Administracinė byla Nr. P-32-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01390-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.3; 60.3.10

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3759-261/2021 pagal

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) viršininko 2021 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. 10-TE-296 „Dėl E. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į tarnybą; 3) priteisti pareiškėjui iš Vilniaus AVPK vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. kovo 23 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-IS-29 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniųjų patrulių E. B., M. E., J. A. ir T. V. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) sunku nustatyti konkrečius inkriminuotus tarnybinius pažeidimus, jų kiekį ir turinį, jie surašyti juos kartojant ir painiojant. Tarnybinio patikrinimo išvadoje sunku išskirti pareigūno kaltę dėl kiekvieno iš nurodytų pažeidimų. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-706 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) pažeidimai surašyti kartu su Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) ir Lietuvos Respublikos policijos įstatymo reikalavimų pažeidimais. Administracinis pažeidimas, kuriuo kaltinamas pareiškėjas, dar neištirtas ir sprendimas dėl jo nepriimtas, bet įvardijamas kaip nustatytas faktas, o šio pažeidimo turinys ir esmė išplečiami tyrėjos nuožiūra. Išvadoje gausu prieštaravimų (dėl visuomeninio atgarsio, pareigūnų žinojimo apie neteisėtą medžioklę ir kt.). Tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusi pareigūnė nesurinko pakankamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, nebuvo tiriami jo paaiškinimai, nepilnai išanalizuota vaizdinė medžiaga. Pareiškėjo įsitikinimu, nustatyti pažeidimai negali būti vertinami kaip pareigūno vardo pažeminimas.

Pareiškėjas teigė, kad išvados dėl pareiškėjo dalyvavimo medžioklėje nepatvirtina jokie duomenys. Pareiškėjui inkriminuotas administracinis nusižengimas – medžioklės taisyklių pažeidimas, o konkrečiai – neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimas – nereiškia dalyvavimo medžioklėje. Objektyvūs duomenys (vaizdo įrašai) nerodo pareiškėjo dalyvavimo medžioklėje, jis neturėjo nei ginklo, nei reikalingų medžioklei įnagių, medžioklės lapas buvo pas medžioklės vadovą, kuris 2021 m. sausio 11 d. jame darė įrašus. Jokiame įstatyme nėra nustatyta pareigų ar teisių asmeniui, kuris nedalyvauja medžioklėje, atlikti kokius nors veiksmus dėl medžioklės lape padarytų įrašų tikrinimo. Tokie asmenys neturi teisės reikalauti medžioklės vadovo tikrinti duomenis apie medžiojamųjų gyvūnų limitus ir datas, iki kada tie limitai išnaudoti. Pareiškėjas manė, kad medžioklė buvo teisėta, o gyvūnas sumedžiotas teisėtai, todėl nėra nieko neteisėto padėti gabenti gyvūną. Administracinio pažeidimo byloje medžiotojai A. G. ir G. A. parodė, kad jie pareiškėjui nepasakė apie medžiotojų klube išnaudotus limitus tauriojo elnio patinams medžioti.

Pareiškėjas nurodė, kad vaizdo įrašuose nematyti jokio įžūlumo, piktybiškumo, savanaudiškumo, spaudimo, galios demonstravimo ar kitų neigiamai vertintinų veiksmų, kurie atitiktų pareigūno vardo pažeminimo veiką. Įrašai nerodo jokio noro nuslėpti padarytą administracinį pažeidimą ar siekio, kad toks pažeidimas nebūtų tiriamas. Pareiškėjo pasakytas teiginys, kad „juoda dėmė“ turės įtakos pareigūno asmens bylai, turi būti vertinamas pokalbio kontekste. Nei pagal išsakytus žodžius, jų sakymo būdą, nei pagal kontekstą toks pasakymas nerodo noro piktnaudžiauti, daryti įtaką gamtos apsaugos pareigūnams. Taip pat ir prašymas išjungti vaizdo kameras nėra tiek pavojingas, įžūlus, primygtinis, kaip jį bandoma parodyti. Išvada apie tai, kad pareiškėjas minėjo turintis daug pažinčių, yra prielaida, nes įraše toks faktas nefiksuotas. Tokios pažintys nenustatytos, gamtos apsaugos pareigūnai, kurie dviese surašė vieną tarnybinį pranešimą ir nurodė apie pažintis, neapklausti. Šie pareigūnai apklausiami teisme minėjo apie tai, kad pareiškėjas sakė turintis pažinčių, tačiau kad jų būtų daug ir kad jomis iš tikrųjų būtų bandoma ar norima naudotis, nenustatyta. Pats pažinčių minėjimo faktas nėra tiek pavojingas, kad juo būtų galima motyvuoti pareigūno vardo pažeminimą ir atleidimą iš tarnybos.

Pareiškėjas teigė, kad išskyrus aplinkybę, jog vienas iš pareigūnų kažkam skambino, vaizdo įrašai nepatvirtina kitų detalių, kad pareigūnai pareiškėją perspėjo apie netoliese esantį aplinkos apsaugos ekipažą, konkrečią jo buvimo vietą. Pokalbio turinys, forma neduoda pagrindo spręsti apie piktnaudžiavimą. Nusižengimo nagrinėjimo metu nustatytos kitos aplinkybės, negu nurodytos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) Panevėžio valdybos Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnų tarnybiniame pranešime – pareigūnas neišlipo, neprisistatė ir primygtinai neprašė susitarti, o prie automobilio priėjo aplinkos apsaugos pareigūnas, paprašė išlipti ir paaiškinti aplinkybes. Tokie neatitikimai ir kylančios abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjo naudai.

Pareiškėjas nurodė, kad jo ir kolegos pokalbis neparodo, jog pareiškėjas žinojo apie veiksmų neteisėtumą. Teiginys „keletas žmonių ant operacijos“ gali reikšti, kad šis keletas žmonių medžioja turėdami medžioklės lapą, medžioklės vadovą ir savo medžioklės ploto vienete. Įrašas patvirtina, kad pareiškėjas aiškina M. E., jog jis gaudys brakonierius.

Pareiškėjas teigė, kad jo kaltės nustatymas paremtas išankstine vertintojo subjektyvia nuostata, kuri pateikiama kaip kaltė. Paskirta nuobauda yra neadekvati. Nebuvo nustatyta neteisėta veika, kaltė, be to, nebuvo pasekmių. Autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Nebuvo atsižvelgta į pareigūno nepriekaištingą tarnybą. Atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes: pareiškėjas atostogų metu tik padėjo gabenti kažkieno sumedžiotą gyvūną, kai medžioklės terminai tą leido, ir prašė aplinkos pasaugos pareigūnų išjungti kamerą, kad ant jo nekristų juoda dėmė.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad užfiksuotų duomenų visuma pakankama konstatuoti, kad pareiškėjas sąmoningai veikė priešingai jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams bei nesilaikė tarnybinės etikos normų. Pareiškėjas kelia abejones dėl įrodymų vertinimo teisingumo bei subjektyvumo, tačiau Tarnybinio patikrinimo išvadoje remiamasi vaizdo įrašais bei kitais surinktais duomenimis, kurie pagrindžia padarytas išvadas.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvardytą frazę „dalyvavo medžioklėje“. Pareiškėjui surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 290 straipsnį. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. vasario 4 d.) (toliau – ir Medžioklės taisyklės), 58.1 papunktis nustato, kad asmeniui, neturinčiam teisės medžioti, draudžiama doroti arba gabenti neteisėtai sumedžiotą gyvūną. Be to, sistemiškai aiškinant nurodytą teisės aktą, medžioklės proceso dalimi laikomas ir gyvūno dorojimas bei gabenimas. Sąvoka „dalyvavo sumedžiojant gyvūną“ ir sąvoka „dalyvavo medžioklėje“ nėra tapačios, todėl argumentai, jog pareiškėjas neturėjo ginklo ir įrankių medžioklei, atmestini.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas skunde pripažino, kad matė pildomą medžioklės lapą, tačiau medžioklės lape buvo įrašyta, jog sumedžiota elnio patelė. Tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas suprato ir/ar privalėjo suprasti, jog sumedžiojus patiną, o įrašius patelę ir nepažymėjus ragų, daromas pažeidimas, tačiau turėdamas Policijos įstatymo nustatytą pareigą užkirsti kelią tokiems veiksmams, juos toleravo bei vėliau bandė daryti įtaką aplinkos apsaugos pareigūnams, siekdamas pažeidimą nuslėpti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, neturėdamas teisėto pagrindo, kaip paieškos pagrindą duomenų peržiūrai įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. „Duomenų patikslinimas, sutikrinimas, tarnyba“ bei „Duomenų patikslinimas, sutikrinimas, dėl nuobaudos“, Administracinių nusižengimų registre (ANR) prisijungė prie savo administracinio nusižengimo bylos (ROIK 21127546246) ir ją tris kartus peržiūrėjo, siekdamas pateikti sau palankiausią gynybinę poziciją.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, neigiant, kad jis įtraukė kolegas į savo veiką, laikytini gynybine pozicija, kadangi faktų visuma liudija apie tai, jog kolegoms buvo pranešta apie sumedžiotą elnią (ne elnio patelę), be to, kolegos pareiškėją informavo apie aplinkos apsaugos pareigūnų ekipažą ir dėl šio ekipažo atvykimo buvo išskirtinai susinervinę. Taip pat įtraukimo faktą patvirtina ir tarpusavio komunikavimo duomenys bei tai, kad ir kolegos paskui tikrino administracinio nusižengimo bylą ROIK 21127546246.

Atsakovas nurodė, jog vaizdo įrašuose užfiksuoto ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvertinto pareiškėjo pokalbio su aplinkos apsaugos darbuotoju (pokalbis vyko aplinkos apsaugos tarnybiniame automobilyje atliekant apklausą) metu pareiškėjas, apeliuodamas į tai, kad jis yra pareigūnas, jog ši „juoda dėmė“ turės įtakos jo asmens bylai, prašė išjungti kamerą ar bent jau „pasišnekėti“ be jos, aplinkos apsaugos pareigūnų primygtinai prašė susitarti, išjungti automobilyje įrengtas vaizdo ir garso stebėjimo kameras, minėjo turintis daug pažinčių. Tokie pareiškėjo veiksmai nedera su tarnyba vidaus reikalų sistemoje bei pažeidžia pareigūnams keliamus reikalavimus ir visuomenės lūkesčius. Taigi paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo baustas per tarnybos policijoje laikotarpį, todėl pareiškėjo motyvai dėl jam kilusių neadekvačių pasekmių atmestini kaip nepagrįsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjas atleistas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Pareiškėjo veiksmai, kuriuos atsakovas vertino kaip pareigūno vardo pažeminimą, aprašyti Tarnybinio patikrinimo išvadoje. Susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėjas esant jo kaltei padarė teisės pažeidimus ir ši veika sukėlė pasekmes – pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoja.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Statuto 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 8 punktus, Policijos įstatymo 2 straipsnio 4, 6 dalį, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Etikos kodekso 6.8, 7.1 ir 7.2 punktus savo veiksmais, kurie atlikti pavieniui gali reikšti ir kitokį vertinimą, tačiau atlikti drauge, visi kartu vienareikšmiškai patvirtina, kad pažeisti minėti teisės aktai: pareiškėjas kartu su kitais asmenimis dalyvavo medžioklėje (nenušovė, netykojo ir pan., bet važiavo tame pačiame automobilyje, kuris atvežė medžiotojus, atėjo prie sumedžioto gyvūno, matė, kaip vadovas pildė medžioklės lapą, padėjo sumedžiotą gyvūną įkelti į automobilį, važiavo automobiliu, kuriame buvo gabenamas neteisėtai sumedžiotas taurusis elnias), sustabdytas aplinkosaugos pareigūnų elgėsi nederamai pareigūnui (aplinkos apsaugos pareigūnams prisistatė esantis policijos pareigūnas, teigė, jog ši „juoda dėmė“ turės įtakos jo asmens bylai, primygtinai prašė susitarti, išjungti aplinkos apsaugos tarnybiniame automobilyje esančias vaizdo ir garso stebėjimo kameras, minėjo turintis daug pažinčių bei kad buvo savo kolegų informuotas apie esantį netoliese aplinkosaugos pareigūnų ekipažą), nesilaikė karantino reikalavimų (vykdamas automobiliu su asmenimis iš skirtingų namų ūkių nedėvėjo veido / burnos apsauginių kaukių), žinojo, kad taurusis elnias buvo sumedžiotas neteisėtai bei buvo susitaręs su kolega M. E. dėl informacijos apie aplinkosaugininkų ekipažą teikimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nežinojimo (kad išnaudotas tauriųjų elnių medžioklės limitas), dėl motyvų teisėtumo prašant išjungti kameras (kad pasimetė, išsigando), dėl kelionės tikslo (kad važiavo susitikti su advokatu, atvežti pašaro, susitikti su kolega, paimti medžiotojų), susitikimo ir pokalbio su M. E. apie būsimą brakonierių gaudymą, laikytini pareiškėjo gynybine versija, kuri nėra tikėtina susiklosčiusioje situacijoje, atsižvelgiant į pareiškėjo veiksmus ir jų gausą.

Teismo vertinimu, atsakovas pakankamai išsamiai atskleidė pareiškėjo atliktus neteisėtus veiksmus, jų gausą, nuoseklumą ir tai parodo pareiškėjo kaltės formą esant tyčią. Pareiškėjo elgesys rodo, kad jis suvokė, suprato ir siekė tokio savo elgesio ir jo rezultatų.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad tyrimas grįstas prielaidomis ir spėlionėmis, nes pareiškėjo neteisėtus veiksmus ir kaltę patvirtina byloje esantys įrodymai. Departamento Panevėžio valdybos Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyr. specialistų 2021 m. sausio 13 d. surašytame tarnybiniame pranešime (I t., b. l. 105–106) dėstomas aplinkybes patvirtina vaizdo įrašai. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, nedaro Tarnybinio patikrinimo išvados ir Įsakymo neteisėtais ar nepagrįstais. Teismas nustatė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje klaidingai nurodyta, jog E. B. siuntė žinutę M. E. („Ateini rytoj anksčiau ir paaiškini visą situaciją, nes tu mus pakišai“), nes pareiškėjas įrodė, kad ją pareiškėjui rašė M. E.. Tačiau teismas sprendė, kad šie netikslumai nėra esminiai, jie nepaneigia pareiškėjo padarytos neteisėtos veikos, todėl šiuos Tarnybinio patikrinimo išvados trūkumus teismas vertino kaip nesudarančius pagrindo panaikinti Įsakymą.

Teismas nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, jog dėl pareiškėjo neteisėtų ir kaltų veiksmų buvo pažemintas vidaus tarnybos sistemos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas vidaus reikalų įstaiga arba ji kompromituojama. Pareiškėjo elgesys, nors ir ne atliekant pareigas, nėra suderinamas su pareigūno vardu, kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad nėra priimtas sprendimas jo administracinio nusižengimo byloje, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skiriasi administracinio nusižengimo bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas, aplinkybės. Įsakyme administracinio nusižengimo byla net neminima, Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomi savarankiški pagrindai atleisti pareiškėją iš tarnybos. Teismui pakako duomenų apie pareiškėjo elgesį. Pareiškėjo atsakomybės klausimas administracine tvarka nevertinamas šioje byloje.

Teismo vertinimu, atleidimas iš tarnybos yra proporcinga poveikio priemonė pareiškėjo padarytiems teisės aktų pažeidimams. Pareiškėjo neteisėtų veiksmų gausa, seka ir pobūdis yra proporcingas poveikio priemonės griežtumui. Kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skunde išdėstytus reikalavimus, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad teismas citavo įstatymų, teismų praktikos nuostatas, susijusias su pareigūno atleidimu iš vidaus tarnybos pažeminus pareigūno vardą, jų nesusiedamas su konkrečiu ginču, nekomentuodamas ginčijamų veiksmų, nenagrinėdamas skunde nurodytų aplinkybių, o tik pacituodamas Tarnybinio patikrinimo išvadoje aprašytas aplinkybes.

Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas priimtas neteisėtos Tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu. Be to, nors teismas pritarė, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra netikslumų, tačiau nepagrįstai sprendė, kad šie netikslumai yra neesminiai. Žinutėmis, kuriomis atsakovas įrodinėjo pareiškėjo ir M. E. susitarimą, santykius, buvo parašytos kitame kontekste, nei nustatyta tarnybinio patikrinimo metu, jos iš esmės įrodo, kad tarp pareiškėjo ir M. E. nebuvo jokio susitarimo.

Teismas rėmėsi prielaidomis, klaidingai interpretavo esmines aplinkybes dėl pareiškėjo dalyvavimo medžioklėje, nederamo policijos pareigūno elgesio, žinojimo apie sumedžiojimą, kaltės, remdamasis deklaratyviais argumentais. Dalis pareiškėjo veiksmų, apie kuriuos sprendžiama ir kategoriškai teigiama, neužfiksuoti vaizdo kameromis, nors jos buvo ir veikė (neišreikalauti visi vaizdo įrašai, neapklausti pareigūnai, nurodant, kad liudytojai neparodys nieko reikšmingo), tad kategoriškos išvados daromos tik iš selektyviai parinktų ir tarnybiniais pranešimais „pagražintų“ aplinkybių ir prielaidų.

Pareiškėjas nurodė, kad jis medžioklėje nedalyvavo, be to, medžioklė savaime nebuvo neteisėta, ji vyko dalyvaujant jos vadovui ir medžiotojui. Pareiškėjas neturėjo nei teisės nei pagrindo reikalauti medžioklės vadovo perduoti medžioklės lapą arba tikrinti duomenis apie medžiojamųjų gyvūnų limitus. Pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti medžioklės teisėtumu, kadangi matė A. G. pildant medžioklės lapą. Limitai pareiškėjui nebuvo žinomi, kadangi jie viešai neskelbiami. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad medžioklė vyko teisėtai. Teismas visas abejones vertino pareiškėjo nenaudai.

Pareiškėjo teigimu, klaidingai įvertintos pasinaudojimo tarnybine padėtimi, siekio išvengti atsakomybės aplinkybės. Iš įrašų Nr. 3 ir 4 matyti, jog aplinkos apsaugos pareigūnas pareiškėjo nekaltino, jam nebuvo surašomas administracinio nusižengimo protokolas, tad pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo bandyti tartis nežinia dėl ko. Negana to, įrašuose Nr. 3 ir 4 nėra girdimi primygtiniai, piktybiški, savanaudiški reikalavimai, spaudimas, galios demonstravimas, grasinimas ar kiti veiksmai, kurie atitiktų pareigūno vardo pažeminimą. Be to, minėti įrašai nerodo jokio noro nuslėpti padarytą administracinį nusižengimą. Teismas nepagrįstai pareiškėjo paaiškinimus vertino kaip jo gynybinę poziciją. Pareiškėjo paaiškinimai viso tyrimo metu buvo nuoseklūs.

Teismas pareiškėjo pozicijos patikrinimui neskyrė jokio dėmesio ir svarbos, deklaratyviai atmetė pareiškėjo prašymus apklausti liudytojus, išreikalauti duomenis, nes subjektyviai ir a priori (iš anksto) laikė pareiškėją neteisiu. Neįvertinta tai, kad apie atgarsį visuomenėje Tarnybinio patikrinimo išvadoje daromos prieštaringos išvados.

Teigė, kad pareiškėjo kaltė konstatuota remiantis vien deklaratyviomis frazėmis, nepaisant to, jog nustatant sąmoningumą (tyčią pažeidimo atveju) turi būti remiamasi faktais, turi būti nustatytas tyčios turinys. Atsakovas neįrodė, kad pareiškėjo atleidimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nebuvo vertinta tai, kad pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje dirbo nuo 1996 m., per visą tarnybos vidaus reikalų sistemoje laiką buvo skatintas 12 kartų, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjo, darbe buvo charakterizuojamas teigiamai, yra profesinės sąjungos narys.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, nurodė, kad pareiškėjas cituoja iš konteksto išimtus atskirus teismo teiginius, iškreipdamas jų esmę. Pareiškėjas skunde akcentuoja techninį neatitikimą Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kai yra suklysta nurodant, koks asmuo siuntė žinutę. Teismas teisingai konstatavo, kad šis neatitikimas nėra esminis. Teismas tinkamai įvertino įrodymus tam skirdamas pakankamą sprendimo dalį. Pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 27 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. 

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu ginčo santykiams. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas priimti naują sprendimą, prašo tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus, be kita ko, reikalavimą panaikinti Tarnybinio patikrinimo išvadą, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi šį skundo reikalavimą buvo atsisakyta priimti.

Teismas nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta, jog pareiškėjas pažemino policijos pareigūno vardą ir sulaužė pareigūno priesaiką atlikęs šiuos veiksmus (vertinant šių veiksmų visumą): pareiškėjas ne tarnybos metu ir neatlikdamas jokių pareiginių funkcijų kartu su kitais asmenimis dalyvavo medžioklėje, kurioje neteisėtai buvo sumedžiotas tauriojo elnio patinas, šį gyvūną kartu su kitais asmenimis gabeno automobilyje, sustabdytas aplinkosaugos pareigūnų bandė pasinaudoti tarnybine padėtimi (siekdamas išvengti atsakomybės, aplinkos apsaugos pareigūnams pristatė esantis policijos pareigūnas, teigė, jog ši „juoda dėmė“ turės įtakos jo asmens bylai, prašė susitarti, išjungti aplinkos apsaugos tarnybiniame automobilyje esančias vaizdo ir garso stebėjimo kameras, minėjo turintis daug pažinčių bei kad buvo savo kolegų informuotas apie esantį netoliese aplinkosaugos pareigūnų ekipažą), nesilaikė karantino reikalavimų (vykdamas automobiliu su asmenimis iš skirtingų namų ūkių nedėvėjo veido / burnos apsauginių kaukių), žinojo, kad taurusis elnias buvo sumedžiotas neteisėtai bei buvo susitaręs su kolega M. E. dėl informacijos apie aplinkosaugininkų ekipažą teikimo.

Pažymėjo, kad pareiškėjo neteisėtus veiksmus ir kaltę patvirtina 2021 m. sausio 13 d. Departamento Panevėžio valdybos Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyr. specialistų surašytas tarnybinis pranešimas, taip pat vaizdo įrašai (tarp jų pareiškėjo ir aplinkos apsaugos pareigūnų pokalbio automobilyje įrašas), kuriuose užfiksuotas aplinkybes patvirtina aplinkosaugos pareigūnų tarnybinis pranešimas. Įrodymų vertinimo prasme šios aplinkybės reiškia, kad atsakovo surinkti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus pareiškėjo veiksmus, yra nuoseklūs, todėl vertintini kaip patikimi. Byloje kitų įrodymų, kurie paneigtų minėtuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes, nėra, tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjas tik pateikia kitokią jo elgesio interpretavimo versiją.

Teismas dėl įrodymų vertinimo pažymėjo, kad ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.) (atitinkanti ginčui aktualią 56 straipsnio 7 dalies redakciją). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų vertinimo interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių apimtimi bei jų vertinimu. Teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuotas veikas bei pagrįstai atmetė pareiškėjo kaltės neigimą.

Dėl šių priežasčių teismas atmetė ir apeliacinio skundo argumentus, kuriais siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas apie pareiškėjo atliktų veiksmų pobūdį, pateikiant tik kitokią pareiškėjo pokalbių ir elgesio interpretaciją, tačiau neteikiant jokių naujų objektyvių įrodymų ar argumentų, kurie paneigtų vaizdo įrašuose ir Departamento pareigūnų tarnybiniame pranešime užfiksuotų aplinkybių tikrumą. Teismas pažymėjo, kad subjektyvus pareiškėjo aplinkybių vertinimas savaime nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigė, jog jis nedalyvavo medžioklėje, nes laukė automobilyje. Tačiau šią jo poziciją paneigia byloje esantys vaizdo įrašai, pareiškėjo paaiškinimai, patvirtinantys, kad pareiškėjas medžioklės metu buvo medžioklės ploto vienete, buvo įrašytas į medžioklės lapą, padėjo krauti sumedžiotą gyvūną ir kartu su kitais asmenimis jį gabeno. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 2 straipsnio 171 dalyje medžioklėje dalyvaujantis medžiotojas apibrėžtas kaip medžiotojas, įrašytas į aplinkos ministro nustatytos formos medžioklės lapą medžioti ir esantis šiame dokumente nurodytu laiku nurodytame medžioklės plotų vienete. Taigi aptarti pareiškėjo veiksmai pagrįstai vertintini kaip dalyvavimas medžioklėje.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas Tarnybinio patikrinimo išvados turinio trūkumas, klaidingai nurodant, kad E. B. siuntė SMS žinutę M. E., („Ateini rytoj anksčiau ir paaiškini visą situaciją, nes tu mus pakišai“), o ne atvirkščiai, nepaneigia pareiškėjo padarytos neteisėtos veikos, kuri pagrįsta kitais nuosekliais įrodymais, todėl šiuos Tarnybinio patikrinimo išvados trūkumus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip nesudarančius pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą. Priešingus šiai išvadai pareiškėjo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjo kaltė konstatuota remiantis vien deklaratyviomis frazėmis – šį teiginį paneigia Tarnybinio patikrinimo išvados turinys. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pakankamai išsamiai atskleidė pareiškėjo atliktus neteisėtus veiksmus, jų gausą ir nuoseklumą. Pareiškėjo elgsena, veiksmų visuma parodo pareiškėjo kaltės formą esant tyčia: pareiškėjas galėjo ir turėjo suvokti, kas įvyko 2021 m. sausio 11 d. (tiek savo dalyvavimą medžioklėje, kaukių nedėvėjimą, tiek kalbėdamasis su M. E., tiek teikdamas paaiškinimus ir pasiūlymus išjungti kameras aplinkosaugos pareigūnams). Pareiškėjo elgesys rodo, kad jis suvokė, suprato ir siekė tokio savo elgesio ir jo rezultatų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatyti pareiškėjo veiksmai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir griauną pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga. Pareiškėjo elgesys, nors ir ne atliekant pareigas, akivaizdžiai nėra suderinamas su pareigūno vardu ir su standartais, kurių visuomenė tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų veiklos. Visuomenė turi teisėtą lūkestį, kad pareigūnai elgsis skaidriai, aiškiai ir nedviprasmiškai, laikysis teisės aktų reikalavimų, padarę klaidą, nebandys jos slėpti, išsisukinėti. Pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis. Apibendrinęs teismas sprendė, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, todėl tenkinti jo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra prieštaringų teiginių dėl pareiškėjo elgesio atgarsio visuomenėje, teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr., pvz., 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018). Dėl to minėti argumentai nėra teisiškai reikšmingi vertinant Įsakymo pagrįstumą ir teisėtumą.

Teismas pažymėjo, kad nutarties 25.9 punkte nurodyti pareiškėjo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, kadangi kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Taigi asmens atleidimas iš tarnybos remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-189/2007, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011).

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas deklaratyviai atmetė pareiškėjo prašymus apklausti liudytojus, išreikalauti duomenis, teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas posėdyje aiškiai įvardijo priežastis, dėl ko netenkina pareiškėjo prašymo apklausti liudytojus. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias ginčui reikšmingas aplinkybes, kurios nėra pagrįstos kitais byloje esančiais įrodymais, liudytojai galėtų patvirtinti. 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi teismas įpareigojo atsakovą pateikti visą turimą su ginču susijusią medžiagą. Atsakovas su atsiliepimu į skundą pateikė tarnybinio patikrinimo medžiagą, taip pat 2021 m. gegužės 18 d. pateikė vaizdo įrašus. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, taip pat ir apeliaciniame skunde konkrečiai neįvardijo, kokie konkretūs įrodymai buvo neišreikalauti pagal pareiškėjo prašymą ir kokias konkrečias aplinkybes jie patvirtintų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas aptariamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir deklaratyvius.

Teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

V.

Pareiškėjas E. B. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-3759-261/2021, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 ir 10 punktais.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties neteisėtumą lemia tai, jog teismas nutartyje nurodo aplinkybes, kurių nebuvo, nutartis priimta pažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 39 punkte nurodyti argumentai prieštarauja tikrovei, nes medžioklės lape pareiškėjas niekada nebuvo įrašytas ir taip neteigė. Medžioklės lapas Nr. 241, išduotas medžioklės vadovui A. G. 2021 m. gruodžio 14 d. ir galiojantis nuo 2020 m. gruodžio 19 d. iki 2021 m. kovo 31 d., patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo įrašytas į medžioklės lapą, medžioklės metu (2020 m. sausio 11 d.) dalyvavo du medžiotojai – A. G. ir G. A.. Šios aplinkybės visiškai patvirtintos visų asmenų parodymais.

Pareiškėjas teigia, kad niekada netvirtino ir nedavė parodymų ar paaiškinimų apie tai, jog jis buvo įrašytas į medžioklės lapą, byloje tokių įrodymų taip pat nėra. Priešingai, pareiškėjas nuo pat pradžios tvirtino, kad nedalyvavo medžioklėje ir jo dalyvavimo kaip tik nepatvirtina jokie duomenys. Todėl teismo motyvai ir Medžioklės įstatymo nuostatų citavimas niekaip nepatvirtina teismo pozicijos, yra aiškiai nesusiję su pareiškėju, nes jo nei pavardės, nei parašo, nei kitų duomenų medžioklės lape nėra.

Pareiškėjas nurodo, kad jokiuose vaizdo įrašuose nėra užfiksuotas medžioklės ploto vienete ar medžioklėje. Teismas nenurodė nė vieno įrašo, jo numerio, laiko ar datos, kurie patvirtintų teismo įsitikinimą. Jokių įrašų apie tai, kad pareiškėjas dalyvauja medžioklėje, nėra. Pareiškėjas medžioklės metu nebuvo medžioklės ploto vienete, tai patvirtina byloje esantys ir peržiūrėti vaizdo įrašai - pareiškėjas medžioklės metu, kai buvo medžiojama, buvo užfiksuotas kitoje vietoje, važiuojantis su kitu asmeniu jo automobiliu, sustojęs bendraujantis su patruliuojančiais kolegomis. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys faktai, kad pareiškėjas nebuvo pasiruošęs medžioklei, neturėjo ginklo, nebuvo įrašytas į medžioklės lapą. Priešingai šioms aplinkybėms, teismas nutarties 39 punkte nurodo, kad pareiškėjo „poziciją paneigia byloje esantys vaizdo įrašai, pareiškėjo paaiškinimai, patvirtinantys, kad pareiškėjas medžioklės metu buvo medžioklės ploto vienete.“ Pareiškėjas paaiškinimuose aiškino savo faktiškai, realiai atliktus veiksmus ir niekada nenurodė nebūtų dalykų – kad buvo medžioklės ploto vienete medžioklės metu ir buvo įrašytas į medžioklės lapą. Nurodytos aplinkybės yra neteisingos, todėl jų vertinimas turi būti peržiūrėtas.

Teismo nustatytos neteisingos aplinkybės ir akivaizdžiai neteisingi faktai įsiteisėjusioje teismo nutartyje pažeidžia pareiškėjo teises ir įstatymų saugomus interesus. Įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis prijungta prie Ukmergės teismo rūmų nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje dar tik tiriamos ir nustatomos pareiškėjo dalyvavimo ar nedalyvavimo medžioklėje aplinkybės (šioje byloje yra ir medžioklės lapo originalas). Tokia įsiteisėjusia nutartimi teismas sukūrė situaciją, kai skirtingose bylose nustatomos priešingos aplinkybės.

Teismas, nustatydamas tai, ko nebuvo, perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui įrodinėti ir paneigti tai, ko nebuvo. Pareiškėjas turi nuneigti teismo jau nustatytas aplinkybes, kad jis buvo įrašytas į medžioklės lapą, dalyvavo medžioklėje, nors kitoje byloje nuo pradžių įrodinėjamos priešingos aplinkybės.

Pareiškėjas pažymi, kad būdamas silpnesne šalimi nėra lygus su valstybe ir paneigti teismo įtvirtintus faktus jau įsiteisėjusiame teismo akte jam neįmanoma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, o joje neteisingai užfiksuoti faktai turi reikšmės pareiškėjo pozicijai ir teisingumo interesams. Neteisingi faktai įsiteisėjusioje nutartyje pažeidžia asmens teises, sudaro jo padėties teisinį beviltiškumą.

Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei 10 punktu, prašo atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškėjas neteikė jokių naujų įrodymų ar argumentų, paneigiančių vaizdo įrašuose ir Departamento pareigūnų tarnybiniame pranešime užfiksuotų aplinkybių tikrumą, kadangi jis prašė iškviesti į teismą Ukmergės medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovą A. P., kuris paliudytų aplinkybes dėl brakonierių gaudymo ir pareiškėjo tarimąsi dėl to su kitu pareigūnu. Šios aplinkybės užfiksuotos tarnybinio tyrimo išvadoje, vaizdo įraše Nr. V7037-210111-214356-220000-20010100 nuo 21.46 val., kur vyksta pareigūnų M. E. ir T. V. pokalbis. Tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas.

Pareiškėjas nurodo, kad minėtame 2021 m. sausio 11 d. įraše nuo 21.46.20 iki 21.49.04, kur užfiksuotas pareigūno M. E. pokalbis su kitu pareigūnu (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, Tarnybinis pranešimas) nurodomas ir asmuo „Mindė“, nurodomos aplinkybės apie brakonierius, tačiau šios aplinkybės nors ir svarbios, vertintinos kontekste su pareiškėjo paaiškinimais netirtos, minimas asmuo nenustatytas, pokalbio turinys apie aplinkybes yra policijos tyrėjos interpretacija, šių aplinkybių visiškai netyrė ir teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka.

Teismo laikomos nustatytos aplinkybės, kurios prieštarauja tikrovei negali būti nustatytos ir įtvirtintos. Tai rodo, kad teismas neįvertino visų skundo motyvų, neišnagrinėjo byloje esančių įrodymų, skundą išnagrinėjo nepagrįstai. Teismas pats negali sukurti naujų faktų ir aplinkybių, negali nustatyti to, ko nebuvo.

Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė apeliacijos principą ir nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo ta apimtimi, kaip buvo nurodyta apeliaciniame skunde. Iš esmės teismas ne tikrino ir vertino įrodymus, o išdėstė nuomonę apie pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Teismas nenagrinėjo skundo motyvų dėl to, kad pareiškėjas medžioklėje nedalyvavo, nes pareiškėjui inkriminuotas administracinis nusižengimas — medžioklės taisyklių pažeidimas, o konkrečiai „neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimas“ nereiškia dalyvavimo medžioklėje. Iš įrašo iš patrulinio policijos automobilio matyti, kad pareiškėjas su kitu asmeniu, kai buvo sustojęs prie policijos ekipažo, nedalyvavo medžioklėje. Tai, kad pareiškėjas gabeno sumedžiotą gyvūną, savaime neparodo dalyvavimo veikos ir kaltės dalyvaujant neteisėtoje medžioklėje (pareiškėjas neturėjo nei ginklo, nei reikalingų medžioklei įnagių). Medžioklės vadovas A. G. turėjo medžiotojų klubo „Lėnas“ jam išduotą medžioklės lapą bei 2021 m. sausio 11d. darė įrašus medžioklės lape, taigi medžioklė savaime nebuvo neteisėta, ji vyko dalyvaujant jos vadovui ir medžiotojui. Teismas nurodė, kad pareiškėjas medžioklėje dalyvavo, nes buvo įrašytas medžioklės lape ir apie tai liudijo pats. Tačiau šios aplinkybės neatitinka tikrovės.

Teismas nepasisakė dėl skundo motyvų, jog nėra nurodytas joks įstatymas, kuriame būtų numatyta asmens, nedalyvavusio medžioklėje, pareiga ar teisė atlikti kokius nors veiksmus dėl medžioklės lape padarytų įrašų tikrinimo. Pareiškėjas neturėjo nei teisės, nei pagrindo reikalauti medžioklės vadovo perduoti medžioklės lapą arba tikrinti duomenis apie medžiojamųjų gyvūnų limitus ir datas, iki kada tie limitai išnaudoti (administracinėje byloje apklausiamas liudytoju Departamento Panevėžio valdybos Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas G. S. patvirtino, kad pareigų ar teisių medžioklėje nedalyvaujančiam asmeniui tikrinti medžioklės lapo nėra).

Teismas taip pat nepasisakė dėl to, kad pareiškėjas suprato ir suvokė tik tai, jog A. G. ir G. A. medžiojo medžioklės klubo „Lėnas“ medžioklės ploto vieneto teritorijoje, kurio nariais jie yra, turėjo išduotą, nesuklastotą 2020 m. gruodžio 19 d. medžioklės lapą Nr. 241, galiojantį nuo 2020 m. gruodžio 19 d. iki 2021 m. kovo 31 d., G. A. turėjo legalų medžioklinį šaunamąjį ginklą ir visus reikalingus tam leidimus, medžiotojo statusą. Pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti medžioklės teisėtumu, kadangi matė A. G. pildant medžioklės lapą (t. y., jog įsirašyta medžioklės pradžioje, vėliau sumedžiojus elnio patiną ir apie tai darant įrašą), be to pareiškėjui, kaip kito klubo medžiotojui, žinoma, kad tauriųjų elnių patinus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki sausio 31 d., o medžiota buvo sausio 11d., t. y. dar nesuėjus terminui, kitokie limitai pareiškėjui, kaip ne klubo nariui, nebuvo žinomi, kadangi pastarieji viešai neskelbiami (jų nežinojo net gamtos apsaugos pareigūnai, kol nesusiekė su medžiotojų klubo vadovu). Šios teismo nevertintos aplinkybės rodo, kad pareiškėjo kaltė neįrodyta, jis buvo įsitikinęs, jog medžioklė vyko teisėtai, todėl ir padėjo gabenti, jo nuomone, teisėtai sumedžiotą gyvūną. Teismas nepasisakė dėl motyvų, kodėl gamtos apsaugos pareigūnų tarnybinio pranešimo duomenų nepatvirtina vaizdo įrašai, nors visą laiką buvo filmuojama kameromis ant uniformos („bodycam“), taip pat nenurodė, kodėl visos abejonės aiškinamos ne pareiškėjo naudai, nors sprendžiant asmens kaltumo ir atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami to asmens naudai, o neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo nurodyti motyvai dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, nustatančiu, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas, nesudaro pagrindą atnaujinti procesą. Šioje normoje išvardintas baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas, leidžiantis šio punkto pagrindu atnaujinti procesą. Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas išdėsto motyvus, susijusius ne su šioje normoje nurodytais pagrindais, o su teismo sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių klaidingu nurodymu, todėl prašymo atnaujinti procesą motyvai iš esmės neatitinka teisės normos baigtinio sąlygų sąrašo, ir negali būti laikomi pagrindžiančiais proceso atnaujinimą.

Pažymi, kad proceso atnaujinimui kasacinis teismas nustatė esmines sąlygas – įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai bei turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai ir aplinkybės, nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Atsakovo nuomone, šiuo atveju prašymas atnaujinti procesą neatitinka nei vienos iš kasacinio teismo praktikoje įtvirtintos sąlygos.

Prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiamas vieno fakto t. y. E. B. įrašymo į medžioklės lapą paneigimu. Prašymo 8 punkte su papunkčiais dėstomi motyvai bei įrodymai, paneigiantys faktą, jog E. B. buvo įrašytas į medžioklės lapą, tačiau iš esmės nepateikiami motyvai kaip ir kokią esminę reikšmę šis faktas turi E. B. padarytam pareigūno vardo pažeminimui, atliktam veiksmų visetu, nustatytu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų. Taip pat nenurodoma, kokią esminę reikšmę tai turėjo bylos baigčiai.

Atsakovas pažymi, kad ankščiau nurodytos aplinkybės visoms proceso šalims buvo žinomos viso proceso metu, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismui jos nebuvo žinomos. Faktą, kad šios aplinkybės buvo vertinamos, pagrindžia ir pirmosios instancijos teismo procesas, kurio metu detaliai buvo tiriamas medžioklės lapo turinys ir vertinamos sąvokos – dalyvavimas medžioklėje, ribos, nustatant, E. B. dalyvavimą dalyje medžioklės proceso gabenant sumedžiotą gyvūną.

Nurodo, kad E. B. pareigūno vardo pažeminimas pasireiškė ne įrašymu į medžioklės lapą, kas yra kvestionuojama prašyme atnaujinti procesą, ar dalyvavimu visame medžioklės procese, o neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimu, siekiu išvengti atsakomybės prisistatant pareigūnu ir bandant daryti įtaką kitiems pareigūnams, atliekantiems pareigines funkcijas. Šis veiksmų visetas dėl prašyme atnaujinti procesą nurodyto fakto iš esmės nekinta. Todėl pateikti argumentai nelaikytini turėjusiais esminę reikšmę bylos baigčiai.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčas vykstantis administracinio nusižengimo byloje, apie kurį nurodo pareiškėjas (prašymo 8.9 pastraipa) vyksta tarp kitų šalių ir dėl kitos teisinės atsakomybės, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios šiam procesui neįgijo.

Pareiškėjas, kaip galima suprasti iš prašymo turinio, dėsto argumentus dėl, jo teigimu, netinkamai atlikto įrodymų tyrimo, bei prašoma iš naujo vertinti įrodymus byloje, tačiau tai negali būti prašymo atnaujinti procesą pagrindimu.

Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas pasisakė ne dėl visų jo apeliaciniame skunde išsakytų motyvų, pažymi, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas. Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą grindė netinkamu įrodymų ištyrimu, tačiau prašyme kelia reikalavimą ne grąžinti bylą pakartotiniam įrodymų tyrimui, o iškart pakeisti sprendimą apeliacinėje instancijoje į palankų pareiškėjui, tuo atveju, jei būtų priimtas sprendimas procesą atnaujinti. Atsakovo vertinimu, pagrindų atnaujinti procesą nėra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3759-261/2021 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 ir 10 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą, kaip vieną iš pagrindų nurodo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kuriame numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, tačiau jokių argumentų prašyme dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo nenurodo, taip pat nenurodo, kokios materialiosios teisės normos šiuo atveju buvo pažeistos. Pažymėtina ir tai, kad formuluodamas prašymo dalyką, pareiškėjas šio proceso atnaujinimo pagrindo jau nenurodo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nepasisakys.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teismų sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nurodė aplinkybes, kurių nebuvo ir kurių nepatvirtina byloje esantys įrodymai, t. y., jog pareiškėjas dalyvavo medžioklėje ir buvo įrašytas į medžioklės lapą. Pareiškėjas taip pat dėsto argumentus, susijusius su įrodymų byloje vertinimu.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašyme nurodytus proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu argumentus, pažymi, kad siekiant atnaujinti procesą minėtu pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriame būtų nurodyta bent viena ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė, sudaranti pagrindą spręsti klausimą dėl proceso atnaujinimo. Be to, taikant minėtą proceso atnaujinimo pagrindą būtina nustatyti ir tai, jog būtent dėl nuosprendyje konstatuotų atitinkamų faktų buvo priimtas neteisėtas arba nepagrįstas teismo sprendimas byloje, kurioje siekiama proceso atnaujinimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą nurodytu pagrindu, įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nepateikė, o įvertinus pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, akivaizdu, kad jokia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtina aplinkybė įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota nebuvo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas su prašymu atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu nepateikė įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, o 2022 m. gegužės 5 d. pateikė Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. balandžio 21 d. nutarimą, priimtą administracinio nusižengimo byloje Nr. A11.-4-1104/2022 (teismo nutarimas nėra įsiteisėjęs), kuriuo, be kita ko, administracinė teisena E. B. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 7 punktą nutraukta. Tačiau šis teismo nutarimas nėra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas procesinis dokumentas, kurio pagrindu gali būti sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo.

Akcentuotina, jog ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai patvirtina, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos administracinės bylos peržiūrėjimą iš esmės. Proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014), t. y., kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka.

Kiti pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai nesusiję su prašyme nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkinamas. 

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo E. B. prašymas atnaujinti procesą šioje byloje netenkintas, pareiškėjas neįgijo teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3759-261/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3759-261/2021 pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Alenas Piesliakas

        Milda Vainienė