Administracinė byla Nr. A-2013-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01789-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. F. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. vasario mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo nuo 6 iki 9 asmenų. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ 6.15 punktu, nurodė, kad vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas šios nuostatos įgyvendinimas. 

Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, jis buvo nuolat priverstas gulėti arba sėdėti, neturėjo galimybės sportuoti, buvo priverstas atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Kamerose kartu yra laikomi rūkantys ir nerūkantys žmonės bei nėra natūralaus apšvietimo, todėl tai pakenkė pareiškėjo akims. Dėl šių priežasčių tarp kalinių kartais kildavo konfliktai. Pareiškėjas teigė, kad asmens apžiūros yra atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, kalinys yra verčiamas žemoje oro temperatūrai išsirengti nuogai, o savo daiktus dėti į nešvarią dėžę.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, emocinę ir psichologinę žalą, buvimas kameroje, kurioje nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, pakenkė jo akims, bei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2011 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, pareiškimo Nr. 5774/10, Nr. 5985/10; 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95; 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kt. prieš Rusiją, Nr. 42525/07, pareiškimo Nr. 60800/08; 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010; 2011 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1774/2011; 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011; 2012 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1622/2012), Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2006) 2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių, teigė, kad jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 pareiškėjui turėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliaciniame skunde prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3 punktas nustatė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. pažymos Nr. 69/06-3695 „Dėl D. F. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2012 m. vasario 10 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. gruodžio 13 d., kur pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,9 kv. m iki 9,4 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nebuvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas, pažeidimų nenustatyta.

Remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2, 13 punktais, 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintomis Lietuvos higienos normų HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 2 punktu, atsakovas teigė, kad taikytinos tik tos nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, susijusio su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angų, nėra galimybės įrengti papildomos ventiliacijos sistemos ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą).

Atsakovas manymu, tam tikras kalinamųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjui nusilpo regėjimas, sutriko sveikata būtent dėl jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra pagrindo. Pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų dėl sulaikymo sąlygų poveikio jo sveikatai, o skundą grindžia abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių skundo argumentus, jog jis būtent dėl buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė emocinę depresiją, jam pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir pan., todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, o visos kratos vykdomos operatyviai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai nėra pateikęs, pats nenurodo, jog jis galbūt esąs nerūkantis, ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui priteisė 4 000 Lt (1 158, 48 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 354 dienas, kur pareiškėjui teko nuo 1,89 kv. m iki 9,37 kv. m kameros ploto; teismas nustatė, kad nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 22 d. pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 9,37 kv. m erdvės. Teismas nurodė, kad nustatyti kiek likusiomis dienomis pareiškėjui teko ploto, yra neįmanoma, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas 348 dienas praleido kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei nustatyta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Higienos normos 6 punktu, konstatavo, kad pataisos įstaigų administracijų pareiga užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į gydytojus dėl regėjimo kreipėsi vieną kartą dėl prasidėjusio akių uždegimo, skundų dėl pablogėjusio regėjimo nėra, ir konstatavo, kad duomenų, jog asmens kratos būtų atliekamos nesilaikant įstatymo reikalavimų, byloje nėra. Teismas darė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, ir byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.250 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012; 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007), EŽTT praktika (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98; 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95), bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai, todėl pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime, bei atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas tyčia sudarė teisės aktų neatitinkančias sąlygas, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 4 000 Lt (1 158, 48 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas D. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo kitos sudėties pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismo sprendimas yra ypatingą teisinę reikšmę turintis dokumentas, kuriame išdėstomas oficialus valstybės sprendimas nagrinėjamu klausimu, todėl teismo sprendimo priėmimo būdas, kai teismas tik užpildo atitinkamos rūšies šabloną, yra nepriimtinas. Skundžiamas sprendimas tėra užpildytas šablonas, kadangi įžanginėje dalyje pareiškėju įvardijamas V. L., todėl šis sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 ir 109 straipsnių.

2. Teismas nurodė įstatymui priešingą teiginį: „Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas“. Šis teiginys prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsniui, kadangi abstraktus teisės pažeidimo fakto konstatavimas nėra administracinio teismo priimamas sprendimas. Pažeidimo fakto konstatavimas gali būti laikomas teisės pažeidimo gynimo būdu, kai tai konstatuoja autoritetinga tarptautinė institucija (EŽTT, Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus Teisių komitetas), kurios sprendimas turi ženklias pasekmes valstybės teisinei sistemai, t. y. valstybė įsipareigoja pašalinti pažeidimus.

3. Teismas, nurodydamas, jog „aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau kaip metus, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime“, klaidingai aiškino teisę. CK 6.288 straipsnyje nustatyta, jog dėl žalos atlyginimo turi būti per 3 metus kreiptasi į teismą, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarime konstatuota, kad žmogus laisva valia tvarko savo asmeninį gyvenimą, santykius su kitais asmenimis, teismine gynyba, todėl kreipimasis į teismą yra pareiškėjo diskrecija.

4. Teismas klaidingai vertino byloje nustatytus faktus. Tai, kad  tam tikrais laikotarpiais 16.63 kv. m. ploto kameroje Nr. 102 būdavo laikomi 8 asmenys; 19,95 kv. m ploto kameroje Nr. 90 būdavo laikomi 8 asmenys; 16,26 kv. m ploto kameroje būdavo laikomi 8 asmenys; 18.95 kv. m ploto kameroje Nr. 92 būdavo laikoma 10 asmenų, rodo neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, t. y. asmenys būdavo laikomi kamerose su perteklinėmis miegamosiomis vietomis, todėl teisės pažeidimus Šiaulių tardymo izoliatorius vykdė sąmoningai. Dėl to net ir tais atvejais, kai kalinamų asmenų skaičius kamerose neviršijo leidžiamo skaičiaus pagal 3,6 kv. m ploto normatyvą, pareiškėjo teisės vis tiek buvo pažeidinėjamos, nes dėl neteisėtai įsteigtų perteklinių miegamųjų vietų kamerose privalančio būti laisvo ploto nebuvo.

5. Pareiškėjui nebuvo suteikta stomatologinė pagalba bei nebuvo atsižvelgta į jo nusiskundimus dėl suprastėjusio regėjimo, tačiau teismas neišnagrinėjo pareiškėjo sveikatai kilusios žalos dėl kalinimo sąlygų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį lėmusį neturtinės žalos atsiradimą, pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nėra susiję su neteisėtais atsakovo veiksmais, šie išgyvenimai negali būti siejami vien tik su kalinimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pareiškėjo skundas abstraktus ir neargumentuotas. Atsakovas pažymi, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo padarytas pažeidimas.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas turi pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, ir pažymėjo, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Šioje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui D. F. už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 4 000 Lt (1 158, 48 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti skundžiamą sprendimą, nurodo, kad teismo sprendime yra paliktas kito asmens vardas ir pavardė (sprendimo aprašomojoje dalyje yra paminėtas  V. L.), todėl pareiškėjas daro išvadą, kad teismas, priimdamas sprendimą, tiesiog užpildė šabloną, o toks sprendimo priėmimo būdas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 ir 109 straipsniams.

Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, nes įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nenustatė, kad sprendimas prieštarauja minėtiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniams ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 ir 87 straipsniuose suformuluotoms nuostatoms, kurias turi atitikti teismo sprendimas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino būtent šioje byloje surinktus įrodymus bei pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86 straipsniai). Sprendimo turinys atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio reikalavimus.

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas aprašomojoje sprendimo dalyje, paminėdamas klaidingą pareiškėjo vardą ir pavardę, padarė akivaizdų rašymo apsirikimą, t. y. formalų ir visiškai neturintį jokios įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi, kaip jau minėta, sprendimas buvo priimtas išanalizavus pareiškėjo individualią situaciją, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala.

Pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, kadangi, anot pareiškėjo, asmenys būdavo laikomi kamerose su perteklinėmis miegamosiomis vietomis, todėl net ir tais atvejais, kai kalinamų asmenų skaičius kamerose neviršijo leidžiamo skaičiaus pagal 3,6 kv. m ploto normatyvą, pareiškėjo teisės vis tiek buvo pažeidinėjamos, nes dėl neteisėtai įsteigtų perteklinių miegamųjų vietų kamerose privalančio būti laisvo ploto nebuvo.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, o EŽTT yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13). Taip pat EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03).

  Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos, ir todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjas 348 dienas praleido kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei nustatyta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Dėl to teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo patirta neturtine žala, remiasi šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo sveikatai kilusios žalos dėl sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir teigia, jog jam nebuvo suteikta stomatologinė pagalba.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis daug skaito ir rašo, o patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, todėl tai labai pakenkė jo akims, t. y. skunde jis nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo užtikrinamos stomatologo paslaugos. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo suteikta stomatologinė pagalba, nebus vertinamas.

Pareiškėjas nurodo, kad būtent dėl prasto apšvietimo sutriko jo regėjimas, tačiau nepateikia jokių duomenų šiam teiginiui pagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Pareiškėjas, nurodydamas, kad būtent dėl prasto apšvietimo sutriko jo regėjimas, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog pareiškėjas iš tikrųjų patyrė įvardytą žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kreipėsi dėl akių problemų į medikus, tačiau nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad tarp pareiškėjui kilusių akių problemų ir prasto apšvietimo yra priežastinis ryšys. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų kreipęsis į administraciją dėl prasto apšvietimo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta žala.  

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį bei kriterijus, kuriais remiantis, priteisiamas neturtinės žalos atlygimas, teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė priteisti 4 000 Lt (1 158, 48 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog pažeidimo konstatavimas gali būti pakankama satisfakcija. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais asmens pažeistos teisės gali būti apginamos ne tik priteisus žalos atlyginimą pinigais, bet ir konstatavus tam tikros teisės pažeidimą. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Tik nustačius, kad teisės pažeidimo fakto konstatavimas nėra pakankamas neturtinei žalai atlyginti, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir nustatė, kad pareiškėjui teisės pažeidimo fakto konstatavimas nėra pakankamas neturtinei žalai atlyginti, todėl turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vadovavosi bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu (CK 6.250 str.), atsižvelgė į nustatyto pažeidimo esmę bei svarbą, įvertino pareiškėjui kilusias pasekmes, atkreipė dėmesį į tai, kada pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, bei rėmėsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog laiko veiksnys taip pat yra svarbus vertinant patirtą pareiškėjo neturtinę žalą, o, pareiškėjo manymu, šis teiginys yra neteisingas, prieštarauja teisei. Šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad vertinant patirtą neturtinę žalą turi būti atsižvelgiama ir į tai, kada buvo kreiptasi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su aplinkybėmis, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, tačiau konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui, kuris buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pakankamai ilgą laiką, turėjo būti nustatyta didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma nei priteista 1 158,48 Eur suma. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodyta jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kuriuos, anot pareiškėjo, turėtų būti  apskaičiuojamas priteistinos sumos dydis, bei pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2013 m. gegužės 24 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt minimalus darbo užmokestis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, taip pat į minėtus teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, pagal kuriuos yra nustatomas atlygintinos pinigais neturtinės žalos dydis, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, daro išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteistą pareiškėjui neturtinės žalos dydį padidinti iki 2 100 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. F. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo D. F. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. F. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 100 Eur (du tūkstančius šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė