Baudžiamoji byla Nr. 1S-346/2011
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.16.1.2.2. (N)
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė,
Sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,
kaltinamajam I. I.,
gynėjui advokatui Voitechui Mečkovskiui,
teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo I. I. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria I. I., kaltinamam padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2011 m. lapkričio 23 d.
Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
I. I. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y. jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje.
Be to, I. I. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje I. I. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.
I. I. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. To paties teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. lapkričio 18 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi kaltinamajam I. I. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, motyvuodamas tuo, jog I. I. kaltinamas labai sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes, tame tarpe ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos, ir nors kaltinamasis I. I. turi gyvenamąją vietą, tačiau jo socialiniai ryšiai nelaikytini itin tvirtais, nes gyvena nesusituokęs su sugyventine ir pastarosios vaikais, be to, anksčiau teistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, iki suėmimo nedirbo, todėl pirmosios instancijos teismo nuomone, yra pagrindas manyti, jog nusikaltimų darymas buvo kaltinamojo pragyvenimo šaltinis, be to, veikos, kuriomis kaltinamas I. I. padarytos lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu. Išdėstytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad kaltinamasis, siekdamas išvengti gręsiančios ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, gali bėgti (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.).
Be to, apygardos teismas taip pat nurodė, jog kaltinamasis gali daryti naujus nusikaltimus, nes anksčiau teistas, veikas, dėl kurių padarymo pareikšti kaltinimai, padarytos lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, be to, dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje kaltinimai pareikšti 33 asmenims, todėl apygardos teismo nuomone, yra pagrindas manyti, jog kaltinamojo I. I. inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo neatsitiktinės, iš anksto suplanuotos, o nusikaltimų darymas galimai yra vienas iš kaltinamojo pragyvenimo būdų (BPK 122 str. 1 d. 3 p.).
Kaltinamasis I. I. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį, nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, teismas, pratęsdamas suėmimo terminą dar trims mėnesiams pažeidė baudžiamojo proceso kodekso nuostatas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas.
Kaltinamasis I. I. skunde teigia, jog inkriminuojamų nusikaltimų nėra padaręs, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, įrodančių, kad jis padarė inkriminuojamas veikas, be to, kaltinamasis aktas surašytas neteisingai, duomenys sufalsifikuoti. Kaltinamasis skunde nurodo, jog praeityje teistas vieną kartą, lygtinio paleidimo metu nėra pažeidęs lygtinio paleidimo sąlygų, išleistas iš įkalinimo įstaigos įsiregistravo Darbo biržoje ir aktyviai ieškojo darbo. Kaltinamasis neigia, jog jo pragyvenimo šaltinis buvo nusikaltimų darymas, nes gyveno iš tėvo ir senelio jam dovanotų pinigų. Kaltinamasis I. I. nurodo, jog turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyveno su sugyventine ir dviem mažamečiais vaikais, kuriais visapusiškai rūpinosi. Be to, rūpinosi sergančiu, neįgaliu tėvu, kurio daugiau nėra kam prižiūrėti, vasarą mirė ir tėvo mama – kaltinamojo močiutė. Kaltinamasis atkreipia dėmesį, jog suimtas jau 21 mėnesį, jo sveikatos būklė nuolat blogėja, jam reikalinga atlikti dviejų klubo sąnarių pakeitimo operacijas.
Kaltinamasis I. I. skunde taip pat teigia, jog byloje nėra duomenų, kad būdamas laisvėje trukdė procesui, kad jis pats ar per kitus asmenis bandė ar gali paveikti kitus kaltinamuosius, liudytojus, ekspertus, kitus asmenis, trukdyti byloje tinkamai panaudoti dokumentus ir daiktinius įrodymus. Kaltinamasis mano, kad akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų kaltinamąjį charakterizuojančių aplinkybių, neatkreipė dėmesio į tai, kad baudžiamoji byla yra teisminio nagrinėjimo stadijoje ir visi ikiteisminio tyrimo procesai jau atlikti. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė, kodėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.
Teismo posėdyje kaltinamasis ir jo gynėjas prašė jo skundą patenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Kaltinamojo I. I. skundas atmetamas.
Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, todėl, ar I. I. yra kaltas padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nesprendžiama. Šiuo atveju svarbu, kad byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 125 str. 2 d. 3 p.). Susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, darytina išvada, jog byloje esantys duomenys – kitų kaltinamųjų, liudytojų parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados bei kiti duomenys leidžia pagrįstai I. I. kaltinti jam inkriminuojamų pavojingų visuomenei veikų padarymu. Kaip jau minėta, šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nevertina visų bylos įrodymų dinamikos proceso metu, įrodymų surinkimo aplinkybių, nesprendžia I. I. kaltės klausimo iš esmės, nes tai yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tačiau tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo pratęsimo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas kaltinti I. I. jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu ir leidžia taikyti kaltinamajam kardomąsias priemones, tame tarpe ir suėmimą.
Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti, kad įtariamasis (kaltinamasis) nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat siekiant atimti asmeniui galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui bei bylos nagrinėjimui ir užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti.
Pratęsdamas I. I. suėmimo terminą, teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 (bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo) punkte ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 (darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus) punkte.
Griežčiausia kardomoji priemonė skiriama esant BPK 122 straipsnyje numatytiems pagrindams ir sąlygoms. BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. I. I. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo (BK 25 str. 4 d. ir 260 str. 3 d.) padarymu, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų ir labai sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 249 str. 2 d.), už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo šešerių iki dvidešimties arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Todėl, jei jo kaltė būtų įrodyta, jam grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas I. I. suėmimo terminą minėtu pagrindu, vertino ne vien tik gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ne mažiau reikšminga, kad kaltinamasis praeityje teistas, būdamas jauno darbingo amžiaus, niekur nedirba ir nesimoko, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, I. I. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, kuris šiuo metu nagrinėja baudžiamąją bylą. Šio pagrindo buvimo nešalina ir kaltinamojo skunde nurodyti argumentai dėl jo sveikatos būklės. Byloje nėra duomenų, kad I. I. dėl sveikatos būklės negali būti laikomas suėmime. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pratęsimo skyrimo pagrindą.
Kardomoji priemonė – suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti skiriama arba pratęsiama, jeigu asmuo įtariamas (kaltinamas) padaręs bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. I. I. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, kaltinamasis praeityje teistas, nedirba, nusikaltimų darymas galimai yra vienas iš kaltinamojo pragyvenimo būdų, todėl minėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje I. I. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo skyrimo pagrindą.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus kaltinamojo skundo argumentus, jog byloje nėra duomenų, kad būdamas laisvėje jis trukdė procesui, kad jis pats ar per kitus asmenis bandė ar gali paveikti kitus kaltinamuosius, liudytojus, ekspertus, kitus asmenis, trukdyti byloje tinkamai panaudoti dokumentus ir daiktinius įrodymus, kadangi pirmosios instancijos teismas, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi pratęsdamas kaltinamajam I. I. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, kaltinamojo ginčijamo pagrindo, numatyto BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte (trukdys procesui), nenurodė.
Pažymima, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje pasibaigęs ir byla perduota Vilniaus apygardos teismui, todėl bylai esant teisme suėmimo terminas neribojamas. Teismo nuomone, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas BPK 44 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų tikslų. Pažymima, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas I. I., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t.y. užtikrinti I. I. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.
Dėl šių motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 130 straipsniu,
n u t a r i a:
kaltinamojo I. I. skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.
Teisėja Rūta Mickevičienė