LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020m. gruodžio 10d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. S. ir atsakovės Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-763-555/2020 pagal ieškovo O. S. ieškinį atsakovei Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai dėl pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas O. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2019 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 56-117 ir priteisti iš atsakovės Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) tarnybos 3 000,00 Eur neturtinę žalą.

2.       Ieškovas nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. sausio 24 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje, kuriame jam teiktas nekokybiškas, aplaidus, įstatymus pažeidžiantis gydymas. 2018 m. lapkričio mėn. pabaigoje ant jo kūno atsirado raudonos dėmelės. 2018 m. gruodžio 2 d. gydytoja ieškovui išrašė tepalą pavadinimu „Baneocin“, bet seselė jam išdavė visai kitą tepalą, t. y. tepalas buvo išduotas be gydytojos žinios ir (ar) leidimo. Administracija dėl tokių seselės veiksmų savo klaidos nepripažino. Dirbantys gydytojai ieškovui negalėjo nustatyti konkrečios diagnozės, bandymais siekė išsiaiškinti, kuris tepalas ar vaistas jam padėtų. Nuo gruodžio mėn. pradžios esančios dėmelės ant odos pradėjo tik didėti, o vėliau jos pradėjo šlapiuoti. Jokie išrašyti tepalai ar vaistai jam nepadėjo. Ieškovas 2019 m. sausio mėn. pradžioje paskelbė bado akciją su prašymu, kad man būtų leista už nuosavas lėšas pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu, kadangi nebegalėjo daugiau kentėti. Būrio viršininkė jo pareiškimo dėl badavimo neužregistravo, bet pažadėjo, kad artimiausiu metu jo klausimą administracija išspręs. Veiksmų buvo imtasi tik 2019 m. sausio 8 d., t. y. jis buvo nuvežtas į laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje tą pačią dieną buvo apžiūrėtas gydytojo dermatologo ir jam buvo paskirtas gydymas (tepalas, antibiotikai, rekomendacijos). Ligoninėje jam pasakė, kad jis serga egzema (Dermatitu). Ieškovas teigė, kad, būdant Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje, nuo skiriamo gydytojų vaistų (tepalų), jo sveikatos (odos) būklė tik blogėjo. Dėl odos sutrikimų jis ilgą laiką turėjo kankintis, negalėjo ramiai miegoti, nes žaizdos šlapiavo bei sukeldavo didelį niežulį. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, išnagrinėjusi ieškovo skundą, 2019 m. balandžio 11 d. Nr. D17-60-(1.27) ataskaitos išvadoje nustatė, kad jam buvo teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus, t. y. ieškovą gydant visai nuo kitos ligos, taip pat neskiriant laiku gydytojo dermatovenerologo konsultacijos ir kt. Ieškovas pažymėjo, kad skundžiamas Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – Komisija) sprendimas nebuvo tinkamai argumentuotas bei nebuvo atsižvelgta į visas nurodytas aplinkybes.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2020m. vasario 3d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ieškovui O. S. 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o valstybei 9,00 Eur žyminio mokesčio.

4.       Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys buvo pakankami išvadai, kad medicinos paslaugos ieškovui buvo suteiktos, nesivadovaujant teisės aktais, reglamentuojančiais medicinos paslaugų teikimą, taip pat, kad atsakovės Pravieniškių PN-AK gydytojai medicinos pagalbą ieškovui teikė nedėdami maksimalių pastangų. Ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, kad atsakovės gydymo įstaigoje gydymą skyrė asmenys, neturėdami teisės to daryti, patvirtino tiek Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos, tiek Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvados. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovui nebuvo suteiktos tinkamos medicinos paslaugos, nes nustačius odos ligos požymius atsakovės darbuotojai neužtikrino, kad ieškovas gautų kvalifikuotą pagalbą gydymo įstaigoje, kuri teikia gydymo paslaugas tokia liga segantiems asmenims. Nors buvo konstatuotas tokių paslaugų poreikis, ieškovas į aukštesnio lygio medicinos įstaigą nebuvo užregistruotas ir pristatytas. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus (CPK 6.246 straipsnis).

5.       Teismas sprendė, kad ieškovui būtent gydytojų atidumo ir rūpestingumo stoka (paskyrus netinkamą gydymą, neužtikrinus galimybės gauti medicinines paslaugas aukštesnio lygio medicinos įstaigoje) sukėlė neigiamus padarinius, t. y. paskyrus netinkamus medikamentus iki pat gydymo paslaugų suteikimo Laisvės atėmimo vietos ligoninėje momento liga progresavo. Pateikti į bylą įrodymai patvirtino atsakovės neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsakovė nepaneigė savo kaltės dėl kilusių pasekmių. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad medicinos paslaugos ieškovui buvo suteiktos nesivadovaujant teisės aktais, reglamentuojančiais medicinos paslaugų teikimą, taip pat, kad atsakovės Pravieniškių PN-AK gydytojai teikė medicinos pagalbą ieškovui nedėdami maksimalių pastangų, buvo pagrindas taikyti gydymo įstaigai civilinę atsakomybę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau– CK) 6.245 straipsnio pagrindu.

6.       Teismas, įvertinęs ieškovo medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis apie ieškovo kreipimosi į atsakovės gydymo įstaigą intensyvumą, paciento objektyvios apžiūros duomenis, sutiko su ieškovo argumentais, kad dėl progresuojančios ligos eigos (odos šlapiavimo, niežulio), negavus reikiamos medicininės pagalbos, ieškovas patyrė tiek skausmus, tiek nepatogumus. Dėl to teismas sprendė, kad visi šie nepatogumai turėtų būti atlyginti, priteisiant ieškovui tam tikrą sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti. Kadangi ginčo objektas šioje byloje yra ne Komisijos sprendimas, o ginčas, kilęs tarp ieškovo ir sveikatos priežiūros įstaigos, todėl nesant poreikio spręsti dėl ieškovo pareikšto reikalavimo panaikinti pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą ir esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovui yra pagrindas priteisti 300,00 Eur sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti.

I.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7.       Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi, taip pat priteisti 30 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.                      Jis (ieškovas), yra teisiškai neišprusęs, todėl teismas turi imtis aktyvesnio vaidmens, kai mato, jog šaliai gali būti sunku pačiai realizuoti procesines teises, taip pat kylant abejonių dėl šalių nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo.

7.2.                      Europos Žmogaus Teisių Teismas tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą.

7.3.                      Valstybė turėjo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sveikatai saugią aplinką, bet tai nebuvo padaryta, o šios aplinkybės liko neįvertintos.

7.4.                      Teismas nepagrįstai sumažino ieškovo prašomą priteisti neturtinę žalą iki 300 Eur, nes tokia suma yra per maža kompensuoti ieškovo patirtas kančias, dvasinius ir fizinius išgyvenimus, prarastą pasitikėjimą gydytojais bei atsakovės sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojais.

7.5.                      Ieškovas taip pat prašo priteisti jam 30 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro ieškinio, skundo, įrodymų ir kitų institucijų atsakymų kopijų darymo išlaidos, pašto išlaidos.

8.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020m. vasario 3d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo nuostatų ir rėmėsi tik ieškovo nurodytomis aplinkybėmis. Skundžiamame sprendime nebuvo nustatyti faktai, kad pakenkta paciento sveikatai, sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis asmuo atliko neteisėtą kaltą veiką ir tarp pakenkimo paciento sveikatai ir sveikatos priežiūros paslaugas teikusio asmens neteisėtos veikos buvo priežastinis ryšys. Teismas padarė bendro pobūdžio išvadą, kad paskyrus netinkamus medikamentus iki pat gydymo paslaugų teikimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje momento liga progresavo. Teismas nenustatė, kuo pasireiškė ligos progresavimas, kokius realius negatyvius paciento sveikatos pakitimus sukėlė netinkamai paskirti medikamentai. Konstatuoti faktą, kad buvo skirtas netinkamas gydymas ir netinkami medikamentai, gali tik medicinos srities specialistai, turintys specialių žinių dermatovenerologijos srityje. Tokių duomenų byloje nėra, ieškovas šios aplinkybės neįrodė, o atsakovė šias aplinkybes neigė. Teismas turėjo šiuos prieštaravimus pašalinti, t.  y. paskirti teismo medicininę ekspertizę atsakant į klausimus, koks konkretus pakenkimas buvo padarytas paciento sveikatai, ar pakenkimas sukeltas netinkamai paskirto gydymo ir netinkamai paskirtų medikamentų. Teismas neįvertino, kokį poveikį paciento sveikatai turėjo paties paciento veiksmai, kuriais jis nevykdė gydytojų nurodymų, rekomendacijų.

