Administracinė byla Nr. A¹⁴³-637/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00136-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ievai Kontrauskaitei,

atsakovo atstovui Deividui Velkai,

trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujasis aitvaras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujasis aitvaras“ skundą atsakovui Žurnalistų     etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. D., V. D., L. D., uždarajai akcinei bendrovei ,,Linos namai“ dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Naujasis aitvaras“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Naujasis aitvaras“, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 3–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – atsakovas, Inspektorius) 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. SPR-86 dėl publikacijose: „V.Ž. anonsas“ („Vakaro žinios“, 2006 m. rugpjūčio 26 d., Nr. 193/1967), „D. šeimynėlės bizniukas: kuo „Gubernija“ mažiau uždirba, tuo D. daugiau ištaško“ („Vakaro žinios“, 2006 m. rugpjūčio 28 d., Nr. 194/1968), „D. šeimynėlė priėjo liepto galą. Atšaukus susikompromitavusią valdybą „Gubernijoje“ įtampa slūgsta.“ („Vakaro žinios“, 2009 m. balandžio 7 d., Nr. 80/2151), „Temidės tarnai dalina indulgencijas“ („Vakaro žinios“, 2009 m. sausio 29 d.), „Nuvytęs teisingumas Šiauliuose“ („Vakaro žinios“, 2009 m. sausio 31 d.,          Nr. 25/2691), „Dėl pinigų plovimo per „Respublikos“ leidinių grupę“ („Vakaro žinios“, 2009 m. kovo 25 d., Nr. 68/2734) paskelbtos informacijos.

Pareiškėjas nurodė, kad Inspektorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir pritaikė teisės normas, viršijo savo kompetenciją ir priėmė visiškai nepagrįstą              ir nemotyvuotą sprendimą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas            ne kartą yra konstatavęs, kad Inspektorius yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu bei jame įtvirtintais viešojo administravimo principais (administracinės bylos Nr. A²¹-87/2008, Nr. A¹⁴⁶-343/2008,             Nr. A⁵⁵⁶-1594/2008), todėl jo priimami ir individualiems administraciniams aktams priskirtini sprendimai (koks yra skundžiamas sprendimas) turi atitikti šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Inspektorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nevertino tos aplinkybės, jog analizuotas publikacijas nagrinėjo ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau – Komisija), kuri yra pareiškusi savo poziciją šiuo klausimu. Inspektorius gautą skundą nagrinėjo remdamasis išimtinai skundo argumentais ir jame nurodytomis aplinkybėmis. Teigė, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtinti principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A¹⁴-1052/2007) lemia tai, jog būtina patikrinti,  ar Inspektorius neviršijo savo kompetencijos, apibrėžtos Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat turi būti tikrinama, remiantis kokiais faktais ir iš kokių asmenų bei kada gautais duomenimis jis grindžiamas, ir ar tyrimo metu Inspektoriaus surinkti įrodymai pakankami priimtam sprendimui pagrįsti. Šiuo atveju Inspektorius buvo informuotas apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, civilines ir baudžiamąsias bylas, susijusias su jo nagrinėtu skundu ir skundžiamu sprendimu, tačiau šių faktų apskritai nevertino ir skundžiamą sprendimą priėmė nepaisydamas, kad pareigą atsisakyti nagrinėti skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui       arba stabdyti skundo nagrinėjimą tokiais atvejais numato Visuomenės informavimo įstatymo    50 straipsnio 9 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktai, sprendė skundą iš esmės, tuo galimai priimdamas sprendimą, kuris tiek savo turiniu, tiek sprendimu gali būti visiškai priešingas kitų institucijų priimamiems sprendimams. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti jokie Visuomenės informavimo įstatymo ar kitų įstatymų saugomi ir ginami interesai ar vertybės, informacijos skleidėjas, laikydamasis reikiamų etikos reikalavimų, tinkamai informavo visuomenę apie tuo metu svarbias aktualijas, neskleidė nei melagingos, tikrovės neatitinkančios, nei garbę ar orumą žeminančios informacijos. Atkreipė dėmesį, kad Komisija, 2009 m. rugsėjo 14 d. posėdyje apsvarsčiusi Inspektoriaus persiųstą trečiųjų suinteresuotų asmenų R. D., V. D., L. D., uždarosios akcinės bendrovės ,,Linos namai“ (toliau – UAB ,,Linos namai“) (toliau – ir tretieji suinteresuoti asmenys) skundą, nusprendė, jog jis svarstytinas tik dėl tų publikacijų, kurios išspausdintos per vienerius metus, nurodė, kad vadovaujasi nuostata, jog neturėtų būti nagrinėjamos publikacijos, jeigu dėl faktų, kurie aprašomi jose, vyksta ikiteisminiai tyrimai ar yra nesibaigę bylų nagrinėjimai teismuose. Komisijos reglamentas nustato, jog senesnių nei 12 mėnesių klausimų dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) pažeidimų Komisija nenagrinėja, todėl to daryti nederėtų ir Inspektoriui, kurį Lietuvos Respublikos Seimas skiria tos pačios Komisijos teikimu (Visuomenės informavimo įstatymo 49 str. 2 d.). Nagrinėdamas skundą, Inspektorius veikė neteisėtai, nesilaikydamas įstatymo imperatyviai jam nustatytų ribotų įgaliojimų. Komisijai priėmus visiškai priešingą sprendimą, nei skundžiamas sprendimas, susidaro dviprasmiška situacija, kurios teisinis pagrįstumas ir vertinimas taip pat yra neaiškus. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog administracinę procedūrą užbaigus dviejų skirtingo turinio sprendimų priėmimu, pažeidžiamos esminės sprendimų priėmimo taisyklės, tampa neaišku, kuriam iš jų turi būti skiriamas prioritetas, komplikuojasi jų apskundimas, vykdymas bei teisminė kontrolė. Be to, Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnis nustato, kad administracinė procedūra baigiama vieno sprendimo dėl prašymo patenkinimo ar dėl jo atmetimo priėmimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla               Nr. A²-1088/2007). Buvo priimtas Komisijos 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, tačiau Inspektorius ne tik neatsižvelgė į jį, bet jo net nemini skundžiamame sprendime. Taip akivaizdžiai pažeidžiamas tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir kiti principai, įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalis įtvirtina tik galimų sprendimų rūšis, tačiau nenumato jų priėmimo procedūros ir kitų detalių. Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. IX-2341 patvirtinto Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento (toliau – Inspektoriaus reglamentas) 10 punktas nustato, jog gautas skundas išnagrinėjamas per 30 dienų. Šis terminas gali būti pratęstas tik atskirais atvejais dar 30 dienų. Trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo nagrinėjamas daugiau nei pusę metų – beveik 8 mėnesius. Skundžiamas sprendimas neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, jame dėstomos aplinkybės grindžiamos tik deklaratyviais samprotavimais, nuslepiant faktą, kad dėl nagrinėjamų publikacijų ir jose paskelbtų faktų vyksta įvairūs teisiniai ginčai, kuriems pasibaigus, paaiškėtų šių faktų objektyvumas ir ginčytinumas. Inspektorius ginčijamas publikacijas ir jose nurodytus faktus vertino, nepaisydamas, kad tai jau yra atliekama kitose institucijose, o tai pažeidžia teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A²-1088/2007). Todėl, vadovaujantis bendraisiais teisės principais, tokia procedūra negali būti atliekama tuomet, kai analogiški ginčai yra sprendžiami teismuose, prokuratūrose, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba) ir kitose institucijose. Pabrėžė, kad tam, jog sprendimas būtų teisingas, Inspektoriui suteikiama teisė gauti informaciją iš viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų. Pastarosios teisės suteikimas turi garantuoti jo veiklos nešališkumą ir teisingumą. Nepasinaudojus suteikiama teise arba ja naudojantis nenuosekliai, paprastai kyla pagrįsta abejonė, kad tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, neišsamiai, o sprendimas nėra pakankamai pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A⁵⁵⁶-1594/2008). Inspektorius tyrimą atliko tendencingai vienpusiškai, o priimtas sprendimas negali būti laikomas objektyviu ir teisingu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 45–55) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų skunde dėl paminėtose laikraščio „Vakaro žinios“ publikacijose paskelbtos informacijos nurodyta, jog jose buvo paskelbti jų  garbę ir orumą žeminantys bei Visuomenės informavimo įstatymo įtvirtintus reikalavimus pažeidžiantys teiginiai. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai. Pažymėjo, jog nepagrįstas argumentas, kad ginčijamas sprendimas yra neišsamus ir neaiškus, jį priimant tariamai ignoruoti kiti individualūs administraciniai aktai, jo turinys neatitinka individualiems administraciniams teisės aktams keliamų bendrųjų reikalavimų. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios objektyviai patvirtintų šiuos teiginius. Inspektorius išsamiai pasisakė dėl visų 6 publikacijų, jose paskelbtus ginčo objektu buvusius teiginius įvertino Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu, savo išvadas grindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų normomis ir teismų praktikos išaiškinimais. Skundžiamas sprendimas atitinka visus Viešojo administravimo  įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Teigė, jog Inspektorius įvertino faktą, kad buvo informuotas apie vykstančius ikiteisminius tyrimus ir iškeltas civilines bei baudžiamąsias bylas, susijusias su trečiųjų suinteresuotų asmenų skundu, tačiau sprendė apie skundo pagrįstumą išimtinai pagal savo kompetenciją – Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu vertino viešosios informacijos skleidėjo ir rengėjo veiksmus viešai paskelbiant informaciją,    taip pat ir tai, kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas laikėsi šio įstatymo reikalavimų, informuodamas visuomenę apie vykstančius teisėsaugos institucijų tyrimus ir teisminius ginčus. Pačių teisėsaugos institucijų atliekami tyrimai ir jų rezultatai nebuvo ir negali būti Inspektoriaus vertinimo objektas. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintas draudimas skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui, ir yra aktualus tik tais atvejais, kai viešai skelbiama informacija apie vykstančius teisėsaugos tyrimus ar teismo procesus. Inspektoriaus, kaip valstybės pareigūno, įgalioto prižiūrėti, kaip laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų skelbiant viešąją informaciją, pareiga yra įvertinti, ar viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, skleisdamas informaciją apie ikiteisminį tyrimą ir teisminius procesus, nepažeidė aukščiau paminėto nekaltumo prezumpcijos ir kitų visuomenės informavimo principų. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio         3 dalyje įtvirtintas draudimas turi užtikrinti, kad viešosios informacijos skleidėjai, platindami viešąją informaciją ir dėl to turintys galimybę formuoti viešąją nuomonę, nedarytų neteisėtos įtakos vykstantiems teisminiams procesams. Nurodė, kad Inspektorius neprivalėjo atsisakyti nagrinėti skundą. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą dėl jų garbės ir orumo bei Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų visuomenės informavimo principų pažeidimų, padarytų 6 laikraščio „Vakaro žinios“ publikacijose. Tokio pobūdžio skundų nagrinėjimas yra Inspektoriaus kompetencija, nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose bei Inspektoriaus reglamento 7 punkto 1 pastraipoje. Inspektorius nebuvo informuotas, jog būtų priimtas teismo sprendimas ar teisme būtų nagrinėjamas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas dėl garbės ir orumo pažeidimo, byla dėl šmeižto ar įžeidimo, kiti procesai, kuriuose Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų atžvilgiu būtų vertinami viešosios informacijos rengėjo UAB „Naujasis aitvaras“ veiksmai skelbiant viešąją informaciją, t. y. vyktų procesai dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo Inspektoriui dalyko, todėl nebuvo pagrindo sustabdyti skundo nagrinėjimą ar atsisakyti skundą nagrinėti. Inspektorius taip pat nenustatė duomenų trūkumo, dėl kurio skundo tyrimas būtų neįmanomas. Teigė, jog nepagrįstai remiamasi Komisijos sprendimu atsisakyti nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą iš esmės. Pačios Komisijos priimtas reglamentas, nustatantis, jog Komisija nenagrinėja senesnių nei 12 mėnesių klausimų dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, yra tik tos institucijos darbo tvarką reglamentuojantis vidaus dokumentas. Visuomenės informavimo įstatyme ir Inspektoriaus reglamente nėra nustatytas reikalavimas nenagrinėti skundų dėl klausimų, senesnių nei 1 metai. Per ilgametę praktiką Inspektoriaus tarnyboje visada buvo nagrinėjami skundai dėl asmens garbės ir orumo pažeidimų, netaikant jokių senaties terminų. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies,             49 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio nuostatas, Komisijos veiklos sritis skiriasi nuo Inspektoriaus atliekamų funkcijų, susijusių su paskleistos informacijos kontrolės vykdymu. Todėl vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu gali būti padaryti skirtingi pažeidimai, iš kurių vieni gali būti nagrinėjami Komisijos, o kiti – Inspektoriaus (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-4421-281/2008). Jau pačiame skundžiamame sprendime buvo nurodyta, jog, atsižvelgdamas į pareiškėjų skundo dalyką ir pagrindą bei Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintus Komisijos įgaliojimus, Inspektorius persiuntė pareiškėjų skundo dalį dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų Komisijai nagrinėti pagal kompetenciją. Inspektorius pareiškėjų skundą išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Taigi šių dviejų institucijų kompetencija yra aiškiai atskirta, jos priima atskirus vienas nuo kito nepriklausomus sprendimus. Tai, jog Komisija atsisakė nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, jokiu būdu nereiškia, kad atsisakyti nagrinėti skundą turėjo ir Inspektorius. Komisijos sprendimai, įskaitant ir sprendimą nenagrinėti skundo, neturi jokios įtakos Inspektoriaus sprendimams. Pabrėžė, jog nepagrįstas argumentas, kad, administracinę procedūrą užbaigus dviejų skirtingo turinio sprendimų priėmimu, pažeidžiamos esminės sprendimų priėmimo taisyklės bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimas administracinėje byloje                   Nr. A²-1088/2007. Pastaroji byla savo aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo ginčo šioje byloje, kadangi joje Inspektorius priėmė du administracinės procedūros sprendimus, numatytus viename ir tapačiame Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies punkte, tuo tarpu nagrinėjamu atveju Inspektorius priėmė atskirus ir skirtinguose punktuose numatytus sprendimus. Be to, teismų praktikoje yra suformuota nuostata, jog vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu gali būti padaryti skirtingi pažeidimai, iš kurių vieni nagrinėjami Komisijos, o          kiti – Inspektoriaus (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla                  Nr. I-4421-281/2008). Visuomenės informavimo srityje derinami valstybinio valdymo (valstybės vykdomo teisinio reguliavimo, valstybinės veiklos priežiūros ir kontrolės) bei savireguliacijos, savikontrolės principai. Viešasis administravimas pirmiausia siejamas ne su savireguliacinio (savitvarkos) pobūdžio aktų, o su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas paprastai valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami. Šių institucijų paskirtis – ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės informavimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2007 m. spalio 24 d. nutartis). Komisija, priimdama sprendimą, kuriuo remiasi pareiškėjas, vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, bet savitvarkos, savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu – Etikos kodeksu – funkcijas. Tokio sprendimo priėmimo negalima laikyti administracine procedūra Viešojo administravimo įstatymo požiūriu, o Komisijos priimto sprendimo – administraciniu sprendimu. Pažymėjo, jog teiginys, kad skundo nagrinėjimo termino praleidimas yra pagrindas pripažinti viešojo administravimo subjekto sprendimą neteisėtu, šiuo atveju negali būti pripažintas pagrįstu ir prieštarauja teisingumo principui. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas 3 mėnesių skundo nagrinėjimo terminas yra skirtas skundą pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams užtikrinti, nes būtent jis yra suinteresuotas subjektas, kuriam aktualus jo pateikto skundo nagrinėjimo užbaigimas. Tuo tarpu pareiškėjui skundo nagrinėjimo terminas nesukelia jokių pasekmių, todėl ši aplinkybė pareiškėjo interesų požiūriu vertintina kaip neutrali. Trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų. Pripažinus viešojo administravimo subjekto sprendimą neteisėtu ir jį panaikinus, asmens, kuris kreipėsi į viešojo administravimo subjektą tam, kad būtų apgintos jo teisės, interesai būtų pažeisti, nes dėl jo skundo priimtas sprendimas negaliotų; tuo tarpu pripažinus viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu, objektyviai nebūtų pagrindo įpareigoti viešojo administravimo subjektą asmens skundą išnagrinėti iš naujo; net ir įpareigojus skundą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą, asmens skundo nagrinėjimo terminas būtų dar ilgesnis nei buvo iki viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimo. Užsitęsęs skundo nagrinėjimas, jei jis nėra viešojo administravimo subjekto neveikimas, nėra pagrindas sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu, nes ši aplinkybė savaime nenulemia sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių galimai priimamas neobjektyvus sprendimas, gali būti pagrindas sprendimą pripažinti neteisėtu. Šiuo atveju skundo nagrinėjimo terminas užtruko dėl objektyvių priežasčių, siekiant išsiaiškinti visas itin didelės apimties skunde nurodytas aplinkybes, žinant apie tai tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog dėl skundo nagrinėjimo termino pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo Inspektoriaus sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai, ir šiuo procedūriniu pažeidimu nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas (administracinė byla Nr. A²⁶¹-1293/2009). Nepagrįstas argumentas, jog nuslepiamas faktas, kad dėl nagrinėjamų publikacijų ir jose paskelbtų faktų vyksta įvairūs teisiniai ginčai, kuriems pasibaigus paaiškėtų šių faktų objektyvumas ir ginčytinumas. Ne dėl visų trečiųjų suinteresuotų asmenų skunde nurodytų aplinkybių vyksta teisėsaugos institucijų procesai ar teisminiai nagrinėjimai. Be to, pareiškėjas abstrakčiai remiasi vykstančiais teisminiais tyrimais, tačiau nenurodo, kokios konkrečios ir kokių tyrimų metu nustatinėjamos aplinkybės galėtų nulemti priešingo turinio Inspektoriaus sprendimo priėmimą. Inspektorius skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, jog tarp trečiųjų suinteresuotų asmenų ir „Respublikos“ žiniasklaidos grupės, kuriai priklauso ir UAB „Naujasis aitvaras“ leidžiamos „Vakaro žinios“, pagrindinio akcininko V. T. vyko ginčai, taip pat kad tai publikacijose nutyli būtent viešosios informacijos skleidėjas. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog skundų nagrinėjimo procedūra negali būti atliekama tuomet, kai analogiški ginčai yra sprendžiami teismuose, prokuratūroje, finansinių nusikaltimų tarnyboje ir kitose institucijose. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje yra nurodyti atvejai, kada Inspektorius turi atsisakyti nagrinėti skundą arba sustabdyti skundo tyrimą. Nagrinėjamu atveju atsisakymo nagrinėti skundą pagrindų nebuvo nustatyta. Taip pat nei viena teisėsaugos institucija nevykdė analogiško tyrimo, kurį atliko Inspektorius, t. y. nenustatinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų garbės ir orumo pažeidimo skelbiant informaciją visuomenės informavimo priemonėje bei nevertino viešosios informacijos rengėjo UAB „Naujasis aitvaras“ veiksmų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Priešingai nei teigė pareiškėjas, Inspektorius atsižvelgė į vykstantį ikiteisminį tyrimą, aprašomą keliose iš ginčo objektu buvusių publikacijų, ir aiškiai tai nurodė skundžiamame sprendime. Pažymėjo, jog dalį skundų Inspektoriaus tarnyboje sudaro būtent skundai dėl publikacijų apie vykdomus ikiteisminius tyrimus ir teismo procesus, publikacijas vertinant nekaltumo prezumpcijos ir kitų visuomenės informavimo principų laikymosi požiūriu. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, informuodami apie vykstančius teismo procesus ar ikiteisminius tyrimus, neprivalėtų laikytis Visuomenės informavimo įstatymo, kurio priežiūrą atlikti įgaliotas Inspektorius, reikalavimų. O tai reikštų, kad ir už šio įstatymo pažeidimus jiems nebūtų įmanoma taikyti atsakomybės (etinio poveikio priemonės). Be to, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje    Nr. A⁵⁵⁶-1594/2008. Ši byla iš esmės skiriasi nuo šio ginčo situacijos, nes joje sprendimas buvo priimtas remiantis tik vienos iš suinteresuotų pusių paaiškinimais, nesikreipiant informacijos        į valstybės ar savivaldybės institucijas ar neatlikus platesnio tyrimo. Nagrinėjamu atveju Inspektorius atliko išsamų ir plačios apimties tyrimą, kreipėsi informacijos į teisėsaugos institucijas, tikrino visas trečiųjų suinteresuotų asmenų skunde nurodytas aplinkybes bei buvo surinkęs išsamią ir didelės apimties skundo tyrimo medžiagą, kurios pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Inspektorius taip pat kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo, tačiau jokios informacijos negauta.