Baudžiamoji byla Nr. 2K-125/2012
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00018-2009-2
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.19.4.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant L. Baužienei,
dalyvaujant prokurorui G. Jasaičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis - S. P. nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo išvežant turtą iš UAB „L” patalpų) laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo slepiant turtą - minikrautuvą angare, esančiame (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos prie griežtesnės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant S. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinys patenkintas, iš S. P. UAB „Swedbank lizingas“ naudai priteista 3520,26 Lt.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu S. P. buvo išteisintas dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinys dėl 3520,26 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. P. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu - dirbdamas UAB „P“ direktoriumi ir Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartimi jį paskyrus bankrutuojančios įmonės UAB „L“ bankroto byloje administratoriumi UAB „P“, taip pat būdamas UAB „P“ įgaliotu asmeniu ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, 2009 m. vasario 9-13 d., žinodamas, kad UAB „Hansa lizingas“ 2008 m. gruodžio 16 d. yra nutraukęs išperkamosios nuomos (lizingo) sutartį su UAB „L“ dėl medienos apdirbimo ir kitos įrangos, ir kad šis turtas yra UAB „Hansa lizingas“ nuosavybė, be to, būdamas banko atstovų įspėtas apie banko ketinimą nedelsiant atsiimti jam priklausantį kilnojamą turtą, dėl asmeninių ambicijų, tyčia viršydamas jam suteiktus įgaliojimus (veikdamas neteisėtai), numatytus Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punkte, kad įmonės administratorius privalo užtikrinti tik bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, nesant būtino reikalingumo ar pateisinamos veikimą rizikos, iš mechaninių dirbtuvių, priklausančių taip pat UAB „Hansa lizingas“, esančių (duomenys neskelbtini), be savininko leidimo išvežė UAB „Hansa lizingas“ priklausančią medienos apdirbimo įrangą ir šildymo agregatą, būtent formatinio pjaustymo stakles „Format 4 Kappa 450“, frezavimo stakles „.Felden F900DigiDrive“, „Hammer F3“, briaunų laminavimo ir frezavimo stakles „Felder G200“, reismusavimo-obliavimo stakles „Ferder AD 741“, gręžimo-kaltavimo stakles „Felder FD 250“, šlifavimo stakles „Felder FS-722“, reismusavimo stakles „Felder D951“, juostinį pjūklą „FB40“, kietojo kuro šildymo katilą „Atrama“, t. y. svetimą turtą, kurio bendra neišpirkta vertė - 102 804,06 Lt, ir šį turtą nuo banko paslėpė pažįstamų asmenų patalpose: iš nurodytos vietos į UAB „NTA“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), išvežė briaunų laminavimo ir frezavimo stakles „Felder G200“, reismusavimo-obliavimo stakles „Felder AD 741“, šlifavimo stakles „Felder FS-722“, kietojo kuro šildymo katilą „Atrama11*90KW“; į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), išvežė formatinio pjaustymo stakles „Format 4 Kappa 450“, frezavimo stakles „Hammer F3“, juostinį pjūklą „FB40“, gręžimo-kaltavimo stakles „Felder FD 250“; į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) išvežė reismusavimo stakles „Felder D951“, frezavimo stakles „Felden F900DigiDrive“; taip UAB „Hansą lizingas“ padarė didelę - 102 804,06 Lt - turtinę žalą. S. P. piktnaudžiavo - tyčia veikdamas neteisėtai viršijo įgaliojimus ir dėl to didelės turtinės žalos patyrė juridinis asmuo - UAB „Hansa lizingas“, t.y. padarė BK 228 stripanio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Be to, S. P. nuteistas ir už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu - dirbdamas UAB „P“ direktoriumi ir 2008 m. lapkričio 6 d. Kauno apygardos teismo nutartimi paskyrus bankrutuojančios įmonės UAB „V.S.“ iškeltoje bankroto byloje administratoriumi UAB „P“, taip pat būdamas UAB „P“ įgaliotu asmeniu ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, 2009 m. vasario mėnesio nenustatytą dieną laikotarpiu iki 2009 m. kovo 12 d., žinodamas, kad UAB „Hansa lizingas“ 2008 m. spalio 28 d. yra nutraukęs išperkamosios nuomos (lizingo) sutartį su UAB „V.S.“ dėl mini krautuvo „Case 430“, identifikacinis Nr. N5M407111, kurio likusi neišpirkta vertė - 64 130,04 Lt ir kad šis turtas yra UAB „Hansa lizingas“ nuosavybė, be to, būdamas banko atstovų įspėtas apie banko ketinimą nedelsiant atsiimti jam priklausantį kilnojamą turtą, dėl asmeninių ambicijų, tyčia viršydamas jam suteiktus įgaliojimus (veikdamas neteisėtai), numatytus Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punkte, kad įmonės administratorius privalo užtikrinti tik bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, nesant būtino reikalingumo ar pateisinamos veikimą rizikos, 2009 m. vasario 17 d. iš remonto dirbtuvių teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), be savininko leidimo išsivežė UAB „Hansa lizingas“ priklausantį mini krautuvą „CASE 430“, identifikacinis Nr. N5M407111, kurio likusi neišpirkta vertė 64 130,04 Lt, ir iki 2009 m. kovo 12 d. slėpė jį angare, esančiame (duomenys neskelbtini); taip UAB „Hansa lizingas“ padarė didelę - 64 130,04 Lt turtinę žalą. S. P. piktnaudžiavo - tyčia veikdamas neteisėtai viršijo įgaliojimus ir dėl to didelės turtinės žalos patyrė juridinis asmuo - UAB „Hansa lizingas“, t.y. padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apkaltinamąjį nuosprendį S. P. priėmė motyvuodama tuo, jog S. P. veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra įrodytos objektyvios kaltinimo aplinkybės, kad S. P. veikė kaip bankroto administratorius, naudojosi bankroto administratoriui suteiktais įgaliojimais turto atžvilgiu, kaltinime nurodytus daiktus perkėlė iš patalpų, kur jie buvo, į savininkui „Hansa lizingas“ nežinomą vietą, apie tai savininko neįspėjęs ir nesant jokiam būtinumui slėpti kaltinime nurodytų daiktų. Byloje nustatytų aplinkybių visuma paneigia S. P. aiškinimą, kad jis veikė siekdamas turtą apsaugoti, nes nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių būtinybę šį turtą saugoti, žinant, kad jį po kelių dienų ketina atsiimti tikrasis savininkas, be to, tikrasis savininkas nebuvo išreiškęs valios šį turtą išgabenti iš jo buvimo patalpos, kuri taip pat priklausė lizingo bendrovei, t.y. tam pačiam savininkui. Patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad tarp S. P. ir trečiųjų asmenų, kuriems buvo perduotas turtas, susiklostė teisiškai reikšmingi santykiai dėl turto saugojimo, nėra. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad S. P. žinojo ir turėjo žinoti, jog medienos apdirbimo staklės, kiti įrengimai, kietojo kuro katilas bei minikrautuvas tiek UAB „L“, tiek ir UAB „V. S.“ bankroto iškėlimo metu buvo „Hansa lizingas“ nuosavybė, nes sutartys dėl jų išperkamosios nuomos buvo nutrauktos dar iki bankroto iškėlimo, tačiau šiuos įrengimus neteisėtai, viršydamas jam, kaip bankroto administratoriui, suteiktus įgaliojimus pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punktą, nesant būtino reikalingumo ar veiką pateisinančios rizikos, šį turtą nuo banko paslėpė pažįstamų asmenų patalpose, t.y. piktnaudžiavo. Įrodymų visuma patvirtina ne tik tą aplinkybę, jog S. P. suvokė savo veikos pavojingumą, tačiau ir tai, kad