Civilinė byla Nr. e2A-144-450/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00170-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.1; 2.6.6.2; 2.6.10.5.1

                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekoatliekos“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekoatliekos“ dėl nuostolių priteisimo, susitarimo pripažinimo negaliojančiu, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekoatliekos“ priešieškinį ieškovei viešajai įstaigai ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje, N. J., P. P., A. V., V. V. Z., J. N. (J. N.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ekoatliekos“ priteisti 746 710,90 Eur tiesioginius nuostolius ir 6 procentų metines palūkanas; pripažinti 2018 m. lapkričio 14 d. susitarimą „Dėl skolos padengimo bei atskirų pakuočių kiekių bei kainų nustatymo dar šiems bei ateinantiems metams“ (toliau – Susitarimas) niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad šalys 2017 m. kovo 23 d. sudarė sutartį dėl pakuočių atliekų sutvarkymo (toliau – Sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu (2017 m. kovo 23 d. – 2018 m. sausio 30 d.) sutvarkyti nurodytą pakuotės atliekų kiekį, o ieškovė – sumokėti sutartą kainą. Atsakovė neįvykdė įsipareigojimų (nesutvarkė susitartų kiekių atliekų), todėl nepateikė dalies Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos formos dokumentų, pavirtinančių tam tikro kiekio, tam tikros rūšies pakuočių atliekų sutvarkymą, suteikiančių teisę gamintojui (arba) importuotojui į mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis lengvatą. Dėl to ieškovės klientams kilo pareiga sumokėti viso 824 505 Eur taršos mokestį. Pakuočių nesutvarkymas pripažintinas atsakovės neteisėtais veiksmais. Priežastinis ryšys nustatytas, nes atsakovei įvykdžius Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovės klientams nebūtų reikėję mokėti 824 505 Eur taršos mokesčio. Ieškovė buvo sudariusi sutarčių 2 349 000 Eur sumai, įvykdyta – 1 800 000 Eur sumai, ieškovė yra atlyginusi pretenzijų beveik 900 000 Eur sumai. Atsakovė turi padengti ne visas pretenzijas, o tik prašomą sumą, likusią dalį turi padengti kiti atliekų tvarkytojai, kuriems pareikštos pretenzijos. Už 2018 m. suteiktas paslaugas ieškovė buvo skolinga atsakovei 77 794,10 Eur, todėl ieškovė taikė vienašalį reikalavimų įskaitymą ir reikalavimą ieškovei sumažino 77 794,10 Eur suma, t. y. iki 746 710,90 Eur. 2018 m. lapkričio 14 d. šalys pasirašė Susitarimą, kuris prieštarauja ieškovės, kaip viešojo juridinio asmens, veiklos tikslams, todėl pripažintinas negaliojančiu. Apie Susitarimo sudarymą įmonė nežinojo, nors sandoriams, viršijantiems 100 000 Eur, reikalingas valdybos pritarimas.

3.       Atsakovė kreipėsi į teismą su priešieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 77 296,15 Eur skolą, 262,81 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė nurodė, kad tinkamai ir laiku įvykdė įsipareigojimus pagal tarp šalių 2018 m. birželio 30 d. sudarytą sutartį, pateikė ieškovei apmokėjimui 2018 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitas faktūras (19 893,75 Eur  bei 57 402,40 Eur sumoms), kurias ji privalėjo apmokėti iki 2019 m. vasario 19 d., tačiau sąskaitų neapmokėjo, nors ne kartą buvo raginta. 2019 m. vasario 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu ieškovė patvirtino skolą atsakovei. Apie vienašalį skolos įskaitymą atsakovei nebuvo pranešta. Be to, ieškovė neturėjo galiojančio reikalavimo. 

                                    II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino ir priteisė atsakovei iš ieškovės 77 296,15 Eur skolą, 262,81 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas ir 18 366,84 Eur bylinėjimosi išlaidas; iš ieškovės trečiajam asmeniui N. J. priteisė 6 992,90 Eur bei trečiajam asmeniui P. P. – 2 250 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei – 23,76 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

6.       Spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo teismas nustatė, kad atsakovė neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nesutvarkė 416,020 t popieriaus ir kartono pakuotės atliekų, 524,788 t plastikinės pakuotės atliekų, 26,780 t stiklo pakuotės atliekų ir 30 t kombinuotos pakuotės atliekų, todėl ieškovei nepateikė dalies Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos formos dokumentų, pavirtinančių tam tikro kiekio, tam tikros rūšies pakuočių atliekų sutvarkymą bei suteikiančių teisę gamintojui (arba) importuotojui į Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatyto mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis lengvatą.

7.       Teismas nesutiko, kad Sutartimi buvo susitarta dėl orientacinio pakuočių atliekų kiekio. Sutarties 1–ame priede aiškiai numatyti atliekų pakuočių kiekiai, kuriuos per Sutarties galiojimo laiką įsipareigojo sutvarkyti atsakovė, atsakovė tinkamai įsipareigojimų neįvykdė, tai pati pripažino.

8.       Teismas sprendė, kad nors atsakovės teiginiai, jog ji objektyviai negalėjo sutvarkyti pilna apimtimi viso Sutarties 1–ame priede nurodyto pakuočių atliekų kiekio dėl nuo atsakovės valios ir veiksmų nepriklausiusių priežasčių (galėjo sutvarkyti tą pakuočių atliekų kiekį, kuris kartu su mišriu komunalinių atliekų srautu jai buvo pristatytas į Panevėžio regioninį sąvartyną, nes pati atsakovė nerenka, neveža ir neapdoroja atliekų; 2016 m. įvesta taromatų sistema; didesnis gyventojų švietimas ir skatinimas rūšiuoti atliekas), nėra paneigti, tačiau atsakovė, kaip verslininkė, užsiimanti atliekų tvarkymu, turėjo būti atidi ir rūpestinga sudarydama Sutartį su ieškove, suprasti ir įvertinti, kad jos įvardijamos priežastys gali turėti ir turės įtakos atliekų surinkimui bei rūšiavimui ir atsakovės įsipareigojimų įvykdymui.

9.       Teismo vertinimu, atsakovės nurodyta ankstesnė šalių tarpusavio santykių praktika, kad šalys viso pakuočių atliekų kiekio nesutvarkymo fakto nelaikė atsakovės prievolės pažeidimu, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog kiekvienu atveju neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, nebus laikoma prievolės pažeidimu ir atleidžiama nuo atsakomybės. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovės raštus, kuriais ji prašo už įsipareigojimų neįvykdymą netaikyti sankcijų, tai patvirtina, kad atsakovė pripažįsta pažeidusi Sutartį ir jai gali būti taikoma atsakomybė.

10.       Teismas sprendė, kad nustatyta, jog atsakovė iš dalies neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. pažeidė Sutartį ir tai vertino neteisėtais veiksmais.

11.       Teismas reikalavimą priteisti 824 505 Eur nuostolius, kuriuos ieškovė įrodinėjo kaip jos klientams atsiradusią prievolę sumokėti taršos mokestį bei grindė klientų Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktomis mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijomis, jai teiktomis pretenzijomis, reikalavimais, teiktais ieškiniais, teismų priimtais procesiniais sprendimais, su klientais sudarytais susitarimais, taikos sutartimis, vertino nepagrįstais ir neobjektyviais, nenuosekliais, nepatikimais ir nepakankamais įrodymais, prieštaraujančiais vieni kitiems nei neįrodančiais prašomus priteisti nuostolius. Teismas sprendė, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų neaišku kiek gamintojai ir importuotojai sumokėjo taršos mokesčio dėl nesutvarkytų pakuočių; kiek ieškovė realiai kompensavo gamintojams ir importuotojams jų sumokėto taršos mokesčio; kokia dalimi, vertinant tiek pačios ieškovės, tiek kitų pakuočių tvarkytojų neįvykdytus įsipareigojimus, atsakovė yra atsakinga už gamintojų ir importuotojų sumokėtus taršos mokesčius, kurie buvo ieškovės kompensuoti. Teismas sprendė, kad esant prieštaringiems įrodymams, neįmanoma nustatyti, kurie duomenys yra tikslūs, todėl neįmanoma nustatyti tikrojo atsakovės sukelto nuostolių dydžio. Pastebėjo, kad ieškovė, skaičiuodama nuostolių dydį, neatsižvelgė, jog gamintojų ir importuotojų pateiktų pretenzijų suma nėra lygi realiai ieškovės patirtų nuostolių sumai. Teismas realiai patirtais nuostoliais vertino ieškovės faktiškai sumokėtas sumas gamintojams bei importuotojams, kurių ji neįrodė.

12.       Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog būtent dėl atsakovės nesutvarkyto kiekio klientų pakuočių atliekų, kilo pareiga sumokėti ir (ar) buvo sumokėta 824 505 Eur taršos mokestis. Teismas nurodė, kad ieškovė buvo pasitelkusi daugiau paslaugų teikėjų, iš kurių 18 taip pat nesutvarkė jiems pagal sutartis priklausiusių sutvarkyti pakuočių atliekų kiekių. Pati ieškovė, nesudarydama sutarčių su atliekų tvarkytojais, taip pat neužtikrino būtino pakuočių atliekų kiekio sutvarkymo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi prisiimti atsakomybę ne tik už nesudarytas atliekų pakuočių tvarkymo sutartis, bet ir už savalaikį gamintojų neinformavimą, jog nebus galimybės įvykdyti visų įsipareigojimų gamintojams ir importuotojams.

13.       Teismas, remiantis 2020 m. sausio 23 d. pateikto lydraščio priedu Nr. 1.13.2, kuriame ieškovė, atsakydama gamintojams ir importuotojams, nurodė, kad pareiga sumokėti taršos mokestį kilo ne tik dėl atliekų tvarkytojų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, bet ir dėl antrinių žaliavų rinkos pokyčių ir teisės aktų pasikeitimo (tvarkant saviems poreikiams išleistas pakuočių atliekas individualiai dėl nustatytos didesnės pakuočių atliekų tvarkymo užduoties, mažėja sutvarkyti pakuočių atliekų kiekiai, tenkantys kolektyviniam tvarkymui), sprendė, jog ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir prašomos priteisti žalos (nuostolių).

