Administracinė byla Nr. A-1809-146/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02061-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. liepos 13 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr.9, Nr.97, Nr.58, Nr.90. Kamerose, kurių plotas apie 17 kv. m (įskaitant baldus ir sanitarinį mazgą), vienu metu buvo laikoma po 4–5 asmenis. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Ši gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma vėliau buvo pakeista į 3,6 kv. m. Pareiškėjas akcentavo, kad atitinkamą kamerų ploto dalį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Dėl nepakankamo kamerų ploto pareiškėjas negalėjo judėti, jam teko nuolat gulėti arba sėdėti. Be to, gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimo, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti skaidraus stiklo langai. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas (langai nešvarūs, grotos trukdo nuvalyti stiklus iš lauko pusės, todėl pro langus mažai patenka saulės), tamsu ir tai kenkia regėjimui. Kamerose drėgna, šalta. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Atvykstant į įstaigą ar išvykstant, asmens ir daiktų apžiūrų metu daiktus ir nusirengtus rūbus tenka dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjo teigimu, minėtos jo laikymo Šiaulių TI sąlygos prilygo kankinimui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniui ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Dėl nurodytų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, t.y. neturtinę žalą, kurios atlyginimui prašė priteisti 5000 eurų (Civilinio kodekso 6.271 ir 6.250 straipsniai).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 9–15) atsakovo atstovas paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. liepos 13 d. atitinkamais periodais kamerose Nr. 9, Nr. 58, Nr.90, kuriose būdavo po 3-5 asmenis Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna kameroje. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, todėl pareiškėjui tekdavo nuo 3,06 kv. m iki 6,65 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų įtakos gyvenamojo ploto vienam asmeniui skaičiavimui. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas pareiškėjo pretenzijas dėl kameros ploto vienam asmeniui prašė vertinti kaip nepagrįstas.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų kamerų atitikties higienos reikalavimams aspektais atsakovo atstovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, jog gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. TI eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki TI eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos TI eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą, nes šie darbai būtų susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbų atlikimu. Todėl negalima konstatuoti šiais klausimais įstaigos neteisėtus veiksmus. Kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, kameros vėdinamos natūraliu būdu, atidarius langus, įrengti pagal reikalavimus sanitariniai mazgai su šalto vandens sistema ir visa tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl oro trūkumo. Pagal Higienos normą HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis tvarkos ir švaros palikimu gyvenamosiose patalpose. Įstaigos administracija to reikalauja. Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) yra atlikęs vienos pareiškėjo laikymo kameros (Nr.9) patikrinimą ir 2015 m. birželio 1 d. patikrinimo akte nurodęs, kad kameroje Nr. 9 oro temperatūra – 19,5 C, santykinė oro drėgmė – 53,7, reikalingas paprastasis remontas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir resursus. Nuteistieji neretai piktybiškai niokoja gyvenamąsias patalpas ir suremontuotas patalpas tenka remontuoti iš naujo. Remdamasis šiais argumentais, atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl higienos sąlygų kamerose neužtikrinimo nepagrįstos.
Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo pretenzijos kitais laikymo sąlygų Šiaulių TI aspektais taip pat nepagrįstos. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus asmens kratų patalpoje, rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais, nekonkretūs, nepagrįsti jokiomis su pačiu pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir įrodymais.
Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovo atstovas teigė, kad ne-nustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 49–54) pareiškėjo V. P. skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Šiaulių TIjam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas neatitinkančiose higienos normų kamerose.
Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Teismų praktikoje neturtine žala (CK 6.250 straipsnis) pripažįstamas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai.
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, tačiau asmens pažeista teisė gali būti apginta teismo tik tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas priėjo prie išvadų, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš Šiaulių TI 2015 m. liepos 20 d. pažymos Nr. 69/06-24056, kurioje nurodytas pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpis, laikymo kameros, jų plotai ir laikytų asmenų skaičius, teismas nustatė, kad nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. liepos 13 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 46 dienas, per visą šį laikotarpį kamerose buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,81 kv. m iki 6,65 kv. m kameros ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu (iš viso 46 dienas) buvo laikomas Šiaulių TI nepažeidžiant Įsakymu Nr. V-124 reikalavimo, kad asmeniui kameroje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, vadinasi šios įstaigos administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Iš Šiaulių TI 2015 m. liepos 24 d. pažymos Nr. 62/04-2443 teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. liepos 13 d. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų.
Nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos sąlygų ir vertindamas įrodymus teismas nustatė, kad Šiaulių TI 2015 m. liepos 22 d. pažymoje Nr. 62/08-747 „Apie V. P. laikymo sąlygas“ nurodyta, jog Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis minėtais teisės aktais, visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai). Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengti lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio, gadinant įrenginius, būna ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turi palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas.
Iš Šiaulių VSC patikrinimo aktų, kuriuose pateiktos išvados dėl kai kurių Šiaulių TI patalpų atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 1 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 9 oro temperatūra – 19,5 C, santykinė oro drėgmė – 53,7 proc.ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus, vėdinimas per langus yra galimas, reikalingas paprastasis remontas. 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte nurodyta, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytą pagrindinę neturtinės žalos atsiradimo priežastį (ploto vienam asmeniui trūkumą kamerose) paneigia bylos medžiaga, tačiau priėjo prie išvadų, kad byloje nėra paneigti pareiškėjo skundo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų jo buvimo kameroje, todėl šias abejones teismas traktavo pareiškėjo naudai. Atsižvelgdamas į atvykusių į įstaigą asmenų trumpą apžiūrų trukmę, teismas nepripažino ilgalaikiu poveikiu byloje nustatytos netinkamos sąlygos, kad daiktus buvo privaloma dėti į nešvarias dėžes.
Iš Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketos teismas nustatė, kad pareiškėjas V. P. 2015 m. gegužės 25 d., pildydamas šią anketą nurodė, kad yra rūkantis ir sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.
Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos teismas nustatė, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl danties skausmo, rėmens. Nusiskundimų, susijusių su laikymo sąlygomis kameroje. Dėl regėjimo sutrikimų į gydytojus nesikreipė.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Vadovaudamasis minėtais teisės aktais, teismas pabrėžė, kad pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, teismas pažymėjo, kad bylai aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu teismas nenustatė, tačiau nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Nurodyta, kad nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Spręsdamas dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos, teismas pažymėjo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia, teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos, teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į nustatytas aplinkybes, kad: pareiškėjas Šiaulių TI buvo gana trumpą laiką, (46 dienas) ir visą tą laiką nebuvo pažeista jo teisė į vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą; byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas; nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors bylos medžiaga to ir nepaneigia (šias abejones teismas vertino pareiškėjo naudai); Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas kamerose, kuriose nebuvo vykdomi higienos normų reikalavimai dėl laikymo sąlygų ) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Nustatęs, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai kamerose, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymėdamas, kad laikotarpis, kuriuo buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, trumpas (ne daugiau 46 dienų), pabrėždamas, kad pareiškėjui visą laiką teko didesnis plotas, nei nustatyta teisės aktais, teismas nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kameros sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už pareiškėjo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas V. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 58–59) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas teigia esą teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, kadangi šis laikotarpis yra daug ilgesnis. Teismas nepagrįstai taikė minimalaus gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui standartą (3,6 kv.m) pagal Lietuvos teisę. Pasak apelianto, jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri esą prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė taikyti „Europietišką standartą“ – 4 kv. m. vienam asmeniui (neįskaitant baldų). Teismas be jokių motyvų atsisakė vadovautis EŽTT praktika.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 64–65) atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad nuo 2015 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. liepos 13 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu (46 pareiškėjo laikymo Šiaulių TI dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakyme Nr.V-124 numatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m. vienam asmeniui), nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais aspektu, konstatavęs, kad netinkamų sąlygų kratų atlikimo patalpoje (nešvarios dėžės daiktams) poveikis buvo trumpalaikis, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tik vienu aspektu – tam tikrą laiką neužtikrinant teisės aktais nustatytų laikymo kamerose sąlygų. Atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, patirtą neturtinę žalą (nepatogumai ir dvasinės kančios, nesukėlę sveikatos sutrikimų), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdamas į teismų praktiką, teismas nusprendė, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, nesirėmė EŽTT praktika, netinkami apskaičiavo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Dėl apelianto argumentų, esą jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Įstatymų taikymo nagrinėjant administracines bylas aspektus detalizuoja ABTĮ 4 straipsnis.
Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Apelianto argumentai dėl byloje taikytinos teisės (tiksliau – nacionalinės teisės netaikymo) atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Pažymėtina, kad apelianto argumentai apie tariamą kameros ploto vienam asmeniui „Europietišką standartą“ (4 kv.m) nepagrįsti nei teisės aktais, nei EŽTT praktika. Šiame kontekste pabrėžtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos poveikį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendime, priešingai nė teigia apeliantas, vadovavosi ne tik nacionalinės teisės normomis, bet atsižvelgė ir į Konvencijos 3 straipsnio nuostatas bei EŽTT praktiką, susisijusią su Konvencijos 3 straipsnio taikymu.
Teisėjų kolegija, patikrinusią bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, nesutinka su kai kurių aplinkybių vertinimu ir teismo išvadomis, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už teismo nustatytą jo patirtą neturtinę žalą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes pareiškėjo laikymo sąlygų atitikties higienos normų reikalavimams aspektu neįvykdė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, taip pat konkrečias teisės normas, kurios buvo taikomos. Dėl šių procesinių pažaidų ir netinkamo materialinės teisės normų taikymo buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.,143 str.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pabrėžtina, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti ne tik tai, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet ir tai, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. CK 6.271 straipsnio taikymui turi būti nustatyta ir tai, kaip būtent nustatyti pažeidimai (jei jie nustatomi) pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija) tardymo izoliatorius yra suėmimo vykdymo įstaiga (SVĮ 2 str.1 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja kokie asmenys gali būti laikomi tardymo izoliatoriuje, šioje įstaigoje laikomi asmenys, kuriems paskirtas suėmimas (SVĮ 7 str.1 d.1 p.), taip pat nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnyje nustatyta tvarka (SVĮ 7 str.1 d.7 p.). Be to, suimtiesiems atitinkamą laiką prilyginami nuteistieji arešto ir laisvės atėmimo bausmėmis (iki nuosprendžio įsiteisėjimo bei pasiuntimo į pataisos įstaigas ir pan.) (SVĮ 7 str. 1 d.2,3,4,5,6 p., 12 str. 1 d.).
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjas skunde teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšdamas pretenzijas Šiaulių TI dėl netinkamų laikymo nuo 2015 m. gegužės 23 d.iki 2015 m.liepos 13 d. sąlygų minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui aspektu nepagrįstai nurodė Higienos normą HN 76:1999, nes ši higienos norma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 pripažinta netekusia galios ir nagrinėjamam ginčui neaktuali. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Pagal Higienos normos HN 76:2010 5 punkte pateiktą šiame teisės akte vartojamų sąvokų turinį, į sąvoką „laisvės atėmimo vietos“ patenka minėtame punkte išvardytos įstaigos, tarp jų - tardymo izoliatoriai. Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustatė atitinkami Higienos normoje HN 76:2010 skyriai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, skundėsi gyvenamųjų patalpų (kamerų) ir asmens kratų atlikimo patalpų įrengimo aspektais, byloje yra aktualus VI skyrius „ Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai“ bei X skyrius „Gyvenamųjų patalpų valdymas, dezinfekavimas ir priežiūra. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higiena“.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos, tenkančios vienam asmeniui, plotas (3,6 kv. m), taip pat Higienos normos HN 76:2010 reikalaujamos sąlygos, kurių neužtikrinimu pareiškėjas skundžiasi, tenka atsakovui, kurį atstovauja Šiaulių TI. Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs jo laikymo Šiaulių TI pradžią ir pabaigą (nuo 2015 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. liepos 13 d.), kamerų numerius ir apytikslius plotus (apie 17 kv.m.) bei laikytų asmenų apytikslį skaičių (nuo 4 iki 5), apibūdino nusiskundimus dėl jo laikymo kamerų įrengimo (nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, drėgna, šalta, tamsu). Be to, nurodė bendro pobūdžio, t.y. nesusietus su pareiškėjo laikymo konkrečiomis sąlygomis teiginius, esą rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis ir kad atvykstant į įstaigą ar išvykstant, asmens ir daiktų apžiūrų metu asmeninius daiktus tenka dėti į nešvarias dėžes. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą ir jį išsiųsdamas atsakovui pateikti atsiliepimą, įpareigojo Šiaulių TI pateikti duomenis (ABTĮ 68 str.) apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu. Šiaulių TI, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, pateikė teismui detalius duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas (konkrečius laikotarpius, kamerų numerius ir plotus, asmenų skaičių kiekvieną laikymo dieną), ginčui aktualaus laikotarpio Šiaulių TI patalpų patikrinimo aktus, pareiškėjo atvykimo į įstaigą pradžioje užpildytą anketą, pareiškėjo asmens sveikatos istoriją.
Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (ne mažiau 3,6 kv.m) nustatė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Teismas pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį, priešingai nė teigia apeliantas, nustatė teisingai. Šiaulių TI 2015 m. liepos 20 d. pažymoje Nr.60/09-24056 patvirtino, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. liepos 17 d.) buvo laikomas šioje įstaigoje, tačiau patikslino, kad pareiškėjo atvykimo į šią įstaigą diena yra 2015 m. gegužės 22 d., o ne 2015 m. gegužės 23 d. Be to, pagal Šiaulių TI duomenis pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 8 d.iki 2015 m. birželio 16 d. buvo išvykęs iš šios įstaigos. Neįskaičiuodamas išvykimo periodo, teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. liepos 13 d Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 46 dienas. Teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendimo argumentais, kad visą šį laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotas (ne mažiau 3,6 kv. m). Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme įrodymais paneigė pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerose laikytų asmenų skaičiaus (esą visą laiką kamerose buvo laikoma 4-5 asmenys). Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr.9 (16,26 kv.m), Nr.58 (15,26 kv.m) ir Nr.90 (19,95 kv.m) kartu su 2-4 asmenimis. Iš šių duomenų nustatyta, kad 13 dienų pareiškėjas buvo laikomas kartu su dviem asmenimis (erdviausios laikymo sąlygos), t.y. 2015 m. gegužės 23 d. kameroje Nr.9 vienam asmeniui teko po 5,42 kv.m, 2015 m. birželio 23-24 d. kameroje Nr. 58 vienam asmeniui teko po 5,18 kv. m., 2015 m. liepos 4-13 d. kameroje Nr.90 vienam asmeniui teko po 6.65 kv.m. Kitas 33 pareiškėjo laikymo minėtose kamerose dienas laikomų asmenų skaičius keitėsi nuo 3 iki 5, atitinkamai kito nuo 3,81 kv.m. iki 6,65 kv.m. vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas. Dėl minėtų 33 dienų pažymėtina, kad mažiausiai erdvės pareiškėjui teko tomis stabiliomis laikymo sąlygomis (10 dienų), kai per parą nesikeisdavo kameroje laikytų asmenų skaičius ir pareiškėjas buvo laikomas su 3 arba 4 asmenimis, t.y. 6 laikymo dienas su 3 asmenimis kameroje Nr.58 (po 3,81 kv.m vienam asmeniui ) ir 4 laikymo dienas su 3 asmenimis kameroje Nr.9 (po 3,99 kv. m vienam asmeniui). Likusiais 23 pareiškėjo laikymo dienų atvejais gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui keitėsi intervale nuo 3,81 kv.m. iki 6,65 kv.m. Atsakovo atstovas pagrįstai akcentavo asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifiką, kad šioje įstaigoje laikomi asmenys gyvenamojoje patalpoje nebūna visą dieną (kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į areštinės, teismus), todėl laikymo sąlygos gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui prasme nėra stabilios ir tai turi įtakos kamerose liekančių asmenų laikymo sąlygoms (likusiems kameroje asmenims tenka daugiau ploto), tačiau nepateikė konkrečių įrodymų kaip jos keitėsi ginčui aktualiu pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas ploto vienam asmeniui aspektu nurodyti neatsižvelgiant į asmenų, kurie buvo laikomi kartu su pareiškėju, taip pat ir paties pareiškėjo judėjimą iš kameros tą pačią parą (iškvietimus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapavimus į teismus ir pan.). Abejotina, ar galima tokia situacija, kad per ginčui aktualias 46 dienas nė vienas iš kartu su pareiškėju laikytų toje pačioje kameroje asmenų, įskaitant ir pareiškėją, nebuvo kviesti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, ar etapuoti į teismus ir pan., t.y. kad jie atitinkamą dienos dalį nebuvo kameroje. Atsakovo atstovui nepateikus šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo gyvenamąjį plotą vienam asmeniui skaičiuoti kitaip nė skaičiavo teismas, tačiau pažymėtina, kad esant tokiems duomenims pareiškėjo padėtis dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų gyvenamojo ploto vienam asmeniui prasme nepablogėtų. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad ginčo laikotarpiu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų prasme nenustatyti.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus pagal pareiškėjo skundo teiginį esą nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais nėra pagrindo. Minėta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes. Šių aplinkybių apibūdinimas negali būti deklaratyvus, nurodytos (skundžiamos) netinkamos sąlygos turi būti susietos su konkrečiu poveikiu skundą padavusiam asmeniui. Pareiškėjo pareiškimas skunde esą nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais šiuo atveju buvo deklaratyvus. Pareiškėjas šio teiginio nesusiejo su jokia jo laikymo kamera ir laikymo toje kameroje sąlygomis, taip pat neteigė, kad jis yra nerūkantis asmuo. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad atvykęs į Šiaulių TI pareiškėjas prieš patalpinimą į gyvenamąsias kameras 2015 m. gegužės 25 d. užpildė anketą, kurioje nepareiškė, kad jis nerūkantis asmuo, o priešingai, anketoje jis pareiškė sutikimą dėl patalpinimo į rūkančių asmenų kamerą. Jei rūkančio asmens padėtis pasikeičia (meta rūkyti), jis apie gali informuoti įstaigos administraciją, prašydamas pakeisti gyvenamąją kamerą.
Reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamai įrengtų kamerų, pareiškėjas skundėsi natūralaus apšvietimo neužtikrinimu (langai nešvarūs, grotos trukdo nuvalyti stiklus, pro langus mažai patenka saulės), teigė, kad kamerose tamsu, drėgna, šalta.
Atsižvelgiant į šiuos pareiškėjo nusiskundimus yra aktualūs Higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28 punktai. Pagal minėtose HN 76:2010 normose įtvirtintus reikalavimus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai (22 punktas); gyvenamųjų ir oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°, šaltuoju - 18-22°, santykinė oro drėgmė procentais šiltuoju metų periodu turi būti 35-65%, šaltuoju – 35-60 % (26 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (28 punktas). Nagrinėdamas minėtų pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą, teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie Šiaulių TI kamerų įrengimą (2015 m. liepos 22 d. pažyma Nr. 62/08-747) ir Šiaulių VSC atlikto kai kurių Šiaulių TI patalpų patikrinimo aktus (2015 m.kovo 13 d. aktas Nr.EP-84 ir 2015 m. birželio 1 d. aktas Nr. EP-221).
Atsakovo atstovas 2015 m. liepos 22 d. pažymoje Nr. 62/08-747 ir atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Gyvenamosios patalpos šildomos centralizuotai (šiluma tiekiama iš miesto tinklų). Atsakovo atstovas akcentavo Higienos normos HN 76:2010 58 punkte įtvirtintą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenų pareigą nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Nurodė, kad įstaigos administracija savo patvarkymais tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiria jose gyvenančius asmenis, išduoda valymo inventorių ir priemones.
Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių VSC tikrino vieną iš pareiškėjo laikymo kamerų, t.y. kamerą Nr.9 (2015 m. birželio 1 d. aktas Nr. EP-221). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad atsakovo atstovas dėl pareiškėjo laikymo kamerų atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams pateikė išsamesnius įrodymus dėl kameros Nr.9, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 18 dienų (nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 8 d.). Iš minėto patikrinimo akto matyti, kad Šiaulių VSC kamerą Nr.9 tikrino 2015 m. gegužės 29 d. vadovaudamasi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais pagal asmens 2015 m. gegužės 11 d. skundą, kad kameroje drėgna, trūksta oro, sienos su pelėsiais, byra tinkas. Šiaulių VSC šio patikrinimo metu nustatė, kad kameroje oro temperatūra – 19,5 C, santykinė oro drėgmė – 53,7 proc. ir tai atitinka HN 76:2010 reglamentuojamas vertes. Tikrinusi institucija nustatė, kad kameros vėdinimas per langus galimas. Konstatavo, kad reikalingas kameros paprastasis remontas (pažeidžiamas Higienos normos HN 76:2010 62 punktas). Pagal aptariamos higienos normos 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Iš minėto patikrinimo akto matyti, kad Šiaulių VSC Higienos normos HN 76:2010 26, 28 punktų pažeidimų kameroje Nr.9 nenustatė. Higienos normos HN 76:2010 56 punkto reikalavimo, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, pažeidimo nekonstatavo. Iš Šiaulių VSC 2015 m. birželio 1 d. akto Nr. EP-221 turinio matyti, kad tikrinusi institucija nurodė Šiaulių TI administracijai kameroje Nr.9 atlikti šios kameros paprastąjį remontą pasitvirtinus nusiskundimui, kad nuo senų byra tinkas. Pareiškėjas šiuo aspektu reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nereiškė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.) dėl pareiškėjo laikymo sąlygų kameroje Nr.9 atitikties Higienos normos HN 76:2010 26, 28,56 punktų reikalavimams nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į tai ir akcentuodama, kad Šiaulių VSC 2015 m. birželio 1 d. akte Nr. EP-221 dėl kameros Nr.9 atitikties Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimams nepasisakyta, o kitų pareiškėjo laikymo kamerų Šiaulių VSC ginčui aktualiu laikotarpiu netikrino, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo laikymo sąlygų atitiktis šios įstatymo normos reikalavimams vertintinas kartu dėl visų pareiškėjo laikymo kamerų, t.y. dėl kamerų Nr.9, Nr.58, Nr.90.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui reikšdamas pretenzijas dėl natūralaus apšvietimo neužtikrinimo, neteigė, jog jo laikymo kamerose nebuvo įrengti skaidraus stiklo langai. Atsakovo atstovas patvirtino, kad visose gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai. Šiuo aspektu pareiškėjo ir atsakovo atstovo pozicija dėl faktinių aplinkybių sutampa. Dėl natūralaus apšvietimo kamerose neužtikrinimo pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, skundėsi tuo aspektu, kad langai nešvarūs ir juos sunku nuvalyti iš lauko dėl įrengtų grotų, pro nešvarius langus patenka mažai dienos šviesos (saulės). Higienos normos HN 76:2010 22 punkte reikalavimai dėl gyvenamųjų patalpų langų valymo nenustatyti. Byloje nustačius, kad ginčui aktualiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis) Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų prasme taip pat nėra pagrindo. Teigdamas, kad kamerose tamsu pareiškėjas skundėsi tik dėl natūralaus apšvietimo, tačiau neteigė, kad nebuvo užtikrintas Higienos normos HN 76:2010 23 punkto reikalavimus atitinkantis dirbtinis apšvietimas. Taigi Higienos normos HN 76:2010 23 punktas nagrinėjamu atveju neaktualus.
