Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-09-08][nuasmenintas sprendimas byloje][I1-4637-583-2020].docx
Bylos nr.: I1-4637-583/2020
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Regionø administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė atsakovas
Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija 302560890 atsakovo atstovas
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygos
Teismo procesiniai dokumentai

?

Administracinė byla Nr. I1-4637-583/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01103-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3

L1(S)

 

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. rugsėjo 1 d.

Klaipėda

 

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2020 m. rugpjūčio 4 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. (D. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 3 612 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 26 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui, gyvenamosios patalpos buvo neremontuotos ir apleistos, sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu bei grybeliu. Akcentuoja, kad Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 10 ir 20 būriuose bei 3-iojo sektoriaus 1 būrio gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengti poilsio kambariai, todėl buvo pažeista jo teisė į visavertį poilsį, neturėjo galimybės susipažinti su periodine spauda. Taip pat teigia, jog 2-ojo sektoriaus 10 ir 20 būrių patalpose nebuvo įrengta virtuvė, todėl neturėjo galimybės laikyti greitai gendančių maisto produktų.

Pareiškėjas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK administracija jo neaprūpindavo higienos priemonėmis – dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi reikmenimis, todėl buvo priverstas nuolat būti nešvarus, netvarkingas, kilo problemų su burnos higiena, dėl to kreipėsi į pataisos įstaigos odontologą. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis tarptautinės teisės aktais, Lietuvos valstybė turi prievolę laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis aprūpinti anksčiau minėtomis higienomis priemonėmis, nepaisant to, kad yra galimybė jų įsigyti Pravieniškių PN-AK veikiančioje parduotuvėje.

Pareiškėjas pabrėžia, jog kalinimas minėtomis sąlygomis pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kadangi visą anksčiau minėtą laikotarpį buvo žeminama jo garbė ir orumas, jautė didelį diskomfortą, diskriminaciją dėl socialinės padėties, patyrė psichologinių išgyvenimų, atsirado sveikatos sutrikimų, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nepalaiko jame pateiktų argumentų, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Šiuo atveju yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiškas bylas yra nurodęs, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Pravieniškių PN-AK prašo, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, taikyti ieškinio senaties terminą ginčo laikotarpiui nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2017 m. balandžio 23 d.

Pravieniškių PN-AK nurodė, kad, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose privalo tekti ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Viso pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu minėta teisės norma nebuvo pažeista. Taip pat, kadangi pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulamo laiko pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą dienotvarkę. Nuteistieji pagal nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Atkreipia dėmesį, kad jokie teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą.

Teigia, kad Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 21 ir 7 būrių patalpose poilsio kambariai nuteistiesiems įrengti. 2-ojo sektoriaus 20 ir 10 būrių ir 3-iojo sektoriaus 1 būrio patalpose laisvalaikio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, bibliotekoje. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad būriuose nebuvo poilsio kambarių, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Pažymi, jog Pravieniškių PN-AK visuose nuteistųjų būriuose įrengtos virtuvėlės. Jose sudarytos sąlygos laikyti maisto produktus spintelėse ir šaldytuvuose.

Pravieniškių PN-AK nurodo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo pakeistas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarkos aprašas ir higienos priemonės nemokiems nuteistiesiems išduodamos pasirašytinai. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu prašymo dėl higienos priemonių išdavimo nerašė, todėl prezumuotina, kad jis buvo mokus arba poreikio gauti higienos priemones nebuvo.

Pravieniškių PN-AK nuomone, pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai yra niekuo nesiskiriantys nuo laisvėje gyvenančių žmonių, todėl jo keliami argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti. Taip pat pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichikos sveikatos sutrikimų ar kitokių negalavimų, patirtų dėl netinkamų buitinių kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Pateikti skundo argumentai dėl padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas D. S. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos, jo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimą.

