Pirmosios instancijos teismo                                                   Civilinė byla Nr. 2A-255-278/2016

Teisėja Birutė Mėlinauskienė                                Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03239-2015-8

  Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.3.4.5.1; 2.6.5.2.1; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

  Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 4344-223/2015 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui R. Č., išvadą teikiančiai institucijai Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

ieškovė J. M. nurodė, kad nuo 2013m. pabaigos artimai bendravo su atsakovu R. Č., kuris, sužinojęs, jog ji laukiasi kūdikio nustojo bendrauti, ėmė neigti, jog  yra kūdikio tėvas. Prašė teismą nustatyti, kad R. Č. yra D. M., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, o ši jo dukra, nustatyti nepilnametės dukters D. gyvenamąją vietą su motina J. M., priteisti iš atsakovo R. Č. išlaikymą nepilnametės dukters naudai periodinėmis išmokomis po 250 Eur išlaikymą iki jos pilnametystės, išlaikymą uzufrukto teise pavedant tvarkyti jai bei priteisti   išlaikymo įsiskolinimą nuo 2014-08-22 iki ieškinio pateikimo dienos.

  Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - įvertinęs teismui pateiktame vaiko gimimo liudijime esančius įrašus apie vaiko tėvą – juo esant nurodytam atsakovui R. Č., bylos dalį dėl tėvystės nustatymo nutraukė. Atsižvelgęs į mažametės dukters amžių, jos poreikius, pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, darė išvadą, kad D. M. išlaikymui pakanka 300 Eur mėnesiui. Įvertinęs šalių turtinę padėtį, nenustatė pagrindo nukrypti nuo tėvų lygios pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Įvertinęs, kad ginčas dėl išlaikymo dydžio kilo dėl 30 Eur, todėl, įvertinęs, jog motina, su kuria gyvens nepilnametis vaikas, visada turi didesnes išlaidas vaiko išlaikymui nei tėvas, kuris su vaiku negyvena, darė išvadą esant pagrindui iš atsakovo priteisti išlaikymą dukrai po 150 Eur per mėnesį, pradedant nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos. Konstatavo, jog nuo dukters gimimo atsakovas jokio materialinio išlaikymo neteikė, darė išvadą esant pagrindui priteisti įsiskolinimą nuo D. M. gimimo iki ieškinio pareiškimo teisme dienos po 150 Eur kas mėnesį. Įvertinęs atsakovo darbinę veiklą bei sudėtingas pajamas, laikė esant neišvengiamai būtinybei atsakovo nekilnojamajam turtui – butui, taikyti priverstinę hipoteką. Sprendė, kad priverstinė hipoteka nesuvaržys atsakovo teisių ir interesų labiau nei būtina nepilnamečio vaiko turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Teismas nustatė, jog mažametė D. gyvena kartu su motina J. M., kuri pajėgi auginti ir auklėti vaiką, kuriam sudarytos normalios gyvenimo ir ugdymo sąlygos, todėl šalių dukters gyvenamąją vietą nustatė su ieškove.

Apeliaciniu skundu atsakovas R. Č. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo - sumažinti dukters išlaikymui priteistą sumą iki 90 Eur per mėnesį, panaikinti sprendimo dalis dėl išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2014-08-22 iki 2015-04-27 skaičiuojant po 150 Eur ir priverstinės hipotekos (duomenys neskelbtini), nustatymą. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tikslu papildomais šalių paaiškinimais nustatyti nepilnamečio vaiko poreikius ir šalių turtinę padėtį, priverstinės hipotekos būtinybę. Mano, jog nepagrįstai nepilnametės D. M. poreikiai įvertinti 300 Eur per mėnesį suma. Teigia, kad visi vaiko poreikiai buvo grindžiami tik žodiniais ieškovės paaiškinimais, nepagrindžiant vaiko poreikių rašytiniais įrodymais. Nurodo, jog ieškovės pateikti kvitai daugiau patvirtina suaugusio žmogaus, o ne nepilnamečio vaiko poreikius, kas leidžia teigti, kad siekiama vaiko išlaikymo sumą padidinti net ir su vaiko tiesioginiais poreikiais niekuo nesusijusiomis išlaidomis. Mano, jog ieškovės nurodytos vaiko išlaikymo išlaidos per didelės, nes vaikas yra sveikas, gali lankyti ugdymo įstaigą, išlaidos auklei, specialiam maistui, sauskelnėms reikalingos ne daugiau kaip keturiems – šešiems mėnesiams, o papildomos, didesnės nei vidutinės išlaidos maistui, drabužiams, avalynei, lavinimui, higienai nėra reikalingos. Teigia ieškovei nepagrįstai prie išlaikymo išlaidų pridėjus kaupimo lėšas, kurios yra asmeninis kiekvieno iš tėvų sprendimas, kurio vykdymą, sustabdymą gali kontroliuoti ir valdyti tokią sutartį sudaręs ir sprendimą priėmęs tėvas ar motina. Mano, jog D. M. išlaikymo išlaidas sumažinus laikinosiomis išlaidomis bei atsisakius nebūtinų kasdienių vaiko išlaidų, kaip kaupimo išlaidų, protingus vaiko poreikius užtikrinti galima 200 Eur suma per mėnesį. Tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino jo turtinę padėtį, nes vienas iš automobilių yra parduotas, jam įsriegta ne 11 dantų implantų, o tik 2, jis nuo 2015-10-26 registruotas darbo biržoje, o metines pajamas sudaro 3 000 Eur per metus. Teigia, kad dėl jam diagnozuotos ligos negali užsiimti pastovia darbine veikla, vykdydamas gydytojų rekomendacijas, kasmet skiria laiko reabilitacijai Norvegijoje, kur dirba, siekdamas užsidirbti minimalias pajamas padengti kelionės ir pragyvenimo užsienyje išlaidas. Nurodo, kad jo veiksmai, 2005-2014 metais įgijus ir pardavus nekilnojamą turtą, grąžinus skolas, neduoda pagrindo teigti esant pajėgiam teikti didesnį išlaikymą vaikui nei jis faktiškai gali. Pažymi, kad šalių taikos derybų metu išsakytos pozicijos negali būti pagrindu priimant sprendimą byloje. Teigia, jog sprendimu priteista materialinio išlaikymo mažametei dukrai suma yra neproporcinga jo turtinei padėčiai, nes ieškovės gaunamos pajamos daug didesnės nei jo ir ji gali didesne suma prisidėti prie dukters išlaikymo, jei pageidauja tenkinti didesnius nei būtini ir protingi vaiko poreikiai. Nurodo, kad D. M. tėvystė nustatyta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo 2015 m. birželio mėnesį, todėl mano, jog nuo šio momento jam kyla materialinio išlaikymo prievolė. Teigia, kad teismas nepagrįstai taikė jo turtui priverstinę hipoteką, kuri neproporcinga ir ypač varžanti jo daiktines teises. Nurodo, jog išlaikymą teikė net būdamas užsienyje, teismo proceso metu nurodė teiksiąs priteistą proporcingą jo pajamoms išlaikymą periodinėmis išmokomis. Teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių aplinkybių, patvirtinančių faktą, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. M. prašo skundą atmesti. Nurodo, jog pateiktuose kvituose yra nurodytos, be kitų buičiai reikalingų prekių, kurios neįtrauktos į dukters poreikiams reikalingą sumą, ir vaiko poreikiams reikalingos prekės, buvo pirkti daiktai, kurie bus reikalingi  vaikui paaugus. Nurodyta maistui skirta pinigų suma yra reali, galinti patenkinti tik minimalius vaiko poreikius maistui, be to, vaikas auga, todėl rūbus, avalynę būtina pirkti vis didesnius. Teigia siekianti dukrą lavinti ir ugdyti ne tik Kėdainiuose, todėl transporto išlaidos didės. Nurodo, kad mokėdama kaupiamąsias įmokas, užtikrins dukters gydymo ar kitų išlaidų kompensavimą atsitikus nelaimei, bus užtikrinta vaiko ateitis. Teigia, jog atsakovo išvada dėl laikinų mažamečio vaiko poreikių, susijusių su amžiumi, priežiūra, higiena, nepagrįsta, nes išlaikymas priteisiamas iki vaiko pilnametystės, jo dydis turi padengti tiek mažamečio, tiek paaugusio vaiko išlaikymo išlaidas. Nurodo, jog nenori pasitraukti iš darbo rinkos, nes pertrauka apsunkins galimybę susirasti darbą ateityje, todėl dirba, o mažam vaikui geriau būti prižiūrimam namuose ir tai lemia išlaidas auklei. Teigia, jog teismas pagrįstai konstatavo atsakovo pajamoms esant žymiai didesnėms, o jo siūlomas 90 Eur išlaikymas dukteriai nepatenkintų net vaiko poreikio maistui. Teigia, kad pareiga išlaikyti vaiką atsiranda nuo jo gimimo, o ne nuo tėvystės pripažinimo. Sutinka su teismo sprendimu nustatyti atsakovo butui priverstinę hipoteką, nes nėra garantijų, kad jis sąžiningai vykdys prievolę teikti reikiamo dydžio išlaikymą dukrai.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas R. Č. prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, jog žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra būtinas ir nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį bei skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Byloje nustatyta, jog R. Č. yra pateikęs atsiliepimą į ieškinį, dalyvavo  bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme ir išreiškė nuomonę dėl ieškovės reikalavimų, t. y. buvo išklausytas,  o apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo su sprendimu motyvus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes ir šių duomenų pagrindu galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, pagrįstumą bei daryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliaciniu skundu R. Č. neginčija teismo sprendimo dalies dėl nepilnametės dukters D. gyvenamosios vietos nustatymo  ir bylos, dalyje dėl tėvystės nustatymo,  nutraukimo. Nenustačius procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, teisėjų kolegija dėl minėtų reikalavimų nepasisako.

Spręsdamas mažamečiam vaikui reikalingo išlaikymo dydį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į D. M. amžių, jos poreikius, būtinoms išlaidoms per mėnesį yra reikalinga 300 Eur suma, kurios pusę (150 Eur) turi galimybę teikti atsakovas R. Č.. Atsakovas su šia teismo išvada nesutinka, teigia, jog mažamečio vaiko išlaidoms yra pakankama mėnesiui 200 Eur suma, be to, teismas tinkamai neįvertino jo turtinę padėtį. Teisėjų kolegija su minėtai teiginiais nesutinka dėl sekančių motyvų.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnis numato tėvams pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis, t. y., nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas nepilnamečiam vaikui priteisiamo išlaikymo dydis. Įstatymo nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams gali būti priteistas: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą (CK 3.196 str. 1 d.). Išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą, įgyvendinamą vaikui naudingiausiu būdu. Parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi atsižvelgti į tai, jog išlaikymas savo esme skirtas nepilnamečių vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.. Jeigu skolininkas yra mokus, išlaikymo forma periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, todėl ši išlaikymo forma realiai užtikrina vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą. Teismui nustačius, jog tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, išlaikymas gali būti priteisiamas ir kitomis formomis: vienkartine pinigų suma bei turtu. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė J. M. išlaikymą dukrai prašė iš atsakovo R. Č. priteisti periodinėmis išmokomis. Kaip minėta, sprendžiant dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams tėvai turi teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Dėl paminėto, spręsdamas klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti turtinę tėvų padėtį ir jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaiko poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (CK 3.192 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Tačiau minėtas kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad  šalių duktė D. yra mažametė, gim. ((duomenys neskelbtini)), todėl įvertinus vaiko amžių, tai, jog šalių duktė auga namuose ir nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos, tačiau yra augantis vaikas ir jos poreikiai maistui, aprangai nuolat didėja, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko poreikiams patenkinti kas mėnesį yra reikalinga 300 Eur suma. Nors apeliantas nurodo, kad protingai planuojant ir racionaliai naudojant specialių poreikių neturinčiam vaikui yra pakankama išlaikymui 200 Eur suma mėnesiui, tačiau iš esmės teismo nustatytos sumos neginčija, tik nurodo, jog ieškovės pateiktų pirkimų duomenys yra užaukštinti, prie vaiko išlaikymo sumos pridėtos netikslingos išlaidos. Tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino kokios išlaidos yra būtinos vaikui, siekiant, jog jis augtų sveikas, būtų patenkinti būtiniausi jo poreikiai, visapusiškai ir harmoningai vaikas vystytųsi bei kritiškai vertino ieškovės nurodytą 415 Eur išlaidų poreikį dukrai, todėl pakartotinai vertinti ieškovės teiktus įrodymus, sutinkant su teismo išvada bei mažinti nustatytą vaikui reikalingą 300 Eur išlaikymo dydį, įvertinus, jog D. M. poreikiai jai augant didėja, nėra pagrindo. Ta aplinkybė, jog ieškovė įsigijo asmeninėn nuosavybėn butą Kėdainių mieste, nereiškia, jog vaikui skirtino išlaikymo dydį reikia mažinti, nes tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai teisės aktai siekia užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Net ir įvertinus, kad būsto kreditą moka ieškovė, nereiškia, kad nėra dengiamos ir šalių dukrai priskirtinos išlaidos.

Sprendžiant kiekvieno iš tėvų skirtino vaikui išlaikymo dydį, svarbią reikšmę turi tėvų turtinė padėtis. Byloje nustatyta, kad ieškovė J. M. yra vaiko priežiūros atostogose, jos gaunamas pajamas sudaro 464,06 Eur motinystės pašalpa ir vidutiniškai per mėnesį gaunamos 687,84 Eur darbinės pajamos, neatskaičius privalomų mokesčių (2 t., b. l. 131-134). Iš byloje esančių viešųjų registrų duomenų matyti, kad J. M. nuo 2015-06-04 asmeninės nuosavybės teise valdo 2-jų kambarių butą, (duomenys neskelbtini), kuris yra apsunkintas hipoteka, jos vardu yra registruotas 1997 m. gamybos automobilis Volvo S40  (2 t., b. l. 135-138). Ieškovė J. M. 2015-05-29 yra sudariusi kredito sutartį butui (duomenys neskelbtini) bei 2013-07-23 vartojimo kredito sutartį baldams įsigyti (2 t., b. l. 10-11). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas R. Č. nedirba, yra registruotas darbo biržoje (1 t., b. l. 115; 2 t., b. l. 57, 130). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovo vardu registruotas nekilnojamasis turtas –  butas, (duomenys neskelbtini), 2002 m. gamybos automobilis Citroen Jumper, 2006 m. gamybos automobilis Hyundai Tuscon (1 t., b. l. 136-137; 2 t., b. l. 129). R. Č. 2015-01-04 sudarė paskolos sutartį 2 999 Eur sumai, 2012-02-20, 2012-02-25, 2012-03-01 buvo sudaręs paskolos sutartis bendrai 150 000 Lt sumai, kurių įvykdymo terminas baigėsi 2016-01-01 ir 2016-02-02 (1 t., b. l. 88; 2 t., b. l. 58-60). Byloje nenustatyta, kad R. Č. turėtų kitų išlaikytinių. Paminėti duomenys leidžia konstatuoti, jog atsakovo turtinė padėtis yra  geresnė nei ieškovės, nes R. Č. buvo įsipareigojęs per trumpą laiką grąžinti gan didelę paskolą, kas rodo jog yra įvertinęs savo galimybes ją grąžinti, neneigia, jog į Norvegiją vyksta ne tik stiprinti sveikatą, bet ir dirbti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog savo teiginiams dėl užsienio valstybėje gaunamų pajamų apeliantas neteikia jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, todėl teiginius dėl jo gaunamų tik 3 000 Eur per metus darbinių pajamų vertina kritiškai (CPK 12 str., 178 str.). Minėtą išvadą leidžia daryti ta aplinkybė, jog nors ir Norvegijoje nėra įstatymais patvirtintas minimalus valandinis darbo atlygis, tačiau įvairiuose ūkio sektoriuose ir nekvalifikuoto darbuotojo valandinis darbo užmokestis gali siekti nuo 116,65 NOK (Norvegijos kronų) iki 174,35 NOK, todėl atsakovo darbinės pajamos per vieną mėnesį gali siekti apie 24 000 NOK (neatskaičius mokesčių) arba apie 2 500 Eur. Apeliantas tvirtina, jog dėl ligos jis negali užsiimti nuolatine darbine veikla, tačiau iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog R. Č. rekomenduojama vengti dulkėtos aplinkos, naudoti respiratorių (1 t., b. l. 75-76). Kitų įrodymų, patvirtinančių esant esminiams darbo sąlygų ribojimams, R. Č. teismui nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Tai, kad atsakovo turtinė padėtis nėra blogesnė nei ieškovės, patvirtina faktas, jog atsakovas 2015-04-26 sudarė sutartį dėl Odontologinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sutartį dėl dantų implantų, o 2016-01-15 įsigijo automobilį Citroen Jumper (1 t., b. l. 77-79; 2 t., b. l. 129). Byloje esantys atsakovo bankinių sąskaitų išrašai rodo, kad 2014-2015 metais R. Č. vykdė operacijas nemažomis sumomis (2 t., b. l. 61-76). Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo pajamoms esant didesnėms nei jis teigia bei teisingai įvertino šalių turtinę padėtį ir ½ d. dukrai reikalingos išlaikymo sumos priteisė iš atsakovo R. Č. (CPK 185 str.).

Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, kad jam pareiga išlaikyti nepilnametę dukrą kyla nuo tėvystės pripažinimo momento. Pagal CK 3.200 straipsnį, išlaikymas turi būti priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, o tokią teisę atsakovo nepilnametė duktė pagal kilmę įgijo nuo jos gimimo dienos (CK 3.137 str. 1 d.), kuri tik buvo patvirtinta CK 3.140 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal CK 3.137 straipsnio nuostatas vaiko kilmės iš tėvų patvirtinimas nesiejamas su vaiko gimimo įrašo padarymu, nes vaiko kilmė yra kildinama iš jo gimimo iš konkrečių tėvų ir nuo jo gimimo dienos. Nagrinėjamu atveju nepilnametės D. kilmė iš tėvo nustatyta ne nuo gimimo dienos, o vėliau, tačiau ir šiuo atveju tėvų ir vaiko tarpusavio teisės ir pareigos vis tiek atsirado nuo vaiko gimimo dienos (CK 3.137 str. 3 d.). Vadovaujantis CK 3.192 straipsnio 1 dalimi tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, t. y. nuo vaikų gimimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2004). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas turėjo pagrindą priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nuo šalių dukters gimimo dienos iki ieškinio pareiškimo dienos ir keisti sprendimą šioje dalyje nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, jog teismas savo iniciatyva nustatė priverstinę hipoteką atsakovo R. Č. nekilnojamajam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 136-137). Civilinio proceso kodekso 376 straipsnio 3 dalies nuostatos šeimos bylose suteikia teisę teismui viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Konstatuotina, jog nagrinėjamojoje byloje teismas turėjo teisę spręsti klausimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo ieškovei nereiškiant tokio reikalavimo. CK 3.197 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog prireikus teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų (ar vieno iš jų) turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto įstatymų nustatyta tvarka.  Priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik tuomet, kai yra būtina užtikrinti teismo sprendimu patenkintus turtinius reikalavimus. Būtinumas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, iš kurių matyti, kad nenustačius hipotekos teismo sprendimas nebus įvykdytas arba jo įvykdymas iš esmės pasunkės. Pirmosios instancijos teismas priverstinės hipotekos nustatymą motyvavo ypatinga atsakovo darbine veikla bei sudėtingomis pajamomis. Byloje nėra ginčo, jog Lietuvoje atsakovas R. Č. nedirba ir negauna jokių pajamų (CPK 182 str. 1 d. 5 p.), tačiau atsakovas neneigia, kad būdamas Norvegijoje, dirba. Iš pateiktų banko mokėjimo nurodymų kopijų matyti, jog, teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas 2015-08-10, 2015-10-02 pervedė ieškovei J. M. 720 Eur vaiko išlaikymui (1 t., b. l. 156-157, 2 t., b. l. 46, 49). Duomenų, kad R. Č. turi pradelstų turtinių įsipareigojimų ar jo atžvilgiu yra pradėtas priverstinis skolų išieškojimas, byloje nepateikta. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu atsakovas R. Č. iš esmės sutiko dukrai teikti išlaikymą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą nesant pakankamo pagrindo konstatuoti, jog jis ateityje vengs teikti išlaikymą ir tuo pagrindu nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui priklausančiam turtui. Neatmestina, kad priverstinės hipotekos nustatymas varžys skolininko teises ir interesus labiau, negu yra būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti (CPK 185 str.). Aplinkybė, kad R. Č. nedirba Lietuvoje, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti priverstinę hipoteką, nes nurodyta aplinkybė taip pat savaime nereiškia, jog atsakovas nevykdys teismo sprendimo dėl išlaikymo teikimo. Duomenų, jog teisminio proceso metu atsakovas būtų ėmęsis veiksmų bloginti savo turtinę padėtį, nėra. Minėti duomenys leidžia konstatuoti, jog byloje nenustatytos objektyvios aplinkybės, pateisinančios priverstinės hipotekos nustatymą.

Dėl paminėto, sprendimo dalis dėl priverstinės hipotekos nustatymo naikintina. Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo, nes sprendimo dalis dėl ieškovės reikalavimų nekeičiama (CPK 93 str. 4 d.).

Dėl ieškovės reikštų reikalavimų sprendimą paliekant nepakeistą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš  ieškovės J. M. nepriteistinos, o ieškovės patirtos  išlaidos, teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, priteistinos iš apelianto (2 t., b. l. 112-113, 123, CPK 93 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu  teisėjų kolegija  

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį dėl priverstinės hipotekos nustatymo R. Č. nekilnojamajam turtui – 2-jų kambarių butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), panaikinti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjų kolegija                                                                                              Ramunė Čeknienė

                Zina Mickevičiūtė

                                                                                      Birutė Valiulienė