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 38–43) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimas tariamai neišsamus ir neaiškus, jo turinys neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, kvestionuojamos išvados bei viso tyrimo objektyvumas ir profesionalumas. Toks teiginys yra nepagrįstas jokiais konkrečiais argumentais bei neatitinka tikrovės, todėl atmestinas. Inspektorius skundžiamame sprendime detaliai bei išsamiai pasisakė dėl kiekvienos iš 6 publikacijų, kurias jie buvo nurodę savo skunde. Inspektorius analizavo bei vertino ir atskirus pareiškėjo publikacijų teiginius Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu, nurodė, kodėl konkretūs teiginiai laikytini neteisėtais. Sprendime įvardintos konkrečios įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatos, kurios buvo pažeistos pareiškėjui skelbiant tikrovės neatitinkančią, jų garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminančią, taip pat netikslią, neteisingą, šališką informaciją. Sprendime nurodomi ir paaiškinami argumentai, kodėl galima daryti išvadą, kad buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, remiamasi ne tik teisės aktais, bet Lietuvos teismų bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika. Akivaizdu, kad Inspektorius išsamiai išanalizavo visas aplinkybes bei priėmė išsamų, aiškų ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pats pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečiai bendrųjų individualiems administraciniams aktams taikomų reikalavimų skundžiamas sprendimas neatitinka, nepateikia objektyvių neišsamumą ar neaiškumą pagrindžiančių argumentų arba konkrečių aplinkybių, kurios keltų bent mažiausių abejonių Inspektoriaus objektyvumu. Todėl, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, objektyviame, nešališkame, išsamiai argumentuotame ir motyvuotame bei teisės normomis pagrįstame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Inspektorius tariamai visiškai nevertino tos aplinkybės, kad skundžiamu sprendimu analizuotas publikacijas nagrinėjo ir Komisija. Vien ta aplinkybė, jog jų skundą pagal savo kompetenciją nagrinėjo Komisija, nesuponuoja Inspektoriaus pareigos priimant skundžiamą sprendimą atsižvelgti ar vadovautis Komisijos pozicija, kadangi tai dvi skirtingos institucijos, turinčios skirtingas funkcijas bei skirtingą teisinį statusą. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos, tuo tarpu Komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, jos sprendimai yra savireguliacinio pobūdžio aktai, įtvirtinantys šios srities principus, jos teisės numatytos Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A⁵²⁵-688/2008). Komisijos priimami sprendimai nėra skundžiami administraciniams teismams, jos „pirminė paskirtis yra ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla       Nr. A⁵²⁵-688/2008). Taigi Inspektorius visiškai pagrįstai jų skundo dalį dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų persiuntė nagrinėti Komisijai, o skundą išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Inspektorius tariamai viršijo Visuomenės informavimo įstatymo numatytą kompetenciją, nes tariamai turėjo pareigą atsisakyti nagrinėti jų skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims arba stabdyti tokio skundo nagrinėjimą Visuomenės informavimo įstatymo numatytais pagrindais. Inspektorius savo kompetencijos neviršijo ir atsižvelgė į su pareiškėjo publikacijomis susijusius teisminius procesus (pvz., analizuodamas publikacijoje „Temidės tarnai dalija indulgencijas“ („Vakaro žinios“, 2009 m. sausio 29 d.) paskelbtą informaciją). Tačiau, vertindamas šios publikacijos turinį, Inspektorius visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad buvo paskelbta šališka ir su nekaltumo prezumpcija nesuderinama informacija, todėl pažeistas Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas, taip pat Konstitucijos          31 straipsnio 1 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos    6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Šio pažeidimo, kuris pareiškėjo padarytas netinkamai informuojant visuomenę apie vykstančius nusikalstamų veikų tyrimus, konstatavimui neturi įtakos ta aplinkybė, kad dar nėra pasibaigęs baudžiamasis procesas dėl publikacijose minimų veiksmų. Pažeidimas pasireiškė būtent tuo, jog pareiškėjas skelbė šališką informaciją, kuria sudaromas įspūdis, jog R. D. padarė nusikaltimą nesant jokio tai konstatuojančio teismo sprendimo. Todėl, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, Inspektorius visiškai pagrįstai bei pagal savo kompetenciją išnagrinėjo paminėtose publikacijose paskelbtų teiginių turinį Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi aspektu, kuriam neturi įtakos tai, kad nėra pasibaigęs teisminis procesas. Be to, kadangi teisme nebuvo nagrinėjama jokia byla, kurioje būtų sprendžiami tokie patys klausimai, kaip ir tie, kuriuos nagrinėjo Inspektorius (t. y. byla dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo), nebuvo jokio teisinio pagrindo stabdyti jų skundo nagrinėjimą. Nebuvo ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose numatytų aplinkybių, kurios būtų pagrindu grąžinti skundą jį padavusiems asmenims. Dėl skundo teiginių, kad tariamai Inspektorius privalėjo nenagrinėti senesnių nei 12 mėnesių publikacijų ir dėl tokių skirtingų sprendimų susidariusios dviprasmiškos situacijos, nurodė, jog tokie argumentai nepagrįsti, neatitinka įstatymų nuostatų bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Inspektoriaus tarnyba bei Komisija yra dvi skirtingos institucijos, turinčios skirtingas funkcijas bei veikiančios skirtingais teisiniais pagrindais. Šių subjektų sprendimai priimami skirtingų visuomenės informavimo srityje taikomų reikalavimų aspektu bei vadovaujantis skirtingomis procedūromis. Todėl vien tai, kad Komisija 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendime nurodė, jog nenagrinėja skundų dėl senesnių nei vienerių metų publikacijų, o Inspektorius tokius skundus nagrinėja, nėra ir negali reikšti, jog sprendimai yra nesuderinami, tuo labiau – priešingi. Komisijos reglamento nuostata dėl 12 mėnesių termino nėra taikoma Inspektoriui, nes šio pareigūno veiklą reglamentuoja visiškai skirtingi teisės aktai. Analogiškas ribojimas Inspektoriui nenumatytas, todėl akivaizdu, jog skundžiamas sprendimas, kuriame išnagrinėtos ir senesnės nei vienerių metų publikacijos, negali būti laikomas neteisėtu ar pažeidžiančiu kokias nors teisės normas. Dėl tariamo Inspektoriaus reglamento 10 punkto pažeidimo teigė, kad 30 dienų terminas nėra naikinamasis, be to, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje                      Nr. A²⁶¹-1293/2009.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu                (T 2, b. l. 34–44) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas, aptardamas argumentą, kad skundas neturėjo būti nagrinėjamas iš esmės, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo (2009 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. XI-348 redakcija) 49 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 punktais, 50 straipsnio 9,             12 dalimis. Teismas nustatė, to neneigė ir pareiškėjas, kad skundo pas Inspektorių gavimo bei tyrimo metu teismuose nebuvo nagrinėjama civilinių bylų pagal analogiškus D. ir UAB „Linos namai“ skundus (pareiškimus) dėl pareiškėjo informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo ar bylų pagal jų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse ar kitokių bylų, tiesiogiai susijusių su skundo Inspektoriui turiniu bei apimtimi. Kitokio pobūdžio bylų (civilinių, administracinių, baudžiamųjų), kurių ieškinio (skundo), ikiteisminio tyrimo dalykas bei teisiniai pagrindai yra kiti, nei to skundo, kurį nagrinėjo Inspektorius, nagrinėjimas teismuose ar kitose institucijose (pvz., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje) nėra kliūtis, laikantis nekaltumo prezumpcijos, Inspektoriui