 

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos priėmimu buvo siekiama garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Dėl ieškinio senaties termino pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimiems laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi, kaip matyti iš nurodytų išaiškinimų, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Taigi, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 26 d. Kadangi pareiškėjo skundas išsiųstas 2020 m. balandžio 22 d. (b. l. 9), konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kaip minėta šioje byloje, pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi dėl atlyginimo žalos, kildinamos iš kalinimo sąlygų, dėl kurių akivaizdumo (ploto nepakankamumo, poilsio kambario neįrengimo, neaprūpinimo higienos priemonėmis) pareiškėjas iš karto galėjo spręsti, ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamų teisinių pasekmių, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties termino kreipiantis su skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Kadangi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2020 m. balandžio 22 d., nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą, todėl konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. yra pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas, todėl ši skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

 

Dėl kalinimo sąlygų atitikties

 

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Pravieniškių PN-AK buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – nesilaikyta reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, būriuose nebuvo įrengti poilsio kambariai, nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis – dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.

Nagrinėjamoje byloje aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių: elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei jo sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš Pravieniškių PN-AK 2020 m. gegužės 18 d. pažymoje Nr. 62-2625 „Dėl nuteistojo D. S.“ (b. l. 63) nurodytų duomenų ir atsiliepime į skundą (b. l. 18–25) pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu: 1) nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2018 m. vasario 6 d. buvo laikomas 2-ojo sektoriaus 10 būrio 2 brigados patalpose, įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 10; 2) nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2018 m. vasario 6 d. buvo laikomas 3-iojo sektoriaus 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 9; 3) nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. vasario 8 d. buvo laikomas 3-iojo sektoriaus 7 būrio 1 brigados patalpose, įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 21; 4) nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. birželio 26 d. buvo laikomas 3-iojo sektoriaus 21 būrio 1 brigados patalpose, įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 16. Analizuojant Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus 2020 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 42-7995 „Dėl nuteistojo D. S.“ (b. l. 62) turinį matyti, kad 2-ojo sektoriaus 10 būrio 2 brigadoje buvo laikomi 8 nuteistieji, 3-iojo sektoriaus 7 būrio 1 brigadoje buvo laikoma 17 asmenų, o 3-iojo sektoriaus 21 būrio 1 brigadoje – 8 nuteistieji.

Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. gegužės 19 d. pažymoje Nr. 77-844 „Apie nuteistojo D. S. laikymo sąlygas“ (b. l. 68–69) nurodyta, kad: 1) 2-ojo sektoriaus 10 būrio 2 brigados gyvenamosios patalpos plotas – 33,51 kv. m; 2) 3-iojo sektoriaus 7 būrio 1 brigados gyvenamosios patalpos plotas – 66,29 kv. m; 3) 3-iojo sektoriaus 21 būrio 1 brigados gyvenamosios patalpos plotas – 51,58 kv. m; 4) 3-iojo sektoriaus 1 būrio 5 miegamosios patalpos plotas – 28,48 kv. m. Įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes konstatuotina, jog: 1) 2-ojo sektoriaus 10 būrio 2 brigados patalpose pareiškėjui teko 3,35 kv. m gyvenamojo ploto (33,51 / 10); 2) 3-iojo sektoriaus 7 būrio 1 brigados patalpose pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto (66,29 / 21); 3) 3-iojo sektoriaus 1 brigados patalpose pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto (28,48 / 9); 4) 3-iojo sektoriaus 21 brigados 1 būrio patalpose – 3,22 kv. m gyvenamojo ploto (51,58 / 16). Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui turėjusi tekti minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad vertinant, ar Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo nepažeisti Taisyklių 111 .1 punkto reikalavimai, būtina įvertinti ir gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamą plotą. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Įvertinus minėtą teisminę praktiką bei aplinkybę, jog byloje esantys rašytiniai duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, jog Pravieniškių PN-AK administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo vertinti gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamą plotą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo tam tikrą judėjimo laisvę ir neprivalėjo didžiąją dalį laiko praleisti gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas skunde teigia, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai jo neaprūpindavo higienos priemonėmis – dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, nors teisės aktuose yra nustatyta tokia prievolė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalis teigia, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 4 punkte numatyta, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Tvarkos aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui (Tvarkos aprašo 5 punktas).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog higienos reikmenų paketas nuteistajam nemokamai išduodamas tik jam pirmą kartą atvykus į pataisos įstaigą ir tik tais atvejais, kai nuteistasis šių priemonių neatsigabeno kartu su savimi. Kitais atvejais nuteistasis aprūpinamas higienos priemonėmis tik tada, kai jis yra nemokus ir pateikia pataisos įstaigos administracijai rašytinį prašymą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo nemokus, teikė rašytinį prašymą Pravieniškių PN-AK administracijai dėl higienos reikmenų paketo išdavimo ir jis nebuvo pateiktas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių minėtas aplinkybes, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK neturėjo prievolės pareiškėjui nemokamai išduoti skunde nurodytas higienos priemones, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodo, kad 2-ojo sektoriaus 10 ir 20 būriuose ir 3-iojo sektoriaus 1 būrio patalpose nebuvo įrengtas poilsio kambarys, todėl negalėjo susipažinti su periodine spauda, buvo nepagrįstai apribota jo teisė į poilsį. Taip pat teigia, kad 2-ojo sektoriaus 10 ir 20 būrių patalpose nebuvo virtuvės, todėl neturėjo galimybės laikyti greitai gendančius maisto produktus.

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Pravieniškių PN-AK 2020 m. gegužės 18 d. pažymos Nr. 62-2625 „Dėl nuteistojo D. S.“ duomenimis pareiškėjas buvo laikomas 2-ojo sektoriaus 20 būryje laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 28 d. Kaip ir anksčiau minėta, nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiui nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. yra taikoma 3 metų trukmės ieškinio senatis, todėl teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, ar pareiškėjas 2-ojo sektoriaus 20 būrio patalpose buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Vadovaujantis Taisyklių 10 punktu, pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatyta, jog kiekvieno būrio patalpose privalo būti įrengtas laisvalaikio kambarys. Taip pat Eksploatavimo taisyklių 5.10 punktas teigia, jog kiekvieno būrio patalpose privalo būti įrengtas kambarys maisto produktams laikyti.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visuose nuteistųjų būriuose yra įrengtos virtuvėlės. Jose yra šaldytuvas ir spintelės, kuriose nuteistieji turi galimybę laikyti maisto produktus. Pravieniškių PN-AK teismui pateikė 2-ojo sektoriaus 10 būrio patalpų vizualizaciją (b. l. 71), iš kurios galima matyti, kad jose yra įrengta virtuvė, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vis dėlto Pravieniškių PN-AK atsiliepime neneigia, jog 2-ojo sektoriaus 10 būrio ir 3-iojo sektoriaus 1 būrio patalpose nėra įrengta laisvalaikio kambario, tačiau akcentuoja, kad pareiškėjas laisvu nuo darbo laiku gali būti gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, lankytis bibliotekoje. Taip pat keli dienraščiai buvo išduodami į būrį nuteistiesiems, nebuvo pareiškėjui ribojama galimybė dalyvauti visose siūlomose užimtumo priemonėse bei socialinės reabilitacijos programose. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes akivaizdu, kad Pravieniškių PN-AK, neįrengdama laisvalaikio kambarių 2-ojo sektoriaus 10 būrio ir 3-iojo sektoriaus 1 būrio patalpose, pažeidė Eksploatavimo taisyklių 5.8 punkto reikalavimus.

 

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

 

Pareiškėjas skunde prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisti 3 612 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis konstatuotina, jog pareiškėjas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 22 d. iki 2018 m. vasario 6 d. (289 paras) buvo laikomas būriuose, kuriuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl būriuose neįrengto laisvalaikio kambario buvo pažeista jo teisė į poilsį, neturėjo galimybės susipažinti su periodine spauda. Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad šie nepatogumai prilygo skunde nurodomoms dvasinėms ir fizinėms kančioms. Vadovaudamasis bendruoju protingumo ir sąžiningumo principu, teismas vertina, kad byloje nustatytas pažeidimas yra mažareikšmis, neturintis ilgalaikių sunkių pasekmių pareiškėjo sveikatai ir psichologinei būklei, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu metu galėjo judėti pataisos namų teritorijoje, taip pat byloje nenustatytas patalpų perpildymo faktas.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN-AK pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

        

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjo D. S. (D. S.) skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. S. (D. S.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

 

 

Teisėjas                                                                                Remigijus Arminas

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • 3K-3-516/2010
  • 3K-3-336/2013
  • 3K-3-638/2013
  • A-1462-858/2015
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • 3K-3-417/2013