14.       Teismas reikalavimą priteisti nuostolius atmetė kaip neįrodytą.

15.       Teismas įvertinęs, kad Susitarimas susijęs su ieškovės ir atsakovės (atliekų tvarkytojos) tarpusavio įsipareigojimais, kilusiais šalims vykdant tarpusavio susitarimus dėl pakuočių atliekų sutvarkymo, sprendė, kad Susitarimas patenka į ieškovės veiklos sritį, todėl nelaikytinas prieštaraujančiu ieškovės teisnumui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 2 dalį. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė su kita atliekų tvarkytoja UAB „VSA Vilnius“ 2019 m. lapkričio 5 d. taip pat yra sudariusi susitarimą, tapatų ginčijamam, kurio neginčija, tai rodo, jog ieškovė savo veiksmais patvirtina, kad tokie susitarimai galimi bei sudarytas susitarimas neprieštarauja veiklos tikslams.

16.       Teismas nustatė, kad Susitarimo sudarymas įtakotas ieškovės sudėtingos finansinės padėties, todėl sutiko su trečiaisiais asmenimis, jog visų atliekų tvarkytojų, tame tarpe ir atsakovės, išsaugojimas buvo reikalingas ir mažiau žalingas nei sutarčių nutraukimas. Sprendė, kad nepaneigti N. J. teiginiai, jog susitarimų pagrindu ieškovė išvengė 303 785,4 Eur nuostolių, sutaupė 57 000 Eur.

17.       Teismas nurodė, kad ieškovės veiklos tikslai nukreipti ne į pelno siekimą, o į viešojo intereso atliekų tvarkymo sistemoje tenkinimą, todėl atmetė ieškovės argumentus dėl Susitarimo finansinio žalingumo.

18.       Teismas nesutiko, kad Susitarimas sudarytas pažeidžiant valdymo organų kompetenciją, nes iš bylos medžiagos (2018 m. rugsėjo 18 d. valdybos posėdžio protokolas; 2018 m. gegužės 4 d. dalininkų posėdžio protokolas ir kt.) sprendė, jog Susitarimas ieškovės vardu N. J. sudarytas, įgyvendinant ieškovės valdybos sprendimą šiuo klausimu.

19.       Teismas atmetė ieškovės reikalavimą Susitarimą pripažinti negaliojančiu pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį, 2.87 straipsnio 3 dalį. Nustatė, kad Susitarimas neprieštarauja veiklos tikslams, sudarytas ieškovei esant sudėtingoje finansinėje situacijoje, siekiant išlaikyti atliekų tvarkytojus. Trečiasis asmuo N. J., kaip įmonės vadovas, veikė pagal kompetenciją – turėjo teisę ieškovės vardu sudarinėti sandorius.

20.       Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė tinkamai ir laiku įvykdė įsipareigojimus pagal 2018 m. birželio 30 d. sutartį ir pateikė ieškovei apmokėjimui 2018 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitas faktūras 77 296,15 Eur sumai. 2019 m. vasario 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu patvirtinta 77 296,15 Eur ieškovės skola atsakovei. Ieškovė skolą pripažino, tačiau kartu su 2019 m. kovo 4 d. ieškiniu taikė priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ir sumažino prašomą priteisti iš atsakovės nuostolių sumą.

21.       Teismas sprendė, kad įskaitymui atlikti nėra sąlygų visumos. Ieškinio pareiškimo dieną atsakovė turėjo reikalavimą ieškovei sumokėti už suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas, tačiau ieškovė neturėjo priešpriešinio, galiojančio ir vykdytino piniginio reikalavimo atsakovei. Pirminiu 2019 m. kovo 4 d. ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės baudą, kurios išieškojimui pasibaigęs ieškinio senaties terminas, todėl vertino, kad reikalavimas negali būti laikomas vykdytinu ir įskaitytinu.

22.       Teismas tenkino atsakovės reikalavimą priteisti 77 296,15 Eur skolą, 262,81 Eur delspinigius bei procesines palūkanas.

23.       Teismas pagal bylos išnagrinėjimo rezultatą bei remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytais rekomenduojamais priteisti maksimaliais dydžiais, paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

                            III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

24.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Ekoatliekos“ prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą, pašalinti iš motyvuojamosios dalies išvadą, jog „iš nurodytų aplinkybių neginčytinai nustatyta, kad atsakovė iš dalies neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. pažeidė Sutartį ir tai laikytina jos neteisėtais veiksmais“; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1.                      Pažodžiui aiškinant Sutarties sąlygas ir formaliai vertinant ginčo santykį, atsakovė pilna apimtimi nesutvarkė Sutarties 1 priede nurodyto pakuočių atliekų kiekio. Visgi, ši aplinkybė per se (savaime) nesudarė pagrindo konstatuoti Sutarties pažeidimo ir atsakovės neteisėtų veiksmų. Teismas atsakovės prievolę sutvarkyti Sutarties 1 priede nurodytą pakuočių atliekų kiekį nepagrįstai aiškino kaip prievolę sutvarkyti konkretų, o ne orientacinį kiekį. Teismas neįvertino, kad Sutarties priede nurodytas sutvarkytinų pakuočių atliekų kiekis pagal kiekvieną atskirą pakuotės atliekų rūšį suapvalintas iki šimtų arba dešimčių tonų, tai patvirtina, jog šalys žinojo, kad sudarant Sutartį yra neįmanoma tiksliai numatyti, kokį pakuočių atliekų kiekį objektyviai (realiai) bus galima sutvarkyti. Ieškovė Sutartimi įsipareigojo sumokėti atsakovei tik už faktiškai sutvarkytą pakuočių atliekų kiekį pagal atitinkamos rūšies sutvarkytų pakuotės atliekų vieneto įkainį (tarifą). Be to, atsakovė nepripažino, kad pažeidė sutartinius įsipareigojimus.

24.2.                      Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.3 straipsnio 4 dalies nuostatos ir nepasisakė dėl atsakovės prievolės sutvarkyti Sutarties 1 priede nurodytą pakuočių atliekų kiekį įvykdymo (ne)įmanomumo. Atsakovė negalėjo ir neturėjo įsivertinti bei numatyti, kad dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių per tokį trumpą laikotarpį sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti reikalingi ištekliai sumažės nuo kelių iki keliasdešimties kartų. Atsakovė 2017 m. nerinko, nevežė ir neapdorojo atliekų jokioje kitoje vietoje, tai reiškia, kad vykdydama Sutartį, ji fiziškai negalėjo sutvarkyti daugiau pakuočių atliekų nei jų buvo pristatyta į Panevėžio regioninį sąvartyną. Apie šį faktą ieškovė buvo informuota. Faktiškai pristatytame komunalinių atliekų sraute buvo rasta (atskirta) keliomis dešimtimis kartų mažiau ginčui aktualių pakuočių atliekų nei tikėtasi rasti. Atsakovė pagal Sutartį įsipareigojo tik apdoroti ir perdirbti pakuočių atliekas ir neturėjo pareigos bei teisės vykdyti kitų pakuočių atliekų tvarkymo veiklų, pavyzdžiui, surinkti pakuočių atliekas ar organizuoti šią veiklą. Teisiškai ji negalėjo gauti papildomo pakuočių atliekų kiekio, reikalingo (trūkstamo) siekiant pilnai sutvarkyti Sutarties 1 priede nurodytą kiekį.

24.3.                      Ankstesnė šalis siejusių tarpusavio santykių praktika rodo, jog sutartyje dėl pakuočių atliekų sutvarkymo numatyto pakuočių atliekų kiekio nesutvarkymo visa apimtimi fakto šalys nevertino atsakovės prievolės pažeidimu ar neteisėtais veiksmais.

25.       Ieškovė VšĮ ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

25.1.                      Nei pažodinis, nei implicitiškas (neišreikštas, neišplėtotas, numanomas) Sutarties ir jos Priedo nuostatų aiškinimas nesuponuoja išvados, kad šalys susitarė dėl orientacinio pakuočių atliekų kiekio sutvarkymo. Jei, atsakovės teigimu, šalys iš tikrųjų suprato, jog Sutartimi yra nustatomas tik orientacinis pakuočių atliekų kiekis, tuomet Sutarties nuostatos dėl nuostolių atlyginimo ir sankcijų (7 straipsnis) būtų beprasmės ir netaikomos. Sutarties ir jos Priedo tekste nėra nurodoma, kad Priede nurodyti atskirų pakuočių atliekų kiekiai yra suapvalinti, visi nurodyti pakuočių atliekų kiekiai yra aiškūs ir tikslūs.

25.2.                      Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovė suprato, jog Priede įtvirtintas konkretus pakuočių atliekų kiekis, kurį ji įsipareigojo sutvarkyti. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės 2017 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. S-139, kuriuo ji prašė ieškovės netaikyti sankcijų už nesutvarkytą pakuočių atliekų kiekį.

25.3.                      Ieškovė nėra sutarties, atsakovės sudarytos su UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“, šalis, todėl jai negali būti perkelta atsakovės nuostolių, kylančių iš šios sutarties, našta. Ieškovė neturi teisinės pareigos domėtis, kokius susitarimus ir / ar komercines galimybes sutvarkyti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį turi atsakovė. Sudarant sutartis dėl pakuočių atliekų sutvarkymo (įskaitant ir ginčo Sutartį), numatomą sutvarkyti atskirų pakuočių atliekų kiekį nurodo ne ieškovė, o paslaugos teikėjas (atsakovė), todėl aplinkybė, jog 2017 m. į Panevėžio regioninį sąvartyną buvo pristatyta beveik du kartus mažiau mišrių komunalinių atliekų nei atsakovė pagrįstai tikėjosi, neturi teisinės reikšmės.

25.4.                      Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų atlikusi kokius nors tyrimus dėl į sąvartyną pristatytinų atliekų sudėties ir kiekio, todėl ji negali tikėtis, jog praėjus 7 metams po „spėjamos“ atliekų sudėties ir kiekio nustatymo, atliekų sudėtis ir kiekis nepasikeis bei išliks toks pat.

25.5.                      Atsakovė nuo 2015 m. lapkričio 25 d. pradėjo eksploatuoti mechaninio–biologinio apdorojimo įrenginius. Šalys Sutartį sudarė 2017 m. kovo 23 d., todėl atsakovė turėjo beveik 2 metų patirtį eksploatuojant mechaninio–biologinio apdorojimo įrenginius, jai buvo žinomas pristatomų atliekų kiekis ir sudėtis, dėl to ji turėjo visas galimybes įsivertinti prisiimamų įsipareigojimų apimtį, pajėgumus ir galimybes įvykdyti Sutartį dar iki jos sudarymo. Be to, atsakovė pripažino, jog neįvykdė ir 2016 m. sutarties, tačiau nepaisant to, sudarydama Sutartį, nurodė galinti sutvarkyti net didesnį pakuočių atliekų kiekį, nei buvo įsipareigojusi 2016 m. sutartimi.

25.6.                      Nors ankstesnės 2016 metų sutarties atsakovė neįvykdė, tačiau ieškovė netaikė sankcijų ir nereikalavo nuostolių atlyginimo, nes norėjo išlaikyti dalykiškus ir abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius. Atsakovei antrą kartą neįvykdžius Sutarties, ieškovė ėmėsi veiksmų. Jokios nusistovėjusios tarpusavio santykių praktikos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nebuvo.

26.       Ieškovė VšĮ ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą ir gražinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Ieškovės pateiktais dokumentais pagrįstas tiek nuostolių susidarymo pagrindas, tiek dydis, kurie patvirtina realiai ieškovės patirtus nuostolius (bankiniai mokėjimo nurodymai, įskaitymo ir sudengimo aktai ir pan.), bei ateityje patirtinų nuostolių dalį (teismų nutartys ir sprendimai, kuriuos ieškovė turės įvykdyti). Teismas teigdamas, jog ieškovė neįrodė tikslaus nuostolių dydžio, ignoravo CK 6.249 straipsnio 1 dalį. Aplinkybė, kad kai kuriuose bylos dokumentuose užfiksuotas duomenų nežymus prieštaringumas, nepanaikino teismo pareigos nustatyti ieškovės patirtų nuostolių dydį. Teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės.

26.2.                      Reikalaujamų atlyginti nuostolių dydžio skirtumus lėmė tai, kad ieškovės nuostoliai ir atlyginta mokesčio suma gamintojams ir importuotojams didėjo dėl pretenzijų tikslinimo, priimtų teismo sprendimų, sudarytų taikos sutarčių ar kitų susitarimų (įskaitymų) atlyginti gamintojams ir importuotojams nuostolius. Bendra nuostolių suma kito (didėjo) viso teisminio proceso metu, tačiau nepaisant padidėjusios ieškovės nuostolių sumos, ieškovė savo reikalavimo dydžio nutarė nekeisti.

26.3.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad nuostoliai yra neaiškūs, kai kurių klientų nuostolių suma nesutampa su šių klientų Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijose nurodyta mokėtino mokesčio suma, jog tam tikros sumos jau yra priteistos iš kitų atliekų tvarkytojų. Tuo atveju, jei teismas vertino, kad tam tikros sumos negali būti laikomos ieškovės nuostoliais, šiuo dydžiu turėjo būti mažinama reikalauta bendra atlyginti nuostolių suma. Byloje keliamas klausimas dėl atsakovės sutartinės atsakomybė toje apimtyje, kurioje būtent atsakovė, o ne kiti atliekų tvarkytojai, nesutvarkė pakuočių atliekų kiekio.

26.4.                      Atsakovė, sudarydama Sutartį, akivaizdžiai numatė, kad tuo atveju, jei ji nesugebėtų visa apimtimi sutvarkyti 1–ame Priede įtvirtinto pakuotės atliekų kiekio, ieškovės klientai prarastų teisę į mokesčio lengvatą ir privalėtų jį sumokėti, o pastarasis pagal Sutartį prilyginamas ieškovės nuostoliams, nes būtent į ieškovę yra nukreipiami jos klientų piniginiai reikalavimai. Šią išvadą patvirtina Sutarties 3 straipsnio 1 dalis. Sutarties 7 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2–3 punktai leidžia daryti išvadą apie priežastinį ryšį tarp atsakovės nesutvarkyto pakuotės atliekų kiekio ir ieškovės patirtų nuostolių.

26.5.                      Aplinkybė, kad Susitarimas patenka į ieškovės veiklos sritį (susijęs su pakuočių atliekomis) nereiškia, jog jis neprieštarauja ieškovės, kaip viešojo juridinio asmens, teisnumui. Susitarimas prieštarauja ieškovės steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens veiklos tikslų. Buvęs ieškovės vadovas N. J. pažeidė valdymo organų kompetenciją – pasirašė Susitarimą be privalomo valdybos pritarimo. Susitarime nėra aiškios nuostatos dėl atsisakymo į ieškovės didesnį nei 700 000 Eur reikalavimo atsisakymą. Didesnės nei 700 000 Eur reikalavimo teisės atsisakymas yra nesuderinamas su protingumo principu, ieškovės veiklos tikslais.

26.6.                      Priešingai nei teigiama sprendime, tokie susitarimai nebuvo ir nėra ieškovės įprasta veiklos praktika. Sprendimo motyvas, jog Susitarimas yra analogiškas ieškovės ir UAB „VSA Vilnius“ sudarytam susitarimui, yra neteisingas, nes ieškovė neatsisakė reikalavimo į UAB „VSA Vilnius“; UAB „VSA Vilnius“ įsipareigojo kompensuoti ieškovei 49 227,61 Eur nuostolius, kompensaciją įvykdant natūra.

26.7.                      Teismo išvada, kad ieškovės valdyba pritarė tuometinio direktoriaus N. J. pasiūlymui nurašyti (anuliuoti) atsakovės skolą, yra nepagrįsta, nes pateikti valdybos posėdžio protokolai patvirtina, jog valdyba nepritarė atsakovės skolos nurašymui (2018 m. gegužės 4 d. ieškovės dalininkų susirinkimo protokolo 5 klausimas). N. J. buvo įpareigotas išieškoti skolą. Be to, taikos susitarimas, sudaromas abipusių nuolaidų būdu, nėra tapatus reikalavimo atsisakymui.

26.8.                      Pradinis ieškinys (pateiktas 2019 m. kovo 4 d.) galėjo būti vertinamas kaip pranešimas apie įskaitymą. Atsakovė, susipažinusi su ieškiniu, žinojo apie pareikštą įskaitymą. Teismas ieškinio senaties termino savo iniciatyva netaiko, net pasibaigus senaties terminui, įskaitymas atliktas iki atsakovės atsiliepimo ir priešieškinio pateikimo byloje.

27.       Atsakovė UAB „Ekoatliekos“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

27.1.                      Apeliaciniame skunde ieškovė dėsto naujus, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenurodytus argumentus ir aplinkybes, kad ieškovės patirti nuostoliai gali būti priteisiami CK 6.249 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip būsimi nuostoliai; patikslintame ieškinyje dėl gramatinės klaidos nurodytas netikslus klientų, kuriems ieškovė kompensavo taršos mokesčius, skaičius; ieškovės pateikti įrodymai dėl nuostolių skaičiavimo yra nuoseklūs ir neprieštaringi, kurie apeliacinės instancijos teismo neturėtų būti vertinami.

27.2.                      Apeliantė siekia „perkelti“ teismui jai tenkančią nuostolių įrodinėjimo pareigą. Teismas nėra proceso šalis, todėl jis ne tik neprivalo, bet ir negali už ieškovę įrodinėti bylos aplinkybių, argumentų, kuriais ieškovė grindžia reikalavimus. Priešingu atveju būtų pažeisti ne tik šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai, bet ir teismo nešališkumo principas. Nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus privalo pateikti nuostolius priteisti prašanti šalis, o teismas tik įvertina byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daro išvadas dėl įrodymų (ne)pakankamumo byloje įrodinėjamų aplinkybių nustatymui. Ieškovė nepateikė pakankamų, neprieštaringų, patikimų įrodymų žalos faktui ir dydžiui nustatyti, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį kaip neįrodytą.

27.3.                      Su ieškovės nurodomais gamintojais ir importuotojais atsakovės nesiejo jokie sutartiniai santykiai, šių asmenų atžvilgiu atsakovė jokių įsipareigojimų prisiėmusi nebuvo, todėl su ieškove sutartis sudariusių gamintojų ir importuotojų dėl nesutvarkytos pakuotės kiekio sumokėtas taršos mokestis galėtų būti laikomas šių asmenų nuostoliais, bet ne ieškovės nuostoliais.

27.4.                      Ieškovės klientams kompensuotos sumos galėjo būti ir pagrįstai manytina, kad buvo, susijusios su pačios ieškovės prieš klientus prisiimtais, bet neįvykdytais įsipareigojimais (nesudarytomis sutartimis pakuočių sutvarkymui) bei kitų pakuočių tvarkytojų neįvykdytais įsipareigojimais.

27.5.                      Nuostolių paskaičiavimas, kurį atlikusi ieškovė gavo 824 505 Eur sumą, yra prieštaringas. Tam, kad egzistuotų pagrindas spręsti dėl 824 505 Eur nuostolių patyrimo, turėjo būti pateikti įrodymai, jog visi ieškovės klientai bendrai sumokėjo į valstybės biudžetą 824 505 Eur taršos mokestį, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, pvz., ieškovė nepateikė įrodymų, kad UAB „Bauroc“, UAB „BIOVELA“, UAB „DAW Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB „CAPAROL LIETUVA“), UAB „Dasta“, G. K. personalinė įmonė „DESĖ“ ir kiti klientai iš tikrųjų sumokėjo į valstybės biudžetą atitinkamo dydžio mokestį.

27.6.                      Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė visiems savo klientams atlygino (kompensavo) nuostolius, lygius jų bendrai sumokėto mokesčio sumai.

27.7.                      Byloje neįrodyta, jog būtent ir išimtinai dėl ieškinyje nurodyto atsakovės nesutvarkyto pakuočių kiekio ieškovė patyrė nuostolius, neaišku kuo remiantis ieškovė nustatė atsakovės atsakomybės apimtį, nes 18 kitų atliekų tvarkytojų taip pat nesutvarkė jiems pagal sutartis priklausiusių sutvarkyti pakuočių atliekų kiekių, tačiau iš atsakovės reikalaujama padengti net 85 proc. visos ieškovės nurodytos (bet neįrodytos) gamintojams ir importuotojams kompensuotos sumos.

27.8.                      Prie patirtų nuostolių ieškovė įtraukė kompensacijų sumas už su ginčo objektu ir atsakove visiškai nesusijusias PET ir metalines pakuotes, taip mažiausiai 281 215 Eur mokesčių suma padidinant bendrą kompensacijų sumą.

27.9.                      Tarp ieškovės teiktų procesinių dokumentų buvo esminių prieštaravimų ir netikslumų, susijusių su sutvarkytos bei nesutvarkytos pakuotės kiekiais, priskirtais konkretiems gamintojams ir importuotojams, bei, remiantis tuo, priskirta atsakovei dalimi.

27.10.                      Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio, t. y. kad atsakovė privalėjo sutvarkyti ir tik ji nesutvarkė atitinkamo kiekio klientų pakuočių atliekų, dėl ko jiems galimai kilo pareiga sumokėti ir (ar) jie sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą pakuotėmis. Be to, pati ieškovė nesudarė sutarčių su pakuočių tvarkytojais dėl daugiau nei pusę nesutvarkytų pakuočių kiekio sudarančios pakuočių dalies sutvarkymo. Didelis kiekis ieškovės pasitelktų paslaugų teikėjų taip pat nesutvarkė jų įsipareigotos sutvarkyti pakuočių dalies.

27.11.                      Apeliantė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę, nes atsakovė nebuvo pažeidusi iš 2018 m. birželio 30 d. sutarties kylančių prievolių, todėl šalių nesiejo sutartinės atsakomybės santykis, t. y. ieškovė neturėjo teisės reikalauti sumokėti netesybas (baudą) ar atlyginti nuostolius. Be to, apeliantė neginčija, kad nurodomo baudos įskaitymo atlikimo metu jau buvo suėjęs ieškinio senaties terminas baudos priteisimui. Pirminiu ieškiniu ieškovė prašė priteisti 746 710,90 Eur baudą, tik vėliau suformulavo reikalavimą priteisti 746 710,90 Eur nuostolius, taip pati netiesiogiai pripažindama, jog jos reikalavimas dėl baudos sumokėjimo buvo nevykdytinas ir nepagrįstas. Ieškovė nepateikė atsakovei pranešimo apie įskaitymą, tokį pranešimą ieškovė pateikė teismui, o ne atsakovei. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai draudžia įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme.

27.12.                      Ieškovės reikalavimo pripažinti Susitarimą negaliojančiu nepagrįstumą įrodo tai, kad ieškovė niekada neturėjo galiojančio reikalavimo atsakovei sumokėti daugiau nei 700 000 Eur dydžio baudą ir (ar) atlyginti tokio dydžio nuostolius, dėl to Susitarimu ji neatsisakė ir negalėjo atsisakyti reikalavimo. Be to, ginčijamas Susitarimas ir ieškovės su UAB „VSA Vilnius“ sudarytas susitarimas yra analogiški ir, tokie susitarimai kaip 2018 m. lapkričio 14 d. Susitarimas buvo įprasta ieškovės praktika.

28.       Trečiasis asmuo N. J. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

28.1.                      Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, kadangi jis patenka į ieškovės veiklos sritį.

28.2.                      Susitarimo ekonominis naudingumas nėra aktualus, atsižvelgiant į ieškovės veiklos formą. Susitarimas nėra ieškovei ir ekonomiškai nenaudingas. Tuo metu atsakovės finansinė situacija galėjo lemti jos bankrotą. Atsakovei bankrutavus, ieškovė būtų netekusi dar vieno atliekų tvarkytojo (kurių kiekvienas, ieškovei siekiant įvykdyti įsipareigojimus pagal susitarimus su gamintojais bei importuotojais buvo svarbus), o kiti atliekų tvarkytojai galimai būtų nutraukę bendradarbiavimą su ieškove – taigi nebūtų pilnai užtikrinti gamintojų bei importuotojų interesai. Būtų nukentėję gamintojų bei importuotojų interesai – o ieškovė būtų atsakinga už neužtikrintą pakuočių atliekų sutvarkymo mechanizmo veikimą. Nesudariusi Susitarimo, ieškovė būtų patyrusi dar daugiau finansinių nuostolių.

28.3.                      Iš Susitarimo turinio aišku, jog atsakovė buvo atleista nuo bet kokių ieškovės reikalavimų pagal Sutartį, atleidimas nuo prievolės yra aiškiai apibrėžtas. Be Susitarimo, buvo sudarytas 2018 m. lapkričio 30 d. Papildomas susitarimas prie 2018 m. Sutarties (ištaisęs Susitarimo klaidą dėl įsipareigotų sutvarkyti atliekų rūšių), taip pat 2018 m. gruodžio 5 d. Papildomas susitarimas prie 2018 m. Sutarties, kuriuo atsakovė įsipareigojo sutvarkyti papildomas 40 tonų metalo pakuotės atliekų.

28.4.                      Ieškovė nepaneigė, kad ji veikloje yra sudariusi analogiškų sandorių su kitais atliekų tvarkytojais (kurių neginčija), tai patvirtina, jog Susitarimas negali būti laikomas prieštaraujančiu ieškovės veiklos tikslams.

28.5.                      Teismas pagrįstai sprendė, jog Susitarimas trečiojo asmens ieškovės vardu sudarytas tuometinio vadovo kompetencijos ribose. Trečiasis asmuo 2018 m. rugsėjo 18 d. valdybos posėdyje kėlė klausimą dėl būtinų taikos sutarčių su atliekų tvarkytojais sudarymo ir jų sudarymui gavo valdybos pritarimą. Taikaus susitarimo su atsakove klausimas bendrovėje buvo keliamas anksčiau, nei trečiasis asmuo pradėjo vadovauti įmonei. Susitarimo sudarymo klausimas bendrovės dalininkų svarstytas 2018 m. gegužės mėn., tai patvirtina 2018 m. gegužės 4 d. dalininkų posėdžio protokolas.

28.6.                      Byloje nenustatytas žalos padarymo faktas, ieškovei šio fakto neįrodžius, atitinkamai negali būti taikoma CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga. Nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus privalo pateikti nuostolių prašanti šalis. Ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų žalos faktui ir dydžiui nustatyti, neįrodė, kad nėra objektyvios galimybės nustatyti tikslaus jos patirtų nuostolių dydžio, kadangi, be kita ko, yra ir turi būti objektyviai įmanoma nustatyti tiek tai, kiek faktiškai nuostolių dėl atitinkamais metais nesutvarkytų atliekų (dėl netaikytos lengvatos) patyrė gamintojai bei importuotojai, taip pat, kiek gamintojų bei importuotojų patirtų nuostolių faktiškai atlygino ieškovė, taip pat, už kurią gamintojų bei importuotojų nuostolių dalį atsakinga pati ieškovė.

28.7.                      Byloje nėra susiklosčiusios specifinės CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo reikalaujančios ar jį leidžiančios aplinkybės, be to, ieškovė neįrodinėjo ir neįrodinėja būsimų nuostolių bei nebegali to daryti, kadangi šis argumentas nurodytas tik apeliaciniame skunde, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė nereiškė reikalavimo dėl būsimos žalos atlyginimo. Be to, nėra įrodytas (nėra akivaizdus) nuostolių faktas, o tai yra būtina CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga.

28.8.                      Ieškovės gamintojams ir importuotojams išmokėtų sumų negalima konkrečiai nustatyti dėl pateiktų duomenų prieštaringumo: pagal ieškovės 2020 m. sausio 23 d. lydraščio Priedą Nr. 1.13, ji realiai gamintojams bei importuotojams atlygino nuostolius 716 668,59 Eur sumą. Tačiau pagal ieškovės 2020 m. sausio 23 d. lydraščio Priedą Nr. 1.12 – ieškovės pateiktą pažymą – gamintojams ir importuotojams pagal pretenzijas už 2017 m. buvo kompensuota 844,6 tūkstančiai eurų. Ieškovė šių neatitikimų nepaneigė.

28.9.                      Neaiškus tikslus tariamai nuostolius patyrusių ir jų iš ieškovės reikalavusių gamintojų bei importuotojų skaičius. Apeliaciniame skunde ieškovė, užuot patikslinusi, kuriais skaičiais byloje turėtų būti vadovaujamasi, nepašalino esamų prieštaravimų, o juos įvardijo kaip tariamą apsirikimą. 

28.10.                      Ieškovė iš kitų atliekų tvarkytojų yra prisiteisusi didesnę nei 824 505 Eur sumą, o šį dydį viršijančių sumų priteisimas lemtų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą atliekų tvarkytojų sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl rašytinių paaiškinimų pridėjimo prie bylos bei prašymo išreikalauti įrodymus

30.       Pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartį, apeliantė VšĮ ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ 2021 m. kovo 16 d. pateikė prašymą priimti į bylą rašytinius paaiškinimus bei kartu teikiamus apie juridiniams asmenims sumokėtą ir ieškovės kompensuotą taršos mokestį pagrindžiančius duomenis.

31.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartimi pridėjo prie civilinės bylos ieškovės VšĮ ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ pateiktus rašytinius paaiškinimus bei kartu su jais naujus duomenis – juridiniams asmenims sumokėtą ir ieškovės kompensuotą taršos mokestį pagrindžiančius duomenis, kaip rašytinius įrodymus; pridėjo prie bylos atsakovės UAB „Ekoatliekos“ rašytinius paaiškinimus bei nustatė dalyvaujantiems byloje asmenims terminą iki 2021 m. balandžio 8 d. pateikti raštu galutinę nuomonę dėl priimtų rašytinių paaiškinimų bei įrodymų.

32.       Apeliantės, vykdydamos 2021 m. kovo 25 d. teismo nutartimi nustatytą įpareigojimą, atitinkamai 2021 m. balandžio 8 d. ir 2021 m. balandžio 9 d. pateikė galutinius rašytinius paaiškinimus.

33.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliančių teikiamų rašytinių paaiškinimų esmę, į tai, kad VšĮ ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ teikiamais duomenimis siekia pagrįsti jos patirtų nuostolių faktą ir dydį, o atsakovė UAB „Ekoatliekos“ teikiamuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo savo poziciją ir atsikirtimus dėl ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, apeliančių teikiamus rašytinius paaiškinimus prideda prie bylos (CPK 314 straipsnis). 

Dėl trečiojo asmens V. V. Z.

34.       Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gruodžio 4 d. protokoline nutartimi V. V. Z. įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nes pastarasis, kaip tuometis ieškovės valdybos narys dalyvavo 2018 m. rugsėjo 18 d. valdybos posėdyje, kuriame buvo priimtas sprendimas dėl ginčijamo Susitarimo. Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo V. V. Z. 2020 m. liepos 14 d. mirė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). 

35.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais bei atsižvelgdama į tai, kad trečiasis asmuo nėra šalis, pareiškusi byloje reikalavimus, V. V. Z. pašalina iš trečiųjų asmenų, nereikalaudama duomenų apie teisių ir pareigų perėmimą (CPK 47 straipsnio 5 dalis).  

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

36.       Byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 23 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį dėl pakuočių atliekų sutvarkymo Nr. PTO/K/17-176 ir jos 1–ą priedą, kuriais atsakovė įsipareigojo Sutarties galiojimo laikotarpiu (nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2018 m. sausio 30 d.) sutvarkyti 1–ame priede nurodytą pakuotės atliekų kiekį (600 t metalo pakuočių, 500 t popieriaus ir kartono pakuočių, 800 t plastikinių pakuočių (iš kurių 760,440 t plastikinė, 39,560 t PET), 60 t stiklo pakuočių, 30 t kombinuotų pakuočių), o ieškovė – sumokėti už sutvarkytą pakuotės atliekų kiekį sutartomis kainomis. Atsakovė nesutvarkė 416,020 t popieriaus ir kartono pakuotės atliekų, 524,788 t plastikinės pakuotės atliekų, 26,780 t stiklo pakuotės atliekų ir 30 t kombinuotos pakuotės atliekų, todėl ieškovei nepateikė dalies Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos formos dokumentų, pavirtinančių tam tikro kiekio, tam tikros rūšies pakuočių atliekų sutvarkymą bei suteikiančių teisę gamintojui (arba) importuotojui į Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatyto mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis lengvatą.

