Administracinė byla Nr. A-343-438/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01012-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. birželio 4 d. buvo kalinamas Kauno TI ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala – prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, sutriko visavertis gyvenimas, pasidarė uždaras, nemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, prarado pasitikėjimą savimi, pasidarė dirglus.
Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad visi Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, šį prašymą tenkino ir daliai pareiškėjo reikalavimų, t. y. iki 2012 m. birželio 17 d., nenustatęs aplinkybių, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, taikė ieškinio senatį.
Iš Kauno TI 2015 m. liepos 27 d. pažymos Nr. 11-4410 apie pareiškėjo kalinimo sąlygas teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 22 paras ir jo laikymo sąlygos atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimą, todėl konstatavo, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės į tinkamas kalinimo sąlygas.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog kameroje sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į Kauno TI administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Kauno TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, formuojasi pelėsis, kad kameros higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be to, teismas pažymėjo, kad už kamerų švarą yra atsakingi ir patys kalinamieji.
Teismas akcentavo, kad šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundo argumentą, kad kamerose nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės išsiplauti indus ir teko nuolat valgyti iš riebaluotų indų, teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę aktualiu laikotarpiu patvirtina, jog pareiškėjas į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl kosulio, peršėjimo ryklėje, skausmo dešinėje juosmens pusėje, slogos, tačiau duomenų, jog jis būtų kreipęsis į psichiatrą ar psichologą, nepateikta, todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurių teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, taip pat jam buvo užtikrinta galimybė vieną valandą į dieną pasivaikščioti gryname ore, jis turėjo teisę lankytis sporto kambaryje, kompiuterių klasėje, pasivaikščiojimo kiemuose su sportine įranga, bibliotekoje, skaitykloje. Įrodymų, kad dėl per mažo kameros ploto, pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų, ribotos judėjimo laisvės, ar dėl nuovargio jis būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, gydytojus, byloje nepateikta.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas V. P., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą ir prašo tenkinti skundo reikalavimą.
Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Prašo išreikalauti papildomų duomenų iš atsakovo atstovo. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, jog 20 proc. laiko pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI netinkamomis sąlygomis. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs informaciją apie tai, kad pareiškėjui buvo duodami maisto produktai, kuriems pareiškėjas alergiškas, todėl pareiškėjas buvo priverstas badauti. Apie šias aplinkybes atsakovo atstovas buvo informuotas. Prašo netaikyti ieškinio senaties termino.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui V. P., jo teigimu, padarytos jį laikant Kauno TI netinkamomis sąlygomis nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. birželio 4 d., atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimams taikė ieškinio senaties terminą iki 2012 m. birželio 17 d., aktualiu laikotarpiu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatęs, pareiškėjo skundą atmetė.
Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. birželio 18 d. (b. l. 13), atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį. Iš pareiškėjo teiginių matyti, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus sieja su 2009 m. rugsėjo 7 d. – 2013 m. birželio 4 d. laikotarpiu. Taigi, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2015 m. birželio 18 d., ieškinio senaties terminą praleido laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2012 m. birželio 17 d.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). A
Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2012 m. birželio 17 d.
Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju turi būti įvertinti atsakovo atstovo, pareiškėjo teigimu, neteisėti veiksmai nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2013 m. birželio 4 d.
Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai išnagrinėjus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, todėl jų nekartoja.
Kauno TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto – šis reikalavimas nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Taigi, šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Kauno TI visu nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui užtikrino teisės aktais reglamentuota plotą, t. y. pareiškėjui teko nuo 4,66 iki 13,99 kv. m ploto.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad yra alergiškas tam tikram maistui (žuviai), tačiau į šias aplinkybes kalinimo įstaigoje buvo ne visuomet atsižvelgiama.
Byloje pateikti išrašai iš pareiškėjo sveikatos istorijos patvirtina, kad pareiškėjui buvo nustatytas atopinis dermatitas (alergija žuviai) (b. l. 44). Pareiškėjas nurodo, kad apie sveikatos sutrikimus informavo atsakovo atstovą, tačiau tinkama mityba buvo garantuojama ne visuomet.
Kaip galima spręsti iš pareiškėjo teiginių, apie sveikatos priežiūros darbuotojo patvirtintas reakcijas į žuvies produktus pareiškėjas informavo Kauno TI, kuris, savo ruožtu, tam tikrais laikotarpiais užtikrino pareiškėjui tinkantį maitinimą. Vis dėlto, kaip aiškina pareiškėjas, grįžus iš areštinių, tekdavo papildomai kreiptis į Kauno TI administraciją dėl naujo valgiaraščio sudarymo.
Viena vertus, pareiškėjas pats nurodo, kad į jo prašymus pakeisti valgiaraštį buvo atsižvelgiama, antra vertus, pareiškėjui grįžus iš kitų kalinimo (sulaikymo) įstaigų, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui vėl nebūdavo tiekiamas maistas, kuriam pareiškėjas nealergiškas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kuriais konkrečiais laikotarpiais jo teisės dėl tinkamo valgiaraščio, atitinkančio pareiškėjo sveikatos būklę (neįtraukiant žuvies), buvo pažeidžiamos.
Įvertinusi tai, kad, pareiškėjui kreipusis į Kauno TI dėl valgiaraščio pakeitimo, pareiškėjo prašymai buvo tenkinami, bei tai, jog byloje nėra nurodytų laikotarpių, kada pareiškėjo teisės dėl tinkamos mitybos galėjo būti pažeidžiamos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl Kauno TI neteisėtų veiksmų – šiuo aspektu pareiškėjo skundas yra abstraktus ir neparemtas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.
Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis paties pareiškėjo dėstomais motyvais apie Kauno TI veiksmus adaptuojant valgiaraštį pagal pareiškėjo poreikius pareiškėjui pateikus prašymą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė būtinybės išreikalauti bei tirti naujų įrodymų (ABTĮ 138 str. 3 d.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio motyvų apeliacinės instancijos teismas nebekartoja. Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas