Baudžiamoji byla Nr. 1A-194-616/2019

Proceso Nr. 1-01-1-44334-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.2.4.1.2.3; 2.4.6.1.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

gynėjui advokatui Antanui Pliaugai,

nuteistajam G. F.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo G. F. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose (gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) ) nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, taip pat G. F. paskirta 140 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigojant nemokamus darbus atlikti per 7 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip po 20 valandų nemokamų darbų.

Iš G. F. priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta 3649,46 Eur (trys tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt devyni eurai, 46 ct ) žala dėl nukentėjusiojo J. F. gydymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė

1.       G. F. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo savo šeimos narį – savo tėvą, o būtent: 2017 m. rugpjūčio 21 d. apie 14. 50 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)  kambaryje, tarpusavio konflikto su savo tėvu J. F. metu, tyčia pargriovęs jį ant grindų ir atsisėdęs pastarajam ant krūtinės sudavė delnais mažiausiai dešimt kartų į galvą, tokiu būdu, dėl galvos smegenų trauminės ligos, ūmaus periodo, vidutinio sunkumo formos, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam savo šeimos nariui – savo tėvui J. F., t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

II.                      Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

2.       Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo   2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti, paskirti G. F. bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

2.1.                      Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje G. F. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir šioje dalyje G. F. skirtina sankcijos ribose numatyta laisvės atėmimo bausmė.

2.2.                      Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmės G. F. švelninimo pagrindą pagrįstai siejo su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, tačiau padarė neteisingą išvadą, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikytina tada, kai byloje nustatomos išskirtinės aplinkybės, iš esmės mažinančios kaltininko padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nėra išimtinės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nors skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje rašoma, kad nuteistojo nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė, liudytojos I. K. parodymais nustatyta priešingai, t. y. liudytoja parodė, kad G. F., grįžęs iš užsienio, ne kartą vartojo smurtą prieš tėvą.

2.3.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo aplinkybės leidžia šios veikos pavojingumą vertinti kaip mažesnį, daugiau atsitiktinio pobūdžio, iššauktą dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio (piktnaudžiavimo alkoholiu, nesirūpinimu namais). Prokuroro teigimu, iš posėdžio metu daryto garso įrašo matyti, kad nukentėjusysis namuose ir dabar jaučiasi nesaugus dėl agresyvaus nuteistojo elgesio. Be to suaugusio asmens alkoholio vartojimas (nukentėjusysis teigė, kad buvo šiek tiek išgėręs, bet girtu nesijautė) negali būti laikomas netinkamu elgesiu, kuris leistų G. F. smurtinius veiksmus, atliktus nukentėjusiojo atžvilgiu, vertinti kaip atsitiktinio pobūdžio. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo girtas, o pirmosios instancijos teismo nustatytos abstraktaus pobūdžio aplinkybės – netinkamas nukentėjusiojo elgesys, kaip galima suprasti, dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, nesirūpinimo namais, nepagrįstos bylos duomenimis.

2.4.                      Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad bylos duomenimis nustatyta, jog J. F. yra G. F. tėvas ir, kad G. F. inkriminuojamos veikos padarymo metu gyveno kartu su savo tėvu. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis 12 metų gyvena Anglijoje, su savo tėvu G. F. kartu negyveno ir bendros finansinės veikos nevykdė. Todėl, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad G. F. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu gyveno su savo tėvu, tokiu būdu tikslinant kaltinimą, kad G. F. sužalojo savo šeimos narį, nepagrįstos bylos duomenimis.

2.5.                      Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad G. F. padaryta nusikalstama veika pagal jos pobūdį negali būti vertinama kaip itin pavojinga. Byloje nustatyti sunkūs padariniai kilo ne nuo vieno, o dėl daugkartinių nuteistojo suduotų smūgių nukentėjusiajam į galvą. Nukentėjusysis nurodė, kad sūnus jį mušė apie dvi minutes, dėl visų suduotų smūgių į galvos sritį jis jautė fizinį skausmą. Sukeltos pasekmės specialistų įvertintos kaip pavojingos gyvybei, pasak nukentėjusiojo, jaučiamos ir dabar. Prokuroro teigimu, toks nusikaltimo padarymo būdas – daugkartinis smūgių sudavimas pensinio amžiaus žmogui savo pavojingumu prilyginamas tiesioginiam žmogaus žalojimui, vertinama kaip tyčinė, o ne atsitiktinė veika.

2.6.                      Apeliaciniame skunde, prokuroras pažymi, jog skiriant bausmę labai svarbus ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Šiuo atveju asmenybės įvertinimui svarbią reikšmę turi tai, kad nuteistasis savo kaltės nepripažino, dėl jam pareikšto kaltinimo kaltino nukentėjusįjį, viso proceso metu jį žemino, tokiu būdu siekdamas sumenkinti nukentėjusiojo parodymus, siekė parodyti nukentėjusiojo neigiamus asmenybės bruožus bei suklaidinti teismą, tvirtindamas, kad nukentėjusysis krito ir susižalojo pats. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis kritiškai savo elgesio nevertina. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, bijodamas agresyvaus G. F. elgesio, jis buvo priverstas gyventi ne savo namuose, nuteistasis prieš jį smurtavo ne vieną kartą. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad G. F. yra neteistas, charakterizuojamas teigiamai, vertinant jas visumoje su jau išdėstytomis kitomis aplinkybėmis, nenusveria kitų byloje nustatytų nusikalstamą veiką bei kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių, rodančių padaryto labai sunkaus nusikaltimo ir jį padariusio asmens pavojingumą, todėl jos be jokio pagrindo buvo pripažintos išskirtinėmis aplinkybėmis, teismo vertinimu leidžiančiomis G. F. paskirti švelnesnę nei BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę. Nuteistajam G. F. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės apribojimo bausmė šiuo atveju iškreipia bausmės paskirtį.

3.       Nuteistasis G. F. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti, bylą nutraukti ir jį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinti.

3.1.                      Apeliantas skunde nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė, todėl turėtų būti išteisintas. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo tėvo asmenybę, nepagrįstai patikėjo tėvo pasakojimais, o nepatikėjo jo, jo brolių bei artimiausių kaimynų parodymais. Apeliantas pažymi, jog svarbiausias ir pagrindinis momentas, kurį būtina šioje byloje įvertinti yra tai, kad jo tėvas J. F. yra labai kerštingas, visus gyvenimo metus pastoviai girtaujantis, turintis charakterio savybę – apkalbėti kitus, asmuo. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad savo tėvo nurodytomis aplinkybėmis nemušė ir nesužalojo, niekada prieš savo tėvą nesmurtavo, jis su broliais stengėsi patarti tėvui, kad šis nustotų girtauti, pradėtų rūpintis namais, vaikais, anūkais. Giminaičiai, sūnūs, kaimynai J. F. apibūdina, kaip girtaujantį asmenį, linkusį apkalbėti kitus, agresyvų, fantazuojantį apie sugalvotas aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad po jo motinos mirties atsirado dar viena konflikto su tėvu priežastis – nesutarimai dėl paveldėto turto: J. F. konfliktavo su savo vaikais, siekė juos išvaryti iš namų ir vienas paveldėti visą turtą, vaikams priekaištavo, grasino. Šias aplinkybes, anot nuteistojo, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausti jo broliai N. F. ir D. F..

3.2.                      Nuteistojo teigimu, jam pareikštame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jis savo tėvo tyčia ant grindų nepargriovė, tėvui ant krūtinės atsisėdęs nebuvo, delnais mažiausiai dešimt kartų į galvą nesudavė ir tokiu būdu tėvo nesužalojo. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje būtina teisingai teisiškai įvertinti itin svarbią aplinkybę, t. y. tai, kad konflikto metu kambaryje ir visame name, o taipogi ir visoje sodyboje jis su tėvu buvo tik dviese, todėl kiekvienas iš jų turi galimybę pateikti savą konflikto versiją. Anot nuteistojo, tarp jų su tėvu įvyko paprastas buitinis barnis be smurto panaudojimo. Nelogiški ir nepagrįsti, anot nuteistojo, yra jo tėvo bei tėvo sesers I. K. aiškinimai apie tai, kad mušamas J. F. skambino savo seseriai telefonu, o ši girdėjo duslius smūgius. Nuteistasis nurodo, kad tuo metu, kai jis prieškambaryje apžiūrinėjo tėvo rankinę, tėvas, likęs vienas kambaryje, kažkam skambino, tačiau vėliau, išėjęs į prieškambarį, tėvas metė į jį telefoną ir šis nuo smūgio išsijungė. Apelianto teigimu, įvykio metu jis, įvertinęs situaciją, kad su girtu tėvu, kuris keikėsi, grasino, susišnekėti nepavyksta, užrakino tėvą kambaryje, o pats iškvietė medikus. Medikai atvyko maždaug po pusės valandos, tačiau, atrakinus kambarį, paaiškėjo, kad J. F. atsidarė langą ir iš kambario pabėgo. Išdėstytos aplinkybės, anot nuteistojo, patvirtina, kad įvykio metu J. F., nors ir būdamas labai girtas, tačiau pro užrakintas kambario duris girdėjo jo pokalbį su medikais ir suprato, kad gali būti išvežtas į gydymo įstaigą, todėl iš namų nukentėjusysis pabėgo ne todėl, kad buvo jo sumuštas, o išsigandęs, kad nebūtų medikų išvežtas į gydymo įstaigą.

3.3.                      Pirmieji asmenys, kurie pamatė iš namų pabėgusį J. F. buvo O. M. ir   A. M., pas kuriuos nukentėjusysis išbuvo iki kitos dienos ryto. Vertinant O. M. ir A. M. parodymus, darytina neginčytina ir vienareikšmė išvada, kad pas juos J. F. atėjo nesumuštas, nesužalotas, nukentėjusysis nesiskundė, kad būtų sumuštas sūnaus ar kitų asmenų, neaiškino, kokių nors jo sužalojimo ar sumušimo aplinkybių, neprašė kviesti pagalbos. Priešingai – pas M. atėjęs J. F. elgėsi įprastai, t. y. atėjo pas juos girtas, prašė A. M. parnešti degtinės iš parduotuvės, tam davė savo banko kortelę ir pasakė PIN kodą, tačiau A. M. atsisakė eiti į parduotuvę ir vartoti alkoholį su J. F.. Tuomet butelį degtinės J. F. davė O. M., tą butelį vienas J. F. ir gėrė, gerdamas degtinę ir bendraudamas su O. M., J. F. dėl jokio sumušimo nesiskundė, taipogi neskambino ir savo seseriai I. K. ar kitiems asmenims, nors su savimi turėjo telefoną.

3.4.                      Išėjęs iš M., J. F. nuėjo pas Ž.. Pas Ž. J. F. atėjo jau su kažkokiomis dėmėmis ant kaktos bei Ž. lyg ir aiškino, kad jį sumušė sūnus G., tačiau ir toliau buvo girtaujama, nei į medikus, nei į policiją J. F. nesikreipė. V. Ž. ir R. Ž. parodymų analizė leidžia konstatuoti neabejotiną faktą, kad J. F. sumušimas matomoje galvos vietoje atsirado laikotarpyje nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. 9 – 10 val. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. 15 val. arba 18 val. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš M. J. F. išėjo nesiskųsdamas, kad jį sumušė sūnus G., ant jo veido ir galvos jokių sumušimo žymių nebuvo, dėmės ant nukentėjusiojo kaktos atsirado tik tuomet, kai jis po 5 ar 8 valandų nuėjo pas Ž.. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kur J. F. buvo visą šį laikotarpį, ką jis darė išėjęs iš M., kol atėjo iki Ž., dėl kokių priežasčių ant jo kaktos atsirado dėmės. Nuteistojo teigimu, J. F. savo sužalojimų aplinkybių negali objektyviai paaiškinti, tačiau akivaizdu, jog nukentėjusysis nebuvo sužalotas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t. y. jis savo tėvo įvykio dieną nesužalojo. Apeliantas pažymi, kad tiek liudytojas R. V., tiek jis pats bei jo broliai nurodė, jog girtas J. F. būna nekoordinuotų judesių, dėl to griuvinėja ir tokiu būdu pats susižaloja.

3.5.                      Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje konstatuota, kad J. F. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek vienu trauminiu poveikiu, tiek ir trauminių poveikių visuma į galvos sritį. Nuteistojo teigimu, minėta specialisto išvada leidžia daryti išvadą, kad nebūtinai J. F. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti suduodant apie dešimt kartų į galvos sritį, kaip nurodyta jam pareikštame kaltinime, nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu. Apeliantas pažymi, kad svarbu šioje byloje tinkamai įvertinti J. F. operavusio gydytojo A. B. parodymus, iš kurių matyti, jog J. F. susižaloti galvą galėjo ir prieš 14 dienų iki įvykio.

3.6.                      Nuteistojo nuomone, šioje byloje būtina atlikti ir duomenų, kurie užfiksuoti telefoninių pokalbių metu, analizę. Anot, apelianto, byloje užfiksuota, kad pagalbą jis savo tėvui kvietė 2017 m. rugpjūčio 21 d., 14:58:51 val., kitas telefono skambutis buvo užfiksuotas 2017 m. rugpjūčio 23 17.30 val., kuomet skambino J. K., nurodydama, kad J. F. reikalinga pagalba ir, kad jį prieš dvi dienas sumušė vaikai, sudaužė galvą. Analizuojant minėtą I. K. telefoninį pranešimą, matyti, jog, I. K. teigimu, J. F. sumušė vaikai, o ne kuris nors konkretus vaikas, be to, I. K. nurodytu laikotarpiu, t. y. prieš dvi dienas iki skambučio J. F. buvo I. K. namuose, Alytaus mieste. Šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, patvirtina, kad tiek jis, tiek jo broliai yra apkalbėti, teigiant, kad jie sumušė tėvą, sudaužė jam galvą. Apeliantas nurodo, kad tiek jo tėvas, tiek jo sesuo I. K. tvirtino, jog įvykio metu jie kalbėjosi telefonu, I. K. teigė girdėjusi duslius mušimo garsus. Tačiau, atliekant ikiteisminį tyrimą, šio telefoninio pokalbio išklotinės nebuvo išreikalautos ir pateiktos į bylą. Kritiškai vertintini ir liudytojo S. D. parodymai, kuris aiškino, kad per daugelį metų bendravimo su J. F. nematė jo girto ir griuvinėjančio. Tuo tarpu apklausiamas teisme liudytojas S. D. nurodė, kad su J. F. nebendravo 15 ar 25 metus. Apelianto teigimu, byloje surinktų ir išanalizuotų faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma patvirtina, kad jis dėl savo tėvo J. F. sužalojimo yra nekaltas ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą turi būti išteisintas.

3.7.                      Apeliantas skunde pažymi, kad jis yra neteistas, daugiau kaip penkiolika metų su šeima gyvena užsienyje, dirba vairuotoju, yra teigiamai charakterizuojamas, labai pergyvena ir gailisi, kad netikėtai atsidūrė tokioje situacijoje. Anot nuteistojo, pirmai galimybei pasitaikius, jis išvyks į užsienį pas savo šeimą ir daugiau neturės jokių kontaktų su tėvu.

4.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo G. F. apeliacinį skundą – atmesti, nuteistasis G. F. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą – atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo G. F. apeliaciniai skundai atmetami.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Nuteistasis G. F. savo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tiek jo paties, tiek kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, kitus įrodymus ir dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu sunkiai sutrikdžius savo tėvo J. F. sveikatą, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

6.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo G. F., tiek kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, minėtų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. G. F. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

8.       Nuteistasis G. F. viso proceso metu, o taip pat ir savo apeliaciniame skunde, neigia vartojęs smurtą prieš savo tėvą. Nuteistasis akcentuoja netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį, jo konfliktišką būdą, nesirūpinimą buitimi, nuolatinį girtavimą. Tačiau byloje surinktų įrodymų visetas paneigia nuteistojo G. F. teiginius apie tai, kad smurto prieš tėvą jis nevartojo ir J. F. sunkiai nesužalojo. Kaip matyti iš byloje esančių faktinių duomenų, nukentėjusysis J. F. iš tiesų nevengė vartoti alkoholio, tačiau ši aplinkybė pati savaime nepateisina nuteistojo G. F. elgesio tėvo atžvilgiu, t. y. smurto prieš tėvą naudojimo. Nukentėjusysis J. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus apie tai, kad 2017 m. rugpjūčio 21 d. sūnus G. F. vartojo prieš jį smurtą, t. y. pargriovė jį ant grindų, apžergęs kojomis atsisėdo jam ant pilvo ir delnais sudavė apie dešimt smūgių į galvos sritį. Po tokio sūnaus elgesio jis basas pro langą pabėgo iš namų, kadangi išgirdo, kad G. F. skambina greitajai medicinos pagalbai, o jis nenorėjo būti išvežtas į psichiatrinę ligoninę. Nukentėjusiojo teigimu, pabėgęs iš savo namų jis nuėjo pas kaimyną A. M., ten pernakvojo, o kitą dieną nuėjo pas kitą kaimyną – V. Ž.. Jam būnant V. Ž. namuose, pasidarė bloga, tada kitas kaimynas, kuris turėjo automobilį, jį nuvežė pas seserį I. K., o ši jam iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojų, tiesiogiai mačiusių nuteistojo G. F. ir nukentėjusiojo J. F. konfliktą byloje nėra, tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, kadangi tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Šiuo atveju, asmenų betarpiškai mačiusių nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktą byloje nėra, tačiau nuteistojo G. F. iškeltą versiją apie tai, kad jo tėvas J. F. galėjo susižaloti pats, būdamas girtas ir griuvinėdamas, paneigia liudytojai, kurie apie įvykio aplinkybes davė parodymus remdamiesi tuo, ką apie tėvo ir sūnaus santykius buvo girdėję iki nusikaltimo padarymo momento, tuoj po nusikaltimo padarymo bei tuo, ką betarpiškai sužinojo iš paties nukentėjusiojo J. F.. Nuteistojo versiją paneigia ir specialisto išvada, bei gydytojo A. B. paaiškinimai, kitų byloje esančių įrodymų visuma.

9.       Apie tai, kad G. F. santykiai su tėvu J. F. buvo konfliktiški ir smurtą prieš tėvą G. F. įvykio dieną vartojo jau ne pirmą kartą patvirtino liudytojai I. K., V. J., R. Ž.. Liudytoja I. K. parodė, kad G. F. grįžus iš užsienio, ji ne kartą ant brolio J. F. veido matė mėlynes, brolis skųsdavosi, kad sūnus Gintautas jį sumušė, J. F. vengdavo grįžti į savo namus. Liudytoja R. Ž., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad J. F. ne kartą yra pas juos nakvojęs ir ne kartą skundėsi, kad sūnus Gintautas prieš jį smurtauja (t. 1, b. l. 63 – 64). Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pirmosios instancijos teisme perskaičius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalies tvarka, kitiems byloje surinktiems įrodymams patikrinti, R. Ž. patvirtino. Kaip matyti iš liudytojų, su kuriais nukentėjusysis J. F. bendravo iš karto po įvykio iki tol, kol buvo išvežtas į ligoninę – A. M., O. M., V. Ž., R. Ž. parodymų, J. F. tiek A. M., kurio namuose nakvojo naktį po įvykio, tiek V. Ž., pas kurį nukentėjusysis nakvojo dar kitą naktį, nuosekliai pasakojo, kad jį sumušė sūnus Gintautas.

10.       Liudytojas A. M., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad į jo namus nukentėjusysis J. F. atbėgo basas 2017 m. rugpjūčio 21 d., apie 13 - 14 val., paklaustas, ar kas jį sumušė, J. F. atsakė, kad tas ,,debilas“ iškvietė greitąją pagalbą ir nori jį išvežti gydytis nuo alkoholizmo. Liudytojo A. M. teigimu, apie tai, kad sūnus būtų jį sumušęs, J. F. nesakė. Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas A. M. davė kitokius parodymus, nurodydamas, jog atbėgęs J. F. jam pasakė, kad jį mušė sūnus Gintautas, skundėsi galvos skausmu (t. 1, b. l. 72–73, 74–75). Pirmosios instancijos teisme perskaičius liudytojo A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnei, liudytojas neigė nurodęs tyrėjai, kad jam nukentėjusysis sakė, jog jį sumušė sūnus G. Liudytojo teigimu, tyrėja netiksliai užrašė jo parodymus. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis ir vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, tačiau jie nėra niekiniai. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pirmosios instancijos teisme liudytoja buvo apklausta Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja D. M., kuri atliko ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje. Liudytoja D. M. nurodė, kad atliko A. M. apklausą, liudytojo apklausa vyko laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, ji užrašė liudytojo parodymus taip, kaip jis sakė. Liudytojos nuomone, A. M. parodymų pakeitimas teisme gali būti susijęs su nuteistojo G. F. jam daryta įtaka, kurią ji ir pati patyrė, kai G. F. bandė aiškintis, kodėl tyrimą ji atlieka viena linkme. Liudytojos teigimu, G. F. yra labai impulsyvus, emocionalus ir tai galėjo paveikti tam tikrus liudytojus. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, akivaizdu, kad, būtent, ikiteisminio tyrimo pareigūnei duoti liudytojo A. M. parodymai atitinka kitų byloje surinktų įrodymų visumą.

11.        Liudytojas V. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 22 d. į jo namus atėjęs J. F. liko pas jį nakvoti, namo nėjo, sakė, kad bijo sūnaus, kuris jį muša, taip pat rodė ant kaktos mėlynę, sakė, kad sumušė sūnus G. Kitos dienos ryte J. F. ėmė skųstis stipriais galvos skausmais, prašė nuvežti pas seserį į Alytų. Liudytoja R. Ž. parodė, kad grįžusi į namus rado J. F. besikalbantį su jos vyru, girdėjo, kaip J. F. skundėsi, kad jį sumušė sūnus G., todėl jis basas per langą pabėgo iš namų ir nubėgo pas kaimynus M.. J. F. sakė, kad sūnus mušė delnais per galvą, ant J. F. kaktos matėsi dėmės. Kitos dienos ryte J. F. skundėsi stipriais galvos skausmais, prašė nuvežti pas seserį į Alytų. J. F. pas seserį į Alytų nuvežė kaimynas R. S.. Liudytojas R. S. nurodė, jog J. F., įlipdamas į automobilį, jam pasakojo, kad sūnus G. jį sumušė. Iš liudytojo S. D., kuris kartu su nukentėjusiuoju gydėsi sanatorijoje, parodymų matyti, kad ir jam J. F. pasakojo, jog jį mušdavo sūnus G. ir todėl jis bijo grįžti namo.

12.       Specialisto išvados Nr. G 960/2017 (06) tiriamojoje dalyje užfiksuota, kad iš pateiktos asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės matyti, jog Alytaus apskrities ligoninės priėmimo – skubios pagalbos skyriuje J. F. apžiūrėtas 2017 m. rugpjūčio 23 d., 18.05 val. – skundėsi orientacijos sutrikimu, nurodydamas, jog prieš dvi dienas sūnus sumušė jam galvą. Neurologo įrašas: skauda galvą, buvo sumuštas sūnaus. Toje pačioje specialisto išvadoje konstatuota, kad J. F. galvos smegenų trauminė liga, ūmus periodas, vidutinio sunkumo forma, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio galvos smegenų pusrutulio srityje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje, traumuojančiai jėgai veikiant galvos sritį. Sužalojimas dėl galvos smegenų trauminės ligos, ūmaus periodo, vidutinio sunkumo formos, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio galvos smegenų pusrutulio srityje, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2017 m. rugpjūčio 21 d. esant nurodytoms aplinkybėms (t. 1, b. l. 130–131). Specialisto išvadoje Nr. pG 1089/2017(06) nurodyta, kad J. F. kliniškai nustatyta vidutinio sunkumo formos trauminė galvos smegenų liga su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu galėjo būti padaryta tiek vieno trauminio poveikio, tiek ir trauminių poveikių visumos į galvos sritį (t. 1, b. l. 134–135).

13.       Pirmosios instancijos teisme apklaustas tyrimus atlikęs specialistas L. U. paaiškino, kad nuo patirto smūgio ar smūgių nebūtinai turėjo išryškėti išoriniai sužalojimai J. F.. Šiuo atveju trūko kraujagyslė, bet nukentėjusysis porą parų po to galėjo vaikščioti. Specialisto teigimu, galima tokia situacija, kai įvyksta kraujo išsiliejimas po galvos dangalais, didėja krešulys, užspaudžiami smegenų centrai. Visa tai vystosi palaipsniui, ne iš karto po kontakto. Pirmosios instancijos teisme liudytoju buvo apklaustas ir nukentėjusįjį J. F. operavęs Kauno klinikų neurochirurgas A. B., kuris paaiškino, jog J. F. pas juos buvo paguldytas 2017 m. rugpjūčio 23 d., operacija jam atlikta rugpjūčio 30 d. po ūminės hematomos. Gydytojo teigimu, nustatytiems duomenims neprieštarauja faktas, kad ligonis buvo sužalotas rugpjūčio 21 d. Šis sužalojimas yra pavojingas gyvybei, neoperuojamas žmogus nuo jo gali mirti. Liudytojas taip pat paaiškino, kad dėl nukentėjusiajam delnais į galvą suduotų trauminių poveikių nutrūkus venoms ir greičiausiai sutrūkus smegenų voratinkliniam dangalui, išsiskyrė smegenų skystis. Kaukolės ertmėje yra trys komponentai: smegenų skystis, kraujas, smegenys. Vieno iš šių komponentų padidėjimas yra kompensuojamas kito sumažėjimu. Todėl žmogus su tokiais sužalojimais gali dvi dienas būti visiškai sveikas, kol kompensuojamas kaukolės vidinis slėgis. Pasak liudytojo A. B., kuomet yra kraujavimas iš venų, o ne iš arterijų, visada simptomai pasireiškia vėliau, anatominės žmogaus savybės taip pat galėjo turėti įtakos traumos atsparumui. Nuteistasis G. F. savo apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja gydytojo A. B. parodymus, tvirtindamas, kad iš gydytojo paaiškinimų galima suprasti, jog susižaloti J. F. galėjo ir prieš 14 dienų iki įvykio. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, liudytojas A. B. gana išsamiai paaiškino ne tik aplinkybes, susijusias su konkrečiu J. F. sužalojimu, bet taipogi kiek plačiau paanalizavo hematomų susidarymo aplinkybes, nurodė galimas hematomų rūšis. Liudytojo teigimu, radiologiniai simptomai, kurie yra matomi kompiuterinėje tomografijoje, yra tie patys tiek trečią, tiek keturioliktą parą po sužalojimo, apie tikslų sužalojimo laiką sprendžiama pagal radinius operacijos metu. Liudytojas A. B. nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju pagal radinius, kurie buvo rasti operuojant J. F., galima spręsti, jog sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti 2017 m. rugpjūčio 21 dieną.

14.        Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas paneigia nuteistojo G. F. teiginius apie tai, kad smurto prieš savo tėvą jis nevartojo, tėvas susižalojo pats, griuvinėdamas bei leidžia daryti išvadą, kad 2017 m. rugpjūčio 21 d., būtent, G. F., atėjęs į namą, kuriame gyveno tėvas J. F., pargriovė tėvą ant grindų ir sudavė delnais nuketėjusiajam mažiausiai dešimt kartų į galvą, padarydamas sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Šios išvados nepaneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jokių sužalojimų ant J. F. veido 2017 m. rugpjūčio 21 d. nesimatė, taipogi tai, jog specialistai tiksliai nenustatė keliais trauminiais poveikiais buvo padaryti sužalojimai J. F.. Jau aptartais įrodymais – specialistų išvadose užfiksuotais faktiniais duomenimis, taipogi medicinos specialistų paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad sužalojimai, nuo kurių trūko kraujagyslė ir išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, buvo padaryti 2017 m. rugpjūčio 21 d. Sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje ir nebūtinai šiuo atveju turėjo matytis išoriniai sužalojimai. Be to, po tokių sužalojimų kraujo išsiliejimas po galvos dangalais vyksta palaipsniui, galvos smegenų trauminė liga išsivysto ne iš karto po kontakto, todėl natūralu, kad J. F. dar porą parų po patirtų sužalojimų galėjo vaikščioti ir bendrauti su aplinkiniais. Tai, kad specialistai tiksliai negalėjo nustatyti keliais trauminiais poveikiais – vienu, ar trauminių poveikių visuma buvo padaryti sužalojimai, sukėlę J. F. sunkų sveiktos sutrikdymą, nepaneigia nuteistojo kaltės tyčia sužalojus savo tėvą. Šiuo atveju tikslus suduotų smūgių skaičius nėra esminė aplinkybė, kadangi byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pasekmės – sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas – atsirado nuo G. F. veiksmų. Smūgių delnu sudavimas nukentėjusiajam į galvą ir G. F. padaryta veika buvo būtinoji padarinių, t. y. J. F. sunkaus sveikatos sutrikdymo kilimo sąlyga.

15.       Nuteistasis G. F. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad liudytoja I. K. tvirtino, jog įvykio metu ji kalbėjosi telefonu su jo tėvu J. F. ir, neva, girdėjo duslius mušimo garsus, tačiau šio telefoninio pokalbio išklotinė nebuvo išreikalauta ir pateikta į bylą. Kaip matyti iš bylos duomenų, ši liudytojos I. K. nurodyta aplinkybė, t. y. jos ir jos brolio J. F. telefoninis pokalbis, vykęs įvykio metu, t. y. 2017 m. rugpjūčio 21 d., ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrinta ir ištirta. Po įvykio praėjus gana ilgam laiko tarpui, t. y. daugiau nei pusantrų metų, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti liudytojos I. K. nurodytos aplinkybės, kadangi vadovaujanatis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 5 dalies nuostatomis, abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo srauto duomenys gali būti saugomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos, išskyrus atvejus, kai sąskaita yra teisėtai užginčyta arba duomenys yra reikalingi įsiskolinimui išieškoti bei šio Įstatymo 77 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais. Tačiau, liudytojos I. K. parodymai yra tik vienas iš įrodymų šaltinių šioje baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu, asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką grindžiama byloje surinktų ir teisme įvertintų įrodymų visuma. Kaip jau minėta, šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų viseto pakanka išvadai, kad nukentėjusįjį J. F. 2017 m. rugpjūčio 21 d. sužalojo, būtent, jo sūnus G. F.. Jau aptarti liudytojų I. K., A. M., V. Ž., R. Ž., S. D., R. S. parodymai, medicinos specialistų išvados ir paaiškinimai patvirtina nukentėjusiojo J. F. parodymus ir tuo pačiu paneigia nuteistojo G. F. aiškinimus apie įvykio aplinkybes. Vertinant parodymus patikimumo aspektu bei sprendžiant, kuriais iš tiesioginių įrodymų – nukentėjusiojo ar nuteistojo parodymais ‑ tikėti, reikšmingi yra ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusios tyrėjos D. M. parodymai. Liudytoja D. M. parodė, kad nukentėjusysis J. F. nuo pat pradžių ne tik jai, bet ir apklausą atlikusiam kitam tyrėjui, aiškino, jog jį sužalojo sūnus, smūgiuodamas delnais į galvą. Papildoma nukentėjusiojo apklausa buvo atliekama filmuojant, kad nekiltų klausimų apie tai, jog jam buvo daroma kokia nors įtaka. Nukentėjusiojo parodymai buvo užfiksuoti darant garso ir vaizdo įrašą, parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, nuo pat pradžių jis laikėsi pozicijos, kad jį sužalojo sūnus. Tačiau baigiantis ikiteisminiam tyrimui, pas ją atėjo J. F. ir pasakė, jog nori pakeisti parodymus, o paklausus dėl kokios priežasties, nukentėjusysis atsakė, kad pas jį apsilankė abu sūnūs, pasakė ,,tėvai, galvok, ką čia darai, nes jis sės, tu už melagingus gautum mažiau“. Paklausus, kokius parodymus nukentėjusysis norėtų duoti, šis atsakė, kad dar nesugalvojo, ką dėl to sužalojimo pasakyti, nes jį tikrai sumušė Gintautas. Galiausiai nukentėjusysis pasakė, kad nieko nekeis ir paliks taip, kaip yra. Liudytoja D. M. taip pat nurodė, kad pas ją į darbovietę buvo atvykęs nuteistasis G. F., kuris jai pasakė ,,kodėl tyrimą užsukote viena linkme, bus jums blogai, susitiksime teisme“. Šiuos liudytojos D. M. parodymus, įvertinus kitų byloje surinktų ir jau aptartų įrodymų kontekste, darytina išvada, kad 2017 m. rugpjūčio 21 d. smurtą prieš J. F. vartojo ne kas kitas, o jo sūnus G. F., būtent, G. F. delnais sudavė J. F. smūgius į galvą, tuo padarymas sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

16.       Teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvykio metu G. F., delnais suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą, suprato, jog jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą, ir norėjo taip elgtis, tačiau jam buvo nesvarbu kokie padariniai gali kilti, t. y. G. F. sunkiai sutrikdė savo tėvo sveikatą veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

17.       Deklaratyvūs yra nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad byloje liko nenustatyta, kur buvo jo tėvas tuomet, kai išėjo iš M. iki tol, kol atėjo pas Ž. ir dėl kokių priežasčių, būtent tuo metu ant nukentėjusiojo kaktos atsirado dėmės. Jau aptartais įrodymais, taip pat medicinos specialistų paaiškinimais nustatyta, kad trauminiai poveikiai, sukėlę nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padaryti 2017 m. rugpjūčio 21 d. Taipogi byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad minėtus sužalojimus 2017 m. rugpjūčio 21 d. nukentėjusiajam padarė nuteistasis G. F.. Jokių faktinių duomenų apie tai, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d., kai J. F. basas pro langą pabėgo iš savo namų, iki 2017 m. rugpjūčio 23 d., kai J. F. buvo pristatytas į ligoninę, prieš nukentėjusįjį smurtą būtų vartoję kokie nors kiti asmenys, ar kas nors būtų matę nukentėjusįjį griuvinėjantį dėl girtumo. Priešingai – kaip nurodė liudytojas A. M., iš jo namų J. F. 2017 m. rugpjūčio 22 d. ryte išėjo jau prablaivėjęs, liudytoja R. Ž. parodė, kad rugpjūčio 22 d., apie 15 val. grįžusi į namus rado virtuvėje bekalbančius J. F. ir savo vyrą V. Ž., J. F. jai atrodė blaivus, tą naktį J. F. nakvojo jų namuose, niekur išėjęs nebuvo, o kitą dieną buvo išvežtas į Alytų ir į ligoninę.

18.       Kaip matyti iš kaltinamojo akto, ši baudžiamoji byla buvo atiduota teismui kaltinant G. F., padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. sunkiai sutrikdžius savo artimo giminaičio – tėvo J. F. sveikatą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis G. F., grįžęs iš užsienio, apsigyveno tėvų sodyboje, t. y. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis gyveno kartu su savo tėvu J. F., patikslino kaltinimą ir konstatavo, kad G. F. sunkiai sužalojo savo šeimos narį. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtina, kad G. F. dvylika metų gyvena Anglijoje, su savo tėvu nuteistasis kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. BK 248 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, 2 dalyje nustatyta, jog nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Esminis požymis, leidžiantis atriboti sąvokas – artimas giminaitis ir šeimos narys yra gyvenimo kartu faktas. Tačiau, akivaizdu, kad baudžiamasis įstatymas neapibrėžia laiko tarpo, kurį artimieji giminaičiai turi gyventi kartu, kad būtų laikomi šeimos nariais. Todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad G. F. jau daugiau nei dvylika metų gyvena Anglijoje ir bendro ūkio su tėvu J. F. neveda, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste tuo laikotarpiu J. F. laikytinas nuteistojo G. F. šeimos nariu. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. F., grįžęs iš Anglijos, apsigyveno tėvų sodyboje, kaip jis pats nurodė, tvarkė namus, kuriuos tėvas buvo apleidę, rūpinosi komunalinių mokesčių sumokėjimu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. F. nebuvo užsukęs į tėvų namus tik pasisvečiuoti, bet nuteistasis tėvų namuose kurį laiką gyveno. Todėl teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis G. F. gyveno kartu su savo tėvu – nukentėjusiuoju J. F. ir nukentėjusysis buvo nuteistojo šeimos narys.

19.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl G. F. kaltės sunkiai sutrikdžius savo šeimos nario – savo tėvo J. F. sveiką bei teisingai šią nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

20.       Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su G. F. paskirta bausme, nurodo, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. F. paskirta aiškiai neteisinga, per švelni bausmė. Prokuroro nuomone, nuteistajam paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė iškreipia bausmės paskirtį.

21.       Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

22.       G. F. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nenustatyta nei G. F. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. F. praeityje neteistas, administracine tvarka baustas, dirba, turi mažametę dukrą, darbovietės ir Miroslavo seniūnijos charakterizuojamas teigiamai.

23.       Pirmosios instancijos teismas, aptartas aplinkybes įvertinęs kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis G. F. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį padarė išvadą, kad BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nors ir minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas G. F. prieštarautų teisingumo principui, todėl G. F. atžvilgiu taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

24.       BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, taikant kaltininkui baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, taip pat priverčiamąsias medicinos priemones, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę ir jos resocializacijos poreikius. Kita vertus, valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgdama taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir tikrai, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-204-942/2015).

25.       Kaip minėta, teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015).

26.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai, visų pirma, teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2008). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006).

27.       Nuteistojo G. F. padaryta nusikalstama veika yra pavojinga, nusikalstamą veiką jis padarė prieš savo tėvą, sunkiai sutrikdė tėvo sveikatą, tačiau, vertinant G. F. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei lyginant jį su rūšiniu nusikalstamos veikos pavojingumu, įvertintu įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir paties nukentėjusiojo poziciją. Priešingai negu apeliaciniame skunde tvirtina prokuroras, bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis J. F. dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus, ne visai tinkamai rūpinosi namais, dėl šių priežasčių iš esmės ir kildavo konfliktai su sūnumi G. F., kuris pats alkoholio beveik nevartoja. Nukentėjusysis J. F. civilinio ieškinio byloje nepareiškė, pirmosios instancijos teisme prašė griežtai sūnaus nebausti, neskirti jam laisvės atėmimo bausmės. Po šio nusikaltimo padarymo naujų nusikaltimų ar kitokių teisės pažeidimų G. F. nepadarė, nuteistasis dirba, charakterizuojamas teigiamai, užsienyje turi šeimą, mažametę dukrą. Išdėstytų aplinkybių visuma rodo mažesnį G. F. padaryto nusikaltimo ir jo paties asmenybės pavojingumą. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, ilgalaikis G. F. izoliavimas nuo visuomenės itin neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius, santykius su užsienyje gyvenančia šeima bei mažamete dukra. Nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už G. F. padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos, bausmės paskyrimas nuteistajam prieštarautų teisingumo principui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė G. F. švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę. Griežtinti G. F. paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo.

28.       Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo G. F. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                               Jolanta Čepukėnienė

Ernesta Montvidienė

Algimantas Valantinas