Administracinė byla Nr. A-476-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00019-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas O. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3–7) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 24 440 Lt (7 048,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. įvairiais laikotarpiais, iš viso 94 dienas, buvo patalpintas į Klaipėdos AVPK areštinę ir buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei reikalaujama teisės aktais, todėl nuolat turėjo gulėti arba sėdėti, ir tai prilygsta kankinimui, dėl per mažo gyvenamojo ploto kildavo konfliktai su kitais asmenimis, todėl jautė grėsmę savo sveikatai ir gyvybei, kameros neatitiko higienos reikalavimų, jos įrengtos rūsyje, neužtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, nuolat buvo drėgna ir šalta, kamerose neįrengti tualetai ir neatskirti nuo bendros patalpos, pilna parazitų (pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu (94 d.) nė karto nebuvo atlikta patalpų dezinfekcija), per mažai skiriama valymo priemonių, negalėjo išsiskalbti drabužių, rūkantys buvo laikomi kartu su nerūkančiais ir pan. Taip pat pažymėjo, jog atvykęs į Klaipėdos AVPK areštinę nebuvo aprūpinamas būtinosios reikmės higienos priemonėmis, o atvykusiųjų daiktų ir asmens patikra atliekama pažeidžiant jų orumą. Teigė, jog gyvenamojo ploto dydis, įtvirtintas teisės aktuose, 3,6 kv. m, pats savaime yra bausmės sugriežtinimas ir prilygsta kankinimui. Pažymėjo, jog dėl kamerose buvusių baldų, kurie buvo pritvirtinti, vienam asmeniui tekdavęs grindų plotas tebuvo 1 kv. m. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių nežmoniškų jo laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią didžiule emocine ir psichologine trauma, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, galimybių sumažėjimu, depresija ir kt., kurią pareiškėjas vertina 7 048,20 Eur (24 400 Lt), t. y. pagal analogiją su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu – po 2 minimalius gyvenimo lygius (tolau – ir MGL) už kiekvieną dieną, kurią buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 17–20) prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) normas. Areštinės patalpose ir jos kamerose, kuriose laikomi asmenys, yra įrengta mechaninė ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per langus, kurie yra sandarūs, kamerose nėra drėgmės, taip pat nėra ir niekada nebuvo žiurkių, tarakonų ir parazitų, jose įrengti sanitariniai mazgai (prausyklos ir tualetai) yra atitverti 130 cm aukščio pertvara, visa tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodė, jog visi Klaipėdos AVPK areštinėje uždaryti asmenys higienos priemonėmis yra aprūpinami laikantis nustatytos tvarkos. Naujai atvykę asmenys yra tikrinami tam pritaikytoje patalpoje. Klaipėdos AVPK pripažino, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d buvo laikomas 94 dienas, iš jų – pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą (vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 kv. m) – tik 7 dienas. Atkreipė dėmesį, jog pažeidimas buvo labai nežymus. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovo atstovas neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas žodžiu ar raštu būtų skundęsis Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimo. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, prašė, atsižvelgus į neilgą pažeidimo trukmę, tai, kad jis buvo nežymus (vienam asmeniui teko 3,28 kv. m kameros ploto vietoje numatytų 3,6 kv. m), taip pat tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės ar kad pareiškėjas būtų laikomas blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys, pareiškėjo atžvilgiu kaip savarankišką pažeistų teisių gynimo būdą taikyti teisės pažeidimo pripažinimą ir nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 48–53) pareiškėjo O. T. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista O. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas, o pareiškėjo skundo dalį dėl 7 048,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi. CK nuostatomis (6.263, 6.246–6.249, 6.271 str.), taip pat LVAT bei EŽTT praktika bylose dėl žalos atlyginimo, tinkamų įkalinimo sąlygų užtikrinimo.

Pažymėjęs, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios sąlygos ir tuo buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai. Įvertinęs Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015 m. sausio 20 d. tarnybinį pranešimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje atskirais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d., iš viso 106 paras. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, įvertinęs byloje esančius duomenis apie pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jam tekusį kameros plotą, konstatavo, jog pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygos minimalaus ploto (3,6 kv. m), neatitiko šio reikalavimo iš viso aštuonias paras, t. y. 2013 m. vasario 13–20 d. (vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 3,28 kv. m). Atsižvelgęs į tai, sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau labai nežymiai, todėl iš esmės nulemti pareiškėjo nurodytų sąlygų negalėjo (tokią poziciją grindė LVAT praktika, pvz. 2015 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015). Visu kitu pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu, teismo vertinimu, pažeidimo nebuvo ir įvertinus kamerų dydį nėra pagrindo išvadai, jog net ir įskaičiavus baldų užimamą plotą, vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma būtų pažeista. Teisiškai nepagrįstu teismas pripažino pareiškėjo argumentą, jog minėtu Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas 3,6 kv. m. pats savaime yra laikytinas bausmės griežtinimu ir nežmoniškomis sąlygomis, bei pažymėjo, jog šis įsakymas yra galiojantis, todėl teismas neturi pagrindo juo nesiremti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl kitų jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimo higienos normų reikalavimams, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nurodė, jog higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Higienos norma HN 37:2009. Remdamasis Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015 m. sausio 20 d. tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog sanitarinio mazgo įrengimo aspektu Klaipėdos AVPK areštinės kameros atitinka nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog higienos norma HN 37:2009 nereikalauja įrengti karšto vandens tiekimo sistemos areštinės kamerose. Tai pat, kad minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, jog areštinės kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, kameros vėdinamos ir per langus (ir tai atitinka HN 37:2009 23 p. reikalavimus, be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus), žiurkių, tarakonų, kitų parazitų areštinėje nėra buvę, areštinėje laikomi asmenys aprūpinami valymo priemonėmis, ką pripažįsta ir pats pareiškėjas skunde, pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.12 punktą areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu bei gauti išskalbtą patalynę, o pagal 83 punkto reikalavimus yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teigė, jog areštinės viršininko tarnybiniame pranešime išdėstytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, tačiau kitų argumentų nenurodė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi, teismas pažymėjo neturįs pagrindo netikėti policijos pareigūno – Klaipėdos AVPK areštinės viršininko tarnybiniame pranešime ir atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybės ar vertinti jas kitaip. Taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovas pripažino ir pats nurodė, kad keletą parų laikymo areštinėje pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo. Nenustatęs, jog Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažymėjęs, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK areštinės administracijai dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, taip pat nesant duomenų, kad laikymo areštinėje sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai (t. y. laikymas 8 paras kameroje, neatitikusioje minimalaus ploto reikalavimo), neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir CK nuostatomis, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, valstybės išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), nurodė, jog darytina išvada, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais.

Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas nurodydamas patirtos 7 048,20 Eur neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Nurodė, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsižvelgęs į Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis apie ankstesnius pareiškėjo teistumus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ši aplinkybė leidžia spręsti, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog gali būti apribojama jo laisvė, jis gali patirti nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.

Apibendrindamas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, konstatavo, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais, t. y. kad Klaipėdos AVPK padaryto pažeidimo konstatavimas – laikymas 8 paras kamerose, neatitinkančiose nustatytai minimalaus ploto normos, vertintinas kaip pakankama satisfakcija, ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas.

III.

Pareiškėjas O. T. apeliaciniu skundu (b. l. 60–61) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Teismo argumentas, kad jis neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo pareigūno tarnybinėje išvadoje bei atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis, rodo teismo šališkumą, asmenų lygiateisiškumo pažeidimą ir yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

2) Tiek atsakovo atstovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minimaliu asmeniui priklausančiu plotu laikė 3,6 kv. m į jį įskaitant ir sanitarinį mazgą bei baldus, o ne EŽTT rekomendacijose numatytus 4 kv. m be baldų. Pažymėjo, jog toks EŽTT rekomendacijų nepaisymas, atsižvelgiant į 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ nuostatas, yra beveik antikonstitucinis. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjui kylanti neturtinė žala, priklausomai nuo to, kuris iš minėtų požiūrių yra taikomas, taip pat skiriasi.

3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjo nurodytus motyvuotus faktus dėl netinkamo apšvietimo, netinkamo tualeto atitvėrimo.

4) Teismas nenurodė, kokiais pagrindais atsisakė taikyti EŽTT praktikoje arba BK numatytus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 66) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame išdėstytus motyvus.

Pareiškėjas O. T. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą pakartotinai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjo skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, pareiškėjui O. T. pagal CK 6.271 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas buvo pažeista, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas neteisingai įvertino Klaipėdos AVPK areštinėje vienam asmeniui tenkantį plotą ir dėl to neteisingai apskaičiavo pažeidimo dienų skaičių bei pareiškėjui priteistiną žalos atlyginimo dydį, nepasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų argumentų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, todėl ji tikrina bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį reguliavimą.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. įvairiais laikotarpiais, iš viso 94 dienas, buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 24 440 Lt (7 048,20 Eur) dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas 106 dienas, o jo laikymo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad dalį ginčo laikotarpio (8 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija ir pareiškėjo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 (pakeistas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382), neteks galios įsigaliojus vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios Taisyklės nėra patvirtintos, taigi, atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija).

Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės, pagal kurių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovo atstovas, dėl minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms (pvz., tardymo izoliatoriams), o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinėse policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintas Taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą Higienos normą HN 37:2009 (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016 ir kt.).

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto vienam asmeniui norma atmestinas kaip nepagrįstas, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Pastebėtina, jog pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą buvo numatyta didesnė minimalaus ploto vienam asmeniui policijos areštinėse norma nei nurodo apeliantas. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimo, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pagrįstumą, netinkamai taikė materialinės teisės normas (Įsakymą Nr. V-124) ir nepagrįstai nurodė, kad policijos areštinės kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui turėjo būti 3,6 kv. m, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai nustatė pažeidimo šiuo aspektu apimtį. Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą duomenų apie pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas Klaipėdos AVPK areštinėje (b. l. 21–22) nustatyta, kad ginčui aktualaus laikotarpio periodais, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, Taisyklių 80 punkte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv. m) nebuvo užtikrintas 64 paras (2012 m. rugsėjo 21–24 d. ir 2012 m. rugsėjo 27–28 d.– 4,86 kv. m, 2012 m. lapkričio 12 ir 15–20 d. – 4,51 kv. m, 2012 m. lapkričio 22 ir 26 d. – 3,99 kv. m, 2012 m. gruodžio 12–18 d. – 4,62 kv. m, 2013 m. vasario 13–20 d. – 3,28 kv. m, 2013 m. vasario 21–26 d. – 4,51 kv. m, 2013 m. kovo 7 d. – 3,72 kv. m, 2013 m. kovo 8–11 d. – 4,96 kv. m, 2013 m. kovo 12–14 d. – 3,72 kv. m, 2013 m. balandžio 15–17 d. – 3,89 kv. m, 2013 m. gegužės 28–30 d. – 4,79 kv. m, 2013 m. rugsėjo 5–10 d. – 3,99 kv. m, 2013 m. lapkričio 12 d. – 4,96 kv. m, 2013 m. lapkričio 13–14 d. – 3,72 kv. m). Kai kurie nukrypimai nuo minėtos normos labai nežymūs, tačiau dalį pareiškėjo suėmimo vykdymo laiko nukrypimai nuo gyvenamojo ploto normos buvo didesni, t. y. 28 paras pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei 4 kv. m, o 8 iš jų – vos 3,28 kv. m. Taip pat svarbu pažymėti, jog minėtos 64 suėmimo vykdymo paros neužtikrinat minimalios gyvenamojo ploto normos nėra ištisinis laikotarpis (14 laikotarpių, intervalai tarp kurių svyruoja nuo poros dienų iki 3 mėnesių). Atsižvelgiant į tai, kad atitinkama kamerų dalis užimta lovomis ir kitais baldais bei sienele atitvertu sanitariniu mazgu, faktiškai tenkantis vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo atitinkamai dar mažesnis. Pagal EŽTT praktiką į tai taip pat atsižvelgtina (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywacewski prieš Lenkiją). Kitais atvejais gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjo nurodytus motyvuotus faktus dėl netinkamo apšvietimo (natūralaus apšvietimo nebuvimo rūsyje), netinkamo tualeto atitvėrimo, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šių bei kitų, pareiškėjo neteisėtais įvardintų, Klaipėdos AVPK veiksmų ir siekdama tikslingumo jų papildomai nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Be to, paminėta, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, nors pabrėžia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai dėl netinkamo apšvietimo bei tualetų atitvėrimo kamerose buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota, priimta atsižvelgus tik į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, tačiau iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais neteisėtais Klaipėdos AVPK veiksmais, tokį nesutikimą pagrindė ir pareiškėjas atskirai neteikia argumentų, leidžiančių atlikti byloje kitokį vertinimą. Šioje dalyje pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis. Pažymėtina, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus areštinės rekonstrukcijos dokumentus yra įrengtas natūralus ir mechaninis patalpų vėdinimas, natūralus (stiklo langai) ir dirbtinis apšvietimas. Pirmosios instancijos teismas šiais aspektais konstatuoti pareiškėjo laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidimą neturėjo pagrindo. Be to, atsižvelgiant į tai, jog Higienos normoje HN 37:2009 nurodyta, kad ši norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms, o veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, pagal pateiktus į bylą įrodymus nustačius, kad Klaipėdos AVPK areštinė buvo rekonstruota dviem etapais iki Higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo, nėra pagrindo nesutikti ir su atsakovo atstovo pateiktais įrodymais bei jų pagrindu padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijamame teismo sprendime nurodytas teiginys, jog teismas neturi pagrindo netikėti policijos pareigūno – Klaipėdos AVPK areštinės viršininko pranešime ir atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybės, negali būti pripažintas išreiškiančių teismo šališkumą ir palankumą atsakovui. Pažymėtina, jog minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas darė vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, po to, kai įvertino įvairius byloje esančius dokumentus.

Kiek tai susiję su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei pareiškėjo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nurodytais atlygintino žalos dydžio nustatymo pagrindais (EŽTT praktika arba BK nuostatomis), visų pirma, pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatė pareiškėjo sulaikymo netinkamomis sąlygomis pažeidimo apimtį, yra pagrindo daryti išvadą, jog ir šiais pažeidimais pareiškėjui sukeltos neturtinės žalos dydis buvo įvertintas netinkamai.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kad teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia taip pat ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 10 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatyme (CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija ir sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 24 000 Lt (7 048,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią EŽTT praktiką (žr. 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 64 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Klaipėdos AVPK areštinės administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Be to, nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Taisyklėse nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į areštinės specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Klaipėdos AVPK areštinėje, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Minėtų individualių aplinkybių pareiškėjas nedetalizuoja ir apeliaciniame skunde.

Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 640 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog neturtinė žala jam turėjo būti apskaičiuojama vadovaujantis EŽTT praktika bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to padarytos žalos atlyginimo, visų pirma pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, minėtą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisia 640 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo O. T. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti O. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 640 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė