesant duomenų apie kilnojamojo turto vertę, teismas galėjo atsižvelgti į ieškovės ir atsakovo priešieškinyje nurodyto turto verčių vidurkį, kas atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Teismas nepagrįstai pripažino dalį negrąžintos BAB „Snoras“ skolos atsakovo asmenine prievole. Ieškinyje kreditorius neteisingai rašo, kad 2011-05-12 vartojimo paskolos sutartis buvo sudaryta 2007-08-30 paskolos sutarties įsiskolinimui dengti, nes paskola buvo sudaryta ne 2007-08-30, o 2010-06-22 paskolos įsiskolinimui dengti. Kadangi 2011 m. gegužės 12 d. atsakovas su ieškove kaip šeima kartu nebegyveno ir nebevykdė prievolės dengti 2010-06-22 paskolos, atsakovas 2011-05-12 sudarė vartojamąją paskolą, kurią padengė savo su  ieškove   sudarytą    šeimos    reikmėms    vartojimo paskolą. Teismas, nagrinėdamas bylą, šių aplinkybių nevertino ir apie tai nėra visiškai nieko pasakyta.

Teismas, atsisakydamas priimti atsakovo pateiktą priešieškinį, kitus rašytinius įrodymus, apklausti liudytojus, pažeidė atsakovo teisę į gynybą, neištyrė įrodymų viseto.

Atsakovas teikia apeliacinės instancijos teismui rašytinius įrodymus, bei priešieškinį, prašo juos priimti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pirmosios instancijos teismas visų aplinkybių byloje neišsiaiškino, byla nagrinėjama ilgą laiką, todėl mano, kad tik žodinio proceso tvarka būtų tinkamai nustatytos visos bylos aplinkybės.

I. I. S. atsiliepimu prašo R. S. apeliaciniu skundą atmesti, (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2015-06-16 sprendimą palikti nepakeistu ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo priešieškinį. Ieškovė teismui ieškinį pateikė 2013 m. atsakovas pirmąjį priešieškinį pateikė - 2014 metais, antrąjį 2015 m. vasario mėnesį, t.y. praėjus beveik dviems metams po ieškinio pateikimo, nors apeliantas nurodė, jog jis savalaikiai pateikė priešieškinį, tačiau užsitęsus procesui dėl atsakovo nesąžiningo bylos vilkinimo, prašant atidėti bylos nagrinėjimą, keičiant atstovus byloje, vėliau eilę kartų šalinant teisėją ir teismą, teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti priešieškinį dėl nesavalaikio jo pateikimo bei tiesioginio bylos vilkinimo. Praėjus daugiau nei pusantrų metų laiko tarpui po to, kai buvo priimta teismo nutartis bylą nagrinėti teisme, atsakovo pareikštas priešieškinys, nesant ieškovės sutikimo, teismui pripažinus, kad priešieškinio pareiškimas užvilkins bylos nagrinėjimą, buvo nepriimtas teisėtai.

              K. K. straipsniams prieštarauja atsakovo nurodyta teisės norma ir kokie yra kreipimosi į Konstitucinį teismą pagrindai atsakovas nenurodė. Be to, atsakovas viso proceso metu prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl CPK 143 str. 3 d. prieštaravimo Konstitucijai nepareiškė. Taigi, apeliaciniame skunde apeliuoti į paties apelianto pirmos instancijos teisme neįgyvendintas ir neinicijuotas teises, nėra pagrindo. Atsakovui imperatyvi teisės norma draudžia kelti naujus reikalavimus apeliacinės instancijos teisme, o atsakovo pateiktas priešieškinys negalėtų būti svarstomas ir vertinamas.

              Nurodo, kad teismas pagrįstai santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės. Ieškovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovo kaltės dėl santuokos nutrūkimo patvirtino liudytojai patys matę atsakovo netinkamą elgesį su ieškove, nepagrįstus jo kaltinimus sutuoktinei arba girdėję apie tai iš jos. Liudytoja E. M. (šalių dukra) patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes. Nors atsakovas šias aplinkybes neigia, tačiau, teismas vertino, kad nesiremti šiais įrodymais nėra pagrindo, jie atitinka vieni kitus, nėra esmingai prieštaringi. Nesant duomenų, kurie patvirtintų apie galimą ieškovės kaip sutuoktinės pareigų pažeidimą -neištikimybę, sutuoktinio negerbimą (negrįžtant namo naktimis, nepaaiškinant to priežasčių, nenurodant buvimo vietų), atsakovo paaiškinimus  laikė nepagrįstais, nenustatęs ieškovės kaip sutuoktinės esminio pareigų pažeidimo, santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės. Teismas konstatavęs, kad šalių santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės, jam iš esmės pažeidus sutuoktinio pareigas, nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245 - 6.250 str., 6.263 str.), teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, jog dėl sutuoktinio pareigų pažeidimo ir santuokos nutraukimo, kaip tokio atsakovo elgesio pasekmės, ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, t.y. neturtinę žalą. Šią žalą kaip kaltas dėl santuokos iširimo privalo atlyginti atsakovas, todėl pagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė 1500 Eur kompensaciją.

Teismas nustatė, jog atsakovui asmeninės nuosavybės teise 1982-01-22 dovanojimo sutarties pagrindu priklausė 18/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 18/100 kitų inžinierinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Santuokos metu gyvenamasis namas buvo rekonstruojamas bei remontuojamas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad santuokos metu atsakovui dovanota gyvenamojo namo dalis buvo iš esmės pagerinta bendromis sutuoktinių lėšomis. Tai buvo pagrindas pripažinti 55/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. 2795-2008-0016, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Turtą pripažinus bendrąją jungtine nuosavybe, nebėra pagrindo išskirti iš šio turto atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančios 18/100 dalies, nes visoje apimtyje 55/100 dalys gyvenamojo namo teismo sprendimu pripažintos bendrąja jungtine nuosavybe teisėtai.

Rekonstrukcijos metu buvo pristatytas gyvenamojo namo antrasis aukštas, uždengtas stogas, pastatytos išorinės lauko sienų konstrukcijos, įrengtos gyvenamosios patalpos. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendras plotas iki rekonstrukcijos - 98,53 kv., po rekonstrukcijos -253,93 kv.m., tokiu būdu, rekonstrukcijos metu bendromis sutuoktinių lėšomis buvo sukurtas 155,4 kv. m. gyvenamojo namo dalis. 1997-12-24 bendrosios nuosavybės dalyviai R. S. ir V. S. sudarė notarinės formos pastato dalių perskaičiavimo sutartį, pagal kurią, įvertinus atliktą rekonstrukciją ir atliktus kadastrinius matavimus, R. S. dalis - 55/100 dalys gyvenamojo namo (139,66 kv.m.) ir 18/100 dalių kiemo įrenginių, (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, jog dalijamo turto vertė yra 27 803,52 Eur, todėl pagrįstai įvertinęs atsakovo prisidėjimą asmeniniu turtu prie dalijamo turto sukūrimo (gyvenamojo namo dalis jam dovanota ir buvo jo asmeninė nuosavybė) (b.l. 1 t. 25), jo sveikatos būklę (atsakovui nustatytas 40 proc. darbingumas), nukrypo nuo įstatyme įtvirtinto sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir ieškovei iš atsakovo priteisė 12 000 Eur piniginę kompensaciją. Neteisingi apelianto teiginiai, jog atsakovo tėvai savo lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos. Atsakovo tėvai prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos neprisidėjo, o atsakovo teismui pateiktos PVM sąskaitos faktūros apie neva atsakovo tėvų vardu įgytas statybines medžiagas ir gautas atitinkamas paslaugas yra suklastotos.

Santuokos nutraukimo bylos iškėlimo metu, šalims gyvenant atskirai ir nebevedant bendro ūkio, 2013-06-26 atsakovas perleido septynias transporto priemones, kurios buvo įgytos santuokos metu, taigi sumažino bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Atsakovas jokių įrodymų apie automobilių rinkos vertę perleidimo metu, šių daiktų individualių požymių, reikšmingų, sprendžiant dėl jų vertės, nenurodė, todėl teismas šių nustatė šių daiktų rinkos kainas ir ieškovei priteisė 1/2 dalį šio turto vertės, t.y. 1 000 Eur. Teismas dalindamas kilnojamuosius daiktus sumažino jų vertes, nukrypo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo atsakovo naudai, ženkliai sumažindamas ieškovei priteistiną kompensaciją, kuri sudaro 2000 Eur.

Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad 2011-05-12 atsakovo sudaryta paskola, buvo skirta 2010-06-22 atsakovo kartu su ieškove sudarytos paskolos, kuri panaudota šeimos poreikiams tenkinti, dengti, todėl prievolė BAB bankas "Snoras" turėtų būti pripažinta solidaria sutuoktinių prievole. Kreditorius aiškiai nurodė ir pagrindė rašytiniais dokumentais aplinkybes apie tai, kad 2011-05-12 atsakovas pasirašė vartojamosios paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui asmeniškai buvo suteikta 15950 Lt dydžio paskola, skirta 2007-08-30 paskolos įsiskolinimui dengti. Ieškovė pažymi, kad gautos paskolos lėšos nebuvo panaudotos šeimos interesų tenkinimui, paskola paimta nežinant ieškovei, o piniginės lėšos panaudotos atsakovo asmeniniams poreikiams, galimai ir buvusių įsipareigojimų refinansavimui. Paskola pagal 2011-05-12 sutartį buvo suteikta asmeniškai atsakovui, tik jis įsipareigojo ją grąžinti. Duomenų, kad paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti byloje nėra.

Trečiasis asmuo BAB „Snoras“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo apeliacinio skundo, kuriuo prašoma pakeisti 2015-06-16 (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo sprendimo dalies dėl paskolos BAB „Snoras“ pripažinimo asmenine apelianto prievole netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad padarė klaidą nurodydamas paskolos sudarymo datą. Paskolos sutartis buvo sudaryta 2010-06-22, o ne 2007-08-30. Ši rašymo klaida nekeičia trečiojo asmens reikalavimo, nes 2011-05-12 pasirašyta paskolos sutartis buvo skirta 2010-06-22 paskolos įsiskolinimui dengti. Pažymi, 2010-06-22 sudaryta paskolos sutartis buvo sudaryta tik su apeliantu, todėl nėra pagrindo reikalauti solidariosios atsakomybės iš sutuoktinių.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės ir padalintas santuokoje įgytas turtas. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, ir prašo pripažinti santuoką nutrūkus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat teigia, kad santuokoje įgytas turtas padalintas neproporcingai, pažeidžiant apelianto interesus. Teisėjų kolegija pasisako dėl teismo sprendimo apeliacinio skundo ribose.

Dėl priešieškinio priėmimo

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes atsisakė priimti priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės. Iš bylos duomenų matyti, kad civilinė byla nagrinėjama nuo 2013-05-24, 2014-10-15 Panevėžio apygardos teismui bylą grąžinus pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2014-11-19 nutartimi paskyrė teismo posėdį 2015-01-27. Teismo posėdyje ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, teismas įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą, atsakovo prašymu bylos nagrinėjimą atidėjo 2015-02-25. Atsakovas nustatytu terminu atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė. 2015-02-25 teismo posėdžio metu pateikė priešieškinį, kurį teismas atsisakė priimti, nes, teismo nuomone, priešieškinio priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, atsakovas papildomus duomenis galėjo pateikti proceso eigoje.

CPK 143 str. numato, kad atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Kolegija daro išvadą, jog atsakovas turėjo pakankamai laiko priešieškiniui ir papildomiems dokumentams pateikti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo suvaržytos jo procesinės teisės. Nuo nutarties bylą skirti nagrinėti į posėdį iki 2015-02-25 (atsakovo priešieškinio pateikimo) praėjo 4 mėnesiai, taigi atsakovui buvo sudaryta galimybė atsakovui teikti tiek atsiliepimą į ieškinį, tiek priešieškinį, įrodymus. Be to, priešieškiniu ieškovas nekelia naujų reikalavimų, tik nesutinka su ieškovės reikalavimu santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės ir prašomu turto padalinimo būdu. Nagrinėjama byla yra priskirta šeimos bylų kategorijai, todėl  teismas išsamiai aiškinosi  santuokos iširimo ir kitus bylos klausimus ir įvertino atsakovo poziciją (CPK 376 str.). Teismas nepriimdamas priešieškinio, galėjo ir turėjo jame nurodytas aplinkybes vertinti kaip atsiliepimą į ieškovės patikslintą ieškinį. Tos aplinkybės buvo vertinamos, jas vertina ir apeliacinis teismas.

Apeliantas pirmos instancijos teisme nebuvo pareiškęs prašymo stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucijos teismą, siekiant išsiaiškinti, ar CPK 143 str. 3 d. neprieštarauja LR Konstitucijos 29,30, 109,110 straipsniams, todėl apeliuoti į paties neįgyvendintas  ir neinicijuotas teises, nėra pagrindo.

Apeliantas prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 str.). Akcentuotina, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančių procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos  įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu ir šią teisę realizavo. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir prašymą teismo posėdyje apklausti apelianto nurodytus liudytojus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Ieškovas prie apeliacinio skundo pateikė priešieškinį ir naujus įrodymus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog apeliantas šiuos įrodymus turėjo ir galėjo savalaikiai pateikti pirmosios instancijos teismui, atsisako juos priimti į bylą bei nevertina jų turinio. Be to, inventorinės bylos duomenys byloje yra  prie turto vertinimo ataskaitų, kaip ir kiti teikiami įrodymai.

Dėl sutuoktinio kaltės nustatymo

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama nutraukti šalių santuoką, atsakovo kaltę įrodinėjo pateikdama savo paaiškinimais (kad kasatoriaus dažnai būdavo agresyvus, nepagrįstai keldavo konfliktus, neadekvačiai reaguodavo į kasdienines situacijas, nepagrįstai kaltino ieškovę neištikimybe, vagystėmis, grasino jai) ir liudytojų parodymais, tame tarpe šalių dukros E. M., kurie ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtino. Pagrindo nesiremti šiais parodymais nėra.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės elgesio, neatsižvelgė, kad ji paliko šeimą ir išėjo gyventi pas kitą vyrą, todėl yra kalta dėl šeimos iširimo. Šie atsakovo argumentai nepagrįsti. CPK 178 str. numato šalims pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius apie netinkamą ieškovės elgesį ar tai, kad ieškovė būtų pažeidusi savo, kaip sutuoktinės, pareigas. Ieškovės sprendimas išsikelti gyventi atskirai buvo nulemtas ne subjektyviosiomis priežastimis paremto nenoro gyventi kartu, bet dėl nurodyto atsakovo elgesio, dėl kurio ieškovė, gyvendama šeimoje, nesijautė saugi. Nesant įrodymų apie ieškovės sutuoktinės pareigų pažeidimą, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės, todėl teismas priėmė pagrįstą sprendimą pripažinti santuoką nutrūkus dėl atsakovo R. S. kaltės. Apeliantas priteistos neturtinės žalos dydžio neginčija, todėl pripažinus, kad santuoka pagrįstai nutraukta dėl R. S. kaltės, dėl priteistos neturtinės žalos sumos apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl nekilnojamojo turto padalinimo

  Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai atliko santuokoje įgyto turto – gyvenamojo namo dalių paskaičiavimą, kadangi iš 55/100 namo dalies turi būti išminusuota apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausanti namo 18/100 gyvenamojo namo dalių ir dalinamos tik 37/100 gyvenamojo namo dalys. Apeliantas nurodo, kad 1982 m. sudarius santuoką, bendras naudingas viso namo plotas buvo 98,53 kv. m, 1983 m. tėvų lėšomis atlikto rekonstruojamo namo plotas buvo 182,89 kv.m. Tik vėliau, tęsiant rekonstrukcijos darbus, namo plotas buvo padidintas iki 253,93 kv.m. Todėl galima dalinti tik 30 kv.m. Iš šio nurodyto ploto atėmus 18/100 dalių, atsakovui priklausantį 17,73 kv.m., dalintinas plotas yra 6,14 kv.m, kuris yra 3101,36 Eur vertės. Todėl pagal apeliantą atsakovas turėtų ieškovei kompensuoti tik 3101,36 Eur, bet ne 12000,00 Eur, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas.  

Pagal CK 3.90 straipsnį turtas, priklausantis vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kai konstatuojama, kad po santuokos sudarymo buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008;).

Byloje nustatyta, kad iki santuokos  apeliantas 1982-01-22 dovanojimo sutarties pagrindu įgijo 18/100 dalių gyvenamojo namo ir 18/100 dalių kitų inžinierinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalims gyvenant kartu nuo nurodyto turto įsigijimo iki sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžios namas buvo rekonstruojamas ir remontuojamas iš esmės. Nurodyti darbai buvo atliekami iš bendrų sutuoktinių lėšų. Kapitalinis remontas lėmė, kad atsakovas 1997-12-24 sutartimi perskaičiavo  jam tenkančio turto dalis bei nustatė, kad atsakovui priklauso nebe 18/100, o 55/100 dalys minėto gyvenamojo namo. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, to nereikalaujant ieškinyje, nusprendė atsakovui asmenines nuosavybės teise priklausančias 55/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatęs, kad esminiai pagerinimai buvo atlikti šalių santuokos metu,  turtą pripažino bendrąja jungtine nuosavybe. Nurodytą turtą natūra priteisė atsakovui, o ieškovei – jai tenkančios dalies kompensaciją. Dėl šių išvadų ginčo tarp šalių dėl to nėra.

              Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 str.).Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais(CK 1.5 straipsnio 4 dalis).Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 str. 4 p.).Teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios šalys, išskyrus atvejus, kai teismas , turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 str.1 d.)

              Teismas, atsižvelgęs į atsakovo pateiktą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kuri yra artima viešame registre nurodytai vertei, bei į tai, kad šio vertinimo data artimesnė teismo sprendimo priėmimo dienai nustatė, kad nurodyto turto 55/100 dalių gyvenamojo namo vertė yra 27803,52 Eur. Su šia nustatyta turto verte apeliantas sutinka. Tik nurodo, kad iš 55/100 bendrosios jungtines nuosavybes dalių turi būti minusuota asmeninės nuosavybės teisėmis turėtos 18/100 dalys. Šis apelianto argumentas atmestinas dėl to, kad nustatyta, jog visas pagerintas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Santuokoje įgyto konkretaus turto teisinis režimas negali būti mišrus: asmeninė vieno iš sutuoktinių ir jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė. Turto bendrumo principo nepaneigus, turtas lieka bendras abiejų sutuoktinių (CK 3.88 str. 2 d.). Tokiais atvejais galima faktą, kad buvo įdėta asmeninių lėšų, pripažinti svarbia aplinkybe ir dėl to nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą (CK 3.123 str.1 d.) arba asmeninių lėšų panaudojimą pripažinti kita svarbia aplinkybe, į kurią turi būti atsižvelgta, parenkant atitinkamą turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra (CK 3.127 str. 3 d.), arba taikyti abi šias teisės normas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo 55/100 gyvenamojo namo dalis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pagrįstai šį turtą įtraukė į dalintino turto sąrašą, jį dalino.

              Apeliantas nurodo, kad tik dalį, t.y. 30 kv.m., nurodyto turto sutuoktiniai pagerino bendromis sutuoktinių lėšomis, kiti namo rekonstrukcijos ir remonto darbai buvo atlikti atsakovo tėvų lėšomis. Su šiais apelianto argumentais negalima sutikti. Apelianto pateiktos sąskaitos, kurios anot jo patvirtina, kad M. S. įmonė įsigijo statybines medžiagas ir paslaugas, VMI yra nurodytos kaip sunaikintos, todėl jose nurodytų ūkinių operacijų negalima laikyti įvykusiomis. Kitų įrodymų,  patvirtinančių atsakovo tėvų prisidėjimą prie gyvenamojo namo dalies pagerinimo, atsakovas nepateikė. Atvirkščiai, 1997-12-24 sutarties pagrindu buvo perskaičiuotos atsakovui priklausančio turto dalys, kurios padidėjo nuo 18/100 iki 55/100. Šia sutartimi namo bendrasavininkas V. S. pripažino, kad namo plotas keitėsi po gyvenamojo namo rekonstrukcijos pagal 1989 m. R. S. ir I. S. ir 1983 m. išduotus R. S. statybos leidimus, t.y. pripažino, kad apelianto turto dalys padidėjo dėl atliktų rekonstrukcijos darbų. Priešingu atveju, jeigu būtų namas rekonstruotas iš apelianto tėvams priklausančių lėšų, būtų padidintos ne apelianto turto dalys, o namo bendrasavininkiui apelianto tėvui V. S. priklausančios namo dalys. Apelianto nurodomi namo ploto pokyčiai šiuo atveju neturi reikšmės ginčo sprendimui, nes visas jo vardu registruotas plotas pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

              Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio CK 3.123  numatytais atvejais. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje kaip svarbus kriterijus, leidžiantis nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstamas vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-517/2011). Taigi, pagal įstatymo nuostatas ir kasacinio teismo formuojamą praktiką bendras sutuoktinių turtas padalijamas lygiomis dalimis, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju nenustatomi svarbūs kriterijai, sudarantys teisinį pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo.

              Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl turto padalinimo, būtina atsižvelgti į tai, kad apeliantas savo asmeninės nuosavybės teise 18/100 namo dalimi prisidėjo prie bendro turto sukūrimo. Jo dalis sudaro trečdalį 55/100 namo dalių turto vertės,  todėl šis faktas yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo apeliantui priteisiant 2/3, ieškovei – 1/3 dalį bendro ginčo turto. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas, kad šiuo konkrečiu atveju bylą nagrinėjęs teismas būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs materialinės teisės normas dėl teisinių pagrindų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, taip pat dėl parinkto turto padalijimo natūra būdo, kuris atitiko šalių poreikius.

Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, sumažinant ieškovei iš atsakovo priteistą kompensaciją  nuo 12 000 Eur iki 9267,84 Eur sumos,  nukrypus nuo lygių dalių principo ne pagal įdėtas turto pagerinimui lėšas ar sveikatos būklę, bet dalijant turto vertę pagal tenkančias  turto dalis.

Dėl transporto priemonių

Atsakovas nesutinka su teismo dalimi, kuria teismas atsakovo parduotų transporto priemonių vertes nustatė, nesiremdamas apelianto pateiktomis automobilių prikimo-pardavimo sutartyse nurodytomis kainomis.

CK 3.118 straipsnyje pagal jame įtvirtintą reglamentavimą teismas, nutraukdamas santuoką, turi sudaryti sutuoktinių turto balansą, t. y. nustatyti bendrą sutuoktinių turtą ir vieno bei kito asmeninį turtą, mokėtinas abiejų (vieno jų) skolas, taip pat kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam bei kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, jis padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis (CK 3.118 str. 4 d.).Vienas atvejų, kada vienas sutuoktinis turi kompensuoti kitam sutuoktiniui bendro turto sumažėjimą, įtvirtintas CK 3.115 straipsnio 2 dalyje: jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šiuo atveju sutuoktiniui, kuris remiasi šiuo pagrindu, tenka pareiga įrodyti, kad kitas sutuoktinis sudarė sandorį, pasinaudodamas bendrosios nuosavybės teise esančiu turtu, ir kad šis sandoris buvo sudarytas kito sutuoktinio asmeniniams, ne šeimos poreikiams tenkinti.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovas šalių santuokos metu, nežinant ieškovei ir nesant jos sutikimo, pirkimo-pardavimo sutartimis perleido septynias transporto priemones.  Lėšų už parduotą santuokoje įgytą turtą perdavimo ieškovei neįrodė. Dėl to byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į pateiktus  ieškovės reikalavimus, priteisė jai kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas visas septynias transporto priemones perleido 2013 m. birželio 26 d. vienam pirkėjui. Šešis automobilius pardavė už šimtą litų, vieną – už tūkstantį litų. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti, kad tai buvo tikroji automobilių rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai transporto priemonių kainą nustatė atsižvelgdamas į rinkos kainą, remdamasis byloje esančiais įrodymais apie jų markę, modelį, gamybos metus. Kadangi atsakovo skubotas perleidimas sudaro pagrindą abejoti, kad transporto priemonės perleistos už realią tuometę rinkos vertę, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju reali turto rinkos vertė jo perleidimo metu buvo 2000,00 Eur, o ne 1600 Lt, kaip tvirtina atsakovas, ir ja vadovavosi, apskaičiuodamas ieškovei priteistiną kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Dėl kito kilnojamojo turto             

Atsakovas taip pat nesutinka su kitų kilnojamųjų daiktų nustatyta verte. Pagal CK 3.119 str.

numatyta, kad dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pažymėtina, jog ieškovė kartu su dalintinų daiktų kainomis, pateikė, nors ir ne visų, daiktų įsigijimo dokumentus, šalys neprašė nustatyti kilnojamųjų daiktų turto vertės vertintojų pagalba, bet juos įvertino labai skirtingai. Teismas  įvertino, tai, kad ieškovės nurodyto turto vertė yra per didelė, skaičiuojama pagal turto įsigijimo vertę. Atsakovas nurodė žymiai mažesnę turto vertę ir apskritai neigė, kad tam tikro ieškovės nurodyto turto jis neturi, kad jį pasiėmė ieškovė. Apeliaciniu skundu atsakovas to fakto apie turto neturėjimą neskundžia, todėl laikoma, kad atsakovas sutinka, kad teismas teisingai pripažino sprendime nurodytus kilnojamuosius daiktus bendra jungtine nuosavybe.

              Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kada turtas buvo įgytas vėliausiai 2010 m., pagal pateiktus įsigijimo dokumentus, turto nusidėvėjimą, vertindamas turto paskirtį, palyginęs analogiškų daiktų kainas, visą dalintiną kilnojamąjį šalių turtą pagrįstai įvertino 4150 Eur. Atsižvelgęs į tai, kokiais daiktais naudojosi šalys po ieškovės išvykimo, atsakovui priteisė daiktus, pirktus namo patalpoms ir buičiai natūra, o atsakovei 2000 Eur kompensaciją (CK 3.117 str.3 d., CPK 185 str.). Tokio dydžio kompensacija, priteisiama už atsakovui  natūra priteistą dalį, atitinka abiejų šalių  interesus ir nepažeidžia jų teisių. Ginčas dėl turto padalinimo būdo skundu nebekeliamas.

Dėl prievolių padalinimo

Vadovaujantis CK 3.118 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, turi būti padalintas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Apeliantas nesutinka, kad paskola trečiajam asmeniui BAB „Snoras“ buvo teismo pripažinta asmenine jo prievole.

Aukščiausiojo teismo yra išaiškinta, kad sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai. Kai sprendžiama dėl sutuoktinio prievolės grąžinti paskolą pagal sutartį, kurią santuokos metu sudarė vienas iš sutuoktinių, prievolės su kitu sutuoktiniu bendras pobūdis nustatomas taikant CK 3.109 straipsnio ir kitų normų nuostatas. Asmeninėmis laikomos prievolės, kurias sutuoktinis įgyja savarankiškai. Sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-06-22 atsakovas ir trečiasis asmuo BAB „Snoras“ sudarė paskolos sutartį Nr. KV20100602P997644. 2011-05-12 buvo pasirašyta vartojamosios paskolos sutartis Nr.KV20100602P997644, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 4619,44 Eur paskola 2010-06-02 sudarytos klasikinės vartojamosios paskolos be užstato sutartį, refinansavimui. Atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2016-05-11. Atsakovui įsipareigojimų nesilaikant,  2012-10-02 paskolos sutartis, banko iniciatyva, vienašališkai nutraukta.

