Administracinė byla Nr. eA-2966-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04226-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. (M. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Norlida“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5‑3) 50U‑05104 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. spalio 21 d. gavo Departamento Sprendimą, kuriuo buvo panaikintas jo turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Laikinas leidimas gyventi pareiškėjui ir kitiems 34 asmenims buvo panaikintas dėl to, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį Bendrovės direktoriui dėl nelegalaus darbo buvo paskirta administracinė nuobauda – 1000 Eur bauda, kuri yra sumokėta.

3.       Pareiškėjas akcentavo, kad jis leidimą laikinai gyventi ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. pareiškėjas, atvykdamas dirbti į Lietuvą, negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimais laikinai gyventi. Pareiškėjo nuomone, (duomenys neskelbtini) negali įdarbinti užsieniečių ateityje, tačiau esami darbuotojai neturi nukentėti, nes jie buvo įdarbinti iki nubaudžiant Bendrovės vadovą administracine tvarka.

4.       (duomenys neskelbtini) teikia logistikos paslaugas, jai yra reikalingi vairuotojai-ekspeditoriai, tačiau Bendrovė neturėjo patirties ir kompetencijos įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, todėl 2019 m. gruodžio 20 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. TT-002 su (duomenys neskelbtini), kuri įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Bendrovė su (duomenys neskelbtini) bendravo nuotoliniu būdu, iš jos gavo abejonių nekeliančią informaciją tiek apie pareiškėją, tiek apie kitus Bendrovėje įdarbintus asmenis iš trečiųjų šalių, patvirtinančią, kad yra gauti visi reikalingi leidimai. Bendrovė, įsitikinusi, kad pareiškėjo įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, įdarbino jį įmonėje, apie tai nustatyta tvarka ir terminais perdavė duomenis Sodrai, Migracijos departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Iš šių institucijų nebuvo gauta jokių pastabų dėl trečiosios šalies piliečių įdarbinimo, viskas vyko pagal galiojančius atitinkamų teisės aktų reikalavimus.

5.       Bendrovė ir jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, kad įgyvendintų savo, kaip darbdavio, pareigas, jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams nepadarė ir jokiais būdais nesiekė jos padaryti; visi mokesčiai yra sumokėti, formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės nebuvo pažeistos, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Pareiškėjas turėjo leidimą dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės už nelegalų darbą. Pareiškėjo nuomone, tai neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Be to, formalaus reikalavimo nesilaikymas didžiausią poveikį daro asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu.

6.       Šiuo atveju nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys. Nagrinėjamu atveju darbdavys yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas, kuris niekada nebuvo darbdaviu. Pareiškėjo nuomone, Bendrovės vadovo laikymas asmenų darbdaviu, ir atitinkamas Įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, EŽTT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės principui. Pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai (juridinio asmens vadovas ar kitas kolegialus atstovavimo organas). Tokiu būdu pažeidžiami teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.

7.       Teisminio proceso metu dėl administracinės nuobaudos skyrimo Bendrovės vadovui nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, tame tarpe pareiškėjas, kurio teisėms ir pareigoms šis sprendimas turėjo tiesioginę įtaką, o būtent pareiškėjas neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje.

8.       Leidimo laikinai gyventi panaikinimas pažeidžia ir proporcingumo principą keliais aspektais. Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių. Vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl, panaikinus leidimus laikinai gyventi asmenims, šiuo metu dirbantiems įmonėje, įmonė greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties įmonė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų (paskolos, lizingo sutartys, išperkamosios nuomos sutartys ir kt.). Migracijos departamento sprendimai, paremti formalaus nusižengimo padarymu, dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, lems Bendrovės nemokumą, dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims.

9.       Atsakovas atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

10.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo darbdavio (duomenys neskelbtini) direktoriui įvykdžius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“), pažeidus Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje paskirta administracinė nuobauda (1 000 Eur bauda, kuri buvo sumokėta 2020 m. rugsėjo 10 d.). Ši aplinkybė buvo ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas, t. y. šiuo sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui 2020 m. vasario 7 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. LT7505965, galiojantis iki 2022 m. vasario 7 d.

11.       Departamentas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

12.       Aplinkybė, jog administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinių pasekmių pagal Įstatymą. Subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020). LVAT, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019). Taigi, pareiškėjo minima aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisingumo.

13.       Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi. Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų, priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant leidimo panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.

14.       Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Bendrovės vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o neteisėtus veiksmus įvykdė paslaugų teikėjas, kuris buvo įsipareigojęs surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Departamentas administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių nevertino ir negali vertinti iš naujo ar kitaip, nes tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo; paminėtų aplinkybių vertinimas nepriklauso Departamento kompetencijai, jam tokia pareiga priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisės aktuose nenustatyta.

15.       Ginčijamas sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.

16.       Nėra teisinio pagrindo išvadai, jog Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Departamento Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatyme numatytas sąlygas ir pagrindą.

17.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Norlida“ teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

18.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19.       Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

20.       Teismas nustatė, kad 2020 m. vasario 6 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Migracijos departamento Telšių skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje; 2020 m. vasario 7 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. LT7505965, galiojantis iki 2022 m. vasario 7 d.

21.       Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu pripažino (duomenys neskelbtini) direktorių D. V. kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 1 000 Eur baudą. Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2021 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05104 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi LT7505965, galiojantį iki 2022 m. vasario 7 d. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 26 d. pranešimu Nr. (15/5‑3)10K‑27582 informavo pareiškėją apie Sprendimo priėmimą, pridėjo Sprendimą susipažinimui ir paprašė grąžinti leidimą arba informuoti, kad Sprendimas apskųstas teismui.

22.       Teismas aptarė Įstatymo ir Užimtumo įstatymo aktualias nuostatas, LVAT praktiką ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) direktorius D. V. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad jis buvo nubaustas ne kaip bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. LVAT nuosekliai laikosi tokio aiškinimo savo praktikoje (žr., pvz., 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑5379-662/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius darbdavio nubaudimo faktą (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto prasme), turi būti taikomas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

23.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ir jo darbdavys neatliko neteisėtų veiksmų, dėl nesutvarkytų dokumentų kalta (duomenys neskelbtini). Teismas iš Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5‑520-1139/2020 nustatė, kad (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis S. K., su juo buvo sudaryta darbo sutartis, apie šio asmens įdarbinimą informuotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, asmuo turėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, suteikiantį teisę dirbti (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). D. V. teismui patvirtino, kad iki galo dokumentai nebuvo sutvarkyti; nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pateikė Migracijos departamentui 2020 m. gegužės 25 d. tarpininkavimo raštą, o kitus dokumentus turėjo paruošti ir Migracijos departamentui pateikti (duomenys neskelbtini), tačiau to nepadarė. Minėtas teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) pilietis S. K. (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti turėdamas kitos įmonės leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kad (duomenys neskelbtini) vadovas D. V., neįsitikinęs, kad dokumentai yra sutvarkyti, išsiuntė (duomenys neskelbtini) pilietį S. K. į komandiruotę, t. y. S. K. realiai pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), nors nebuvo išduotas leidimas S. K. dirbti bendrovėje. Teismas konstatavo, kad D. V., žinodamas, kad nėra išduotas leidimas S. K. dirbti (duomenys neskelbtini), įdarbino S. K., leido jam dirbti nuo 2020 m. gegužės 28 d. ir taip pažeidė Įstatymo 62 straipsnio 22 dalies reikalavimus, nes neturėjo leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Taigi (duomenys neskelbtini) atliko neteisėtus veiksmus, veikdama per savo vadovą D. V., tai nustatyta įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos taikymo. Teismas pažymėjo, jog tokie išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams.

24.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis buvo įdarbintas iki nustatyto pažeidimo, todėl jam išduotas leidimas neturėjo būti panaikintas. Teismas pažymėjo, kad tiek Įstatymas (50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis, 35 straipsnio 1 dalies 16 punktas), tiek LVAT praktika (žr., pvz., 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019 ir kt.) nustato, kad leidimas laikinai gyventi ne tik neišduodamas, bet ir išduotas panaikinamas, kai nustatoma, kad darbdavys buvo baustas dėl nelegalaus darbo.

25.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neproporcingas. Teismas nurodė, kad Sprendime tinkamai pritaikyta teisinga Įstatymo nuostata. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.

26.       Teismas įvertino, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog (duomenys neskelbtini) reikia darbuotojų ir, netekus užsieniečių, nebus kam dirbti, kaip neturinčius įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėjas atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas ir pagrindą.

27.       Teismas konstatavo, jog ginčijamas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

28.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; netenkinus prieš tai nurodyto reikalavimo – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

29.       Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, nepasisakė, kodėl jų nevertino.

30.       Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento priimtas sprendimas turi būti panaikintas, nes: 1) pareiškėjo darbdavys nėra nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, o yra nubaustas tik buvęs juridinio asmens vadovas; 2) leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas anksčiau, negu (duomenys neskelbtini) vadovas padarė administracinį nusižengimą, todėl, vadovaujantis teismų praktika, šis pažeidimas negali turėti įtakos jau nusistovėjusiems (įsigaliojusiems) teisiniams santykiams, o turi būti laikomasi lex retro non agit principo; 3) Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, nes jis yra paremtas teismo nutarimu, priimtu trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu, šiam nutarimui ar pažeidimo padarymui pareiškėjas negalėjo turėti įtakos, tačiau jis daro įtaką jo teisėms ir pareigoms; 4) Sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, nes leidimo laikinai gyventi panaikinimas daro įtaką ne tik asmeniui, kuriam jis yra adresuotas, bet ir (duomenys neskelbtini), nes Bendrovė, netekusi darbuotojų, nebegalės įvykdyti savo įsipareigojimų ir greičiausiai taps nemokia; 5) (duomenys neskelbtini) vadovo padarytas administracinis nusižengimas yra netyčinis ir formalus, valstybei bei jos saugomiems interesams žala nebuvo padaryta, kas patvirtinta šios situacijos ir sukeltų pasekmių neproporcingumą, nes dėl formalaus pažeidimo buvo paskirtos kelios griežtos sankcijos: (duomenys neskelbtini) vadovui paskirta piniginė bauda; (duomenys neskelbtini) darbuotojams naikinami leidimai laikinai gyventi; (duomenys neskelbtini) netenka teisės ne tik įdarbinti naujus darbuotojus iš trečiųjų šalių, bet ir netenka jau esamų, užsienio valstybių darbuotojų, todėl dėl atitinkamos specialybės darbuotojų stygiaus Lietuvoje, greičiausiai neras kitų darbuotojų Lietuvoje ir taps nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų.

31.       Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nurodė, jog buvo baustas pareiškėjo darbdavys, tačiau iš tiesų buvo baustas ne pats darbdavys, t. y. Bendrovė, o buvęs jos vadovas. Už konstatuotą pažeidimą Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę bausti ne tik pagal ANK, kuriame atsakomybė galima tik fiziniam asmeniui, bet ir pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, kuri numato atsakomybę ir juridiniam asmeniui. Todėl turi būti laikoma, pareiškėjo darbdavys yra nebaustas, nes įstatymams suteikiant galimybę nubausti „tikrąjį“ darbdavį, t. y. juridinį asmenį, jis nebuvo nubaustas.

32.       Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta, jog leidimas laikinai gyventi naikinamas, kai priimantis subjektas yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams, tačiau asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl vertinant Įstatymo nuostatas, aplinkybė, kurios pagrindu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, yra išnykusi.

33.       Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

34.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 50U-05104 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

35.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi. Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų, priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant leidimo panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.

36.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; netenkinus prieš tai nurodyto reikalavimo – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatskleidė bylos esmės, paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, nepasisakė, kodėl jų nevertino. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Departamento Sprendimas pažeidžia proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, administracinė nuobauda buvo paskirta darbdavio buvusiam direktoriui, todėl negali daryti įtakos pareiškėjo teisinei padėčiai.

37.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38.       Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes pareiškėjas ketino dirbti (duomenys neskelbtini) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio (duomenys neskelbtini) atstovas (direktorius) Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2020 m. spalio 21 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

39.       Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. lapkričio 21 d.) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

40.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA‑5394‑1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; kt.).

41.       Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.

42.       Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

43.       Teisėjų kolegija apibendrina, kad Departamentas, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio (duomenys neskelbtini) atstovas (direktorius) 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

44.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo ir proporcingumo principams, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, jog jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negalės būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas, taip pat neturi atsirasti aplinkybių, kurios Įstatyme nurodytos kaip leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, ir šiuo atveju pareiškėjo vertinimas, jog ginčijamas sprendimas neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, nėra pagrindas jį panaikinti.

45.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. P. (M. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.