Administracinė byla Nr. A-2250-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05767-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 57.1.1; 57.3; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir S. M. dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. M. su 2014 m. gruodžio 29 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau abu kartu vadinami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 3R-497(AG-427/01-2014;
2) panaikinti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KT-S-15; 3) įpareigoti atsakovą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybą (toliau – ir Taryba) išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skundą; 4) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą nedelsiant imtis priemonių privataus eksperto S. M. atžvilgiu.

Ketvirtąjį R. M. skundo reikalavimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas atsisakė priimti nagrinėti jo skundą dėl eksperto S. M. veiksmų. R. M., nesutikdamas su tokiu sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri pareiškėjo skundą atmetė. R. M. nuomone, Vyriausioji administracinių ginčų komisija dar neįvykus 2014 m. gruodžio 8 d. iki pietų vykusiam posėdžiui, buvo parengusi sprendimą, kadangi Komisijos sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas tą pačią dieną. Be to, šiame sprendime nebuvo aptarti nei R. M., nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovo posėdyje išsakyti argumentai bei nenurodytos aplinkybės, taip pat nebuvo analizuoti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 8 d. atsiliepime išdėstyti argumentai. Teigia, kad Komisija nukrypo nuo ginčo dalyko bei nepagrįstai ignoravo R. M. argumentus ir rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nuo 2014 m. kovo 1 d. yra įpareigotas teisės aktuose įtvirtinta tvarka nagrinėti skundus dėl ekspertų neteisėtų veiksmų. Atsakovo teiginiai, kad jis negali priimti skundo ir jo nagrinėti dėl to, jog veiksmai buvo atlikti iki 2014 m. kovo 1 d., yra nepagrįsti. Pareiškėjas mano, kad buvo nepagrįstai neatsižvelgta į tai, jog jo skundą Tarybai persiuntė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba su R. M. reikalavimais nesutiko.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu
Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 9.2 punktas nustato, jog atsakovui suteikiama teisė nepriimti skundo nagrinėti, atsižvelgus į tai, kad Taryba nėra įgaliota priimti sprendimo dėl skundžiamo ekspertizės akto pagrįstumo ir teisėtumo, jo panaikinimo, bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ar kitų teisės aktų, išskyrus Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas), nuostatų pažeidimų. Be to, vadovaujantis lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) principu atsakovas priima nagrinėti tik tuos skundus dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d.,
t. y. po Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio, suteikiančio teisę atsakovui nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų Etikos kodekso pažeidimų ir priimti atitinkamus sprendimus, nustačius pažeidimus, įsigaliojimo. Pažymėjo, kad kai Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba nėra kompetentinga priimti sprendimų nagrinėjamais klausimais, skundas paliekamas nenagrinėtu, jis nėra perduodamas kitais institucijai pagal kompetenciją.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. M. atsiliepime į R. M. skundą paaiškino, kad savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir profesinės etikos reikalavimais. Nurodė, kad bylos baigtis jam nėra svarbi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 3R-497 ir Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KT-S-15 bei įpareigojo Tarybą išnagrinėti pareiškėjo R. M. 2014 m. spalio 6 d. skundą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2014 m. spalio 17 d. gavo pareiškėjo skundą, adresuotą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, kuriame buvo prašoma ištirti nurodytą įvykį ir imtis priemonių eksperto S. M. atžvilgiu bei panaikinti 2013 m. birželio 18 d. teismo ekspertizės aktą Nr. 13-29 kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Šį prašymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2014 m. spalio 10 d. raštu
Nr. (1.23.)7R-6898 pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti atsakovui, kuris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 9.2 punktu ir principu lex retro non agit, 2014 m. spalio 20 d. sprendimu R. M. skundą atsisakė priimti nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsniu buvo pakeistas iki tol galiojęs teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekse, patvirtintame Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2007 m. vasario 9 d. posėdyje. Ankstesnės redakcijos Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso 11 punkte iš esmės buvo nustatyta tik bendroji, įstatymuose nustatyta teismo ekspertų atsakomybė, t. y. Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso normų pažeidimas, atsižvelgiant į jo pobūdį, galėjo užtraukti tik šiuos teisinius padarinius: drausminę atsakomybę Lietuvos Respublikos darbo kodekso ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka (11.1 punktas); baudžiamąją atsakomybę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytais atvejais
(11.2 punktas); procesinę atsakomybę procesų įstatymų numatytais atvejais ir tvarka (11.3 punktas). Procedūra detalizuojama Tarybos darbo reglamente.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnis iš esmės nustato naują teisinį reguliavimą, kuriuo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai buvo suteikti nauji įgaliojimai dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų tyrimo ir sprendimų pagal šio straipsnio 4 dalį priėmimo. Įvertinęs šalių pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant skundo priėmimo klausimą principas lex retro non agit negali būti taikomas.

Pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą, atsakovas turėjo kompetenciją nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų Etikos kodekso pažeidimų. Tai buvo įtvirtinta Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekse, patvirtintame Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2007 m. vasario 9 d. posėdyje, kurio 12 punktas nustatė, kad šio kodekso normų pažeidimas yra pagrindas Tarybai sudaryti etikos komisiją teismo eksperto elgesiui svarstyti ir atsakomybės klausimui spręsti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka arba valstybės ekspertinės įstaigos vadovui sudaryti kvalifikacijos komisiją spręsti teismo eksperto pažymėjimo galiojimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad skundo priėmimo stadijoje yra tik sprendžiama, ar institucija turi įgaliojimus nagrinėti skundą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 9.2 punktas negali būti aiškinamas plečiamai, kaip leidžiantis institucijai skundo priėmimo stadijoje skundą išnagrinėti iš esmės. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodo, kad nagrinėja skundus dėl galimų etikos pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d. Taip pat nurodo, kad tai suponuoja principo lex retro non agit principo taikymas. Šiuos motyvus iš esmės palaikė ir Komisija. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje pasisakė dėl skundo esmės. Pareiškėjas atsakovui skundė eksperto S. M., jo manymu, neteisėtus veiksmus, kurie yra nesuderinami su Etikos kodeksu. Skundas atsakovui buvo pateiktas jau galiojant naujam reguliavimui, t. y. atsakovui turint įgaliojimus nagrinėti skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų. Vadinasi, skundas yra dėl Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimo ir buvo paduotas institucijai, kuri įgaliota šiuos skundus nagrinėti, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo jokių pagrindų atsisakyti priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tik priėmęs skundą, atsakovas jį nagrinėja iš esmės, t. y. tiria skunde nurodytas aplinkybes ir priima Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 24 punkte nustatytus sprendimus: atmesti skundą kaip nepagrįstą (24.1 punktas); palikti skundą nenagrinėtą šio darbo reglamento 9.2 punktas nurodytais pagrindais, taip pat jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundą padavė neveiksnus asmuo ar neįgaliotas paduoti skundą asmuo (24.2 punktas); pareikšti įspėjimą teismo ekspertui, kuris pažeidė Etikos kodeksą (24.3 punktas); pareikšti teismo ekspertui, kuris pažeidė Etikos kodeksą, viešą įspėjimą
(24.4 punktas); siūlyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą, pažeidusį Etikos kodeksą, iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo (24.5 punktas); siūlyti teismo ekspertizės įstaigos vadovui arba Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo
5 straipsnio 2 dalyje nurodytai valstybės institucijai ar prie jos tam tikslui sudarytai komisijai svarstyti kvalifikacijos, kurios pagrindu asmuo buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, patikrinimo klausimą (24.6 punktas). Teismo vertinimu, būtent skundo nagrinėjimo iš esmės stadijoje ir yra galimas lex retro non agit principo taikymas.

Apibendrindamas tai, ką išdėstė, teismas padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KT-S-15 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 3R-497 panaikino.

III.

Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriame

prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi Tarybai yra pavesta nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Etikos kodekso pažeidimų ir įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimus, kurių galutinis sąrašas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio
4 dalyje, t. y. teismo ekspertui pareikšti įspėjimą, pareikšti viešą įspėjimą ir siūlyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo bei siūlyti teismo ekspertizės įstaigos vadovui arba kitai valstybės institucijai ar prie jos tam tikslui sudarytai komisijai svarstyti kvalifikacijos, kurios pagrindu asmuo buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, patikrinimo klausimą.

Pažymi, kad Tarybos priimami sprendimai nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių skundą pateikusių pareiškėjų teisėms ar teisėtiems interesams, tačiau Tarybos sprendimai, kuriais konstatuojami Etikos kodekso pažeidimai, tiesiogines teisines pasekmes sukelia teismo ekspertams, dėl kurių veiksmų ar neveikimo buvo paduoti pareiškėjų skundai, t. y. teismo ekspertams taikoma teisės aktuose nustatyta atsakomybė.

R. M. pateikė skundą dėl teismo eksperto S. M. veiksmų, kurie buvo atlikti 2013 m. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo papildymo 41 straipsniu, kuriuo atsakovas įgijo teisę nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų Etikos kodekso pažeidimų ir priimti atitinkamus sprendimus teismo ekspertų atžvilgiu, įsigaliojo 2014 m. kovo 1 d. Taryba, vadovaudamasi iki 2014 m. kovo 1 d. galiojusiu Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintais Tarybos nuostatais, neturėjo įgaliojimų nagrinėti skundų dėl teismo ekspertų etikos pažeidimų ar kitokių skundų ir taikyti atsakomybės teismo ekspertams. Minėtuose nuostatuose įtvirtinti Tarybos uždaviniai, funkcijos ir teisės buvo susijusios tik su ekspertinės veiklos tobulinimu, ekspertinės veiklos derinimu ir konfliktų sprendimu tik tarp ekspertinių įstaigų ir suinteresuotų institucijų, o minėtų nuostatų 15 punkte buvo aiškiai nurodyta, kad Tarybos sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio.

Nors 2007 m. vasario 9 d. patvirtinto Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso
12 punktas nustatė, kad kodekso normų pažeidimas yra pagrindas Tarybai sudaryti etikos komisiją teismo eksperto elgesiui svarstyti ir atsakomybės klausimui spręsti įstatymų nustatyta tvarka arba valstybės ekspertinės įstaigos vadovui sudaryti kvalifikacinę komisiją spręsti teismo eksperto pažymėjimo galiojimo klausimą, tačiau tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas ir kiti teisės aktai nebuvo nustatę pareigos nagrinėti skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų, nei tokių pažeidimų nagrinėjimo tvarkos, nei Tarybos priimamų sprendimų galios, nei atsakomybės, taikomos teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus. Ankstesnės redakcijos Etikos kodekso 11 punkte iš esmės buvo nustatyta tik bendroji teismo ekspertų atsakomybė, tačiau norminio teisės akto galiojimas siejamas su jo oficialiu paskelbimu ir įsigaliojimu, o atsižvelgiant į tai, kad ankstesnės redakcijos Etikos kodeksas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas, jis buvo rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kurio nuostatos nebuvo privalomos teismo ekspertams, nedirbantiems ekspertinėse įstaigose (privatiems teismo ekspertams), patvirtinusiose Etikos kodeksą, taip deklaruodamos šio kodekso reikalavimų laikymąsi, todėl ir atsakomybės taikymas už jo nevykdymą nebuvo galimas.

2014 m. kovo 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo pakeitimams, atitinkamai buvo patvirtinti nauji, įstatymą atitinkantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1R-34 patvirtini Tarybos nuostatai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtintas Tarybos darbo reglamentas, 2014 m. vasario 24 d. Tarybos sprendimu patvirtintas ir teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtas Etikos kodeksas), kuriais buvo įtvirtinta Tarybos kompetencija dėl skundų, susijusių su Etikos kodekso reikalavimų pažeidimu, nagrinėjimo tvarka bei atsakomybės taikymo ribos. Atitinkamai minėti norminiai aktai įtvirtino Etikos kodeksą, kaip privalomą elgesio taisyklių rinkinį, tiek privatiems, tiek valstybiniams teismo ekspertams ir nustatė neatitikimų nagrinėjimo mechanizmą, o iki tol tai nebuvo reglamentuota.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo veikloje vadovaujasi galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, ir į tai, kad teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo, Taryba atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti, kadangi R. M. skundžiami teismo eksperto veiksmai buvo atlikti ir ekspertizės aktas surašytas 2013 m. birželio 18 d. Taryba dar skundo priėmimo stadijoje galėjo konstatuoti, kad bus nagrinėjami teismo eksperto veiksmai, atlikti iki Etikos kodekso įsigaliojimo, ir Taryba turės palikti skundą nenagrinėtą, kadangi teismo eksperto veiksmų atlikimo laikotarpiu Etikos kodekso nuostatos nebuvo teismo ekspertui privalomos, todėl ir atsakomybės už Teismo eksperto profesinės etikos principų nesilaikymą taikymas negalimas. Atsižvelgiant į tai, skundo nagrinėjimo procesas būtų iš esmės beprasmis ir neteisingas pareiškėjo atžvilgiu, kadangi savo teises ir teisėtus interesus galėtų ginti kitais teisėtais būdais, negaišdamas laiko.

Iš esmės R. M. skundė ekspertinio tyrimo civilinėje byloje išvadas, kurios, jo manymu, neteisėtos, nepagrįstos, neteisingos, padarytos teismo eksperto neteisėtais, nusikalstamais veiksmais, todėl naikintinos. Jeigu Taryba nagrinėtų pareiškėjo skundą ir priimtų sprendimą, kuriuo konstatuotų etišką ar neetišką teismo eksperto elgesį, atliekant ekspertizę, savaime nereikštų, kad ekspertizės išvados nepagrįstos, neteisingos ar neteisėtos, todėl tiesiogiai teisinių pasekmių pareiškėjui nesukeltų. Taryba neturi kompetencijos vertinti teismo ekspertizės akto ir jį panaikinti. Teismo ekspertizės akto vertinimas yra išskirtinai priskiriamas teismo kompetencijai, o Tarybos sprendimas dėl teismo eksperto neetiško elgesio visiškai neturėtų įtakos teismo sprendimui nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl Taryba savo atsakyme nurodė, kad pareiškėjo skunde keliami klausimai yra svarstytini teisme.

Remiantis teismų praktika, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Atsakovo nuomone, teismo motyvas, kad Taryba skundo priėmimo nagrinėti stadijoje pasisakiusi dėl principo lex retro non agit taikymo, išnagrinėjo skundą iš esmės, yra nepagrįstas.

Teismas taip pat nevertino, kad atsisakymas buvo grindžiamas ir tuo pagrindu, jog Tarybos pirmininkas gali atsisakyti priimti skundą nagrinėti, jeigu Taryba yra neįgaliota priimti sprendimo skundžiamu klausimu. Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalis bei Tarybos darbo reglamento 2 dalies nuostatos nesuteikia Tarybai teisės nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų proceso veiksmų, įskaitant skundus dėl ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundus, kurių nagrinėjimas priskirtinas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencijai. Vertinant pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skunde pateiktus argumentus, darytina išvada, kad jis skundžia teismo eksperto S. M. proceso veiksmus, teismui pateiktos ekspertinio tyrimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, prašo panaikinti 2013 m. birželio 18 d. teismo ekspertizės aktą Nr. 13-29 kaip nepagrįstą ir neteisėtą, patikrinti jo prielaidas (versijas, subjektyvius spėliojimus) dėl to, ar teismo eksperto veikloje galimai yra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnyje (melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas), 216 straipsnyje (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas) ir (ar) 1891 straipsnyje (neteisėtas praturtėjimas), požymių ir pan.; o tai, atsižvelgiant į nurodytus teisės aktus, nėra priskiriama Tarybos kompetencijai. Vertinti, ar teismo ekspertas pagal kompetenciją atsakė į teismo užduotus klausimus, ar neperžengė specialių žinių ribos, klausimus dėl ekspertinio tyrimo išvadų leistinumo ir liečiamumo, tinkamumo bei patikimumo, turi teisę tik teismas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 219 straipsnis). Atsižvelgiant į tai,
Tarybos 2014 m. spalio 20 d. rašte pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į teismą, kuriame pateikta teismo eksperto S. M. ekspertinio tyrimo išvada (teismo ekspertizės aktas Nr. 13-29) ir teismui nurodyti išvados nepagrįstumo ir klaidingumo motyvus. Patikrinti, ar teismo eksperto veikloje galbūt yra paminėtų nusikalstamų veikų požymių, yra kompetentingi ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, bet ne Taryba. Jie turi pareigą atskleisti nusikalstamas veikas ir atitinkamai visas įrodinėjimo priemones bei galimybes tai įgyvendinti. Kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
2 straipsnis).

Pareiškėjas R. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas paaiškina, kad Taryba apeliaciniame skunde dėsto atsiliepimo į pareiškimą argumentus, kurie yra visiškai nepagrįsti, neteisėti ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei nustatytai tvarkai. Vietoje to, kad vykdytų jam priskirtas pareigas, funkcijas ir teismo sprendimą, atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir teikia nepagrįstą bei neteisėtą apeliacinį skundą. Iš esmės apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių pagrįstų teisinių argumentų. Taryba prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tačiau nėra aišku, ko jis siekia. Atsakovas neprašo atmesti R. M. skundo, taigi, jis nesuformulavo reikalavimo, o apeliacinį skundą suėjus terminui keisti ar pildyti draudžiama.

Iš Tarybos pateiktų paaiškinimų ir apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad institucija iš dalies nagrinėja R. M. skundą, tačiau nesuprantama, kodėl pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti. Be to, apeliantas patvirtino, kad tokio pobūdžio kaip pareiškėjo skundai yra priimtini nagrinėti, todėl atsakovo apeliacinio skundo teikimas turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. KT-S-15, kuriuo buvo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo R. M. 2014 m. spalio 6 d. skundą, teisėtumo bei pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytinais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2014 m. spalio 7 d. gavo pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skundą, adresuotą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, kuriame buvo prašoma ištirti nurodytą įvykį dėl eksperto S. M. šiurkštaus įstatymų pažeidimo bei įgaliojimų viršijimo, atliekant ekspertizę, ir neteisėtos lokalinės sąmatos bei išvados pateikimo, ir imtis priemonių eksperto S. M. atžvilgiu bei panaikinti 2013 m. birželio 18 d. teismo ekspertizės aktą Nr. 13-29 kaip neteisėtą ir nepagrįstą (b. l. 14–20). Šį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2014 m. spalio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6898 pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai (b. l. 10). Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos pirmininkė 2014 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. KT-S-15, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 9.2 punktu, R. M. skundą atsisakė priimti. Atsakovas, remdamasis teismo eksperto S. M. veiksmų atlikimo laikotarpiu galiojusia Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintais Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nuostatais, padarė išvadą, kad Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba neturėjo įgaliojimų nagrinėti skundų dėl teismo ekspertų etikos pažeidimų ir taikyti jiems atsakomybės, o tuo metu galiojęs Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2007 m. vasario 9 d. posėdyje patvirtintas Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodeksas buvo rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Taryba taip pat pažymėjo, kad ji pagal suteiktus įgaliojimus nagrinėja asmenų skundus dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d. (b. l. 8–9). Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi R. M. 2014 m. lapkričio 10 d. skundą dėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos įpareigojimo išnagrinėti jo 2014 m. spalio 6 d. skundą (b. l. 59–60), 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 3R-497(AG-427/01-2014) jį atmetė (b. l. 11–12). Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu Tarybos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KT-S-15 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 3R-497(AG-427/01-2014) panaikino ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo R. M. 2014 m. spalio 6 d. skundą. Teismas padarė išvadą, kad Taryba nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje pasisakė dėl skundo esmės, kadangi tik skundo nagrinėjimo iš esmės stadijoje ir yra galimas lex retro non agit principo taikymas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundas atsakovui buvo pateiktas jau galiojant naujam reguliavimui, t. y. atsakovui turint įgaliojimus nagrinėti skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų, taigi, skundas dėl Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimo buvo paduotas institucijai, įgaliotai šiuos skundus nagrinėti, todėl nebuvo jokių pagrindų atsisakyti priimti pareiškėjo R. M. skundą.

Nustatyta, kad nuo 2014 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijos 41 straipsnio 2 dalimi Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai buvo pavesta nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų, nustatant, kad Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų. Tai reiškia, kad Tarybai yra suteikti įgaliojimai vertinti, ar teismo ekspertai, atlikdami ekspertinį tyrimą, nepažeidė Etikos kodekse įtvirtintų teismo ekspertų profesinės veiklos principų. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2014 m. vasario 12 d. galiojančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. vasario 11 d. įsakymu
Nr. 1R-34 patvirtintų Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nuostatų 5.3 punkte. Pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo straipsnio 41 straipsnio 4 punktą, Taryba, nustačiusi Etikos kodekso pažeidimų, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) pareikšti įspėjimą;
2) pareikšti viešą įspėjimą, apie kurį paskelbiama Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše; šis viešas įspėjimas Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše skelbiamas vienus metus; 3) siūlyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo. Teismo eksperto S. M. veiksmų atlikimo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijoje bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintuose Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nuostatose Tarybai nebuvo suteikti įgaliojimai nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų etikos pažeidimų. Atitinkamai šiuose Tarybos nuostatuose nebuvo įtvirtintas ir atsakomybės teismo ekspertams taikymas.

Pažymėtina, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį. Teisės aktuose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą ir stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį, vėliau pasikeitus teisiniam reguliavimui, jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei įstatymų lydimaisiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi, teisės aktai negali būti taikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo nagrinėti skundus pagal jam įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus. Iki 2014 m. kovo 1 d. galiojusia Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcija nenustačius Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai įgaliojimų nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų bei atsakomybės teismo ekspertams taikymo, atsakomybė pagal minėto įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2014 m. kovo 1 d., negali būti taikoma už pažeidimus, teismo eksperto padarytus iki šio laikotarpio. Aplinkybė, kad iki 2014 m. kovo 1 d. Tarybai nebuvo suteikti įgaliojimai nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų etikos pažeidimų, reiškia, kad minėta institucija turi įgaliojimus nagrinėti tik tuos skundus dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d., t. y. naujos Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijos, nustačiusios Tarybai įgaliojimus nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų. Teisinio apibrėžtumo principas turi būti taikomas ir teismo ekspertui. Jis turi būti tikras, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jam nebus taikomos teisinės poveikio priemonės remiantis vėliau pasikeitusiu teisiniu reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, laikytina pagrįsta atsakovo pozicija, kad nuo 2014 m. kovo 1 d. nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Taryba privalo nagrinėti tik tuos skundus dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d., o nuo 2014 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijos 41 straipsnio 2 dalies taikymas iki šio įstatymo įsigaliojimo susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už teismo eksperto veiksmus, atliktus iki 2014 m. kovo 1 d.) turėtų būti vertintinas kaip konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) pažeidimas. Kadangi ekspertinį tyrimą teismo ekspertas S. M. atliko ir teismo ekspertizės aktą Nr. 13-29 parengė 2013 m. birželio 18 d., t. y., galiojant ankstesnei – iki 2014 m. kovo 1 d. galiojusiai – Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijai, Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba negalėjo vadovautis prašomo panaikinti sprendimo priėmimo metu galiojusia Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcija, o, kaip jau minėta, iki tol galiojusi Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcija Tarybai nesuteikė įgaliojimų nagrinėti fizinių asmenų skundų dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų bei teismo ekspertams taikyti atsakomybės.

Skundų (pranešimų) dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų pateikimo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, jų priėmimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo, taip pat Tarybos darbo organizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtintas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamentas. Šio reglamento 9.2 punkte tvirtinta, kad Tarybos pirmininkas nusprendžia atsisakyti priimti skundą nagrinėti, jeigu Taryba yra neįgaliota priimti sprendimo skundžiamu klausimu; jeigu Taryboje yra nagrinėjamas ar buvo nagrinėtas analogiškas skundas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, taip pat kitais šiame darbo reglamente nustatytais atvejais.

Padariusi išvadą, kad Taryba nėra įgaliota priimti sprendimo skundžiamu klausimu, t. y. neturi įgaliojimų vertinti iki 2014 m. kovo 1 d. teismo ekspertų atliktų veiksmų teisėtumo, Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos pirmininkė 2014 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. KT-S-15 pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti R. M. skundą, o Komisija pagrįstai minėtą atsakovo sprendimą paliko nepakeistą. Konstatavus, kad Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos prašomas panaikinti sprendimas yra teisėtas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo R. M. prašymo įpareigoti atsakovą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybą išnagrinėti jo 2014 m. spalio 6 d. skundą. Išvadą, kad prašoma išnagrinėti teismo ekspertų veiksmų, atliktų iki įsigaliojant naujai Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijai, teisėtumą, buvo galima padaryti sprendžiant skundo priėmimą klausimą, kadangi ji yra akivaizdi, o tai ir buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nebuvo jokių pagrindų atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, atmestina kaip nepagrįsta.

Tai, kad skundą Tarybai persiuntė nagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nesudaro pagrindo išvadai, kad ši institucija privalėjo jį priimti ir išnagrinėti, netgi tuo atveju, jeigu Taryba nėra įgaliota priimti sprendimo skundžiamu klausimu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas R. M. skundą, neįvertino visų ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis). Atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas, priešingai nei teigia R. M., yra suformuluotas tinkamai ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galimo priimti sprendimo rūšį, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos apeliacinis skundas buvo patenkintas, o sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo R. M. naudai, nėra jokio pagrindo priteisti jam teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), 44 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies
2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.