Administracinė byla Nr. I-1018-171/2012

Proceso Nr. 3-61-3-01969-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.2; 11.12; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Paulauskienės (pranešėja), teisėjų Egidijos Puzinskaitės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui J. Ž., jo atstovui advokatui Ryčiui Jokubauskui, atsakovo atstovei Gitanai Rumčikienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. Č. ir jos atstovei O. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Ž. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Ignalinos žemėtvarkos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys V. P. Č., A. Č.).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 12–15) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 37–40), prašydamas:

1) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003-12-11 sprendimus Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888;

2) įpareigoti Utenos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėją Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pašalinti Utenos apskrities viršininko administracijos padarytus pažeidimus ir atkurti nuosavybės teises pareiškėjui J. Ž. į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apyl., Ignalinos r., nurodytus Utenos apskrities viršininko 2003-12-11 sprendimuose Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888;

3) atlyginti pareiškėjui visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2003-12-11 Utenos apskrities viršininko sprendimais Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887 buvo atkurtos žemės nuosavybės teisės J. Č. ir V. P. Č. į 2,44 ha žemės, grąžinant natūra du sklypus (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (1,22 ha sprendimu Nr. 13-2888 buvo atkurta J. Č. ir 1,22 ha sprendimu Nr. 13-2887 – V. P. Č.).

Pareiškėjas teigia, kad jis iki šiol rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, nesikreipdamas į teismą, kadangi nežinojo, jog nuosavybės teisės į jo pageidaujamus žemės sklypus jau atkurtos kitiems asmenims ir tai gali sutrukdyti jo paties nuosavybės teisių atkūrimui bei neturėjo profesionalaus patarėjo teisiniais klausimais ir į teisininkus kreipėsi tik 2011-05-16.

Nurodo, kad 1963-11-05 buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria P. Č. pardavė namų valdą su joje esančiu nekilnojamu turtu ir kitais priklausiniais J. R. už bendrą 2000 rublių dydžio sumą. J. bei V. P. Č. šiam sandoriui neprieštaravo, savo valią išreikšdami 1964-04-22 ir 1964-04-25 notaro patvirtintais pareiškimais. 1996-08-21 M. R., J. R. žmona, notaro patvirtinta dovanojimo sutartimi padovanojo jai nuosavybės teise pagal 1990-11-16 paveldėjimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir 2 kiemo įrenginius savo sūnui J. Ž.. Pagal šią sutartį J. Ž. tapo šio turto savininku. VĮ Registrų centro įrašas patvirtina, kad nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), svirną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas įgijo 1996-08-21 dovanojimo sutarties pagrindu, kuri Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1996-09-03. (duomenys neskelbtini) mirus M. R. liko jos naudota asmeninio ūkio žemė (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (3,00 ha asmeninio ūkio žemės M. R. skirta 1992-02-14 (duomenys neskelbtini) apylinkės sprendimu, 2003-09-18 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teigia, kad 2001-08-17 įsigaliojus Žemės reformos įstatymo 15 str. 6 d. naujai redakcijai, jis įgijo teisę gauti neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusiojo asmeninio ūkio naudojimo asmeninio ūkio žemę, kadangi yra mirusios ūkio naudotojos įpėdinis (2002-01-08 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu c. b. Nr. 2-8-01/2002 nustatytas juridinis faktas, kad J. Ž. yra M. R. sūnus). Išvada dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. R. parengta bei įtraukta į 2001-03-26 Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. 10-08-52 patvirtinus piliečių, pageidaujančių susigrąžinti gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti nuomoti žemę (duomenys neskelbtini) seniūnijoje sąrašus, tačiau žemės reformos žemėtvarkos projekte asmeninio ūkio žemė M. R. nebuvo suprojektuota. Nuosavybės teisės į 2,44 ha bendro ploto žemės sklypus buvo atkurtos 2003-12-11 Utenos apskrities viršininko sprendimais Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887 J ir V. P. Č., kurių tėvas P. Č. 1963-11-05 pardavė ten esantį nekilnojamą turtą J. R., o vėliau paveldėjimo teise jis atiteko jo sutuoktinei M. R..

Pareiškėjo nuomone, Utenos apskrities viršininko priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises V. P. Č. ir J. Č. yra neteisėti, galimai viršijantys tarnybinius įgaliojimus, o šiais veiksmais pažeidžiami sutarties laisvės bei objektyvumo principai. Utenos apskrities viršininkas, neatsižvelgdamas į pirkimo–pardavimo bei 1996-08-21 dovanojimo sutarčių sudarymo juridinius faktus, priėmė sprendimus atkurti žemės nuosavybės teises asmenims, kurie buvo davę sutikimą namų valdą, taigi, ir jai priklausančius žemės sklypus, perleisti J. R.. 2002-01-15 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis papildyta 5 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Nuosavybės teisės V. P. ir J. Č. negalėjo būti atkurtos 2003-12-11 Utenos apskrities viršininko sprendimais Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887. Vadovaujantis LVAT praktika administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vienas kriterijų, vertinant žemės asmeniniam ūkiui suteikimo teisėtumą yra patikrinimas, ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą. Mano, kad asmenys, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės, tokios teisės neturėjo, kadangi notaro patvirtintais pareiškimais savo valia buvo jos atsisakę.

Pareiškėjo manymu, 1963-11-05 pirkimo–pardavimo sutartis, 1996-08-21 dovanojimo sutartis, aplinkybė, kad jo motinai M. R. 1992-02-14 (duomenys neskelbtini) apylinkės sprendimu buvo skirta 3,00 ha asmeninio ūkio žemės bei kitos šiame skunde nurodytos aplinkybės ir teismui pateikiami dokumentai įrodo, kad nuosavybės teisės į 1,22 ha dydžio žemės sklypus J. ir V. P. Č. negalėjo būti atkurtos. Utenos apskrities viršininko sprendimai Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887 naikintini, o Utenos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotina pašalinti padarytus pažeidimus bei atkurti nuosavybės teises į minėtus žemės sklypus pareiškėjui.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunduose išdėstytus argumentus. Dėl reikalavimo turinio paaiškino ir patikslino, kad pareiškėjas nori, jog jam būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra tame pačiame sklype, kuriame jos atkurtos J. Č. ir V. P. Č. (II t., b. l. 61).

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos žemėtvarkos skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 66–74) nurodė, kad pagal 1998 m. balandžio 22 d. Utenos apskrities administracijos Ignalinos žemėtvarkos skyriaus patvirtintas pažymas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) J. Č. ir V. P. Č. nuosavybės teisės į tenkančias 1,22 ha žemės dalis atkurtos 2003-12-11 Utenos apskrities viršininko sprendimais Nr. 13-13-2887 ir Nr. 13-2888, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise du sklypus (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) seniūnijoje.

Pareiškėjas J. Ž. pateikė 2000 m. rugpjūčio 23 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui, nurodydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Jis pageidavo atkurti nuosavybės teises prie jam priklausančių pastatų, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) k., Ignalinos r. ((duomenys neskelbtini) regioninis parkas). Pagal 1995 m. kovo 28 d. Ignalinos rajono ekspertų komisijos išvadą M. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,44 ha žemės. Pagal išvadą M. R. neatkurtos nuosavybės teisės į 2,51 ha žemės.

Pažymėjo, kad J. Ž. daug kartų kreipėsi į Ignalinos žemėtvarkos skyrių su prašymu, kad prie jo nuosavybės teise turimų pastatų būtų suformuotas lygiavertis žemės sklypas pagal jo motinos M. R. vardu parengtą ir patvirtintą išvadą, tačiau prašymo pirkti ar nuomoti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų eksploatacijai suformuotų sklypų nėra pateikęs iki šiol, todėl Utenos apskrities viršininko 2006-07-21 įsakymo Nr. 16-537, kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, 2 priede esančiame sklypų, kurie suformuoti esančių pastatų ir statinių eksploatacijai, sąraše prie suprojektuotų sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyta, jog šiuose sklypuose esančių pastatų savininkas nežinomas.

Atkreipė dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančią Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. To paties straipsnio 10 dalis nustato, kad jeigu fizinis asmuo mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal Civilinio kodekso 15 straipsnio 6 dalį, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai. Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Civilinio kodekso 329 straipsnyje buvo reglamentuota, kad šeimos nariais laikomi kartu gyvenantys sutuoktiniai, jų vaikai (įvaikiai), tėvai(įtėviai), jei jie turi bendrą ūkį. Giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka gali būti pripažinti šeimos nariais. Taigi įstatymu buvo suteikta teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenusiems ir bendrą ūkį vedusiems jo šeimos nariams.

Neprivatizuoti asmeninio ūkio žemės sklypai paveldėjimo objektu nebuvo nei pagal iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. galiojusio Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio, nei pagal Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., nuostatas. Įstatymo leidėjas, pakeitęs Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalį, nenustatė, kad asmuo, neįgijęs teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti ar nuomoti iš valstybės asmeninio ūkio žemės sklypą tokią teisę būtų įgijęs įsigaliojus Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies naujai redakcijai (nuo 2001-08-17).

Atsakovas daro išvadą, kad jeigu iki 2001-08-17 mirė asmuo, kuriam buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas ir jo įpėdiniai pagal tuo metu galiojančią įstatymo redakciją neturėjo teisės privatizuoti mirusiojo asmens asmeninio ūkio žemės sklypo, nes nebuvo jo šeimos nariais, t. y. neatitiko teisės aktų reikalavimų, asmeninio ūkio žemės sklypo statusas išnyko, negalėjo nei privatizuoti asmeninio ūkio žemės, nei jo nuomoti jo iš valstybės, nes tokia žemė, mirus jos naudotojui, nebuvo laikoma asmeninio ūkio žeme.

Nurodo, kad J. Č. ir V. P. Č. 1997-12-19 tuometinei (duomenys neskelbtini) seniūnijos agrarinei tarnybai pateikė prašymus, kuriuose išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises grąžinat natūra jiems priklausantį žemės plotą esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ignalinos rajone. Pažymėjo, kad pagal nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausantys statiniai buvo įregistruoti J. Ž. vardu VĮ Registrų centre, šis įrašas galioja nuo 1996-08-21. Kadangi pastatai nuosavybės teise priklauso J. Ž., ženklinant ir parodant žemės sklypų ribas projekto autorius S. L. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pagrindu J. Č. ir V. P. Č. išjungė namų valdos žemės sklypą bei parengė nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Minėto įstatymo nuostata imperatyviai neriboja parduoti tokį plotą žemės, kokį asmuo faktiškai valdo. Pagal šio įstatymo nuostatas svarbu tik tai, kad tas plotas neviršytų 2,0 ha.

Pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 3 p., prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose detaliojo teritorijų planavimo dokumentams (toliau – teritorijų planavimo dokumentas), nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Saugomose teritorijose prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami laikantis įstatymų nustatytų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimo apribojimų, sąlygų ir reikalavimų ir saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) nustatytų reikalavimų. Parduodamų žemės sklypų dydžiai nustatomi įvertinus teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, žemės sklype esančio nekilnojamojo turto teisinio registravimo dokumentus ir patikrinus detaliajame plane ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiame žemės sklypo plane statiniams ar įrenginiams numatytą, bet tam nepanaudotą žemės sklypo plotą.

Atsakovas daro išvadą, kad įvertinama, ar parduodama žemės sklypo dalis yra būtina pastatui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį, taip pat ar toks sklypas atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus. Žemėnauda atsiranda specifinių juridinių faktų - administracinių aktų - pagrindu, kompetentingoms institucijoms priimant sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis ar nuosavybėn. Pažymėjo, kad pareiškėjas J. Ž. nepraranda subjektinės teisės pirkti arba nuomoti iš valstybės namų valdos žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ignalinos rajone.

Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis nustato, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Asmens, atitinkančio įstatymo nustatytus reikalavimus nuosavybės teisėms atkurti, valios atkurti nuosavybės teises išreiškimas dar nereiškia, kad būtent jo pageidaujamu būdu nuosavybės teisės jam ir bus atkurtos. Ignalinos žemėtvarkos skyrius nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ignalinos rajone, kuriame Pareiškėjas pretenduoja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą yra (duomenys neskelbtini) parko teritorijoje.

Pagal išvadą pareiškėjui galėtų būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis žemės sklypas Ignalinos rajone, bet ne (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, esant šioms sąlygoms: 1) tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį; 2) ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Pagal minėtą įstatymo normą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu tik esant pirmiau minėtų sąlygų visumai. Pareiškėjas pagal pateiktus į bylą įrodymus tokių sąlygų visumos neatitinka.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti (II t., b. l. 60–66).

Tretieji suinteresuoti asmenys V. P. Č. ir A. Č. su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 126–128) nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog iki skundo pateikimo dienos rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu nesikreipdamas į teismą, kadangi nežinojo, jog nuosavybės teisės į jo pageidaujamus sklypus jau atkurtos kitiems asmenims ir tai gali sutrukdyti jo paties nuosavybės teisių atkūrimą, įrodo, kad jis visą laiką žinojo apie tai, jog nuosavybės teisės jau atkurtos, taigi būdamas pakankamai apdairus, bei siekdamas, apginti savo interesus, jis privalėjo kreiptis teisinės pagalbos daug anksčiau. Neaišku, kodėl pareiškėjas laukė beveik aštuonerius metus, jeigu žinojo, kad nuosavybės teisės į jo pageidaujamą žemę jau yra atkurtos kitiems asmenims. Nėra jokių duomenų bei įrodymų, kaip operatyviai pareiškėjo interesams atstovaujantis advokatas rinko reikalingus duomenis bei dokumentus. Tačiau vadovaujantis protingumo ir proceso operatyvumo principais dokumentų rinkimas, kuris užtruko keturis mėnesius, turi būti įrodytas bei motyvuotas. Pareiškėjo teigimu, paskutiniai dokumentai buvo gauti 2011-07-04, tačiau jis nenurodo kokie tai yra dokumentai, taip pat nepateikia jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas taip pat teigia, kad apie skundžiamą sprendimą jis sužinojo 2011-07-04. Net pareiškėjui pateikus papildomus įrodymus ir teismui nusprendus, kad visus aštuonerius metus pareiškėjas iš tiesų pats rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, nuo pareiškėjo nurodytos 2011-07-04 dienos iki 2011-09-13 (skundo padavimo dienos) yra praėję daugiau kaip du mėnesiai, taigi net skaičiuojant nuo šios dienos, pareiškėjas yra praleidęs įstatymo numatytą terminą skundui paduoti.

Nurodo, kad yra neaišku, kodėl pareiškėjas pretenduoja būtent į jiems priklausančius žemės sklypus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam priklausantys statiniai yra jiems priklausančiuose žemės sklypuose ir niekaip neįrodė, kad jam turi būti atkurta nuosavybė būtent į tuos žemės sklypus, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos P. V. Č. ir J. Č..

Iš pridedamų VĮ Registrų centro išrašų negalima išvada, kad ant jiems priklausančių žemės sklypų būtų įregistruoti kokie nors statiniai, taigi pareiškėjo pareiga pateikti duomenis, kurioje būtent vietoje yra jam priklausantys statiniai. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad M. R. skirta žemė buvo būtent toje vietoje, kurioje jiems yra atkurta nuosavybės teisė.

Mano, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjui priklausantys skunde nurodyti statiniai ir būtų jiems priklausančiuose žemės sklypuose, tai nereikštų, kad jis galėtų į juos pretenduoti. Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, P. Č. pardavė J. R. statinius. Tuos pačius statinius M. R. vėliau padovanojo pareiškėjui, taigi jam priklauso statiniai, o nė viena sutartimi nebuvo aptartas žemės klausimas. Jeigu nurodyti statiniai būtų jiems priklausančioje žemėje, Civilinis kodeksas nustato galimybę išsinuomoti žemės sklypą iš, arba kreiptis į dėl žemės įsigijimo į trečiuosius suinteresuotus asmenis, tačiau tai jokiu būdu negali būti pagrindas naikinti skundžiamus Utenos apskrities viršininko sprendimus.

Teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus (II t., b. l. 60–66).

Skundas atmestinas.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 1997-12-19 V. P. Č. ir J. Č. (duomenys neskelbtini) seniūnijos agrarinei tarnybai pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į jiems priklausantį žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) k. (I t., b. l. 88, 89).

Pagal 1998 m. balandžio 22 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Ignalinos žemėtvarkos skyriaus patvirtintas pažymas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (I t., b. l. 103, 104), buvę savininkai P., A. ir T. Č. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone iki nacionalizacijos valdė 7,32 ha žemės ploto. Pažymose nurodyta, kad pretendentai J. Č. ir V. P. Č. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,22 ha žemės kiekvienas.

J. Č. ir V. P. Č. nuosavybės teisės į nurodytą žemės dalį atkurtos 2003 m. gruodžio 11 d. Utenos apskrities viršininko sprendimais Nr. 13-13-2887, Nr. 13-2888 (I t., b. l. 96, 97), grąžinant žemę natūra bendrosios nuosavybės teise. Pretendentui J. Č. grąžinta bendrosios nuosavybės teise 0,57 ha žemės ir 0,15 ha miško tenkanti dalis 1,44 ha dydžio žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) su V. Č., kuriam suteiktas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 0,50 ha žemės tenkanti dalis 1,00 dydžio žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) su V. Č., kuriam suteiktas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pretendentui V. P. Č. grąžinta bendrosios nuosavybės teise 0,57 ha žemės ir 0,15 ha miško tenkanti dalis 1,44 ha dydžio žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) su J. Č., kuriam suteiktas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 0,50 ha žemės tenkanti dalis 1,00 ha dydžio žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) su J. Č., kuriam suteiktas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

2003 m. gruodžio 11 d. Utenos apskrities viršininko sprendimų Nr. 13-2887, Nr. 13-2888 3 punktuose nustatyti servitutai, suteikiantys teisę kitiems asmenims važiuoti, eiti arba ginti gyvulius 6 m. pločio esamu keliu, plane pažymėtu indeksu S-1 (servituto plotas – 0,08 ha) ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343, užtikrinta gyventojų teisė prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juostos, plane pažymėtos indeksu S-2, kurios plotis 25 m. ir plotas 0,20 ha.

Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašus (I t., b. l. 80–84), žemės sklypai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra įregistruoti apskrities viršininko 2003-12-11 sprendimų Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888 pagrindu.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad 1963-11-05 buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis (I t., b. l. 18), kuria P. Č. pardavė namų valdą su joje esančiu nekilnojamu turtu ir kitais priklausiniais J. R. už bendrą 2000 rublių sumą. 1964-04-22 ir 1964-04-25 notaro patvirtintais pareiškimais J. bei V. P. Č. nurodė, kad šiam sandoriui neprieštarauja (I t., b. l. 19, 20). 1996-08-21 M. R. notaro patvirtinta dovanojimo sutartimi padovanojo jai nuosavybės teise pagal 1990-11-16 paveldėjimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir 2 kiemo įrenginius savo sūnui J. Ž. (I t., b. l. 21). Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), svirną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas įgijo 1996-08-21 dovanojimo sutarties pagrindu, kuri Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1996-09-03.

Iš 2003-09-18 Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 26) matyti, kad 1992-02-14 (duomenys neskelbtini) apylinkės sprendimu (I t., b. l. 85–86) M. R. skirta 3,00 ha asmeninio ūkio žemės. M. R. mirė (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 93). Pareiškėjas 2000-08-23 Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą (I t., b. l. 95) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodydamas nuosavybės teisės atkūrimo būdą, nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises prie jam priklausančių pastatų, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypus (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen.

2000 m. lapkričio 15 d. Utenos apskrities patvirtintoje išvadoje Nr. 3509 (I t., b. l. 90–91) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nurodyta, kad buvę savininkai B., A. ir S. M. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone iki nacionalizacijos valdė 13,32 ha žemės ploto, pagal susitarimą M. R. (paveldėtojas J. Ž.) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,44 ha žemės, iš jų yra priskirta 2,51 ha grąžintinai žemei,  1,30 ha grąžintinam miškui ir 0,63 ha valstybės išperkamai žemei. Utenos apskrities viršininko 2005-10-13 sprendimu M. R. atkurtos nuosavybės teisės į 1,93 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,06 ha miško sklypą (vertė 3 230 Lt) (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pagal minėtą išvadą M. R. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2,51 ha žemės.