jis norėjo taip veikti (lizingo atstovams nufotografavus įrengimus bei pranešus, kad atvyks po kelių dienų atsiimti, S. P. į susitikimą sąmoningai neatvyko, įrengimus išvežė iš patalpų, kurios taip pat priklausė tai pačiai lizingo bendrovei, žinodamas, kad lizingo bendrovė ieško minikrautuvo, jį suradęs apie tai lizingo bendrovės neinformavo ir nepranešė jai, savo iniciatyva neatidavė), t.y. veikė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje taip pat nustatyta ir įrodyta būtinoji BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybė - didelės žalos požymis. Bankui priklausantis turtas buvo surastas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą nepriklausomai nuo S. P. valios, todėl bankui padaryta žala - 166 934,10 Lt - laikytina didele turtine žala. Tai, kad turtas buvo surastas ir grąžintas bankui, nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Jis mano, kad apeliacinės instancijos teisme jo kaltė nebuvo patvirtinta neginčijamais ir objektyviais įrodymais, teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes vertindamas įrodymus teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalis) - teisė į teisingą procesą, įrodymų vertinimo principai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, ir šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius teigia nepadaręs BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą pagrindė spėjimais ir prielaidomis, teismo išvadų nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Teismų sprendimuose įrodymai buvo vertinami remiantis tikėtinumo sąlyga, nebuvo paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.
Kasatorius teigia, kad, pažeidžiant Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartį ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 punkto nuostatas, bankroto administratoriui nebuvo perduotas nei bendrovės turtas, nei dokumentai, todėl administratorius neturėjo realios galimybės nustatyti, koks turtas, esantis įmonės teritorijoje, priklauso įmonei, koks tretiesiems asmenims, ar dėl esamo turto yra kilęs ginčas. Jis, kaip bankroto administratorius, neperėmęs įmonės apskaitos dokumentų, negalėjo priimti jokių sprendimų, susijusių su turto perdavimu tretiesiems asmenims. Kasatorius nurodo, jog administratorius apie bendrovei priklausantį turtą galėjo spręsti iš UAB „L" Kauno apygardos teismui 2009 m. sausio 23 d. pateiktų duomenų (t. 2, b.1. 86-90). Šiuose teismui pateiktuose dokumentuose skundžiamame nuosprendyje nurodyti įrengimai (staklės) apskaitomi UAB „L" balanse. Jokių duomenų apie šių įrengimų (staklių) perdavimą UAB „Hansa lizingas" bankroto administratoriui nebuvo perduota.
2009 m. sausio 8 d. turto priėmimo-perdavimo aktų, kuriais neva tai buvo grąžintas lizingo bendrovei turtas, pasak kasatoriaus, negalima vertinti kaip dokumentų, patvirtinančių, jog UAB „L"perduotas turtas buvo grąžintas UAB „Hansa lizingas" dėl šių priežasčių : 1) aktus pasirašė UAB „L" neįgaliotas asmuo; 2) turtas neįgalioto UAB „L" asmens tariamai perduotas tuo metu, kai buvo priimta Kauno apygardos teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu sustabdant ir prievolių vykdymą; 3) turto priėmimo-perdavimo aktas neturi jokios teisinės galios ir negali sukelti teisinių pasekmių, nes turtas paliktas toliau naudotis UAB „L", t.y. faktiškai turtas nebuvo perduotas; 4) priėmimo-perdavimo aktus ikiteisminio tyrimo pareigūnams perdavė liudytojas A. D. 2009 m. kovo 17 d. apklausos metu, tai patvirtina aplinkybę, jog bankroto administratoriui šie dokumentai nebuvo perduoti; 5) įrengimų (staklių) perdavimo aktas tik patvirtina, jog administratorius neturėjo patikimų duomenų apie bendrovėje esantį turtą.
Kasatorius teigia, kad administratorius atsakingas už viso turto, esančio bendrovėje, apsaugą nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise jis priklauso; šią prievolę nustato ne tik galimos tiesioginės turto netektys, bet ir atsakomybė už prarastą turtą. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog bankrutuojančios bendrovės „L" teritorija nebuvo saugoma, lėšų samdyti sargui nebuvo, todėl priimtas sprendimas perkelti įrengimus į saugesnę vietą visiškai pagrįstas ir negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas tarnyba ar įgaliojimų viršijimas. S. P. nurodo, kad bankrutuojančiai bendrovei „L" turtas buvo perduotas sutartiniais pagrindais turto savininko valia, t.y. turtą bankrutuojanti bendrovė teisėtai valdė nuomos teise. Nutraukus nuomos sutartį, turto savininkas turi teisę reikalauti grąžinti turtą, tačiau, jei lizingo gavėjas šią teisę ginčija, turto savininkas savo teises gali apginti kreipdamasis į teismą, pareiškiant ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo arba kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, t.y. teisinėmis priemonėmis gindamas savo teises. Įstatymas nesuteikia teisės nuomotojui ar lizingo davėjui be teismo sprendimo įeiti į nuomojamas patalpas, paimti turtą, jei tam prieštarauja nuomininkas ar lizingo gavėjas. Tokie UAB „Hansa lizingas" veiksmai yra neteisėti ir negali būti ginami įstatymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiu, jog S. P. turėjo ir galėjo žinoti, kad turtas tiek UAB „L", tiek ir UAB „V. S." bankroto iškėlimo metu buvo „Hansa lizingas" nuosavybė, nes sutartys dėl jų išperkamosios nuomos buvo nutrauktos dar iki bankroto iškėlimo. Kasatoriaus nuomone, teismas neteisingai aiškino įstatymą, siedamas nuosavybės teisės pasikeitimą su lizingo sutarties galiojimu. Lizingo sutartimi nuosavybės teisė neperduodama lizingo gavėjui, todėl nepriklausomai nuo lizingo sutarties galiojimo nuosavybės teisė išlieka lizingo davėjui iki sutarties įvykdymo, t.y. iki visos turto kainos ir kitų lizingo sutartyje numatytų įmokų sumokėjimo. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad turtas pagal lizingo sutartį lizingo davėjo valia perduodamas lizingo gavėjui valdyti. Nutraukus sutartį lizingo davėjas turi teisę reikalauti turtą grąžinti, o kilus ginčui ginti pažeistas teises teisme. Todėl, nutraukus sutartį ir lizingo gavėjui atsisakius grąžinti lizingo davėjui turtą, tokie veiksmai turėtų būti vertinami kaip civilinis teisinis ginčas, nes teisėtai valdanti turtą bankrutuojanti bendrovė gali ginčyti tiek sutarties nutraukimą, tiek sutarties nutraukimo pasekmes. Po bankroto bylos iškėlimo bendrovės interesams atstovauja teismo paskirtas bankroto administratorius, tačiau įstatymas jam nesuteikia teisės vienasmeniškai priimti sprendimus, susijusius su bendrovės valdymu, sutarčių vykdymu, bendrovės ir jos žinioje esančio trečiųjų asmenų turto valdymu. Administratorius privalo vykdyti kreditorių sprendimus, todėl veiksmai, užtikrinant bankrutuojančios bendrovės turto apsaugą, negali būti vertinamai kaip neteisėti, nes buvo siekiama apsaugoti bendrovės teisėtai valdomą turtą, nors ir ne nuosavybės teise.
Dėl antros S. P. inkriminuotos veikos, už kurią jis yra nuteistas, kasatorius teigia nesuprantąs, kokius nusikalstamus veiksmus jis padarė. UAB „ Hansa lizingas" 2009 m.vasario 4 d. dėl mini krautuvo „Case 430", identifikacinis Nr. N5M407111, bankrutuojančiai UAB „V.S." pareiškė 61497,88 Lt kreditorinį reikalavimą, todėl šio reikalavimo tenkinimo tvarką reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, t. y. reikalavimų tenkinimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kasatorius teigia, jog apkaltinamojo nuosprendžio teiginiai dėl jo veiksmų neteisėtumo prieštarauja įstatymui, reglamentuojančiam bankroto administratoriaus ir jo įgalioto asmens veiksmus.
S. P. kasaciniame skunde teigia, kad kaltinime nebuvo konkretizuota padaryta žala, todėl neaišku, kokioms įstatymo ginamoms neturtinio pobūdžio vertybėms padaryta žala. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nurodant, jog UAB „Hansa lizingas" S. P. padarė 102 804,06 Lt ir 64 130,04 Lt turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas pakeisto kaltinimo pagrindu konstatavo, kad byloje taip pat nustatyta ir įrodyta būtinoji BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybė - didelės žalos požymis. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai bankrutuojančios bendrovės teisėtai valdomo turto, perkelto iš vienos vietos į kitą, nesant tikslo jį pasisavinti ar perduoti tretiesiems asmenims, neišmokėtą vertę pripažino didele žala, padaryta lizingo bendrovei neteisėtais S. P. veiksmais. Kadangi turtas nei prarastas, nei sunaikintas, todėl, anot kasatoriaus, nėra pagrindo žalos dydį apibrėžti turto verte, priešingu atveju veika turėtų būti kvalifikuojama pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Byloje, anot kasatoriaus, neįrodyta, kad jis piktnaudžiavo tarnyba ar viršijo suteiktus įgaliojimus ir tuo padarė žalą juridiniam asmeniui - UAB „Hansa lizingas".
Kasatorius teigia, kad prokuroras, pareikšdamas jam kaltinimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, buvo nenuoseklus. Pradiniame kaltinime nebuvo nurodytas žalos dydis, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaltinimas buvo pakeistas, nurodant jame konkrečią sumą, kuri yra lygi neišpirkto turto vertei. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to skunde prašo apeliantas, o prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka (kasacinė byla Nr. 2K-243/2007). Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija patenkino prokuroro prašymą dėl pakeitimo kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis ir apeliacinę bylą nagrinėjo pagal pakeistą kaltinimą, nors prokuroro apeliaciniame skunde to nebuvo prašoma, taip pažeidė BPK 320 straipsniu nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Didelės žalos požymis, inkriminuotas kaltininkui, kaip ir kiti nusikaltimo sudėties požymiai, turi būti nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Apeliacinės instancijos teismas surašydamas nuosprendį turi vadovautis BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalimis, o aprašydamas byloje nustatytas aplinkybes - BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytais apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamais reikalavimais. Apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, konstatuodamas didelės žalos padarymą, apsiribojo teiginiu, jog pranešdamas apie nusikalstamą veiką pareiškėjas UAB „Hansa lizingas" 2009 m. kovo 6 d. raštu nurodė, kad pagrobto turto vertė, kuri apskaičiuota įvertinus tik neišpirktą turto vertę, sudaro 166 934,10 Lt, t. y. daugiau nei 1200 MGL. Teismas, anot kasatoriaus, nevertino kitų byloje esančių aplinkybių, paneigiančių ne tik neteisėtus veiksmus, bet ir žalos padarymo faktą. S. P. teigia, jog byloje nėra nustatyta aplinkybė, kad jis siekė pasisavinti turtą ar iššvaistyti, todėl neaišku, kokiu pagrindu žala buvo vertintina kaip neišmokėta turto vertė.
Kasatorius teigia, kad jis nusikaltimo nepadarė, todėl civilinis ieškinys turi būti atmestas. Ieškinyje nurodyti patirti nuostoliai neturi nieko bendro su jam inkriminuojama veikla. S. P. nurodo, kad civilinis ieškovas pateikė sąskaitą faktūrą, išrašytą UAB „Apsaugos komanda" už fizinės apsaugos paslaugas kovo mėn. ir iš šio dokumento neaišku, už kokias paslaugas civilinis ieškovas turi sumokėti paslaugos tiekėjui ir kaip tai susiję su pareikštu kaltinimu. Be to, sąskaita faktūra yra tik dokumentas, patvirtinantis reikalavimo teisę į tam tikrą pinigų sumą, bet nepatvirtina, jog realiai ši suma buvo sumokėta. 2009 m. kovo 18 d. civilinio ieškovo pareiškime nurodoma, kad jis patyrė 1647,20 Lt išlaidas 2009 m. vasario 20 d. užsakant transportavimo paslaugas, tačiau šių išlaidų pagrindimui prideda 2009 m. kovo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą TRC Nr.0248, kurioje nurodoma, jog suteiktos pakrovimo-iškrovimo ir transportavimo paslaugos. Neaišku, kaip šios išlaidos susijusios su pareikštu kaltinimu, ir nepateikta dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą pagal šią sąskaitą faktūrą. Negali būti vertinama kaip nusikaltimu padaryta žala - antstolio suteikta faktinių aplinkybių konstatavimo paslauga. S. P. mano, jog nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių neteisėtus jo veiksmus, žalą, padarytą UAB „Hansa lizingas", priežastinį ryšį tarp atliktų veiksmų ir patirtos žalos. Esant šioms aplinkybėms Kauno miesto apylinkės teismas pagrįstai civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas nedetalizavo civilinio ieškinio patenkinimo pagrindo ir motyvų, todėl ir ši nuosprendžio dalis naikintina.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto subjektyviojo požymio – tyčinės kaltės
BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, dėl kurio piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimo didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu S. P. išteisino pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo išvežant turtą iš UAB „L” patalpų); pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo slepiant turtą - minikrautuvą angare, esančiame (duomenys neskelbtini), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis veikė tyčia, žinodamas, jog turtas, kuriam apsaugoti jis ėmėsi priemonių, nepriklauso UAB “L” bei UAB “V.S.”, t.y. nėra subjektyviojo šio nusikaltimo sudėties požymio.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2011 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu panaikinusi Kauno miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, S. P. nuteisė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl dviejų savarankiškų veikų) motyvuodama tuo, kad S. P. veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas tyčios buvimą S. P. veiksmuose motyvavo tuo, kad S. P., veikdamas kaip bankroto administratorius, naudojosi bankroto administratoriui suteiktais įgaliojimais turto atžvilgiu, žinojo ir turėjo žinoti, jog medienos apdirbimo staklės, kiti įrengimai, kietojo kuro katilas bei minikrautuvas tiek UAB „L“, tiek ir UAB „V. S.“ bankroto iškėlimo metu buvo „Hansa lizingas“ nuosavybė, nes sutartys dėl jų išperkamosios nuomos buvo nutrauktos dar iki bankroto iškėlimo, tačiau šiuos įrengimus neteisėtai, viršydamas jam, kaip bankroto administratoriui, suteiktus įgaliojimus pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punktą, nesant būtino reikalingumo ar veiką pateisinamos rizikos, nuo banko paslėpė pažįstamų asmenų patalpose, t.y. piktnaudžiavo. Įrodymų visuma patvirtina ne tik tą aplinkybę, kad S. P. suvokė savo veikos pavojingumą, tačiau ir tai, kad jis norėjo taip veikti (lizingo atstovams nufotografavus įrengimus bei pranešus, kad atvyks po kelių dienų atsiimti, S. P. į susitikimą sąmoningai neatvyko, įrengimus išvežė iš patalpų, kurios taip pat priklausė tai pačiai lizingo bendrovei, žinodamas, kad lizingo bendrovė ieško minikrautuvo, jį suradęs, apie tai lizingo bendrovės neinformavo ir nepranešė jai, savo iniciatyva neatidavė), t.y. veikė tiesiogine tyčia.
Kvalifikuojant veiką dėl piktnaudžiavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, t. y. supranta, kad pažeidžia atitinkamus tarnybą reglamentuojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir peržengia kompetencijos, įgaliojimų ribas ir taip panaudodamas savo tarnybinę padėtį ar ja pasinaudodamas veikia priešingai tarnybos interesams, numato, kad dėl tokios veikos neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai ar juridiniam arba fiziniam asmeniui.
Pabrėžtina, kad tyčinė kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą apklausiant S. P. , civilinio ieškovo atstovą R. P. , liudytoją E. P. . Nors po atlikto įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas naujų įrodymų nesurinko ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų ir priimtos apkaltinamojo nuosprendžio išvados, pagrįstos tais pačiais įrodymais, kuriais pagrįstas ir pirmosios instancijos išteisinamasis nuosprendis, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai priešingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikti motyvai dėl S. P. tyčios yra tik prielaidų pobūdžio, nes iš šių argumentų negalima padaryti išvadų dėl S. P. kaltės turinio. Todėl apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas dėl S. P. kaltės yra neišsamus, atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teikiantis pagrindą spręsti, kad buvo sureikšmintos kai kurios byloje nustatytos aplinkybės nekreipiant dėmesio į byloje surinktų įrodymų visetą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. gruodžio 18 d. areštuotas UAB „L“ priklausantis turtas, o Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „P“. Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimi UAB „V. S.“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „P“. S. P. būdamas UAB “P” įgaliotu asmeniu turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas. Šalia kitų bankroto administratoriaus pareigų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punktas nustato administratoriaus pareigą užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą.
Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas išvadas dėl S. P. kaltės turinio, neatsižvelgė į nustatytą aplinkybę, jog S. P. su UAB „Hansa lizingas” atstovu E. P. pirmąkart susitiko 2009 m. vasario 6 d., t. y. po aštuonių dienų nuo jo paskyrimo bankroto administratoriaus atstovu. Minikrautuvas dar prieš bankrotą buvo paliktas pas meistrą ir tik 2009 m. vasario 17 d. S. P. jį paėmė iš S. Š. , t. y. 2009 m. vasario 6 d. jis minikrautuvo neturėjo. Šio susitikimo metu S. P. turto priėmimo-perdavimo aktai, pranešimas apie lizingo sutarčių nutraukimą nebuvo perduoti. Lizingo sutarčių nutraukimo faktas nebuvo įregistruotas viešame registre. Šios apeliacinės instancijos teismo neįvertintos aplinkybės paneigia išvadą, kad S. P. tikrai suvokė, jog minėti įrengimai ir minikrautuvas nebepriklauso UAB „V. S.“ ir UAB „L“ ir juos reikia perduoti UAB „Hansa lizingas”.
Apeliacinės instancijos teismas pernelyg paviršutiniškai įvertino S. P. atsisakymą atiduoti įrengimus ir minikrautuvą UAB “Hansa lizingas”, traktuodamas tokį jo elgesį kaip sąmoningą piktnaudžiavimą suteiktais įgaliojimais. Teismas neatsižvelgė, kad byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu S. P. stengėsi laikytis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatų saugoti patikėtą turtą nebūdamas tikras, jog lizingo bendrovei jis būdamas bankroto administratoriumi privalo šį turtą grąžinti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens tyčinis savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad S. P. veikė tyčia, žinodamas, jog turtas, kuriam apsaugoti jis ėmėsi priemonių, nepriklauso UAB „L“ ir UAB “V. S.”, yra teisinga ir pagrįsta.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto objektyviojo požymio - didelės žalos
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamajame akte nenurodytas konkretus žalos dydis ir jos pobūdis (turtinė ar neturtinė žala), o UAB “Swedbank lizingo” (buvusi UAB “Hansa lizingas”) turėtas išlaidas - 3520,26 Lt - dėl turto transportavimo ir apsaugos nėra pagrindo pripažinti didele žala. Civilinio ieškovo teiginį, kad bankui praradus galimybę disponuoti turtu, jo negalėjo parduoti, dėl to turtas nuvertėjo ir tuo buvo padaryta didelė žala, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ir nurodė, kad, pagal byloje esančius duomenis, civilinis ieškovas turtu negalėjo disponuoti apie mėnesį, o gavus banko prašymą leisti realizuoti turtą prokuratūra šį prašymą patenkino, todėl civilinis ieškovas grąžinus turtą galėjo juo realiai disponuoti.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis S. P. buvo patikslintas kaltinimas, nurodant, kad jis savo veiksmais padarė UAB “Hansa lizingas” 102 804,06 Lt ir 64 130,04 Lt (iš viso 166 934,10 Lt) turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatyta ir įrodyta BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinoji aplinkybė – didelės žalos požymis, nes nuostoliai viršija 250 MGL dydžio sumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad tai, jog turtas buvo surastas ir grąžintas bankui, nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis.
Kadangi BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, tai veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB “Hansa lizingas” 2009 m. kovo 6 d. pranešdamas apie nusikalstamą veiką nurodė, kad pagrobto turto vertė, kuri apskaičiuota įvertinus tik neišpirktą turto vertę sudaro 166 934,10 Lt, t. y. daugiau nei 1 200 MGL. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad bankui priklausantis turtas buvo surastas nepriklausomai nuo S. P. valios, tačiau iš byloje esančio įtariamojo S. P. 2009 m. kovo 12 d. apklausos protokolo matyti, kad S. P. , apklaustas kaip įtariamasis, tiksliai nurodė ir sutiko parodyti, kur yra išvežti įrengimai. S. P. tą pačią dieną parodžius įrengimų laikymo vietas (įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje 2009 m. kovo 12 d. protokolas), lizingo bendrovei priklausantis turtas (įrengimai ir minikrautuvas) buvo surastas ir 2009 m. kovo 13 d. grąžintas. 2009 m. kovo 23 d. UAB “Swedbank lizingas” (buvęs UAB “Hansa lizingas”) atsisakė 166 934,10 Lt civilinio ieškinio ir patikslino, kad patyrė 3520,26 Lt turtinę žalą, kurią sudaro turto transportavimo ir saugojimo išlaidos.
Teismų praktikoje turtiniai nuostoliai, viršijantys 250 MGL dydžio sumą, paprastai pripažįstami didele žala BK 228 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai didelės turtinės žalos požymį, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, sutapatino su turto verte, nes UAB “Hansa lizingas” turtas nebuvo pasisavintas ar kitaip neteisėtai užvaldytas, o tik perkeltas iš vienos vietos į kitą, nesant tikslo jį pasisavinti, iššvaistyti ir pan. Teismas turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę, kad turtas realiai nedingo ir buvo grąžintas lizingo bendrovei. Kadangi turtas nebuvo nei prarastas, nei sunaikintas, tai nėra pagrindo žalos dydį apibrėžti turto verte ir pripažinti, kad UAB „Hansa lizingas“ patyrė didesnius, nei 250 MGL dydžio, nuostolius. Neįrodžius ir nepagrindus didelės žalos, valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų veikos negali būti kvalifikuojamos pagal BK 228 straipsnį.
Teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas, pagrįstai įvertinęs visas bylos aplinkybes nusprendė, kad kilę padariniai nelaikytini didele turtine žala, ir kasatorių išteisino.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, pripažindamas S. P. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl yra BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalyje nurodytas pagrindas panaikinti šio teismo nuosprendį, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendis, kuriuo kasatorius buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), paliktinas galioti be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Vytautas Piesliakas
Albinas Sirvydis