Civilinė byla Nr. e2A-827-790/2022

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00095-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.11.4.5  

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VAIDORA“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VAIDORA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Molėtų švara“ dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „LitCon“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VAIDORA“ padavė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Molėtų švara“ 43 258,25 Eur skolą už atliktus darbus, 7 462,05 Eur delspinigių, 8 procentų dydžio metines palūkanas už 43 258,25 Eur skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5 metinių procentų dydžio metines palūkanas už 7 462,05 Eur delspinigių sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad UAB „Molėtų švara“ su UAB „LitCon“ pasirašė sutartis Nr. CPO38321, CPO38339 ir CPO38305 (toliau – Sutartys) dėl bendrųjų ir specialiųjų rangos darbų su projektavimo paslaugomis, kurios įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. Pagal jas turėjo būti atlikti trijų daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), renovavimo projektavimo ir statybos darbai. Darbai turėjo būti atlikti per 14 mėnesių nuo Sutarčių įsigaliojimo dienos. 2018 m. birželio 8 d. UAB „LitCon“ su ieškove pasirašė subrangos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti ir perduoti dviejų daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), renovavimo rangos projekto ir statybos darbus.  

3.       2019 m. liepos 31 d. UAB „LitCon“ ir ieškovė sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė įgijo reikalavimo teisę gauti iš atsakovės atlyginimą už likusius atsakovei neperduotus pagal Sutartis darbus, kurie bus atlikti su atsakove sutartu terminu. Reikalavimo teisės perleidimo sutartyje nustatyta, kad perleidžiamos reikalavimo teisės dydis yra 43 258,25 Eur. Ieškovė išsiuntė atsakovei 2019 m. spalio 21 d. raštą, kuriuo informavo ją apie reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymą ir apie tai, kad atsakovė prievolę sumokėti už likusius iki Sutarčių nutraukimo neperduotus 43 258,25 Eur vertės darbus turi ieškovei.

4.       Atsakovė 2020 m. vasario 12 d. raštu nurodė, kad nesumokės ieškovei pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, nes Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi pradiniam kreditoriui UAB „LitCon“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla (nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 12 d.). Be to, atsakovė nurodė, kad reikalavimo teisė ieškovei buvo perleista už mažesnę negu perleidžiamo reikalavimo suma kainą, todėl galėjo būti pažeisti kitų kreditorių interesai. Atsakovė 2020 m. gruodžio 10 d. raštu pranešė ieškovei, kad yra informuota apie reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymą, bet savo prievolę sumokėti skolą įvykdys pradiniam kreditoriui, o ne ieškovei. Atsakovė nurodė, kad pagal Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisyklių (toliau –  Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725, 24 punktą už darbus apmokama tik rangovui, tačiau ieškovė nėra rangovas, todėl nėra pagrindo mokėti statybos rangos darbų kainos ieškovei (subrangovui), kol neįvykdytas Taisyklių 24 punkto trečios pastraipos reikalavimas. Pagal šį reikalavimą už atliktus statybos rangos darbus, naudojant lengvatinio kredito lėšas, gali būti tiesiogiai apmokama statybos rangos darbus atlikusiam subtiekėjui, jeigu finansuotojui kreipiantis dėl lengvatinio kredito išmokėjimo, kartu su šiame punkte nurodytu statybos rangos darbų priėmimo ir perdavimo aktu ir sąskaita faktūra pateikiama su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – Agentūra) suderinta trišalė užsakovo, statybos rangovo ir subtiekėjo sudaryta sutartis, kurioje aprašoma tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėju tvarka, atsižvelgiant į pirkimo dokumentuose ir subtiekimo sutartyje nustatytus reikalavimus.

5.       Ieškovės teigimu, atsakovė nuo darbų priėmimo dienos tapo skolininke ir turėjo prievolę sumokėti kreditoriui (rangovui) priimtų darbų kainą. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais. Reikalavimo teisei perleisti nereikia skolininko sutikimo, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis. Ieškovei su pradiniu kreditoriumi 2019 m. liepos 31 d. sudarius reikalavimo teisės perleidimo sutartį, iš Sutarčių kylančios sutartinės prievolės šalis (kreditorius), turinti į atsakovę 43 258,25 Eur reikalavimo teisę už 2020 m. spalio 1 d. priimtus darbus, tapo ieškovė, o pradinis kreditorius neteko kreditoriaus, kaip su atsakove sudariusio statybos rangos sutartį, rangovo teisių.        Atsakovės prieštaravimas, kad pagal Taisyklių 24 punktą už darbus apmokama tik rangovui, nepagrįstas. Ieškovė, prievoliniame santykyje pakeitusi pradinį kreditorių, pati įgijo rangovo (pradinio kreditoriaus) teises. Trišalė sutartis tarp ieškovės, atsakovės ir pradinio kreditoriaus UAB „LitCon“ galėtų būti pagrindu mokėjimui tik tuo atveju, jeigu ieškovė nebūtų įgijusi rangovo teisių pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

6.       Ieškovės vertinimu, tai, kad reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo metu buvo priimta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis iškelti UAB „LitCon“ restruktūrizavimo bylą, nesudarė pagrindo atsakovei nesumokėti skolos ieškovei. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 8 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismo nutartyje, kuria iškeliama restruktūrizavimo byla, nurodoma įmonės sąskaitos, iš kurių gali būti mokamos einamosios įmokos ir šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyti mokėjimai, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, ir konkreti didžiausia lėšų suma, kuri negali būti mažesnė negu visų įmonės vieno kalendorinio mėnesio einamųjų įmokų ir šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytų mokėjimų suma ir kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šiems mokėjimams ir įmokoms mokėti; to paties straipsnio 8 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismo nutartyje nurodomas savanoriškų įmonės įsipareigojimų kreditoriams vykdymas iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos. Teismas, iškėlęs UAB „LitCon“ restruktūrizavimo bylą, leido mokėti visus jo ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas, įskaitant privalomąsias įmokas. Kitų ribojimų vykdyti veiklą teismas restruktūrizuojamai įmonei nenustatė.

7.       Sutarčių 10.1 papunktyje numatyta užsakovės, be teisėtos priežasties vėluojančios apmokėti už atliktus darbus, prievolė mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo vėluojamos mokėti sumos. Darbus atsakovė priėmė 2020 m. spalio 1 d., todėl sumokėti už juos privalėjo ne vėliau, kaip per 30 kalendorinių dienų nuo darbų priėmimo (Sutarčių 4.5 papunktis), t. y. iki 2020 m. lapkričio 1 d., todėl iš atsakovės priteistina 7 462,05 Eur netesybų (345 x 0,05/100 x 43 258,25).

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Panevėžio apygardos teismas 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, pripažino, kad 2018 m. birželio 8 d. UAB „LitCon“ ir ieškovės sudaryta tiekimo ir statybos rangos sutartis, 2019 m. liepos 30 d. UAB „LitCon“ ir ieškovės papildomas susitarimas prie tiekimo ir statybos rangos sutarties ir 2019 m. liepos 31 d. UAB „LitCon“ ir ieškovės sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento sandoriai, priteisė iš ieškovės atsakovei 6 248,39 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9.       Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ji pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, nesant imperatyvių draudimų, įgijo iš UAB „LitCon“ teisę reikalauti iš atsakovės skolos sumokėjimo ir toks reikalavimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio sąlygas. Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar ieškovė teisėtai įgijo reikalavimo teisę ir ar ji vykdytina, reikalinga įvertinti Sutartis, iš kurių kyla atsakovės prievolė sumokėti UAB „LitCon“ už atliktus darbus, 2018 m. birželio 8 d. UAB „LitCon“ su ieškove sudarytą subrangos sutartį, 2019 m. liepos 30 d. UAB „LitCon“ sudarytą papildomą susitarimą dėl subrangos sutarties ir 2019 m. liepos 31 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

10.       Teismas nustatė, kad papildomo susitarimo 1, 2 ir 4 punktuose nustatyta, jog rangovas įsipareigojo atlikti visus likusius darbus pagal Sutartis. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties preambulėje šalys patvirtino, kad UAB „LitCon“ perleido, o ieškovė perėmė ne tik iš Sutarčių kylančią tiekėjo prievolę užbaigti objektus, bet ir prievolę visiškai užbaigti (įvykdyti) pačias Sutartis. Šalys susitarė, kad naujasis kreditorius vykdo darbus ir juos įsipareigoja užbaigti pagal Sutarčių sąlygas, o darbus užbaigus, po to, kai pradinis kreditorius darbus priims, juos perduos skolininkui ir pirminis kreditorius įgis reikalavimo į 43 258,25 Eur teisę, ji bus perduota ieškovei.

11.       Teismas nustatė, kad subrangos sutartimi ieškovė ir UAB „LitCon“ susitarė dėl darbų, numatytų Sutartyse, vykdymo, subrangos sutarties kaina viršijo 113 tūkstančių Eur, t. y. daugiau nei dvigubai viršija pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartimi siektą įgyti reikalavimą, ir nėra duomenų, jog ieškovė įsipareigojimų pagal subrangos sutartį pilna apimtimi neįvykdė. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad ieškovė jau nuo 2018 metų birželio faktiškai už UAB „LitCon“ vykdė įsipareigojimus pagal Sutartis su atsakove.

12.       Kompleksiškai įvertinęs sandorius, teismas padarė išvadą, kad UAB „LitCon“ perleido ieškovei savo teises ir pareigas pagal Sutartis, t. y. ieškovė įsipareigojo atlikti darbus pagal subrangos sutartį, papildomu susitarimu šalys sutarė už juos atsiskaityti sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį, tuo tikslu sudarė ir pačią reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Tai teismui sudarė pagrindą spręsti, kad buvo pakeista viena iš Sutarčių šalių, t. y. tiekėjas (rangovas).

13.       Teismas nurodė, kad pagal bendrąsias viešųjų pirkimų taisykles yra draudžiama perduoti savo teises ir pareigas tretiesiems asmenims, t. y. draudžiama tiekėjo, kaip viešojo pirkimo sutarties (preliminariosios sutarties) šalies, novacija, išskyrus Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 89 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytus atvejus, kurių sąrašas baigtinis. Nagrinėjamu atveju Sutarčių šalies pakeitimui nebuvo VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų pagrindų, dėl to toks pakeitimas laikytinas neteisėtu, o jį įforminantys sandoriai – papildomas susitarimas ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis – niekiniais ir negaliojančiais. 

14.       Pagal VPĮ 88 straipsnio 1 dalį perkančioji organizacija turi reikalauti, kad dalyvis pasiūlyme nurodytų, kokiai pirkimo sutarties daliai ir kokius subtiekėjus, jeigu jie yra žinomi, jis ketina pasitelkti. Sutarčių 9.3.2 papunkčiuose numatyta, kad darbų atlikimui UAB „LitCon“ turi teisę pasitelkti subtiekėją UAB „Coner“, nurodyta, jog subtiekėjas gali būti keičiamas tik gavus atsakovės sutikimą ir tai įforminus atskiru rašytiniu susitarimu. Teismo teigimu, byloje nepateikta įrodymų, kad UAB „LitCon“ ar UAB „Vaidora“ kreipėsi į atsakovę ir gavo jos sutikimą dėl subtiekėjo pakeitimo, pats pakeitimas nebuvo įformintas raštu. Nors atsakovė žinojo (suvokė), kad kai kuriuos darbus fiziškai atlieka ieškovė ir tą toleravo, tai teisinės reikšmės neturi ir negali pakeisti imperatyvių VPĮ reikalavimų laikymosi būtinumo.        

15.       Pastatų renovacijos darbai buvo finansuojami iš banko suteikto kredito. Pagal kreditavimo sutartį ir Taisykles buvo numatyta, kad atsiskaitoma su rangovu pateikus atitinkamus aktus, atsiskaitymas su kitu asmeniu galimas tik pateikus užsakovo, rangovo, subrangovo ir Agentūros sutartį. Šiuo atveju tokia sutartis nebuvo pateikta, jos sudarymo reikalingumas nei papildomame susitarime, nei reikalavimo teisės perleidimo sutartyje nebuvo aptartas.

16.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme 2019 m. rugsėjo 12 d. buvo pradėta UAB „LitCon“ restruktūrizavimo byla, o 2021 m. gegužės 27 d. įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „LitCon“ iškėlimo. AB „Šiaulių bankas“, kaip finansuotojas, 2020 m. gruodžio 31 d. atsakovės nurodymu sumokėjo 43 258,25 Eur už ginčo darbus UAB „LitCon“, UAB „Litcon“ pavedimą priėmė, lėšų bankui ar atsakovei nesugrąžino, ieškovei jų nepervedė.                

17.       Teismas nurodė, kad šiuo atveju subrangos sutartį pripažinus niekine ir taikant restituciją natūra, UAB „LitCon“ turėtų sugrąžinti ieškovei tą, ką ji nesant tinkamo teisinio pagrindo gavo iš atsakovės (banko) – 43 258,20 Eur. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad UAB „LitCon“ iškelta bankroto byla, ieškovė nėra įtraukta į įmonės kreditorių sąrašą, restitucijos natūra taikymas negalimas (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties teismas restitucijos natūra netaikė. Teismas pripažino, kad UAB „LitCon“ elgesys, kai ji gavo, priėmė ir iki bankroto bylos iškėlimo negrąžino atsakovei (bankui) be teisinio pagrindo gautų lėšų arba pats jų nesumokėjo ieškovei, o panaudojo lėšas savo nuožiūra, yra nesąžiningas elgesys, kuris pažeidžia protingumo ir sąžiningumo principus ir galimai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 2 dalyje, požymius, todėl apie tai pranešė prokurorui.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „VAIDORA“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Teismas nepagrįstai pripažino sandorius negaliojančiais. Pagal kasacinio teismo praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio (savo iniciatyva) tik tuomet, kai aplinkybė, jog sandoris yra niekinis, yra akivaizdi. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus, būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju atsakovės atsikirtimų pagrindą sudarė teiginys, kad ieškovės ir trečiojo asmens sudaryti sandoriai negalioja. Tačiau toks atsikirtimų pagrindas iš pateiktų įrodymų nebuvo akivaizdus. Teismas, nesant atsakovės pareikšto priešieškinio, neturėjo priimti atitinkamų įrodymų ir tirti subrangos sutarties bei jos papildymo (papildomo susitarimo) galiojimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nemotyvavo, kodėl pagrindai sandoriams pripažinti niekiniais yra akivaizdūs, nors sandorių galiojimo patikrinimui būtina buvo ištirti labai daug šalių nenurodomų aplinkybių. Apeliantas mano, kad sandoriai negali būti pripažinti akivaizdžiai niekiniais, nes išvadai dėl sandorių niekinio pobūdžio būtina ištirti daug aplinkybių, kurių teismas netyrė.

18.2.                      Pagal VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunktį pirkimo sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros, kai pirkimo sutarties šalis pakeičiama nauja sutarties šalimi dėl pradinio tiekėjo reorganizavimo, atskyrimo ar bankroto procedūros, kai naujas tiekėjas, atitinkantis anksčiau pirkimo dokumentuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, visiškai arba iš dalies perima pradinio tiekėjo teises ir pareigas. Pateikti įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo negalėjo užbaigti Sutarčių vykdymo, nes jam buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Vadinasi, teismas, nusprendęs, kad turi kompetenciją tirti sandorių galiojimo klausimą, turėjo išnagrinėti, ar egzistavo prielaidos pakeisti sutartį VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunkčio pagrindu, ar ieškovė atitinka pirkimo dokumentuose nustatytus kvalifikacijos reikalavimus. Tik nustačius, kad ieškovė tokių reikalavimų neatitinka, būtų nustatytos prielaidos konstatuoti neteisėtą tiekėjo pakeitimą Sutartyse. Nors atsakovė teigė, kad tokių aplinkybių tyrimas nereikšmingas, nes bet kuriuo atveju nebuvo atsakovės valios pakeisti Sutartis, su tokiu teiginiu ieškovė nesutinka, kadangi atsakovė žinojo apie ieškovės dalyvavimą vykdant Sutartis. Be to, teismas neatkreipė dėmesio, kad ieškovė, nepriklausomai nuo papildomo susitarimo sudarymo, pagal subrangos sutartį buvo įsipareigojusi trečiajam asmeniui atlikti darbus, kurie buvo nurodyti Sutartyse, nes tokia yra subrangos esmė. Teismas netyrė, ar pagal papildomą susitarimą buvo atlikta darbų, kurie turėjo būti atlikti pagal subrangos sutartį, o jeigu taip – kokia jų dalis.

18.3.                      VPĮ leidžia nenurodyti subtiekėjų, kai jie nežinomi, taip pat leidžia subtiekėjų pakeitimą. Tokios nuostatos yra paaiškinamos tuo, kad perkančioji organizacija kontroliuoja subtiekėjų įsitraukimą į viešojo pirkimo sutarties vykdymą ir turi įstatyme numatytus instrumentus pašalinti subtiekėjus (pvz. VPĮ 88 straipsnio 5 dalis). Todėl, įstatymui nenumatant draudimo tiekėjui sudaryti subtiekimo sutartį su pasiūlymo ar net sutarties sudarymo metu nežinomu subtiekėju, vien tik pats ieškovės subrangos sutarties sudarymo su trečiuoju asmeniu faktas negali būti vertinamas kaip imperatyvių įstatymo normų pažeidimas. Todėl teismo sprendime padaryta išvada dėl subrangos sutarties prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms yra nepagrįsta. Atsakovės valia priimti trečiojo asmens pasiūlymą pakeisti Sutartis, sudaryti naują subrangos sutartį ir subtiekėju įtraukti ieškovę buvo išreikšta akivaizdžiu sutikimu priimti ieškovę savo objektuose vykdyti darbus. Kilus ginčui dėl pinigų mokėjimo, atsakovė neprieštaravo dėl ieškovės dalyvavimo santykyje ir pati pasiūlė būdą sumokėti pinigus ieškovei, sudarant trišalę perkančiosios organizacijos, tiekėjo ir subtiekėjo sutartį.

18.4.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal papildomą susitarimą UAB „LitCon“ perleido, o ieškovė perėmė visas likusias neįvykdytas tiekėjo pareigas pagal Sutartis, t. y. tiek pareigą atlikti visus darbus, tiek pareigą užbaigti Sutartis. Ieškovės teigimu, ji neperėmė visų likusių neįvykdytų tiekėjo prievolių pagal Sutartis. Visus darbus, atliktus pagal papildomą susitarimą, atsakovei privalėjo perduoti trečiasis asmuo, nes Sutartys nebuvo keičiamos, trečiajam asmeniui liko ir kitos prievolės bei pareigos, pvz., garantinė atsakomybė už darbų kokybę, pareiga perduoti visą techninę dokumentaciją, sumokėti garantinį užstatą ir kt. Taigi ieškovė įsipareigojo tik atlikti darbus pagal Sutartis, jokių kitų prievolių pagal Sutartis ieškovė neperėmė.

18.5.                      Kaip matyti iš reikalavimo teisės perleidimo sutarties priedo, šios sutarties vertė yra 43 258,25 Eur. Nors sutarties priedo 1 punkte nurodoma, kad reikalavimo teisė ieškovei perleista neatlygintinai, tačiau 2 punkte teigiama, jog ieškovei atlikus darbus ir atsakovei sumokėjus už atliktus darbus ieškovei, bus sumažinta trečiojo asmens skola pagal subrangos sutartį. Šios reikalavimo teisės perleidimo sutarties (jos priedo) nuostatos paaiškina sutarties sudarymo prasmę ir santykį su subrangos sutartimi – būdamas skolingas subrangovui už tinkamai atliktus darbus, trečiasis asmuo su juo atsiskaitė perleisdamas savo reikalavimo teisę į atsakovę. Matydama, kad negauna užmokesčio už sąžiningai atliktus darbus, ieškovė sutiko papildomu susitarimu atlikti dar papildomų darbų pagal Sutartis atsakovei be jokio trečiojo asmens mokamo atlyginimo, kad tik atgautų skolą.

18.6.                      Teismas netinkamai aiškino sutartis ir jų tarpusavio ryšį, nepagrįstai nustatė, kad subrangos sutartis ir jos papildomas susitarimas neatsiejamai susijęs su reikalavimo teisės perleidimo sutartimi. Subrangos sutarties negaliojimas nedaro įtakos reikalavimo teisės perleidimo sutarties galiojimui. Sudarius reikalavimo teisės perleidimo sutartį, subrangos sutartis jau buvo sudaryta ir vykdoma, pagal ją trečiasis asmuo turėjo skolų ieškovei. Todėl net pripažinus subrangos sutartį negaliojančia, rangos darbų rezultatas liktų perduotas trečiajam asmeniui (o vėliau ir atsakovei), bet negalėtų būti sugrąžintas ieškovei. Būtent todėl restitucija pripažinus negaliojančia subrangos sutartį nėra galima. Vadinasi, nepriklausomai nuo subrangos sutarties galiojimo ar negaliojimo, liktų trečiojo asmens atsiskaitymo su ieškove problema, kuri buvo išspręsta sudarius reikalavimo teisės perleidimo sutartį. 

18.7.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra Sutarties pakeitimą įforminantis susitarimas, nepagrįsta, nes reikalavimo teisės perleidimo sutartimi nebuvo pakeista Sutartis, bet buvo išspręsta piniginių atsiskaitymų tarp ieškovės ir trečiojo asmens faktinė problema. Įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui, trečiasis asmuo liktų skolingas ieškovei pagal subrangos sutarties pagrindu iki reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo atliktus darbus.

18.8.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovei turėjo esminę reikšmę kreditoriaus asmuo, o atsakovė nedavė sutikimo reikalavimo perleidimui. Toks teiginys paremtas vien argumentu, kad pagal finansavimo sutartį su banku, bankas pinigus įsipareigojo mokėti tik trečiajam asmeniui į tam tikrą konkrečiai sutartyje nurodytą banko sąskaitą. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nurodyta bendrojo pobūdžio taisyklė įtvirtina idėją, kad skolininkui įprastai nėra skirtumo, ypač piniginių prievolių atveju, kokiam kreditoriui įvykdyti savo įsipareigojimus. Svarbiausia, kaip nurodyta CK 6.101 straipsnio 1 dalyje, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Nagrinėjamu atveju atsakovė nenurodė, kokie konkretūs apsunkinimai jam kiltų vykdant prievolę naujam kreditoriui, pvz. pakeičiant sutartyje su banku nurodytus kreditoriaus rekvizitus. Bankas pagal sutartį buvo įsipareigojęs atsakovei sumokėti jos kreditoriui pagal Sutartis, o sudarius reikalavimo teisės perleidimo sutartį tokiu kreditoriumi tapo ieškovė, todėl prievolės vykdymui nebuvo nei teisinių, nei faktinių kliūčių. Atsakovė naudojosi banko pagalba vykdydama prievolę pagal Sutartis, todėl atsako už banko veiksmus kaip už savo (CK 6.38 straipsnio 4 dalis) ir negali atsikirsti banko atsisakymu vykdyti prievolę.

18.9.                      Teismas nurodė, kad darbams finansuoti naudotas tikslinis kreditas, reglamentuotas Taisyklėse, kuriose buvo numatyta, jog atsiskaitoma su rangovu pateikus atitinkamus aktus, o atsiskaitymas su kitu asmeniu galimas tik pateikus trišalę užsakovo, rangovo, subrangovo ir Agentūros sutartį. Tačiau Taisyklėse yra aiškiai nurodomos dvi prievolės sumokėti už darbus tvarkos – kai prievolė vykdoma rangovui ir kai prievolė vykdoma kitam asmeniui. Teismas supainiojo perkančiosios organizacijos tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėju tvarką ir prievolės vykdymą rangovui. Ieškovei įsigijus reikalavimo teisę į atsakovę, ieškovė tapo kreditoriumi (naujuoju kreditoriumi) pagrindinėse Sutartyse. Todėl teisiškai mokėjimo už rangos darbus prievolėje būtent ieškovė stojo į rangovo (pradinio kreditoriaus) vietą (CK 6.101 straipsnio 1 dalis) ir jai, kaip naujam kreditoriui, nebegalėjo būti taikomas Taisyklių reikalavimas sudaryti trišalę sutartį, nes prievolė turėjo būti vykdoma ne subrangovui, o rangovui.

18.10.                      Byloje nustatytas faktas, kad atsakovė gavo Sutarčių darbo rezultatus, juos priėmė, patvirtinusi darbų tinkamumą, o darbų rezultatais naudojasi Sutarčių naudos gavėjai. Kasacinis teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartyje Nr. 3K-3-320/2011 išaiškino, kad nepriklausomai nuo to, ar dėl prieštaravimų imperatyvioms VPĮ nuostatoms viešojo pirkimo rangos sutartis galioja, ar negalioja, perkančioji organizacija, atsakinga už santykių su tiekėjais teisėtumo užtikrinimą, gavusi realų įvykdymą, privalo sumokėti už faktiškai savo naudai gautus darbus asmeniui, kuris faktiškai tuos darbus atliko. Ieškovė, įgijusi reikalavimo teisę į atsakovę reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu, tapo atsakovės kreditore, todėl įgijo teisę reikalauti prievolės sumokėti už darbus įvykdymo savo naudai. Kadangi atsakovė sumokėjo pinigus trečiajam asmeniui, kuris faktiškai neatliko darbų, teisiškai nėra kreditorius ir todėl neturi teisės už darbus gauti užmokestį, atsakovė turi būti laikoma įvykdžiusi prievolę netinkamam kreditoriui. Dėl to ieškovės ieškinys atsakovei turi būti tenkinamas.

18.11.                      Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo turėtų grąžinti iš atsakovės gautus pinigus ieškovei. Toks argumentas rodo, kad teismas pripažino ieškovės teisę gauti pinigus už rangos darbų pagal Sutartis atlikimą. Teismo sprendimas prieštaringas – viena vertus, teismas sprendė, kad atsakovė neturi prievolės sumokėti už atliktus darbus ieškovei, kita vertus, sprendė, kad mokėjimas trečiajam asmeniui buvo atliktas nepagrįstai, o atsakovės trečiajam asmeniui sumokėti pinigai turi būti perduoti ieškovei. Sprendime teismas nurodo, kad turėtų būti taikoma restitucija, pakeičiant jos būdą, tačiau prokurorui nusiųstoje atskirojoje nutartyje teismas kalba ne apie restituciją, o apie atsiskaitymo mechanizmą, atitinkantį CK 6.45 straipsnyje nurodytą atsiskaitymo būdą, kai skolininkas įvykdo prievolę netinkamam kreditoriui. Taigi, vienu procesiniu dokumentu teismas nustatė, kad trečiasis asmuo turi pareigą grąžinti ieškovei tai, ką be tinkamo teisinio pagrindo gavo iš atsakovės, o kitu – kad trečiasis asmuo turi pareigą grąžinti atsakovei (ne ieškovei) be pagrindo gautas lėšas arba pats sumokėti jas ieškovei.

18.12.                      Teismas nepagrindė, kodėl turi būti pakeistas restitucijos būdas, t. y. netaikoma bendra CK 6.145 straipsnio 1 dalies taisyklė, pagal kurią trečiasis asmuo turėtų grąžinti atsakovei viską, ką iš jos neteisėtai gavo, bet taikoma CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis.

18.13.                      Pagal VPĮ 106 straipsnio 2 dalį teismas gali nepripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas pagal šio straipsnio 3 dalį, nors pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis buvo sudaryta neteisėtai, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi ar preliminariąja sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų pasekmių, būtina išsaugoti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pasekmes. Teismas nesvarstė VPĮ 106 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių pasekmių taikymo ir nenurodė motyvų, kodėl jų netaikė.

19.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Siekdamas nustatyti, ar ieškovė galėjo teisėtai įgyti reikalavimo teisę, teismas pagrįstai vertino Sutartis, subrangos sutartį, papildomą susitarimą ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Kadangi Sutartys yra viešojo pirkimo sutartys, o subrangos sutartis, papildomas susitarimas ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryti vykdant viešojo pirkimo sutartis, teismas pagrįstai tikrino aptariamų sandorių atitiktį ne tik CK normoms, bet ir VPĮ bei Taisyklėms.

19.2.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatytas akivaizdus pagrindas pripažinti subrangos sutartį, papildomą susitarimą ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį niekiniais ir negaliojančiais sandoriais. Byloje buvo išsamiai išnagrinėti minėtų sandorių tikslai, esmė, sudarymo aplinkybės ir buvo nustatytas šių sandorių neatitikimas VPĮ imperatyvioms normoms, todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti aptariamus sandorius niekiniais. Atsakovas procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išsamiai pasisakė dėl minėtų sutarčių kaip niekinių sandorių, atsakovui nesuprantama, kokių papildomų įrodymų pagalba reikėjo įrodinėti niekinių sandorių faktą.

19.3.                      Teismas, kompleksiškai ir sistemiškai išanalizavęs bei įvertinęs papildomą susitarimą ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagrįstai konstatavo, kad šie sandoriai prieštarauja VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto imperatyvioms normoms ir dėl to yra pripažintini niekiniais. Įvertinęs papildomą susitarimą ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį teismas teisingai nustatė, kad šie sandoriai yra itin glaudžiai susiję, vienas nuo kito priklausomi ir laikytini vienu sandoriu. Vadovaujantis elementaria verslo logika, papildomas susitarimas nebūtų sudarytas nesudarius reikalavimo teisės perleidimo sutarties ir priešingai, trečiasis asmuo nebūtų perleidęs ieškovei iš Sutarčių kilsiančios būsimos 43 258,25 Eur reikalavimo teisės, jei ieškovė nebūtų įsipareigojusi atlikti visų pagal Sutartis likusių darbų. Ieškovė nebūtų įsipareigojusi atlikti visų pagal Sutartis likusių darbų, jei trečiasis asmuo, turėdamas finansinių sunkumų, nebūtų tinkamai užtikrinęs prievolės atsiskaityti už darbus vykdymo. Kita vertus, darant prielaidą, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta ieškovei siekiant reikalavimo teisės pavidalu gauti iš trečiojo asmens apmokėjimą už subrangos sutarties pagrindu atliktus darbus, o ne už papildomame susitarime numatytų įsipareigojimų įvykdymą, kyla klausimas, kodėl tokiu atveju nebuvo pasirašyta trišalė sutartis pagal Taisyklių 24 punktą ir VPĮ 88 straipsnio 2 dalį.

19.4.                      Išanalizavęs papildomą susitarimą ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį teismas teisingai nustatė, kad šiais sandoriais trečiasis asmuo perleido ieškovei visas savo kaip tiekėjo (rangovo) teises ir pareigas pagal Sutartis. Kaip matyti iš papildomo susitarimo 1 ir 2 punktų, trečiasis asmuo perleido, o ieškovė perėmė visas likusias neįvykdytas tiekėjo pareigas pagal Sutartis, t. y. tiek pareigą atlikti visus darbus, tiek pareigą visiškai užbaigti Sutartis. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovė neperėmė visų trečiojo asmens neįvykdytų pareigų pagal Sutartis. Po papildomo susitarimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo trečiasis asmuo nebevykdė pareigų pagal Sutartis, neperdavė darbų, garantinio laikotarpio įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo dokumentų, nešalino paaiškėjusių darbų trūkumų. Visa tai sudaro pagrindą išvadai, kad trečiasis asmuo UAB „LitCon“ laikė, jog paminėtus sutartinius įsipareigojimus yra perleidęs ieškovei.

19.5.                      Nustatęs, kad papildomu susitarimu bei reikalavimo teisės perleidimo sutartimi trečiasis asmuo perleido ieškovei visas teises ir pareigas pagal Sutartis, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tokiu būdu buvo atlikta novacija, neteisėtai pakeičiant vieną iš Sutarčių šalių, t. y. tiekėją (rangovą). Sutarčių (jų šalies) pakeitimui nebuvo nė vieno iš VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų pagrindų, be to, Sutarčių pakeitimas buvo atliktas be atsakovės žinios ir valios (sutikimo). Teismas pagrįstai konstatavo, kad Sutarčių esminės sąlygos pakeitimas laikytinas neteisėtu, o jį įforminantys sandoriai – niekiniai.

19.6.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad Sutartys galėjo būti keičiamos neatliekant naujos pirkimo procedūros pagal VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunktį, t. y. dėl pradinio tiekėjo restruktūrizavimo. VPĮ  negali būti aiškinamas, kad pradiniam tiekėjui tapus restruktūrizuojamu jis įgyja teisę be perkančiosios organizacijos žinios ir sutikimo būti pakeistam nauju paties pasirinktu tiekėju. Viešojo pirkimo sutartis, ypač jos esminė sąlyga, negali būti keičiama perkančiajai organizacijai neišreiškus valios ir neįforminus sutarties pakeitimo rašytiniu susitarimu. Taigi, ginčo atveju yra nesvarbu, ar ieškovė kaip tariamai nauja tiekėja atitiko pirkimo dokumentuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, nes net ir atitikdama juos ieškovė neturėjo teisės perimti pradinio tiekėjo teisių ir pareigų vien pagal tarpusavyje pasirašytą papildomą susitarimą ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

19.7.                      Teismas, įvertinęs subrangos sutartį, pagrįstai konstatavo, kad šis sandoris prieštarauja VPĮ 87 straipsnio 1 dalies 11 punkto, 88 straipsnio 1 dalies ir 88 straipsnio 4 dalies normoms, kurios koreliuoja su VPĮ 89 straipsnio imperatyviomis normomis, ir dėl to yra pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu. Tiekėjas jau pasiūlyme privalo nurodyti viešojo pirkimo sutarties vykdymui ketinamą pasitelkti subtiekėją, kuris gali būti keičiamas tik laikantis sutartyje nustatytos tvarkos bei sąlygų. Tiekėjas neturi teisės pakeisti ar pasitelkti naujo subtiekėjo be perkančiosios organizacijos žinios ir sutikimo (pritarimo). Sudarant Sutartis trečiasis asmuo planavo jų vykdymui pasitelkti UAB „Coner“, tačiau vėliau paaiškėjo, kad subtiekėju iš tikrųjų buvo pasitelkta ieškovė. Trečiasis asmuo niekada nesikreipė į atsakovę ir negavo jos sutikimo dėl subtiekėjo pakeitimo, subtiekėjo pakeitimas nebuvo įformintas atskiru rašytiniu šalių susitarimu. Atsakovė apie ieškovę sužinojo tik 2019 m. spalio 21 d., kuomet gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perėmimą. Tuo metu beveik visi darbai pagal Sutartis buvo atlikti, be to, atsakovė vienašališkai nutraukė Sutartis dėl trečiojo asmens kaltės, todėl nebuvo prasmės papildomai inicijuoti ginčą dėl neteisėto ieškovės įtraukimo viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose. Ieškovė niekada nebuvo išviešinta atsakovei kaip subtiekėja. Tik bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad R. G., tiesiogiai bendravęs su atsakovės atstovais tam tikrais darbų vykdymo klausimais, iš tikrųjų buvo ieškovės darbuotojas. Vykdant Sutartis jis veikė pagal 2020 m. vasario 24 d. išduotą įgaliojimą, kaip trečiojo asmens atstovas.

19.8.                      Ieškovė nepagrįstai ginčija teismo išvadą, kad trečiasis asmuo, kaip kreditorius, atsakovei turėjo esminės reikšmės. Pagal Kreditavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 3.1 ir 3.2 punktus kreditas turėjo būti išmokamas trečiajam asmeniui kaip rangovui, kreditas negalėjo būti išmokamas atsakovei arba naudos gavėjams. Kadangi pagal kreditavimo sutartis AB „Šiaulių bankas“ įsipareigojo kredito lėšomis sumokėti už darbus išimtinai rangovui, trečiasis asmuo turėjo atsakovei esminės reikšmės CK 6.101 straipsnio 5 dalies prasme. Ieškovė niekada nebuvo teisėta rangove pagal Sutartis, todėl apmokėjimas už ginčo darbus kredito lėšomis negalėjo būti atliekamas į jos sąskaitą. Jei reikalavimo teisės perleidimo sutartis būtų palikta galioti, atsakovė netektų galimybės apmokėti už ginčo darbus kredito lėšomis, o tai sudarytų pagrindą išvadai, jog reikalavimo teisės perleidimas suvaržė atsakovės prievolę, jos įvykdymo būdą. Trečiasis asmuo žinojo, kad atsakovė pagal Sutartis atsiskaito naudodama lengvatinį kreditą ir žinojo (atsižvelgiant į Taisyklių 18 ir 23 punktų nuostatas), jog tokio atsiskaitymo tvarka (sąlygos) yra reglamentuota, be kita ko, atsakovės ir finansuotojo sudarytoje kreditavimo sutartyje. Tačiau trečiasis asmuo nebuvo pakankamai apdairus, rūpestingas ir nepasidomėjo šiuo klausimu, t. y. neišsiaiškino, ar pagal kreditavimo sutartis apmokėjimas už ginčo darbus galėtų būti atliktas ne rangovui, o kitam asmeniui.

19.9.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčijama teismo išvada, kad apmokėjimas už darbus ieškovei galėjo būti atliktas nebent atsakovės, trečiojo asmens ir ieškovės sudarytos bei su Agentūra suderintos trišalės sutarties pagrindu. Taisyklių 24 punkte yra nustatyta bendroji taisyklė, kad už atliktus darbus yra apmokama rangovei ir vienintelė šios taisyklės išimtis, pagal kurią už darbus, naudojant lengvatinio kredito lėšas, gali būti apmokama tiesiogiai subtiekėjui (subrangovui), yra tarp užsakovo, rangovo ir subrangovo sudaryta trišalė sutartis, kurioje aprašyta tiesioginio atsiskaitymo su subrangovu tvarka, tokia trišalė sutartis suderinta su Agentūra, trišalė sutartis kartu darbų perdavimo–priėmimo aktu ir PVM sąskaita–faktūra pateikta finansuotojui. Šiuo atveju nebuvo įvykdytos minėtos sąlygos, dėl to ieškovė negalėjo apmokėjimo už ginčo darbus gauti tiesiogiai iš atsakovės. Atsakovės įsitikinimu, trečiajam asmeniui ir ieškovei sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį buvo siekta išvengti Taisyklių 24 punkto ir VPĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytos trišalės sutarties sudarymo. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo dieną trečiasis asmuo turėjo finansinių sunkumų ir buvo aišku, kad nebegalės atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus. Nors ieškovės interesas gauti apmokėjimą už darbus teoriškai galėjo būti apsaugotas sudarant Taisyklėse numatytą trišalę sutartį, tačiau šiuo atveju trečiasis asmuo ieškovę subrangove pasitelkė neteisėtai. Todėl ieškovė ir trečiasis asmuo suprato, kad arba atsakovė nepasirašys trišalės sutarties su tiekėjo neteisėtai pasitelktu subtiekėju, arba Agentūra nesuderins tokios trišalės sutarties, arba AB „Šiaulių bankas“ nepriims tokios trišalės sutarties ir jos pagrindu neatliks mokėjimo. Todėl ieškovė ir trečiasis asmuo nusprendė sudaryti dvišalę reikalavimo teisės perleidimo sutartį, o ne trišalę sutartį. 

19.10.                      Apeliaciniame skunde iš dalies pagrįstai keliami klausimai dėl teismo motyvų, susijusių su restitucijos taikymu. Atsakovės manymu, teismo motyvai dėl restitucijos yra neaiškūs. Pripažinus subrangos sutartį ir papildomą susitarimą niekiniais ir negaliojančiais sandoriais, tarp trečiojo asmens ir ieškovės neturėtų būti taikoma restitucija, kadangi trečiasis asmuo negali grąžinti ieškovei pagal aptariamus sandorius atliktų darbų rezultato. Juo labiau, kad atsakovė yra vienašališkai priėmusi šį darbų rezultatą pagal Sutartis. Manytina, kad pripažinus reikalavimo teisės perleidimo sutartį niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, tarp trečiojo asmens ir ieškovės turėtų būti taikoma vienašalė restitucija, t. y. ieškovė turi grąžinti trečiajam asmeniui reikalavimo teisę, o trečiasis asmuo nieko neturėtų grąžinti ieškovei, nes pagal aptariamą sandorį nieko iš ieškovės negavo. Pažymėtina, kad reikalavimo teisės perleidimo sutarties priedo 1 punkte šalys susitarė, jog reikalavimo teisė yra perleidžiama neatlygintinai.

