Civilinė byla Nr. 2- 105/2006
Procesinio
sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos
pirmininko ir pranešėjo),
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės „Palangos statyba“ atskirąjį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005
m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės
civilinėje byloje Nr. 2-1086-3/2005 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios
akcinės bendrovės „Nidos rūta“ ieškinį atsakovui
uždarajai akcinei bendrovei „Palangos statyba“ dalyvaujant
trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Parex lizingas“ dėl lizingo
sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija,
n
u s t a t ė :
Ieškovas BUAB
„Nidos rūta“ kreipėsi į teismą prašydamas 2001 m. spalio 9 d. finansinio
lizingo sutartį Nr. 2001/1 pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir
taikyti restituciją pinigais išieškant iš atsakovo UAB „Palangos statyba“ pagal
2000 m. rugpjūčio 21 d. finansinio lizingo sutartį BUAB „Nidos rūta“ sumokėtą 4
316 040 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2001 m. spalio 9 d. iki
teismo sprendimo įvykdymo. Kadangi ieškinio suma yra didelė, todėl ieškinio
reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –
ieškinio ribose areštuoti atsakovui priklausantį turtą uždraudžiant juo
disponuoti.
Klaipėdos apygardos
teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutartimi nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, galiosiančias iki teismo sprendimo įvykdymo, kuriuo bus išspręstas
ieškinys dėl lizingo sutarties pripažinimo negaliojančia, areštuojant atsakovo
UAB „Palangos statyba“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant
pakankamai ir atsakovo pinigines lėšas esančias sąskaitose, tačiau iš
sąskaitose esančių lėšų leidžiant atlikti pinigines operacijas susijusias su
darbo užmokesčio bei privalomųjų mokesčių sumokėjimu valstybei ir socialinio
draudimo biudžetui.
Atsakovas UAB
„Palangos statyba“ pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005
m. gruodžio 12 d. nutarties, kuriame prašė panaikinti skundžiamą nutartį ir
išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos
priemones. Apeliantas nurodė, kad teismo nutartis nepagrįsta dėl šių motyvų:
1.
Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui
tik išimtinais atvejais, kai kyla reali grėsmė, jog pranešimas sutrukdys
laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomu (CPK 148
str. 1 d.). Atsakovas yra statybinė įmonė vykdanti kelių gyvenamųjų daugiabučių
namų statybą ir nėra atlikęs jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama perleisti ar
paslėpti turtą. Teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones
nepranešęs atsakovui, tuo pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalį ir pažeidė esmines
atsakovo procesines teises, tame tarpe ir teisę reikalauti atsakovo galimų
nuostolių atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.).
2.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad realia grėsme laikomi
realūs veiksmai su atsakovo turtu, bei turi būti pateikti neginčijami įrodymai
pagrindžiantys realią grėsmę pareiškėjo interesams (Teismų praktika, 2003 m.,
Nr. 19, p.251). Teismas nutartyje nenurodė, kuo remiantis daroma išvada, jog
pareiškėjo interesams kyla reali grėsmė, tuo pažeidė įstatymo imperatyvias
normas įpareigojančias teismas motyvuoti savo nutartį. Be to ieškovas nepateikė
teismui jokių įrodymų pagrindžiančių jo interesų pažeidimą.
3.
Teismas sprendimą motyvavo tuo, jog „ginčijama teisė gali būti tinkamai
apginta tik kai užtikrinama teismo procesinio sprendimo įvykdymo galimybė,
todėl ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas,
nes jų nesiėmus procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
negalimas“. Lingvistiniu požiūriu vertinant teismo nutarties motyvuojančiąją dalį
akivaizdu, kad skundžiamojoje nutartyje iš viso nėra motyvų, kuo remiantis
teismas padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo
sprendimo vykdymas galiu pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Tuo teismas
pažeidė ne tik CPK 148 straipsnio 4 dalies 3 punktą, bet ir pažeidė esminę
atsakovo teisę į apeliaciją, nes neturėdamas teismo motyvų atsakovas negali
pateikti atskirojo skundo motyvų.