8.2.                      Teismas nepagrįstai įrodymu nepripažino Komisijos sprendimo. Nors kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad Komisijos sprendimas nepriskiriamas prie oficialiųjų rašytinių įrodymų pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, tačiau pripažįstamas kaip rašytinis įrodymas ir vertinamas kitų įrodymų visete.

8.3.                      Ieškovas nevykdė Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnyje nustatytų paciento pareigų. Nors gydytoja rekomendavo nespaudinėti spuogų, tačiau ieškovas spaudinėjo ant pečių buvusius spuogus, neatvyko į perrišimus. Tokie paciento veiksmai apsunkino gydymo eigą, buvo pagrindinė sveikatos būklės negerėjimo priežastis, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

9.       Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti. Atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1.                      Ieškovas neįrodė, kad jam padarytos neturtinės žalos išreikštas pinigais dydis yra būtent 3000 Eur. Tai, kad

9.2.                      Ieškovas skunde nenurodė nei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei kitų pagrindų, kurias teismo sprendimas galėtų būti panaikintas. Taip pat nenurodė, kodėl turi būti priteistas ieškovo prašomos 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

10.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovė vengia atsakomybės, nenori pripažinti, jog dėl gydytojų kaltės ieškovui kilo dvasiniai, fiziniai skausmai, kančios, neigiami išgyvenimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

I.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12.       Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė apskritai kvestionuoja jos civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog tikslinga pirmiausia pasisakyti dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų ir tik po to vertinti neturtinės žalos dydį pagal ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

13.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė. Kalte grįstos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai).Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK6.248 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-603-701/2015).

14.       Vertinant, ar egzistuoja neteisėti veiksmai, kaip sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės sąlyga, turi būti atsakyta į klausimą, ar individualiu atveju pacientui buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Sprendžiant dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti įvertinta, ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo veiksmai atitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartą ir maksimalių pastangų kriterijų. Gydytojų veiksmus teismas turi vertinti proceso, bet ne rezultato aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-469/2020 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

15.       Teismų praktikoje akcentuojama, kad gydytojo atsakomybė pacientui yra profesinės atsakomybės rūšis, kuriai taikomi griežtesni atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo kriterijai. Gydytojo profesijai būdinga tai, kad profesinė veikla susijusi su didesne rizika padaryti žalą kitiems asmenims. Dėl šios priežasties gydytojo civilinę atsakomybę gali lemti bet kuri kaltės forma, net pati lengviausia, bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-77/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-170/2010). Sprendžiant, ar gydymo paslaugas gydytojas suteikė tinkamai, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, apimantis medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles bei gydytojo veiksmų vertinimą protingumo, sąžiningumo kriterijais, konkrečiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