37.       2018 m. lapkričio 14 d. ieškovė, atstovaujama direktoriaus N. J., ir atsakovė, atstovaujama direktoriaus G. M., pasirašė susitarimą „Dėl skolos padengimo bei atskirų pakuočių kiekių bei kainų nustatymo einamiesiems bei ateinantiems metams“, kuriuo ieškovė pripažino 36 008,77 Eur skolą už 2018 metais suteiktas paslaugas ir įsipareigojo ją padengti iki 2018 m. gruodžio 30 d. (1–2 punktai). Susitarime taip pat aptarta atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą, atsakovės papildomai prisiimti įsipareigojimai dėl 90 t plastiko pakuotės atliekų ir 190 t metalo pakuotės atliekų sutvarkymo (3–4 punktai). Susitarimo 6 punkte šalys patvirtino, kad abipusių nuolaidų būdu išsprendžiami visi klausimai (reikalavimai ir / ar pretenzijos), kylantys ir / ar susiję su 2017 m. Sutartimi, todėl pasirašius Susitarimą, šalys viena kitai jokių turtinių ir / ar neturtinių reikalavimų ir / ar pretenzijų (įskaitant baudas, delspinigius, žalos atlyginimą, sutarties vykdymą natūra) neturi, nereiškia ir ateityje nereikš.

38.       Bylos duomenimis nustatyta, kad

39.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovė, nesutvarkiusi visa apimtimi viso Sutarties 1–ame Priede nurodyto pakuočių atliekų kiekio ir nepateikusi ieškovei pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų (tai patvirtinančių pažymų), padarė esminį Sutarties pažeidimą, tai laikytina atsakovės neteisėtais veiksmais, tačiau sprendė, jog ieškovė neįrodė patirtos žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei prašomų priteisti nuostolių. Teismas taip pat sprendė, kad Susitarimas neprieštarauja ieškovės veiklos tikslams, buvo sudarytas ieškovei esant sudėtingoje situacijoje siekiant išlaikyti atliekų tvarkytojus; ieškovės buvęs vadovas N. J., sudarydamas Susitarimą, veikė pagal kompetenciją ir nepažeidė fiduciarinių pareigų. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovė su teismo išvadomis nesutinka. Ieškovė teigia, kad esant įrodytam atsakovės padarytų nuostolių faktui, teismas turėjo pareigą pats nustatyti ieškovės patirtų nuostolių dydį; teismas nepagrįstai nekonstatavo priežastinio ryšio, nes jei atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi įsipareigojimus, ieškovės klientams būtų suteikta mokesčio lengvata ir mokesčio mokėti nebūtų tekę; Susitarimas prieštarauja ieškovės teisnumui, nes tokie susitarimai nebuvo ir nėra ieškovės įprasta praktika veikloje, ieškovės valdyba nepritarė trečiojo asmens siūlymui nurašyti (anuliuoti) atsakovės skolą, trečiasis asmuo, sudarydamas Susitarimą, veikė interesų konflikto situacijoje; ieškovės vienarūšis priešpriešinis vykdytinas reikalavimas egzistavo iki bylos iškėlimo, o 2019 m. kovo 4 d. ieškinio pareiškimas vertintinas tinkamu pranešimu apie įskaitymą. Atsakovė nesutinka su teismo motyvais, kuriais konstatuoti jos neteisėti veiksmai, pažeidžiant Sutartį.

40.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos dydžio, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos nustatymo, taip pat sutarties sąlygų ir jų vykdymo aiškinimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio juridinio asmens teisnumui bei esant interesų konfliktui.

Dėl neteisėtų veiksmų

41.       CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutartinės prievolės neįvykdžiusiai šaliai kyla sutartinė civilinė atsakomybė – ji privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas, taip pat pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-969/2018, 17 punktas).

42.       Sutartinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį – tai turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

43.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prievolę sutvarkyti Sutarties 1–ame Priede nurodytą pakuočių atliekų kiekį nepagrįstai aiškino kaip prievolę sutvarkyti konkretų, o ne orientacinį kiekį atliekų, dėl to nepagrįstai konstatavo jos neteisėtus veiksmus.

44.       Kasacinio teismo suformuota teismų praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nuosekli ir išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016, 41 punktas; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018, 31 punktas). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018, 73 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020, 23 punktas).

45.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys Sutarties 1–ame Priede susitarė, jog atsakovė sutvarkys nurodytą pakuotės atliekų kiekį – 600 t metalo pakuočių, 500 t popieriaus ir kartono pakuočių, 800 t plastikinių pakuočių (iš kurių 760,440 t plastikinė, 39,560 t PET), 60 t stiklo pakuočių, 30 t kombinuotų pakuočių.

46.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus dėl aptariamos sąlygos aiškinimo bei šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu Sutarties 1–o Priedo sąlygos aiškinimu, t. y. kad Sutarties 1–ame Priede šalys susitarė dėl konkrečių pakuočių atliekų kiekio sutvarkymo, o ne orientacinio kiekio. Išvadą dėl tokios Sutarties 1–o Priedo nuostatos turinio esmės pirmosios instancijos teismas padarė išanalizavęs tiek paties Priedo tekstą (lingvistinis aiškinimas), tiek ir įvertinęs faktinį šalių elgesį vykdant sutartį (šalių tarpusavio susirašinėjimą dėl Sutarties vykdymo) (subjektyvusis aiškinimas). Aptartas šalių Sutarties 1–o Priedo aiškinimas atitinka pirmiau nurodytą sutarčių aiškinimo reglamentavimą bei neprieštarauja teismų praktikos išaiškinimams.

47.       Teisėjų kolegija, atlikusi Sutarties lingvistinę analizę, daro išvadą, kad, priešingai nei teigia atsakovė, Sutarties 1–ame Priede numatyti aiškūs ir tikslūs pakuotės atliekų kiekių skaičiai, kuriuos atsakovė įsipareigojo sutvarkyti. Sutarties 1 punkte šalys susitarė, jog paslauga yra Sutarties 1–ame Priede nurodytų pakuočių atliekų kiekio (pagal pakuotės atliekų rūšis) sutvarkymas ir pažymos išrašymas. Paslaugos teikėja (atsakovė) įsipareigojo sutvarkyti Sutarties 1–ame Priede nurodytą pakuotės atliekų kiekį (pagal pakuotės atliekų rūšį) bei pateikti pažymą, patvirtinančią pakuotės atliekų sutvarkymą (Sutarties 2 punktas bei 4 punkto 1 papunkčio 1 ir 2 dalys). Šalys taip pat susitarė, kad esminis Sutarties pažeidimas yra, kai paslaugos teikėja nesuteikė ar dalinai nesuteikė paslaugos (Sutarties 7 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o Sutarties 7 punkto 3 papunkčio 1 dalyje susitarė dėl sankcijų (nuostolių atlyginimo) mechanizmo, jei atsakovė neįgyvendintų Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų sutvarkyti Sutarties 1–ame Priede nurodyto pakuočių atliekų kiekio. Taigi, kaip pagrįstai teigia ieškovė, jei šalys iš tikrųjų būtų supratusios, kad Sutartimi yra nustatomas tik orientacinis pakuočių atliekų kiekis, tuomet Sutarties nuostatos dėl nuostolių atlyginimo ir sankcijų būtų beprasmės ir jokiais atvejais netaikomos.

48.       Teisėjų kolegijos išvadas, padarytas nutarties 47 punkte, aiškinant šalių Sutartį lingvistiniu būdu, patvirtina ir faktinis šalių elgesys vykdant Sutartį. Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovė 2017 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. S-139 nurodė, kiek ir kokių pakuotės atliekų nesutvarkė, prašė 2017 metais neįvykdytą įsipareigojimų dalį perkelti į 2018 metus, netaikyti sankcijų, numatytų Sutartyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovės veiksmai rodo, kad ji suprato ir vertino, jog Sutarties 1–ame Priede yra nurodyti konkretūs pakuočių atliekų kiekiai, o ne orientaciniai, kuriuos atsakovė buvo įsipareigojusi sutvarkyti. Be to, atsakovė oficialiose pažymose taip pat deklaravo sutvarkytą pakuočių atliekų kiekį kilogramų tikslumu, jų neapvalindama iki sveikųjų skaičių (tonų). Taigi atsakovė apeliaciniame skunde nepagrindė, kodėl aukščiau nustatytos faktinės aplinkybės neturėtų turėti reikšmės aiškinant Sutarties turinį ir kodėl jos turėtų būti teismo nevertinamos ar turėtų turėti kitą teisinę reikšmę, nei joms suteikė pirmosios instancijos teismas.

49.       Atsakovės pozicijos dėl orientacinių pakuotės atliekų kiekio taip pat nepatvirtina ir argumentai dėl šalių susitarto apmokėjimo už faktiškai sutvarkytą pakuočių atliekų kiekį pagal atitinkamos rūšies sutvarkytų pakuotės atliekų vieneto įkainį (tarifą). Teisėjų kolegija pritaria ieškovės atsikirtimams, kad šalių susitarimas dėl paslaugų apmokėjimo mechanizmo, apmokant už faktiškai sutvarkytą pakuočių atliekų kiekį po to, kai atliekos sutvarkomos, o ne iš karto (iš anksto) sudarius Sutartį, tėra ieškovės interesų apsaugos mechanizmas, tuo atveju, jei paslaugos teikėja nesuteiktų paslaugų ar suteiktų jas nepilna apimtimi.

50.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde taip pat kelia Sutarties dalyko įvykdytinumo klausimą (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), teigdama, kad ji negalėjo ir neturėjo įsivertinti bei numatyti nuo jos nepriklausančias aplinkybes, lėmusias ženkliai sumažėjusį pakuotės atliekų kiekį (atsakovė gali sutvarkyti tokį kiekį atliekų, kuris pristatomas į Panevėžio regioninį sąvartyną; komunalinių atliekų sraute dėl taromatų sistemos, gyventojų šiukšlių rūšiavimo randama mažiau pakuotės atliekų ir pan.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.3 straipsnio 4 dalis taikoma ir galioja principas impossibilium nulla obligatio est (susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja) tik tada, kai yra visiškai ir objektyviai (fiziškai ir (ar) teisiškai) negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-133/2009).

51.       Teisėjų kolegija pažymi, kad komercine veikla užsiimančiai sutarties šaliai yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimai. Nagrinėjamu atveju atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo (verslininkė), savo veikloje sudaranti komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, todėl ji savo veikloje turi prisiimti ir galimų neigiamų padarinių riziką net ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa apsunkintas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios atsakovės. Byloje nustatyta, kad atsakovės nurodomos aplinkybės (pakuotės atliekų kiekio trūkumas) egzistavo iki Sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu, nes atsakovė jau buvo neįvykdžiusi tapačios 2016 m. balandžio 29 d. šalių sudarytos sutarties dėl pakuočių atliekų sutvarkymo Nr. PTO/K/16-161, t. y. nesutvarkiusi dalies sutarto pakuočių atliekų kiekio. Taigi atsakovė, kaip pelno siekiantis asmuo (verslininkė) ir prisiimanti tam tikrą riziką, turėjo (galėjo) įvertinti, ar ji galės įvykdyti Sutartimi prisiimamus įsipareigojimus, t. y. įvertinti, ar UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“, su kuria atsakovė buvo sudariusi Panevėžio regiono atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros valdymo, priežiūros ir komunalinių atliekų mechaninio–biologinio apdorojimo paslaugų teikimo sutartį, bus pajėgi pristatyti į Panevėžio regioninį sąvartyną reikiamą mišrių komunalinių atliekų kiekį, o jei ne – ar atsakovė turės galimybę gauti reikiamą mišrių komunalinių atliekų kiekį iš kitų trečiųjų asmenų. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl susidariusių aplinkybių – reikiamo kiekio pakuotės atliekų nepristatymo, Sutarties objektyviai nebuvo galima įvykdyti ir neįvykdžiusi Sutarties atsakovė tų aplinkybių neturėjo (negalėjo) numatyti bei jų įvertinti. Nagrinėjamu atveju atsakovei sutartinių įsipareigojimų ieškovei tinkamai neįvykdžius ne dėl prievolės objektyvaus neįvykdytinumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.3 straipsnio 4 dalies ir nevertino atsakovės argumentų, kaip turinčių tiesioginę įtaką Sutarties pažeidimui ar pašalinančių jos neteisėtus veiksmus.

52.       Teisėjų kolegija vertina, kad byloje nustatytos kitos šalių tarpusavio santykių aplinkybės, ieškovei iki šio ginčo nereiškiant atsakovei pretenzijų dėl pakuočių atliekų kiekio nesutvarkymo pilna apimtimi pagal ankstesnę šalių sudarytą sutartį, neįrodo, jog ieškovė to nelaikė atsakovės prievolės pažeidimu ir atitinkamai jos neteisėtais veiksmais.

53.       Teisėjų kolegija, apibendrindama argumentus dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės veiksmus – nesutvarkant Sutarties 1–ame Priede nurodyto pakuočių atliekų kiekio pilna apimtimi, kvalifikavo kaip neteisėtus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šią išvadą laikyti nepagrįsta, atsakovės apeliacinio skundo argumentais ji nėra paneigta.

Dėl nuostolių dydžio kaip civilinės atsakomybės sąlygos ir priežastinio ryšio

54.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos ir jos dydžio, konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi vieni kitiems, todėl neįmanoma nustatyti tikrojo atsakovės sukelto nuostolių dydžio, t. y. teismas, konstatavęs patirtos žalos faktą, sprendė, jog ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, todėl ieškinį atmetė. Ieškovė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad kai kuriuose bylos dokumentuose užfiksuotas duomenų prieštaringumas, tačiau vertina, jog tai nepanaikina teismo pareigos nustatyti ieškovės patirtų nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

55.       Vertinant šiuos ieškovės apeliacinio skundo argumentus nurodytina, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis). 

56.       Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga ir jos dydis nėra preziumuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 50 punktas). Svarbu pažymėti, kad tuo atveju, kai šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-611/2018, 46 punktas).

57.       Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskreciją dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

58.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, būdamas atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, turėjo nurodyti dalyvaujantiems byloje asmenims aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti jiems pateikti papildomus įrodymus, tame tarpe pašalinant prieštaravimus tarp įrodymų, o ne, apsiribojus konstatavimu apie įrodymų dėl žalos dydžio prieštaringumą, atmesti ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, neatlikęs nurodytų veiksmų ir visiškai atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė CPK 179 straipsnio 1 dalį, CK 6.249 straipsnio 1 dalį.

59.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą iš atsakovės priteisti 746 710,90 Eur tiesioginių nuostolių (824 505 Eur – 77 794,10 Eur). Lietuvos apeliaciniam teismui pasiūlius ieškovei pateikti įrodymus, pagrindžiančius prašomus priteisti nuostolius ir jų dydį, ieškovė pateikė paaiškinimus ir įrodymus dėl žalos dydžio. Iš 2021 m. kovo 16 d. ieškovės rašytiniuose įrodymuose pateiktos 1 lentelės matyti, kad gamintojo / importuotojo sumokėta taršos mokesčio suma arba šalių sulygta kompensuotina suma viso sudaro 1 085 873,08 Eur. Minėtuose paaiškinimuose ieškovė taip pat nurodo, kad faktiškai jau yra kompensuota (sumokėta arba įskaityta) 876 529,08 Eur nuostolių suma, iš kurios, anot jos, atsakovė yra atsakinga ne mažesne nei 332 096,83 Eur dalimi. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktą skaičiavimų lentelę ir įrodymus, tik iš dalies sutinka su ieškovės atliktais skaičiavimais, pagrindžiančiais nuostolių dydį.

60.       Kaip teisingai nurodo atsakovė, ieškovė 141 666 Eur sumą gamintojams / importuotojams  UAB „Aibės Logistika“ (14 542 Eur), UAB „Bidfood Lietuva“ (16 206 Eur), UAB „Biovela“ (22 803 Eur), UAB „Dasta“ (952 Eur), akcinei bendrovei (toliau – AB) „EVD“ (13 022 Eur), UAB „Klaipėdos duona“ (8 627 Eur), UAB „Lesta“ (31 601 Eur), UAB „Liūtukas ir ko“ (4 710 Eur), UAB „Mediashop“ (5 477 Eur), UAB „Plungės šaltis“ (4 675 Eur), UAB „Savingė“ (8 283 Eur), UAB „Skirgesa“ (1 865 Eur), AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ (8 903 Eur) grindžia tik 2018 m. pradžioje iš gamintojų / importuotojų gautomis pretenzijomis, tačiau nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui pasiūlius ieškovei papildomai pateikti prašomų priteisti nuostolių dydį pagrindžiančius įrodymus, pastaroji nepateikė jokių įrodymų, jog minėtas sumas gamintojams / importuotojams yra kompensavusi (CPK 178 straipsnis).

61.       Toliau vertinant ieškovės pateiktoje 1 lentelėje nurodomus duomenis, teisėjų kolegija pastebi, kad 116 650 Eur sumą ieškovė grindžia gamintojų / importuotojų UAB „Kosvila Baltic“ (10 294 Eur), UAB „Mantinga Food“ (12 010 Eur), UAB „Mantinga“ (8 180 Eur), UAB „Norfos mažmena“ (30 695 Eur), AB „Rivona“ (55 471 Eur) Taršos mokesčio deklaracijomis. Tačiau nurodytina, kad deklaracija nėra mokėjimą pagrindžiantis dokumentas, o apeliantė (ieškovė) kitų duomenų, jog yra kompensavusi nurodytas sumas, nepateikė.

62.       Byloje taip pat nustatyta, kad 393 559 Eur sumą  gamintojams / importuotojams (UAB „Baltic food partners“ (3 224 Eur), UAB „Bauroc“ (5 730 Eur), UAB „Caparol Lietuva“ (10 597 Eur), individuali įmonė (toliau – IĮ) „Desė“ (8 059 Eur), UAB „Durpeta“ (13 812 Eur), UAB „Europe egss“ (21 731 Eur), UAB „Gaschema“ (4 626 Eur), UAB „Getz Lithuania“ (3 862 Eur), UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ (59 400 Eur), UAB „Okseta“ (3 130 Eur), UAB „Orkla Foods“ (5 949 Eur), UAB „Paroc“ (16 665 Eur), UAB „Premia KPC“ (7 750 Eur), UAB „Pro colore“ (8 733 Eur), AB „Rėkyva“ (5 428 Eur), UAB „Samsonas“ (10 672 Eur), UAB „Studio moderna“ (8 821 Eur), UAB „Vilniaus degtinė“ (97 104 Eur), UAB „Vilniaus pergalė“ (12 176 Eur), AB „Žemaitijos pienas“ (14 836 Eur), UAB „Tamro“ (3 622 Eur), UAB „BIOK laboratorija“ (17 270 Eur), UAB „Gemba Taste“ (3 140 Eur), UAB „DEPO DIY LT“ (11 753 Eur), UAB „Augma“ (27 414 Eur), UAB „Biržų duona“ (2 263 Eur), UAB „Belor“ (1 350 Eur), UAB „Kilto Lietuva“ (4 443 Eur)) ieškovė grindžia vienašališkai jos pasirašytais tarpusavio skolų suderinimo aktais. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsikirtimais, kad nesant gamintojų / importuotojų patvirtinimo, dėl vienašališkuose tarpusavio skolų suderinimo aktuose nurodytų sumų, pastarieji nepagrindžia ieškovės patirtų nuostolių. Nors ieškovė nurodo, kad jokių pretenzijų iš gamintojų / importuotojų dėl atliktų įskaitymų nebuvo gauta, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokių duomenų pateikimas teismui išimtinai priklauso nuo ieškovės valios, kadangi šie asmenys nėra bylos dalyviai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokių objektyvių galimybių patikrinti vienašališkuose tarpusavio skolų suderinimo aktuose nurodytų sumų teisingumo.

