Civilinė byla Nr. e2S-1829-560/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39648-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.14.3.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 31 d.

         Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) ieškovės A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-11 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei (AB) SEB bankas dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: pripažinti atsakovo AB SEB banko 2013-09-26 vienašališką tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 nutraukimą negaliojančiu; įpareigoti banką atnaujinti kredito sutarties galiojimą; pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis kredito sutarties bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7, 11,16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktą, 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktą; panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytą ieškovės prievolę mokėti 0,1 proc. dydžio per dieną delspinigius kaip nesąžiningą sąlygą arba sumažinti delspinigių dydį iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-11-03 nutartimi atsisakė priimti ieškovės A. S. ieškinį.
3. Vilniaus apygardos teismas 2018-02-13 nutartimi pirmosios instancijos teismo 2017-11-03 nutartį panaikino ir perdavė šiam teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-03-09 nutartimi, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus, nustatė ieškovei 7 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti – pateikti ieškinį su tinkamai suformuluotais ieškinio reikalavimais, kurie anksčiau teisme nebuvo išnagrinėti, bei pateikti būtent šiuos reikalavimus pagrindžiantį aiškų ir konkretų ieškinio faktinį pagrindą.
5. Ieškovei pateikus patikslintą ieškinį, 2018-03-22 nutartimi teismas nustatė ieškovei papildomą 7 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti, tai yra pateikti ieškinį su tinkamai suformuluotais ieškinio reikalavimais, kurie nebuvo nagrinėti teisme kitoje civilinėje byloje, taip pat sukonkretinti ieškinio reikalavimus Nr. 4-5 kokia konkrečia suma ji prašo sumažinti kreditoriaus apskaičiuotus delspinigius ir kokia konkrečia tvarka ji prašo nustatyti pradelstų delspinigių sumokėjimą kreditoriui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-04-11 nutartimi priėmė ieškovės A. S. ieškinio reikalavimus dalyje dėl kredito sutarties 4 straipsnio 5-6 punktuose numatytos ieškovės prievolės mokėti 0,10 proc. per dieną netesybas (delspinigius) pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia arba šių sutarties sąlygų pakeitimo, delspinigių normą sumažinant iki protingo 0,02 proc. dydžio per dieną, likusius ieškinio reikalavimus priimti atsisakė ir netenkino ieškovės A. S. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
7. Dalį ieškinio reikalavimų pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, konstatavęs, kad jie išnagrinėti kitoje byloje. Teismas, įvertinęs kasacinio teismo išaiškinimus sprendė, kad ginčas tarp ieškovės A. S. ir banko dėl atsakovo atlikto vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo ir kredito sutarties visų sąlygų (išskyrus delspinigių dydžio) atitikimo sąžiningumo kriterijui yra baigtas, jį išnagrinėjus kitoje civilinėje byloje, pasibaigusioje įsiteisėjusiu sprendimui, dėl ko iš naujo nebegali būti keliamas. Nurodė, kad tokią pačią išvadą padarė ir Vilniaus apygardos teismas 2018-02-13 nutartimi, išnagrinėjęs ieškovės A. S. atskirąjį skundą. Teismas dar kartą papildomai ieškovei išaiškino, kad visiškai nesvarbu, jog kitoje civilinėje byloje ji savarankiškai nekėlė reikalavimų dėl konkrečių kredito sutarties sąlygų (išskyrus nustatančių delspinigių dydį) pripažinimo negaliojančiomis dėl jų neatitikimo sąžiningumo kriterijams, nes visas kredito sutarties sąlygas (išskyrus nustatančias delspinigių dydį) byla nagrinėjęs teismas vertino ex officio (savo iniciatyva), ką ir konstatavo kasacinis teismas.
8. Dalį ieškinio reikalavimų teismas atsisakė priimti, vertindamas, kad ieškovė neištaisė trūkumų. Teismas nurodė, jog jis 2018-03-22 nutartimi nustatė ieškovei papildomą 7 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti – konkrečiai suformuluoti ieškinio reikalavimą, nes ieškovė nebuvo įvardinusi, kokia konkrečia suma bankui mokėtini delspinigiai turi būti sumažinti nuo banko konkrečiai paskaičiuotos mokėtinos pagal sutartį delspinigių sumos; taip pat ieškovė nebuvo įvardinusi, kaip konkrečiai tą mažintiną delspinigių sumą apskaičiuoja. Tačiau ieškovė nustatytų trūkumų nepašalino – nurodė, kokiais kriterijais remiantis reiktų apskaičiuoti mažintiną delspinigių sumą (taikant senatį bei parenkant mažesnį delspinigių procentinį dydį), tačiau taip ir nesuformulavo (nepaisant teismo nustatyto termino trūkumams pašalinti) reikalavimo kokią konkrečiai ieškovės paskaičiuotą delspinigių sumą ji laiko protinga bei mokėtina bankui, o kokią konkrečiai (kokiu būdu ir už kokį laikotarpį paskaičiuotą) pradelstų mokėti delspinigių sumą ji prašo pripažinti nepagrįsta.
9. Ieškinio reikalavimus dalyje dėl kredito sutarties 4 straipsnio 5-6 punktuose numatytos ieškovės prievolės mokėti 0,10 proc. per dieną netesybas (delspinigius) pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia arba šių sutarties sąlygų pakeitimo, delspinigių normą sumažinant iki protingo 0,02 proc. dydžio per dieną teismas priėmė. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė – vartotoja, ginčijanti vartojimo sutarties sąlygas dėl delspinigių dydžio kaip nesąžiningas, yra atleidžiama nuo bet kokio žyminio mokesčio mokėjimo, teismas nenagrinėjo kaip perteklinių ir nesukuriančių jokių naujų procesinių pasekmių ieškovės prašymų atidėti žyminį mokestį ar/ir atleisti nuo jo mokėjimo.
10. Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas netenkino, motyvuodamas tuo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-02 sprendime, priimtame kitoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015, buvo nuspręsta (kuri buvo konstatuota kaip teisinga ir kasaciniame teisme), kad delspinigių dydis nesudaro esminės ieškovės pradelstos mokėti bankui sumos dydžio, vertinant juos kartu su ieškovės pradelsta mokėti kredito ir palūkanų suma pagal kredito sutartį. Teismo nuomone, nepaisant to, ar šioje byloje bus patenkintas/patenkintas iš dalies/atmestas ieškinio reikalavimas dėl kredito sutarties sąlygų, nustatančių delspinigių dydį, pripažinimo negaliojančiomis/pakeitimo, tai nepakeis kitoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog delspinigių dydis sudaro tik mažą ir neesminę dalį ieškovės grąžintinos sumos atsakovui pagal kredito sutartį, dėl kurios negrąžinimo bankas ir yra pradėjęs vykdyti išieškojimą iš ieškovei priklausančio hipoteka įkeisto turto. Todėl teismas sprendė, kad nėra tikslinga taikyti ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo veiksmų iš hipoteka įkeisto turto stabdymo – kaip neįtakojančios byloje priimto galutinio teismo sprendimo galimai palankaus ieškovei vykdymo užtikrinimo (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

III. Atskirojo skundo argumentai

11. Ieškovė A. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-11 nutartį dalyje, kuria atsisakyta priimti likusius ieškinio reikalavimus, netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – jas pritaikyti ir atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo už atskirąjį skundą.
12. Ieškovė nurodė, kad teismas nepagrįstai nustatė faktines aplinkybes ir sprendė, kad dalis ieškinio reikalavimų buvo išnagrinėti kitoje byloje, nes esą ieškovė pateikė pakoreguotą ieškinį su tinkamai suformuluotais ieškinio reikalavimais, kurie anksčiau teisme nebuvo nagrinėti. Esą teismai nevertino, kad banko sutartis neatitiko paskutinių Europos Parlamento ir Europos Tarybos nuostatų, direktyvų ir reglamento reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad dalis reikalavimų negali būti priimti, nes ieškovė nepašalino nustatytų trūkumų. Ji tokių trūkumų negalėjo pašalinti, nes bankas nepateikė suprantamų ir aiškių duomenų apie jo apskaičiuotus delspinigius, todėl ieškovė neturėjo pareigos ir negalėjo suformuluoti reikalavimo, kokią konkrečiai paskaičiuotą delspinigių sumą ji laiko protinga bei mokėtina bankui ir kokią konkrečiai sumą ji prašo pripažinti nepagrįsta. Ne ji, o teismas turi nuspręsti, kad sutartyje numatyti delspinigių ir procesinių palūkanų dydžiai yra nesąžiningi ir sumažinti juos iki protingos sumos.
13. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vertindamas, kad delspinigių dydis neturi esminės įtakos ieškovės pradelstos mokėti bankui sumos dydžiui ir neįtakoja byloje galimai ieškovei palankaus galutinio teismo sprendimo vykdymo, nes ieškovė pateikė teismui 6 reikalavimus, dėl kurių nėra priimto galutinio sprendimo. Jeigu būtų nagrinėjamas tik reikalavimas dėl delspinigių sumažinimo, ieškinio patenkinimo atveju tai gali turėti didelę įtaką, nes ieškovės įsiskolinimas bankui buvo nežymus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
15. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2018-04-11 nutartimi, vertindamas, kad dalis reikalavimų jau išnagrinėti kitoje byloje, o dalis suformuluoti netinkamai, atsisakė juos priimti ir netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, sprendžia, jog atskirasis skundas yra nepagrįstas. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ši asmens teisė nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, laikantis įstatyme numatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio reikalavimų (CPK 111, 135 straipsniai), kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Siekdamas užtikrinti CPK 2 straipsnyje nurodytų civilinio proceso tikslų įgyvendinimą teismas privalo imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai. Pagal CPK 138 straipsnio nuostatas, ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka. CPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip 7 dienos, trūkumams pašalinti. Ieškinio trūkumų nepašalinimo atveju, ieškinys (visas arba dalyje konkrečių reikalavimų) laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnis). Teismas atsisako ieškinį priimti, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

17. Prieš priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas 2018-03-09 ir 2018-03-22 nutartimis nustatė ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nurodydamas, kuo tokie trūkumai pasireiškia, kodėl ieškovė turi pareigą juos pašalinti ir kokios yra nustatytų trūkumų nepašalinimo procesinės pasekmės. Ieškovė šių nutarčių atskiraisiais skundais neskundė ir pateikė du patikslintus ieškinius. Pirmame jų suformulavo reikalavimus:

1) pripažinti, kad Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 sąlygos nurodytos ieškinyje pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra neteisėtos ir nesąžiningos;

2) pripažinti kredito sutarties sąlygas (bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7 ir 11, 16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktą, 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktą) nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos (ab initio);

3) panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytą ieškovės prievolę mokėti 0,10 proc. per dieną netesybas (delspinigius) už vėluojančius mokėjimus (paskolos įmokų ir palūkanų), kadangi ji atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau – CK) 6.228 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir yra neprotingai ir nesąžiningai didelė arba sumažinti banko priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 proc. už kiekvieną praleidimo dieną, ir skaičiuojant delspinigius pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies nuostatas taikyti jiems 6 mėnesių senaties terminą;

4) patvirtinti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotą teisingą ir sąžiningą grąžintiną sumą bankui;

5) nustatyti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotos teisingos ir sąžiningos grąžintinos sumos bankui padengimo terminą ieškovui per protingą laiko tarpą.

Antrame patikslintame ieškinyje ieškovė suformulavo šiuos reikalavimus:

1) pripažinti, kad kitos Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 sąlygos (nenagrinėtos kitose ginčo bylose) nurodytos ieškinyje pagal šiuo metu ir tuo metu galiojančius įstatymus yra neteisėtos ir nesąžiningos;

2) pripažinti kitas (nenagrinėtas kitose ginčo bylose) kredito sutarties sąlygas (bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7 ir 11, 16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktą, 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktą) nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos (ab initio);

3) panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytą ieškovės prievolę mokėti 0,10 proc. per dieną netesybas (delspinigius) už vėluojančius mokėjimus (paskolos įmokų ir palūkanų), kadangi ji atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau – CK) 6.228 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir yra neprotingai ir nesąžiningai didelė arba sumažinti banko priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 proc. už kiekvieną praleidimo dieną, ir skaičiuojant delspinigius pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies nuostatas taikyti jiems 6mėnesių senaties terminą.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčas tarp ieškovės A. S. ir banko dėl atsakovo atlikto vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo ir kredito sutarties visų sąlygų (išskyrus delspinigių dydžio) atitikimo sąžiningumo kriterijui yra baigtas, jį išnagrinėjus kitoje civilinėje byloje, kurioje sprendimas yra įsiteisėjęs. Apeliantė nepaneigė nustatytų aplinkybių, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017-07-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 išnagrinėjo klausimus dėl vienašališko vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, teismo pareigos ištirti šios sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams, ir pasisakė dėl atitinkamo šalių ginčo esmės. Kasacinės instancijos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, todėl apeliantei nesuteikta teisė vėl kelti klausimus dėl sutarties nesąžiningumo. Akcentuotina, jog kasacinio teismo nutartyje buvo konstatuota, kad teismas ex officio vykdo nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atskirojo skundo motyvai, jog teismas privalo vertinti kitų sutarties sąlygų, kurių esą teismai nenagrinėjo, atitiktį sąžiningumo reikalavimams, yra nepagrįsti.

19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos nutarties atsisakyti priimti nagrinėti nekonkrečiai ir netiksliai suformuluotus reikalavimus. Kaip matyti iš ieškovės pateikto patikslinto ieškinio, ketvirtuoju ir penktuoju reikalavimais ieškovė siekė visiškai nekonkretaus ir neapibrėžtos ginčo išsprendimo rezultato. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą, neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida. Taigi, pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti civiliniame procese galiojančių principų įgyvendinimą, nustatė ieškovei terminą atitinkamų trūkumų pašalinimui. Byloje nėra ginčo, kad šie trūkumai liko nepašalinti – atskirajame skunde apeliantė pati pripažino šią aplinkybę ir paaiškino, kad ji tokios pareigos neturi vykdyti, nes bankas nepateikė jai aiškaus ir suprantamo delspinigių dydžio paskaičiavimo. Pastarieji atskirojo skundo argumentai neįtakoja vertinimo, kad ieškovė neįvykdė pareigos tiksliai ir konkrečiai suformuluoti ieškinio reikalavimus.

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nurodo, kad galimai jai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ir tapti neįvykdomu, o teismo išvada, jog pagal priimtą nagrinėti reikalavimą dėl delspinigių dydžio, negali būti esminių pokyčių grąžintinos sumos atsakovui pagal kredito sutartį atžvilgiu, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pirma, nors apeliantė atskirąjį skundą šioje dalyje motyvavo aplinkybėmis, jog teismas privalo priimti ir nagrinėti visus jos pareikštus reikalavimus, o ne tik reikalavimą, susijusį su delspinigiais, apeliacinės instancijos teismas pripažino tokią apeliantės poziciją nepagrįsta, todėl lieka nepaneigti pirmosios instancijos teismo nutarties argumentai, kad galimai ieškovei palankus teismo sprendimas tik nežymia dalimi gali įtakoti bendros išieškomos iš skolininkės sumos dydį. Apeliantė nepateikė teismui jokių teisiškai reikšmingų ir įrodymais pagrįstų argumentų, kad jos reikalavimo dėl delspinigių sumažinimo patenkinimo atveju neliktų pagrindo vykdyti išieškojimą iš ieškovei priklausančio hipoteka įkeisto turto. Cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017-07-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017-02-24 nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo veiksmų, susijusių su hipoteka įkeisto turto priverstiniu pardavimu, sustabdymas – buvo panaikinta.

21. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

22. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

Ieškovės A. S. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                         Dainius Rinkevičius