išnagrinėti skundą. Be to, Inspektorius skundo dalies, kuri įstatymo yra priskirta Komisijai, nenagrinėjo ir skundą dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų persiuntė jai nagrinėti. Taigi teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių Inspektorius privalėjo atsisakyti nagrinėti skundą ar jo nagrinėjimą nutraukti. Teismas, spręsdamas dėl Inspektoriaus ir Komisijos kompetencijos atribojimo, atsižvelgė į Visuomenės informavimo įstatymo (2009 m. liepos 15 d. įstatymo       Nr. XI-348 redakcija) 49 straipsnio 2, 13 dalis, 50 straipsnį, 46 straipsnio 1 dalį (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1696 redakcija), 46 straipsnio 4, 6, 7 dalis. Įvertinęs abiejų institucijų kompetenciją, inter alia nagrinėjamų skundų bei taikomų poveikio priemonių pobūdį, teismas padarė išvadą, jog jų statusas yra skirtingas, jie nagrinėja skirtingo pobūdžio suinteresuotų asmenų skundus, priima skirtingo pobūdžio sprendimus dėl jų. Tokią poziciją patvirtina ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A²-1088/2007, Nr. A⁵²⁵-688/2008, Nr. A²⁶¹-1293/2009). Teismas nesutiko su skundo argumentu, jog tokiu būdu (t. y. Inspektoriaus tarnyboje ir Komisijoje) išnagrinėjus skundą buvo, viena vertus, vienu klausimu priimti du administraciniai sprendimai, antra, jie yra priešingi, dėl ko susidaro neaiški teisinė situacija. Pažymėjo, jog dėl aukščiau nurodytų motyvų dėl D. bei UAB „Linos namai“ skundo buvo priimtas tik vienas administracinis sprendimas, nes Komisija iš viso neturi teisės priimti ir nepriima administracinių sprendimų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A⁵²⁵-688/2008, visuomenės informavimo srityje Lietuvos Respublikoje yra derinami valstybinio valdymo (valstybės vykdomo teisinio reguliavimo, valstybinės veiklos priežiūros ir kontrolės) bei savireguliacijos, savikontrolės metodai. Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X 1174 redakcija), viešasis administravimas yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Taigi viešasis administravimas visų pirma yra siejamas ne su savireguliacinio pobūdžio aktų, o su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas paprastai valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami. Šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus (Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d.  nutartis). Nagrinėjamu atveju yra skundžiamas savitvarkos institucijos (Komisijos) sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė atitinkamas Etikos kodekso, kuris yra visuomenės informavimo srities savireguliacinio pobūdžio aktas, įtvirtinantis veiklos šioje srityje principus, nuostatas. Taigi kilusio ginčo negalima laikyti ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, nes Komisija, priimdama sprendimą, iš esmės vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas. Cituotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A²-1088/2007 ir buvo sprendžiama dėl dviejų atsakovo, t. y. Inspektoriaus dėl viename ir tame pačiame straipsnyje leidinyje „Anykšta“ paskleistos informacijos priimtų sprendimų, tokia pati situacija buvo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A²¹-87/2008 bei Nr. A¹⁴⁶-343/2008, todėl šios bylos nėra analogiškos nagrinėjamai ir remtis jose priimtais sprendimais šis teismas neturėjo pagrindo. Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir atitikimo teisės aktų reikalavimams, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymas Nr. X-736) 2 straipsnio 9 dalimi,       8 straipsnio 1 dalimi. Išanalizavęs skundžiamą sprendimą, teismas padarė išvadą, kad jis priimtas detaliai išanalizavus kiekvienos iš skunde nurodytų publikacijų turinį, surinkus bei ištyrus pakankamai informacijos. Nepatvirtintas skundo argumentas, kad Inspektorius nevertino fakto, jog jis buvo informuotas apie vykstančius ikiteisminius tyrimus ir iškeltas civilines bei baudžiamąsias bylas, susijusias su trečiųjų suinteresuotų asmenų skundu, tačiau į tai neatsižvelgė – neatsisakė nagrinėti skundą ar nenutraukė tyrimo. Inspektorius išties sprendė apie skundo pagrįstumą išimtinai pagal savo kompetenciją – Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu vertino viešosios informacijos skleidėjo ir rengėjo veiksmus viešai paskelbiant informaciją, taip pat ir tai, kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas laikėsi šio įstatymo reikalavimų, informuodamas visuomenę apie vykstančius teisėsaugos institucijų tyrimus ir teisminius ginčus. Pačių teisėsaugos institucijų atliekami tyrimai ir jų rezultatai nebuvo Inspektoriaus vertinimo objektas. Tačiau Inspektorius, prižiūrėdamas, kaip laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinto draudimo skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui, sprendime nurodė, jog tarp trečiųjų suinteresuotų asmenų ir „Respublikos“ žiniasklaidos grupės, kuriai priklauso ir UAB „Naujasis aitvaras“ leidžiamos „Vakaro žinios“, pagrindinio akcininko V. T. vyko ginčai, taip pat kad tai publikacijose nutyli būtent viešosios informacijos skleidėjas. Teismas, spręsdamas dėl skundo išnagrinėjimo terminų bei senaties, įvertino Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10 dalies (redakcija, galiojusi iki 2009 m. liepos 28 d.), 50 straipsnio       13 dalies (2009 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. XI-348 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. liepos   28 d.), Inspektoriaus reglamento 10 punkto nuostatas. Nustatė, jog Inspektorius 2009 m. birželio 30 d. sprendimu, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10 dalimi, pratęsė skundų dėl laikraščiuose ,,Respublika“, ,,Vakaro žinios“ ir ,,Šiaulių kraštas“ paskelbtos informacijos nagrinėjimą iki 3 mėnesių nuo skundo patikslinimo gavimo dienos. Teismo nuomone, vien skundo išnagrinėjimo termino praleidimas negali būti vada sprendimui panaikinti, išskyrus atvejus, kai būtent termino praleidimas sąlygojo neteisingo, neteisėto sprendimo priėmimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-1293/2009 išaiškino, kad dėl šio pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai, ir šiuo procedūriniu pažeidimu nebuvo pažeistas    skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Be to, skundo išnagrinėjimo termino praleidimas pažeidžia skundėjo (šiuo atveju – trečiųjų suinteresuotų asmenų) teises, o ne atvirkščiai. Cituoti Inspektoriaus veiklą reglamentuojantys teisės aktai, priešingai nei reglamentuojantys Komisijos veiklą, nenumato senaties terminų skundams dėl publikacijų informavimo priemonėse nagrinėti, todėl šiuo atveju atsakovas neturėjo prievolės nenagrinėti skundo dėl publikacijų, nuo kurių išspausdinimo praėjo daugiau nei vieneri metai. Be to, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) normas ieškinio pareiškimams dėl garbės ir orumo gynimo senatis netaikoma. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, jog skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo bei Visuomenės informavimo įstatymo tokio pobūdžio aktams keliamus reikalavimus ir jog teisinių pagrindų jį panaikinti nenustatyta.

 

III.

 

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 47–53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Akivaizdu, kad dienraščio „Vakaro žinios“ skelbiama informacija betarpiškai susijusi su aukščiau nurodytose bylose nustatytina informacija. Atsakovo surinkti duomenys ir įrodymai nebuvo pakankami priimti pagrįstą sprendimą. Tyrimas turėjo būti sustabdytas iki kol bus baigtos pradėtos bylos arba skundas grąžintas pareiškėjams. Tokiais veiksmais ir vykstančių teisminių nagrinėjimų ignoravimu Inspektorius viršijo savo kompetenciją bei priėmė sprendimą, kuris savo turiniu gali visiškai skirtis nuo ateityje priimtinų sprendimų paminėtose bylose. Tyrimas buvo atliekamas nepaisant gautos informacijos apie kitas susijusias bylas.

2. Tretieji suinteresuoti asmenys kreipėsi į Inspektorių, siekdami apginti savo tariamai pažeistas neturtines teises – garbę ir orumą. Ginčas turėjo būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme (ginčo teisenos tvarka), o ne paduodant pareiškimą Inspektoriui. Tai, kad pareiškėjai nusprendė kreiptis į ikiteisminę instituciją ir Inspektorius priėmė sprendimą, žinodamas apie kitus teisminius procesus ir ikiteisminius tyrimus, iš esmės pažeidžia pagrindinį tikslą – išvengti išankstinės pozicijos nustatymo ikiteisminėje procedūroje, kai ši pozicija gali iš esmės skirtis nuo teisminiuose procesuose nustatytinų faktų. Įsigaliojus CK, kuriame įtvirtinta kita garbės ir orumo pažeidimo gynimo procedūra, būtent ja ir turėjo būti pasinaudota.

3. Neteisingai įvertintas Inspektoriaus ir Komisijos priimamų sprendimų santykis. Nėra pagrindo teigti, kad šių institucijų priimami sprendimai yra vienas nuo kito nepriklausomi ir gali būti visiškai skirtingi ar netgi priešingi.

4. Nepagrįsta išvada, jog nepateisinamai ilgai (net 8 mėnesius) užtrukęs tyrimas yra tik formalus pažeidimas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 58–63) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Kitokio pobūdžio (civilinių, baudžiamųjų, administracinių) bylų, kurių ieškinio (skundo), ikiteisminio tyrimo dalykas bei teisiniai pagrindai yra kiti, nei skundo, kurį nagrinėjo Inspektorius, nagrinėjimas teismuose ar kitose institucijose nėra kliūtis, laikantis nekaltumo prezumpcijos, Inspektoriui išnagrinėti skundą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas neatitiko nei vieno iš Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų pagrindų, todėl Inspektorius privalėjo tirti gautą skundą iš esmės. Tokio pobūdžio skundų nagrinėjimas yra Inspektoriaus kompetencija (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 1 d. 1, 5 p., Inspektoriaus reglamento 7 p. 1 pastr.). Inspektorius vertino pareiškėjo veiksmus Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu. Surinko duomenis apie nagrinėjamas bylas bei vykstančius ikiteisminius tyrimus ir atsižvelgė į surinktus faktus dėl bylų iškėlimo.

2. Galimybė pateikti skundą Inspektoriui yra alternatyvi pažeisto garbės ir orumo  gynimo procedūra, įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatyme. Šio įstatymo nuostatos, įtvirtinančios tokią galimybę, yra ne prieštaraujančios CK, o papildančios bei išplečiančios jame įtvirtintą asmens garbės ir orumo gynimo reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008). Trečiųjų suinteresuotų asmenų garbės ir orumo pažeidimas nebuvo konstatuotas, o paskirtas įspėjimas būtent už kitų Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų nesilaikymą.

3. Inspektorius ir Komisija yra visiškai atskiros, skirtingo teisinio statuso institucijos, kurios nagrinėja skirtingo pobūdžio suinteresuotų asmenų skundus ir dėl jų priima           skirtingo pobūdžio sprendimus (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla              Nr. I-4421-281/2008). Komisijos reglamentas, nustatantis, jog Komisija nenagrinėja senesnių nei 12 mėnesių klausimų dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, yra būtent šios institucijos darbo tvarką reglamentuojantis vidaus dokumentas. Nei Visuomenės informavimo įstatyme, nei Inspektoriaus reglamente nenustatytas reikalavimas nenagrinėti skundų dėl klausimų, senesnių nei vieneri metai. Jokiu teisiniu pagrindu neparemtas kitos institucijos sprendimas neatlikti publikacijų tyrimo negali būti įpareigojantis Inspektorių priimti analogišką sprendimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 64–68) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas nenurodė, kurią iš Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje nurodytų sąlygų pažeidė atsakovas ar neteisingai taikė ir (ar) aiškino teismas. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatyta atsakovo pareiga stabdyti skundo nagrinėjimą tik tuo atveju, jeigu skundą tuo pačiu klausimu nagrinėja teismas. Nebuvo ir kitų Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje nustatytų sąlygų, kurios būtų pagrindas grąžinti atsakovo nagrinėjamą skundą jį padavusiems asmenims. Inspektorius neviršijo savo kompetencijos ir atsižvelgė į su apelianto publikacijomis susijusius teisminius procesus. Inspektorius tyrė visiškai kitus klausimus, nei buvo sprendžiama teismuose vykstančiuose procesuose, todėl nebuvo jokių Visuomenės informavimo įstatymo numatytų pagrindų stabdyti ar nutraukti jų skundo nagrinėjimą. Apelianto publikacijose paskelbtų teiginių turinį atsakovas išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi aspektu.

2. Inspektoriaus vykdomas viešasis administravimas paliečia konkretaus asmens teises ir pareigas, kurios ginamos pagal civilinės privatinės teisės normas (CK 2.24 str.). Visuomenės informavimo įstatyme tiesiogiai numatyta galimybė, jog tie patys klausimai gali būti nagrinėjami tiek teisme, tiek Inspektoriaus. Pagal šio įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktą, Inspektorius atsisako nagrinėti skundą (pareiškimą) ir jį grąžina skundą (pareiškimą) pateikusiam asmeniui (pareiškėjui), jeigu pradėjus nagrinėti skundą (pareiškimą) paaiškėja, kad skundą (pareiškimą) tuo pačiu klausimu nagrinėja ir teismas. Bylos dėl Inspektoriaus veiklos teismuose nagrinėjamos jau keletą metų, tačiau teismai nelaikė šio pareigūno veiklos dubliuojančia teismų funkcijas ir (ar) prieštaraujančia įstatymų nuostatoms (inter alia CK) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A²⁶¹-703/2009, Nr. A⁵⁵⁶-486/2009, Nr. A⁵⁵⁶-1594/2008 (ABTĮ 33 str. 4 d.)).

3. Visuomenės informavimo įstatyme yra aiškiai apibrėžiama tiek Komisijos, tiek Inspektoriaus veikla, funkcijos, teisės ir pareigos, t. y. aiškiai atskiriama šių institucijų kompetencija (46, 49, 50 str.). Atsakovas visiškai pagrįstai jų skundo dalį dėl galimų           Etikos kodekso pažeidimų persiuntė nagrinėti Komisijai, o skundą išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir, priimdamas sprendimą, užbaigė skundo nagrinėjimo procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos      Nr. A⁵²⁵-688/2008, Nr. A²⁶¹-1293/2009).

4. Teisės aktai nenustato, jog Inspektoriaus reglamento 10 punkte numatytas terminas   yra naikinamasis (tai patvirtina ir nustatyta galimybė jį pratęsti). Apeliantas nepateikė           jokių objektyvių įrodymų, jog dėl ilgo jų skundo nagrinėjimo atsakovas neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė visas reikšmingas aplinkybes bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A²⁶¹-703/2009,            Nr. A²⁶¹-1293/2009).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. SPR-86 matyti, kad jis buvo priimtas išnagrinėjus 2009 m. gegužės 19 d. trečiųjų suinteresuotų asmenų atsakovui paduotą skundą dėl laikraštyje „Vakaro žinios“ (kurio rengėjas yra pareiškėjas) aukščiau paminėtuose straipsniuose paskelbtos informacijos neatitikimo tikrovei ir jos pripažinimo žeminančia trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę bei orumą. Šiuo atsakovo sprendimu paminėtas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo patenkintas iš dalies ir pareiškėjas atsakovo buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimų (T 1, b. l. 98-108). Pagal išvardintas Visuomenės informavimo įstatymo normas (bylai aktuali 2006-07-11 įstatymo Nr. X-752 redakcija), viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę (3 str. 2 d.); viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (3 str. 3 d.); viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus (22 str. 8 d. 1 p.); viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais (22 str. 8 d. 2 p.); žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (41 str. 2 d. 1 p.). 

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo, kolegija pažymi, kad atsakovas yra specialios kompetencijos – prižiūrėti, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, valstybės pareigūnas, turintis teisę nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (Visuomenės informavimo įstatymo 49 str. 1 d., 50 str. 1 d. 1 p.). Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, atsakovas gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus apie pastebėtus šio įstatymo pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Atsižvelgiant į nurodytas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, konstatuotina, kad teisėtumo (kompetencijos) aspektu atsakovas turėjo teisę priimti dėl pareiškėjo tokį (įspėjamojo) pobūdžio administracinį sprendimą. Kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamame atsakovo sprendime (rezoliucinėje jo dalyje) nurodytos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos yra bendrojo pobūdžio atsakingų už viešosios informacijos skleidimą asmenų elgesio taisyklės. Šių taisyklių konkretūs pažeidimai yra atskleisti skundžiamo sprendimo nustatomojoje dalyje. Todėl, atsižvelgiant į nurodyto pobūdžio sprendimų vientisumą (kuris yra konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-14 sprendime iš esmės panašioje administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-668/2011), darytina išvada, kad skundžiamas atsakovo sprendimas pripažintinas atitinkančiu ir Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.  

Pasisakydama dėl šioje byloje tiriamos informacijos (paskelbtos dienraštyje „Vakaro žinios“) turinio santykio su kitose institucijoje tiriama informacija, atsakovo ir Komisijos kompetencijos atskyrimo bei Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 ir 13 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šie nagrinėjamai bylai reikšmingi klausimai yra teisės taikymo ir aiškinimo klausimai. Jie yra aptarti aukščiau nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendime (kaip jau buvo pažymėta) iš esmės panašioje administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-668/2011. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>, teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į šias Teismų įstatymo nuostatas, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo daryti kitokų, negu administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-668/2011, Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 ir 13 dalių aiškinimo išvadų. Todėl apeliaciniame skunde šiais klausimais pateikti argumentai kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                          Anatolijus Baranovas

 

                                                                                                   Artūras Drigotas

 

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė