Civilinė byla Nr. e3K-3-319-969/2020

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00861-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.17; 2.6.33.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui N. L. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė Pajūrio investicinis fondas, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės Bankroto administratorių biuro, kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, notarė A. G., D. V.-K., J. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir šio civilinę atsakomybę už atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė iš atsakovo N. L. priteisti 2659,22 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad jos skolininkė UAB Pajūrio investicinis fondas atsakovo vadovavimo laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. balandžio 6 d.) atliko atsiskaitymus kitiems žemesnėje eilėje nei ieškovė esantiems kreditoriams, nors pirmiausia turėjo padengti susidariusią mokestinę nepriemoką ieškovei. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 5 d. nutarimu nustatė, kad UAB Pajūrio investicinio fondo vadovas atsakovas N. L. pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kai bendrovė, turėdama dalį lėšų mokesčiams į valstybės biudžetą sumokėti, to nedarė, bet atsiskaitinėjo su kitais žemesnėje eilėje esančiais kreditoriais, dėl to atsakovas pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje. Taigi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimo) UAB Pajūrio investicinio fondo mokestinės nepriemokos dalis valstybės biudžetui nebuvo padengta. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu nutraukė dalį bylos dėl 159,95 Eur žalos atlyginimo, ieškovei šios dalies reikalavimo atsisakius; kitą ieškinio dalį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 2499,27 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

5.       Teismas nustatė, kad:

5.1.                      atsakovas nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. ėjo UAB Pajūrio investicinio fondo vadovo pareigas;

5.2.                      Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto laikotarpio nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovo vadovavimo UAB Pajūrio investiciniam fondui laikotarpiu buvo atlikti atsiskaitymai su kitais kreditoriais, bet ne su ieškove; 

5.3.                      Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 5 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje atsakovą pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje; teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kai UAB Pajūrio investiciniam fondui buvo susidariusi mokestinė nepriemoka, atsiskaitinėjo pirmiausia su kitais kreditoriais, kurie, vadovaujantis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis, neturėjo pirmumo teisės patenkinti savo reikalavimus pirmiau, nei būtų sumokėtos įmokos į valstybės biudžetą, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kai bendrovė, turėdama dalį pinigų mokesčiams į valstybės biudžetą sumokėti, to nedarė, bet atsiskaitinėjo su kitais žemesnėje eilėje esančiais kreditoriais;

5.4.                      pagal bendrovės kasos knygos išrašus 2016 m. lapkričio 1 d. grynųjų pinigų likutis buvo 2343,55 Eur; nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. į kasą pinigų negauta, kasos išlaidos – 2343,55 Eur; darbuotojų algoms buvo išmokėta 2293,48 Eur: atsakovui – 2207,61 Eur, D. K. – 72,67 Eur, J. K. – 13,20 Eur; 70,09 Eur pervesta notarui už vienašalių hipotekos sandorių pakeitimus, 95,70 Eur pervesta kredito unijai paskolai grąžinti, 40 Eur pervesta kredito unijai už banko paslaugas; 

5.5.                      teismas administracinio nusižengimo byloje nustatė, kad iš UAB Pajūrio investicinio fondo sąskaitos automatiškai buvo nurašyta tik 159,95 Eur pradelstoms įmokoms dengti, visus kitus mokėjimus atliko atsakovas;

5.6.                      atsakovas pripažino, kad žinojo apie bendrovės nesumokėtus mokesčius biudžetui;

5.7.                      dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo atlikti išieškojimo veiksmai, t. y. priimti nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitų, atsakovo vadovavimo laikotarpiu; kadangi mokestinė nepriemoka per banko sąskaitas nebuvo išieškota, Valstybinė mokesčių inspekcija priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto;

5.8.                      Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartimi UAB Pajūrio investiciniam fondui iškelta bankroto byla, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos 179 961,13 Eur reikalavimas, bendra patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma – 192 075,49 Eur;

5.9.                      2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi UAB Pajūrio investicinis fondas pripažinta bankrutavusia ir likviduojama.

6.       Teismas pažymėjo, kad CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai nurodyta, jog antrąja eile atsiskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Atsakovo aiškinimas, kad atsiskaitymo eilę, kai yra išduotas vykdomasis raštas, nustato CK 6.9301 straipsnio 3 dalis, neatitinka įstatymo.

7.       Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika administracinių nusižengimų bylose ir nurodė, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų nėra galimybės ją įvykdyti mokesčių įstatymo (visų pirma – Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo) nustatyta tvarka.

8.       Byloje nustatyta, kad ieškovė atliko mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą pagal Mokesčių administravimo įstatymą, UAB Pajūrio investicinio fondo bankroto byloje patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas, bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, turi nedidelės vertės nekilnojamojo turto, tačiau jis įkeistas Valstybinio socialinio draudimo fondui, bankroto administratoriui nėra padengtos administravimo išlaidos. Atsižvelgdamas į šias byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pagrindinė skolininkė prievolės kreditoriui neįvykdė, įrodymų, kad ją įvykdys, nėra, todėl yra pagrindas konstatuoti papildomo skolininko – atsakovo – subsidiariosios atsakomybės prievolę (CK 6.245 straipsnio 5 dalis).

9.       Teismas padarė išvadą, kad yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas, būdamas UAB Pajūrio investicinio fondo vadovas, vienasmenis šio juridinio asmens valdymo organo narys, nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. atliko veiksmus, kuriuos įstatymas imperatyviai draudžia atlikti, t. y., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį bei susidariusią mokestinę nepriemoką, taip pat kad įmonės mokestinė nepriemoka yra išieškoma mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais, suprasdamas, kad turi galimybę padengti dalį mokestinės nepriemokos ieškovei, tyčia nevykdė prievolės mokėti įstatymuose nustatytus atitinkamus mokesčius valstybei, taip veikdamas nesąžiningai bei neprotingai, atsiskaitinėjo su kitais, žemesnės eilės, kreditoriais, pažeisdamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, nustatytą CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje. Turtinė žala yra 2499,27 Eur (2659,22 Eur – 159,95 Eur) negautos pajamos (mokesčiai), kurios buvo UAB Pajūrio investicinio fondo panaudotos kaip neteisėtų atsiskaitymų suma su žemesnės eilės kreditoriais. Ši žala (negautos pajamos) yra tiesiogiai susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais, t. y. atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nustatyto CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje, pažeidimu. Administracinė atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai šis atsiskaitymo eiliškumas pažeidžiamas tyčia, t. y. žinant ir suvokiant, jog nepakanka lėšų atsiskaitymams su visais kreditoriais, ir atliekant atsiskaitymus ne pagal minėtą eiliškumą, taip pažeidžiant kreditorių interesus. Taigi teismas padarė išvadą, kad atsakovas, sąmoningai teikdamas pirmenybę atsiskaitymams su kitais kreditoriais, pažeisdamas fiduciarines pareigas, neužtikrino imperatyvaus įstatymo reikalavimo – CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y. kai buvo galima sumokėti nors dalį susidariusios nepriemokos biudžetui, buvo jo tyčia siekiant pažeisti kreditoriaus (ieškovės) interesus. Atsakovas kaltės prezumpcijos nepaneigė.

10.       Teismas pažymėjo, kad reikalavimo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu nepareiškimas neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Bendrovės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas – fiduciarinių pareigų veikti maksimaliai atidžiai, protingai, rūpestingai, išimtinai bendrovės interesams ir kt., pažeidimas. 

11.       Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2020 m. vasario 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

12.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, administracinio nusižengimo byloje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, todėl jų įrodinėti iš naujo nebereikia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 3 punktas). Dėl to iš naujo vertinti, ar atsakovas pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais tvarką, nebereikia, to ir nebegalima atlikti, tai nustatyta įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutarimu (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija pritarė argumentams, kad atsakovo atlikti mokėjimai darbuotojams (atlyginimas) bei kiti mokėjimai notarei, kitiems asmenims pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą.

13.       CK 6.9301 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9301 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte aiškiai nurodyta, kad pagal eiliškumą pirmenybę prieš ieškovę turėtų tik asmenys pagal vykdomuosius dokumentus, kurie detaliai nurodyti CPK 587 straipsnyje. Šiuo atveju duomenų, kad lėšos buvo mokamos asmenims, turintiems vykdomuosius dokumentus, nepateikta.

14.       Ieškovė kaip patirtą žalą vertina įmonės nesumokėtus mokesčius, kurie, ieškovės teigimu, būtų bent iš dalies padengti tuo atveju, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir būtų atsiskaitęs su kreditore teisės aktuose nustatyta tvarka. Pareiga mokėti mokestines įmokas kyla ne iš mokesčių administratoriaus pateiktų mokėjimo dokumentų, kaip teigia atsakovas, bet iš Mokesčių administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų, tarp kurių yra ir mokesčių mokėtojo įpareigojimas pačiam apskaičiuoti valstybei mokėtinas mokestines įmokas, pateikti deklaracijas bei laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad atsakovas apie valstybės biudžetui mokėtinas sumas žinojo.

15.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu, kai atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, įmonė turėjo mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui. Įmonė iki šiol nėra atsiskaičiusi su ieškove, jos veikla pripažinta pasibaigusia, įmonė likviduota dėl bankroto. Taigi šiuo atveju yra pagrindas vertinti, kad įmonė negalės patenkinti visų ieškovės turtinių reikalavimų, dėl to ieškovės prašoma priteisti mokestinė nepriemoka gali būti vertinama kaip jos patirta žala ir, ieškovei įrodžius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, gali būti priteisiama iš asmens, atsakingo už žalos atsiradimą.

16.       Kolegija sutiko su atsakovo argumentu, kad vien asmens nubaudimas administracine tvarka dar nereiškia, jog yra visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti ir atsirasti, nes administracinė atsakomybė yra galima ir esant padarytam formaliam administraciniam nusižengimui, kai žala nėra padaroma, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju administracinio nusižengimo byloje priimtame nutarime yra konstatuoti ir nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, pasireiškę eiliškumo pažeidimu tenkinant kreditorių reikalavimus, juo labiau priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir padarytos turtinės žalos ieškovei yra akivaizdus.

17.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, mokėjimo eiliškumo pažeidimu teikiant prioritetą kitiems kreditoriams, buvo siekiama padaryti žalos konkrečiai ieškovei, šie įmonės vadovo (atsakovo) veiksmai buvo pareigų įstatymams (ir fiduciarinių pareigų) nevykdymo rezultatas. Tai reiškia, kad atsakovas, žinodamas apie įmonės skolą ieškovei, taip pat kad įmonės lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turėdamas galimybę sumažinti įmonės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, to nedarė, o atsiskaitė su kitais kreditoriais, t. y. veikė tyčia. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog jai padaryta būtent individuali žala išskirtinai į ją nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais.

18.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad materialiosios teisės normos nenustato atsakovo nurodytos sąlygos, jog žalą padaręs asmuo turi būti gavęs dėl to naudos, kaip būtinosios civilinei atsakomybei. Naudos gavimas iš atliktų įstatymo draudžiamų neteisėtų veiksmų ar neįvykdžius įstatymo nustatytų pareigų (jas netinkamai įvykdžius) nėra tiesiogiai siejamas su civilinės deliktinės atsakomybės atsiradimu ir jos taikymu, todėl šiuo atveju nėra jokios būtinybės ieškovei nustatyti, ar įmonės vadovas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė mokėjimo eiliškumo pažeidimu turimų kreditorių atžvilgiu, gavo iš to kokios nors materialinės naudos.

19.       Kolegijos vertinimu, ieškovė, pareikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo, neprivalėjo ginčyti atsakovo atliktų neteisėtų mokėjimų kaip sandorių ar pareikšti ieškinio naudą gavusiems įmonės kreditoriams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Bylą nagrinėję teismai CK 6.9301 straipsnį išaiškino taip, kad darbo užmokestis, jeigu jis nėra priteistas ir nėra išduotas vykdomasis dokumentas, turi būti mokamas po įmokų į valstybės biudžetą, kartu su visais penktosios eilės mokėjimais. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, pirmenybės teisę prieš darbuotojų darbo užmokestį suteikdami įmokoms į valstybės biudžetą. Šiuo atveju sąvoka „vykdomasis dokumentas“ nereiškia vykdomojo rašto CPK 587 straipsnio prasme, o turi būti suprantama kaip mokėjimo dokumentas. Tai akivaizdžiai išaiškinta CK 6.9301 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, jog atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų nurodytais atvejais nustato kiti įstatymai. Taigi atsiskaitymą pagal vykdomuosius raštus, kaip vykdomuosius dokumentus (CPK 587 straipsnio 1 punktas), reglamentuoja ne CK 6.9301 straipsnio 3 dalis, bet CPK vykdymo normos. Būtent vykdomieji raštai ir kiti vykdomieji dokumentai dėl skolų išieškojimo jau vykdomi CPK nustatyta tvarka. Net vadovaujantis tokia logika, kad CK 6.9301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja mokėjimų vykdymą pagal vykdomuosius dokumentus, kurie dar nėra pateikti vykdyti antstoliui, formaliai žiūrint, ieškovė taip pat nebuvo pateikusi savo „mokėjimo dokumentų“, kuriuos reglamentuoja CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 3 punktas, todėl atsakovas išvis negalėjo pažeisti eiliškumo. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas darbuotojų teisę gauti darbo užmokestį iškelia pirmiau įmokų į valstybės biudžetą, nes taip yra nurodyta visuose teisės aktuose, kurie reglamentuoja mokėjimų eiliškumą (pvz., CPK 754 straipsnio 3, 4 dalyse, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto b ir c papunkčiuose, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 3, 4 dalyse). Toks įstatymų leidėjo nuoseklumas išskiriant darbuotojus yra susijęs su tikslu apsaugoti darbuotojų, kaip labiausiai socialiai pažeidžiamos kreditorių grupės, teises. Aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kad įstatymu siekiama apginti valstybės pirmenybės teisę gauti įmokas, priešingai, jame pirmiau yra išskiriami darbuotojai. Skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodyta, kad aiškinamasis raštas aiškiai nurodo, jog pagal eiliškumą pirmenybę prieš ieškovę turėtų tik asmenys pagal vykdomuosius dokumentus, kurie detaliai nurodyti CPK 587 straipsnyje, nes tokio išaiškinimo aiškinamajame rašte nėra.

20.2.                      Pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. Mokėjimas – tai vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 6.931 straipsnis), vadinasi, iš šių santykių (kol sandoriai yra nenuginčyti ir galiojantys) deliktinė atsakomybė negali kilti. Pagal kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose atsakingas asmuo yra lėšas gavęs kreditorius CK 6.9301 ir 1.80 straipsnių pagrindu, bet ne deliktinės atsakomybės pagrindu (CK 6.263 straipsnis). Tik nustačius, kad nėra galimybės grąžinti lėšas iš neteisėtai jas gavusių trečiųjų asmenų, galėtų būti sprendžiamas žalos egzistavimo klausimas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Priešingu atveju susidaro teisiškai nepaaiškinama situacija – lėšas būtų gavęs ir vienas bendrovės kreditorius (darbuotojas), ir kitas kreditorius (Mokesčių inspekcija), o lėšas būtų sumokėjusi ir įmonė, ir jos vadovas. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl pažeistų teisių gynimo būdo CK 6.9301        straipsnio pažeidimo pagrindu. Patenkinus ieškinį nebuvo atkurta žalos padarymo metu buvusi padėtis, nes 272,48 Eur žalos dalis priteista iš asmens, negavusio naudos, o neteisėtai naudą gavę asmenys lieka nepagrįstai praturtėję. Todėl ieškinys buvo pareikštas ir teismas žalą priteisė nepagrįstai iš naudos negavusio, o ne iš naudą gavusių asmenų. Nurodyta suma negali būti laikoma žala ieškovei. Jeigu ieškovė laiko, kad kiti asmenys yra nepagrįstai gavę pinigų sumas, ji turėjo kreiptis į juos, kad šios sumos būtų grąžintos įmonei.

20.3.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020 išaiškino, kad tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais įmonei vykdant komercinę veiklą būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptiems į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat priskirti sprendimams, nukreiptiems į konkretų kreditorių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį. Todėl CK 6.9301 straipsnio reikalavimų pažeidimas gali būti pagrindas kreditoriui reikšti reikalavimus neteisėtą atsiskaitymą atlikusiai įmonei, tačiau tai nėra pagrindas interpretuoti, kad šio straipsnio reikalavimų pažeidimas pats savaime yra pagrindas pripažinti, jog įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus į konkretų kreditorių. Pagal CK atsakomybė kyla juridiniam asmeniui, o vadovų atsakomybė yra išimtinė, nustatyta CK 2.33, 2.50 straipsniuose. Vien asmens nubaudimas administracine tvarka nereiškia, kad yra visos būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Darbo užmokestis buvo mokamas atsakovui esant įsitikinusiam, kad mokėjimai darbuotojams yra aukštesnės eilės. 206,60 Eur notarei ir kredito unijai atsakovas buvo priverstas sumokėti, nes buvo pasirašomi susitarimai dėl kredito pratęsimo ir keičiami pas notarą hipotekos sandoriai. Be šių mokėjimų minėti sandoriai nebūtų buvę sudaryti ir kredito unija būtų pradėjusi išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo turto. Vadinasi, šių veiksmų vadovo civilinės atsakomybės prasme negalima vertinti kaip padarytų dėl didelės vadovo kaltės ir fiduciarinių pareigų pažeidimo.

21.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Atsakovas neteisingai aiškina CK 6.9301 straipsnį, nurodydamias, kad darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimas yra antros eilės. CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad antrąja eile atsiskaityti privaloma pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, t. y. paprastas darbo užmokesčio išmokėjimas, nesant vykdomojo dokumento, nepriskiriamas antros eilės mokėjimams. Visi atsakovo nurodyti mokėjimai buvo atliekami ne pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo sutarčių, todėl šie mokėjimai pagal CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą nebuvo nulemti mokėjimo eilės pirmumo prieš privalomas sumokėti įmokas į valstybės biudžetą. Pareiga mokėti mokestines įmokas kyla ne iš mokesčių administratoriaus pateiktų mokėjimo dokumentų, kaip nurodoma kasaciniame skunde, bet iš Mokesčių administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų. Neteisėti atsakovo veiksmai nustatyti įsiteisėjusiu nutarimu administracinio nusižengimo byloje, šios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais. Teismai pagrįstai konstatavo atsakovo veiksmuose tyčią, pasireiškusią kreditoriaus (ieškovės) teisių bei teisėtų interesų pažeidimu, taip pat ir fiduciarinių pareigų pažeidimą, netinkamai priimant su juridinio asmens veikla susijusius sprendimus. CK 6.9301 straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi ir tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto.

21.2.                      Dėl civilinių teisių gynimo būdo – taikant civilinės atsakomybės ar sandorio negaliojimo institutą – parinkimo pažymėtina, kad dėl mokėjimo sandorio gali būti nepareikštas ieškinys pripažinti jį negaliojančiu, tačiau tai nereiškia, kad pažeistoms teisėms ginti negali būti parenkamas kitas būdas – nuostolių atlyginimas civilinės atsakomybės pagrindu. Civilinei deliktinei atsakomybei kilti bei galimybei taikyti bendrovės vadovui civilinę deliktinę atsakomybę yra būtina nustatyti keturias civilinės atsakomybės sąlygas (elementus), t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai), teisės normos nenustato tokios sąlygos, kurią nurodo atsakovas savo kasaciniame skunde, t. y. jog žalą padaręs asmuo turi būti gavęs dėl to naudos. Teismai pagrįstai konstatavo, jog sandorio (mokėjimo atlikimo žemesnėje eilėje esančiam kreditoriui) nepripažinimas negaliojančiu savaime nereiškia bendrovės vadovo veiksmų, jį sudarant, teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl ieškovė neprivalėjo ginčyti atliktų neteisėtų mokėjimų kaip sandorių ar juo labiau pareikšti ieškinio naudą gavusiems bendrovės kreditoriams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.9301 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslų ir administracinėje byloje nustatytų aplinkybių reikšmės

22.       CK 6.9301 straipsnio ,,Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas“ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-239 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

23.       Civilinio kodekso 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9301 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad Projektu siūloma nustatyti, jog nuostatos dėl mokėjimų eiliškumo turėtų būti taikomos tik tokiu atveju, kai skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), įvertinus jo turimus grynuosius pinigus ir lėšas bankų sąskaitose (negrynuosius pinigus), neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Tokiu būdu būtų nustatyta, kad asmuo, turintis finansinių sunkumų, visų pirma turėtų atlikti atsiskaitymus pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo, antrąja eile atsiskaitytų pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių, trečiąja – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo), ketvirtąja – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti ir penktąja – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Toks atsiskaitymų eiliškumas turėtų užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą.

24.       Iš nurodyto teisinio reguliavimo ir jį paskatinusio įstatymų leidėjo tikslų išplaukia, kad, pirma, CK 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.9301 straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Atsižvelgdamas į šiuos CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo tikslus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019, 44 punktas).

25.       Nagrinėjamoje byloje ieškinys atsakovui, kaip įmonės vadovui, pareikštas tuo pagrindu, kad, ieškovės teigimu, atsakovo vadovaujama įmonė iš turėtų lėšų galėjo sumokėti dalį apskaičiuotų ir deklaruotų mokesčių ieškovei, tačiau atsakovas nesilaikė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir lėšas panaudojo atsiskaitymams su kitais –žemesnės eilės – bendrovės kreditoriais, todėl mokesčiai liko nesumokėti, o ieškovė dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė žalą.

26.       Kaip matyti iš šios nutarties 22, 23 punktų, tiek CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje, tiek aiškinamajame rašte expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad pirmąja ir antrąja eile atsiskaitoma būtent pagal vykdomuosius dokumentus, kurie negali būti suprantami kitaip nei atitinkamos institucijos ar pareigūno (teismo) priimti sprendimai CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodytais pinigų išmokėjimo atitinkamiems kreditoriams klausimais, kaip jie yra apibrėžti CPK 587 straipsnyje. Kitaip tariant, pirmąja ir antrąja eile tenkinami tokie kreditorių reikalavimai, kildinami iš sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, išlaikymo prievolės, darbo ir autorinių sutarčių, kurie yra perėję jų pagrįstumo kontrolę ir dėl jų yra priimtas atitinkamas ginčą išnagrinėjusio subjekto sprendimas.

27.       Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, pirmenybės teisę prieš darbuotojų darbo užmokestį suteikdami įmokoms į valstybės biudžetą.

28.       Taip pat šiuo aspektu (CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo fakto nustatymo) atkreiptinas dėmesys į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutarimu, kuris vėliau Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartimi paliktas nepakeistas, atsakovas N. L. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 120 straipsnio l dalyje. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimus, t. y. kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimus, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose nustatytais atvejais. Nurodytoje administracinėje byloje nustatyta, kad:

28.1.                      ieškovė (Valstybinė mokesčių inspekcija) buvo UAB Pajūrio investicinio fondo, kuriai bylai aktualiu laikotarpiu vadovavo atsakovas, kreditorė;

28.2.                      atsakovas, mokėdamas darbo užmokestį įmonės darbuotojams, kai buvo susidariusi mokestinė nepriemoka, atsiskaitinėjo pirmiausia su kitais kreditoriais, kurie vadovaujantis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis neturėjo pirmumo teisės patenkinti savo reikalavimus pirmiau, nei turėjo būti sumokėtos įmokos į valstybės biudžetą; 

28.3.                      atsakovas nepateikė administracinę bylą nagrinėjusiam teismui jokių duomenų, kad įmonės darbuotojams buvo išduoti vykdomieji dokumentai.

29.       Taigi teismo procesiniuose sprendimuose, priimtuose administracinėje byloje, nustatyta aplinkybė, kad atsakovas nesilaikė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos bei šiais veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą.

30.       Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (išspręstos bylos) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31.       Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32.       Atsižvelgiant į šias įsiteisėjusio teismo sprendimo savybes, nagrinėjant šią kasacinę bylą turi būti vadovaujamasi prejudicinę galią turinčiuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose administracinėje byloje nustatyta faktine aplinkybe, kad atsakovas, atlikdamas atsiskaitymus, iš kurių neteisėtumo ieškovė kildina prašomą priteisti žalą, nesilaikė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, o ieškovė buvo aukštesnės eilės kreditorė.

Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės, kai jam bendrovės kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį atlyginti žalą

33.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams yra išplėtota ir nuosekli. Pagal šią praktiką kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas).

34.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020 23 punktą).

35.       Nagrinėjamoje byloje aktualus pirmasis atvejis, dėl kurio kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 11, 12 punktai). Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24, 25 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

36.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, įmonei vykdant veiklą, tenka priimti įvairius valdymo sprendimus, įskaitant ir tuos, kaip ir kokia tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais įmonei vykdant komercinę veiklą būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptiems į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį. CK 6.9301 straipsnio reikalavimų pažeidimas gali būti pagrindas kreditoriui reikšti reikalavimus neteisėtą atsiskaitymą atlikusiai įmonei, tačiau tai nėra pagrindas interpretuoti, kad šio straipsnio reikalavimų pažeidimas pats savaime yra pagrindas pripažinti, jog įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus į konkretų kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 31, 32 punktai).

37.       Šie kasacinio teismo išaiškinimai reiškia, kad tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai tiesioginis ieškinys įmonės vadovui grindžiamas CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, sprendžiant dėl tokio ieškinio pagrįstumo, vien atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo nepakanka įmonės vadovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti, turi būti nustatyta papildoma aplinkybė – kad šiuo pažeidimu padaryta tiesioginė žala konkrečiam tiesioginį ieškinį pareiškusiam kreditoriui. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju turi būti atsakyta į klausimą, ar yra pagrindas vertinti, kad įmonės vadovas (atsakovas) atliko nesąžiningus (neteisėtus) veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių (ieškovę), kai, pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą, atsiskaitė su vienais kreditoriais (su savimi pačiu kaip įmonės darbuotoju, kitais darbuotojais, notaru ir kredito unija), o su kitais (ieškove) – ne.

38.       Kasacinis teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, kuria remiasi atsakovas savo skunde, taip pat kitose išnagrinėtose civilinėse bylose pagal kreditorių tiesioginius ieškinius įmonių vadovams, grindžiamus CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų tvarkos ir eiliškumo pažeidimu, nebuvo konstatavęs, kad būtų padaryta tiesioginė žala konkrečiam kreditoriui. Tokią išvadą nulėmė konkrečios tose bylose nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su atliktais atsiskaitymais, jų tikslu ir įtaka kreditorių teisėms.

39.       Atsakovo kasaciniame skunde nurodytoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020 buvo nustatyta faktinė aplinkybė, kad atsakovo vadovaujama įmonė neatsiskaitė ne tik su ieškovu, bet ir su kitais kreditoriais, kasacinis teismas tuomet konstatavo, kad nėra pagrindo tokius atsakovo veiksmus, kai įmonei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais – ne, be to, atsiskaitant su kreditoriais galimai buvo pažeista CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų tvarka ir eiliškumas, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių – ieškovą. 

40.       Kitoje kasacinėje byloje buvo nustatyta, kad atsakovo vadovaujama bendrovė vykdė atsiskaitymus su daugeliu kreditorių, tarp jų ir su ieškove, atsakovas bandė derinti visų bendrovės kreditorių ir bendrovės turtinius interesus; šioje byloje taip pat nekonstatuota konkrečiai į ieškovę nukreiptų buvusio bendrovės vadovo nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų. Kasacinis teismas pažymėjo, kad atsiskaitymas su tam tikrais kreditoriais pagal jų turimas reikalavimo teises, kai nėra pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, savaime dar nereiškia, kad tokiu atsiskaitymo veiksmu daroma žala, nukreipta būtent į konkretų likusį kreditorių. Negalėjimas atsiskaityti ir atsiradęs bendrovės nemokumas sukėlė pasekmes visiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020, 42 punktas).

41.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-421/2020 buvo įvertintos aplinkybės, kad liko nepadengti ne tik ieškovės, bet ir kitų tos pačios bei aukštesnės eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, taip pat kad mokėjimo eiliškumo pažeidimu buvo teikiamas prioritetas tiekėjams, patalpų nuomotojams bei darbuotojams, – tai įvertinta kaip įmonės vadovo (atsakovo) veiksmų, siekiant išsaugoti įmonės veiklą – atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla, rezultatas, o ne siekis padaryti žalos ieškovei (nurodytos nutarties 22 punktas).

42.       Skirtingai nei šios nutarties 38–40 punktuose nurodytose kasacinio teismo nagrinėtose bylose, šioje byloje situacija yra iš esmės kitokia – atsakovo veiksmai negali būti pripažįstami įmonės valdymo veiksmais, kuriais buvo siekiama derinti visų bendrovės kreditorių ir bendrovės turtinius interesus ar išsaugoti įmonės veiklą, nes beveik visa ginčo suma (88 proc.), pažeidžiant atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, buvo kaip darbo užmokestis pervesta pačiam atsakovui kaip įmonės vadovui, ir tik nedidelė dalis – kitoms darbuotojoms ar panaudota sandoriams sudaryti. Taip pat byloje konstatuota, kad neteisėtų atsiskaitymų laikotarpiu (2017 m. balandžio 6 d.) įmonės skola ieškovei (Valstybinei mokesčių inspekcijai) buvo 67 544,22 Eur. Byloje nenustatyta, kad neteisėtų atsiskaitymų metu atsakovo vadovaujama įmonė būtų turėjusi kitų aukštesnės ar tos pačios eilės kreditorių. Taigi nagrinėjamos ir šios nutarties 38–40 punktuose nurodytų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra tapatūs. Kasacinio teismo nuosekliai pažymima, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-248/2020 28, 29 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

43.       Atsižvelgdama į šios nutarties 42 punkte nurodytas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovo veiksmai bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai buvo įvertinti kaip nukreipti konkrečiai į ieškovę, kaip kreditorę, ir nustatytos atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė, jog jai padaryta būtent individuali žala išskirtinai į ją nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais, pripažintina teisiškai pagrįsta, o kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo tiesioginio ieškinio tenkinimo sąlygų taikymo atmestini. 

44.       Atsakydama į sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencijos negalimumu grindžiamus kasacinio skundo argumentus, kad turi būti ginčijami mokėjimo sandoriai ir taikoma restitucija, o ne deliktinė atsakomybė mokėjimus atlikusiam asmeniui, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju ieškovės su atsakovu nesiejo sutartiniai santykiai, taigi sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencijos klausimas byloje nekyla. Ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas, grindžiamas atsakovo individualiu deliktu prieš ieškovę, nėra varžomas reikalavimo nuginčyti atsakovo vadovaujamos įmonės atsiskaitymo sandorius.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

45.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė kreditoriaus tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir šio civilinę atsakomybę už atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

46.       Kasacinis teismas patyrė 11,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo N. L. (duomenys neskelbtini) 11,19 Eur (vienuolika Eur 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė

        Virgilijus Grabinskas

        Donatas Šernas