Higienos normoje HN 76:2010 dėl laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų valymo atitinkamos pareigos nustatytos tiek laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims (58 p.), tiek laisvės atėmimo vietų administracijai (59 p.). Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.Tam reikalui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Suimtųjų pareiga tvarkyti gyvenamąsias patalpas įtvirtinta ir įstatymo lygmenyje. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena. Pagal Higienos normos HN 76:2010 59 punktą ne rečiau kaip kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį patalpų valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka. Pagrindinio valymo vykdymo tvarką nustato laisvės atėmimo vietų administracija. Pareiškėjas, skunde teigdamas, kad kamerų langai nešvarūs, nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su kamerų Nr.9, Nr.58, Nr.90 langų valymu. Pareiškėjas neteigė, kad įstaigos administracija neatlieka savo funkcijų pagal Higienos normos HN 76:2010 59 punktą, taip pat nepateikė duomenų, kad jis buvo aktyvus Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatų prasme ir kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas jam sudaryti sąlygas savo gyvenamųjų patalpų (kamerų Nr.9, Nr.58, Nr.90) langų nuvalymui siekiant maksimaliai efektyviausio natūralaus apšvietimo, o atsakovo atstovas jam nesudarė šių sąlygų. Primindama pirmiau minėtą taisyklę, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti skundžiamų netinkamų suėmimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas savo skunde pateikė tik bendro pobūdžio teiginius apie natūralaus apšvietimo neužtikrinimą to priežastimi nurodydamas nešvarius kamerų langus, tačiau nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios galėtų būti reikšmingos Šiaulių TI administracijos veiksmų vertinimui Higienos normos HN 76:2010 58 ir 59 punktų reikalavimų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui nepagrindus savo nusiskundimų konkrečiais faktais, konstatuoti šiuo aspektu Šiaulių TI administracijos neteisėtus veiksmus taip pat nėra pagrindo.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su teiginiais, jog jo laikymo kamerose buvo drėgna ir šalta, pažymėtina, kad Šiaulių VSC Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų aspektu tikrino vieną iš pareiškėjo laikymo kamerų, t.y. kamerą Nr.9 ir pažeidimų nenustatė. Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų kamerose Nr.58 ir Nr.90 ginčui aktualiu laikotarpiu patikrinimų nebuvo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė konkrečių pažeistų Higienos normos HN 76:2010 punktų, tačiau iš sprendimo motyvuojamosios dalies turinio galima suprasti, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas pareiškėjo pretenzijų, jog kamerose Nr.58 ir Nr.90 buvo drėgna ir šalta nepaneigė įrodymais (paneigė tik dėl kameros Nr.9), šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai, t.y. teismas iš esmės konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis) dėl Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų neužtikrinimo kamerose Nr.58 ir Nr.90. Šiuo aspektu su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutiktina pažymint, kad vykdydamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, teismas nustatytus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis) turėjo aiškiai detalizuoti pagal pareiškėjo laikymo kameras pažeidimo trukmę, nurodyti kokį būtent Higienos normos HN 76:2010 reikalavimą pažeidė Šiaulių TI administracija. Teismo argumentai, kad pareiškėjui kamerose „tam tikrą laiką“ nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti higienos normų reikalavimai, neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punkto reikalavimų. Pagal pateiktus į bylą įrodymus kamerose Nr.58 ir Nr.90 pareiškėjas buvo laikoma iš viso 28 dienas (nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 13 d.). Taigi Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimo trukmė ginčo atveju yra 28 dienos.
Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat kildino iš higienos reikalavimų neužtikrinimo Šiaulių TI priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje. Teigė, kad atliekant asmens kratą buvo reikalaujama nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes.
Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalis nustato, kad pristatytiems į tardymo izoliatorius asmenims daroma asmens krata, jų turimi daiktai patikrinami, o tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims draudžiami turėti daiktai ir reikmenys paimami surašant protokolą.
Kratų ir apžiūrų atlikimo tvarką nustato Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (bylai aktuali 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr.V-92 redakcija). Minėtos Instrukcijos 143 punkte nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama. Instrukcijos 144 punkte suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Aptariamos Instrukcijos 145 nurodyti atvejai, kuriais suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata atliekama privalomai, tarp jų - atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (Instrukcijos 145.1 punktas). Instrukcijos 146 punkte nustatyta, kad visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Pagal Šiaulių TI pateiktus įrodymus atvykstančių į šią įstaigą ir išvykstančių asmenų kratos atliekamos priėmimo paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje
Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui atvykstant į Šiaulių TI ir išvykstant iš šios įstaigos privalėjo būti atlikta visa krata (Instrukcijos 145.1 punktas). Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI atvyko 2 kartus (2015 m. gegužės 22 d. ir 2015 m. birželio 16 d.) ir du kartus išvyko iš šios įstaigos (2015 m. birželio 8 d.ir 2015 m. liepos 17 d.). Taigi pareiškėjo asmens kratos turėjo būti atliktos 4 kartus.
Pirmosios instancijos teismas iš Šiaulių VSC 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr.EP-84 nustatė, kad tikrinusi institucija konstatavo, jog Šiaulių TI asmenų laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė), t.y. konstatavo Higienos normos HN 76:2010 54 punkto, kuriame nustatyta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, pažeidimą. Šiaulių VSC minėtame patikrinimo akte nurodė Šiaulių TI administracijai pašalinti šį pažeidimą ir apie tai pranešti tikrinusiai institucijai.
Šiaulių VSC 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr.EP-84 buvo surašytas dėl 2015 m. kovo 4 d. atlikto kratų patalpos patikrinimo. Ginčui aktualūs pareiškėjo asmens kratų atlikimo 4 atvejai vėlesni (nuo 2015 m. gegužės 22 d.iki 2015 m. liepos 17 d.). Atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis iki pirmiau minėtų pareiškėjo atvykimo į Šiaulių TI ir išvykimo datų pašalino Šiaulių VSC 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr.EP-84 nurodytą Higienos normos HN 76:2010 54 punkto pažeidimą. Tai teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad atsakovo atstovas nepaneigė įrodymais pareiškėjo teiginių, jog atvykstant į įstaigą ir išvykstant iš jos asmens kratos metu nusirengtus rūbus ir kitus daiktus pareiškėjui teko dėti į nešvarias voneles. Taigi šiuo aspektu taip pat yra pagrindas konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip to reikalavo Higienos normos HN 76:2010 54 punktas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš laikymo Šiaulių TI kamerose Nr.9, Nr.58 ir Nr.90 sąlygų laikotarpio nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. liepos 13 d. atitinkamais periodais (iš viso 46 dienas) laikytinas pagrįstu ta apimtimi, kuria pareiškėjui nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 13 d. (iš viso 28 dienas) kamerose Nr.58 ir Nr.90 nebuvo užtikrintos Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus atitinančios laikymo sąlygos, taip pat 4 atvejais, kuriais pareiškėjui Šiaulių TI priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje nebuvo užtikrintos Higienos normos HN 76:2010 54 punkto reikalavimus atitinkančios sąlygos. Šiais aspektais konstatuotini Šiaulių TI neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo nurodytomis pasekmėmis (nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, emociniais sukrėtimais, pažeminimu), kurios CK 6.250 straipsnio prasme kvalifikuotinos kaip neturtinė žala.
Minėti byloje nustatyti pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimai Higienos normos HN 76:2010 26 ir 54 punktų reikalavimams, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį, intensyvumą, trukmę, nesuteikia pagrindo Konstatuoti Konvencijos 3 punkto pažeidimą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).
CK 6.250 straipsnio taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pažymėtina ir tai, kad EŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą;, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kai kuriais atvejais taip pat formuoja teismų praktiką, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A444–619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2014, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1779-575/2016 ir kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už padarytą neturtinę žalą, nes teismas netinkamai vertino kai kurias bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas.
Teismas sprendime teisingai nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 46 paras, tačiau neteisingai nustatė laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinančiomis sąlygomis trukmę. Teismas teisingai nustatė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, nustatantis minimalų gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui, nebuvo pažeistas ir kad nebuvo pažeistos pareiškėjo laikymo sąlygos dėl nerūkančių ir rūkančių asmenų laikymo atskirai. Minėta, kad Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų neužtikrinimo prasme pažeidimo trukmė yra 28 dienos, o Higienos normos HN 76:2010 54 punkto reikalavimai buvo pažeisti 4 atvejais. Taigi bendra pažeidimo trukmė nėra ilga. Sprendžiant dėl konkrečios priteistinos sumos žalai atlyginti, kad nors ir konstatuota, kad atsakovo atstovas pareiškėjui kamerose Nr.58 ir Nr.90 iš viso 28 dienas neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų atitinkančių sąlygų, tačiau visą šį laikotarpį užtikrino itin svarbią laikymo sąlygą- minimalų gyvenamąjį plotą. Pagal atsakovo atstovo pateiktus į bylą įrodymus per minėtas 28 pareiškėjo laikymo kamerose Nr.58 ir Nr.90 paras didžiąją šio laikotarpio dalį (iš viso 16 parų) vienam asmeniui tekęs plotas ženkliai viršijo numatytą Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte (kameroje Nr.90 10 parų vienam asmeniui teko po 6.65 kv.m; 1 parą nuo 4,98 kv.m. iki 6,65 kv.m., 2 paras po 4,98 kv.m.; kameroje Nr.58 2 paras po 5,08 kv.m). Likusias 12 parų vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas nors ir buvo atitinkamai mažesnis, tačiau atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Į šias aplinkybes atsižvelgtina tuo aspektu, kad Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų neužtikrinimo poveikį mažino minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui užtikrinimas, t.y. atsakovo veiksmai, atitinkantys Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo laikymo sąlygas kamerose Nr.58 ir Nr.90 sunkino kokie nors kiti neigiami veiksniai, kuriuos būtų pagrindas vertinti kaip neteisėtus Šiaulių TI aktus CK 6.271 straipsnio prasme.
Dėl byloje nustatytų 4 atvejų, kuriais Šiaulių TI Šiaulių TI priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrintos Higienos normos HN 76:2010 54 punkto reikalavimus atitinkančios sąlygos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šių sąlygų poveikis buvo trumpalaikis ir dėl to nelaikytinas neturtine žala. Į tardymo izoliatorių pristatomų ir iš jo išvežamų suimtųjų ar nuteistųjų asmens krata laiko prasme ilgai trunkančiai procedūrai paprastai nepriskiriama, tačiau Higienos normos HN 76:2010 54 punkto aspektu pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra svarbi ne tik asmens kratos trukmė, o ir tai, kad asmens krata susijusi su asmens privatumu ir situacija, kai asmeniui asmens kratos metu nusirengtus rūbus ir kitus daiktus tenka dėti į nešvarias voneles (Šiaulių VSC 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr.EP-84 nurodyta, kad šios paskirtis vonelės labai nešvarios iš vidaus ir iš išorės), o pasibaigus asmens kratai apsirengti tuos pačius (neskalbtus, nedezinfekuotus) rūbus ir su jais būti atitinkamą laiką iki bus suteikta galimybė persirengti, yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad tokiomis sąlygomis atliktos asmens kratos poveikis asmeniui (apeliantui) negali būti vertinamas kaip momentinis, smulkmeniškas, nesukeliantis neturtinės žalos. Be to, pabrėžtina, kad minėtos Higienos normos HN 76:2010 54 punkto reikalavimų neatitinkančios asmens kratų atlikimo sąlygos, kai nešvariomis vonelėmis naudojasi eilė asmenų, dėdami į jas nusirengtus rūbus ir kitus daiktus, o po to rengiasi tais pačiais nedezinfekuotais rūbais laikytinos ne tik nehigieniškomis, bet ir nesaugiomis asmens sveikatai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes sutiktina su pareiškėju, kad minėtos higienos normų reikalavimų neatitinkančios asmens kratų atlikimo sąlygos prilygo patyčioms, buvo žeminančios žmogaus orumą.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kaip nors išskirtas iš kitų ten laikomų asmenų ir jam kokiu nors būdu bloginamos laikymo sąlygos. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui, kuris yra jaunas asmuo (gim. 1982 m.) dėl byloje nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, t.y. neveikimo taip, kaip to reikalavo Higienos normos HN 76:2010 26 ir 54 punktai, būtų kilę kokios nors ilgalaikės ar pastovios pasekmės (sveikatos sutrikimai ir pan.), kurios gali būti kvalifikuojamos kaip neturtinė žala (CK 6.250 straipsnis).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų pobūdį, neilgą jų trukmę ir nedidelį intensyvumą bei kitų pirmiau aptartų aplinkybių visumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, be to, atsižvelgdama ir į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), t.y. į tai, kad nuo 2015 m. spalio 1 d. minimali mėnesinė alga – 300 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972), teisėjų konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 100 Eur suma. Pareiškėjo prašomos sumos (5 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, netinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos sprendimu, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, t.y. panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą – patenkina pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo V. P. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 (vienas šimtas) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Ričardas Piličiauskas