Administracinė byla Nr. A-712-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00213-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad buvo kalinamas pažeidžiant galiojančius teisės aktus Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra 8 kv. m, jose buvo periodiškai laikomi dar 3 asmenys. Kalinimo metu gydėsi tuberkuliozę. Kamerose nebuvo atlikti remonto darbai, nebuvo unitazų, nebuvo suteiktos galimybės gydytis ir pasveikti nuo tuberkuliozės. Nurodė, jog dėl kalinimo nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, nesuteikiant galimybės išsigydyti tuberkuliozę, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo bei gydymosi sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą: didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko savijauta, visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, iki šiol negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė atnaujinti senaties terminą, nurodydamas, kad tik praėjusiais metais sužinojo, jog dėl žalos galima kreiptis į teismą. Paaiškino, kad 2004 m. lapkričio 7 d. buvo perkeltas į gydymo ir pataisos namus Pravieniškėse, ten buvo virš dviejų metų. Apie 2007 metus buvo paleistas į laisvę ir maždaug po metų vėl buvo įkalintas Lukiškių TI-K. Nuo 2010 metų buvo laikomas Alytaus pataisos namuose. Per tuos metus patyrė daug streso, jo teisių pažeidimų, todėl į teismą kreipėsi pavėluotai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–13) nurodė, jog skundu nesutinka, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Nurodė, kad sprendžiant J. J. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė ar neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas. 2014 m. birželio 4d. sprendimu (b. l. 53-59) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nustatė, kad pareiškėjas nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 14 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas 298 dienas. Nurodė, jog ginčijamu laikotarpiu kardomojo kalinimo vykdymo tvarką reglamentavo 1996 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymas Nr. I-1175 (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) bei Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos 2001 m. rugsėjo 7 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 178. Kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnis numatė, kad kalinamieji laikomi kardomojo kalinimo vietų bendrose, skirtose ne daugiau kaip keturiems asmenims, kamerose, arba vienutėse, kuriose užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normas. Pagal Taisyklių 9 punktą, tardymo izoliatoriai įrengiami vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461. Tardymo izoliatorių patalpų gyvenamojo ploto normos buvo šios: tardymo izoliatoriaus kamera – ne mažiau kaip 5 kv. m vienam kalinamajam; tardymo izoliatoriaus karcerio kamera – ne mažiau kaip 4,5 kv m vienam kalinamajam. Pabrėžė, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 1,5 d., o 296,5 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų 5 kv. m gyvenamąjį plotą.

Rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Teismas pažymėjo, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą darė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas buvo suteiktas neatsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas serga tuberkulioze, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Taigi valstybė 296,5 d. neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atkreipė dėmesį, jog sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, remiamasi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad nors pareiškėjas nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamai, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 9 metams nuo paskutinės dienos, kai, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai leido teismui daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.

Pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo suteikta galimybė gydytis ir pasveikti nuo tuberkuliozės, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat pažymėjo, jog teismas neturi galimybių vertinti, ar kamerose buvo atlikti remonto darbai, ar buvo unitazai, ar pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, nes pareiškėjas nepagrindė šių aplinkybių, o atsakovas neturi galimybės pateikti informaciją, ar J. J. kreipėsi į įstaigos administraciją su rašytiniais pasiūlymais, prašymais bei skundais.

Dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, teismas nurodė, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 14 d., o skundą teismui pateikė 2014 m. sausio 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip 9 metams nuo paskutinės dienos, kai, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 9 metus, veikdamas protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises. Įrodymų bei argumentų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo pareiškėjas nepateikė. Tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti nei pareiškėjo prašymu, nei ex officio.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nors pareiškėjas nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant tinkamų sąlygų, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 9 metams nuo paskutinės dienos, kai buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas ir pareiškėjo J. J. skundas atmestinas.

III.

Pareiškėjas J. J. apeliaciniu skundu (b. l. 79-80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo netaikyti ieškinio senaties termino, nes tik 2013 m. sužinojo, jog dėl žalos atlyginimo galima kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas J. J. kildino iš to, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą ir pritaikęs 3 metų senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad atsakovas neužtikrino tinkamai jo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, taip buvo pažeistos jos pagrindinės teisės, jis patyrė didelę neturtinę žalą.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skirtiną plotą, pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekdama aiškumo, dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pirmiausiai vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 14 d.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Taigi reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas skundą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pastebėtina, jog ieškinio senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, jog pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas dėl jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime apima nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 14 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, jis yra kalinamas galimai antisanitarinėmis sąlygomis. Taigi apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, leidžiančių vertinti kitaip nurodytą situaciją ar kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą, todėl, atsižvelgus į atsakovo atstovo pateiktą prašymą, administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo reikalavimą, sietiną su nurodytais neteisėtais veiksmais, pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą momentą (t. y. kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. sausio 9 d. (b. l. 9), spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 14 d. taikė trejų metų senaties terminą ir skundą atmetė.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nurodydamas, jog tik 2013 m. sužinojo, kad galima kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo (pvz., gydymo įstaigų išrašų, kad pareiškėjas galimai sirgo depresija), o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai žinojo, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nurodyto vertinimo nekeičia, kadangi pats pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelį dvasinį diskomfortą, sukrėtimą, moralinį spaudimą, jautėsi kankinamas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes manytina, jog neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Todėl spręstina, jog pareiškėjo įvardytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą.

Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl ieškinio senaties termino netinkamo taikymo, nepateikia argumentų, leidžiančių kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas šiuo aspektu. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrįstų argumentų dėl senaties termino atnaujinimo.

Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 14 d.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Irmantas Jarukaitis

                                                                      Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys