Civilinė byla Nr. 3K-3-485/2010
Procesinio sprendimo kategorija
35.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gražinos
Davidonienės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Rytų
skirstomieji tinklai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios AB „Alytaus
tekstilė“ ieškinį atsakovui AB „Rytų skirstomieji tinklai“ dėl sandorių
pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys – UAB „Dzūkijos vandenys“, AB
„Alkesta“, A. P.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio
Pauliana) taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos
iškėlimo įmonės sudarytus sandorius.
2007 m. rugpjūčio 23 d. ieškovui BAB „Alytaus
tekstilė“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, patikrinęs
įmonės sudarytus sandorius, nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 14 d. AB „Alytaus
tekstilė“ ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“ sudarė pastatų ir įrenginių pirkimo-
pardavimo sutartį, 2007 m. vasario 27 d. – skolos padengimo turtu
(transformatoriais) sutartį.
Ieškovas nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu
įmonė turėjo finansinių sunkumų ir realiai buvo nemoki. Sudarydama sandorius su
atsakovu ir mokėtiną už įgytą turtą sumą skirdama skolai atsakovui padengti,
įmonė pažeidė kitų kreditorių interesus. Įmonė prarado galimybę realizuoti
turtą ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, ginčijamais sandoriais realiai su
jokiu kreditoriumi nebuvo atsiskaityta, o tik nežymiai sumažintas finansinis įsipareigojimas
atsakovui. Turto pardavimas ir skolos padengimas turtu nebuvo būtinieji
sandoriai, jų įmonė sudaryti neprivalėjo. Apie ketinimą parduoti turtą nebuvo
viešai paskelbta, taip buvo užkirstas kelias parduoti įmonės turtą didesne
kaina ir padengti ne vien nedidelę dalį skolos atsakovui, bet ir finansinius
įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Pirkėjas (atsakovas) taip pat elgėsi
nesąžiningai, nes jam buvo žinoma apie įmonės dideles skolas ir nemokumą.
Ieškovas prašė: 1) pripažinti
negaliojančia 2006 m. rugsėjo 14 d. sudarytą AB „Alytaus tekstilė“ ir AB „Rytų
skirstomieji tinklai“ pirkimo-pardavimo sutartį dėl transformatorinės pastotės,
esančios Alytuje, Voveraičių g. 14, dalies elektros tinklų paskirties
inžinerinių tinklų, esančių Alytuje, Pramonės g. 1, bei dalies
transformatorinės pastotės įrenginių; taikyti restituciją natūra, nesant
galimybės taikyti restitucijos natūra, priteisti iš atsakovo ieškovui perleisto
turto kainą – 1 000 000 Lt; 2) pripažinti negaliojančia 2007 m. vasario
27 d. sudarytą AB „Alytaus tekstilė“ ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“ skolos
padengimo turtu (transformatoriais) sutartį; taikyti restituciją natūra, nesant
galimybės taikyti restitucijos natūra, priteisti iš atsakovo ieškovui turto
kainą – 253 530 Lt.
Atsakovas
AB „Rytų skirstomieji tinklai“ teigia, kad ginčijami sandoriai AB „Alytaus
tekstilė“ buvo būtini, nes įmonės skola atsakovui už tiekiamą elektros energija
buvo labai didelė. Nesumokėjus skolos, atsakovas būtų buvęs priverstas
nutraukti elektros energijos tiekimą įmonei, o ginčijamo turto pardavimas leido
įmonei tęsti veiklą ir taip išvengti neigiamų ekonominių ir socialinių padarinių.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 7 d.
sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad, nagrinėjant CK 6.66 straipsnio pagrindu
pareikštą ieškinį, būtina išsiaiškinti, ar yra visos šios aplinkybės: 1)
skolininkas sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo; 2) dėl tokio sandorio
skolininkas tapo nemokus arba būdamas nemokus suteikė pirmenybę kitam
kreditoriui, arba buvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės; 3) skolininkas
apie kreditoriaus teisių pažeidimą žinojo ar turėjo žinoti. Teismas laikė
nepagrįstu ieškovo argumentą dėl AB „Alytaus tekstilė“ nemokumo ginčijamų
sandorių sudarymo metu, nes nustatė, kad AB „Alytaus tekstilė“ nemokia
pripažinta tik 2007 m. rugpjūčio 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi iškėlus
įmonei bankroto bylą, o ginčijami sandoriai sudaryti 2006 m. rugsėjo 14 d. ir
2007 m. vasario 27 d. Teismas nustatė, kad įmonės skola atsakovui už elektros energiją 2006 m. rugsėjo 19 d. buvo 7 447 059,92 Lt. Teismas
nurodė, kad įmonė, sudarydama ginčijamus sandorius, siekė padengti skolą
atsakovui, o atsakovas – gauti nors dalinį kreditoriaus reikalavimo
patenkinimą. Teismas taip pat nustatė, kad 2006 m. balandžio 10 d. AB „Alytaus
tekstilė“ buvo atliktas auditas ir išvadoje nurodyta, jog tolesnė įmonės ūkinė
veikla priklauso nuo nekilnojamojo turto pardavimų ir sėkmingų derybų dėl
papildomo finansavimo. Prieš sudarant ginčijamą turto perleidimo sandorį turtas
buvo įvertintas nepriklausomo turto vertintojo ir nustatyta, kad jo rinkos vertė
– 864 500 Lt. Ieškovas pateikė kitą turto įvertinimo pažymą, kurioje turto
vertė nurodyta – 1 340 000 Lt. Teismas nurodė, kad skirtingos turto vertės buvo
gautos taikant skirtingas vertinimo metodikas, o šalys neprašė skirti byloje ekspertizės
turto vertei nustatyti. Teismas padarė išvadą, kad turtas nebuvo parduotas už
nepagrįstai mažą kainą ir nėra pagrindo konstatuoti, kad sandorio šalys buvo
nesąžiningos.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo
sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiomis AB
„Alytaus tekstilė“ ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“ 2006 m. rugsėjo 14 d. sudarytą
pastatų ir įrenginių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 01-10-53 ir 2007 m. vasario
27 d. skolos padengimo turtu sutartį Nr. 10340/970207; taikė restituciją ir iš
atsakovo ieškovui priteisė 1 253 530 Lt Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 6.66
straipsnio prasme skolininko nemokumas turi būti suprantamas ne kaip formalus
jo į balansą įrašyto turto vertės ir mokėtinų sumų bei įsipareigojimų santykio
konstatavimas teismo nutartimi, bet kaip ginčijamo sandorio padariniai, kai
bendro skolininko nemokumo neatsiranda, bet sumažinama turto vertė ir galimybė
atsiskaityti su kitais kreditoriais. Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal 2006
m. gegužės 31 d. balansą AB „Alytaus tekstilė“ turėjo turto už 87 000 000 Lt,
ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo 30 405 586,97 Lt skolų, kurių
mokėjimo terminai buvo suėję, ir 12 419 578 Lt skolų, kurių mokėjimo
terminai dar nesuėję, bankroto bylos iškėlimo dieną įmonė turėjo iš viso 42 859
292,61 Lt skolų. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijamų sandorių
sudarymo metu įmonės finansinė padėtis buvo artima Įmonių bankroto įstatyme
įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad blogą
įmonės finansinę padėtį patvirtina ir tai, jog Vyriausybė 2003 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1652 patvirtino AB „Alytaus
tekstilė“ gaivinimo planą, 2004 m. sausio 29 d. buvo priimtas AB „Alytaus tekstilė“ veiklos gaivinimo įstatymas.
Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijamais sandoriais turtas nebuvo parduotas
realiai gaunant lėšų, kurias būtų galima naudoti įmonės gamybai, atsiskaitymams
ar kitoms reikmėms, o buvo atsiskaitoma turtu su vienu iš kreditoriumi. Teisėjų
kolegija nurodė, kad tik lėšų įplaukos leistų vertinti ginčijamus sandorius
kaip nepažeidžiančius kitų kreditorių interesų. Teisėjų kolegija taip pat
nustatė, kad sandorių sudarymo metu įmonės skola jos darbuotojams buvo 4 126
594 Lt, taip pat buvo nesumokėtų mokesčių valstybei. Dėl to teisėjų kolegija
padarė išvadą, kad, sudarant ginčijamus sandorius, buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių
interesai, nes įmonė, būdama nemoki, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių, taip
sumažindama savo galimybę proporcingai sumokėti dalį skolos kitiems
kreditoriams, tarp jų ir esantiems pirmesne eile pagal Laikinojo mokėjimų
tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija nurodė, kad skolininko
teisinė prievolė sudaryti sandorius CK 6.66 straipsnio prasme turi būti
aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi
nesant įstatymo ar kitos susitarimo pagrįstos teisinės prievolės. Teisėjų kolegija
nustatė, kad pagal AB „Alytaus tekstilė“ ir atsakovo AB „Rytų skirstomieji
tinklai“ 2004 m. gruodžio 30 d. sudarytos elektros energijos pirkimo-pardavimo
sutarties 1 punktą AB „Alytaus tekstilė“ įsipareigojo sumokėti už patiektą
elektros energiją, kitų alternatyvių atsiskaitymo būdų sutartyje nenumatyta. Dėl
to teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovas turėjo
sutartinę ar įstatyminę prievolę perleisti atsakovui ginčo turtą, o atsakovas
buvo vienas iš ketvirtosios eilės kreditorių, kurių reikalavimams buvo suėjęs
terminas. Aplinkybę, kad nesumokėjus už elektros energiją (šiuo atveju –
neperleidus pastatų) ieškovui būtų nutrauktas elektros energijos tiekimas, teisėjų
kolegija vertino kaip galimą ekonominę sankciją už prievolės neįvykdymą, tačiau
CK 6.66 straipsnio prasme tai negali būti pripažįstama būtinu įsipareigojimu,
neatsižvelgiant į kitų kreditorių interesus, sudaryti turto perleidimo sandorius.
Teisėjų kolegija nurodė, kad sandorį sudarę asmenys laikomi nesąžiningais tik tada,
kai yra pagrindas konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami
sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Teisėjų kolegija nustatė, kad
ginčijamų sandorių šalys žinojo, jog įmonė nepajėgi sumokėti visų skolų ir
sutartys sudaromos pažeidžiant kitų įmonės kreditorių interesus. Atsakovo
daugkartinius raštiškus įspėjimus apie galimą elektros energijos tiekimo
nutraukimą teisėjų kolegija vertino kaip kreditoriaus primygtinį reikalavimą atgauti
nors dalį skolos ir bet kokiu būdu sumokėti būtent jam, o ne kitiems
kreditoriams. Kolegijos nuomone, toks šalių elgesys patvirtina jų nesąžiningumą.
Teisėjų kolegija konstatavo,
kad byloje nustatytos visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos
teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatoriaus
nuomone, apeliacinės instancijos
teismas netinkamai
aiškino ir taikė CK 1.5,
6.66 straipsnius, Laikinojo
mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnį, pažeidė CPK 185, 270 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teisės taikymo ir aiškinimo praktikos actio Pauliana bylose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu AB „Alytaus
tekstilė“ buvo nemoki ir
kad sudaryti sandoriai pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2006 m. gegužės 31 d. įmonė
turėjo turto už 87 284 284 Lt, o ginčijamais
sandoriais perleisto turto vertė –
1 214 316 Lt, t. y. tik 1,3 proc. viso turto vertės. Be to, įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2009
m. lapkričio 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-579-173/2009, konstatuota, kad 2006 m. AB „Alytaus
tekstilė“ buvo moki. Šis teismo sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje ir apeliacinės instancijos
teismas privalėjo atsižvelgti į šiuo sprendimu nustatytas faktines aplinkybes. Įmonės
skola už elektros energiją buvo didelė ir nuolat didėjo, todėl kasatorius turėjo teisę nutraukti įmonei elektros energijos tiekimą. Toks veiksmas būtų sužlugdęs įmonės veiklą ir galimybę
įgyvendinti Vyriausybės priimtus nutarimus, kuriais buvo siekiama atgaivinti
įmonės veiklą. Vyriausybės 2003 m. gruodžio
23 d. nutarimu Nr. 1652 patvirtinto AB
„Alytaus tekstilė“ gaivinimo plano 2 punkte buvo numatyta priemonė: derėtis su kitais kreditoriais (medžiagų
ir žaliavų, šilumos ir elektros energijos tiekėjais) dėl geresnių
atsiskaitymo už patiektą produkciją ir suteiktas paslaugas sąlygų. Atsižvelgdami
į nepriklausomo auditoriaus UAB „Deloitte
Lietuva“ išvadą bei AB „Alytaus tekstilė“ 2005 m. finansinės atskaitomybės 26 pastabą apie tai, kad
įmonės tolesnė veikla, be kitų, priklauso ir nuo nekilnojamojo turto pardavimų komunalines paslaugas teikiančioms
įmonėms, siekiant padengti skolas,
įmonei neturint grynųjų pinigų ir siekiant išvengti galimo elektros energijos
tiekimo nutraukimo, bei tęsti veiklą,
AB „Alytaus tekstilė“ valdymo organai
vykdė įmonės gaivinimo plano įpareigojimą ir derėjosi su kasatoriumi dėl atsiskaitymo ne pinigais, o turtu,
nereikalingu tiesioginei įmonės veiklai. Ginčijamų sandorių sudarymo tikslas
buvo ne pažeisti kitų kreditorių interesus, bet užtikrinti įmonės veiklą ir
taip sudaryti galimybę įmonei atsiskaityti
su visais kreditoriais. Nors turtas nebuvo parduotas realiai gaunant lėšų, tačiau buvo panaudotas
siekiant tęsti įmonės veiklą.
Ginčijamais sandoriais perleisto turto pardavimas, realiai gaunant lėšų ir jas
sumokant ne kasatoriui,
o kitiems kreditoriams, nebūtų leidęs įmonei tęsti veiklos. Apeliacinės instancijos teismas padarė
išvadą, kad ginčijami sandoriai
neatitiko Laikinojo
mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatų ir pažeidė kitų kreditorių (įmonės darbuotojų) interesus. Tokia išvada šios bylos
kontekste yra nepagrįsta. Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje reglamentuojamas pinigų
mokėjimo eiliškumas tais atvejais, kai mokėtojas visiems atsiradusiems
piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai lėšų. Apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į esmines aplinkybes, t. y. kad ginčijamais sandoriais kasatoriui nebuvo
sumokėti pinigai, o buvo
perleistas turtas; kad būtent dėl to, jog sandorių sudarymo metu įmonė neturėjo
lėšų, atsiskaitymas buvo atliktas turtu. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad
ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3
straipsnio nuostatos. Byloje nustatyta, kad ginčijamais sandoriais turtas buvo perduotas už jo
rinkos kainą. Būtent tokia suma (ir net
didesne) buvo sumažintos įmonės mokėtina
kasatoriui skola. Taigi ginčijami
sandoriai nesukūrė ir nesustiprino įmonės nemokumo bei nepažeidė kitų įmonės kreditorių
interesų.
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atitinkamais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti
sandorį gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu
konkrečiu atveju įvertina teismas; įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo
prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį, tačiau galimi
atvejai, kai tokia pareiga dėl atitinkamų faktinių aplinkybių galėtų būti konstatuojama. Aplinkybę, kad įmonei nesumokėjus skolos (nagrinėjamu atveju neperleidus turto) kasatorius nutrauks
elektros energijos tiekimą, apeliacinės
instancijos teismas įvertino nepagrįstai siaurai ir įvardijo tik kaip
galimą ekonominę sankciją už prievolės neįvykdymą, kuria negalima pateisinti kreditorių interesų pažeidimo. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1652 dėl įmonės gaivinimo plano įmonė
buvo įpareigota derėtis su elektros energijos tiekėju dėl geresnių atsiskaitymo už patiektą elektros energiją sąlygų. Taigi
kasatorius turėjo pareigą derėtis su įmonę dėl kitokių, nei nustatyta sutartyje, atsiskaitymo už elektros energiją būdų
bei sąlygų. Kadangi įmonė neturėjo
galimybių atsiskaityti pinigais, tačiau turėjo tiesioginėje įmonės veikloje
nenaudojamo turto, galimo naudoti tiesioginėje kasatoriaus veikloje, tai buvo pasiūlyta
atsiskaityti už suvartotą elektros energiją turtu. Tokiam pasiūlymui pritarė
įmonės visuotinis akcininkų
susirinkimas ir atsakinga Vyriausybės
patvirtinto įmonės gaivinimo plano įgyvendinimą institucija – Ūkio ministerija.
Įmonės gaivinimo planą
Vyriausybė patvirtino siekdama
išvengti socialinių, ekonominių ir užimtumo problemų Alytuje, todėl elektros energijos tiekimo nutraukimo
vertinimas tik kaip ekonominės sankcijos už prievolės nevykdymą yra per siauras ir neteisingas. Elektros
energijos tiekimo nutraukimas vienareikšmiškai būtų sustabdęs įmonės veiklą, kartu ir darbo netekimą įmonės darbuotojams.
Nurodytų aplinkybių buvimas yra pakankamas
pagrindas konstatuoti, kad ginčijamus sandorius šalys sudaryti privalėjo.
3. Byloje nustatyta, kad įmonės valdymo organai, Ūkio ministerija ir didžiausias
įmonės kreditorius AB SEB bankas neprieštaravo dėl ginčijamų sandorių sudarymo,
apie turto pardavimą buvo
viešai paskelbta, turtas buvo perleistas už rinkos kainą, todėl nėra pagrindo teigti, kad kasatorius buvo nesąžiningas, t. y. žinojo
ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai gali
sukelti ar sustiprinti įmonės nemokumą ir pažeis kitų įmonės kreditorių interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai ginčijamas
sandoris buvo sudarytas remiantis įmonės valdymo organo nutarimu, reikalavimas dėl tokio nutarimo panaikinimo yra
tiesiogiai susijęs su actio Pauliana dalyku (įeina į įrodinėjimo dalyką). Byloje nebuvo
pareikštas reikalavimas pripažinti AB „Alytaus tekstilė“ 2006 m. balandžio 27 d.
visuotinio akcininkų susirinkimo ir valdybos 2006 m. birželio 30 d. sprendimus negaliojančiais, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu
esant galiojančiam to sandorio sudarymo teisiniam pagrindui yra nepagrįstas ir neteisėtas.
4. Apeliacinės
instancijos teismas,
taikydamas restituciją, priteisė iš kasatoriaus ieškovui pagal 2006 m. rugsėjo
14 d. sutartį turto vertę – 1 000 000 Lt be pridėtinės vertės mokesčio, o pagal
2007 m. vasario 27 d. sutartį
– turto vertę su pridėtinės vertės mokesčiu, t. y. 253 530 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties
šalys yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojos, tai, taikant restituciją, turi būti priteisiama turto vertė be
pridėtinės vertės mokesčio. Kasatorius pateikė įrodymus, kad pagal 2007 m.
vasario 27 d. sutartį ieškovas
jam perdavė turtą, kurio
vertė be pridėtinės vertės mokesčio yra 214 316 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą,
neįvertino kasatoriaus pateiktų įrodymų bei nenurodė motyvų, kodėl pagal vieną
sutartį priteisė turto vertę su PVM, o pagal kitą – be PVM. Be to, teismas, priteisdamas iš kasatoriaus
didesnę sumą, nei jis
gavo, sudarė sąlygas ieškovui
nepagrįstai praturtėti kasatoriaus sąskaita.
Atsiliepimo į kasacinį skundą ieškovas nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.66
straipsnio taikymo sąlygų
CK 6.66
straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus
sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia
kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame
straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus
kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti
skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant
skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.
CK 6.66 straipsnyje
įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio
Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir
galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti
kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas;
4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo
nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis
kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį
dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas
nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek
būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos 3K-3-105/2009;
2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“
v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008; kt.).
Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų
nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra
pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Kasatorius kasaciniame skunde
nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK
6.66 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nustatė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kitų kreditorių teisės,
jų ieškovas neprivalėjo sudaryti, o sandorius sudariusios šalys yra
nesąžiningos. Dėl šių actio Pauliana sąlygų kasacinis teismas pasisako
(CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl
kreditorių teisių pažeidimo vertinimo administratoriui ginčijant sandorius
actio Pauliana pagrindu
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės
administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius
gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų –
ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11
straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios
įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-917/2003). Plėtodama actio Pauliana taikymo praktiką pagal
bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant,
ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo
pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis,
atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų
sandorių esmę. Neatsižvelgus į nurodytas aplinkybes gali būti pažeista ginčo
šalių interesų pusiausvyra vieno kreditoriaus sąskaita nepagrįstai suteikiant naudą
kitiems kreditoriams ir taip sudarant sąlygas piktnaudžiauti teisėmis.
Teiginį, kad
ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises, bankroto administratorius grindė
dviem aplinkybėmis. Pirma, kad ginčijamais 2006 m. rugsėjo 14 d. ir 2007 m.
vasario 27 d. sandoriais dalis turto buvo perleista už mažesnę, nei likutinė
turto vertė, kainą. Antra, kad perleidus turtą atsakovui AB „Rytų skirstomieji
tinklai“ ir už šį turtą mokėtinomis sumomis sumažinus AB „Alytaus tekstilė“ skolą
atsakovui buvo suteikta pirmenybė taip pažeidžiant kitų kreditorių interesus,
nes sandorių sudarymo metu AB „Alytaus tekstilė“ jau buvo nemoki. Bylą
nagrinėję teismai nenustatė, kad turtas būtų parduotas už mažesnę nei rinkos
kainą ir taip būtų pažeistos kreditorių teisės. Pasisakydamas dėl antrosios
ieškovo įrodinėjamos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandorių sudarymo metu AB „Alytaus
tekstilė“ dar nebuvo nemoki, nes įsiteisėjusia teismo nutartimi nemokia ji pripažinta
tik 2007 m. rugpjūčio 23 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad
sandorių sudarymo metu AB „Alytaus tekstilė“ finansinė būklė buvo artima Įmonių
bankroto įstatyme įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai. Remdamasis tuo
teismas kreditorių teisių pažeidimą konstatavo darydamas išvadą, kad
ginčijamais sandoriais ieškovas suteikė pirmenybę kasatoriui, nors sandorių
sudarymo metu turėjo ir kitų kreditorių, tarp jų tokių, kuriems pagal Lietuvos
Respublikos laikinąjį mokėjimų tvarkos įstatymą mokėjimai turėjo būti atliekami
pirmesne eile. Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų
kolegija nesutinka.
Pagal CK 6.66
straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis,
kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam
kreditoriui. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada,
kad šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti
skolininkui bankroto bylą. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad vien tik faktas, jog
sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir
iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles,
kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti
aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo
metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų
sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau
jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų
teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku
ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su
visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų
nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo
sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo
pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam
kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta
bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo,
būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris,
kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių
vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems
įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja
verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti
bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo
sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba
jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas,
jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas
ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių
kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti
savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Priešingai,
tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams, pvz.,
kai perleidžiamas tiesiogiai įmonės veikloje nenaudojamas ir taip pajamų nesukuriantis
skolininko nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas. Kreditoriaus įsipareigojimų
sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų
kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai
kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.
Nurodytos
aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, nes ginčijami sandoriai savo
esme yra skolininkui priklausančio turto perleidimas rinkos kaina, mokėtiną už
turtą sumą įskaitant į priešpriešinius atsakovo reikalavimus, o perleistas
atsakovui turtas – transformatorinės pastotės, elektros tinklų paskirties
inžineriniai tinklai ir transformatoriai yra specifinės paskirties daiktai, tiesiogiai
nenaudojami įmonės veikloje ir nebūtini išlaikyti nuosavybėje ieškovo tolimesnei
veiklai vykdyti. Dar daugiau – tokio turto pobūdis ir jo naudojimo paskirtis
yra tokia, kad šis turtas iš esmės galėtų būti efektyviau panaudojamas būtent
atsakovo veikloje. Bendrąja prasme nei turto perleidimas rinkos kaina, nei
įskaitymai nėra draudžiami, jeigu skolininkui nėra iškelta bankroto byla.
Tačiau toks perleidimas gali pažeisti kitų kreditorių interesus, jeigu įmonės
mokumas yra tokios būklės, kai veiklos nutraukimas ir kreditorių reikalavimų
tenkinimas įmonės turto verte geriausiai atitinka kreditorių interesus. Dėl
nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar skolininkas,
būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikdamas pirmenybę kitam kreditoriui
pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti tokią skolininko būklę, kai jis
objektyviai nepajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kurių terminai
yra suėję, o kreditorių reikalavimų tenkinimas iš skolininko turto laikantis
įstatymų nustatyto eiliškumo geriausiai atitinka kreditorių interesus. Vertindama
skundžiamą nutartį šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus
argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog AB „Alytaus
tekstilė“ būklė buvo bloga ir artima Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintai
bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankama konstatuoti ieškovo nemokumą kaip
actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę.
Teisėjų kolegija
taip pat konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl
darbuotojų ir Valstybinės mokesčių inspekcijos kaip pagal Lietuvos Respublikos
laikinąjį mokėjimų tvarkos įstatymą pirmumo teisę turinčių kreditorių teisių
pažeidimo, netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalį. Minėta, kad nėra
pagrindo pripažinti, jog skolininkas buvo nemokus ir ginčijamais sandoriais suteikė
pirmenybę kitam kreditoriui. Teisėjų kolegija sutinka, kad įstatyme nustatytos
atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas gali sudaryti prielaidas ginčyti
sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu vertinant jį kaip kreditoriaus teisių pažeidimą,
tačiau tik nustačius visas būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas. Vertindama
teismų nustatytas aplinkybes tokiu CK 6.66 straipsnio taikymo aspektu, teisėjų
kolegija pažymi, kad kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu gali būti pažeistos
tik tada, jeigu kreditorius actio Pauliana ginamą reikalavimo teisę
turėjo sandorio sudarymo metu, arba ginčijamo sandorio metu egzistavo tokios
teisės atsiradimo pagrindas, pvz., buvo sudarytas sandoris atidedant prievolės
įvykdymo terminą. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus
reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju
teisių pažeidimas objektyviai nėra įmanomas. Tai taip pat reiškia, kad vien tik
faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo
metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja
nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. Pažymėtina, kad kreditoriaus
teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų turi įrodyti ieškovas
(CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad
pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ne tik tai,
kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio
Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo
sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai
nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto
administratorius. Jos nepašalina ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3
dalies 14 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų
bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Pasisakydamas dėl kreditorių
teisių pažeidimo šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas tik bendrai nurodė,
kokios AB „Alytaus tekstilė“ skolos darbuotojams buvo ginčijamų sandorių
sudarymo metu (atitinkamai 2006 m. rugsėjo 14 d. ir 2007 m. vasario 27 d.), ir
pažymėjo, kad bendrovė tuo pačiu laikotarpiu buvo skolinga Valstybinei mokesčių
inspekcijai, tačiau neanalizavo ir nenustatė, kokie yra šių asmenų reikalavimai
ieškinio pateikimo dieną ir ar šie reikalavimai buvo ir ginčijamų sandorių
metu. Pažymėtina, kad įmokų paskirstymą, esant kelioms skoloms, nesant šalių
susitarimo, reglamentuoja įstatymai (pvz., CK 6.55 straipsnis). Apeliacinės
instancijos teismas neanalizavo ir skolininko bei atsakovo sąžiningumo
aptariamu kreditorių teisių pažeidimo aspektu kaip būtinos actio Pauliana taikymo
sąlygos, apsiribodamas tik bendra išvada, jog šalys žinojo, kad ieškovas
nepajėgus sumokėti visų skolų ir kad sutartys sudaromos pažeidžiant kitų
kreditorių interesus. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės
nesudaro pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį.
Dėl
privalomumo sudaryti ginčijamus sandorius
Sandoris gali
būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu
skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga
paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį
neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti
sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo
laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai
susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų
atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ
Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos
Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
B. v. G. B., E. B., bylos Nr. 3K-3-425/2000). Tačiau teisėjų
kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti
sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu
konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms
esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko
kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Minėta, kad 2006
m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir 2007 m. vasario 27 d. skolos
padengimo turtu (transformatoriais) sutartimi atsakovui buvo perleisti specifinės
paskirties daiktai – transformatorinės pastotės, elektros tinklų paskirties
inžinieriniai tinklai ir transformatoriai, tiesiogiai nenaudojami įmonės
veikloje ir nebūtini išlaikyti nuosavybėje ieškovo tolimesnei veiklai vykdyti. Iš
bylos medžiagos matyti, kad turto perleidimu sumažinant skolą atsakovui buvo
užtikrintas tolimesnis elektros energijos tiekimas ir taip sudaryta galimybė
toliau vykdyti AB „Alytaus tekstilė“ veiklą. Ginčijamus sandorius galima
vertinti ir kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 23 d. patvirtinto
įmonės gaivinimo plano, kuriuo ieškovas buvo įpareigotas derėtis su elektros
energijos tiekėju dėl geresnių atsiskaitymo už patiektą elektros energiją
sąlygų, įgyvendinimo priemones. Be to, iš 2006 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos
Respublikos ūkio ministerijoje vykusio susirinkimo protokolo matyti, kad, nusprendus
perleisti turto už 1 000 000 Lt, kartu buvo priimtas sprendimas nurašyti 185
740,40 Lt delspinigių bei aptarti kiti su ginčo šalių santykiai susiję
klausimai (T. 1, b. l. 121). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija
konstatuoja, kad AB „Alytaus tekstilė“ veiksmai sudarant ginčijamus sandorius
atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis,
elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą,
kad skolininkas ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti, netinkamai taikė CK
6.66 straipsnį.
Dėl šalių
sąžiningumo
Sąžiningumas –
tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir
subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip
žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus,
t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas
nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens
amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti,
ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas
konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui
gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje
situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai,
patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis
prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas
sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas,
pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą.
Taikant actio
Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo
asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio
1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys
laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi
sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.
Ginčą sudariusių
šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Minėta,
kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį
nustatydamas, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises, o skolininkas
ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti. Nenustačius, kad ginčijamais
sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai, bei nustačius, kad skolininkas
privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, darytina išvada, kad sudarydamos
sandorius šalys buvo sąžiningos.
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl apeliacinės
instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25
d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m.
spalio 7 d. sprendimą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėja
Egidijus Baranauskas
Gražina Davidonienė
Česlovas
Jokūbauskas