Administracinė byla Nr. A-2175-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03256-2014-9

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 400 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmą kartą, kai jam mama atnešė televizorių, apžiūrėjo jį ir pastebėjo, jog jis keliose vietose yra subraižytas, tačiau dėl to nesiskundė ir televizorių priėmė. Maždaug praėjus mėnesiui, padaugėjus kalinių skaičiui Šiaulių TI, ėmė silpti skaitmeninės televizoriaus antenos signalas, todėl televizorius neberodė skaitmeninio vaizdo. Dėl to keletą kartų jis kreipėsi į Apsaugos ir priežiūros skyrių. Buvo atėję darbuotojai, kurie tikrino ir nurodė, kad galimai jo televizorius sugedęs arba nusilpęs skaitmeninės televizijos signalas. Pasitaręs su mama pareiškėjas nusprendė, kad prieš išvažiuojant į pataisos namus reikia susitvarkyti televizorių. Parašė 2014 m. rugsėjo 16 d. prašymą dėl televizoriaus perdavimo mamai, kuri 2014 m. rugsėjo 20 d. jį gavo ir nunešė meistrui, kuris patikrinęs televizorių nustatė, jog televizorius veikia, ir nurodė, kad Šiaulių TI naudojami televizoriai prasčiau rodo dėl didelio asmenų skaičiaus, kurie prisijungia prie skaitmeninės televizijos, dėl to silpsta signalas. Pats meistras nieko netaisė. Mama jam grąžino televizorių, kurį atnešusi pareigūnė jam įkyriai siūlė pasirašyti jo netikrinus, ar jis veikia. Televizorių tikrino koridoriuje, nes pareigūnė atsisakė jį tikrinti kameroje. Tikrinimo metu pastebėjo, kad televizoriaus ekranas sudaužytas, todėl atsisakė jį priimti. Kitą dieną kreipėsi į Šiaulių TI direktorių asmeniniam pokalbiui. Direktorius, pasitaręs su pareigūnais, kurie jam perdavė televizorių, pasikvietė jį ir nurodė, kad televizorius jau buvo sugedęs, jį jam mama jau perdavė sugedusį. Paprašius, kad televizorius būtų nufotografuotas, direktorius nurodė pareigūnams tai padaryti. Jam parašius skundą televizorius buvo paimtas ir laikytas sandėlyje. Mamai atnešus antrą televizorių, jo pareigūnai nepriėmė, tačiau jam parašius prašymą dėl senojo televizoriaus grąžinimo ir jį grąžinus mamai, gavo naują televizorių, kurį jam nupirko mama. Televizorius, kurį sugadino pareigūnai, vadinasi „TV STAR“. Jį jam mama pirko maždaug 2014 m. gegužės mėn. Manė, kad televizorius buvo sugadintas po patikrinimo, perduodant į kamerą, t. y. kuomet pareigūnė su ūkio dalyje dirbančiu nuteistuoju, kuris padeda pareigūnams, nešė jį jam iki kameros, nes buvo matyti dėžėje įkirtimas. Jei televizorius būtų sugadintas iki perdavimo į Šiaulių TI, manė, kad peršviečiant jį rentgenu jau būtų buvę galima pamatyti suskilusį ekraną. Prieš įjungiant televizorių nematė, kad ekranas skilęs kampe. Mama už savo pinigus pirko televizorių, o jis jai dar negrąžino pinigų. Turtinė žala kilo dėl pareigūnų veiksmų, nes jie neatsakingai žiūrėjo į savo darbą, nekontroliavo ūkio dalyje dirbančių asmenų, perduodančių siuntinius. Televizorius buvo sugadintas esant pareigūnų žinioje ir pareigūnai neužtikrino, kad jis jam būtų perduotas tvarkingas. Neturtinę žalą grindė patirtais išgyvenimais, kuriuos patyrė būdamas be televizoriaus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą nurodė, kad prašo bylą nutraukti, pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI televizorių, radijo imtuvų, kompiuterių, kompiuterinių žaidimų aparatų ir kitų daiktų priėmimo ir naudojimosi tvarka organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu (toliau – ir SVĮ) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis. Vadovavosi BVK 96 straipsniu, SVĮ 27 straipsniu. Nė viename teisės akte nėra uždrausta naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kurie nėra įrašyti į BVK 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą“.

              Pareiškėjas skunde nurodo, jog jis gavo sugadintą televizorių. 2014 m. rugsėjo 24 d. į Šiaulių TI kreipėsi V. Š. su prašymu leisti perduoti sūnui R. K. televizorių „TV STAR“ su pulteliu. Prižiūrėtoja V. M. apžiūrėjo atneštą televizorių ir nepastebėjusi jokių išorinių defektų jį priėmė ir perdavė Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniajam specialistui P. B., kuris, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų  tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, televizorių patikrino intraskopu „Rapiscan 515“, kadangi įtarimų nesukėlė, televizorius nebuvo ardomas, jokių defektų nepastebėta, jis buvo grąžintas pareigūnei V. M. (2014 m. spalio 29 d. paaiškinimas Nr. 60/09-45516). Pareigūnė V. M. televizorių nunešė pareiškėjui R. K. į kamerą, paprašė atneštą televizorių įjungti, nes neva jam atnešė sulaužytą televizorių. Pareigūnė pareiškėją R. K. išvedė iš kameros į 3 posto koridorių, kur pareiškėjas, įjungęs televizorių, iš karto parodė, kad dešiniajame televizoriaus ekrano kampe yra dėmė, ir atsisakė priimti televizorių. 2014 m. spalio 7 d. gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo prašoma televizorių grąžinti V. Š.. 2014 m. spalio 7 d. televizorius buvo grąžintas V. Š.. 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Šiaulių TI dėl televizoriaus. 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjui pateiktas atsakymas į skundą, kuriuo konstatuota, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareigūnai sugadino pareiškėjo televizorių, todėl padaryta išvada, kad atneštas televizorius buvo su ekrano defektu, kurį galima pastebėti tik įjungus televizorių.

              Atsakovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovo priimant perduodamus daiktus patikrinti jų kokybės. Taip pat būtina pažymėti, jog iš pateiktų nuotraukų (nuotraukos darytos po to, kai gautas pareiškėjo skundas) nėra matyti, jog televizoriaus ekranas buvo skilęs ar kitaip sugadintas. Atsakovas pažymėjo, jog televizorius buvo veikiantis ir be jokių įbrėžimų ar įskilimų, tik įjungus pareiškėjas nurodė, jog dešiniajame kampe yra maža dėmelė. Minėtos dėmelės atsiradimo momentas nėra nustatytas ir jo neįmanoma nustatyti. Pareiškėjas galėjo žinoti apie minėtą televizoriuje esančią dėmelę ir tuo pasinaudodamas siekti naudos. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad televizorius nebeveikia, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad televizorius būtų galėjęs būti sugadintas ar jam padaryta kitokia žala dėl Šiaulių TI darbuotojų kaltės.

Kadangi administracinis ginčas dėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmų ir turtinės žalos nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jis negali būti nagrinėjamas teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2540/2011). Kadangi pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka ir nėra galimybės pasinaudoti šia tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 dalimi, byla nutraukiama. Atsakovo manymu, pareiškėjas, būdamas rūpestingas savo teisių gynėjas, turėjo elgtis logiškai, rūpestingai ir nesutikdamas su Šiaulių TI direktoriaus atsakymu į skundą pasirūpinti jo apskundimu. Pareiškėjui būnant Šiaulių TI, jo galimybės laiku ir operatyviai kreiptis dėl apskundimo nebuvo ribojamos.

Nurodė, jog nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų realų žalos padarymo faktą. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-944/2007). Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI pareigūnai veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos. Pareiškėjas nepateikė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų įrodymų. Byloje nėra duomenų, o taip pat pareiškėjas nenurodė jokių kitų duomenų bei įrodymų, kad pareiškėjui buvo sukeltos kokios nors ilgalaikio pobūdžio pasekmės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir aptarė bylos faktines aplinkybes, liudytojų parodymus. Paties pareiškėjo R. K. aiškinimas dėl, jo teigimu, sugadinto televizoriaus yra prieštaringas ir nenuoseklus: pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. skunde Šiaulių TI direktoriui nurodyta, kad atėjusi pareigūnė jam liepė pasiimti atneštą televizorių ir jo nepatikrinus pasirašyti. Jam pareigūnės elgesys, reikalaujant pasirašyti ant priėmimo akto nepatikrinus televizoriaus, pasirodė keistas, todėl nutarė detaliau apžiūrėti jam atneštą televizorių. Tai pasakius pareigūnei, matėsi jos sutrikimas ir ji atsisakė duoti televizorių į kamerą patikrinti bei liepė eiti kartu su ja į pirmame aukšte esantį koridorių. Patikrinus televizorių, pamatė suskaldytą televizoriaus ekraną, todėl atsisakė priimti sugadintą televizorių. Prašė Šiaulių TI direktoriaus atlyginti jam 400 Lt turtinę žalą, nes matė iš pareigūnės elgesio, jog ji žino, kad televizorius sudaužytas, ir bando tai nuslėpti. Tokios aplinkybės buvo tirtos ir pareiškėjui Šiaulių TI direktorius atsakė 2014 m. spalio 30 d. raštu Nr. 17/01-2262. Panašiai aplinkybes pareiškėjas nurodė skųsdamas ankščiau paminėtą Šiaulių TI direktoriaus sprendimą Kalėjimų departamentui ir Kalėjimų departamentas atsakė pareiškėjui. Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas prieštarauja pats sau nurodydamas, kad nereikia rentgeno, jog galima būtų matyti televizoriaus ekrano defektą, nes pažiūrėjus į televizorių akivaizdžiai matyti, kad ekranas skilęs. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad televizorius buvo sugadintas po patikrinimo, perduodant į kamerą, t. y. kuomet pareigūnė su ūkio dalyje dirbančiu nuteistuoju, kuris padeda pareigūnams, nešė jį jam iki kameros, nes buvo matyti dėžėje įkirtimas. Pareigūnai nekontroliavo ūkio dalyje dirbančių asmenų, perduodančių siuntinius.

Esant tokiems prieštaringiems pareiškėjo aiškinimams, teismas rėmėsi nuosekliais liudytojų V. M. ir P. B. parodymais tiek posėdžio metu, tiek byloje esančiais jų paaiškinimais. Iš byloje esančių televizoriaus „TV STAR“ nuotraukų matyti, kad, neįjungus televizoriaus, ekrano dešiniajame šone skilimo (dėmės) nematyti ir, įjungus televizorių, jis yra veikiantis. Byloje nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad televizorių „TV STAR“ sugadino Šiaulių TI pareigūnai, todėl pareiškėjo skundas dėl turtinės žalos atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat byloje nenustatyta, kad liudytojai V. M. ir P. B. būtų pažeidę Aprašo reikalavimus. Be to, televizorių už savo pinigus pirko ir jį pridavė taisymui pareiškėjo mama, todėl turtinę žalą, jei tokia galimai buvo padaryta, galėjo patirti V. Š., o ne pareiškėjas.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė patirtais išgyvenimais, kuriuos patyrė būdamas be televizoriaus. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra deklaratyvūs, o nepatogumas būnant be televizoriaus buvo trumpalaikis. Atsižvelgiant į ankščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestas kaip nepagrįstas. 

III.

Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas, nors byla nebuvo sudėtinga. Pažymi, kad teismo sprendime pareiškėjo prašomos priteisti sumos yra nurodomos vien tik litais, nors turėjo būti nurodomos eurais, arba litai turėjo būti konvertuoti į eurus, šalia nurodant sumas litais, kadangi nuo 2015 m. sausio 1 d. oficiali valstybės valiuta yra euras. Šis procesinis pažeidimas neleidžia teismo sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu, šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti. Nurodo, jog V. M. televizoriaus net neįjungė, o pasikliovė savo nuojauta, P. B. taip pat teismui nurodė, jog televizoriaus nebuvo įjungęs, tik peršvietė jį specialiu aparatu ir manė, kad televizorius buvo techniškai tvarkingas, tačiau toliau teismui nurodė, jog fotografavo įjungtą ir išjungtą televizorių, kad televizorius buvo veikiantis, fotografuojant rodė. Teismas neįvertino prieštaringų P. B. parodymų.

Teismo išvados dėl to, jog pareiškėjui nebuvo padaryta žala, yra neteisingos. Televizorių suimtajam naudotis perduoda giminaičiai, tuomet suimtasis faktiškai tampa televizoriaus savininku. Teismo išvada, kad pareiškėjui nebuvo padaryta materialinė žala, neatitinka faktų, kadangi žala buvo padaryta pareiškėjui priklausančiam daiktui, o pareiškėjas pagal įstatymą gali reikalauti atlyginti jam ir jam priklausančiam daiktui padarytą žalą. Teismas, nagrinėdamas bylą, buvo neobjektyvus ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo parodymai yra prieštaringi. Mano, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė nepateisinamai aplaidžiai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisingą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas prieštaravo pats sau nurodydamas, jog nereikia rentgeno, kad būtų matyti televizoriaus ekrano defektas, nes pažiūrėjus į televizorių akivaizdžiai matyti, kad ekranas skilęs. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad televizorius buvo sugadintas po patikrinimo, perduodant į kamerą. Iš byloje esančių televizoriaus nuotraukų matyti, kad neįjungus televizoriaus ekrano dešiniajame šone skilimo nematyti. Byloje nėra įrodymų, kad televizorių sugadino pareigūnai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, dėl sugadinto televizoriaus „TV STAR“ patirtos 400 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė prašymą pristatyti jį į teismo posėdį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai, pareiškėjas taip pat jame dalyvavo ir pasisakė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, poreikio skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir kviesti pareiškėją į teismo posėdį nėra.

Kadangi šiuo atveju yra nagrinėjamas skundas dėl žalos, kuri kildinama iš neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, pirmiausia aptartinas ginčui aktualus teisinis reguliavimas. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), dažnai bylose nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Šiuo atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, jog pareiškėjui, būnant suimtam Šiaulių TI, buvo perduotas sugadintas televizorius „TV STAR“ (dešiniajame ekrano kampe yra įskilimas), kuris buvo sugadintas Šiaulių TI pareigūnų, neužtikrinusių, kad jam būtų perduotas tvarkingas televizorius.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, jog pareiškėjo paaiškinimai dėl televizoriaus sugadinimo yra prieštaringi, nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad televizorių sugadino Šiaulių TI pareigūnai, todėl pareiškėjo skundą dėl turtinės žalos priteisimo atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria, jog šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti turtinę žalą, kadangi jos nesukėlė valstybės valdžios institucijų neteisėti aktai.

Nuteistųjų teisė naudotis televizoriais, kompiuteriais ir kitais daiktais nustatyta BVK 96 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašas nustato tvarką, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduoti ar įsigyti kompaktiniai diskai, skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos, taip pat leidžiami naudoti kompiuteriai, buitiniai elektros prietaisai, muzikos instrumentai (Aprašo 1 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sutuoktiniai, sugyventiniai ar artimieji giminaičiai daiktus su rašytiniu prašymu, kuriame nurodo savo sutikimą juos tikrinti pažeidžiant garantines plombas, įteikia laisvės atėmimo vietos pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda biuro pareigūnams (Aprašo 5 p.). Pagal Aprašo 6 punktą, pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda biuro pareigūnai daiktus perduoda patikrinti laisvės atėmimo vietos direktoriaus įsakymu paskirtiems pareigūnams.

Pareiškėjas teigia, kad televizorius buvo sugadintas tuo metu, kai jis po patikrinimo buvo perduodamas į kamerą, nes, jei televizorius būtų buvęs sugadintas iki perdavimo į Šiaulių TI, peršviečiant jį intraskopu, suskilusį ekraną būtų buvę galima pamatyti. Tačiau P. B., tikrinęs televizorių intraskopu, nurodė, jog peršviečiant intraskopu tikrinamus daiktus matyti tik stiprūs pažeidimai, šiuo atveju jokie trukdžiai nebuvo pastebėti. Šiaulių TI pareigūnai (prižiūrėtoja V. M. ir Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas P. B.) nurodė, jog jiems apžiūrint televizorių jis atrodė techniškai tvarkingas, jo išorė nebuvo pažeista, P. B. peršvietus televizorių intraskopu „Rapiscan 515“ jis įtarimų nesukėlė, draudžiamų daiktų nesimatė. Tiek V. M., tiek P. B. nurodė, kad nebuvo įjungę televizoriaus, o byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 51–52) patvirtina, jog sugadinimas (ekrano dešiniajame šone esantis skilimas) yra matomas tik įjungus televizorių. Šis įskilimas teisėjų kolegijos nelaikytinas stipriu televizoriaus sugadinimu, kadangi jis yra matomas tik įjungus televizorių, be to, kaip matyti iš bylos duomenų, televizoriaus veikimui jis iš esmės netrukdė. Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtinto, kad prieš įjungiant televizorių jis nematė, jog ekranas yra įskilęs. Tuo metu, kai V. M. atnešė televizorių pareiškėjui, jį įjungus, anot V. M., jis veikė, ji nepastebėjo gedimo, kol pats pareiškėjas neparodė dešiniajame televizoriaus kampe esančio įskilimo. Be to, dėmesys atkreiptinas į tai, jog pareiškėjui buvo perduodamas ne naujas, o naudotas televizorius. Visos šios aplinkybės bei tai, jog, anot P. B., tikrinant intraskopu matyti tik stiprūs sugadinimai, o šiuo atveju sugadinimas nelaikytinas stipriu, atliekant patikrinimą televizorius atrodė techniškai tvarkingas, jo išorė nebuvo pažeista ir sugadinimas (ekrano dešiniajame šone esantis skilimas) yra matomas tik įjungus televizorių, o televizorių tikrinę pareigūnai jo nebuvo įjungę, taigi galėjo nematyti televizoriaus sugadinimo, sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo prielaidą dėl televizoriaus sugadinimo po patikrinimo perduodant jį į kamerą.

Pareiškėjas kaip vieną iš argumentų, pagrindžiančių Šiaulių TI pareigūnų aplaidumą, nurodo tai, jog pareigūnai, atlikdami televizoriaus patikrinimą, turėjo jį įjungti. Tačiau teisėjų kolegija tokiam argumentui nepritaria, kadangi, kaip matyti iš Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo, jame nėra įtvirtinta pareigūnų pareiga tikrinti, ar perduodami ar įsigyti daiktai yra veikiantys. Apraše įtvirtintas daiktų tikrinimo, peržiūrėjimo ir perklausymo tikslas – užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją (Aprašo 2 p.). Taigi perduotų ar įsigytų daiktų tikrinimas yra atliekamas siekiant užkardyti draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, o ne patikrinti, ar perduodami daiktai yra veikiantys.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, jog pareigūnai turi bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiuo atveju vertintina, jog Šiaulių TI pareigūnai tokios bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai laikėsi, kadangi televizorių tikrinę pareigūnai jį apžiūrėjo pagal teisės aktų nuostatas, televizorius iš išorės atrodė techniškai tvarkingas, jį peršvietus intraskopu trikdžių nebuvo pastebėta. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančiais duomenimis (V. M. ir P. B. nuosekliais parodymais, fotonuotraukomis) patvirtinama, jog Šiaulių TI pareigūnai tinkamai atliko jų kompetencijai priskirtus veiksmus ir nėra pagrindo konstatuoti jų veiklos aplaidumo.

Anot pareiškėjo, pareigūno P. B. argumentai dėl to, jog jis fotografavo išjungtą ir įjungtą televizorių, sudaro pagrindą jo argumentus vertinti kaip prieštaringus. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuos veiksmus (televizoriaus fotografavimą) pareigūnas P. B. atliko jau po to, kai buvo iškeltas klausimas dėl jo gedimo. Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pats pareiškėjas patvirtino, jog pokalbio su Šiaulių TI direktoriumi metu jis paprašė nufotografuoti televizorių. P. B. taip pat nurodė, jog tuomet, kai pareiškėjas atsisakė priimti televizorių, jis gavo nurodymą nufotografuoti įjungtą ir išjungtą televizorių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo P. B. teiginių ir nurodytų faktų vertinti kaip prieštaringų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra teisiškai reikšminga tirti kitų turtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlygų buvimą.

Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo buvimas be televizoriaus nebuvo nulemtas neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, be to, jo argumentai dėl neturtinės žalos, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmų jis negalėjo naudotis televizoriumi ir tai lėmė išgyvenimus, neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pareiškėjo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos yra nurodomos litais, nelaikytina procesiniu pažeidimu. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio 22 d., kuomet Lietuvos oficiali valiuta buvo litas, pareiškėjo reikalaujamos priteisti žalos atlyginimo sumos taip pat buvo nurodytos litais. Tenkinus pareiškėjo skundą ir nusprendus priteisti jam žalos atlyginimą, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo suma būtų priteista eurais, o ne litais, tačiau pareiškėjo skundą atmetus to daryti nebuvo poreikio.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Veslava Ruskan