Administracinė byla Nr. eI-629-362/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02985-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.5; 3.2.4; 3.21.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 24 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui D. M.,

dalyvaujant atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos atstovui M. N. (M. N.),

dalyvaujant atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovei V. V.,

nedalyvaujant atsakovei Z. N.,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės miškų tarnybos atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos atstovui,

nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl administracinių aktų dalių panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą pareiškimą,

n u s t a t ė:

2016 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas:

1. Panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 34).             

2. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110)-912 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

3. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 35VĮ-(14.35.2)-1573 „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Mažeikių mieste“ dalį, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

4. Taikyti restituciją: grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,1600 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovei Z. N. 900 Eur.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas) pareiškime nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prokuroras D. M. paaiškino, jog Šiaulių apygardos prokuratūroje 2016 m. lapkričio 25 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. 35SD-4621-(14.35.137) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame teigiama, kad Nacionalinė žemės tarnyba neteisėtai E. I. L. nuosavybėn perleido valstybinės reikšmės miškų plotus, esančius 0,1600 ha žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. I. L. teisėtumo nustatyta, kad Mažeikių rajono valdyba 2001 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 369, atsižvelgdama į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo komisijos siūlymą bei gyvenamojo namo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 31-30354, atkurti E. I. L. nuosavybės teises į motinos A. L. turėtą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); nuosavybės atkūrimo būdas: perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam gyvenamajam namui. E. I. L. 2012 m. liepos 17 d. Nacionalinei žemės tarnybai pateikė prašymą suteikti 16 arų žemės sklypą Nr. 34, esantį Naikių kvartale, už turėtą žemę Mažeikių mieste. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 34 suprojektuotas 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypas. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 34 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos vedėjas 2012 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 35SK-(14.35.110)-912 suformuoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenis. Tuo pačiu nuspręsta kreiptis į VĮ Registrų centrą pateikiant prašymą įregistruoti suformuotą žemės sklypą ir Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teisę į šį žemės sklypą. Nacionalinė žemės tarnybos vedėjas 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė įsakymą Nr. 35VĮ-(14.35.2)-1573 suteikti E. I. L. nuosavybėn neatlygintinai 0,1600 ha (vertė 13680,0 Lt) kitos paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Minėtų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas E. I. L. nuosavybės teise 0,1600 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Mažeikių rajono l-ojo notarų biuro notarė R. R. informavo, kad 2016 m. liepos 6 d. E. I. L. mirė, o dėl jos palikimo kreipėsi įpėdinė dukra Z. N.. Buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 239, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti, o 2 dalyje teigiama, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Šiuo atveju atsakovė Z. N. padavė notarei pareiškimą dėl E. I. L. palikimo priėmimo, o tai reiškia, kad ji palikimą yra priėmusi, todėl laikytina palikimo – 0,1600 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininke. Valstybinė miškų tarnyba 2016 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. R6-7029 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad žemės sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, ir pateikė valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentus ir pažymas apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad miško žemė – 0,01 ha, patenkanti į 0,1600 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkama, nes pateko į Mažeikių miesto miškų teritorijas, todėl nuosavybės teisės į ją negalėjo būti atkurtos, dėl šios priežasties Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110)-912 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalis, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 35VĮ-(14.35.2)-1573 „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybei neatlygintinai Mažeikių mieste“ dalis, kurioje yra valstybinės reikšmės miškų plotai, yra neteisėtos iš esmės ir turi būti panaikintos, kadangi prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatoms. Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybė atgautų nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012), t.y. E. I. L. privalėtų grąžinti valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą valstybės dispozicijon, tačiau, kaip jau buvo minėta, E. I. L. 2016 m. liepos 6 d. mirė ir dėl palikimo kreipėsi Z. N. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos ir negali būti nuosavybės teisių perleidimo dalyku. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad Z. N. priimto palikimo dalis dėl valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimo yra neteisėta ir paveldėjimo procedūra negali būti tęsiama. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – valstybinės reikšmės miškams priskirtas miestų miškų plotas, restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,1600 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal kasacinio teismo praktiką, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 4 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016). Nagrinėjamu atveju 0,1600 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), remiantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko vidutinės vertės skaičiavimu, vidutinė rinkos vertė 14400 Eur. Lietuvos Respublikos valstybė įpareigotina paskutiniam turto įgijėjui paveldėtojai Z. N., iš kurios turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti šio turto vertę – 900 Eur.

Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba atsiliepime bei jo atstovas M. N. teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154, ginčo teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Rengiant šios teritorijos detalųjį planą atsakovas privalėjo atsižvelgti į generalinio plano sprendinius, ką ir padarė priimdamas 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“. Mažeikių miesto generaliniame plane ir Mažeikių miesto bendrajame plane, patvirtintame 2009 m. kovo 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. T1-94 „Dėl Mažeikių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“, ginčo teritorijoje niekada nebuvo pažymėtas miškas. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T1-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies 36 ha plote detalusis planas. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347. Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 buvo patvirtintas visas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalusis planas. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. T1-347 nėra atskiros dalies, kuria buvo patvirtinti būtent ginčo žemės sklype esami sprendiniai, todėl neaišku, kaip pareiškėjas įsivaizduoja palankaus teismo sprendimo vykdymą. Prokuroro pateikti pareiškimo reikalavimai, teismui nusprendus juos patenkinti, negalėtų būti perkelti į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nes pastaroji turi būti aiški, nedviprasmiška, suformuluota konkrečiai ir trumpai, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ar atmestų reikalavimų turinio. Atsakovo nuomone, perkėlus taip suformuluotus prokuroro reikalavimus į rezoliucinę teismo sprendimo dalį, nei atsakovams, nei jokiam kitam asmeniui dėl objektyvių priežasčių nebūtų aišku, ką konkrečiai jis turėtų atlikti, o antstolis atitinkamai negalėtų įvertinti, ar teismo sprendimas įvykdytas, todėl prokuroras įpareigotinas patikslinti ieškinio reikalavimus, nurodant, kad turi būti naikinamas visas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“.

Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime ir jų atstovė V. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimais sutinka ir prašo teismo juos tenkinti. Nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Valstybinė miškų tarnyba) 2016 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. R6-7029 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad Mažeikių mieste esantys kitos paskirties žemės sklypai, tarp kurių ir žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Iš 2016 m. lapkričio 10 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymos Nr. 70649 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad žemės sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri reiškia miško žemės plotus; iš 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos 70648 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, patenkanti dalis yra 0,01 ha. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 34 buvo suprojektuotas 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono valdyba 2001 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 369 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei E. L.“, kuriuo nusprendė atkurti E. L. nuosavybės teises į motinos A. L. turėtą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam gyvenamajam namui, kuris įvertintas 16 000,00 Lt, naują žemės sklypą individualiai statybai. E. I. L. 2012 m. liepos 17 d. Mažeikių skyriui pateikė prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai sklypą Nr. 34, kurio plotas 16 arų. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjas 2012 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 35SK-(14.35.110.)-912 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“, kuriuo suformavo ginčo žemės sklypą ir patvirtino jo kadastro duomenis. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjas 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė įsakymą Nr. 35VĮ-(14.35.2.)-1573 „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Mažeikių mieste“, kuriuo suteikė E. I. L. nuosavybėn neatlygintinai 0,1600 ha kitos paskirties ginčo žemės sklypą. Siekiant administracine tvarka taisyti paaiškėjusią klaidą, Mažeikių skyrius bandė susisiekti su E. I. L., tačiau pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis E. I. L. 2016 m. liepos 6 d. mirė. Vadovaujantis Testamentų registro duomenimis dėl E. I. L. palikimo į Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarę R. R. kreipėsi Z. N.. Pagal imperatyvias teisės aktų nuostatas, miškų plotai, esantys ginčo žemės sklype, Atkūrimo įstatymo prasme priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į jo dalį negalėjo būti atkurtos. Atsižvelgiant į tai, kad suteikiant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 35VĮ-(14.35.2.)-1573 „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Mažeikių mieste“ I. E. L. nuosavybės teises į žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatos, minėto įsakymo dalis, kuria I. E. L. buvo suteiktas neatlygintinai nuosavybėn valstybinės reikšmės miškams priskirtas miškų plotas, turėtų būti panaikinta. Taip pat turėtų būti panaikinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas buvo įtrauktas į suprojektuotą 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 34); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-912 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalis, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas buvo įtrauktas į suformuotą 0,1600 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – miesto miškų plotas, siekiant apginti viešąjį interesą ir grąžinti valstybės nuosavybėn priklausantį nekilnojamąjį turtą, Nacionalinė žemės tarnyba sutinka su pareiškėjo reikalavimais. Panaikinus administracinių aktų dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriomis privačion nuosavybėn buvo perleisti valstybiniai miškų plotai, valstybė atgautų nuosavybės teises į neteisėtai perduotą nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypo dalį, o nuosavybės teisių atkūrimo klausimo ta dalis turėtų būti sprendžiama iš naujo, t.y. E. I. L. privalėtų grąžinti valstybinės reikšmės miškams priskirtą plotą valstybės nuosavybėn, tačiau kadangi ji 2016 m. liepos 6 d. mirė, o dėl palikimo priėmimo kreipėsi dukra Z. N., tai atlikti turėtų duktė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad Z. N. priimto palikimo dalis dėl valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimo yra neteisėta ir paveldėjimo procedūra negali būti tęsiama. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas, t.y. negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į padėtį, buvusią iki sandorių įvykdymo. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas, restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,1600 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Z. N. privalo grąžinti valstybei 0,01 ha dalį 0,1600 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patenkančią į valstybinės reikšmės mišku užimtą žemę. Pagal kasacinio teismo praktiką, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės atitinkamai pagerėtų. Tokiais atvejais valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).Atsižvelgiant į tai, atsakovas sutinka su pareiškėjo reikalavimu, kad valstybė privalo Z. N. atlyginti žemės sklypo dalies vertę pagal vidutinę rinkos kainą – 900 Eur (devynis šimtus eurų).

Atsakovė Z. N. atsiliepimo į pareiškėjo pareiškimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės miškų tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu sutinka ir prašo jį tenkinti. Paaiškino, kad Mažeikių mieste esantis kitos paskirties žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo taksacinį sklypą Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha. Ši teritorija pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, žemės sklypo dalis 0,01 ha ploto, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 26, priskirtina valstybinės reikšmės miškų plotams. Taigi, į ginčo sklypą patenka 0,01 ha valstybinės reikšmės miško.Šis žemės sklypas suformuotas ir jo kadastro duomenys patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 35SK-(14.35.110.)-912 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 35VĮ-( 14.35.2)-1573 „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Mažeikių mieste“. Nurodytų administracinių aktų pagrindu 0,1600 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2012 m gruodžio 31 d. E. I. L. nuosavybės teise. 2016 m. liepos 6 d. E. I. L. mirė. Dėl mirusios E. I. L. palikimo į Mažeikių rajono 1-ąjį notarų biurą kreipėsi įpėdinė duktė Z. N., kuri vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.50 straipsnio 1 dalies nuostatomis į procesą trauktina atsakove. Nurodytas žemės sklypas yra suformuotas Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo taksaciniame sklype Nr. 26, kuris yra Mažeikių miesto miškų teritorijoje ir priskirtinas valstybinės reikšmės miškams. Darytina išvada, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius, perleisdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį; Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio ir 13 straipsnio reikalavimus. Kadangi miško plotas – 0,01 ha, patenkantis į 0,1600 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkamas, nes pateko į Mažeikių miesto miškų teritoriją, todėl nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos. Dėl šios priežasties Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miško plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 34); Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-912 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalis, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 35VĮ-(14.35.2)-1573 „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Mažeikių mieste“ dalis, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), yra neteisėti iš esmės ir turi būti panaikinti, t.y. konkrečiu atveju atkuriant buvusią iki ginčijamų aktų (dalių) priėmimo padėtį. Pripažinus negaliojančiais administracinius aktus (jų dalis), išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jos pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,1600 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginamos jų patirtos šio turto įsigijimo išlaidos, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija (toliau – ir VĮ Mažeikių miškų urėdija) atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu sutinka ir prašo jį tenkinti. Paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas E. I. L. nuosavybės teise 0,1600 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Mirusios E. I. L. įpėdinė yra jos dukra Z. N.. Žemės sklypo dalis 0,01 ha patenka į VĮ Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 26. Šis miško žemės plotas patenka į Mažeikių miesto miškų teritorijas, todėl yra valstybinės reikšmės miškas. Pažymėtina, kad negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas nuosavybės teise priklausytų privačiam asmeniui. Šiuo atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į 0,01 ha valstybinės reikšmės miško plotą, kadangi jos įgalioti pareigūnai priėmė neteisėtus administracinius teisės aktus. Šie teisės aktai (jų dalys), kuriuos prašo panaikinti pareiškėjas, pažeidžiantys imperatyvius teisės aktų reikalavimus, yra neteisėti iš esmės ir turi būti panaikinti, o turtas grąžintas valstybei. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlygintinos jų patirtos šio turto įsigijimo išlaidos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. R. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas tenkintinas.

Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Viešasis interesas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5, 55 straipsnių taikymo prasme suvokiamas kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju prokuroro ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jo nuomone, valstybės institucijų ir pareigūnų yra priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, todėl suteikia jam ne tik teisę, bet ir pareigą inicijuoti ginčą dėl viešojo intereso pažeidimo, siekiant ginčo žemės grąžinimo valstybės nuosavybėn.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Jei būtų konstatuota, kad viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, gindamas viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas paduoti pareiškimą turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2016 m. lapkričio 25 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. 35SD-4621-(14.35.137) dėl viešojo intereso gynimo (reg. Nr. AP5-3912), kuriame teigiama, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neteisėtai E. I. L. nuosavybėn perleido valstybinės reikšmės miškų plotus, esančius 0,1600 ha žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. I. L. į buvusios savininkės A. L. turėtą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), teisėtumo, prokuroras 2016 m. gruodžio 22 d. per Elektroninių paslaugų portalą kreipėsi į teismą su pareiškimu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroras, teisingai įvertinęs viešąjį interesą, jo pažeidimų esmę, paduodamas pareiškimą teismui 2016 m. gruodžio 22 d. kreipėsi operatyviai ir nepasibaigus vieno mėnesio terminui.

Pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų administracinių aktų neteisėtumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (nuo 2008 m. lapkričio 25 d. galiojusi redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams.

Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d.) numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervacinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; to paties straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad taip pat išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad Mažeikių rajono valdyba 2001 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 369 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei E. L.“, kuriuo nusprendė atkurti pilietei E. L. nuosavybės teises į motinos A. L. turėtą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam gyvenamajam namui, kuris įvertintas 16 000,00 Lt, naują žemės sklypą individualiai statybai. 2012 m. liepos17 d. E. I. L. Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriui pateikė prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai sklypą Nr. 34, kurio plotas 16 arų. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 34 suprojektuotas 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 34 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos vedėjas 2012 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 35SK-(14.35.110)-912 suformuoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Geoidą“ matininko N. Š. 2012 m. rugsėjo 7 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Tuo pačiu nuspręsta kreiptis į VĮ Registrų centrą pateikiant prašymą įregistruoti suformuotą žemės sklypą ir Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teisę į šį žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos vedėjas 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė įsakymą Nr. 35VĮ-(14.35.2)-1573 suteikti E. I. L. nuosavybėn neatlygintinai 0,1600 ha (vertė 13680,0 Lt kitos paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Šių administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas E. I. L. nuosavybės teise 0,1600 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

Mažeikių rajono l-ojo notarų biuro notarė R. R. informavo, kad 2016 m. liepos 6 d. E. I. L. mirė, o dėl jos palikimo kreipėsi įpėdinė dukra Z. N.. Buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 239, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti, o 2 dalyje teigiama, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Šiuo atveju atsakovė Z. N. padavė notarei pareiškimą dėl E. I. L. palikimo priėmimo, o tai reiškia, kad ji palikimą yra priėmusi, todėl laikytina palikimo – 0,1600 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) – savininke.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinė miškų tarnyba (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) 2016 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. R6-7029 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad žemės sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, ir pateikė valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentus ir pažymas apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksacinius rodiklius).

Pažymėtina, kad iš 2016 m. lapkričio 10 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymos Nr. 70649 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento“ matyti, kad žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu, kuris reiškia miško žemės plotus. Iš 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 70648 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti, kad žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, patenkanti dalis yra 0,01 ha, kur auga 14 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 8 metrų. Taigi žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), užima 0,01 ha valstybinės reikšmės žemės ploto.

Teisėjų kolegijos nuomone, pastarieji Valstybinės miškų tarnybos pateikti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 219 kvartalo 26 sklypo dalis yra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miško žemė. Pagal Lietuvos Respublikos registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalį, registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Paminėtiems Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenims esant nenuginčytiems ir galiojantiems, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti jų teisėtumu ir pagrįstumu(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-852/2011).

Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos atsiliepime nurodoma, kad LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154 buvo patvirtintas Mažeikių miesto generalinis planas. Šiame Mažeikių miesto generaliniame plane ir Mažeikių miesto bendrajame plane, patvirtintame 2009 m. kovo 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-94 „Dėl Mažeikių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“, ginčo teritorijoje niekada nebuvo pažymėtas miškas. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T1-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies 36 ha plote detalusis planas. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 (kurį pareiškėjas prašo panaikinti). Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atsiliepime pažymima, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. T1-347 nėra atskiros dalies, kuria buvo patvirtinti būtent ginčo žemės sklype esami sprendiniai, todėl būtų neaišku, kaip teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimus, juos būtų galima įgyvendinti.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-548-492/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-531-492/2017). Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti.

Taigi įvertinus rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą darytina išvada, kad ginčo žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Kol miško žemė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pakeista kitomis naudmenomis, jai taikytinas miško teisinis režimas, todėl nagrinėjamu atveju visa ginčo teritorija laikytina valstybinės reikšmės mišku, išimtine nuosavybės teise priklausančia Lietuvos Respublikai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-377/2010).

Paaiškėjus, kad sprendimas prieštarauja teisei, pagal kurią perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė, ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doychevaprieš Bulgariją). Byloje nekyla ginčo, kad E. I. L. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2001 m. rugpjūčio 30 d. Mažeikių rajono valdybos sprendimu Nr. 369, remiantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo, ir todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Pažymima, kad minėtame EŽTT sprendime konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų; nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešojo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išsakytus argumentus, daro išvadą, kad ginčo atveju 0,01 ha miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir dislokacijos  vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1561/2013).

Konstatuotina, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 34), 2012 m. spalio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110)-912 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalis, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos Mažiaus skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 35VĮ-(14.35.2)-1573 „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Mažeikių mieste“ dalis, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini),yra nepagrįstos, todėl naikintinos.

Pareiškėjas taip pat prašo taikyti restituciją natūra – grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,1600 ha žemės sklypą unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovei Z. N. iš Lietuvos Respublikos priteisti 900 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-165/2012 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Toje pačioje nutartyje nurodoma, kad kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-86/2014 nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A525-1561/2013 nurodoma, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn; panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija akcentavo, jog, jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, neabejotinai yra svarbu, kad valstybės institucijų neteisėtų veiksmų visi padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nuostatų matyti, kad operatyviu galėtų būti laikytinas šešių mėnesių terminas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Paplauskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 31102/06), kuriame nurodyta, kad pareiškėja patyrė finansinių nuostolių dėl negalėjimo naudoti turto po jo suteikimo 2004 m. rugpjūčio 20 d., kuris buvo paimtas iš pareiškėjos vykdant 2006 m. kovo 22 d. teismo sprendimą, ir konstatuota, kad pareiškėjos atžvilgiu iki 2009 m. balandžio 9 d. tęsėsi nuostolinga situacija, t. y. iki kol institucijos suteikė pareiškėjai naują tokio paties dydžio žemės sklypą.

Nors, kaip jau buvo minėta, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo, vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, kad asmuo, kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Nagrinėjamu atveju lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, šie asmenys pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija, o atsakovės Z. N. sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nepaneigtas. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1740-552/2016, kurios faktinės aplinkybės sutampa su šios nagrinėjamos bylos, Z. N. įpareigotina grąžinti Lietuvos Respublikai 0,01 ha dalį 0,1600 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 35VĮ-(14.35.2)-1573, kuriuo E. I. L. nuosavybėn neatlygintinai suteiktas 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), padarė klaidą ir atsakovė praranda dalį žemės sklypo (0,01 ha). Nustatyta, kad ginčo žemės sklypo dalis patenka į valstybinėms reikšmės miškams priskirtą miškų plotą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog valstybė įpareigotina paskutiniajai turto įgijėjai Z. N., iš kurios turto dalis natūra grąžintina valstybei, atlyginti jos patirtas šio turto dalies netekimo išlaidas. Ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 14 440,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos valstybė įpareigotina paskutiniajai turto įgijėjai Z. N., iš kurios turto dalis natūra grąžintinas valstybei, atlyginti 900 Eur (9 Eur (14 440,00 Eur : 1600 kv. m) x 100 kv. m).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kiti bylos šalių argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 131 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,1600 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 34).             

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110)-912 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 35VĮ-(14.35.2)-1573 „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Mažeikių mieste“ dalį, kuria 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotas pateko į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją natūra – įpareigoti Z. N. grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,01 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,1600 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovei Z. N. 900 Eur (devynis šimtus eurų).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                                             Laisvutė Kartanaitė                                                                                   

                                                                                     Arvydas Martinavičius

                Virginijus Stankevičius