Civilinė byla Nr. 2A-176/2014

Proceso Nr. 2-55-3-00663-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 42.6.; 42.11.4.; 54.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „Atsipūsk“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4258-345/2012 pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „Atsipūsk“ ieškinį atsakovui S. A. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Audata“, ir atsakovo S. A. priešieškinį dėl teisės atsisakyti sutarties sąlygos pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl tarpininkavimo paslaugų sutarties kainos ir šalies teisės atsisakyti sutarties sąlygos.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi G. K. IĮ „Atsipūsk“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“. IĮ „Atsipūsk“ savininkui, G. K., mirus ((duomenys neskelbtini)), Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi jam priklausančio turto administratoriumi paskirta UAB „Audata“; 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi nustatytas G. K. turto visiškas administravimas, administratoriumi paskirtas UAB „Admivita“.

Ieškovas BIĮ „Atsipūsk“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo S. A. 181 846,25 Lt skolą ir 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad bankroto administratoriui atstovaujant BIĮ „Atsipūsk“ kreditorių interesus, būtina nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio, G. K., turtą. Administratoriui tapo žinoma, jog atsakovas yra skolingas G. K. pagal 2007 m. balandžio 3 d. sudarytą preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurią G. K. turėjo surasti pirkėjus žemės sklypams pirkti už ne mažesnę kaip 1 050 000 Lt kainą, o atsakovas įsipareigojo sumokėti G. K. 370 000 Lt atlyginimą, iš kurio 100 000 Lt yra avansas, sumokėtas 2007 m. balandžio 6 d. 2007 m. birželio 5 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje atsakovas ir pirkėjas S. J. nustatė žemesnę, 850 000 Lt, sklypų pirkimo-pardavimo kainą, atsižvelgiant į tai, preliminarioji sutartis tarp atsakovo ir G. K. buvo pakeista, likusį sumokėti atlygį už tarpininkavimą sumažinus iki 150 000 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovo argumentas dėl kitokios (20 000 Lt) kainos sutarimo žodžiu nepagrįstas įrodymais. Abi sutarties šalys buvo fiziniai asmenys, veikiantys asmenine iniciatyva bei rizika, ir byloje nėra įrodymų, kad viena iš šalių turėjo pranašumą kitos atžvilgiu, turėjo didesnės derybinės patirties ar pasinaudojo kitos šalies sunkia padėtimi. Tarp G. K. ir S. A. susiklostė tarpininkavimo paslaugų pirkimo-pardavimo santykiai, todėl už pavėlavimą sumokėti kainą atsakovas privalo sumokėti 31 846,25 Lt palūkanas. Ieškovas pažymėjo, kad rinkoje egzistuojanti tarpininkavimo paslaugų kaina nėra nustatyta imperatyviai, be to, rinkoje esančios ir atsakovo priešieškinyje minimos kainos yra susijusios su juridinio asmens tarpininkavimo paslaugų teikimu vartotojui, o ne esant dviem fiziniams asmenims. Kadangi sutartis buvo sudaryta ekonominio pakilimo metu, tarpininkavimo mokestis už surastą pirkėją, perkantį nekilnojamąjį turtą tokia aukšta kaina, yra atitinkamai didelis, laikytinas sąžiningu ir protingu.

Priešieškiniu atsakovas S. A. prašė pripažinti jam teisę atsisakyti su G. K. 2007 m. balandžio 3 d. sudarytos preliminariosios sutarties sąlygos dėl apmokėjimo už tarpininkavimo paslaugą 100 000 Lt ir 150 000 Lt bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ketino parduoti žemės sklypus už 850 000 Lt, o G. K. už tarpininkavimo paslaugas sumokėti 20 000 Lt, tačiau G. K. pasiūlė prie žemės sklypų pardavimo sandorio kainos „pridėti“ kai kurias sumas, t. y. nurodyti didesnę pardavimo kainą ir didesnę „atlygio“ už tarpininkavimą kainą, paaiškindamas, kad jam „taip reikia“ tvarkant dokumentus; atsakovas, neturėdamas patirties tokio pobūdžio sandoriuose, būdamas sąžininga šalimi ir nenorėdamas prarasti surasto pirkėjo, neįsigilinęs į tarpininko aiškinimus dėl tokio dokumentų tvarkymo, sutiko įrašyti padidintas sumas. Pervedęs G. K. 100 000 Lt, atsakovas nuvyko pas jį tikėdamasis atsiimti 80 000 Lt, kaip ir buvo sutarta, tačiau tarpininkas pinigų negrąžino. Vėliau apie susiklosčiusią situaciją atsakovas papasakojo pirkėjui, su kuriuo nusprendė 2007 m. birželio 5 d. sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorį, nurodant faktinę 850 000 Lt kainą, ir mėginti atgauti nepagrįstai pervestus 100 000 Lt. 2007 m. liepos 20 d. atsakovas pateikė G. K. pretenziją, išdėstydamas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus dėl neadekvačių sutarties sąlygų, tačiau gavo atsakymą, kad sutartis sudaryta abiejų šalių laisva valia, todėl nėra pagrindo grąžinti pervestų pinigų. Kadangi 2008 m. G. K. mirė, atsakovas manė, kad nėra su kuo bylinėtis dėl patirtų nuostolių ir kitų preliminariosios sutarties pasekmių. Atsakovo teigimu, rinkoje egzistuojanti tarpininkavimo paslaugų kaina svyruoja tarp 2-3 % nuo sandorio vertės, todėl prašomas už tarpininkavimą atlygis, viršijantis daugiau nei 10 kartų įprastą rinkos kainą, yra akivaizdžiai nesąžiningas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškovo BIĮ „Atsipūsk“ ieškinį atsakovui S. A. dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmetė; atsakovo S. A. priešieškinį ieškovui BIĮ „Atsipūsk“ dėl teisės atsisakyti sutarties sąlygos pripažinimo, patenkino.

Teismas nustatė, kad 2007 m. balandžio 3 d. tarp G. K. ir atsakovo S. A. buvo sudaryta preliminari sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kuria šalys susitarė, jog atsakovas įsipareigoja G. K. parduoti sutarties klientams sutartyje nurodytus sklypus už 1 050 000 Lt; už minėtą paslaugą atsakovas įsipareigojo sumokėti G. K. 370 000 Lt atlyginimą, iš kurio 100 000 Lt yra avansas, sumokėtas 2007 m. balandžio 6 d. mokėjimo pavedimu. 2007 balandžio 3 d. tarp S. A. ir S. J. sudaryta preliminari sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sutartyje nurodytus žemės sklypus parduoti S. J. už 1 050 000 Lt, S. J. sumokant 200 000 Lt avansą, galutinis atsiskaitymo terminas 2007 m. birželio 1 d. 2007 m. birželio 5 d. atsakovas ir S. J. sudarė pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią sutartyje nurodyti žemės sklypai parduoti už 850 000 Lt. Teismas, įvertinęs ginčijamos preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nuostatas, nustatė, jog tarp G. K. ir atsakovo buvo sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis ir šalis siejo tarpininkavimo santykiai. Teismas konstatavo, jog šalys neginčija, kad atsakovo sklypams pirkėją surado G. K. ir šalys susitarė dėl tarpininkavimo paslaugų kainos, tačiau nesutaria dėl sutartos tarpininkavimo paslaugos kainos dydžio.

Ieškovo tvirtinimu, 370 000 Lt, vėliau sumažintas iki 250 000 Lt, tarpininkavimo mokestis 2007 m. nekilnojamojo turto rinkos pakilimo metu buvo normalus ir pagrįstas. Atsakovo teigimu, sutartyje nurodyta tarpininkavimo paslaugų kaina yra neprotinga, sudaro 35 procentus turto vertės. Spręsdamas dėl tarpininkavimo paslaugų kainos dydžio teismas vadovavosi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas nustatė, jog atsakovas yra fizinis asmuo, o ne verslo subjektas. G. K. į ginčo sutarties sąlygas įtraukė už tarpininkavimo paslaugas 370 000 Lt sumą, kurią pats vienašališkai pakeitė, šią sumą ištaisydamas į 250 000 Lt, kas realiai sudaro beveik 35 procentus visos nekilnojamojo turto kainos. Iš byloje pateiktų nekilnojamojo turto agentūros atsakymų nustatyta, kad vidutinis tarpininkavimo atlygis paprastai siekia nuo 1 iki 3 procentų turto kainos. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, jog atsakovas, būdamas nepatyręs nekilnojamojo turto tarpininkavimo srityje, veikė neapdairiai, o tarp G. K. ir atsakovo sutarta 370 000 Lt tarpininkavimo paslaugų kaina, G. K. vienašališkai pakeista į 250 000 Lt sumą, yra nepagrįsta, neprotinga, pažeidžianti sutarties šalių sąžiningumo, teisingumo bei proporcingumo principus. Teismas padarė išvadą, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 181 846,25 Lt skolą ir 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismas, padaręs išvadą, jog ginčo sutartyje šalių nustatytas tarpininkavimo mokestis yra neprotingai didelis, nepagrįstas, taip pat įvertinęs, jog atsakovas buvo neapdairus, neturėjo patirties nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo santykiuose, ir tokia situacija suteikė G. K. per didelį pranašumą atsakovo atžvilgiu, konstatavo, jog atsakovui susidarė pagrindas atsisakyti preliminarios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygos, numatančios tarpininkavimo mokesčio dydį, laikant, jog atsakovas pagal šią sutartį atsiskaitė, sumokėdamas G. K. 100 000 Lt avansą, todėl atsakovo reikalavimas pripažinti jam teisę atsisakyti su G. K. 2007 m. balandžio 3 d. sudarytos preliminariosios sutarties sąlygos dėl apmokėjimo už tarpininkavimo paslaugą 100 000 Lt ir 150 000 Lt yra pagrįstas ir tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apelianto ieškinį patenkinti ir atsakovo S. A. priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nenurodė jokių motyvų skundžiamo sprendimo dalyje dėl G. K. ir S. A. sudarytoje 2007 m. balandžio 3 d. preliminarioje sutartyje dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo nustatyto tarpininkavimo mokesčio neprotingo dydžio ir nepagrįstumo (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais įrodymais – nekilnojamojo turto agentūrų atsakymais, jog vidutinis tarpininkavimo mokestis – 1-3% turto kainos. Tačiau atsakovo pateikti įrodymai – juridinių asmenų, tarp kurių vyraujanti paslaugų kaina yra mažesnė, nei tokias pat paslaugas teikiančių fizinių asmenų, duomenys; be to, pateikti atsakymai dėl tarpininkavimo kainos 2012 m. Teismas ignoravo ir nevertino apelianto pateiktų įrodymų dėl tarpininkavimo mokesčio dydžio 2007 m., t. y. sudarant sutartį, pagrindžiančių, kad kainos už surastą pirkėją nustatymas yra suderinamas tarp šalių ir kiekvienu atveju ši kaina yra individuali. Nepagrįstas teismo argumentas, kad apeliantas savo teiginiams dėl tarpininkavimo kainos protingumo pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas neatsižvelgė į apelianto pateiktus įrodymus apie žemės sklypų vertę 2012 m., kuri net 20 kartų mažesnė, nei buvo žemės sklypų pardavimo metu. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai įvertino, jog preliminarioje sutartyje nustatytas mokestis yra neprotingas, nes įrodymai apie net 20 kartų mažesnę parduotų sklypų kainą šiandieninėje rinkoje atspindi buvusį atsakovo suinteresuotumą parduoti sklypus itin didele kaina, dėl ko kaina už tokio pirkėjo suradimą sutarta atitinkamai.
2. Teismas netinkamai pritaikė CK 6.228 straipsnio 1 dalį. Ši teisės norma numato teisę atsisakyti sutarties ar jos sąlygos tik esant tam tikroms aplinkybėms, kurios šioje byloje nebuvo įrodytos. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad G. K. perdėtas pranašumas buvo suteiktas tik dėl atsakovo neapdairumo ir patirties neturėjimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo santykiuose, nes vien tik šios aplinkybės nesuteikia G. K. perdėto pranašumo ir nėra pagrindas taikyti CK 6.228 straipsnio 1 dalį. Taip pat teismas neįvertino, kad tarpininkavimo sutartis sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų, kad G. K. taip pat veikė neturėdamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo santykių patirties. Be to, į bylą nebuvo pateikti įrodymai apie kitas aplinkybes, suteikiančias teisę pasinaudoti teise atsisakyti sutarties ar jos sąlygos: nėra įrodymų, kad atsakovas buvo priklausomas nuo G. K., turėjo ekonominių sunkumų ar neatidėliotinų poreikių, buvo ekonomiškai silpnas ar neinformuotas. Paneigdamas sutarties prigimtį bei jos atlygintinumo požymį, teismas konstatavo, jog atsakovui susidarė pagrindas atsisakyti sutarties sąlygos, numatančios tarpininkavimo mokesčio dydį; tokiu būdu pažeisti apelianto teisėti interesai, kadangi įvykdęs sutarties sąlygą ir suradęs pirkėją, G. K. prarado teisę į protingą atlygį už suteiktą paslaugą.
3. Nesutinka su teismo argumentais dėl tarpininkavimo paslaugų sutarties kainos dydžio. Nurodo, kad tarpininkavimo paslaugų kaina sudaro 29, o ne 35 procentus turto kainos; sumažinus parduodamo turto kainą, G. K. savo iniciatyva, siekdamas įgyvendinti sutarties šalių sąžiningumo ir protingumo principą, sumažino tarpininkavimo mokesčio dydį, tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad toks sumažinimas yra neprotingas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Audata“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir apelianto ieškinį tenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti. Pritaria apelianto argumentams, kad teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, nevertino apelianto nurodytų aplinkybių ir dėl to priėmė ieškovui nepalankų sprendimą; nevertino apelianto pateiktų įrodymų dėl sutartinio tarpininkavimo apmokėjimo dydžio; neargumentavo, kodėl preliminarioje sutartyje nustatytas mokesčio dydis yra neprotingas; nepateikė motyvų, kodėl atsakovas laikomas nepatyrusia, neapdairia šalimi; nevertino apelianto pateiktų įrodymų, jog atsakovas žemės sklypus pardavė G. K. surastam pirkėjui nepagrįstai aukšta kaina.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti turėtas 500 Lt bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Nesutinka su apelianto argumentais dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Nurodo, kad teismas aiškiai pasisakė, jog neįrodytas abiejų šalių susitarimas dėl tarpininkavimo atlygio dydžio, siekiančio apie 30 procentų parduoto turto vertės bei dešimt kartų viršijančio rinkoje egzistuojančias kainas.
2. 370 000 Lt ar 250 000 Lt atlyginimo suma už tarpininkavimo paslaugas, sudaranti apie trečdalį turto vertės, net pakilimo laikotarpiu šokiruojanti. Teismas tinkamai vertino, jog tokia suma suteikia tarpininkui perdėtą pranašumą. Teismas tinkamai taikė įstatymą, vertindamas ir aiškindamas sutartį ne pažodžiui, o pagal tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 str.).
3. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad leidus atsisakyti sutarties sąlygos G. K. prarado teisę į apmokėjimą, kadangi atsakovas neprašė grąžinti sumokėtus pinigus.
4. Papildomai pažymi, kad nors teismas šia aplinkybe ir nesirėmė, tačiau 2007 m. balandžio 3 d. sutarties sąlyga, jog už nekilnojamojo turto kainos dalį, kuri sudaro 250 000 Lt, apskaičiuotą mokestį notarui sumokės tarpininkas, kelia abejonių dėl sutarties tikrumo bei patvirtina, kad šia suma buvo „padidinta“ parduodamo turto kaina.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, priešingai nei nurodo apeliantas, nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o nepakankamas sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo motyvų apimtis ir turinys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra pagrindas taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Apeliantas nenuoseklus, nes teigdamas, jog teismas nenurodė motyvų dėl tarpininkavimo mokesčio neprotingo dydžio ir nepagrįstumo, kritikuoja teismo motyvus ir įrodymų vertinimą šiuo klausimu.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Dėl tarpininkavimo sutarties kainos

Byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 3 d. tarp G. K. ir atsakovo S. A. buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kuria atsakovas įsipareigojo parduoti G. K. surastiems klientams sutartyje nurodytus žemės sklypus už 1 050 000 Lt; už minėtą paslaugą atsakovas įsipareigojo sumokėti G. K. 370 000 Lt atlyginimą, iš kurio 100 000 Lt yra avansas, sumokėtas 2007 m. balandžio 6 d. mokėjimo pavedimu. 2007 m. balandžio 3 d. tarp S. A. ir S. J. sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sutartyje nurodytus žemės sklypus parduoti S. J. už 1 050 000 Lt, S. J. sumokant 200 000 Lt avansą, galutinis atsiskaitymo terminas 2007 m. birželio 1 d. 2007 m. birželio 5 d. atsakovas ir S. J. sudarė pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią sutartyje nurodyti žemės sklypai parduoti už 850 000 Lt.

Ginčo, jog tarp G. K. ir atsakovo buvo sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis ir šalis siejo tarpininkavimo santykiai bei G. K. savo sutartines prievoles įvykdė – turtas parduotas jo surastam pirkėjui, byloje nėra, ginčas kilęs dėl sutarties sąlygos – tarpininkavimo paslaugos kainos dydžio.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne; šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai.

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje reikalavimą atsakovui ieškovas grindžia 2007 m. balandžio 3 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygomis, numatančiomis, jog G. K. už rastą pirkėją gauna iš pardavėjo 100 000 Lt avansą po to, kai rekomenduotas pirkėjas sumoka avansu 200 000 Lt; šis avansas įskaičiuojamas į žemės sklypų pardavimo 1 050 000 Lt kainą; iki galutinio atsiskaitymo, t. y. iki 2007 m. birželio 1 d., pardavėjui (atsakovui) gavus likusius 850 000 Lt, iš šios sumos pardavėjas sumoka G. K. už surastą pirkėją 270 000 Lt. Ieškovo teigimu, dėl turto pardavimo kainos sumažinimo tarp atsakovo ir G. K. sudaryta sutartis buvo pakeista - G. K. atlyginimas už surastą pirkėją nuo 270 000 Lt sumažintas iki 150 000 Lt. Tuo tarpu atsakovas tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nuosekliai laikosi pozicijos, kad jo tikrieji ketinimai buvo žemės sklypus parduoti už 850 000 Lt, todėl jis ir kreipėsi į G. K., o už tarpininkavimą surandant pirkėją susitarė sumokėti 20 000 Lt; G. K. pasiūlė atsakovui padidinti žemės sklypų pardavimo kainą ir tarpininkavimo sumą, o jis, nebūdamas profesionalu šioje srityje ir norėdamas G. K. padaryti paslaugą, į pastarojo sąskaitą pervedė 100 000 Lt. Tokią ginčo sutarties šalies valią sutartiniuose santykiuose patvirtina į bylą pateikta atsakovo 2007 m. liepos 20 d. pretenzija G. K. dėl 2007 m. balandžio 3 d. preliminariosios sutarties neatitikimo įstatymo normoms, žodinio susitarimo įvykdymo ir 80 000 Lt grąžinimo (52-53 b. l.). Taigi, netrukus po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pareikšta pretenzija patvirtina atsakovo poziciją dėl ginčo sutartyje nurodytos tarpininkavimo paslaugų kainos nepagrįsto dydžio ir jo neatitikimo tikrajai šalių valiai. Aplinkybę, kad iki ginčo sutarties sudarymo tarp G. K. ir atsakovo buvo žodinis susitarimas dėl sklypų pirkėjo suradimo, patvirtina ir G. K. advokato atsakymas į pretenziją (54-55 b. l.), kuriame nurodoma, kad ginčo sutartis sudaryta tomis pačiomis sąlygomis kaip buvo susitarta žodžiu.

Apeliantas neteisus, kad teismas, spręsdamas dėl tarpininkavimo mokesčio dydžio, rėmėsi tik atsakovo pateiktais įrodymais, o apelianto pateiktus įrodymus ignoravo ir jų nevertino. Apelianto pateikti įrodymai – nekilnojamojo turto brokerių atsakymai (85, 86 b. l.) nepatvirtina ginčo sutarties kainos pagrįstumo, kadangi juose nenurodyti jokie kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie tarpininkavimo paslaugos atlyginimo nustatymą. Bet kokiu atveju, ar tarpininkavimo paslaugą teikia fizinis asmuo ar juridinis asmuo, tarpininkavimo užmokesčio dydis nustatomas individualiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais nekilnojamojo turto agentūrų atsakymais, patvirtinančiais rinkoje galiojančio užmokesčio už tarpininkavimo paslaugas nustatymo kriterijų – 1-3 % parduodamo turto kainos. Nors šie duomenys pateikti 2012 m., tačiau atsižvelgiant į tai, kad užmokesčio tarpininkui dydis nustatomas procentais nuo pardavimo kainos, darytina pagrįsta prielaida, jog toks užmokesčio nustatymo metodas galiojo ir ginčo santykių atsiradimo metu. Šie argumentai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina ginčo sutarties kainos dydžio pagrįstumo, teisingumą.

Teisiškai nereikšminga, ar ginčo sutartimi nustatytas tarpininkavimo užmokestis sudaro 35, ar 29 procentus parduodamo turto kainos. Bet kuriuo iš jų atveju sutartyje nustatyta užmokesčio už tarpininkavimo paslaugų suteikimą kaina nėra teisinga, nes neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Skundžiamo sprendimo pagrįstumui neturi įtakos ir apelianto argumentai, kad byloje esantys įrodymai apie net 20 kartų mažesnę parduotų sklypų kainą šiandieninėje rinkoje atspindi buvus atsakovo suinteresuotumą parduoti sklypus itin didele kaina, todėl už tokio pirkėjo suradimą sutartas užmokestis yra adekvatus. Viena vertus, VĮ Registrų centro duomenys neatspindi tikrosios parduotų sklypų vertės, kita vertus, juose nurodyta sklypų vidutinė rinkos vertė 2012 m. niekaip nelemia 2007 m. sudarytos sutarties ginčo sąlygos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad sutarties nuostatos dėl atsiskaitymo su G. K. už suteiktas tarpininkavimo paslaugas neatitinka tikrosios sutarties šalių valios, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

Dėl sutarties sąlygos atsisakymo

CK 6.228 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčo sutarties nuostatų neatitikimą tikrajai šalių valiai, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo pagrįstumo iš bylos duomenų visumos teismas sprendė, kad atsakovas, neturėdamas patirties nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo santykiuose, veikė neapdairiai ir dėl to susidariusi situacija suteikė G. K. per didelį pranašumą atsakovo atžvilgiu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokių aplinkybių visetas sudaro pagrindą atsakovui atsisakyti ginčo sutarties sąlygos, numatančios tarpininkavimo mokesčio dydį, ir atsakovui priešieškiniu neprašant priteisti permokėtos sumos, pripažino, jog 100 000 Lt sumokėjęs atsakovas pagal ginčo sutartį su G. K. atsiskaitė. Todėl apeliantas neteisus, kad skundžiamu sprendimu paneigta G. K. teisė gauti atlygį už suteiktas paslaugas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino šalis siejančios sutarties sąlygas, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas prašo priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir pridėjo šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (150-151 b. l.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, atsakovui priteistinos jo turėtos advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidos, kurios, pagal pateiktus įrodymus, neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto dydžio (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „Atsipūsk“ (į. k. 300023009) atsakovui S. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                           Danutė Gasiūnienė

          Kazys Kailiūnas

                                                                                                                                        Danguolė Martinavičienė