Pranešėjas L. Pauliukėnas        Baudžiamoji byla Nr. 1A-160-557/2019

Teisėjas I. Šeškauskienė                Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31847-2018-7

                Procesinio sprendimo kategorijos:

                2.4.7.;1.2.26.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 13 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Dalios Kursevičienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,

dalyvaujant prokurorei Ginai Skersinskytei,

gynėjai Astai Mačernytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 80 parų arešto bausme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       T. Ž. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. jis 2018 m. liepos 4 d., apie 23.04 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) namo ketvirto aukšto koridoriuje, aplinkinių asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto pavartojimu, tyčia kumščiu trenkė T. J. į veidą, dėl to T. J. be sąmonės nugriuvo ant žemės, taip nukentėjusiajam dėl muštinės žaizdos viršugalvyje sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Ž. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apelianto teigimu, jo kaltė byloje nėra įrodyta, todėl jis yra nuteistas nepagrįstai.

3.       Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Apeliacinis skundas atmestinas.

5.       Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis T. Ž. su jo nuteisimu nesutinka ir prašo jį išteisinti, tačiau konkrečių teismo klaidų ir priimto procesinio sprendimo trūkumų, vertinant bylos duomenis ir darant atitinkamas išvadas, apeliantas savo skunde nenurodo, apsiribodamas formaliu teiginiu, kad jo kaltė byloje nėra įrodyta.

6.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurių vertinimo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

7.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).

8.       Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais ir nuteistojo T. Ž. kaltę pažeidus viešąją tvarką iš esmės grindė tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos S. Z. parodymais, taip pat liudytojų L. M. ir V. J. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018-07-25 specialisto išvada Nr. G 1230/2018 (03).

9.       Tiek ikiteisminio tyrimo apklausos metu, tiek apklausiama teisme liudytoja S. Z. kategoriškai patvirtino mačiusi, kaip T. Ž. sudavė smūgį nukentėjusiajam, t. y. 2018-07-05 ikiteisminio tyrimo apklausos metu, be kita ko, nurodė: „Ž. atėjęs prie mūsų nei iš šio, nei iš to vieną kartą kumščiu sudavė smūgį mano draugui J. į veidą, kuris po smūgio krito aukštielninkas be sąmonės. Aš išsigandusi pabėgau ir nubėgusi prie V. buto durų pamačiau, kaip Ž. apsižergęs gulintį J., ištikrino visas jo kišenes <...> Atvykus policijos pareigūnams mano draugas J. suprato, kad nebeturi mobilaus ryšio telefono. Jis telefono pamesti negalėjo, nes būnant pas S. bute, pati telefoną jam buvau įdėjusi į kelnių dešinės pusės kišenę. “ (b. l. 58); apklausiama teisme S. Z. taip pat nurodė: „<...> Ž. tarpduryje trenkė vieną smūgį. <...> trenkė be priežasties. <....> Mačiau, kaip grabinėjo kišenes, ištraukė telefoną. <...> 4 aukšto koridoriuje T. Ž. sudavė vieną smūgį į galvą ir T. J. nugriuvo ant žemės. “ (b. l. 163). Iš pacituotų liudytojos S. Z. parodymų matyti, kad T. Ž. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam T. J. ir šis aukštielninkas nukrito, tokie liudytojos parodymai atitinka specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad: „T. J. padaryta muštinė žaizda viršugalvio srityje.“ (b. l. 43–44). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytoja S. Z. neabejotinai atpažino T. Ž. kaip prieš nukentėjusįjį T. J. smurtavusį asmenį. Be to, nurodė, kad T. Ž. matė pirmą kartą (b. l. 58, 163), taigi jos suinteresuotumas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti T. Ž. nenustatytas. Nors kaip liudytojos teisme apklaustos L. M. ir V. J. nurodė muštynių nemačiusios, tačiau L. M. patvirtino mačiusi koridoriuje ant žemės gulintį žmogų (nurodė, kad praėjo pro jį), o V. J. patvirtino, kad T. Ž. buvo agresyviai nusiteikęs ir S. S. bute ją smaugė, draskė. Nė vienas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, jog kas nors kitas iš S. S. bute buvusių asmenų būtų buvęs agresyviai nusiteikęs. Pažymėtina, jog ir pats T. Ž. apklausiamas teisme nurodė: „Prisipažįstu, kad daviau į snukį kažkokiam T., tik nežinau kokiame aukšte, gal girtas buvau.“, tačiau kartu teigė: „kas parašyta gal ir buvo, gal ir ne, nieko negaliu pasakyti, nes nieko nežinau.“, į prokuroro klausimą nurodė: „negaliu tiksliai pasakyti ar 2018-07-4 buvau (duomenys neskelbtini) bendrabutyje <...>“ (2019-02-07 teisiamojo posėdžio protokolas (b. l. 163); tuo tarpu apklausiamas 2019-03-01 teisiamojo posėdžio metu T. Ž. jau teigė, kad tame bendrabutyje nėra buvęs, kad išvis negeria, mano, kad V. (liudytoja V. J.) jį apkalba, nurodydamas, kad: „1998 metais ji parašė ant manęs pareiškimą pagal 118 str., buvau uždarytas ir prokurorai išsiaiškino, kad ji iš manęs reikalavo 2000 dolerių, buvau paleistas ir išteisintas.“ (b. l. 172). Tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, šios liudytojos parodymai nėra pagrindiniai ar lemiami T. Ž. kaltės įrodymai, jie tik papildo liudytojų S. Z. ir L. M. parodymus. Tiek minėtos liudytojos, tiek nukentėjusysis T. J. (daugiau įvykio aplinkybių jis nurodyti negalėjo, nes, kaip nurodė, dėl girtumo neprisimena) patvirtino aplinkybę, kad T. Ž. įvykio dieną buvo S. S. bute, kur buvo girtaujama. Kaip minėta, ir pats T. Ž. 2019-02-07 teisiamojo posėdžio metu nepaneigė, kad galėjo būti (duomenys neskelbtini) bendrabutyje bei prisipažino, kad „davė į snukį kažkokiam T.“, ir tokie jo parodymai sutampa su minėtų liudytojų parodymais.

10.       Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio visumos, pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus byloje esančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė nuosprendyje išdėstytų ir aptartų įrodymų visuma pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo T. Ž. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl nuteistojo T. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

11.       Remiantis išdėstytu, naikinti skundžiamą nuosprendį remiantis išimtinai deklaratyviu apelianto argumentu dėl neva neįrodytos jo kaltės nėra pagrindo. Apeliacinio skundo ribose nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                            Savinijus Katauskas

                    Dalia Kursevičienė

                    Linas Pauliukėnas