Šios bylos ginčo dalykas – Utenos apskrities viršininko 2003-12-11 sprendimų Nr. 13-2887 ir Nr. 13-2888 teisėtumas ir pagrįstumas bei nustatymas, ar yra pagrindas atkurti nuosavybės teises natūra pareiškėjui į tuos žemės sklypus, į kuriuos nuosavybės teises buvo atkurtos tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Iš pareiškėjo skundo turinio bei paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad jis minėtus sprendimus ginčija dėl to, kad atkūrus nuosavybės teises V. P. Č. ir J. Č., jis prarado teisę į asmeninio ūkio žemę, kuri 1992 m. sprendimu skirta jo motinai M. R. ir į kurią jis siekia atkurti nuosavybės teises.

Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo nuostatas.

Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1997-07-23 iki 2000-07-12) 15 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama asmeniniam ūkiui iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. To paties straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai.

Pagal (duomenys neskelbtini) galiojusio Civilinio kodekso 329 straipsnio nuostatas, šeimos nariais buvo laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai), nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai (įtėviai). Vaikų sutuoktiniai ir vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie turi bendrą ūkį. Giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka gali būti pripažinti šeimos nariais.

Kaip jau minėta, 1996-08-21 M. R. notaro patvirtinta dovanojimo sutartimi padovanojo jai priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir 2 kiemo įrenginius  J. Ž. (I t., b. l. 21), tačiau tik 2002 m. sausio 8 d., t. y. praėjus ketveriems metams po M. R. mirties,   teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. R. yra pareiškėjo J. Ž. motina (I t., b. l. 27).

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas J. Ž. būtų buvęs M. R. šeimos narys, kaip jis suprantamas pagal Civiliniame kodekse nustatytą apibrėžimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kartu gyvenęs su M. R. (1996-08-21 dovanojimo sutartyje nurodyta, kad M. R. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) k., Ignalinos r., o J. Ž. – (duomenys neskelbtini), Utena (I t., b. l. 48). Išrašas iš Gyventojų registro tarnybos patvirtina, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Utena (I t., b. l. 167). Teismo sprendimo, kuriuo J. Ž.būtų pripažintas M. R.šeimos nariu taip pat nėra.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas J. Ž. nebuvo M. R. šeimos nariu ir jai mirus, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 15 str. 6 d. nuostatomis, neįgijo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti  M. R.naudotą asmeninio ūkio žemę, kuri jai buvo suteikta 1992-02-14 (duomenys neskelbtini) apylinkės sprendimu. Pagal M. R. mirties metu galiojusio Civilinio kodekso 7 skyriaus 39 skirsnio nuostatas, asmeniniam ūkiui skirtas žemės sklypas nebuvo paveldėjimo objektu.

Ta aplinkybė, kad 1996 metais pareiškėjas nuosavybės teise įsigijo statinius, kuriuos jam padovanojo M. R., kuriai 1992 m. sprendimu sodybinis sklypas buvo išplėstas iki 3 ha, nereiškia, kad kartu su statiniais pareiškėjas įgijo 3 ha asmeninio ūkio žemės. Tam, kad jis po M. R. mirties įgytų teisę į asmeninio ūkio žemę, jis turėjo atitikti teisės aktų nuostatas, kurias teismas sprendime išanalizavo ir padarė išvadą, kad pareiškėjas jų neatitiko.

Pažymėtina, kad pareiškėjui yra suformuota namų valda apie jam nuosavybės teise priklausančius statinius ir nustatyti servitutai, iš kurių matyti, kad jis turi teisę naudotis keliu ir prieiti prie (duomenys neskelbtini) ežero. Tai patvirtina nuosavybės teisės atkūrimo byloje esantis žemės sklypo planas (V. P. Č. nuosavybės teisių atkūrimo byla b. l. 19), sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. P. Č. ir J. Č., projektuotojo paaiškinimas dėl sklypo ribų pasikeitimo, abrisas (I t., b. l. 96, 97, 100, 106).

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas kaimo gyventojams plėtoti asmeninį ūkį ir valstybinėje žemės apskaitoje įteisinti faktiškai šiam tikslui naudojamą žemės plotą, 1990 m. liepos 26 d. nutarime Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ (redakcija, galiojanti nuo 1994-07-21) nustatė, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Šie žemės sklypai skiriami daugiausia prie kaimo gyvenviečių bei vienkiemių, į jų plotą neįskaitant pastatų ir kiemo užimtos žemės.

Kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, į asmeniniam ūkiui skirto žemės sklypo plotą neįskaitoma pastatų ir kiemo užimta žemė.

Pažymėtina, kad asmeninio ūkio žemės paskirtis – skatinti kaimo gyventojų ūkį, faktiškai ją naudoti ir sudaryti palankesnes sąlygas ūkininkauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-31 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-989).

Priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. P. Č. ir J. Č. 2003-12-11 galiojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-02-18 nutarimo Nr. 236 redakcijoje (2.3 punkte) buvo įtvirtinta, kad pagal Valstybinės žemės sklypų pardavimo žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką, patvirtintą šiuo nutarimu, parduodami kaimo vietovėje esantys, žemės reformos žemėtvarkos projektuose ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose suformuoti ir įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybinės žemės sklypai, naudojami žemės ūkio paskirčiai (veiklai), nustatytąja tvarka suteikti asmeniniam ūkiui ir valstiečio ūkiui steigti, taip pat kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, išskyrus sodininkų bendrijų sodų sklypus

Nutarimu patvirtintos Tvarkos 7 punktas nustatė, kad jeigu pilietis mirė, teisę pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Asmeninio ūkio naudotojo įpėdiniams, pagal anksčiau galiojusius įstatymus neturėjusiems teisės šį žemės sklypą pirkti iš valstybės, nustatytąja tvarka suteiktas ir paženklintas asmeninio ūkio žemės sklypas parduodamas pagal šią Tvarką.

Taigi, kaip matyti iš Vyriausybės nutarimo, pareiškėjui šis teisės aktas, esant tam tikroms sąlygoms, buvo suteikęs galimybę įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypą.

Tvarkos 9 punkte buvo nustatyta, kad žemėtvarkos skyrius organizuoja žemės sklypo pardavimą, turėdamas šiuos dokumentus: žemės reformos žemėtvarkos projektą patvirtinantį apskrities viršininko įsakymą, kurio priede nurodytas projekte suformuoto parduoti žemės sklypo numeris, plotas, jį pageidavusio pirkti piliečio vardas ir pavardė (9.1. papunktis); žemės reformos žemėtvarkos projekto rengėjo parengtą parduodamo žemės sklypo planą ir šį žemės sklypą apibūdinančius kadastro duomenis (9.2. papunktis); prašymą pirkti žemės sklypą ir pilietybę patvirtinančius dokumentus. Jeigu žemės sklypą pageidauja pirkti du ar daugiau piliečių bendrosios (dalinės, jungtinės) nuosavybės teise, jie pateikia prašymą, pasirašytą visų pirkėjų (arba vieno iš jų, turinčio notariškai patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitiems pirkėjams). Prašyme turi būti nurodytas atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemės sklypą būdas – iš karto ar išsimokėtinai (9.3. papunktis); dokumentą, kurio pagrindu pilietis naudojasi žemės sklypu (jeigu šis sklypas jam buvo suteiktas naudotis) (9.4. papunktis); pastatų ir statinių, esančių žemės sklype, teisinio registravimo dokumentus (9.5.); paveldėjimo teisės liudijimą (kai žemės sklypą pageidauja pirkti mirusio asmeninio ūkio naudotojo įpėdinis) (9.6. papunktis); dokumentą, patvirtinantį, kad pilietis sumokėjo už nustatytąja tvarka ir sąlygomis leistą pirkti žemę pinigais ir/arba valstybės vienkartinėmis išmokomis (kai pilietis yra sumokėjęs už nustatytąja tvarka ir sąlygomis leistą pirkti žemę pagal mokamuosius pranešimus) (9.7. papunktis).

Tvarkos 9.3–9.7 punktuose nurodytus dokumentus pateikia pilietis, pageidaujantis pirkti žemės sklypą (Tvarkos 10 punktas).

Kaip matyti iš nurodytų nuostatų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-02-18 nutarimu Nr. 236 patvirtintos Tvarkos nuostatų taikymas yra siejamas su tuo, kad asmuo, norėdamas pirkti žemės sklypą, privalo pateikti prašymą įgaliotai institucijai. Kitaip tariant, būtina sąlyga apskritai spręsti klausimą dėl žemės sklypo pardavimo šiuo atveju būtų buvęs pareiškėjo prašymas, o nagrinėjamoje byloje, ištyrus pateiktus įrodymus, nustatyta, kad duomenų, jog toks prašymas būtų buvęs pateiktas, nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kreipėsi dėl tokio sklypo pardavimo, taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog atsakovas arba kita įgaliota institucija būtų privalėjusios pačios imtis atitinkamų veiksmų, siekdamos jam parduoti norimą sklypą (žr. LVAT 2011-01-24 nutartį adm. byloje Nr. A525-251/2011).

Be to minėtas teisės aktas nustato, kad norint pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą jis nustatyta tvarka turėjo būti ne tik suteiktas, bet  ir paženklintas. Taigi, norint pirkti žemės sklypą, turėjo būti žemės reformos žemėtvarkos projektą patvirtinantis apskrities viršininko įsakymas, kurio priede nurodytas projekte suformuoto parduoti žemės sklypo numeris, plotas, jį pageidavusio pirkti piliečio vardas ir pavardė, o šiuo atveju byloje tokių duomenų taip pat nepateikta, iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo motinos asmeniniam ūkiui suteiktas žemės sklypas nebuvo suformuotas.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ir pagal šį teisės aktą pareiškėjas neturėjo pagrindo įsigyti asmeninio ūkio žemę.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantiems statiniams namų valda suformuota, nustatyti reikiami servitutai, o į M. R. suteiktą asmeninio ūkio žemės plotą pagrįstai atkurta nuosavybės teisė tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nes nei vienu laikotarpiu pareiškėjas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos galėtų įsigyti jo motinai suteiktą asmeninio ūkio žemės sklypą.

Pareiškėjas skunde kelia reikalavimą įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui J. Ž. į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apyl., Ignalinos r., nurodytus Utenos apskrities viršininko 2003-12-11 sprendimuose Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad 1996-07-12 M. R. pateikė prašymą leisti persikelti į (duomenys neskelbtini) sen. jos tėvui M. A. (duomenys neskelbtini) k., Ignalinos r. priklausiusią žemę – 4,44 ha (I t., b. l. 92–93).

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. sausio 5 d. įsakymo Nr. D1-15 „Dėl (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) sen., Ignalinos r., yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, o (duomenys neskelbtini) k. Į regioninio parko teritoriją nepatenka.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 7 dalį, valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad žemė, į kurią nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėjas, buvo Ignalinos seniūnijos (duomenys neskelbtini) k., iš kurio pagal M. R. prašymą buvo perkelta į kitą kadastrinę vietovę, t. y. (duomenys neskelbtini) seniūniją, kuri yra (duomenys neskelbtini) regioniniame parke (I t., b. l. 90–92). Taigi pareiškėjo reikalavimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apyl., Ignalinos r., negali būti tenkinamas, nes netenkinamos  sąlygos, kurios yra nustatytos įstatymu, kadangi valstybiniame parke ((duomenys neskelbtini) regioninis parkas) žemė gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai tik už tame pačiame valstybiniame parke turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs).

Kaip jau minėta, iš pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinio matyti, kad jis ginčija 2003-12-11 Utenos apskrities viršininko sprendimus tuo pagrindu, kad atkūrus nuosavybės teisę V. P. Č. ir J. Č. buvo pažeista jo teisė į asmeninio ūkio žemę, kuri 1992 m. sprendimu skirta motinai M. R.. Sprendime konstatavus, kad pareiškėjas neįgijo teisės į jo motinai 1992 m. suteiktą asmeninį ūkį ir nėra pagrindo pareiškėjui natūra atkurti nuosavybės teisės į V. P. Č. ir J. Č. atkurtus nuosavybės teise žemės sklypus, negali būti pripažinta, kad Utenos apskrities viršininko 2003-12-11 sprendimais Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887 V. P. Č. ir J. Č. nuosavybės teisės atkurtos nepagrįstai, todėl nėra pagrindo įpareigoti Utenos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėją Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pašalinti Utenos apskrities viršininko administracijos dėl to padarytus pažeidimus ir atkurti nuosavybės teises pareiškėjui J. Ž. į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apyl., Ignalinos r., nurodytus Utenos apskrities viršininko 2003-12-11 sprendimuose Nr. 13-2888 ir Nr. 13-2887.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo J. Ž. skundą  atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                           Irena Paulauskienė

Egidija Puzinskaitė

Henrikas Sadauskas