Civilinė byla Nr. 3K-3-340-415/2016

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.9.1; 3.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. L., atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, 106 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butų savininkų ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Saudema“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei Turto nuostolių draudimo biurui, T. A., S. A., A. A. (A. A.), G. A., R. A. (R. A.), V. A., D. A., A. A., I. A., J. B., E. B., L. B., P. B., V. B., J. B., S. B. (S. B.), J. B., M. B., D. B., D. B., G. C., R. Č., D. Č., V. D., N. D., J. D., kurio teisių perėmėjai yra E. P. ir M. D., Z. D., R. E., V. G. (V. G.), A. G., V. G., A. G., A. G., A. J., A. J., G. J., V. K. (V. K.), A. K., E. K., A. K., M. K., V. K., H. K., T. K., J. K., N. K., G. K., T. K., E. K., S. K., J. K., I. K., J. L., Z. L. (Z. L.), R. M., Z. M., J. M. (J. M.), V. M., N. M., T. M., R. M., O. M., Č. M., A. M., G. M., J. M. (J. M.), R. M. (R. M.), I. M. (I. M.), N. M., A. M., D. N., G. O., R. O., L. P., R. P., V. P. (V. P.), G. P., S. P., E. P., K. P., R. P., V. P. (V. P.), L. R. (L. R.), R. R., V. R. (V. R.), V. R., J. S., D. S., E. S., S. S. (S. S.), R. S., R. S., S. S. (S. S.), B. Š. (B. Š.), O. Š. (O. Š.), J. Š., D. Š., A. T., J. U., B. U., L. V., D. V., J. V., A. V., D. V., R. V., R. V., A. V. (A. V.), I. Ž., O. Ž. (O. Ž.), L. Ž. dėl pripažinimo teisėta ir sąžininga palėpės valdytoja, bendrosios dalinės nuosavybės teisių į palėpę pripažinimo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja 546-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Rimeda“, uždaroji akcinė bendrovė „Saudema“, valstybės įmonė Registrų centras, V. B., L. K., I. A., D. T., V. V., A. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrąją dalinę nuosavybę bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė G. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, namo (duomenys neskelbtini), , bendraturčiams, prašydama: pripažinti ją teisėta ir sąžininga šiame name įrengtos palėpės valdytoja; pripažinti jos bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1060 kv. m palėpės butų plotą; atidalyti jos dalį iš palėpės, priteisiant jai butus Nr. 114, 115, 116, 117, 118, 119, 120, 122, 123, 124, 125, 126, 127, o ieškinio priede nurodytiems atsakovams priteisiant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į šioje palėpėje įrengtą butą Nr. 121 bei įpareigojant juos sumokėti ieškovei 443 309 Lt (128 391,16 Eur) kompensaciją; pripažinti, kad A. A., J. M., J. K., R. M., L. P., J. D., V. P., S. P., UAB Turto nuostolių draudimo biuras, R. S., A. V., V. K., I. Ž., R. Č., R. V., R. R., J. V., L. R., R. P., T. A., R. K. nėra palėpės bendraturčiai, ir priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas.
3. Ieškovė nurodė, kad 1999 m. gegužės 25 d. įvyko 546-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Rimeda“ (toliau – ir 546-oji DNSB, DNSB) įgaliotinių susirinkimas, jis priėmė nutarimą leisti ieškovei pagal galiojančią tvarką projektuoti ir įrengti gyvenamąsias arba biuro patalpas virš viso namo (duomenys neskelbtini), , esančioje palėpėje per trejus metus nuo statybos leidimo išdavimo dienos. Ieškovė įsipareigojo savo lėšomis pagal nustatyta tvarka suderintą projektą pakeisti stogo konstrukcijas ir dangą, visus šilto ir šalto vandentiekio vamzdynus nuo rūsio iki prietaisų atjungimo ventilių arba sklendžių, suremontuoti abi laiptines ir kt. 2004 m. gegužės 24 d. ieškovė ir UAB „Saudema“ sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria įsipareigojo bendrai vykdyti palėpės rekonstrukciją, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004 m. sausio 20 d. išdavė ieškovei statybos leidimą Nr. 49/03-1339 atlikti šią rekonstrukciją. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija 2005 m. birželio 14 d. aktu rekonstruotą palėpę pripažino tinkama naudoti ir nustatė, kad rekonstruotoje palėpėje yra iš dalies įrengtos gyvenamosios patalpos. Palėpėje buvo įrengta 14 butų, palėpės naudingasis plotas nuo 626,82 kv. m padidintas iki 1230,05 kv. m, pagerinti (atnaujinti) palėpės konstrukcijos elementai, namo inžineriniai tinklai, laiptinės ir namo fasadas, palėpė sujungta su butais.
4. Ieškovė teigia, kad ji yra teisėta ir sąžininga įrengtų butų valdytoja, nes palėpės konstrukciniai elementai yra sujungti su butais, todėl yra sukurtas naujas objektas – palėpės ir butų junginys. Sprendžiant palėpėje įrengtų butų nuosavybės klausimą, turi būti vadovaujamasi CK 6.557 straipsniu, pagal kurį palėpės ir butų junginys yra neįrengtos palėpės bendraturčių nuosavybė. Butų įrengimas palėpėje yra palėpės pagerinimas, nes dėl rekonstrukcijos padidėjo palėpės plotas ir jos kokybė, todėl turi būti išspręstas ieškovės ir atsakovų teisių ir pareigų klausimas. Kadangi atsakovai neišreiškė noro įsigyti palėpėje įrengtus butus, ieškovės nuomone, ji turi teisę reikalauti pripažinti jos asmeninės nuosavybės teisę į 1062,5 kv. m ginčo palėpės plotą, atsakovams paliekant 71,5 kv. m ploto palėpės dalį (į tokią dalį ploto atsakovai pagal ieškovės nuo turto vertės apskaičiuotą dalį gali pretenduoti neatlygintinai, atsižvelgiant į iki rekonstrukcijos jiems priklausiusią neįrengtos palėpės dalį), t. y. ieškovei paskiriant 13 butų, o atsakovams – 1 butą (Nr. 121). Kadangi šio buto plotas yra didesnis už atsakovams tenkančią bendro butų ploto dalį, atsakovai įpareigotini sumokėti ieškovei kompensaciją.
5. Ieškovė taip pat nurodė, kad dalis asmenų yra įregistruoti kaip palėpės bendraturčiai, tačiau nuosavybės teise nevaldo pagrindinių ginčo namo patalpų. Kadangi palėpė yra pagalbinės patalpos, susijusios su namu, todėl ji, vadovaujantis CK 4.13 straipsniu, turi būti laikoma antraeiliu daiktu. Dėl šios priežasties asmenys, kuriems nepriklauso namo bendros patalpos, negali būti palėpės bendraturčiai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ginčo palėpę paskyrė asmeninėn ieškovės nuosavybėn ir įpareigojo ją sumokėti 143 020,38 Eur kompensaciją bentraturčiams; kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad bendras pastato (duomenys neskelbtini), plotas yra 4826,22 kv. m, gyvenamųjų patalpų skaičius – 92, negyvenamųjų – 6. Ieškovė yra ginčo patalpos – palėpės bendraturtė su atsakovais, jai priklauso vieno kambario butas Nr. 36, kurio plotas 19,17 kv. m.
8. Atsižvelgdamas į tai, kad kiti bendraturčiai nesutiko įsigyti po rekonstrukcijos padidėjusių patalpų, atlygindami jų įrengimo sąnaudas ieškovei, teismas pripažino ieškovės nuosavybės teisę į patalpas, kurios priklausė visiems bendraturčiams, t. y. į 626,82 kv. m neįrengtos palėpės. Kadangi padidintas po rekonstrukcijos palėpės plotas nėra įregistruotas kaip bendroji nuosavybė, teismas atmetė ieškovės reikalavimą nustatyti savininkų dalis. Teismas nurodė, kad palėpės ploto padidėjimas nevertinamas kaip bendraturčių turtas, jiems atsisakius gauti turto dalį natūra, todėl šis turtas gali būti įregistruotas nuosavybės teisėmis kaip įsigytas dėl įvykdytos palėpės rekonstrukcijos pagal statybos leidimą. Dėl šių priežasčių teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti jai bendrosios dalinės nuosavybės teises į 1060 kv. m palėpės butų plotą. Teismas sprendė, kad ieškovei gali būti atidalyta tik 626,82 kv. m palėpė. Teismas atmetė reikalavimą priteisti 128 391,16 Eur kompensaciją iš atsakovų, nes, neturėdami nuosavybės teisėmis palėpės dalies, jie neturi pagrindo apmokėti ieškovei jos ir trečiojo asmens išlaidų, patirtų atliekant palėpės rekonstrukciją.
9. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog palėpė buvo pakeista be bendraturčių sutikimo, ieškovė negali būti laikoma teisėta šio turto valdytoja. Rekonstruotos palėpės su iš dalies įrengtomis gyvenamosiomis patalpomis, kuriose įrengta 14 butų (naudingas plotas – 1230,05 kv. m), įregistravimo kaip atsiradusios naujos nuosavybės klausimas turi būti sprendžiamas kita tvarka, t. y. registruojant nuosavybės teises į rekonstruotą pastatą.
10. Teismas nurodė, kad dalis asmenų yra perleidę nuosavybės teisėmis turėtus butus ginčo pastate kitiems savininkams, tačiau jų įregistruotos nuosavybės teisės į dalį palėpės liko neperleistos, todėl atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti, kad šie asmenys nėra palėpės bendraturčiai. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad palėpėje šiems asmenims priklauso tokia patalpų dalis, kokia yra likusi įregistruota jų vardu Nekilnojamojo turto registre.
11. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti ją teisėta ir sąžininga įrengtos palėpės valdytoja negali būti tenkinamas, nes šio fakto konstatavimas nesukels teisinių padarinių. Iš esmės ieškovė siekia, kad pagerintas turtas būtų pripažintas jos asmenine nuosavybe.
12. Teismas, vadovaudamasis I. K. pateikta turto vertinimo išvada, pagal kurią turto vertė yra 144 230,77 Eur (nustatyta 2014 m. gruodžio 11 d.), ir atsižvelgdamas į tai, kad bendraturčiai nepageidauja, jog jiems būtų atidalyta palėpės dalis turtu, apskaičiavo kiekvienam iš jų tenkančios kompensacijos sumą pagal turimą (arba iki perleidimo turėtą) plotą.
13. Teismas pažymėjo, kad ieškovė trečiajame patikslintame ieškinyje nebereiškė reikalavimo priteisti iš antrojo patikslinto ieškinio priede Nr. 9 nurodytų atsakovų 82 748,36 Lt (23 965,58 Eur) kompensacijos už daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo objektų pagerinimą, todėl laikė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovai įsipareigojo jai sumokėti už namo inžinerinių tinklų ir kitokius pagerinimus, taigi, jie negali būti atsakingi už tai, kad ieškovė turėjo išlaidų, įsirengdama palėpę.
14. Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą priteisti jai 5 procentus palūkanų nuo priteistos sumos, nes, atmetus reikalavimą priteisti ieškovei kompensaciją, pripažintina, kad ne atsakovai, o ieškovė yra jų skolininkė.
15. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 12 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas: atsakovui I. M. – 2525,49 Eur, atsakovui E. K. – 347,54 Eur, trečiajam asmeniui 546-ajai DNSB „Rimeda“ – 5944,96 Eur, taip pat valstybei iš ieškovės G. L. priteisė 1060,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus apygardos teismo depozitinės sąskaitos trečiajam asmeniui 546-ajai DNSB „Rimeda“ turi būti grąžinta 155,46 Eur suma, o ekspertei I. K. – išmokėta 713,44 Eur suma už ekspertizės atlikimą.
16. Teismas laikė, kad teismo sprendimu yra patenkinta tik nežymi dalis ieškovės reikalavimų, t. y. tik reikalavimas atidalyti jos dalį iš bendro turto, taigi teismo sprendimas buvo priimtas ne ieškovės naudai. Dėl šios priežasties teismas ieškovės sumokėto žyminio mokesčio ieškovei iš atsakovų nepriteisė. Teismas, įvertinęs tai, kad sprendimas yra palankus atsakovams, sprendė, jog atsakovų turėtas išlaidas, taip pat teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, turi atlyginti ieškovė. Ieškovės prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas teismas atmetė.
17. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeitė. Teismas ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino ieškovei nuosavybės teisę į palėpėje esančias 1134,05 kv. m dydžio gyvenamosios paskirties patalpas, įrengtas rekonstruojant neįrengtą pastogę. Teismas iš ieškovės priteisė kompensacijas pinigais atsakovams už ieškovei atitekusią jų turto dalį neįrengtoje pastogėje, įskaičius iš atsakovų ieškovei priteisiamą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė ir priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui 546-ajai daugiabučio namo Vytenio g. 10 savininkų bendrijai „Rimeda“ 1206,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei paskirstė iš atsakovų į valstybės biudžetą priteistinas sumas.
18. Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. papildomo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovams I. M., E. K., trečiajam asmeniui 546-ajai daugiabučio namo Vytenio g. 10 savininkų bendrijai „Rimeda“ priteistos bylinėjimosi išlaidos, taip pat dalį, kuria valstybei iš ieškovės G. L. priteistas procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas. Kitą papildomo sprendimo dalį, kuria nuspręsta trečiajam asmeniui 546-ajai daugiabučio namo Vytenio g. 10 savininkų bendrijai „Rimeda“ grąžinti 155,46 Eur ir ekspertei išmokėti 713,44 Eur, paliko nepakeistą.
19. Teismas sprendė, kad bendro naudojimo objektų remonto darbai, taip pat butų įrengimas palėpėje buvo atlikti teisėtai, bet 1999 m. gegužės 25 d. bendrijos įgaliotinių nutarimu negalėjo būti išspręstas nuosavybės teisių į palėpėje įrengtas patalpas (butus) klausimas. Tokį sutikimą gali duoti tik bendraturčiai, tačiau ieškovei jis nebuvo duotas. Kadangi atliktų pagerinimų negalima atskirti nuo palėpės, o atsakovai nepageidavo įsigyti palėpėje po rekonstrukcijos įrengtų butų, atlygindami jų įrengimo sąnaudas, tai ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į naujai sukurtą turtą.
20. Teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei pripažino nuosavybės teisę į tik į 626,82 kv. m negyvenamosios patalpos – neįrengtos palėpės, nes rekonstruojamos palėpės plotas padidėjo ir gyvenamasis plotas sudaro 1134,05 kv. m. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, atidalydamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, atidalijo iš teismo sprendimo priėmimo metu jau faktiškai nebeegzistuojančio daikto, todėl sprendimą patikslino ir ieškovei priteisė natūra palėpėje įrengtas 1134,05 kv. m gyvenamąsias patalpas, kurios šiuo metu egzistuoja vietoj buvusios neįrengtos palėpės. Už atitekusią kitų bendraturčių dalį (tą palėpės dalį, kuri jiems neatlygintinai priklauso nuosavybės teise) ieškovė buvo įpareigota išmokėti kompensacijas pinigais.
21. Teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neįrengtos palėpės vertę pagal ekspertės I. K. turto vertinimo išvadą ir pagal joje nurodytą dydį apskaičiuodamas bendraturčiams priklausančios kompensacijos dydį, netinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Kadangi byloje yra dvi ekspertizės (K. K., atlikta 2013 m. spalio 24 d., ir I. K., atlikta 2014 m. gruodžio 11 d.), tačiau jose nurodytų turto verčių skirtumas yra net 28,31 proc., nors nė vienas ekspertas nematė palėpės iki jos rekonstrukcijos, teismas sprendė, kad neįrengtos palėpės rinkos verte laikytinas abiejuose ekspertizėse nustatytų verčių vidurkis, t. y. 123 812,56 Eur. Atsižvelgdamas į šią vertę teismas pakeitė bendraturčiams mokėtinas kompensacijos sumas. Nesant tarp šalių ginčo dėl asmenų, kuriems priteistos atitinkamos kompensacijos sumos, sudėties ir jiems tenkančios turto dalies, apeliacinės instancijos teismas nekeitė pirmosios instancijos teismo pasirinkto kompensacijos apskaičiavimo būdo, tik rezoliucinėje dalyje nurodytiems atsakovams proporcingai sumažino priteistas kompensacijos sumas, atsižvelgdamas į sumažėjusią nuo 143 020,38 Eur iki 122 772,53 Eur bendrą atsakovams išmokėtinos kompensacijos sumą.
22. Teismas nustatė, kad neįrengta pastogė buvo atskiras nekilnojamasis daiktas, kuriam buvo suteiktas atskiras unikalus numeris, o bendrosios dalinės nuosavybės subjektų dalys palėpėje buvo įregistruotos atskirai. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 19 d. taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisių į patalpą perleidimo draudimo, namo bendraturčių teisės kartu su jiems priklausančiomis patalpomis parduoti ir jiems priklausančią bendro naudojimo objekto (palėpės) dalį buvo apribotos. Atsižvelgdamas į tai teismas laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, kad bendraturčiai, pardavę jiems priklausančias patalpas, kartu pardavė ir atitinkamas palėpės dalis kaip antraeilius daiktus.
23. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011, jau yra konstatavęs, kad ieškovė yra sąžininga, tačiau neteisėta palėpės valdytoja. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Kadangi bendraturčių sutikimas dėl būsimos palėpės rekonstrukcijos turėjo būti gautas, bet to nebuvo padaryta, ieškovė negali būti pripažinta teisėta palėpės valdytoja. Ta aplinkybė, kad palėpės rekonstrukcijos darbai buvo atlikti remiantis bendrijos įgaliotinių leidimu, kuris teismo sprendimu pripažintas teisėtu ir galiojančiu, be to, teismo sprendimu konstatuota ieškovės teisė atlikti palėpės rekonstrukcijos darbus, savaime neleidžia pripažinti, jog ieškovė tapo teisėta patalpų valdytoja.
24. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė trečiajame patikslintame ieškinyje (15 t., b. l. 138–158) atsisakė reikalavimo priteisti iš antrojo patikslinto ieškinio priede Nr. 9 nurodytų atsakovų 82 748,36 Lt (23 965,58 Eur) kompensaciją už daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo objektų pagerinimą, nes iš ieškovės pateikto trečiojo patikslinto ieškinio matyti, kad turėtas bendrosios dalinės nuosavybės pagerinimo išlaidas ieškovė įtraukė į jai iš atsakovų priteistiną kompensaciją. Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011, pateiktus išaiškinimus, sprendė, kad visos darbų atlikimo sąnaudos, susijusios su namo bendrojo naudojimo objektų pagerinimu, tenka palėpėje įrengtų patalpų nuosavybės teisių subjektui – ieškovei, todėl reikalavimą dėl šių išlaidų atlyginimo atmetė.
25. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismas perskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovė byloje buvo pareiškusi turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimus: reikalavimai dėl ieškovės pripažinimo teisėta ir sąžininga patalpų valdytoja bei dalies asmenų pripažinimo ne bendrosios dalinės bendraturčiais netenkintini, tačiau jie laikytini išvestiniais iš pagrindinių reikalavimų, susijusių su turtu, todėl neturi įtakos sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Byloje netenkintas reikalavimas priteisti ieškovei išlaidų, turėtų pagerinant bendrąją dalinę nuosavybę, atlyginimas. Byloje pripažinta ieškovės nuosavybės teisė į palėpėje įrengtus butus ir tenkintas jos reikalavimas atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau kitu, nei ji pageidavo būdu (vietoj atidalijimo natūra ieškovė įpareigota sumokėti kompensaciją bendraturčiams). Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad buvo patenkinta 91,33 proc. ieškovės reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsiradusius šalių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, t. y. kad atsakovams iš ieškovės yra priteisiamos kompensacijos, o ieškovei iš atsakovų – bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atliko įskaitymą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