Apeliantas apeliacinį skundžia grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino prievolę trečiajam asmeniui BAB „Snoras“ jo asmenine prievole, nes 2011 m. paskolą jis sudarė, kadangi nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų pagal 2010-06-22 jo ir sutuoktinės sudarytą paskolą. Nurodė, kad teismas suklydo, nurodydamas, kad 2011-05-12 atsakovo su BAB „Snoras“ pasirašyta sutartis buvo skirta 2007-08-30 sudarytos sutarties refinansavimui. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad teismas suklydo nurodydamas, kad 2011-05-12 paskolos sutartis buvo sudaryta 2007-08-30 paskolos įsiskolinimas dengti. Iš bylos duomenų matyti, kad 2011-05-12 paskolos sutartis buvo sudaryta 2010-06-02 paskolos įsiskolinimui dengti, tačiau tai nedaro įtakos priimto sprendimo pagrįstumui.

Kreditorius reikalauja priteisti skolą tik iš atsakovo, nes tik su atsakovu R. S. 2011-05-12 sudaryta paskolos sutartis. Bylos duomenys patvirtina, kad nurodyta paskola buvo sudaryta šalims gyvenant skyrium, apie šios paskolos sutarties sudarymą ieškovė nežinojo. Šios aplinkybės atsakovas neginčija. Apeliantas nurodo, kad 2010 m. kartu su atsakove pasiėmė paskolą, kurią panaudojo šeimoms reikmėms, konkrečiai, dukros namo statyboms, kitą dalį išleido atostogoms ir savo poreikių patenkinimui. Teismo posėdžio metu šalių dukra E. M. kategoriškai paneigė, kad yra gavusi iš apelianto jo nurodytas pinigų sumas (13000 ir 2000 Lt). Atsakovas įrodymų, patvirtinančių apie paimtos paskolos panaudojimą šeimos poreikiams tenkinti nepateikė, atvirkščiai, tais pačiais metais gruodžio mėn. šeiminiai santykiai su ieškove nutrūko. Todėl daroma išvada, kad apeliantas savo nurodomų aplinkybių neįrodė. Tai, kad ieškovė dalyvavo ir žinojo apie 2010 m. BAB „Snoras“ bankas paskolą, nesudaro pagrindo teigti, kad paskola buvo išduota šeimai. Minėtoje paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos gavėjas yra R. S.. Ieškovė sutarties sudarymo metu buvo tik supažindinta, kad paskolos nevykdymo atveju išieškojimas gali būti nukreiptas į visą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, t.y. buvo supažindinta su paskolos negrąžinimo pasekmėmis.  Skolos pagal minėtą 2010 m. paskolos sutartį kreditorius BAB „Snoras“ nereikalauja ir nereikalavo, 2010 m. sutartis yra pasibaigusi, 2011 m. sudarius naują sutartį, pagal kurią ir pareikšti reikalavimai šioje byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi teismo sprendimas keičiamas minimaliai, ir iš esmės ieškinio reikalavimai lieka patenkinti, bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neperskirstomos.

Atsakovui buvo atidėtas 553,00 Eur žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinio skundo pateikimą iki sprendimo priėmimo. Iš dalies tenkinus atsakovo apeliacinį skundą iš atsakovo priteisiamas atidėtas ir nesumokėtas žyminis mokestis 471,00 Eur.

Ieškovė apeliacinės instancijos patyrė 300,00 Eur advokato pagalbos išlaidų ir prašė jas priteisti iš atsakovo, tačiau atsižvelgiant  į tai, kad buvo sumažinta jai priteistos kompensacijos suma iš atsakovo ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteistina 258 € (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą dalyje dėl ieškovei I. S. priteistos iš R. S. kompensacijos už jai tenkančio turto dalį pakeisti, priteisiamą jai iš R. S. kompensaciją sumažinant  iki 13768 € ( trylika tūkstančių septyni šimtai šešiasdešimt aštuoni €).

Priteisti iš atsakovo R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 471,00 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt vieną € 00 ct) žyminio mokesčio valstybei (įmokos kodas 5660) ir  258 € ( du šimtus penkiasdešimt aštuonis) ieškovei I. S., a.k(duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Kita Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-16 sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Teisėjai              Margarita Dzelzienė

              Laimantas Misiūnas

              Laimutė Sankauskaitė