16.       Iš byloje esančių ieškovo asmens sveikatos istorijoje Nr. 05-A/2013/2489 užfiksuotų duomenų matyti, kad 2018 m. gruodžio 3 d. atsakovo vidaus ligų gydytoja E. L. ambulatorinėje kortelėje padarė įrašą, kad pacientas (ieškovas) kreipėsi dėl spuogų, esančių rankų, kojų srityse, nurodyta, kad pacientas juos pats spaudinėja, aprašyta ligos anamnezė bei nurodyta ligos diagnozė (piodermija).2018 m. gruodžio 12 d. gydytojos E. L. ambulatorinėje kortelėje atliktais įrašais konstatuoti išbėrimai kairiojo žasto srityje, kairiojo žasto srityje paraudimas su smulkiu išbėrimu, įrašyta, kad diagnozė ta pati, gydymui paskirtas Baneocino tepalas, pateikti patarimai. 2018 m. gruodžio 19 d. gydytoja E. L. ambulatorinėje kortelėje įrašė, kad pacientas pakartotinai kreipėsi dėl kairiojo žasto paraudimo, objektyviai įvertinus paciento būklę nustatyta teigiama dinamika, gydymui skirtas Betadino tirpalas. 2018 m. gruodžio 31 d. paciento (ieškovo) būklę vertino Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjas vidaus ligų gydytojas M. K. ir ambulatorinėje kortelėje įrašė, kad pacientas skundžiasi neaiškios kilmės bėrimu kairiojo žasto bei dešiniojo klubo srityse, nurodyta, kad neniežti, užfiksuoti objektyvios apžiūros duomenys, diagnozė (įtariamas atopinis dermatitas), gydymui paskirtos Klemastino tabletes, gydytojo dermatovenerologo konsultacija. 2019 m. sausio 8 d. ieškovo ambulatorinėje kortelėje yra gydytojo M. K. įrašas, kad pacientas (ieškovas) siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ištyrimui bei gydymui, siuntimo diagnozė – įtariamas atopinis dermatitas (nepatikslintas). Ambulatorinėje kortelėje yra Laisvės atėmimo vietų ligoninės išduotas 2019 m. sausio 8 d. Medicinos dokumentų išrašas – siuntimas, kuriame gydytojas dermatovenerologas A. G. įrašė pacientui nustatytą diagnozę (Impetiga (L01) ir Alerginis dermatitas (L30.9)), aprašė paciento objektyvios apžiūros duomenis (kairiojo žasto odoje maždaug 5 cm diametro seroziniu šašu padengtas židinys, liemens odoje maždaug 1 cm diametro rausvi židiniai), rekomendacijas dėl gydymo (Amoksicilino gerti 6 dienas, Lorindeno C tepalas).Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, išnagrinėjusi ieškovo pareiškimą, nustatė, kad gydymo paslaugas teikę vidaus ligų gydytojai neturėjo teisės įtarti ir diagnozuoti pacientui piodermijos, atopinio dermatito. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos paslaugų kokybės priežiūros 2019 m. balandžio 11 d. ataskaitoje Nr. D17-60-(1.2.7) pateikė išvadas, kad 2018 m. gruodžio mėn. Pravieniškių PN-AK ieškovui asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos, pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus: vidaus ligų gydytoja E. L. Lietuvos medicinos normoje „Vidaus ligų gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V 340 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 76:2015 „Vidaus ligų gydytojas. Teisės pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“, nustatytą vidaus ligų gydytojo kompetenciją, neturėdama teisės įtarti, diagnozuoti ir gydyti piodermijos, pacientui diagnozavo ir gydė piodermiją, nenukreipė paciento šeimos gydytojo apžiūrai, neskyrė gydytojo dermatovenerologo konsultacijos ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 10 punkto reikalavimus bei Vidaus ligų gydytojo medicinos normos 11.2 ir 11.8 papunkčių reikalavimus; vidaus ligų gydytojo paslaugas vidaus ligų gydytojas M. K., pagal Vidaus ligų gydytojo medicinos normoje nustatytą vidaus ligų gydytojo kompetenciją, neturėdamas teisės įtarti, diagnozuoti ir gydyti atopinio dermatito, paciento asmens sveikatos istorijoje įrašė įtariamo atopinio dermatito diagnozę ir skyrė gydymą, tuo pažeidė Vidaus ligų gydytojo medicinos normos 11.2 papunkčio reikalavimus.

17.       Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai objektyviai liudija, kad ieškovui atsakovės gydymo įstaigoje gydymą skyrė asmenys, neturėdami teisės to daryti. Kaip minėta, gydytojų veiksmai turi būti vertinami ne jų rezultato, o proceso aspektu, todėl ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tai, ar pirminę apžiūrą atlikę gydytojai buvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, vertindami ieškovo sveikatos būklę, ar jie ėmėsi visų galimų ir šioje situacijoje reikalingų priemonių užtikrinti ieškovui galimybę gauti medicinines paslaugas aukštesnio lygio medicinos įstaigoje, nes pagal savo kompetenciją tiek gydytoja E. L., tiek gydytojas M. K. vidaus ligų gydytojai neturėjo teisės įtarti ir diagnozuoti pacientui piodermijos, atopinio dermatito. Šiuo aspektu atsakovės skundo argumentai, kad teismas nenustatė fakto, jog sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis asmuo atliko neteisėtą kaltą veiką, nepagrįsti.

18.       Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovo apžiūrą atlikę atsakovės gydytojai nebuvo tiek atidūs ir rūpestingi, kiek toje situacijoje buvo reikalinga, jie nesiėmė visų prieinamų ir reikalingų priemonių, nedėjo maksimalių pastangų ligai tinkamai diagnozuoti. Jeigu gydytoja E. L. laiku nukreipusi ieškovą pas šeimos gydytoją ar į Laisvės atėmimo ligoninę, kurioje būtų tinkamai nustatyta ligos diagnozė ir gydymas, ieškovui, tikėtina, liga nebūtų užsitęsusi, nebūtų kilę jo nurodomų nepatogumų –odos šlapiavimo, niežulio.

19.       Atsakovė skunde teigia, kad teismas nenustatė, kuo pasireiškė ligos progresavimas, kokius negatyvius paciento sveikatos pakitimus sukėlė netinkamai paskirti medikamentai, be to, atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovas nesilaikė gydytojo rekomendacijų, krapštė spuogus, nesilankė perrišimuose, ir būtent šie ieškovo veiksmai, o ne atsakovės veiksmai buvo pagrindinė neigiamų pasekmių ieškovo sveikatai priežastis.

20.       Pagal CK 6.247straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

21.       Net ir laikant, kad ieškovas spaudinėjo spuogus, neatvyko į perrišimus, tai, nepaneigia fakto, jog sveikatos priežiūros paslaugos, teiktos Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje, nebuvo tinkamai suteiktos – gydytoja E. L. visų galimų priemonių užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę pagal savo kompetenciją, nenukreipė ieškovo konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą, gydytojas M. K., taip pat peržengdamas savo kompetencijos ribas, diagnozavo ligą ir skyrė gydymą. Minėti atsakovės gydytojų veiksmai nėra suderinami su atidaus, dėmesingo, rūpestingo ir apdairaus profesionalo standartu.

22.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent netinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos buvo pagrindinė priežastis, sąlygojusi neigiamus padarinius ieškovo sveikatai. Elgdamasi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, gydytoja E. L. parinkti tinkamą gydymo metodą, t. y. nukreipti ieškovą šeimos gydytojo ar gydytojo dermatovenerologo konsultacijai, kas būtų leidę atitinkamą kompetenciją turinčiam specialistui nustatyti ieškovo ligos diagnozę bei paskirti gydymą ir ieškovas būtų išvengęs nepatogumų, patirtų nuo gydymo pradžios Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje iki tinkamos diagnozės ir gydymo paskyrimo Laisvės atėmimo ligoninėje. Be to, visuotinai žinoma ir net neįrodinėtina aplinkybė, kad, siekiant kuo mažesnių neigiamų padarinių asmens sveikatai, būtinas kuo ankstyvesnis susirgimo diagnozavimas ir kuo skubesnis reikiamų medicininių intervencijų atlikimas. Tuo atveju, jeigu ieškovas būtų iškart nukreiptas specialisto – gydytojo dermatovenerologo konsultacijai, automatiškai būtų eliminuotas minėtų išgyvenimų dėl neefektyvaus gydymo atsiradimas, t. y. ieškovas tokios žalos, kurią teismas įpareigojo atsakovę jam kompensuoti, nebūtų patyręs.

23.       Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad atsakovei teisėtai ir pagrįstai buvo taikyta civilinė atsakomybė, kadangi egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

24.       Pasak atsakovės, teismas turėjo paskirti teismo medicininę ekspertizę atsakant į klausimus, koks konkretus pakenkimas buvo padarytas paciento sveikatai, ar pakenkimas sukeltas netinkamai paskirtu gydymu ir netinkamai paskirtais medikamentais.

25.       Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011, 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013, 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir kt.).

26.       Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis), o tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas.

27.       Ginčo nėra, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šalys ekspertizės skirti neprašė. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo motyvuotų argumentų dėl ekspertizės būtinumo. Nagrinėjamu atveju šalims nepareiškus prašymo skirti teismo ekspertizę, spręsdamas, kas sąlygojo ieškovo sveikatai kilusius neigiamus padarinius, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančiais įrodymais (ieškovo asmens sveikatos istorija Nr. 05-A/2013/2489, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos paslaugų kokybės priežiūros skyriaus 2019 m. balandžio 11 d. ataskaita Nr. D17-60-(1.2.7) it kt.) bei šalių paaiškinimais raštu. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, neįžvelgė pagrindo skirti ekspertizę savo iniciatyva. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas vertino byloje esančius įrodymus pagal CPK 176-185 straipsniuose nustatytas ir teismų praktikos suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

28.       Atsakovė taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai kaip įrodymo nepripažino 2019 m. liepos 25 d. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo. Su šiuo atsakovės argumentu nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nors aptariamas komisijos sprendimas yra dokumentas, kurį priima institucija pagal įstatyme nustatytą kompetenciją, bet civiliniame procese dėl šio dokumento ginčijimo ir apskundimo teisme jis neturi oficialaus rašytinio įrodymo statuso. Taigi, pirmosios instancijos teismas minėto komisijos sprendimo nevertino kaip oficialaus rašytinio įrodymo CPK197 straipsnio 2 dalies prasme. Su šiuo teismo vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka, nes nors minėtas komisijos sprendimas yra dokumentas, priimtas valstybės institucijos pareigūnų, neperžengiant savo kompetencijos ribų, ir formaliai atitinka kitus CPK 197 straipsnio 2 dalyje išvardytus požymius, jis, remiantis teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, laikytinas ne oficialiu, o paprastu rašytiniu įrodymu (CPK197 straipsnio 1 dalis). Tai nėra oficialus rašytinis įrodymas, kadangi jame pateiktos aplinkybės ir tirtų faktų teisinis vertinimas, kuris nesaisto bylą nagrinėjančio teismo.

29.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su atsakovės gydymo įstaigoje atliktais veiksmais (gydymą skyrė asmenys, neturėdami teisės to daryti), rėmėsi tiek Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos, tiek Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadomis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas komisijos sprendimo kaip įrodymo nevertino.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

30.       Ieškovas skunde nurodo, kad yra teisiškai neišprusęs, todėl teismas turėjo imtis aktyvesnio vaidmens, kai kyla abejonių dėl šalių nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo.

31.       Jei ieškovas neturi teisinių žinių, tai nėra kliūtis savo pažeistas teises ginti per atstovą, t. y. pasinaudoti advokato paslaugomis, o tuo atveju, jeigu jo turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių, jis turi teisę Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

32.       Pažymėtina, kad aktyvus teismo vaidmuo negali pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą. Teise rinkti įrodymus teismas naudojasi tuo atveju, kai byloje pateiktų įrodymų nepakanka esminėms aplinkybėms, kad byla būtų išspręsta teisingai, nustatyti. Pirmosios instancijos teismui pakako įrodymų konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, įrodymų visuma leido padaryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, be to, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti(žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-121-421/201940 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentus dėl teismo neaktyvumo sprendžiant šalių ginčą.

33.       Ieškovas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti neturtinę žalą iki 300 Eur, nes tokia suma yra per maža kompensuoti ieškovo patirtas kančias, dvasinius ir fizinius išgyvenimus, prarastą pasitikėjimą gydytojais bei atsakovės sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojais.

34.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

35.       Gausioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje sprendžiant ginčus dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatuota, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; kt.).

36.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nustatydamas ieškovo patirtos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas dėl atsakovės darbuotojų rūpestingumo ir apdairumo stokos, kiek atitinkamomis sąlygomis tai buvo būtina, patyrė nepatogumų (odos šlapiavimas, niežulys), todėl šie nepatogumai turėtų būti atlyginti, priteisiant ieškovui tam tikrą sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad jeigu atsakovės darbuotojai būtų elgęsi atidžiai ir rūpestingai, egzistuoja tikimybė, kad ieškovas nebūtų patyręs išgyvenimų bei nepraradęs pasitikėjimo gydytojais, tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovo sveikatai nebuvo rimtai pakenkta, jis patyrė laikinus nepatogumus dėl užsitęsusio gydymo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis visiškai atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, jo mažinti arba didinti šalių apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

37.       Apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

38.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliaciniai skundai atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Ieškovas taip pat prašė priteisti jam 30 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro ieškinio, skundo, įrodymų ir kitų institucijų atsakymų kopijų darymo išlaidos, pašto išlaidos, tačiau šių išlaidų patyrimo pirmosios instancijos teisme faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl šių išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                Danguolė Martinavičienė