26. Kasaciniu skundu ieškovė prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria priteista 122 772, 53 Eur butus pardavusiems savininkams, ir šią dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį dėl bendro naudojimo objektų sąnaudų, priteisiant iš atsakovų 123 045,18 Eur kompensaciją; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti ieškovę teisėta ir sąžininga palėpėje įrengtų butų valdytoja, ir šį reikalavimą tenkinti; pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį dėl ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, papildomai priteisiant iš atsakovų proporcingą dalį nuo 14 798,37 Eur dydžio jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė taip pat prašo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai nusprendė, kad ieškovė turi sumokėti atsakovams kompensaciją, kurios dydis turi atitikti visą neįrengtos palėpės vertę, atskaičius vertės dalį, tenkančią ieškovės daliai nerekonstruotoje palėpėje. Ši teismų išvada neteisinga, nes joje neatsižvelgiama į tai, kad po atidalijimo rekonstruotoje palėpėje lieka visų namo patalpų ir butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas 96,26 kv. m rekonstruotos palėpės koridorius. Atidalijant ieškovės dalį ir priteisiant atsakovams kompensaciją už tą palėpės plotą, kurio jie netenka dėl atidalijimo, ieškovė neturi mokėti atsakovams už savo dalį nerekonstruotoje palėpėje ir už tą plotą, kuris lieka visų namo patalpų ir butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomu objektu, t. y. už palėpėje likusį koridorių. Taigi, atsakovams mokėtinos kompensacijos dydis turi būti apskaičiuotas iš neįrengtos palėpės ploto atimant ieškovės dalį neįrengtoje palėpėje, taip pat atimant likusį neatidalytą palėpės plotą ir šį skirtumą padauginant iš neįrengtos palėpės 1 kv. m vertės.
2. Teismai nesiaiškino tikrųjų bendraturčių dalių nerekonstruotoje palėpėje, nors 2004 m. liepos 29 d. Nekilnojamojo turto registre duomenys, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, neatitinka faktinių duomenų apie butų ir patalpų plotus, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad ginčo dėl bendraturčių dalių dydžių nėra. Atidalijus ieškovės dalį, palėpės koridorius lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektu, todėl teismai, nutarę, kad įrengta pastogė iki atidalijimo nuosavybės teise priklausė ir tiems asmenims, kurie pardavė butus, privalėjo aiškiai nurodyti, kas ir kokiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo rekonstruotos palėpės koridorių. To nepadarę teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad, esant ginčui dėl dalių, teismai privalo aiškiai apibrėžti bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės dalis.
3. Pažymėtina, kad teismai, nurodydami, kad butus turėjusiems ir juos pardavusiems savininkams priklauso palėpės dalis, todėl jiems irgi turėtų būti priteista kompensacija, patys šio principo nesilaikė, kai sprendė dėl priteistinos kompensacijos V. V. (buvęs buto Nr. 57 savininkas), A. V. (buvusi buto Nr. 57 savininkė), D. T.-J. (buvusi buto Nr. 84 savininkė), UAB Turto nuostolių ir valdymo biurui, ir tai vertintina kaip teisinė, o ne aritmetinė klaida.
4. Taigi, bylos dalis dėl bendraturčių dalių nustatymo įrengtoje palėpėje, bendraturčių dalių įrengtos palėpės koridoriuje, priteistinos kompensacijos sumos dydžio ir šios sumos paskirstymo tarp atsakovų grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes žemesnės instancijos teismų padarytoms klaidoms ištaisyti reikia naujų faktinių duomenų.
5. Pagal kasacinio teismo praktiką bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Nagrinėjamoje byloje teismai privalėjo nustatyti ieškovės patirtų išlaidų, susijusių su bendro naudojimo objektų pertvarkymu ir remontu, prigimtį ir jų ryšį su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir tik tada spręsti dėl jų priteisimo. Nors kasacinis teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011, nurodė, kad ginčo atveju prievolė atlikti namo bendrojo naudojimo objektų pagerinimo darbus sietina su teise į palėpėje įrengtas patalpas, ši pozicija keistina, nes ieškovės patirtos išlaidos dėl namo bendro naudojimo objektų sietinos su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Dėl šios priežasties būtų neprotinga ir nesąžininga bendro naudojimo objektų pagerinimo sąnaudas (177 247,45 Eur) laikyti 546-osios DNSB „Rimeda“ atlygiu už leidimą ieškovei atlikti palėpės rekonstrukciją arba tokio leidimo sąlyga. Pažymėtina, kad ši suma viršija pačios neįrengtos palėpės rinkos vertę, kuri, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, yra 123 812,56 Eur, todėl šis dydis būtų akivaizdžiai neproporcingas leidimo atlikti rekonstrukciją padariniams, nes leidimas atlikti rekonstrukcijos darbus nesudarė pagrindo įgyti nuosavybės teisę į palėpę. Be to, pasibaigus rekonstrukcijai, ieškovė perdavė atnaujintus bendro naudojimo objektus 546-ajai DNSB „Rimeda“, ši juos eksploatuoja nepriklausomai nuo palėpėje įrengtų butų.
6. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad bendro naudojimo objektų pagerinimo išlaidos turėtų būti paskirstytos tarp namo patalpų ir butų savininkų pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, pateiktus išaiškinimus, t. y. proporcingai ieškovės ir atsakovų užimamų patalpų plotams.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011, ir skundžiamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje klausimas dėl ieškovės kaip teisėtos valdytojos yra išnagrinėtas netinkamai, todėl jo atnaujinimas yra objektyviai būtinas ir neišvengiamas. Teisės doktrinoje ius possidendi valdymo situacija atribojama nuo detentio (naturalis possessio) valdymo situacijos: detentoriai valdo jų žinioje esantį daiktą laikinai, nesavarankiškai, nes jų sąsajos su daiktu remiasi santykiniais santykiais (inter parties) su asmeniu, kuris turi ius possidendi daikto atžvilgiu, arba jų sąsajos su daiktu remiasi tik faktiniu užvaldymo faktu; asmenys, turintys ius possidendi, valdo savarankiškai, turėdami tiesioginį ryšį su valdomu daiktu; prie tokių asmenų priskirtini daikto savininkai ir asmenys, kurie teisėtai įgijo daiktą ir laiko save daikto savininku. Taigi detentoriai neturi valdymo teisės ir todėl šia prasme nėra valdytojai, turintys ius possidendi. Pažymėtina, kad CK terminas „teisėtas valdytojas“ yra taikomas ir detentoriams (pvz., CK 4.229 straipsnio l dalyje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas, vadinasi, nuomininkas, rangovas ir kiti su daikto savininku sutartiniais santykiais susiję ir tokių santykių pagrindu svetimą daiktą valdantys detentoriai yra teisėti valdytojai).
8. Taigi, ieškovės reikalavimas pripažinti ją teisėta palėpėje įrengtų butų valdytoja nagrinėtinas dviem aspektais: a) kaip reikalavimas pripažinti ją teisėta įrengtų butų detentore iki butų atidalijimo; b) kaip reikalavimas pripažinti jos ius possidendi į ginčo butus. Kasacinis teismas 2011 m. lapkričio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011, ir Lietuvos apeliacinis teismas šių valdymo aspektų nenagrinėjo, todėl padarė neteisingą išvadą, kad iki atidalijimo ieškovė buvo neteisėta butų valdytoja. Kasatorės valdymo teisėtumas išplaukia iš CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalių ir šių juridinių faktų: palėpę iki rekonstrukcijos teisėtai valdė 546-oji DNSB „Rimeda“, kurios įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. susirinkimo nutarimo pagrindu ieškovė teisėtai pradėjo palėpės rekonstrukcijos darbus, t. y. teisėtai užvaldė palėpę; pagal ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Saudema“ statybos rangos sutartį butų statybos metu palėpę teisėtai valdė UAB „Saudema“, o kai butai buvo pastatyti ir perduoti ieškovei, ji vėl įgijo jų valdymą. Dėl šios priežasties ieškovė pripažintina teisėta sąžininga butų valdytoja iki atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendraturčių teisės kartu su jiems priklausančiomis patalpomis parduoti ir jiems priklausančią bendro naudojimo objekto (palėpės) dalį, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo apribotos, ir laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, kad bendraturčiai, pardavę jiems priklausančias patalpas, kartu pardavė ir atitinkamas palėpės dalis kaip antraeilius daiktus. Pažymėtina, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog atsakovai V. P., S. P. ir kt. savo butus pardavė iki 2006 m. spalio 19 d., t. y. iki nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ieškovės reikalavimas pagal apeliacinės instancijos teismo nurodytą motyvą negalėjo būti atmestas.
10. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose yra paminėtos ne visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, į skaičiavimus neįtraukta 14 798,37 Eur suma.
27. Atsiliepimu atsakovai, 106 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), , butų savininkai, prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė namo gyventojams mokėtinų kompensacijų dydžius, atsižvelgdamas į nerekonstruotos palėpės vertę. Tokia pozicija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011, suformuotą poziciją, kad bendraturčiams pagal įstatymą priklausanti nuosavybės teisė į bendro naudojimo patalpas negali būti paneigta ir jie turi teisę (kiekvienas proporcingai savo nuosavybės teise valdomų patalpų plotui ir neatlyginant už tai ieškovei) į tokią dalį palėpėje įrengtų butų, kuri pagal vertę atitinka iki rekonstrukcijos buvusią palėpės vertę. Kadangi atsakovai atsisakė atlygintinai įsigyti rekonstruotos palėpės dalis, jiems priklauso kompensacija, kuri, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atitinka neįrengtos palėpės vertę. Kasatorės teiginys, kad kompensacija turėtų būti perskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad palėpėje yra bendro naudojimo patalpos, yra klaidingas bei prieštaraujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčiai.
2. Bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė kompensacijų sumas atsakovams, jas skaičiuodami pagal 2004 m. liepos 29 d. VĮ Registrų centro atliktą dalių skaičiavimą. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl ieškovės teiginiai dėl šių duomenų klaidingumo nepagrįsti.
3. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartyje pasisakė, kad prievolė atlikti namo bendrojo naudojimo objektų pagerinimo darbus siejama su teise į palėpėje įrengtų patalpų nuosavybės klausimu, todėl šių darbų atlikimo sąnaudos turi tekti palėpėje įrengtų patalpų nuosavybės teisių subjektams (daugiabučio namo bendraturčiams, pareiškusiems norą įsigyti atitinkamą palėpėje įrengtų butų dalį nuosavybėn), taigi nėra pagrindo šį klausimą svarstyti iš naujo. Be to, pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių nėra davę sutikimo ir kurios nėra susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai sprendė, kad teisinio pagrindo ieškovei priteisti kompensaciją už atliktus bendro naudojimo objektų pagerinimus nėra, nes nebuvo gautas butų savininkų sutikimas.
4. Ieškovės argumentai, kad bendro naudojimo objektų pagerinimai buvo atlikti atsižvelgiant į privalomuosius statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimus, nėra teisingi, nes bendrija savarankiškai pakeitė laiptinių duris, beveik visose bendro naudojimo patalpose sudėjo langus. Kiti pagerinimai buvo reikalingi tik dėl palėpėje įrengiamų butų, nes, pvz., senasis šilumos punktas paprasčiausiai netiko papildomai šildyti 14 naujai įrengtų butų.
5. Vadovaujantis CK 4.26 straipsnio 4 dalimi, nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą. Šiuo atveju ieškovė, neturėdama 546-osios DNSB „Rimeda“ sprendimo perleisti palėpės valdymą jai, neturėjo pagrindo savęs laikyti patalpų valdytoja bei faktiškai valdyti visos palėpės, todėl nėra pagrindo keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį ir ją pripažinti teisėta bei sąžininga visos palėpės valdytoja.
6. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ginčo palėpė yra nekilnojamasis turtas, turintis savo unikalų numerį. Be to, kiekvieno bendraturčio teisės į jiems priklausančią palėpės dalį yra įregistruotos atskirai. Taigi, ginčo palėpė yra atskiras ir savarankiškas nekilnojamasis turtas, o ne daikto priklausinys. Dėl šių priežasčių tuo atveju, kai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse kaip pirkimo–pardavimo objektas nebuvo apibrėžta tam tikra palėpės dalis, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad palėpės dalys buvo parduotos.
7. Dėl bylinėjimosi išlaidų (atsakovai taip pat yra pateikę savo kasacinį skundą šiuo klausimu) atsakovai pažymi, kad ieškovės nurodytos išlaidos dubliuojasi. 
8. Ieškovė kasaciniu skundu ginčija ne tik Lietuvos apeliacinio teismo atsakovams priteistą kompensacijos dydį(122 772,53 Eur), bet ir jos nustatymo tvarką, t. y. reiškia naują turtinį reikalavimą. Sudėjus ieškovės turtinius reikalavimus (122 772,53 Eur + 123 045,18 Eur + 13 513,3 Eur = 259 330,83 Eur), žyminio mokesčio dydis yra 3751 Eur, o sumokėta – 2852,87 Eur, taigi ieškovė turi papildomai sumokėti 898,13 Eur.
28. Atsiliepimu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pagrįstai vadovavosi CK 4.80 straipsnio 2 dalimi ir, bendraturčiams nesutikus įsigyti palėpės natūra, apmokant ieškovei jos įrengimo sąnaudas, teisėtai ir pagrįstai priteisė kompensaciją atsakovams iš ieškovės, ieškovei pripažindami nuosavybės teisę į visą palėpę. Teismai pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurie yra oficialūs, nenuginčyti ir galiojantys.
2. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovė nelaikytina teisėta ginčo patalpų valdytoja, nes turtas buvo pakeistas nesant bendraturčių sutikimo. Taip konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartyje.
3. Ieškovė kasaciniu skundu nesutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais šioje civilinėje byloje, nors teisės aktuose galimybės skųsti kasacinio teismo priimto sprendimo nenustatyta.
4. Nesutiktina su ieškovės nuomone, kad, apskaičiuojant kompensacijos dydį, turi būti atimamas rekonstruotos palėpės koridoriaus plotas, nes tai – ieškovės sukurtas naujas nekilnojamojo turto objektas. Visas neįrengtos palėpės plotas teko ieškovei ir ji atliko šios palėpės rekonstrukciją, savo nuožiūra ją perplanuodama ir įrengdama atskiras patalpas, o į jas atsakovai nepretenduoja.
29. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Saudema“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria atliktas 7095,69 Eur (24 500 Lt) žyminio mokesčio dalies, sumokėtos už ieškovę, ir atsakovų naudai iš ieškovės priteistos kompensacijos už neįrengtą palėpę dalies priešpriešinis įskaitymas, ir priteisti iš atsakovų trečiajam asmeniui 27 020,09 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodydamas, kad konkretų materialųjį suinteresuotumą bylos baigtimi turėjo tik ieškovė, o trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos buvo neproporcingos. Kasacinis teismas yra nurodęs (2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010), kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo dalyvis, tačiau yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam procesinių įstatymų suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kurios susijusios su galimybe disponuoti ginčo dalyku.
2. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo pagal jungtinės veiklos ir statybos rangos sutartis, sudarytas su ieškove, nuosavybės teises į dalį įrengtų ginčo palėpėje butų gali įgyti tik jei bus patenkintas ieškinio reikalavimas, todėl yra suinteresuotas bylos baigtimi.
3. Iš dalies patenkinus ieškinį, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas ir trečiajam asmeniui (CPK 47 straipsnio 2 dalis, CPK 93 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; kt.).
4. Trečiasis asmuo patyrė dalies žyminio mokesčio (24 500 Lt (7095,69 Eur) už pradinį ieškinį apmokėjimo, dalies skelbimų dėl teismo posėdžių apmokėjimo (13 816,83 Lt (4001,16 Eur), nekilnojamojo turto vertinimo apmokėjimo išlaidų (5000 Lt (1448,10 Eur) ir išlaidų teisinei pagalbai (58 834, 67 Lt (17 039,70 Eur). Šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu ir atitinka CPK 88 straipsnio l dalies nuostatas, todėl priteistinos trečiajam asmeniui iš atsakovų.
5. Lietuvos apeliacinis teismas nenurodė motyvų, kodėl trečiojo asmens sumokėtą žyminį mokestį (24 500 Lt, arba 7095,69 Eur) jis priskyrė prie ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.
6. Trečiojo asmens išlaidų teisinei pagalbai dydį lėmė byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumas, todėl yra pagrindas nukrypti nuo Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodomų maksimalių dydžių ir laikyti, kad trečiojo asmens patirtos 58 834,67 Lt (17 039,70 Eur) dydžio teisinės pagalbos išlaidos yra protingos.
30. Atsiliepimu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo trečiojo asmens kasacinį skundą atmesti, nurodydama, kad dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje byloje yra pateikusi savo kasacinį skundą, kurį patenkinus neliks pagrindo tenkinti trečiojo asmens kasacinio skundo. Be to, atsakovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bylos baigtis trečiojo asmens UAB „Saudema“ teisėms ir pareigoms turi tik netiesioginę įtaką, o trečiojo asmens prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma (27 020,09 Eur) yra ypač didelė ir jos priteisimas neatitiktų protingumo, proporcingumo ir teisingumo principų.
31. Atsiliepimu atsakovai, 106 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), , butų savininkai, prašo trečiojo asmens kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Visos trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos patirtos vien tik analizuojant procesinius dokumentus, sprendžiant kitus klausimus, taip pat atstovaujant teisme. Paprastai trečiasis asmuo tiesiog prisidėdavo prie ieškovės procesinių dokumentų, nepateikdamas jokių papildymų ar patikslinimų, todėl kyla abejonių dėl prašomo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio proporcingumo.
2. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties esminis bei daugiausia bylos šalims laiko pareikalavęs klausimas buvo neįrengtos pastogės įvertinimas, kurį atliko teismo vertintojai, todėl trečiojo asmens indėlis buvo minimalus.
3. Trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos dubliuojasi su ieškovės patirtomis bylinėjimosi išlaidomis: vadovaujantis į bylą pateiktais dokumentais, trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas (jomis trečiasis asmuo finansavo ieškovę) yra apmokėjusi ieškovė ir šias išlaidas pateikusi teismui kaip savo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsižvelgiant į trečiojo asmens santykį su byla (su ieškove pasirašytą jungtinės veiklos sutartį ir kt.), manytina, kad jis turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, kad trečiasis asmuo ne tik finansuoja ieškovę, bet pagal tarpusavio susitarimą pretenduoja į dalį rekonstruotoje palėpėje įrengtų butų, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl suinteresuotumo nebuvimo nėra pagrįsta. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė ieškovei žyminį mokestį, kurį sumokėjo trečiasis asmuo.
32. Kasaciniu skundu atsakovai, 106 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), , butų savininkai, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. papildomą sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovai turi pareigą kompensuoti 91,33 proc. ieškovės ir valstybės turėtų bylinėjimosi išlaidų, pažeidė CPK 93 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio 1 dalies bei CPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nevertino priežasčių, lėmusių bylinėjimosi išlaidų susidarymą, neatsižvelgė į bylos esmę ir kasacinio teismo praktikoje bei doktrinoje suformuotus išlaidų paskirstymo kriterijus: 1) kuri iš bylos šalių kalta dėl netinkamų sutartinių įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2006); 2) jeigu pareikšti keli reikalavimai – ar patenkintas pagrindinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2005); 3) esant keliems reikalavimams, kurio iš šių reikalavimų nagrinėjimas pareikalavo akivaizdžiai daugiau sąnaudų (Simaitis, Rimantas. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Vilnius: Justitia, 2007, p. 315).
2. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo todėl, kad ieškovė nesilaikė įstatymo reikalavimo. Ji, siekdama atlikti palėpės (duomenys neskelbtini), , rekonstrukciją, turėjo leidimą, tačiau, norėdama įregistruoti įrengtas patalpas savo vardu, privalėjo išsipirkti palėpės dalis iš kitų gyventojų. Kasacinis teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartyje nurodė, kad ieškovė yra neteisėta sąžininga valdytoja ir turi teisę pasilikti savo padarytas dalis. Toliau teismų procesas vyko pagal kasacinio teismo išaiškinimą ir ieškovės pateiktą patikslintą ieškinį (ieškinys buvo tikslinamas tris kartus). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovų elgesys byloje buvo tinkamas, t. y. į juos nebuvo kreiptasi dėl palėpės dalių išpirkimo ir notarinės sutarties sudarymo.
3. Teismas privalėjo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes atsakovų procesinis elgesys buvo tinkamas, o ieškovė su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas patyrė dėl savo kaltės: siekdama atlikti palėpės rekonstrukciją ir pagerinimus įregistruoti savo vardu ji neišpirko iš savininkų palėpės dalių, todėl savo interesus turėjo ginti teisme.
4. Po kasacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties priėmimo pagrindinis klausimas buvo ne dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (atsakovai jam neprieštaravo), o dėl tinkamo atlyginimo atsakovams už neįrengtą palėpę bei kiti neturtinio pobūdžio klausimai. Byla užtruko dėl palėpės vertės nustatymo.
5. Atsakovai šioje byloje siekė gauti tinkamą atlygį už neįrengtą palėpę, ir jis buvo jiems priteistas, todėl nėra teisinga teigti, kad jie bylą pralaimėjo. Dėl šios priežasties manytina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. priimtas papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo labiau atitinka šioje byloje dalyvavusių šalių teises bei interesus, kadangi priimtas atsižvelgiant į bylos esmę, o ne tik į turtinio reikalavimo dydį.
6. Svarbu pažymėti ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priteisdamas kompensacijas atsakovams, priėmė priešingą sprendimą, nei prašė ieškovė (ji reikalavo atidalyti turtą natūra).
33. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė prisidėjimą prie atsakovų kasacinio skundo.
34. Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti. Ieškovė nurodo, kad ji procese elgėsi sąžiningai, o atsakovai, užuot pradėję spręsti klausimą dėl nuosavybės į ginčo butus iki butų statybos, savo poziciją galutinai suformavo tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties priėmimo (civilinė byla Nr. 2A-930-186/2015). Iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties priėmimo atsakovai laikėsi pozicijos, kad ieškovė neturi jokių turtinių teisių, susijusių su rekonstruota palėpe, ir, priešingai nei yra teigiama jų kasaciniame skunde, nebuvo išreiškę valios, kad ieškovė už piniginę kompensaciją gali atidalyti savo nuosavybėn palėpėje įrengtus butus ar gauti kompensaciją už butų įrengimą. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties priėmimo bylos nagrinėjimas užsitęsė tik todėl, kad buvo sprendžiamas pakartotinės ekspertizės klausimas, o ieškinio
    patikslinimai buvo susiję ne su ieškovės nesąžiningumu, o su pasikeitusiais
    duomenimis apie ginčo objektų vertę. Atsakovai mėgino reikšti priešinį reikalavimą dėl jų siūlomo butų atidalijimo būdo tik prieš baigiamąsias kalbas Vilniaus apygardos teisme, ir ši aplinkybė parodo jų, o ne ieškovės procesinį nesąžiningumą.
35. Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei ir valstybei priteisimo iš Vilniaus miesto savivaldybės, išlaidas valstybės naudai priteisiant iš ieškovės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, jei ieškinys ir apeliacinis skundas nėra tenkinami visiškai, teismas ieškovui išlaidas priteisia proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Kaip nurodo pats apeliacinės instancijos teismas, ieškovė byloje buvo pareiškusi turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimus. Neturtinio pobūdžio savarankiški reikalavimai buvo: 1) pripažinti, kad ieškovė yra teisėta ir sąžininga įrengtos palėpės valdytoja; 2) pripažinti išvardytus asmenis nesant ginčo namo palėpės bendraturčiais. Pažymėtina, kad būtent pirmojo reikalavimo pagrindu  ieškovė reiškė turtinius reikalavimus, t. y. įpareigoti atsakovus jai sumokėti 443 309 Lt kompensaciją už palėpės patalpų įrengimą. Taigi priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmasis ieškovės ieškinio reikalavimas laikytinas pagrindiniu, o su juo siejamas turtinio pobūdžio reikalavimas – išvestiniu. Vien dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šie neturtinio pobūdžio reikalavimai iš esmės neturi įtakos sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijos, nepagrįsta ir neteisėta. Pažymėtina, kad teismai šių ieškovės reikalavimų netenkino, todėl tai turėjo būti įvertinta paskirstant bylinėjimosi išlaidas.
2. Teismai atmetė turtinį ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovus mokėti kompensacijas ieškovei už palėpės įrengimą, o reikalavimą dėl atidalijimo tenkino iš dalies ir įpareigojo ją mokėti kompensacijas atsakovams – t. y. teismai iš esmės sutiko su atsakovų argumentais. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, kuris iš esmės paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeidė CPK 93 straipsnyje įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, nepagrįstai nurodė, jog tam tikrų ieškinio reikalavimų netenkinimas neturi įtakos skaičiuojant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporciją, ir sprendė, kad tenkinta 91,33 proc. ieškinio.
3. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo ir nepagrindė, kaip buvo apskaičiuota, kad yra tenkinama 91,33 proc. ieškinio reikalavimų, taip pat nepagrįstai, neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, iš atsakovų ieškovei priteisė ir jos realiai nepatirtas bylinėjimosi išlaidas, priskirtinas trečiajam asmeniui (jis sumokėjo dalį žyminio mokesčio).
36. Atsakovai, 106 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), , butų savininkai, pateikė prisidėjimą prie Vilniaus miesto savivaldybės kasacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčių dalių nustatymo palėpėje ir įrengtos palėpės koridoriaus priteisimo ieškovei

37. Ieškovė kasaciniu skundu neginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų taikyto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, todėl kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), vertindamas kasacinio skundo argumentus dėl bendraturčių dalių nustatymo palėpėje ir įrengtos palėpės koridoriaus, kaip bendrosios dalinės bendraturčių nuosavybės objekto, konstatuoja, kad bendraturčių dalys palėpėje nustatytos vadovaujantis VĮ Registrų centro 2004 m. liepos 24 d. centrinio duomenų banko išrašo pagrindu. P. N. turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, kad Nekilnojamojo turto registre duomenys, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, neatitinka faktinių duomenų apie butų ir patalpų plotus, įstatymų nustatyta tvarka jų neginčijo, todėl nėra teisinio pagrindo paneigti jų teisėtumo.
38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. liepos 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 26 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nurodydama, kad negali būti iš esmės paneigta bendraturčiams pagal įstatymą priklausanti nuosavybės teisė į bendro naudojimo patalpas (CK 4.82 straipsnio 1, 5 dalys), taigi jie turi teisę (kiekvienas proporcingai savo nuosavybės teise valdomų patalpų plotui ir neatlyginant už tai ieškovei) į tokią palėpėje įrengtų butų dalį, kuri pagal vertę atitinka iki rekonstrukcijos buvusią palėpės vertę. Teismai, nagrinėdami bylą iš naujo ir vadovaudamiesi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, privalėjo nustatyti ne tik iki rekonstrukcijos buvusią palėpės vertę, bet ir remdamiesi Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyti priteistiną atsakovams kompensaciją (CPK 362 straipsnio 2 dalis).
39. Apeliacinės instancijos teismas nustatė (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad palėpė 2005 metais buvo rekonstruota ir pripažinta tinkama naudoti (Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento komisijos 2005 m. birželio 14 d. aktas), rekonstruojant palėpę, joje buvo įrengta 14 butų. Taip pat padaryta išvada, kad po šių gyvenamųjų patalpų įrengimo palėpės naudingasis plotas yra 1230,05 kv. m, t. y. palėpės bendras plotas padidėjo, gyvenamasis plotas sudaro 1134,05 kv. m.
40. Vadovaujantis ekspertizės aktu (2013 m. spalio 24 d. Nr. 13-10-24KK), bendras palėpėje įrengtų patalpų plotas yra 1230,31 kv. m, gyvenamasis plotas – 1003,21 kv. m, į butus patenkama iš vieno bendro koridoriaus, kurio plotas yra 96,26 kv. m, bendras pagalbinis plotas, įskaitant minėtą koridorių, – 227,1 kv. m.
41. Byloje nėra įrodymų, kurie būtų pagrindas paneigti šias ekspertizės akte nurodytas faktines aplinkybes, todėl vertindamas, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, o būtent tai yra kasacijos dalykas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kasacinis teismas sprendžia, kad ieškovei turi būti pripažinta nuosavybės teisė į palėpėje (duomenys neskelbtini), , esančias 1230,31 kv. m dydžio patalpas: gyvenamasis plotas – 1003,21 kv. m, bendras pagalbinis plotas – 227,1 kv. m, įrengtas rekonstruojat Nekilnojamojo turto registre įregistruotą neįrengtą pastogę, kurios unikalus Nr. 4400-0364-1716:4652.
42. Kasatorė (ieškovė) kasaciniu skundu ginčijo apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl kompensacijų apskaičiavimo nurodydama, kad ji atsakovams neturi mokėti už plotą, kuris lieka visų namo patalpų ir butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomu objektu, t. y. už palėpėje likusį koridorių.
43. Kasacinis teismas, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad rekonstruotoje palėpėje įrengtas koridorius, kurio plotas yra 96,26 kv. m, funkciniu požiūriu yra patalpa, naudotina tik ieškovei tenkančios nuosavybės reikmėms, todėl taikant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą – pripažinimą nuosavybės vienam bendraturčiui, kitiems išmokant kompensaciją, – nėra teisinio pagrindo koridorių palikti bendram ieškovės ir atsakovų naudojimui, taigi koridorius pripažintinas ieškovės nuosavybe (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

              Dėl priteistinos kompensacijos sumos dydžio ir šios sumos paskirstymo tarp atsakovų

44. Kasatorė (ieškovė) nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas atsakovams kompensaciją, neatsižvelgė į tai, kad ieškovės mokėtina kompensacija atsakovams mažintina, nes jos dalis nerekonstruotoje palėpėje sudarė 5,26 kv. m.
45. Vertindamas šių kasacinio skundo argumentų pagrįstumą, kasacinis teismas sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas atsakovams priteistiną kompensaciją, kurios dydžio atsakovai neginčija, atsižvelgė į ieškovei tekusią bendro turto dalį, nors pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį nutartyje nenurodė visų argumentų, kurių pagrindu daro išvadas. Toks proceso teisės normų pažeidimas nėra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes iš šios nutarties motyvuojamosios dalies spręstina, kad priimtas procesinis sprendimas yra pagrįstas.
46. Apeliacinės instancijos teismas neįrengtos palėpės rinkos verte pripažino dviejose ekspertizėse nustatytų verčių vidurkį, t. y. 123 812,56 Eur. Dėl to buvo pakeista bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiams mokėtina bendra kompensacijos suma. Apeliacinės instancijos teismas, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo parinkto kompensacijos apskaičiavimo būdo, nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytiems atsakovams proporcingai sumažino priteistas kompensacijos sumas, atsižvelgdamas į sumažėjusią nuo 143 020,38 Eur iki 122 772,53 Eur bendrą atsakovams išmokėtinos kompensacijos sumą.
47. Kadangi neįrengtos palėpės vertė buvo 123 812,56 Eur, o ieškovei priklausė 0,0084 jos dalis, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas bendrą atsakovams priteistinos kompensacijos dydį (122 772,53 Eur), atsižvelgė į ieškovei tenkančio palėpės ploto vertę, ją atimdamas iš visos palėpės vertės: 123 812,56 – (123 812,56 x 0,0084) = 122 772,53 Eur. Keisti bendro kompensacijos dydžio kasacinis teismas neturi pagrindo, nes atsakovai, minėta, dėl to kasacine tvarka neskundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties, o kompensacijos perskaičiavimas ieškovei nenaudinga linkme būtų jos padėties bloginimas (CPK 535 straipsnio 3 dalis).
48. Kasatorė (ieškovė) nurodo, kad teismai, konstatuodami, jog butus turėjusiems ir juos pardavusiems savininkams priklauso palėpės dalis, todėl jiems irgi turėtų būti priteista kompensacija, šio principo nesilaikė, kai sprendė dėl priteistinos kompensacijos V. V. (buvęs buto Nr. 57 savininkas), A. V. (buvusi buto Nr. 57 savininkė), D. T.-J. (buvusi buto Nr. 84 savininkė), UAB Turto nuostolių ir valdymo biurui. Kasacinis teismas atmeta šiuos kasatorės (ieškovės) argumentus, nes ieškovė neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, o jos nurodyti dalyvaujantys byloje asmenys kasacinių skundų dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria išspręstas kompensacijų priteisimo klausimas, nepateikė.

              Dėl kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų privalomumo teismams, nagrinėjantiems bylą iš naujo

49. Vadovaujantis CPK 362 straipsnio 2 dalimi kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai privalomi teismams, nagrinėjantiems bylą iš naujo.
50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2011 m. liepos 1 d. nutartimi grąžindama bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad ginčo atveju prievolė atlikti namo bendro naudojimo objektų pagerinimo darbus sietina su teise į palėpėje įrengtas patalpas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami ginčą, laikėsi kasacinio teismo išaiškinimų.
51. Kasatorė (ieškovė) ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas jos reikalavimas priteisti iš atsakovų namo bendro naudojimo objektų pagerinimo išlaidų kompensaciją. Vadovaujantis CPK 362 straipsnio 1 dalimi kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Ši procesinė norma, vertinama sisteminiu požiūriu kartu su CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatytu kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų privalomumo imperatyvu, inter alia, reiškia, kad, konstatavus faktus ir nustačius materialines teises taip, kaip faktinis ir teisinis ginčo aspektai buvo įvertinti kasacinio teismo, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, kitoks procesinis sprendimas dėl to paties negalimas.
52. Dėl šio teisės aiškinimo kasacinis teismas atmeta kaip nepagrįstus tiek kasacinio skundo argumentus, nurodytus nutarties 51 punkte, tiek argumentus, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, klausimas dėl ieškovės, kaip teisėtos valdytojos, yra išnagrinėtas netinkamai, todėl nagrinėtinas pakartotinai.

              Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti dalį bendraturčių netekusiais teisės į palėpę

53. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendraturčių teisės kartu su jiems priklausančiomis patalpomis parduoti ir jiems priklausančią bendro naudojimo objekto (palėpės) dalį, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo apribotos, ir pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad bendraturčiai, pardavę jiems priklausančias patalpas, kartu pardavė ir atitinkamas palėpės dalis kaip antraeilius daiktus.
54. Kasatorė (ieškovė) nurodo, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog atsakovai V. P., S. P. ir kt. (iš viso 10 asmenų – 15 kasacinio skundo lapas) savo butus pardavė iki 2006 m. spalio 19 d., t. y. iki nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ieškovės reikalavimas apeliacinės instancijos teismo nurodytu motyvu negalėjo būti atmestas.
55. Kasacinis teismas atmeta šiuos kasatorės (ieškovės) argumentus kaip nepagrįstus, nes, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl dalies bendraturčių pripažinimo netekusiais teisės į palėpę, nurodė tik šios nutarties 55 punkte paminėtus argumentus, V. P., S. P. ir kt. (iš viso 10 asmenų – 15 kasacinio skundo lapas) teises į palėpės patalpų dalį patvirtina 2014 m. lapkričio 13 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, pridėtas prie Nekilnojamojo turto ekspertizės akto (Nr. 14-E-040).
56. Dėl šios nutarties 56 punkte nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovės reikalavimas pripažinti dalį bendraturčių netekusiais teisės į palėpę, yra nepagrįstas, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

57. Kasaciniais skundais atsakovai, 106 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), , butų savininkai, ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytas patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas ir su tuo susijusį bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsakovai nesutinka, kad nagrinėjamu atveju gali būti laikoma, jog yra patenkinta 91,33 proc. ieškinio reikalavimų. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko pagrįstais.
58. Nagrinėjamu atveju byloje buvo pareikšti turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimai. Ieškovė prašė pripažinti ją teisėta ir sąžininga šiame name įrengtos palėpės valdytoja; pripažinti jos bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1060 kv. m palėpės butų plotą; atidalyti jos dalį iš palėpės, priteisiant jai konkrečius butus, o ieškinio priede nurodytiems atsakovams priteisiant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į šioje palėpėje įrengtą butą Nr. 121 bei įpareigojant juos sumokėti ieškovei kompensaciją; pripažinti, kad kiti ieškinyje nurodyti asmenys nėra palėpės bendraturčiai.
59. Apeliacinės instancijos teismas pripažino ieškovės nuosavybės teisę į palėpėje esančias patalpas  ir iš jos priteisė kompensacijas pinigais atsakovams už ieškovei atitekusią jų turto dalį neįrengtoje pastogėje. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Pagrindinis ieškovės siekis buvo gauti palėpėje esančias patalpas nuosavybės teise, šis reikalavimas buvo patenkintas (o atsižvelgiant į šios nutarties 44 punktą, jai taip pat priteistas palėpėje esantis koridorius), tačiau teismas parinko kitą kompensavimo būdą: ne atsakovams priteisiant konkretų butą, esantį palėpėje, ir įpareigojant juos sumokėti kompensaciją ieškovei, bet įpareigojant ieškovę sumokėti kompensacijas buvusiems palėpės bendraturčiam. Likusieji ieškinio reikalavimai, kurie nėra pagrindiniai, o daugiau reikšmingi apskaičiuojant bei paskirstant išmokamų kompensacijų dydžius, buvo atmesti. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju laikytina, kad buvo patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų. T. y. vertinant iš esmės, ieškovė gavo prašomą turtą, o atsakovai, 106 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), , butų savininkai, gavo kompensaciją, kurios ir siekė nuo pat bylinėjimosi pradžios.
60. Teisėjų kolegija taip pat pagrįstais laiko trečiojo asmens argumentus, kad jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatyme tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, tačiau nesusijusias su bylinėjimosi išlaidomis. Be to, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nepripažinimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais neatitiktų trečiųjų asmenų instituto paskirties – sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę spręsti civilines bylas operatyviai ir ekonomiškai. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimas į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą toje byloje, kurioje bylinėjimosi išlaidos atsirado, sudaro sąlygas išspręsti šį klausimą koncentruotai, operatyviai ir ekonomiškai, nereiškiant tretiesiems asmenims regresinio ieškinio vien dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, esant trečiojo asmens prašymui priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikus tai patvirtinančius įrodymus, privalėjo spręsti dėl šių išlaidų paskirstymo, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas.
61. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus darytina išvada, kad ieškovė turi atlyginti 50 proc. atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovai – 50 proc. ieškovės ir trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų.
62. Trečiasis asmuo nurodo sumokėjęs žyminį mokestį už ieškovę ir teigia, kad teismas nepagrįstai šią sumą priteisė ieškovei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovę ir trečiąjį asmenį sieja jungtinės veiklos sutartis, kurios papildyme (1 t., b. l. 150) nustatyta, jog ieškovė, jeigu jai priteisiamas UAB „Saudema“ sumokėto žyminio mokesčio atlyginimas, įsipareigoja priteistą sumą pervesti į UAB „Saudema“ sąskaitą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šių išlaidų atlyginimą priskyrė ieškovei.
63. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad valstybei priteistina suma sudaro 29 491,33 Eur. Ši suma paskirstoma 1/2 jos dalį priteisiant iš ieškovės, o kitą 1/2 dalį – iš atsakovų, proporcingai jiems priklausiusios palėpės dalims, atėmus ieškovei priklausiusią dalį.
64. Ieškovė byloje turėjo 18 540,01 Eur bylinėjimosi išlaidų; 1/2 dalis šių išlaidų (9270 Eur) atlyginimo priteisiama iš atsakovų.
65. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai turėjo tokių išlaidų: I. M. 2525,49 Eur, E. K. – 347,54 Eur, Vilniaus miesto savivaldybė – 13,03 Eur. Trečiasis asmuo 546-oji DNSB „Rimeda“ iš viso bylos nagrinėjimo metu patyrė 12 270,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. 1/2 dalis šių išlaidų atlyginimas priteistina iš ieškovės.
66. Trečiasis asmuo nurodo, kad už turto vertinimą ir dalį skelbimų dėl teismo posėdžių jis turėjo 5449,73 Eur išlaidų, taip pat patyrė 17 039,70 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Dėl trečiojo asmens už ieškovę sumokėto žyminio mokesčio dalies (7095,69 Eur) jau yra pasisakyta šios nutarties 64 punkte. Atsižvelgdama į trečiojo asmens procesinę padėtį – jis iš esmės palaikė ieškovės reikalavimus, o byla nėra labai sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, kad šio trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos mažintinos ir jam (taip pat atsižvelgiant į tai, kad yra tenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų) priteistina 6000 Eur iš atsakovų. Atsakovams šios išlaidos paskirstomos proporcingai, atsižvelgiant į jiems priklausiusios palėpės dalis, atėmus ieškovei priklausiusią dalį.
67. Dėl išlaidų paskirstymo kasaciniame teisme – ieškovės kasacinis skundas atmestas, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
68. Atsakovų kasacinis skundas tenkintas, todėl jiems iš ieškovės priteistinas jų kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas: 1166 Eur žyminio mokesčio ir 1200 Eur advokato pagalbai (iš viso – 2366 Eur). Kadangi šias išlaidas apmokėjo 546-oji DNSB „Rimeda“, išlaidos neskirstomos atsakovams, o priteisiamos jas patyrusiam asmeniui.
69. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Saudema“ prašė priteisti 27 020,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, kasacinis teismas tenkino skundą iš dalies ir priteisė 6000 Eur atlyginimą. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad yra tenkinama 22 proc. kasacinio skundo reikalavimų. Trečiasis asmuo pateikdamas kasacinį skundą sumokėjo 811 Eur žyminio mokesčio. 22 proc. šios sumos (178,42 Eur) jam turėtų būti priteisiama iš atsakovų, tačiau paskirsčius šią sumą proporcingai atsakovams, kai kurie jų turėtų labai mažas sumas ir atlygis bankui už tokios sumos pervedimą viršytų pačią pervedamą sumą. Taigi, toks sprendimas neatitiktų protingumo ir ekonomiškumo reikalavimų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgdama į tai, jog bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme už atsakovus sumokėjo trečiasis asmuo 546-oji DNSB „Rimeda“, sprendžia, kad trečiajam asmeniui UAB „Saudema“ priteistiną 178,42 Eur sumą įpareigotina sumokėti 546-oji DNSB „Rimeda“.
70. Kasacinis teismas patyrė 52,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškovės G. L. ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti G. L. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į palėpėje (duomenys neskelbtini), esančias 1230,31 kv. m dydžio patalpas: gyvenamasis plotas – 1003,21 kv. m; bendras pagalbinis plotas – 227,1 kv. m, įrengtas rekonstruojat Nekilnojamojo turto registre įregistruotą neįrengtą pastogę, kurios unikalus Nr. 4400-0364-1716:4652.

Iš ieškovės G. L. (duomenys neskelbtini) priteisti kompensacijas pinigais atsakovams už ieškovei atitekusią jų turto dalį neįrengtoje pastogėje (duomenys neskelbtini), pagal sąrašą:

Bendra mokėtina kompensacijos suma – 123 812,56 Eur.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei G. L. (duomenys neskelbtini) 9270 (devynis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovų pagal sąrašą:

Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Saudema“ (duomenys neskelbtini) 6000 (šešis tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovų pagal sąrašą:

Priteisti 29 491,33 Eur (dvidešimt devynis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt vieną Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai pagal sąrašą:

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš ieškovės G. L. (duomenys neskelbtini) atsakovui I. M. (duomenys neskelbtini) 1262,75 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt du Eur 75 ct), atsakovui E. K. (duomenys neskelbtini) 173,77 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris Eur 77 ct), atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (duomenys neskelbtini) – 6,52 Eur (šešis Eur 52 ct), trečiajam asmeniui 546-ajai DNSB „Rimeda“ (duomenys neskelbtini) – 6135,30 Eur (šešis tūkstančius trisdešimt penkis Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“

Priteisti iš ieškovės G. L. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui 546-ajai DNSB „Rimeda(duomenys neskelbtini) 2366 (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt šešis Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš 546-osios DNSB „Rimeda“ (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui UAB „Saudema“ (duomenys neskelbtini) 178,42 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis Eur 42 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės G. L. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 52,40 Eur (penkiasdešimt du Eur 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Sigitas Gurevičius

              Gintaras Kryževičius

              Andžej Maciejevski