LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam T. V.,

gynėjui advokatui Vigintui Stričkai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK)  135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2012-05-15 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1dalį paskirta laisvės apribojimo 1 metams bausme, ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 4 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2012-05-15 nuosprendį atlikta laisvės apribojimo bausmę nuo 2012-06-11 iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Iš nuteistojo T. V. nukentėjusiajam G. G. priteistas 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimas ir 1 500 litų už advokato paslaugas; nukentėjusiajai T. G. priteistas 1299 litų 11 centų turtinės žalos atlyginimas; Valstybinei ligonių kasai priteista 29 931 litas 54 centai už nukentėjusiojo G. G. gydymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

T. V. nuteistas už tai, kad  2011-09-19 apie 21 val.30 min. Kelmėje, Pakalnės g., ties namu Nr. 2, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų du kartus kumščiu sudavė G. G. į dešinį skruostą, po to keliu du kartus sudavė į krūtinę, padarydamas G. G. nubrozdinimus dešinio smilkinkaulio srityje, veido dešinėje pusėje, krūtinės dešinėje, dešinio skruostikaulio lūžį, dešinio smilkinkaulo lūžį, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, smilkininėse skiltyse, kruviną skystį galvos smegenų šoniniuose skilveliuose, šiais veiksmais dėl veido bei galvos sužalojimų visumos padarydamas nukentėjusiajam G. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.

N. T. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2012-07-09 nuosprendį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti arba paskirti kitos rūšies bausmę, arba sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis teigia nesutinkantis su jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausme ir pažymi, kad bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusysis G. G. ir jo motina T. G. neprašė, kad jam (T. V.) būtų paskirta laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiesiems yra svarbus tik padarytos žalos atlyginimas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus T. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, arba pakeitus paskirtą bausmę į kitą bausmės rūšį, arba paskyrus švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis nurodo, kad šiuo metu dirba ir stengiasi atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, o būdamas įkalinimo įstaigoje šios galimybės neturėtų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad T. V. padarė Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ir pats T. V. neneigia savo kaltės tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo G. G. sveikatą. Tačiau jis nesutinka su už šį nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausme.

Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija nusikaltimo padarymo metu numatė terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Už sunkų nukentėjusiojo G. G. sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų skundžiamu nuosprendžiu T. V. paskirta už  Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijos vidurkį gerokai mažesnė ir artimesnė minimaliai bausmė - 4 metai laisvės atėmimo. Padarytas nusikaltimas yra tyčinis, labai sunkus, sukėlęs nepataisomas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad nors T. V. iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo teistas nebuvo, tačiau 2012 m. gegužės 15 d. Kelmės rajono apylinkės teismas jam priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas ne kartą buvo baustas administracine tvarka. Nors T. V. teisiamajame posėdyje gailėjosi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ir atlygino nedidelę dalį nukentėjusiajam G. G. padarytos turtinės žalos, tačiau byloje surinktais duomenimis nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog netrukus po G. G. sužalojimo apeliantas buvo abejingas galimoms pasekmėms, savo elgesio kritiškai nevertino ir, palikęs sunkiai sužalotą nukentėjusįjį, iš įvykio vietos pasišalino. Iš liudytojo R. J. parodymų matyti, kad kitą dieną po G. G. sužalojimo nuteistasis T. V. didžiavosi padarytu nusikaltimu (b. l. 48, 189-190, t. 1). Skundžiamajame nuosprendyje nustatyta, jog T. V. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apelianto atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė turėtų būti sušvelninta todėl, kad nukentėjusieji teisiamojo posėdžio metu neprašė jam skirti realios laisvės atėmimo bausmės. Be to, apelianto teigimu būdamas laisvėje jis galėtų dirbti ir greičiau atlyginti G. G. ir T. G. padarytą turtinę bei neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas tokius nuteistojo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Visų pirma atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusieji neišsakė konkrečios nuomonės dėl T. V. skirtinos bausmės; G. G. šį klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra (b. l. 188, 189, 192, t. 1). Kita vertus, net ir pripažinus, kad nukentėjusieji G. G. T. G. nepageidavo, jog T. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą būtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, ši aplinkybė nėra  pakankamas pagrindas sušvelninti apeliantui paskirtąją bausmę. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis (tikslai), kurioje be kita ko nurodyta, jog skiriant bausmę asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, siekiama užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas įpareigoja teismą atsižvelgti tiek į nukentėjusiojo, tiek į teisiamojo interesus, jo pasitaisymo galimybes, o taip pat ir į visuomenės interesus. Bausmė skiriama siekiant užtikrinti ne vieną kurį nors iš pirmiau nurodytų interesų, o jų visumą, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų. Todėl apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusieji neprašė nuosprendį priėmusio teismo apeliantui paskirti realią laisvės atėmimo bausmę, nelaikytina prioritetu ir negali nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistiesiems laisvės atėmimo vietose yra numatoma galimybė dirbti bei užsidirbti, todėl ir atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę apeliantas turės galimybę bent iš dalies pašalinti savo nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, kaip prašo nuteistasis su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1, 2,  ar  4 dalis arba 54 straipsnio 3 dalį, tačiau šių normų taikymui T. V. nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaip jau minėta, nuteistojo T. V. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų G. G. ir T. G. pozicija dėl apeliantui skirtinos bausmės, nėra tos minėtame straipsnyje reikalaujamos išimtinės aplinkybės, kurioms esant, teismas galėtų paskirti švelnesnę bausmę.

Nėra nustatyta ir įstatymo reikalaujamų sąlygų, kurios leistų nuteistajam taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį. Byloje nėra nustatyta, kad T. V. pats savo noru atvyko ar pranešė apie įvykdytą nusikalstamą veiką, aktyviais veiksmais padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Nesant šių sąlygų jam negali būti taikoma Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis. Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, T. V. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, kuris prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą. T. V. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl tyčinio, kvalifikuoto sveikatos sutrikdymo, todėl ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 4 dalis jam negali būti taikoma. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, T. V. netaikytina.

Nėra teisinio pagrindo T. V. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį ir atidėti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliantas pripažintas kaltu padaręs tyčinį, labai sunkų nusikaltimą. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Nusikalstamos veikos padarymo metu T. V. buvo pilnametis, todėl jo atžvilgiu negali būti taikomas Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnis.

Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad 4 metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta už byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką, yra neteisinga. Ši laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui. Paskirta minėto dydžio laisvės atėmimo bausmė tinkamai subendrinta su kitu nuosprendžiu T. V. paskirta ir neatlikta bausme – laisvės apribojimu 1 metams.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a:

Nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.