Baudžiamoji byla Nr. 1A-225-594/2017

                                                                                   Proceso Nr. 1-01-1-59481-2015-8                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2.;

                                                                                        2.1.14.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2017 m. gegužės 8 d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei – Puidienei,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,

nuteistajam T. P.,

nuteistojo gynėjui advokatui T. V.,

nukentėjusiesiems V. P., B. J.,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui P. A.,

specialistui H. V.,

Kauno apygardos teismo Informatikos skyriaus specialistui T. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. (toliau – T. P.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 15 MGL dydžio, t. y. 564,90 (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų devyniasdešimties centų), bauda.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš civilinio atsakovo AB „L. D.“ V. P. priteisiant 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos ir 1505,39 (vieną tūkstantį penkis šimtus penkis eurus trisdešimt devynis centus) turtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš civilinio atsakovo AB „L. D.“ D. J. priteisiant 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos ir 52,68 (penkiasdešimt du eurus šešiasdešimt aštuonis centus) turtinės žalos atlyginimui. Iš T. P. D. J. priteista 1000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. J. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš civilinio atsakovo AB „L. D.“ B. J. priteisiant 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. J. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš civilinio atsakovo AB „L. D.“ R. J. priteisiant 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Kardomosios priemonės T. P. neskirtos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. T. P. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. liepos 21 d., apie 21.10 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį VW Touran, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 101 punktų reikalavimus tuo, kad važiuodamas keliu antra eismo juosta, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ar jų turto saugumui, prieš persirikiuodamas į kitą eismo juostą neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio ta pačia kryptimi, pirma eismo juosta važiavusiam automobiliui Audi A4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamam V. P., taip sukeldamas pavojingą situaciją ir neišvengiamą kliūtį kelyje, dėl to Audi A4 vairuotojas buvo priverstas staiga keisti važiavimo kryptį ir vengti susidūrimo, po to nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medį. Eismo įvykio metu buvo sužaloti automobilio Audi A4 vairuotojas V. P., keleivės R. J. ir B. J., kuriems buvo padarytas kūno sužalojimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat Audi A4 keleivis D. J., kuriam buvo padarytas kūno sužalojimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Apeliaciniu skundu T. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
1. Apelianto teigimu, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam pareikšti kaltinimai grindžiami vien tik techninio pobūdžio specialisto išvada ir prielaidomis, neištyrus visų su eismo įvykiu susijusių aplinkybių, nenustačius jo kaltės ir priežastinio ryšio, kaip būtinųjų baudžiamosios atsakomybės sąlygų. T. P. pažymi, jog nors nustatinėjant priežastinį ryšį nemažai techninio pobūdžio klausimų išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau teisinis priežastinio ryšio įvertinimas vis tik priskiriamas teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencijai. Eismo įvykio ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai, kas, nuteistojo įsitikinimu, leidžia pagrįstai teigti, jog analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priežastinį ryšį tarp kaltininko padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir eismo įvykio metu kilusių padarinių, nepagrįstai apsiribojo vien tik Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. rugpjūčio 10 d. specialisto išvados atkartojimu. Juo labiau įvertinus tai, kad minimoje specialisto išvadoje nebuvo nustatinėjamas automobilio Audi A4 greitis, kuris, apelianto įsitikinimu, turėjo esminės įtakos analizuojamo eismo įvykio kilimui. Pasak nuteistojo, komentuojamoje specialisto išvadoje nebuvo vertinama ar Audi A4 vairuotojas, T. P. persirikiuojant iš antros eismo juostos į pirmąją, turėjo galimybę išvengti susidūrimo su T. P. automobiliu, jeigu būtų laikęsis saugaus greičio. Specialistas taip pat nevertino ar Audi A4 vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, būtų buvęs priverstas išsukti iš kelio ir trenktis į pakelės medį, siekdamas išvengti susidūrimo su T. P. automobiliu. Neįvertinęs šių aplinkybių, išvadą, jog Audi A4 automobilio vairuotojui neatsitrenkus į medį, jis būtų atsitrenkęs į T. P. automobilį, specialistas padarė nepagrįstai, remdamasis vien tik hipotetinėmis, jokiais objektyviais įrodymais neparemtomis, išvadomis, kas, apelianto įsitikinimu, lėmė neteisėto ir nepagrįsto skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimą.
2. Darant šią išvadą, pabrėžiama ir tai, kad 2016 m. vasario 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje liudytojas V. A. buvo nubaustas už tai, jog vairuodamas transporto priemonę nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nelygiareikšmių kelių sankryžoje įvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, nedavė kelio juo važiuojančiai transporto priemonei Audi A4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamai V. P., dėl ko šis, vengdamas susidūrimo, buvo priverstas staiga keisti savo važiavimo kryptį. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas H. V. nurodė, kad šioje situacijoje Audi A4 vairuotojas, pamatęs iš šalutinio kelio išvažiuojantį V. A. vairuojamą automobilį, turėjo sustoti, o ne jį apvažiuoti. Toks Audi A4 vairuotojo V. P. elgesys pamačius kliūtį (V. A. vairuojamą automobilį) kelyje, t. y. nepristabdant savo vairuojamos transporto priemonės, o apvažiuojant kliūtį, nuteistojo vertinimu, tik sustiprina įtarimus, jog Audi A4 vairuotojas nesilaikė saugaus greičio, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl nespėjo pristabdyti prieš kliūtį. Siekdamas išvengti susidūrimo su V. A. automobiliu Audi A4 vairuotojas buvo priverstas jį apvažiuoti, tačiau dėl didelio greičio ir neadekvataus situacijos vertinimo, pamatęs į pirmą eismo juostą besirikiuojantį T. P. vairuojamą automobilį VW Touran, trenkėsi į pakelės medį, todėl automobilio Audi A4 vairuotojo važiavimo greičio nustatymas buvo būtinas.
3. Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad iš byloje pateikto vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog T. P. dešinio posūkio signalą buvo įjungęs iš anksto, o savo važiavimo kryptį, priešingai nei konstatuojama skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, keitė lėtai. Šio manevro atlikimo metu automobilis Audi A4 buvo nematymo zonoje – apvažinėjo staiga į kelią įsukusį V. A. automobilį, todėl per galinio vaizdo matymo veidrodėlį T. P. buvo matomas ne Audi A4 automobilis, išvažiavęs į kitą eismo juostą, bet V. A. automobilis, dėl ko, apeliantas nematė automobilio Audi A4 ir negalėjo nuspėti, jog sudarys kliūtį šio automobilio A4 vairuotojui. Tuo tarpu nei specialistas, nei pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, nenustatinėjo ar persirikiavimo metu T. P. galėjo matyti atvažiuojantį Audi A4 automobilį.
4. Pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš T. P. priteisdamas nukentėjusiajam D. J. 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimui, netinkamai įvertino neturtinės žalos kriterijus. Nuteistojo įsitikinimu, nukentėjusysis D. J. bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų dėl savo pablogėjusios sveikatos būklės, būtinybės naudotis kito asmens pagalba, liekamųjų reiškinių ir pan. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas sužalojimų sunkumą ir liekamuosius reiškinius, rėmėsi ne medicininiais dokumentais, bet jokiais įrodymais nepagrįstais nukentėjusiojo parodymais. Analogiškai vertinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl kitų nukentėjusiųjų – B. J., R. J. ir V. P., patirtos neturtinės žalos priteisimo. Akcentuojama ir tai, kad visiems nukentėjusiesiems (nediferencijuodamas ir nevertindamas bei neatsižvelgdamas į patirtų sužalojimų sunkumą) pirmosios instancijos teismas priteisė tokį neturtinės žalos dydį, su kuriuo iš esmės buvo sutikusi draudimo bendrovė, kas, nuteistojo įsitikinimu, leidžia pagrįstai teigti, jog apylinkės teismas nukentėjusiesiems padaryto neturtinės žalos dydžio savarankiškai nevertino.
5. Pažymima, kad T. P. yra studentas, studijuojantis (duomenys neskelbtini) universiteto socialinių mokslų fakulteto 4 kurse. Stipendijos jis negauna, už mokslą moka, studijoms yra paėmęs paskolą, dirba UAB „I.“ konsultantu, kur jo darbo užmokestis yra apie 400 eurų, dėl ko, iš nuteistojo priteistas 1000 (vieno tūkstančio) eurų neturtinės žalos atlyginimas D. J. bei skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta 15 MGL dydžio bauda labai pakenks jo turtinei padėčiai, sukels dideles mokumo problemas, pakenks jo ateičiai. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į sunkią apelianto turtinę padėtį, nepatenkinus nuteistojo prašymo jį išteisinti, apeliaciniu skundu prašoma sumažinti iš T. P. priteistinos žalos dydį.
3. Civilinių ieškovų D. J., R. J., B. J. ir V. P. atstovas advokatas P. A. pateikė atsiliepimą į T. P. apeliacinį skundą, kuriuo prašo T. P. apeliacinį skundą atmesti; iš T. P. priteisti visas procesines išlaidas civilinių ieškovų naudai, pagal į bylą pateiktus dokumentus.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis T. P. bei jo gynėjas advokatas T. V. pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams bei juos pagrindžiantiems motyvams, prašė jį tenkinti. Dalyvavę nukentėjusieji, jų atstovas advokatas P. A. bei prokurorė prašė nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.
5. Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuome­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.
1. Nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus BK 281 straipsnio 1 dalies kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vertinamu atveju T. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 101 punktų reikalavimus, tokiais savo veiksmais įvykdydamas šios nutarties 1 punkte aprašytą nusikalstamą veiką. Nors apeliaciniu skundu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neįvertino automobilio Audi A4 vairuotojo V. P. veiksmų teisėtumo/neteisėtumo, nenustatė šio asmens važiavimo greičio bei nesiaiškino kitų nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigčiai reikšmingų aplinkybių, kas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto teismo nuosprendžio priėmimą, tačiau abejoti jomis, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Sprendžiant T. P. kaltės klausimą jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
8. Vertinant T. P. apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Pagal Kelių eismo taisyklių 9 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d.) reikalavimus, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Tuo tarpu, remiantis Kelių eismo taisyklių 101 punktu (teisės akto redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d.), prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.
9. Kaip nustatyta automobilio Audi A4 vairuotojo V. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, eismo įvykio metu jis, kartu su drauge B. J., jos seserimi R. J. bei jų tėčiu D. J. automobiliu Audi A4 važiavo (duomenys neskelbtini) pirmąja eismo juosta. Staiga pastebėjo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) įvažiuojantį autobusiuką, kuris tokiais savo veiksmais sudarė jam (V. P.) kliūtį. Siekdamas išvengti susidūrimo, jis pasitraukė kuo arčiau kairės pusės, tačiau į antrąją eismo juostą įvažiavęs nebuvo, nes joje buvo kitų automobilių – ja važiavo automobilis VOLVO. Apvažiavus autobusiuką, iš antrosios eismo juostos į pirmąją, tiesiai priešais jį (V. P.), įvažiavo automobilis VW Touran, kurį jis (V. P.) dar bandė apvažiuoti iš dešinės, tačiau tuo metu automobilio VW Touran vairuotojas prisispaudė prie dešinės kelio pusės, dėl ko, jis (V. P.) užvažiavo ant šaligatvio ir trenkėsi į medį. Prieš įvykstant vertinamam eismo įvykiui jis (V. P.) važiavo ne didesniu nei 50 km/h greičiu. Šiuos Audi A4 automobilio vairuotojo parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir kartu su V. P. įvykio metu automobilyje buvę B. J., R. J. ir D. J..  Abejoti šių asmenų išdėstytomis vertinamo eismo įvykio aplinkybėmis teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu jie buvo nuoseklūs ir detalūs, esminių prieštaravimų šių asmenų parodymuose teisėjų kolegija neįžvelgia, juo labiau, kad apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, jų parodymai iš esmės atitiko ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus.
10. Remiantis į bylą pateiktu, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtu vaizdo registratoriaus įrašu, automobilių eismas vertinamo eismo įvykio metu buvo pakankamai intensyvus, automobiliai judėjo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini). Vaizdo įraše matomas automobilis Audi A4, važiuojantis pirmąja eismo juosta link (duomenys neskelbtini). Maždaug 18:34:46 val. (vaizdo įraše fiksuotas laikas), mikroautobusas įvažiuoja į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Mikroautobusas išvažiuoja prieš pat Audi A4 automobilį, taip sukeldamas pavojingą situaciją kelyje ir užkirsdamas Audi A4 automobiliui kelią bei priversdamas jį manevruoti. Maždaug 18:34:48 val. automobilis Audi A4, važiuodamas pirmąja eismo juosta, manevruoja, bando išvengti susidūrimo su mikroautobusu jį apvažiuodamas. Iš esmės visą manevrą automobilis Audi A4 atlieka pirmojoje eismo juostoje, neišvažiuodamas (arba išvažiuodamas labai nežymiai) už jos ribų. Tuo pat metu antrąja eismo juosta važiuoja šviesus Audi A6 automobilis, o priekyje jo – tamsios spalvos VW Touran, su įjungtu dešinės pusės posūkio signalu bei įjungtais galiniais stabdžių žibintais (kas patvirtina, jog tuo metu automobilio VW Touran vairuotojas stabdė transporto priemonę tuo pačiu metu atlikinėdamas ir persirikiavimo į pirmąją eismo juostą, manevrą). Maždaug nuo 18:34:49 val. VW Touran automobilis stabdydamas pradeda atlikti manevrą, t. y. rikiuojasi į pirmąją eismo juostą, prieš pat Audi A4 automobilį. Nuo 18:34:50 val. Audi A4 automobilis vengdamas susidūrimo su VW Touran automobiliu suka į dešinę kelio pusę, kontakto su VW Touran automobiliu jam pavyksta išvengti, tačiau automobilis Audi A4 nuvažiuoja nuo kelio ir 18:34:52 val. atsitrenkęs į pakelės medį, sustoja. Automobilis VW Touran sustoja netoliese (b. t. 1, b. l. 92-94). Komentuojamas vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tačiau jokių pastabų dėl jame užfiksuotų aplinkybių, jų patikimumo ir objektyvumo, nei T. P. ar jo gynėjas, nei kiti proceso dalyviai, neišsakė, prašymų, papildymų nereiškė (b. t. 2, b. l. 35-41). Pagrindo abejoti aptartame vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis aukštesnysis teismas neįžvelgia, jų apeliaciniu skundu iš esmės neginčija ir T. P. savo apeliacinio skundo argumentus grįsdamas kitų byloje esančių įrodymų neva netinkamu vertinimu.
1. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą akivaizdu, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu būtent T. P. veiksmai, t. y. jo vairuojamo automobilio persirikiavimas iš antrosios eismo juosto į pirmąją, sukėlė pavojingą situaciją ir neišvengiamą kliūtį V. P. vairuotam automobiliui Audi A4. Atsižvelgiant į aukščiau aptartus Kelių eismo taisyklių 101 punkto reikalavimus, prieš persirikiuodamas į kitą eismo juostą (iš antrosios į pirmąją), apeliantas privalėjo duoti kelią pirmąja eismo juosta tuo pat metu judančiam automobiliui Audi A4, tačiau vertinamu atveju to nepadarė ir tokie jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su analizuojamu eismo įvykiu bei jo metu kilusiais padariniais. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir T. P. apeliacinio skundo teiginiai, jog prieš V. P. vairuojamam automobiliui atsitrenkiant į medį, jis (T. P.) buvo įjungęs dešinio posūkio signalą iš anksto (ką neabejotinai patvirtina ir aukščiau aptarto vaizdo registratoriaus įrašo duomenys), o savo važiavimo kryptį keitė lėtai. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pagal vertinamo eismo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 87 punktą, signalą (tame tarpe ir dešinio posūkio signalą) rodantis vairuotojas neįgyja važiavimo pirmumo teisės, kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog vien tik tai, kad įvykio metu T. P. buvo įjungęs įspėjamąjį signalą – dešinės pusės posūkio signalą, jo atsakomybės nevykdžius Kelių eismo taisyklių 9 ir 101 punktuose keliamų reikalavimų, vis tik neeliminuoja. Net ir rodydamas įspėjamąjį signalą, prieš atlikdamas persirikiavimo manevrą, T. P. privalėjo būti pakankamai apdairus, rūpestingas ir dėmesingas, įsitikinti, kad tai daryti saugu. Analogišką išvadą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir specialistas H. V., nurodydamas, kad posūkio signalo rodymas nesuteikia pirmumo teisės atlikti manevrą, o vairuotojas į kitą vairuotoją, rodantį posūkio signalą, turi reaguoti stabdymu tik tada, kai priekyje važiuojantis automobilis jau pradeda daryti konkretų manevrą – sukti ir įvažinėti į jo važiavimo krypties eismo juostą.
2. Be to, peržiūrėjus aukščiau aptarto vaizdo registratoriaus įrašą, sutikti su T. P. apeliacinio skundo teiginiais, jog persirikiavimo manevro atlikimo metu automobilis Audi A4 buvo apelianto nematymo zonoje, todėl per galinio vaizdo matymo veidrodėlį apeliantas jo nematė ir negalėjo nuspėti, jog sudarys kliūtį šio automobilio Audi A4 vairuotojui, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Iš komentuojamo vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad V. P., apvažiuodamas staiga į pirmąją eismo juostą iš (duomenys neskelbtini) įvažiavusį mikroautobusą, iš esmės iš pirmosios eismo juostos ribų išvažiavęs nebuvo. Juo labiau, kad antrąja eismo juosta lygiagrečiai V. P. vairuoto automobilio tuo pačiu metu važiavo automobilis Audi A6, kuriam, sprendžiant iš peržiūrėto vaizdo įrašo, dėl V. P. veiksmų – mikroautobuso apvažiavimo, jokių papildomų veiksmų – keisti važiavimo kryptį, išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ar staigiai stabdyti, imtis nereikėjo. Esant šiems duomenims akivaizdu, kad vertinamu atveju T. P. gebėjimas laiku pastebėti pirmąja eismo juosta judantį automobilį Audi A4, priešingai nei tai teigiama nuteistojo apeliaciniu skundu, vis tik nebuvo apribotas. T. P. turėjo galimybę tiek per savo automobilio galinio, tiek per dešinės pusės šoninį vaizdo veidrodėlį ar langus pastebėti V. P. vairuotą automobilį ir išvengti eismo įvykio į pirmąją eismo juostą persirikiavus tik praleidus ta pačia eismo juosta judantį V. P. automobilį. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į T. P. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes, kad tuo metu, kai jis ketino pradėti rikiavimosi momentą, pro dešinį veidrodėlį jis vis tik stebėjo, ar neišvažiuos greičiau Ford Transit mikroautobusas, kadangi jis galėjo sudaryti kliūtį, matė, kad jis dar nebuvo išvažiavęs, dėl ko, pradėjo rikiavimosi manevrą, kas iš esmės neatitinka aukščiau aptartame vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių. Remiantis juo, akivaizdžiai matyti, jog nors stabdyti, būdamas antrojoje eismo juostoje, T. P. pradėjo mikroautobusui dar neįvažiavus į (duomenys neskelbtini) pirmąją eismo juostą, tačiau tuo metu, kai T. P. pradėjo rikiavimosi manevrą, mikroautobusas jau judėjo pirmąja eismo juosta, kas vėlgi tik patvirtina T. P. neapdairumą ir koncentracijos stoką. Kolegijos įsitikinimu, vien tai, jog kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, T. P. galimai netgi nepastebėjo automobilio Audi A4  (jo teigimu automobilis buvo nematymo zonoje), kaltės nešalina, priešingai, tik patvirtina išvadą, kad atlikdamas persirikiavimo manevrą (jį užbaigdamas), T. P. buvo neatidus, neįsitikino ar nėra kliūčių, nesukeliant grėsmės kitiems eismo dalyviams, manevrą užbaigti saugiai. 
3. Aplinkybę, kad vertinamu atveju T. P. nebuvo pakankamai atidus, patvirtina ir tai, kad, remiantis tiek jo paties, tiek kartu su juo analizuojamo įvykio dieną automobiliu važiavusio P. V. parodymais, vertinamo įvykio metu jie vyko į kavinę (beje, esančią iš esmės toje pačioje vietoje, kur įvyko eismo įvykis). Kaip nustatyta aukščiau aptartu vaizdo įrašu, T. P. persirikiavimo iš antrosios eismo juostos į pirmąją manevrą (siekdamas sustoti dešiniajame kelkraštyje šalia kavinės, į kurią jis su draugu ir važiavo) pradėjo atlikinėti jau stabdydamas savo transporto priemonę (automobilio stabdymo žibintai užsidegė automobiliui vis dar judant antrąja eismo juosta), baigęs šį manevrą jis iš esmės iš karto sustojo dešiniajame kelkraštyje. Šioje vietoje svarbu aptarti ir paties T. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes. Jo teigimu, pravažiavęs sankryžą su (duomenys neskelbtini), jis prilėtino greitį, pasižiūrėjo ar iš sankryžos niekas neišsuko (sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, iš sankryžos tuo metu jau buvo išsukęs mikroautobusas, kurį apvažinėjo V. P.) ir ieškojo vietos, kad galėtų sustoti prie kavinės „A. G.“ (šiuos veiksmus asmuo atliko vis dar judėdamas antrąja eismo juosta), įjungė posūkio signalą, įvažiavo į pirmąją eismo juostą ir išgirdo smūgį. Šias T. P. išdėstytas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir kartu su juo automobiliu važiavęs P. V., tačiau, kaip matyti iš jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nors T. P. manevras (sprendžiant iš jo parodymų visumos – persirikiavimo iš antrosios eismo juostos į pirmąją manevras) buvo tolygus, tačiau baigdamas jį T. P. kiek aštriau pasuko vairą ir staigiau stabdė (b. t. 1, b. l. 54). Būtent toks T. P. vairavimas, prieš V. P. atsitrenkiant į medį, matomas ir aukščiau aptartame vaizdo įraše. Esant šiems duomenims, įvertinus juos aukščiau aptarto vaizdo įrašo kontekste, akivaizdu, kad T. P. persirikiavimo manevras vis tik buvo atliktas skubotai, neįvertinus pirmąja eismo juosta judančių automobilių atstumo bei greičio (komentuojamo T. P. manevro atlikimo metu V. P. jau buvo apvažiavęs mikroautobusą), tokiu būdu iš esmės pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 9 ir 101 punktų reikalavimus.
11. T. P. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, teisėjų kolegijos įsitikinimu, betarpiškai patvirtina ne tik aukščiau aptartų duomenų analizė, bet ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1268 (16) užfiksuotos aplinkybės. Jų duomenimis, vertinamo eismo įvykio metu automobilis VW Touran, vairuojamas T. P., iš (duomenys neskelbtini) antrosios eismo juostos rikiuodamasis į pirmąją, sudarė kliūtį iš paskos (duomenys neskelbtini) pirmąja eismo juosta artėjusio automobilio Audi A4 judėjimui, o automobilio Audi A4 vairuotojas T. P., vengdamas susidūrimo su priekyje manevrą atliekančiu automobiliu VW Touran, keisdamas judėjimo kryptį, nusuko vairuojamą automobilį į dešinę pusę bei stabdė jį, tačiau automobilis Audi A4 užvažiavo ant šaligatvio ir trenkėsi į ten augusį medį, po ko, sustojo. Automobilis VW Touran buvo sustabdytas kairiau automobilio Audi A4 pirmojoje eismo juostoje. Pasak išvadą pateikusio specialisto, automobilio VW Touran vairuotojas T. P., keisdamas važiavimo kryptį sudarė kliūtį ir privertė iš paskos artėjusio automobilio Audi A4 vairuotoją keisti važiavimo greitį ir kryptį. Tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti vertinamam eismo įvykiui. Tuo tarpu V. P. veiksmai – nusuko automobilį nuo priekyje kliūtį sudariusio automobilio VW Touran į dešinę – techniniu požiūriu buvo nepriimtini, tačiau neturėjo priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu (b. t. 1, b. l. 107-110).
1. Priešingai nei teigiama T. P. apeliaciniu skundu, abejoti komentuojamoje specialisto išvadoje pateiktu analizuojamo eismo įvykio vertinimu, teisinio pagrindo nėra. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad specialisto išvada yra tik vienas iš kaltinamo asmens kaltės įrodymų šaltinių, kurio patikimumas, objektyvumas bei pagrįstumas vertinamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių formaliųjų įrodymų vertinimo kriterijų, jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendrąja tvarka, kas neabejotinai suponuoja būtinybę ir specialisto išvadą vertinti ta pačia tvarka, kaip ir informaciją, gautą iš bet kurių kitų įrodymų šaltinių. Sprendžiant specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, patikimumą, turi būti patikrintas ir įvertintas specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, pradinių duomenų teisingumas, pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas, duomenys, ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų, ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, bei taikytų metodų mokslinį pagrįstumą ir tinkamumą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad aptartą specialisto išvadą pateikė tinkamą kompetenciją ir pakankamą darbo patirtį turintis asmuo – H. V. yra (duomenys neskelbtini) vedėjo pavaduotojas, transporto inžinerijos mokslų magistras, turintis eismo įvykių ir transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikacijas bei ekspertinio darbo stažą nuo 2008 metų, – jo išvadoje nurodytą eismo įvykio mechanizmą, kilimo sąlygas bei priežastis, betarpiškai patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu įvertinti įrodymai (vaizdo registratoriaus įrašas, V. P., liudytojų parodymai, iš dalies ir paties T. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytos vertinamo eismo įvykio aplinkybės), todėl atmesti komentuojamoje specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes ir nesivadovauti jomis sprendžiant T. P. kaltės klausimą, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad specialistas pateikdamas išvadas baudžiamojoje byloje asmens kaltės klausimo nesprendžia, tai priskiriama išimtinai teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencijai. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad aptartoje specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, t. y. vertinamo eismo įvykio mechanizmą bei priežastis, patvirtino ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo įvertinti ir apeliacinės instancijos teismo patikrinti įrodymai, T. P. skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas jo kaltę BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padaryme grindė vien tik vien tik techninio pobūdžio specialisto išvada ir prielaidomis, atmestini kaip deklaratyvūs. 
2. Vertinamos specialisto išvados patikimumo nemenkina ir T. P. teiginiai, jog analizuojamu atveju specialistas H. V. nepagrįstai nenustatinėjo automobilio Audi A4 greičio, nevertino ar Audi A4 vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo su T. P. automobiliu, jeigu būtų laikęsis saugaus greičio, ar Audi A4 vairuotojas, siekdamas išvengti susidūrimo su T. P. automobiliu pasirinkęs saugų greitį, būtų buvęs priverstas išsukti iš kelio ir trenktis į pakelės medį. Sprendžiant šių aplinkybių reikšmę BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo kontekste, išvadą nagrinėjamoje byloje pateikęs specialistas buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Jo teigimu, vertinamoje situacijoje automobilio Audi A4 greičio viršijimo fakto jis neįžvelgia, nes komentuojamas automobilis važiavo su srautu (ką neabejotinai aptvirtina ir aukščiau aptartame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės). Be to, net jeigu ir būtų nustatyta 10 km/h automobilio Audi A4 greičio paklaida, toks greičio nustatymas jo pateiktos išvados pagrindinės sąlygos nekeistų, pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastimi vis tik liktų neteisėti VW Touran vairuotojo veiksmai – persirikiuodamas į dešinę, jis sudarė kliūtį. Iš esmės analogiškas aplinkybes dėl automobilio Audi A4 važiavimo greičio specialistas H. V. patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad nors Audi A4 važiavimo greičio jis nenustatinėjo, tačiau, neturi pagrindo teigti, kad automobilio Audi A4 važiavimo greitis buvo didesnis nei toje vietoje leidžiamas maksimalus. Tokią išvadą specialistas konstatavo įvertinęs automobilio Audi A4 apgadinimus bei jo stabdymo kelią. Abejoti tokiais specialisto parodymais teisinio pagrindo nėra, kadangi jo išdėstytas aplinkybes dėl automobilio Audi A4 važiavimo greičio patvirtina ne tik šio automobilio vairuotojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, bet ir aukščiau aptartame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės – automobilis važiuoja su srautu.
3. Priešingos išvados dėl automobilio Audi A4 važiavimo greičio aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir automobilio Audi A4 vairuotojo veiksmai į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) įvažiavus mikroautobusui, t. y. apvažiuojant kliūtį nepristabdant savo vairuojamos transporto priemonės. Iš pateikto vaizdo registratoriaus įrašo matyti, kad mikroautobusas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) įvažiavo staiga, prieš atlikdamas šį manevrą net nepristabdydamas, prieš pat automobilį Audi A4, dėl ko sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę (automobilį Audi A4) V. P. šiuo atveju nebeturėjo jokios objektyvios galimybės. Be to, kaip nustatyta iš komentuojamame vaizdo įraše užfiksuotų duomenų, V. P. vis tik turėjo pakankamai vietos apvažiuoti netikėtai į kelią išvažiavusį mikroautobusą, neišvažiuodamas į kitą eismo juostą, dėl ko, jo nusukimas nuo staiga atsiradusios kliūties kelyje ją apvažiuojant ir vis tik liekant savo eismo juostoje, neabejotinai buvo sąmoningas ir tinkamas veiksmas siekiant išvengti susidūrimo su mikroautobusu, sąlygotas ne didesnio jo važiavimo greičio, bet tinkamo ir greito situacijos kelyje įvertinimo. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į tinkamą ir adekvatų V. P. veiksmų pasirinkimą mikroautobusui netikėtai išvažiavus į jo judėjimo eismo juostą, neabejotina, kad mikroautobuso vairuotojo veiksmai, priešingai nei teigiama apeliaciniu skundu, vėlgi neturėjo jokios esminės reikšmės vertinamo eismo įvykio kilimui. Analogišką išvadą apklausiamas tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, patvirtino ir specialistas H. V., paaiškindamas, kad nustatinėjant eismo įvykio mechanizmą, Ford Transit (mikroautobusas iš (duomenys neskelbtini) įvažiavęs į (duomenys neskelbtini)) vairuotojo veiksmai esminės reikšmės neturi. Jo teigimu, nusukimas nuo bet kokios kliūties kelyje yra nepriimtinas, tačiau Audi A4 vairuotojo veiksmai, apvažiuojant mikroautobusą, šiuo atveju vis tik nebuvo priežastis, dėl kurios įvyko vertinamas eismo įvykis. Nesutikti su tokia specialisto išvada, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, todėl jai iš esmės pritaria.
12. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste darytina pagrįsta išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl T. P. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo T. P. lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su T. P. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
13. Analogiška išvada darytina įvertinus ir T. P. apeliacinio skundo motyvus dėl nukentėjusiesiems D. J., B. J., R. J. ir V. P. priteistos neturtinės žalos atlyginimo.
14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
15. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos klausimą, atsižvelgė į kiekvienam nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, dėl sužalojimų patirtus nepatogumus ir kitas aplinkybes, kurių visumoje visiškai pagrįstai iš T. P. D. J. priteisė 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, iš AB „L. D.“ D. J. ir B. J. naudai – po 1500 eurų, R. J. ir V. P. – po 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimui. Priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja T. P., teigti jog toks neturtinės žalos dydis, nustatytas kiekvienam iš nukentėjusiųjų, yra per didelis, juo labiau įvertinus tai, kad tik vienam jų – D. J., patirtos neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas iš T. P. (kitiems – iš AB „L. D.“), teisinio pagrindo nėra. Eismo įvykio metu nukentėjusieji patyrė įvairius sužalojimus, dėl kurių neabejotinai buvo sutrikdyta jų sveikata, bylos nagrinėjimo metu nukentėjusieji buvo apklausti dėl po vertinamo eismo įvykio jiems kilusių padarinių ir dvasinių sukrėtimų, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog analizuojamu atveju buvo nustatytos visos aplinkybės, pagrindžiančios nukentėjusiesiems priteistą neturtinę žalą.
1. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad D. J. analizuojamo eismo įvykio metu patyrė apatinio žandikaulio ir blauzdos kaulo lūžius, 2015 m. liepos 22 d. buvo operuotas atstatant žandikaulį ir fiksuojant sąkandį. Nors gydymo įstaigoje jis praleido tik 9 dienas, tačiau dar 4 mėnesius po to, dėl patirto žandikaulio sužalojimo, jis negalėjo valgyti kieto maisto. Dėl blauzdos lūžio D. J. turėjo vaikščioti su kojos įtvaru, jam buvo reikalinga kito asmens pagalba, dėl ko nukentėjusysis neabejotinai patyrė nepatogumus bei psichologinius išgyvenimus. Ir nors apeliaciniu skundu teigiama, jog priteisdamas neturtinę žalą D. J., apylinkės teismas nesirėmė jokiais objektyviais įrodymais, vadovavosi vien tik paties nukentėjusiojo subjektyviu vertinimu, kas iš esmės sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą, tačiau sutikti su šiais apelianto teiginiais ir jų pagrindu mažinti D. J. priteistos neturtinės žalos dydį, teisinio pagrindo nėra. Šios išvados kontekste vis tik pažymėtina, kad objektyviais ir neginčijamais įrodymais kiekvienu atveju privalo būti pagrįstas ne neturtinės, bet turtinės žalos dydis, tuo tarpu neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju vertina teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, išlikusią baimę ir pan., laikydamas nuoseklios teismų praktikos dėl asmens neturtinės žalos priteisimo analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju D. J. priteistas neturtinės žalos dydis laikytinas proporcingu jam nustatytiems sužalojimams ir dėl jų patirtiems nepatogumams. Darant šią išvadą, svarbu paminėti ir tai, kad analizuojamo eismo įvykio metu nukentėjo ne tik D. J., bet ir dvi jo dukterys, todėl mažinti D. J. tiek iš AB „L. D.“, tiek iš T. P. priteistos neturtinės žalos dydį teisinio pagrindo vis tik nėra. Juo labiau, jog vertinamu atveju D. J. reikalavo 3500 eurų neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jo reikalaujama pinigų suma skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo sumažinta iki 2500 eurų.
2. Analogiška išvada darytina įvertinus ir B. J., R. J. ir V. P. priteistos neturtinės žalos dydį. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, R. J. vertinamo eismo įvykio metu buvo vežama į ligoninę dėl nerimo sutrikimo, turėjo būti guldoma į ligoninę, įvykio metu patyrė galvos sumušimą, atsirado kraujosruva po kairės akies jungine, po įvykio buvo dideliame šoke, patyrė silpnumą ir galvos svaigimą. Dėl patirtos avarijos, jos pačios teigimu, jai nustatytas nerimo sutrikimas paūmėjo, šiuo metu ji bijo kur nors važiuoti, vis galvoja, kad kas nors atitiks, nori išsilaikyti vairuotojo teises, bet dėl patirto eismo įvykio bijo atlikti šiuos veiksmus. Tuo tarpu B. J. vertinamo eismo įvykio metu laukėsi kūdikio, patyrė krūtinės ląstos ir pilvo srities sumušimą su odos nubrozdinimais, dėl patirto streso buvo paguldyta į ligoninę, kur vieną dieną buvo stebima. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu B. J. pažymėjo, kad nors įvykio metu jai niekas nelūžo, tačiau ji patyrė sukrėtimą, įvykio metu laukėsi kūdikio, dėl ko patirtas eismo įvykis ją paveikė, iki dabar ji bijo vairuoti. Savo ruožtu V. P. eismo įvykio metu patyrė kairio peties, abiejų čiurnų ir kairio kelio sumušimus, plėštinę dešinės plaštakos žaizdą. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. P. pažymėjo, jog vertinamo eismo įvykio metu jo draugė laukėsi, bijojo kad ji neprarastų vaiko, dėl ko, neabejotinai patyrė emocinius sutrikimus. Jo teigimu, dėl eismo įvykio pasekmių jis turėjo keisti darbą, nes nebeturėjo automobilio, o jam, kaip vairuotojui, tai būtina. Atsižvelgiant į aptartus R. J., B. J. ir V. P. konstatuotus sužalojimus, dėl jų patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, jiems skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžius vertinti kaip neproporcingus, teisinio pagrindo vis tik nėra.
16. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir finansinė nuteistojo padėtis, juolab, kad tik dalis D. J. nustatytos neturtinės žalos buvo priteista iš T. P.. Visų kitų nukentėjusiųjų interesai dėl eismo įvykio metu jiems padarytos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, buvo tenkinami iš civilinio atsakovo AB „L. D.“. Be to, vien faktas, kad apelianto darbo užmokestis siekia 400 eurų, nepatvirtina sunkios jo finansinės padėties. Asmuo yra jauno amžiaus, sveikas, todėl turi visas galimybes susirasti gerai apmokamą darbą ateityje. Be to, šiuo metu jis studijuoja, kas neabejotinai ateityje palengvins geriau apmokamo darbo paieškas. Tuo tarpu T. P. apeliaciniame skunde nurodomos išlaidos už mokslą nėra patiriamos kiekvieną mėnesį, jo nurodyta suma yra mokama už visų metų studijas.
17. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir T. P. apeliacinio skundo teiginiai, jog skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirta 15 MGL – 564,90 eurų, bauda pakenks jo finansinei padėčiai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantui paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmių skyrimo principus bei proporcingumo reikalavimus, ji nelaikytina tokio dydžio, kurio apeliantas nesugebėtų sumokėti.
18. Nors nukentėjusiųjų D. J., R. J., B. J. ir V. P. atstovas advokatas P. A. atsiliepimu į nuteistojo T. P. apeliacinį skundą prašo priteisti visas civilinių ieškovų patirtas proceso išlaidas pagal į bylą pateiktus dokumentus, tačiau šis advokato prašymas, įvertinus jokių procesines išlaidas patvirtinančių dokumentų nebuvimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Prašymą, dėl proceso išlaidų civiliniams ieškovams D. J., R. J., B. J. ir V. P. priteisimo iš nuteistojo T. P., atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai                                                                                                          Albinas Antanaitis

                                                                                          Giedrius Endriukaitis

                                                                                              Daiva Jankauskienė