19.11.                       Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas nesvarstė VPĮ 106 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių pasekmių taikymo ir nenurodė motyvų, kodėl jų netaikė. Atsakovė nurodo, kad VPĮ 106 straipsnio 2 dalyje yra kalbama apie alternatyvių sankcijų taikymą nustačius, jog viešojo pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai. Šiuo atveju tokia aplinkybė nenustatyta ir nebuvo įrodinėjimo dalyku byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

21.       Atsakovė UAB „Molėtų švara“ su trečiuoju asmeniu UAB „LitCon“ sudarė sutartis Nr. CPO38321, CPO38339 ir CPO38305, įsigaliojusias 2017 m. liepos 21 d., kuriomis trečiasis asmuo įsipareigojo per 14 mėnesių nuo Sutarčių įsigaliojimo dienos parengti trijų daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), atnaujinimo darbų darbo projektus ir atlikti statybos darbus, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už atliktus darbus Sutartyse nustatytą kainą. Sutarčių 9.3.2 papunkčiuose buvo numatyta, kad darbų atlikimui trečiasis asmuo turi teisę pasitelkti subtiekėją UAB „Coner“, kuris gali būti keičiamas tik gavus atsakovės sutikimą ir tai įforminus atskiru rašytiniu šalių susitarimu.

22.       2017 m. gruodžio 28 d. atsakovė ir AB „Šiaulių bankas“ sudarė daugiabučių namų kreditavimo sutartis, pagal kurias AB „Šiaulių bankas“ įsipareigojo daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimui finansuoti suteikti atsakovei naudos gavėjų (t. y. butų savininkų) naudai kreditą, o atsakovė įsipareigojo gautą kreditą naudoti pagal nurodytą paskirtį, jį grąžinti, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas sutartines prievoles.

23.       2018 m. birželio 8 d. trečiasis asmuo ir ieškovė sudarė tiekimo ir statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), atnaujinimo darbus, o trečiasis asmuo įsipareigojo už darbų atlikimą sumokėti ieškovei 113 181,84 Eur su PVM sumą. Konkretūs darbai, kuriuos ieškovė įsipareigojo atlikti, buvo nurodyti 2018 m. birželio 8 d. rangos sutarties 1 priede – darbų kiekių žiniaraštyje.

24.       Trečiajam asmeniui pažeidus Sutartyse nustatytus darbų atlikimo terminus, tarp Sutarčių šalių 2019 m. balandžio 30 d. buvo sudaryti susitarimai pratęsti Sutartyse numatytus darbų atlikimo terminus iki 2019 m. gegužės 30 d.

25.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „LitCon“ iškėlė restruktūrizavimo bylą (nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 12 d.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-30-258/2020).

26.       2019 m. liepos 30 d. trečiasis asmuo ir ieškovė sudarė papildomą susitarimą prie 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutarties, kuria ieškovė įsipareigojo iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. atlikti visus pagal Sutartis likusius darbus objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Papildomame susitarime nurodyta, kad ieškovė perima visų likusių darbų vykdymą pagal trečiojo asmens su atsakove sudarytas Sutartis ir įsipareigoja Sutartis visiškai užbaigti (papildomo susitarimo 2 punktas). Papildomame susitarime numatyta, kad 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutartyje numatyta kaina nėra keičiama (papildomo susitarimo 3 punktas). Be to, papildomame susitarime nurodyta, kad trečiasis asmuo įsipareigoja papildomai užtikrinti įsipareigojimų ieškovei įvykdymą sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį, kuria perleistų ieškovei visus į statytoją (t. y. atsakovę UAB „Molėtų švara“) turimus (turėsimus) reikalavimus (papildomo susitarimo 4 punktas).

27.       2019 m. liepos 31 d. trečiasis asmuo ir ieškovė sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Šios sutarties preambulėje nurodyta, kad ieškovei įvykdžius 2019 m. liepos 30 d. papildomą susitarimą, trečiasis asmuo įgis 43 258,25 Eur reikalavimo teisę į atsakovę. Sutartyje nurodyta, kad trečiasis asmuo šią reikalavimo teisę perduoda ieškovei, o ieškovė ją priima. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties 1 priede nurodyta, kad reikalavimo teisė perduodama neatlygintinai; atsakovei sumokėjus reikalavimo teisės sumą ar mažesnę sumą, proporcingai mažinama trečiojo asmens prievolė atsiskaityti su ieškove, o atsakovei sumokėjus visą reikalavimo teisės sumą ieškovei laikoma, kad trečiasis asmuo yra visiškai atsiskaitęs su ieškove pagal 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutartį.

28.       Ieškovė, remdamasi 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, 2019 m. spalio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama atlikti ieškovei planuojamą 43 258,25 Eur mokėjimą, taip pat informavo apie reikalavimo teisės perėmimą.

29.       Atsakovė 2020 m. sausio 16 d. ir 2020 m. vasario 10 d. pranešimų pagrindu nuo 2020 m. vasario 28 d. nutraukė Sutartis, sudarytas su trečiuoju asmeniu. Atsakovė 2020 m. vasario 12 d. raštu netenkino ieškovės prašymo atlikti mokėjimą, siekdama nepažeisti restruktūrizuojamo trečiojo asmens kreditorių teisių.

30.       Atsakovė 2020 m. spalio 1 d. vienašališkai pasirašytais statybos darbų priėmimo–perdavimo aktais įformino rangos darbų, kurie buvo atlikti, tačiau Sutarčių vykdymo metu (iki Sutarčių nutraukimo) nebuvo perduoti atsakovei, priėmimą. Pagal 2020 m. spalio 1 d. statybos darbų priėmimo–perdavimo aktus užfiksuota priimtų darbų vertė – 43 258,25 Eur su PVM. 

31.       Atsakovė 2020 m. gruodžio 10 d. raštu nurodė ieškovei, kad 2020 m. gruodžio mėn. baigiasi terminas panaudoti lengvatinių kreditų lėšas, skirtas daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektams įgyvendinti, todėl paprašė ieškovės pateikti Taisyklių 24 punkte nustatytus reikalavimus atitinkančią su Agentūra suderintą trišalę sutartį, sudarytą tarp užsakovo, statybos rangovo ir subtiekėjo, kurioje būtų numatyta tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėju tvarka. Kadangi ieškovė atsakovės nustatytu terminu nepateikė trišalės sutarties, atsakovė, panaudodama AB „Šiaulių bankas“ suteikto lengvatinio kredito lėšas, 2020 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 43 258,25 Eur už priimtus darbus trečiajam asmeniui UAB „LitCon“.

32.       2021 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi trečiajam asmeniui UAB „LitCon“ iškelta bankroto byla. Ieškovė trečiojo asmens bankroto byloje kreditorinio reikalavimo nėra pareiškusi.

33.       Ieškovė kreipėsi į teismą ir, remdamasi 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, prašė priteisti iš atsakovės 43 258,25 Eur skolą už atliktus darbus, 7 462,05 Eur delspinigių, procesines palūkanas, tačiau skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimų netenkino ir pripažino, kad 2018 m. birželio 8 d. trečiojo asmens ir ieškovės sudaryta tiekimo ir statybos rangos sutartis, 2019 m. liepos 30 d. papildomas susitarimas prie tiekimo ir statybos rangos sutarties bei 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento sandoriai.

34.       Ieškovė apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl to, ar teismas turėjo pagrindą pripažinti negaliojančiais sandorius, ginčija teismo argumentus, kuriais teismas pripažino, kad sandoriai prieštaravo imperatyviam VPĮ reglamentavimui. Be to, ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovei turėjo esminę reikšmę kreditoriaus asmuo bei mano, jog teismas nepagrindė, kodėl turi būti pakeistas restitucijos būdas. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

Dėl pagrindo teismui ex officio vertinti sandorių teisėtumą

35.       Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, niekinio sandorio faktą ir pasekmes teismas taip pat konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). 

36.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, 2013 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013, 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015).

37.       Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės skolą už atliktus darbus grindė jos su trečiuoju asmeniu sudaryta 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi. Tačiau atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė argumentus, kad ieškovė neteisėtai įgijo reikalavimo teisę į atsakovę, nes reikalavimo perleidimo sutartis ir su šia sutartimi susiję sandoriai – 2018 m. birželio 8 d. trečiojo asmens ir ieškovės sudaryta tiekimo ir statybos rangos sutartis bei 2019 m. liepos 30 d. papildomas susitarimas prie tiekimo ir statybos rangos sutarties – prieštarauja imperatyviam VPĮ reglamentavimui. Kartu atsakovė pareiškė prašymą teismui ex officio spręsti minėtų sandorių galiojimo klausimą. Ieškovė dėl šių atsakovės argumentų ir prašymo išdėstė poziciją dublike ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taigi, ginčo šalys į bylą pateikė argumentus ir įrodymus, sudariusius pakankamą pagrindą teismui be papildomo aplinkybių aiškinimosi spręsti aptariamų sandorių atitikties imperatyviam VPĮ reglamentavimui klausimą. Nors apeliantė skunde teigia, kad išvadai dėl sandorių niekinio pobūdžio buvo būtina ištirti daug šalių nenurodomų aplinkybių, tačiau šio teiginio nedetalizuoja, nenurodo konkrečių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias teismas turėjo papildomai aiškintis, tačiau to nepadarė. Apeliaciniame skunde ieškovė tik nurodo, kad teismas turėjo išnagrinėti, ar egzistavo prielaidos pakeisti sutartį VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunkčio pagrindu, t. y. ištirti, ar ieškovė atitiko pirkimo dokumentuose nustatytus kvalifikacijos reikalavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodomų aplinkybių neprivalėjo aiškintis, nes jos nebuvo teisiškai reikšmingos – šalių nurodytų argumentų ir pateiktų į bylą įrodymų pakako spręsti dėl sandorių teisėtumo (plačiau žr. šios nutarties 56–57 punktus).

38.       Šiuo aspektu pažymėtinas ir nagrinėjamoje byloje vyraujantis poreikis užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Ieškovė siekia prisiteisti skolą už daugiabučių gyvenamųjų namų atnaujinimo darbus. Daugiabučių gyvenamųjų namų atnaujinimo projektams įgyvendinti valstybė teikia paramą (plačiau žr. Taisykles), kuri turi būti panaudota racionaliai ir skaidriai, laikantis paramos suteikimo taisyklių. Nagrinėjamu atveju darbams įsigyti buvo taikomos VPĮ įtvirtintos nuostatos, Sutartyse šalys susitarė kilusius ginčus spręsti vadovaudamosi VPĮ ir kitais viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais (Sutarčių 15.1 papunkčiai). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad VPĮ imperatyviosios normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją (perkantįjį subjektą) saisto ir po sutarties sudarymo; vien viešojo pirkimo sutarties sudarymas nereiškia, kad sutarties šalių nesaisto imperatyviosios VPĮ normos; nors, pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia, tačiau perkančiosios organizacijos (perkančiojo subjekto) ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia; taigi tokiems (viešojo pirkimo sutarties vykdymo) santykiams taikytinas VPĮ, kiek jis juos reguliuoja: pavyzdžiui, viešojo pirkimo sutarties keitimas, papildomų darbų pirkimas; viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas – VPĮ reguliuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susiję su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei išplaukiantys iš viešųjų pirkimų principų turinio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020 82 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas ex officio vertinti reikalavimo perleidimo sutarties ir su šia sutartimi susijusių sandorių teisėtumą atitinka nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą užtikrinti, kad valstybės parama daugiabučių gyvenamųjų namų atnaujinimo darbams būtų teikiama racionaliai ir skaidriai, laikantis viešųjų pirkimų principų.

39.       Ieškovė nagrinėjamoje byloje teigė, kad keliamas ginčas yra siauro pobūdžio, grindžiamas reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, todėl ginčo išsprendimui sandorių teisėtumo tyrimas nėra būtinas. Tokia ieškovės pozicija pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesta. Šiuo atveju yra matyti, kad reikalavimo teisės perleidimo sandoris buvo sudarytas po to, kai ieškovė su trečiuoju asmeniu sudarė 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutartį bei praėjus vienai dienai po to, kai ieškovė su trečiuoju asmeniu sudarė 2019 m. liepos 30 d. papildomą susitarimą prie tiekimo ir statybos rangos sutarties. Reikalavimo teisės perleidimo sutartyje nurodyta, kad trečiasis asmuo reikalavimo teisę ieškovei perleidžia po to, kai ieškovė visiškai užbaigs objektus ir įvykdys Sutartis, kaip yra įsipareigojusi pagal 2019 m. liepos 30 d. papildomą susitarimą prie 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutarties (žr. reikalavimo teisės perleidimo sutarties preambulės B ir C punktus). Atitinkamai, papildomame susitarime buvo nurodyta, kad trečiasis asmuo įsipareigoja papildomai užtikrinti įsipareigojimų ieškovei įvykdymą sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį, kuria perleistų ieškovei visus į statytoją (t. y. atsakovę UAB „Molėtų švara“) turimus (turėsimus) reikalavimus (papildomo susitarimo 4 punktas). Reikalavimo teisės perleidimo sutarties priede šalys taip pat susitarė, kad atsakovei sumokėjus reikalavimo teisės sumą ar bet kokią mažesnę sumą, proporcingai mažinama trečiojo asmens prievolė atsiskaityti su ieškove pagal 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutartį. Taigi, reikalavimo teisės perleidimo sandorio sudarymą ir jo sąlygas tiesiogiai lėmė ankstesni šalių susitarimai pagal 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutartį bei 2019 m. liepos 30 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčą sprendė ne izoliuotai remdamasis vien tik reikalavimo teisės perleidimo sutarties sąlygomis, bet ir atsižvelgdamas į šios sutarties sudarymą lėmusius ankstesnius susitarimus.

40.       Reikalavimo teisės perleidimo sutarties ryšį su kitais šalių sudarytais sandoriais atskleidžia pačios ieškovės nurodytos aplinkybės dėl sutarties sudarymo tikslo. Kaip paaiškina ieškovė, trečiasis asmuo, būdamas skolingas ieškovei (subrangovei) už atliktus darbus, atsiskaitė su ieškove perleisdamas reikalavimo teisę į atsakovę, tuo tarpu ieškovė, matydama, kad negauna užmokesčio už atliktus darbus, sutiko papildomu susitarimu atlikti dar papildomų darbų pagal Sutartis atsakovei be jokio trečiojo asmens mokamo atlyginimo, kad tik atgautų skolą. 

41.       Pirmosios instancijos teismo poziciją vertinti visų ieškovės ir trečiojo asmens sudarytų sandorių teisėtumą patvirtina ir formuojama kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškinami ne izoliuotai, o kartu, vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip atskleidžiama tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Sisteminio šalių sutartinių teisinių santykių aiškinimo taisyklė taikytina ir platesniam teisinių santykių ratui, t. y. taip pat ir tais atvejais, kai sutarties šalių tikruosius ketinimus gali padėti atskleisti tolesni jų veiksmai, kurie gali būti susiję ir su kitomis vienos iš sandorio šalių sudaromomis sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

42.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ex officio vertinti 2018 m. birželio 8 d. trečiojo asmens ir ieškovės sudarytos tiekimo ir statybos rangos sutarties, 2019 m. liepos 30 d. papildomo susitarimo prie tiekimo ir statybos rangos sutarties bei 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties teisėtumą.

Dėl sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir pagrindo priteisti skolą už darbus

43.       Imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrą taisyklę pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).

44.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės ir trečiojo asmens 2018 m. birželio 8 d. sudaryta tiekimo ir statybos rangos sutartis, 2019 m. liepos 30 d. papildomas susitarimas prie šios sutarties ir 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis prieštarauja imperatyviam viešųjų pirkimų teisiniam reglamentavimui, todėl negalioja ab initio.

45.       Byloje nekyla ginčo, kad ieškovės ir trečiojo asmens 2018 m. birželio 8 d. sudaryta tiekimo ir statybos rangos sutartis laikytina viešojo pirkimo subtiekimo sutartimi, kaip ji suprantama pagal VPĮ nuostatas (VPĮ 2 straipsnio 4 dalis). Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo atlikti daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), atnaujinimo darbus, kurie nurodyti Sutartyse, sudarytose tarp atsakovės ir trečiojo asmens. 

46.       Subtiekėjų pasitelkimas viešojo pirkimo sutarties vykdymui yra reglamentuotas imperatyviomis VPĮ nuostatomis. VPĮ įtvirtina reikalavimą išviešinti pasitelkiamus subtiekėjus. Jeigu subtiekėjus numatoma pasitelkti kartu remiantis jų pajėgumais, kad tiekėjas atitiktų kvalifikacijos reikalavimus, tokiu atveju subtiekėjai privalo būti išviešinti pasiūlyme ir kartu įrodoma, jog vykdant pirkimo sutartį šių ūkio subjektų ištekliai tiekėjui bus prieinami (VPĮ 49 straipsnis). Jeigu tiekėjas nesiremia subtiekėjų pajėgumais, kad atitiktų kvalifikacijos reikalavimus, tokiu atveju tiekėjas išimtiniais atvejais, kai dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių subtiekėjai objektyviai nėra žinomi, turi teisę nenurodyti subtiekėjų savo pasiūlyme (VPĮ 88 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto, remiantis VPĮ 88 straipsnio 4 dalimi, pirkimo dokumentuose turi būti nustatyta, kad sudarius pirkimo sutartį, tačiau ne vėliau negu pirkimo sutartis pradedama vykdyti, tiekėjas įsipareigoja perkančiajai organizacijai pranešti tuo metu žinomų subtiekėjų pavadinimus, kontaktinius duomenis ir jų atstovus. Perkančioji organizacija taip pat reikalauja, kad tiekėjas informuotų apie minėtos informacijos pasikeitimus visu pirkimo sutarties vykdymo metu, taip pat apie naujus subtiekėjus, kuriuos jis ketina pasitelkti vėliau. Taigi nepriklausomai nuo tiekėjo bendradarbiavimo su subtiekėjais pobūdžio, galiojantis teisinis reglamentavimas nustato imperatyvią pareigą išviešinti subtiekėjus.

47.       VPĮ reikalavimai dėl subtiekėjų išviešinimo nustatyti tam, kad perkančioji organizacija turėtų galimybę įgyvendinti VPĮ 88 straipsnio 5 dalyje numatytą teisinį reglamentavimą ir patikrinti, ar nėra VPĮ 46 straipsnyje nurodytų subtiekėjo pašalinimo pagrindų. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, subtiekėjams taip pat yra taikomos tam tikros tiekėjams keliamos sąlygos: jiems gali būti keliami tiekėjų kvalifikacijos ar pašalinimo pagrindų nebuvimo (pavyzdžiui, neteistumas, socialinės įmonės statusas) reikalavimai bei tikrinama atitiktis jiems; subtiekimas – vienas iš ūkio subjektų dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose būdų, skirtas, be kita ko, ne išvengti pajėgumo vertinimo, o priešingai – atitikti kvalifikacijos reikalavimus, todėl subtiekėjų pasitelkimo aplinkybė negali lemti nelygiaverčio tiekėjų vertinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-969/2016 51 punktas).

48.       Nagrinėjamu atveju Sutarčių 9.3.2 papunkčiuose buvo numatyta, kad darbų atlikimui trečiasis asmuo turi teisę pasitelkti subtiekėją UAB „Coner“, kuris gali būti keičiamas tik gavus atsakovės sutikimą ir tai įforminus atskiru rašytiniu šalių susitarimu. Tačiau trečiasis asmuo Sutarčių vykdymo metu neišviešino subtiekėjo pasikeitimo ir nenurodė atsakovei, kad daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), atnaujinimo darbus vykdys ieškovė. Atitinkamai, atsakovė neturėjo galimybės įgyvendinti VPĮ 88 straipsnio 5 dalyje numatyto teisinio reglamentavimo ir patikrinti ieškovės atitikties keliamiems kvalifikacijos reikalavimams, pašalinimo pagrindų nebuvimo. Subtiekėjo pakeitimas Sutarčių 9.3.2 papunkčiuose nustatyta tvarka įformintas nebuvo. Taigi viešojo pirkimo subtiekimo sutarties sudarymas ir jos vykdymas pažeidė imperatyvias VPĮ nuostatas, viešųjų pirkimų principus, todėl yra neteisėtas. 

49.       Šios išvados nekeičia ir ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovės valia priimti trečiojo asmens pasiūlymą pakeisti Sutartis, sudaryti naują subrangos sutartį ir subtiekėju įtraukti ieškovę buvo išreikšta akivaizdžiu sutikimu priimti ieškovę savo objektuose vykdyti darbus, taip pat jog kilus ginčui dėl pinigų mokėjimo, atsakovė neprieštaravo dėl ieškovės dalyvavimo santykyje ir pati pasiūlė būdą sumokėti pinigus ieškovei, sudarant trišalę perkančiosios organizacijos, tiekėjo ir subtiekėjo sutartį.