Tretysis asmuo
UAB „Parex lizingas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą
patenkinti. Nurodė, kad sutinka su apelianto nurodytais motyvais. Be to nurodė,
kad ieškinio suma yra 300 000 JAV dolerių, o tai net 5 kartus mažesnė suma, nei
pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių suma. Taip pat teismas nesiėmė
iniciatyvos pareikalauti atsakovo nuostolių galimų dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą.
Ieškovas BUAB
„Nidos rūta“ prašė palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą. Nurodė, kad
atsakovas nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog šiuo metu vykdo kelių statybos
objektų statybą. Teismas skirdamas laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai
atsižvelgė į didelę ieškinio sumą ir į tai, kad ieškinys pareikštas ginant
bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Be to atsakovas nurodo turintis
daug turto, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neįtakos atsakovo
veiklos.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas
bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir
pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde
nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties
negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Teismas turi teisę bet kurioje
civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų
nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 3 d.).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą,
todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad
nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Aplinkybė,
kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, teismų
praktikoje preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis
ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Iš ieškinio matyti, kad atsakovui
pareikštas 4 316 040 Lt reikalavimas (b.l. 1-2), t.y. reikalavimo suma yra
didelė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai preziumavo, jog
teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu ir pagrįstai
taikė laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.). O apelianto
argumentai, kad teismo nutartis yra visiškai nemotyvuota, kad ieškovas
nepateikė pagrįstų įrodymų dėl jo turtinių interesų pažeidimo, yra nepagrįsti.
Apeliantas taip pat ginčija laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo pagrįstumą motyvuodamas tuo, kad nebuvo pranešta atsakovui
apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą ir negalėjo
atsakovas pateikti teismui atsikirtimų, bei pareikalauti nuostolių, galimų dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo.
CPK
148 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo. Apie prašymo
nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti
taikomos nepranešus atsakovui tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė,
jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys
jų taikymą neįmanomu. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
priimama rašytinio proceso tvarka. Remiantis CPK 153 straipsnio 2 dalimi
rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantis byloje asmenys nekviečiami
ir jame nedalyvauja.
Minėtos teisės normos suponuoja
išvadą, kad apie prašymo nagrinėjimą pranešimu turi būti informuojamas
atsakovas, tačiau jis nėra kviečiamas į teismo posėdį ir jame nedalyvauja.
Pažymėtina, kad realiai dėl labai trumpų terminų (trys dienos) atsakovas neturi
galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais,
todėl pagrindinis (neskaitant šalies teisės žinoti apie prasidėjusį teisminį
procesą ir pan.) informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovui
galimybę prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą,
pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą,
pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos
priemonę. Nepranešimas nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to
nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas. Pagal CPK 151 straipsnio 2 dalį
informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl
nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradėdamas
skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei atsakovas buvo informuotas arba
nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei atsakovas nebuvo informuotas. Nepranešimas
atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neįtakojo nutarties
nepagrįstumo ir neteisėtumo, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti pagrįstą
teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).
CPK
147 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos
priemones, gali pareikalauti, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos
priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Įstatymas
suteikia teismui teisę, bet ne pareigą reikalauti, kad ieškovas pateiktų galimų
nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Įstatymas nedraudžia apeliantui kreiptis į
teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ne tik taikant
laikinąsias apsaugos priemones, bet ir po jų pritaikymo, todėl atsakovui
išaiškinama, kad esant realiai galimybei atsakovo nuostoliams atsirasti, jis
gali pateikti galimų nuostolių paskaičiavimus ir kreiptis į pirmosios
instancijos teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
Pirmosios
instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir naikinti ją
atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios
dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2005 m.
gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Konstantinas Gurinas
Kazys Kailiūnas
Vigintas Višinskis