Administracinė byla Nr. A858–2862/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03213-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjui P. V.,

trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (teisės perimtos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. V. skundu (b. l. 1?3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (dabar – Vilniaus pataisos namai) (toliau – ir Pataisos namai), 10 000 litų neturtinės žalos, nes patyrė moralinę žalą, sunkius, žeminančius jo garbę ir orumą išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į Pataisos namų administraciją su pareiškimu Nr. 29-101 dėl nuteistojo T. B. elgesio, nevalgymo valgykloje ir prašymo perkelti jį į kitą nuteistųjų būrį, tačiau Pataisos namų administracija jo prašymo netenkino, nenurodydama konkrečių priežasčių. Jis nepagrįstai perkeltas į devintą būrį, nes jame sėdi nuskriaustieji, pažeminti, homoseksualai, tokio būtinumo jį perkelti nebuvo, šiame korpuse nuteistieji valgo iš vienodų lėkščių, jam nėra suteikta galimybė valgyti iš vardinės lėkštės, jis negali su šiame korpuse nuteistais kartu valgyti, todėl kenčia alkį, maitinasi už artimųjų atsiųstus pinigus, Pataisos namų parduotuvėje arba būdamas izoliatoriuje. Tokiu būdu administracija pažeidžia jo teises kalėti ten, kur jis norėtų, nori jį pažeminti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, atsiliepimu
(b. l. 12?13) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai ir pastebėjimai buvo nagrinėjami tinkamai, drausminio poveikio priemonės pareiškėjo atžvilgiu taikytos nebuvo. Pareiškėjui, kaip ir visiems kitiems nuteistiesiems, yra sudarytos vienodos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, įstaigos nuteistieji yra maitinami pagal 31 dienos valgiaraštį, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Maitinimo sąlygos yra vienodos visiems nuteistiesiems. Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Pataisos namų administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam nepadarė jokios žalos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu
(b. l. 44–46) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistieji Pataisos namuose laikomi vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kurias tvirtina teisingumo ministras. Taisyklės reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo sąlygos nėra pažeidžiamos, jam buvo tinkamai atsakyta į jo prašymus, T. B. taip pat rašo skundus, į juos administracija atsako, įstaigos valgykloje lėkštės nėra žymimos, visi nuteistieji yra lygūs, jie suskirstyti į būrius, į valgyklą eina nustatytu laiku, tačiau pareiškėjas valgykloje nevalgo. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įtikinamų argumentų, kad yra pažeidžiamos jo laikymo sąlygos įstaigoje, sprendimų neskundžia. Teismas pareiškėjo argumentus vertina kaip jo nuomonę, nes pataisos įstaigose nuteistieji neskirstomi į socialines ar neformalias grupes, šis reiškinys dažniausiai vyrauja ir toleruojamas tarp nuteistųjų. Nuteistasis T. B. turi teisę rašyti skundus ar prašymus į įvairias įstaigas, taip pat ir Pataisos namų administracijai, lygiai taip pat kaip ir kiti nuteistieji. Suskirstymas į būrius įstaigoje numatytas Taisyklėse. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo teismui rašytą pareiškimą, kitus procesinius dokumentus, bylos medžiagą, nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalą pareiškėjui. Pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Jis nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie galimai patirtą nurodytą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, visi jo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos namų.

II.

Pareiškėjas P. V. apeliaciniu skundu (b. l. 53–55) prašo priteisti iš Pataisos namų 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas iš esmės remiasi skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Pareiškėjas pažymi, kad Pataisos namų administracija priėmė eilę sprendimų, kurie ne tik apsunkino pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, bet ir pažemino jo orumą, siekė palaužti jį ir sužlugdyti, siekiama palaužti jo pažiūras, ribojama religinių įsitikinimų laisvė. Dėl to jis patyrė tiek dvasines, tiek fizines kančias. Pareiškėjas paskirtas ne į tą būrį, į kurį nori pakliūti. Jį šmeižia kitas nuteistasis ir Pataisos namų administracija tai toleruoja. Pataisos namai, neleisdami naudoti atskirais indais ir nepervesdami pareiškėjo į kitą būrį, pažeidė jo teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61–62) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų argumentų, jog yra pažeidžiamos jo laikymo sąlygos Pataisos namuose. Tai yra pareiškėjo nuomonė. Atsiliepime iš esmės remiamasi pirmosios instancijos teismo argumentais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64–65) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų ir nemini jokių argumentų dėl jam tariamai padarytos žalos, nepaaiškina, kuo pagrįstas jo prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto ir nepagrįsto pataisos namų administracijos veiksmo – jo priskyrimo konkrečiam nuteistųjų būriui pataisos namuose.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės konstatavo, jog nebuvo nustatyti neteisėti Vilniaus pataisos namų veiksmai, t. y. nėra vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad neteisėta veika pasireikšti ir neteisėtais veiksmais, ir neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pareiškėjas byloje jo patirtą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Pataisos namų veiksmų, jį perkeliant iš vieno nuteistųjų būrio į kitą, taip pat iš to, jog Pataisos namų administracija leidžia kitam nuteistajam pareiškėją kaltinti tuo, ko jis nepadarė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis). Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas). Taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso
6 straipsnis). Taip pat pabrėžtina, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97). Konstatavus, kad asmens situacija gali būti traktuojama kaip vieno iš galimų nediskriminavimo principo elementų pažeidimas, konstatuotinas atitinkamo viešojo administravimo subjekto (ar kito asmens) veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga.

Atsižvelgiant į paminėtus kriterijus, pareiškėjo situacija negali būti vertinama kaip nediskriminavimo principo pažeidimas. Pareiškėjas nepateikia aiškių duomenų, kurie pagrįstų, kad Pataisos namų administracija, perkeldama jį į kitą būrį, žinojo ar galėjo žinoti apie vieno ar kito būrio sudėtį, jo narių statusą neformalioje nuteistųjų hierarchijoje ar kitus duomenis ar tai, kad tokią informaciją turėdama Pataisos namų administracija sąmoningai diskriminavo pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu, siekė kitaip jį pažeminti. Be to, pats pareiškėjas teigia, kad nuteistųjų būryje, kuriame jis yra, išduodami bendri indai, skirtingai nei tai daroma kitame būryje, į kurį jis pageidauja būti perkeltas. Toks teiginys paneigia pareiškėjo poziciją dėl jo diskriminavimo, nes vienodų indų visiems būryje esantiems asmenims suteikimas šiuo atveju kaip tik patvirtina šių asmenų lygiateisiškumą ir vienodą traktavimą – jei asmenims būryje yra duodamos bendros lėkštės, tai jie nėra diskriminuojami, jie yra traktuojami vienodai. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, jog tiek ir būryje, į kurį prašo būti perkeltas, yra pažemintų asmenų, kaip ir būryje, kuriame jis yra šiuo metu (b. l. 78), taip tiesiogiai patvirtindamas, jog abiejuose būriuose egzistuoja iš esmės tie patys hierarchiniai neformalūs nuteistųjų sluoksniai, todėl jokio diskriminavimo objektyviai negali būti, jei abiejuose būriuose nuteistųjų sudėtis iš esmės yra panaši net ir neformalios hierarchijos aspektu. Pažymėtina, kad pareiškėjo pozicija dėl maitinimosi kartu su būriu valgykloje yra jo subjektyvus pasirinkimas. Tuo atveju, jei pareiškėjui dėl kokių nors subjektyvių įsivaizdavimu nepatinka maitintis su kitais nuteistaisiais, jis gali pirkti maistą – byloje nėra duomenų, kad ši teisė pareiškėjui būtų apribota. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kad Pataisos namų valgykloje būtų nesilaikoma higienos reikalavimų ar kitų, su maisto ruošimu, pateikimu susijusių nuostatų. Pareiškėjas taip pat nepateikė argumentų ir įrodymų, kad, priskiriant jį konkrečiam būriui, būtų pažeistos teisės aktų, reguliuojančių bausmių vykdymą, nuostatos inter alia reguliuojančių nuteistųjų priskyrimo konkrečiam būriui tvarką. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų taip pat negalima spręsti apie tokių nuostatų galimą pažeidimą.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su nuteistojo T. B. neteisėtais veiksmais pareiškėjo atžvilgiu ir Pataisos namų administracijai neginant šiuo aspektu pareiškėjo teisių, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė teiginių, kurie leistų spręsti apie Pataisos namų administracijos nepakankamus veiksmus, apsaugant pareiškėjo orumą ir kitas teises. Vien pareiškėjo konfliktavimo su kitu nuteistuoju faktas negali būti pagrindu pripažinti Pataisos namų veiksmų (neveikimo) neteisėtumą. Todėl ir su T. B. veiksmais susiję pareiškėjo argumentai yra atmestini.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, todėl jo apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.