50.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinkti įrodymai nepagrindžia, jog trečiasis asmuo apie subtiekėjo pakeitimą būtų informavęs atsakovę ir kad pastaroji būtų iš anksto, prieš ieškovei pradedant darbus, turėjusi galimybę įgyvendinti VPĮ 88 straipsnio 5 dalyje numatytą teisinį reglamentavimą ir išreiškusi sutikimą dėl subtiekėjo pakeitimo. Be to, byloje nėra pateikta ir tokių įrodymų, kad atsakovė savo faktiškai atliktais veiksmais būtų akivaizdžiai sutikusi, jog ieškovė subtiekimo pagrindu atliktų minėtų daugiabučių gyvenamųjų namų atnaujinimo darbus. Pažymėtina, kad į bylą yra pateikti duomenys, jog Sutarčių vykdymo klausimais su atsakove trečiojo asmens vardu bendravo R. G., kaip UAB „LitCon“, o ne UAB „Vaidora“ atstovas (žr., pvz., defektinius aktus, susirašinėjimą elektroniniu paštu, 2020 m. liepos 16 d. pranešimą apie defektų ištaisymą, kurį pasirašė R. G., kaip įgaliotas UAB „LitCon“ atstovas). Atsakovei nebuvo pagrindo spręsti, kad R. G. veikia ieškovės UAB „Vaidora“ vardu, priešingai, atsakovei buvo pateiktas trečiojo asmens UAB „LitCon“ įgaliojimas, išduotas R. G., atstovauti trečiajam asmeniui vykdant Sutartis.  

51.       Tai, kad atsakovė 2020 m. gruodžio 10 d. rašte pasiūlė ieškovei pateikti Taisyklių 24 punkte nustatytus reikalavimus atitinkančią su Agentūra suderintą trišalę sutartį, sudarytą tarp užsakovo, statybos rangovo ir subtiekėjo, kurioje būtų numatyta tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėju tvarka, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrindžia subtiekimo teisinių santykių teisėtumo. Šis atsakovės raštas laikytinas paaiškinimu ieškovei, kokia tvarka yra galimas tiesioginis atsiskaitymas su subtiekėju, tačiau jis nepatvirtina ieškovės dalyvavimo subtiekimo teisiniuose santykiuose teisėtumo.

52.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiekėjas naujuose viešuosiuose pirkimuose negali grįsti savo kvalifikacijos tomis subtiekimo sutartimis, kurios buvo sudarytos ir vykdomos neteisėtai, t. y. pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis Nr. e3K-3-106-690/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1258/2014, 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-787-381/2020 17 punktas). Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad imperatyvaus VPĮ teisinio reglamentavimo pažeidimas dėl subtiekėjų pasitelkimo daro subtiekimo sutartį niekine ir negaliojančia (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-148-450/2019 24–25 punktai). Nors ieškovė pagrįstai teigia, kad pastaroji teismo nutartis yra priimta esant iš dalies skirtingai faktinei situacijai (teismui sprendžiant dėl sutarties nutraukimo teisėtumo), vis dėlto šioje nutartyje pateiktos teisės aiškinimo taisyklės sudėtiniai elementai dėl subtiekėjų pasitelkimo tvarkos pažeidimo pasekmių nagrinėjamu atveju iš esmės sutampa, todėl šia taisykle galima remtis ir nagrinėjamoje byloje.

53.       Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą pripažinti aptariamą ieškovės ir trečiojo asmens 2018 m. birželio 8 d. sudarytą tiekimo ir statybos rangos sutartį niekiniu ir negaliojančiu sandoriu.

54.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ieškovės su trečiuoju asmeniu 2019 m. liepos 30 d. sudarytą papildomą susitarimą prie 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutarties bei 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį. 

55.       Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad 2019 m. liepos 30 d. papildomu susitarimu ieškovė įsipareigojo iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. atlikti visus pagal Sutartis likusius darbus objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Papildomame susitarime nurodyta, kad ieškovė perima visų likusių darbų vykdymą pagal trečiojo asmens su atsakove sudarytas Sutartis ir įsipareigoja Sutartis visiškai užbaigti (papildomo susitarimo 2 punktas). Iš šių papildomo susitarimo sąlygų matyti, kad, viena vertus, toks susitarimas gali būti vertinamas kaip susitarimas išplėsti subtiekimo teisinius santykius, ieškovei įsipareigojant atlikti didesnę darbų apimtį nei ta, kuri buvo numatyta 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutartyje, t. y. atlikti darbus ir trečiajame daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), bei užbaigti visus likusius Sutartyse numatytus darbus. Kita vertus, toks susitarimas turi požymių, kad jo šalys siekė pakeisti ir pagrindinių Sutarčių šalį, vietoje trečiojo asmens, kaip rangovo, įtraukiant ieškovę. 

56.       Nežiūrint į tai, ar papildomas susitarimas laikytinas subtiekimo sutarties pakeitimu, ar susitarimu dėl Sutarčių šalies pakeitimo, toks susitarimas bet kuriuo atveju neatitinka VPĮ įtvirtinto imperatyvaus teisinio reguliavimo. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau nurodė, kad subtiekimo sutartis laikytina niekine ir negaliojančia, todėl ir jos pakeitimas, papildomai išplečiant ieškovės įsipareigojimus, taip pat laikytinas niekiniu ir negaliojančiu sandoriu. Tuo tarpu papildomą susitarimą laikant susitarimu dėl Sutarčių pakeitimo, toks pakeitimas taip pat laikytinas neteisėtu. Viešojo pirkimo sutartis gali būti keičiama tik esant bendram abiejų kontrahentų sutarimui ir tik egzistuojant VPĮ 89 straipsnyje įtvirtintiems sutarties keitimo pagrindams. Taigi, pirmoji sąlyga teisėtam viešojo pirkimo sutarties pakeitimui yra sutarties šalių bendras sutarimas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai tarp šalių nėra bendro sutarimo dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo ir toks ginčas pasiekia teismą, būtent šis sprendžia dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-969/2020 35, 36 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šiuo atveju į papildomo susitarimo sudarymą atsakovė (perkančioji organizacija) nebuvo įtraukta ir apie tokį susitarimą nežinojo bei sutikimo jam nedavė, atitinkamai, nebuvo ir teismo sprendimo pakeisti Sutartis pagal papildomame susitarime numatytas sąlygas. Vadinasi, Sutarčių pakeitimas (pakeičiant trečiąjį asmenį ieškove) jau vien dėl šios priežasties, nevertinant, ar egzistavo VPĮ 89 straipsnyje įtvirtinti Sutarčių keitimo pagrindai, nebuvo galimas. Dėl to ieškovės argumentai, kad nagrinėjamu atveju faktiškai egzistavo pagrindas, numatytas VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunktyje, pakeisti pradinį tiekėją, neturi teisinės reikšmės ir nepagrindžia papildomo susitarimo teisėtumo.

57.       Pastebėtina, kad ieškovės nurodomas VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunktis leidžia pakeisti pradinį tiekėją, kai dėl bankroto procedūros pradinio tiekėjo teises ir pareigas visiškai arba iš dalies perima kitas tiekėjas, atitinkantis pirkimo dokumentuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus (šio papunkčio redakcija, išdėstyta 2019 m. gegužės 30 d. įstatymu Nr. XIII-2158, įsigaliojusi nuo 2019 m. birželio 11 d.). 2019 m. liepos 30 d. sudarant papildomą susitarimą trečiajam asmeniui nebuvo iškelta bankroto byla, o nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą nebuvo įsiteisėjusi (žr. šios nutarties 25 punktą). Todėl negalima spręsti, kad šiuo atveju egzistavo VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunktyje numatytas pagrindas teisėtam Sutarčių šalies pakeitimui, net ir nevertinant aplinkybės, ar ieškovė atitiko pirkimo dokumentuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. 

58.       Šios nutarties 39–40 punktuose buvo atskleistas 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties ryšys su 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutartimi bei 2019 m. liepos 30 d. papildomu susitarimu prie tiekimo ir statybos rangos sutarties. Trečiasis asmuo 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleido savo reikalavimą į atsakovę todėl, kad ieškovė įsipareigojo užbaigti visus Sutartyse numatytus darbus. Atitinkamai, ieškovė reikalavimo teisės perleidimo sutartį sudarė dėl to, kad tokiu būdu siekė atgauti bent dalį sumos, kurią trečiasis asmuo buvo skolingas ieškovei pagal subtiekimo sutartį. Taigi, reikalavimo teisės perleidimo sutartimi iš esmės buvo sudarytos sąlygos ieškovei gauti apmokėjimą už darbus, atliktus pagal neteisėtas ir niekines, prieštaraujančias VPĮ nuostatoms, sutartis (2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutartį bei 2019 m. liepos 30 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties). Tuo būdu buvo sudarytos sąlygos nesilaikyti imperatyvaus VPĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir ieškovei gauti finansinę naudą iš VPĮ pažeidžiančių, neteisėtų sandorių. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą pripažinti 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį niekiniu ir negaliojančiu sandoriu.

59.       Pagal CK 101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino niekiniais ir negaliojančiais sandoriais 2018 m. birželio 8 d. sudarytą tiekimo ir statybos rangos sutartį, 2019 m. liepos 30 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties ir 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Esant tokioms aplinkybėms, negalima pripažinti, kad trečiasis asmuo reikalavimo teisę ieškovei perdavė teisėtai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimų priteisti iš atsakovės 43 258,25 Eur skolą už atliktus darbus, 7 462,05 Eur delspinigių, procesines palūkanas.

60.       Kitokios išvados daryti neįgalina ieškovės argumentai, kad atsakovė faktiškai naudojasi ieškovės atliktų darbų rezultatu, o pagal kasacinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartyje Nr. 3K-3-320/2011 pateiktą išaiškinimą, nepriklausomai nuo to, ar dėl prieštaravimų imperatyvioms VPĮ nuostatoms viešojo pirkimo rangos sutartis galioja, ar negalioja, perkančioji organizacija, atsakinga už santykių su tiekėjais teisėtumo užtikrinimą, gavusi realų įvykdymą, privalo sumokėti už faktiškai savo naudai gautus darbus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės nurodyta civilinė byla iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, kadangi joje buvo sprendžiamas klausimas dėl mokėjimo tiekėjui už papildomai atliktus darbus, kuriuos perkančioji organizacija užsakė pažeisdama VPĮ reglamentavimą. Ieškovės nurodytoje byloje nebuvo išaiškinta, kad perkančioji organizacija, kuri laikėsi VPĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo, turi mokėti už atliktus darbus subtiekėjui, kuris buvo tiekėjo pasitelktas pažeidžiant VPĮ reglamentavimą ir nebuvo išviešintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinus subtiekimo sutartį niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, dėl tokio sandorio (tarp pat ir kitų šalių sudarytų niekinių ir negaliojančių sandorių) negaliojimo pasekmių turi būti sprendžiama pagal CK 1.80 straipsnyje ir CK 6 knygos X skyriuje nustatytas restitucijos taisykles.

61.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi tuo, jog teismas nesvarstė VPĮ 106 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių pasekmių taikymo ir nenurodė motyvų, kodėl jų netaikė. Pažymėtina, kad VPĮ 106 straipsnio 2 dalis reglamentuoja pagrindą nepripažinti negaliojančia pagrindinės viešojo pirkimo sutarties ir taikyti alternatyvias sankcijas perkančiajai organizacijai. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl Sutarčių galiojimo, o yra vertinamas reikalavimo teisės perleidimo sutarties bei su ja susijusių subtiekimo sutarties ir papildomo susitarimo prie šios sutarties, sudarytų nedalyvaujant perkančiajai organizacijai, teisėtumas, todėl VPĮ 106 straipsnio 2 dalis šiuo atveju netaikytina.

62.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad daugiabučių gyvenamųjų namų atnaujinimo darbai buvo finansuojami iš banko suteikto kredito. Teismas nustatė, kad pagal kreditavimo sutartį ir Taisykles buvo numatyta, jog atsiskaitoma su rangovu pateikus atitinkamus aktus, atsiskaitymas su kitu asmeniu galimas tik pateikus užsakovo, rangovo, subrangovo ir Agentūros sutartį. Kadangi tokia sutartis nebuvo pateikta, teismas vertino, kad atliktas reikalavimo, susijusio su kreditoriaus asmeniu, perleidimas, kuris pažeidžia skolininko teises bei suvaržo jo prievoles.  

63.       Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Tiekėjas, tinkamai įvykęs viešojo pirkimo sutartį ir įgijęs reikalavimo teisę į perkančiąją organizaciją, nėra varžomas reikalavimo teisę perleisti kitiems asmenims. Tokio suvaržymo teisėjų kolegija neįžvelgia ir kreditavimo sutartyje bei Taisyklėse. Šiuose dokumentuose nurodyta tvarka, susijusi su trišalės sutarties pateikimu, yra skirta situacijoms, kai perkančioji organizacija atsiskaito tiesiogiai su subtiekėju (žr. VPĮ 88 straipsnio 2 dalį), tačiau ji nesuvaržo tiekėjo teisės perleisti reikalavimo į perkančiąją organizaciją kitam asmeniui. Dėl to teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus nepagrįstai atmetė tuo pagrindu, kad reikalavimas yra susijęs su kreditoriaus asmeniu ir pažeidžia skolininko teises. Vis dėlto, tai nelemia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, kadangi, kaip buvo minėta, teismas ieškinio reikalavimus pagrįstai atmetė tuo pagrindu, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis šiuo konkrečiu atveju prieštaravo imperatyvioms VPĮ normoms. Įprastas civiliniuose teisiniuose santykiuose reikalavimo teisės perleidimas neįvyko, tačiau buvo sudarytos prielaidos ieškovei gauti apmokėjimą už darbus, atliktus pažeidžiant VPĮ reglamentavimą, dėl to reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo pripažinta niekiniu ir negaliojančiu sandoriu.    

Dėl restitucijos taikymo

64.       Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

65.       CK šeštojoje knygoje įtvirtintos restitucijos taisyklės (CK 6.147–6.151 straipsniai) taikomos tais atvejais, kai šalys negaliojančio sandorio pagrindu abipusiškai apsikeitė tam tikru turtu, o  sandoris pripažintas negaliojančiu ab initio – tokiais atvejais turtas gali ir turi būti grąžintas natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims – tuomet restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

66.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju subrangos sutartį pripažinus niekine ir taikant restituciją natūra, trečiasis asmuo UAB „LitCon“ turėtų sugrąžinti ieškovei tą, ką ji nesant tinkamo teisinio pagrindo gavo iš atsakovės (banko) – 43 258,20 Eur. Tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „LitCon“ iškelta bankroto byla, o ieškovė nėra įtraukta į įmonės kreditorių sąrašą, sprendė, kad restitucijos natūra taikymas negalimas. Teismas jokių patvarkymų trečiojo asmens UAB „LitCon“ atžvilgiu netaikė, tačiau pripažino, jog šios bendrovės elgesys buvo nesąžiningas ir galbūt nusikalstamas.

67.       Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi dėl restitucijos, nurodo, kad teismo sprendimas prieštaringas – viena vertus, teismas sprendė, kad atsakovė neturi prievolės sumokėti už atliktus darbus ieškovei, kita vertus, sprendė, jog mokėjimas trečiajam asmeniui buvo atliktas nepagrįstai, o atsakovės trečiajam asmeniui sumokėti pinigai turi būti perduoti ieškovei. Ieškovės teigimu, teismas nepagrindė, kodėl turi būti pakeistas restitucijos būdas, t. y. netaikoma bendra CK 6.145 straipsnio 1 dalies taisyklė, pagal kurią trečiasis asmuo turėtų grąžinti atsakovei viską, ką iš jos neteisėtai gavo, bet taikoma CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą iš dalies sutinka su ieškovės argumentais ir nurodo, kad teismo motyvai dėl restitucijos yra neaiškūs. Atsakovės manymu, pripažinus subrangos sutartį ir papildomą susitarimą niekiniais ir negaliojančiais sandoriais, tarp trečiojo asmens ir ieškovės neturėtų būti taikoma restitucija, nes trečiasis asmuo negali grąžinti ieškovei pagal aptariamus sandorius atliktų darbų rezultato. Atsakovė teigia, kad tarp trečiojo asmens ir ieškovės turėtų būti taikoma vienašalė restitucija, t. y. ieškovė turėtų grąžinti trečiajam asmeniui reikalavimo teisę, o trečiasis asmuo ieškovei nieko neturėtų grąžinti, nes pagal aptariamą sandorį iš ieškovės nieko negavo, kadangi reikalavimo teisės perleidimo sutarties priedo 1 punkte šalys susitarė, jog reikalavimo teisė yra perleidžiama neatlygintinai.

68.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti restitucijos stokoja pagrįstumo, tokiu sprendimu yra nepagrįstai pabloginta ieškovės padėtis. Niekiniais ir negaliojančiais pripažintų sandorių – 2018 m. birželio 8 d. tiekimo ir statybos rangos sutarties, 2019 m. liepos 30 d. papildomo susitarimo prie tiekimo ir statybos rangos sutarties ir 2019 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties – pagrindu ieškovė trečiojo asmens naudai atliko tam tikrus daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), atnaujinimo statybos darbus bei perėmė iš trečiojo asmens reikalavimo teisę į atsakovę dėl 43 258,25 Eur sumos sumokėjimo. Kadangi ieškovė negali realizuoti neteisėtai jai perduotos reikalavimo teisės į atsakovę, taip pat, taikant restituciją, jos atliktų statybos darbų rezultatas negali būti sugrąžintas ieškovei, nes faktiškai yra sumontuotas objektuose, turėtų būti sprendžiama dėl ieškovės faktiškai atliktų statybos darbų vertės ekvivalento sugrąžinimo. Pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs šio klausimo, netinkamai taikė CK šeštojoje knygoje įtvirtintas restitucijos taisykles ir nepagrįstai pablogino ieškovės padėtį.   

69.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarstytina, ar šalių interesų pusiausvyros susiklosčiusioje situacijoje neatitiktų restitucijos taikymas tokiu būdu, kad 1) iš ieškovės trečiajam asmeniui būtų sugrąžinta reikalavimo teisė į atsakovę (kadangi atsakovė trečiajam asmeniui už atliktus darbus yra sumokėjusi, šiuo atveju gali būti pripažįstama, jog trečiasis asmuo faktiškai reikalavimo teisę yra realizavęs); 2) įvertinus, kad pagal neteisėtą subtiekimo sutartį ir papildomą susitarimą atliktų statybos darbų rezultatas ieškovei negali būti sugrąžintas, svarstytina, ar trečiasis asmuo neturėtų sugrąžinti ieškovei faktiškai atliktų ir perduotų trečiajam asmeniui statybos darbų vertės piniginiu ekvivalentu, kiek šių darbų vertės nepadengė faktiškai trečiojo asmens atlikti mokėjimai ieškovei (trečiojo asmens bankroto byloje ieškovė kreditorinio reikalavimo nėra pareiškusi). Tokių aplinkybių aiškinimasis reikalauja papildomų įrodymų rinkimo, be to, restitucijos taikymas trečiojo asmens procesinį statusą turinčio UAB „LitCon“ atžvilgiu negalimas, dėl to konstatuotina, jog tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės tinkamai išspręsti restitucijos taikymo klausimo, todėl yra pagrindas skundžiamo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui bylos dalį dėl restitucijos taikymo nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

70.       Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio sprendė sandorių negaliojimo klausimą, tinkamai taikė VPĮ normas ir pripažino sandorius niekiniais bei negaliojančiais, atitinkamai, pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl skolos, netesybų ir procesinių palūkanų priteisimo. Todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK šeštojoje knygoje įtvirtintas restitucijos taisykles, o apeliacinės instancijos teismas restitucijos klausimo išspręsti negali, teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo naikintina ir bylos dalis dėl restitucijos taikymo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).   

71.       Kilęs ginčas galutinai bus išspręstas tik išnagrinėjus restitucijos taikymo klausimą, todėl teisėjų kolegija panaikina skundžiamo sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, taip pat nepaskirsto bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turės būti sprendžiamas galutinai išnagrinėjus bylą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktais, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, perduoti šias civilinės bylos dalis pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.