63.       Iš ieškovės sudarytos 1 lentelės duomenų matyti, kad ieškovė nėra apmokėjusi 77 095 Eur sumos gamintojams / importuotojams UAB „Baltic fish export“ (7 912 Eur), UAB „Baltic food partners“ (1 447 Eur), UAB „Granmax“ (6 017 Eur), UAB „Kauno šilas“ (10 582 Eur), AB „Krekenavos agrofirma“ (37 917 Eur), UAB „Merkys“ (1 050 Eur), AB „Premia KPC“ (188 Eur), UAB „Studio moderna“ (847 Eur), UAB „Vilniaus pergalė“ (9 035 Eur), UAB „Minordija“ (2 099 Eur). Ieškovė paaiškinimuose neneigia, kad aptariamos sumos gamintojams / importuotojams nėra kompensavusi, tačiau teigia, jog tai yra būsimi jos nuostoliai. Viena vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą, tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Tokiu atveju teismas turi įvertinti dvi tikimybes – tikimybę, jog tokia žala atsiras, ir tikėtiną jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Taigi CK nuostatos leidžia priteisti ne tik faktiškai jau patirtų, bet ir būsimų nuostolių atlyginimą. Kita vertus, pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą iš atsakovės priteisti 746 710,90 Eur žalos atlyginimą, kuriuos įrodinėjo kaip jau patirtus tiesioginius nuostolius. Reikalavimą dėl būsimų nuostolių atlyginimo apeliantė (ieškovė) nurodė tik apeliaciniame skundė bei rašytiniuose paaiškinimuose, teiktuose apeliacinės instancijos teismui.

64.       Lietuvoje įtvirtinta dalinė (ribota) apeliacija, apibrėžiama kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir (ar) pagrįstumui neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 306 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016, 36 punktas). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį reglamentuojančių CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų normas, taip pat į šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, CPK 312 straipsnyje įtvirtintą draudimą apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020, 49 punktas).

65.       Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme yra patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas pagal pateikto apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas pareikšto ieškinio ribų, remdamasis šalių pateiktais ir teismo ištirtais įrodymais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar pagal nustatytas faktines aplinkybes teisingai pritaikė įstatymą (įskaitant šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimą). Todėl bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme pagal tokius reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, neatitiktų CPK 306 straipsnyje įtvirtinto apeliacijos modelio, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus materialinius teisinius reikalavimus išreiškia apeliacijos esmę, neleidžia jai pakeisti pirmosios instancijos teismo proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020, 50–51 punktas).

66.       Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teismuose įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013).

67.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde ir rašytinuose paaiškinimuose, reikšdama naujus reikalavimus dėl būsimų nuostolių atlyginimo, iš esmės apeliacinės instancijos teisme keičia ieškinio dalyką bei pagrindą, tai, kaip minėta nutarties 66 punkte, yra draudžiama, nes pažeidžia civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę.

68.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodytus nutarties 63–65 ir 67 punktuose, daro išvadą, kad ieškovė byloje įrodė 356 904 Eur taršos mokesčio sumą (1 085 873,08 Eur – 141 666 Eur – 116 650 Eur – 393 559 Eur – 77 095 Eur), kurią kompensavo gamintojams / importuotojams.

69.       Ieškovės sudarytose 2 ir 3 lentelėse nurodyta, kad ieškovės klientams (gamintojams / importuotojams) nebuvo sutvarkyti pakuočių kiekiai: 2 419,65 t stiklinės pakuotės (atitinkamai 314 978,32 Eur mokėtino taršos mokesčio), 6 663,242 t popierinės kartoninės pakuotės (361 987,58 Eur taršos mokesčio) ir 1 438,906 t plastikinės pakuotės (2 179 681,12 Eur taršos mokesčio). Įvertinus aukščiau nurodytus nesutvarkytus pakuočių kiekius, ieškovė viso iš gamintojų / importuotojų gavo pretenzijų nesutvarkytiems 1 484,18 t stiklinės pakuotės, 2 290,03 t popierinės kartoninės pakuotės ir 577,61 t plastikinės pakuotės kiekiams, tai atitinkamai sudaro 61,34 proc. už stiklinę pakuotę, 34,37 proc. už popierinę kartoninę pakuotę ir 40,14 proc. už plastikinę pakuotę nuo viso galimo pretenzijų kiekio. Įvertinus ieškovės faktiškai gamintojams / importuotojams kompensuotą taršos mokesčio sumą (356 904 Eur), ieškovė faktiškai iš gamintojų / importuotojų už nesutvarkytas pakuotes yra gavusi pretenzijų ir kompensavusi atitinkamai 10,46 proc. už stiklinę pakuotę, 10,18 proc. už popierinę kartoninę pakuotę ir 12,87 proc. už plastikinę pakuotę sumokėto taršos mokesčio.

70.       Taigi įvertinus atsakovės faktiškai nesutvarkytą pakuočių kiekį (416,02 t popierinė kartoninė pakuotė, 524,79 t plastikinė pakuotė ir 26,780 t stiklo pakuotė) bei procentinę dalį, kiek faktiškai ieškovė gavo pretenzijų nuo viso maksimalaus galimo pretenzijų kiekio ir kiek jų tenkino faktiškai kompensuodama taršos mokestį (10,46 proc. už stiklinę pakuotę, 10,18 proc. už popierinę kartoninę pakuotę ir 12,87 proc. už plastikinę pakuotę), atsakovei tenkanti nesutvarkytų pakuočių dalis sudaro 2,80 t stiklinės pakuotės, 42,35 t popierinės kartoninės pakuotės ir 67,52 t plastikinės pakuotės. Atitinkamai atsakovei tenkanti nesutvarkytų pakuočių dalis nuo viso ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų gamintojams / importuotojams yra 0,166 proc. už stiklinę pakuotę, 0,636 proc. už popierinę kartoninę pakuotę ir 4,692 proc. už plastikinę pakuotę. Todėl atsakovei tenkanti nuostolių dalis yra 223,63 Eur už stiklinę pakuotę, 790,74 Eur už popierinę kartoninę pakuotę ir 41 055,82 Eur už plastikinę pakuotę, viso 42 070,19 Eur.

71.       Teisėjų kolegija, apibendrindama argumentus dėl ieškovės patirtų nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio egzistavimo, pažymi, kad 42 070,19 Eur nuostolių suma yra susijusi priežastiniu ryšiu su ieškovei kilusia žala dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį dalyje dėl nuostolių priteisimo, tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, netinkamai taikė CPK 179 straipsnio 1 dalį, CK 6.249 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamas sprendimas šioje dalyje keistinas iš atsakovės ieškovės naudai priteisiant 42 070,19 Eur nuostolių atlyginimas bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas.

Dėl įskaitymo (ne)teisėtumo

72.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. birželio 30 d. šalys sudarė naują sutartį dėl pakuočių atliekų sutvarkymo Nr. PTO/K/18-203. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė tinkamai ir laiku įvykdė įsipareigojimus pagal šią sutartį ir pateikė ieškovei apmokėjimui 2018 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitas faktūras Serija EK Nr. 2018120 19 893,75 Eur sumai ir Serija EK Nr. 2018121 57 402,40 Eur sumai, viso 77 296,15 Eur sumai. 2019 m. vasario 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu patvirtinta 77 296,15 Eur ieškovės skola atsakovei. Ieškovė skolą pripažino, tačiau nurodė, kad 2019 m. kovo 4 d. byloje pateiktu ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės priteisti baudą, taiko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė įskaitymo atlikimo dienai neturėjo priešpriešinio, galiojančio ir vykdytino piniginio reikalavimo atsakovei; ieškovės reikalavimui dėl baudos buvo suėjęs ieškinio senaties terminas. Apeliantė (ieškovė) su tokiomis išvadomis nesutinka ir teigia, kad 2019 m. kovo 4 d. pradinis ieškinys yra tinkamas pranešimas apie įskaitymą, o teismas ieškinio senaties termino savo iniciatyva netaiko.

73.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas šalies prašymą įskaityti šalių byloje pareikštus priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, ex officio turi išsiaiškinti, ar nėra tokiam įskaitymui galiojančių draudimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019). Įskaitymo draudimų sąrašas, kuris nėra baigtinis, pateiktas CK 6.134 straipsnyje. Vienas jų – draudimas įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74.       Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovės ieškinys, kuriame atsakovė informuojama apie įskaitymą, Kauno apygardos teisme gautas 2019 m. kovo 4 d.; teismas 2019 m. kovo 7 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti, 2019 m. kovo 15 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kurį teismas 2019 m. kovo 20 d. rezoliucija priėmė ir išsiuntė atsakovei.

75.       Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, atsakovė 2019 m. kovo 8 d. dieną kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą civilinėje byloje Nr. eL2-12642-987/2019 su pareiškimu dėl teismo įsakymo priėmimo dėl 77 296,15 Eur skolos ir 262,81 Eur delspinigių pagal 2018 m. birželio 30 d. Sutartį dėl pakuočių atliekų sutvarkymo Nr. PTO/K/18-203 priteisimo iš ieškovės; teismo įsakymas priimtas 2019 m. kovo 12 d.

76.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas faktines aplinkybes (nutarties 76–77 punktai), vadovaudamasi šios nutarties 73 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika dėl CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą, sprendžia, kad ieškovė negalėjo atlikti įskaitymo, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teisme dar iki pranešimo apie įskaitymą atsakovei dienos buvo iškelta civilinė byla Nr. eL2-12642-987/2019, kurioje teismas išdavė teismo įsakymą dėl skolos atsakovei priteisimo iš apeliantės (ieškovės). Tai, kad atsakovė kreipėsi į teismą dėl skolos iš ieškovės priteisimo, teisėjų kolegijos vertimu, leidžia pagrįstai spręsti, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsiskaitymo pagal 2018 m. sutartį. Kadangi įskaitymas buvo atliktas po atsakovės kreipimosi į teismą ir civilinės bylos dėl teismo įsakymo išdavimo iškėlimo, konstatuotina, kad ieškovė, vadovaujantis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktu, negalėjo įskaityti atsakovei mokėtiną sumą už atliktus darbus pagal 2018 m. sutartį į ieškovės reikalaujamą sumokėti baudą (nuostolius) pagal Sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrįstai įskaitymo pagrįstumą sieja su 2019 m. kovo 6 d. atsakovės nagrinėjamoje byloje pateiktu prašymu dėl teisės atsiliepti į galimą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, šio prašymo pateikimo dieną atsakovė dar nebuvo gavusi ieškinio pareiškimo ir susipažinusi su jo turiniu.

77.       Teisėjų kolegija, konstatavusi, jog ginčijamas įskaitymas yra neteisėtas CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, dėl šalių argumentų, susijusių su pranešimo forma, ieškinio senaties taikymu, nepasisako, kaip nebeturinčių esminės reikšmės.

78.       Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą įskaitymą pripažino neteisėtu, todėl, tenkindamas atsakovės priešieškinį, nenukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.

Dėl sandorio (ne)galiojimo

79.       Ieškovė šalių Susitarimą prašė pripažinti negaliojančiu trimis pagrindais – dėl jo prieštaravimo ieškovės (viešojo juridinio asmens) veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis, 2.74 straipsnis); dėl jo sudarymo vadovui pažeidus valdymo organų kompetenciją (CK 1.82 straipsnis, 2.84 straipsnio 1 dalis); taip pat pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad atstovaujamojo interesams prieštaraujantis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė, nes sprendė, jog Susitarimas neprieštarauja ieškovės veiklos tikslams, buvo sudarytas ieškovei esant sudėtingoje situacijoje siekiant išlaikyti atliekų tvarkytojus; buvęs vadovas N. J., sudarydamas Susitarimą, veikė pagal savo kompetenciją ir nepažeidė fiduciarinių pareigų. Ieškovė, nesutikdama su teismo išvadomis, nurodo, kad Susitarimas prieštarauja ieškovės teisnumui – tokie susitarimai niekada nebuvo ir nėra ieškovės įprasta praktika, ieškovės valdyba nepritarė trečiojo asmens siūlymui nurašyti (anuliuoti) atsakovės skolą, o trečiasis asmuo, sudarydamas Susitarimą, veikė interesų konflikto situacijoje.

80.       Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Kasacinis teismas savo praktikoje, kurią cituoja ir pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, jog jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, yra nuosekliai plėtojama ta linkme, kad, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018).

81.       CK 1.82

82.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą (toliau – VĮĮ) (2 straipsnio 1 dalis). Taigi vienas esminių juridinio asmens požymių – juridinio asmens teisnumas, t. y. galėjimas turėti konkrečias civilinių įstatymų nustatytas ar jų nedraudžiamas teises ir pareigas (CK 2.74 straipsnio 1 dalis). Juridiniai asmenys civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Kadangi juridiniai asmenys steigiami tam tikriems tikslams, skirtingų juridinių asmenų teisnumas gali būti įvairios apimties.

83.       VĮĮ 2

84.       Ieškovė, ginčydama Susitarimą CK 1.82 straipsnyje nustatytu pagrindu, nurodė, kad tokie susitarimai niekada nebuvo ir nėra ieškovės įprasta praktika, ieškovės valdyba nepritarė trečiojo asmens siūlymui nurašyti (anuliuoti) atsakovės skolą.

85.       Minėta, kad juridiniai asmenys civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Ieškovės įstatų 56.5 punkte įtvirtinta, kad vadovas įstaigos vardu sudaro sandorius, pasirašo bankinius ir finansinius dokumentus, pavedimus, nustato veiklos sritis, kuriose savarankiškai veikti ir sudaryti sandorius įstaigos vardu turi teisę kiti darbuotojai, suteikia jiems įgaliojimus. Minėta įstatų punkte taip pat įtvirtinta, jog prieš sudarant sandorį, kurio vertė didesnė nei 100 000 Lt (28 962 Eur), būtinas įstaigos valdybos pritarimas. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra, tačiau ginčas kilo dėl valdybos pritarimo. Ieškovė teigia, kad valdyba niekada nepritarė trečiojo asmens siūlymui nurašyti (anuliuoti) atsakovės skolą; tuo tarpu trečiasis asmuo, buvęs ieškovės vadovas, pasirašęs ginčijamą Susitarimą N. J. nurodo, jog jis 2018 m. rugsėjo 18 d. valdybos posėdyje kėlė tokį klausimą ir gavo valdybos pritarimą.

86.       Teisėjų kolegija, įvertinusi 2018 m. gegužės 4 d., 2018 m. rugpjūčio 2 d., 2018 m. rugpjūčio 31 d., 2018 m. rugsėjo 18 d. bei 2018 m. lapkričio 12 d. ieškovės valdybos posėdžių protokolus, neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos išvadai, kad Susitarimas ieškovės vardu trečiojo asmens N. J. buvo sudarytas įgyvendinant valdybos sprendimą šiuo klausimu. Nors minėtuose valdybos posėdžiuose išties buvo svarstytas klausimas dėl taikos sutarties su atsakove sudarymo, tačiau teisėjų kolegija nurodo, jog taikus susitarimas, kuris sudaromas abipusių nuolaidų būdu, nėra tapatus visiškam reikalavimo atsisakymui. Šią teisėjų kolegijos išvadą patvirtinta pvz., 2018 m. gegužės 4 d., valdybos posėdyje 5 klausimu svarstytas UAB „Ekoatliekos“ 900 000 Eur skolos nurašymo klausimas, kuriuo nutarta, kad teisinių pagrindų skolos nurašymui nėra, ieškovės vadovas buvo įpareigotas išsiaiškinti skolos susidarymo priežastis ir, derinant veiksmus su atsakovės vadovais, išieškoti skolą; dalininkas P. P. pasiūlė sudaryti taikos sutartį, perkeliant kiekius už neįvykdytus įsipareigojimus ateinančiam periodui. Priešingai nei teigia atsakovė ir trečiasis asmuo bei nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju įmonės dalininkai nei viename valdybos posėdyje nėra išreiškę aiškaus pritarimo, atsisakant reikalavimų ir / ar pretenzijų pagal Sutartį, nes kaip jau nurodyta, taikus susitarimas, kuris sudaromas abipusių nuolaidų būdu, nėra tapatus visiškam reikalavimo atsisakymui. Taigi tuometis ieškovės vadovas, sudarydamas ginčijamą Susitarimą, neturėjo valdybos pritarimo Susitarimo sudarymui.

87.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios pripažinti, jog ginčijamas Susitarimas, kuria ieškovės vardu buvo atsisakyta visų reikalavimų ir / ar pretenzijų pagal Sutartį, prieštarauja viešojo juridinio asmens teisnumui, todėl yra pagrindas šį sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.82 straipsnio 2 dalis). Nustačius šį sandorio negaliojimo pagrindą kiti ieškovės argumentai tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

88.       Ieškovė Susitarimą prašė pripažinti negaliojančiu ir CK 2.135 straipsnio pagrindu, t. y. dėl buvusio interesų konflikto. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta – jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

89.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti konstatuotas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008). Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tuo atveju, jei jis iš tikrųjų pažeidžia atstovaujamojo interesus ir atstovaujamasis nesiekė, jog toks sandoris būtų sudarytas, o trečiasis asmuo, su kuriuo buvo sudarytas sandoris, buvo nesąžiningas.

90.       Apie tai, kad ginčijamas sandoris, kurį ieškovės vardu pasirašė buvęs vadovas N. J., buvo sudarytas pažeidžiant vadovui suteiktas teises (įgalinimus), teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė. Papildomai nurodytina ir tai, jog sandorio sudarymas su atsakove, kurios konsultantu, nors ir iki tampant ieškovės vadovu, buvo trečiasis asmuo, aiškiai nepranešant apie galimą interesų konfliktą bendrovės valdymo organų nariams, CK 2.135 straipsnio 1 dalies taikymo prasme taip pat vertinamas kaip atstovo veikimas pažeidžiant jam suteiktas teises.

91.       Tačiau, kaip jau minėta, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.135 straipsnį, turi būti konstatuotas ir kitų dviejų teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas, t. y. atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams ir trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą.

92.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmoji ir trečioji CK 2.135 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos yra įrodytos. Nors atsakovė ir trečiasis asmuo akcentuoja, jog ieškovė yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo, tačiau visų reikalavimų ir / ar pretenzijų pagal Sutartį atsisakymas, vertinamas kaip priešingas įmonės interesams ir tikslams. Aplinkybė, kad ieškovė yra viešas, ne pelno siekiantis asmuo, negali būti aiškinama taip, jog ieškovės veikloje gali būti priimami akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi sprendimai.

93.       Trečioji būtina sąlyga sandorio pripažinimo, esant sudarytam interesų konfliktinėje situacijoje, yra trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą. Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo asmens, buvusio ieškovės vadovo ir atsakovės konsultanto N. J. bei trečiojo asmens, ieškovės valdybos nario, UAB „Tomidus“, kuriai priklauso 40 proc. atsakovės akcijų, akcininko P. P. sąsajas, sprendžia, kad apie tokį interesų konfliktą atsakovė žinojo ar turėjo žinoti.

94.       Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, ginčijamas Susitarimas laikytinas negaliojančiu ir CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu.

95.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio galiojimą pagal CK 1.82 straipsnį ir CK 2.135 straipsnio 1 dalį, todėl šioje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, atsižvelgiant į pirmiau nutartyje išdėstytus argumentus, ieškinio reikalavimą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu tenkinant (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

96.       Apibendrindama  padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimas keistinas, nes pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį dalyje dėl nuostolių priteisimo, tuo pagrindu, jog ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, netinkamai taikė CPK 179 straipsnio 1 dalį, CK 6.249 straipsnio 1 dalį, taip pat netinkamai taikė ir aiškino materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias sandorio galiojimą pagal CK 1.82 straipsnį ir CK 2.135 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo dalis, kuria teismas ieškovės ieškinį visiškai atmetė, keistina iš atsakovės ieškovės naudai priteisiant 42 070,19 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei Susitarimą pripažįstant niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; likusioje dalyje skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo ir priteisimo

97.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. priteisė iš atsakovės ieškovei 42 070,19 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei pripažino Susitarimą niekiniu ir negaliojančiu, tokiu būdu patenkino 55,63 proc. ieškinio reikalavimų (50 proc. už ieškinio reikalavimą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu bei 5,63 proc. už reikalavimą dėl nuostolių priteisimo); atsakovės priešieškinis patenkintas 100 proc. 

98.       Bylos duomenimis pirmosios instancijos teisme ieškovė sumokėjo 6 688 Eur žyminį mokestį (6 613 Eur + 75 Eur) bei patyrė 6 207,30 Eur advokato išlaidas (3 103,65 Eur už patikslinto ieškinio parengimą; 689,70 Eur susipažinimą su atsakovės ir N. J. atsiliepimais, pasiruošimą parengiamajam teismo posėdžiui bei bylos nagrinėjimui iš esmės; 459,80 Eur už dokumentų teismui teikimą; 1 954,15 Eur už pasiruošimą bylos nagrinėjimui iš esmės, du teismo posėdžiai). Ieškovė pateikė išlaidas patvirtinančius mokėjimo dokumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės patirtas išlaidas, sprendžia, kad šios neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių ir bendras ieškovės patirtų išlaidų dydis sudaro 12 895,30 Eur (6 688 Eur + 6 207,30 Eur).

99.       Atsakovė UAB „Ekoatliekos“ pirmosios instancijos teisme sumokėjo 916 Eur žyminį mokestį už priešieškinį ir 21 177,29 Eur advokato pagalbai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės patirtas išlaidas advokato pagalbai, nustatė, kad jos viršija maksimalius dydžius, kurie apskaičiuojami pagal Rekomendacijas, todėl sprendė, jog pagrįsta atsakovės patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma yra 17 450,84 Eur. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti atsakovės patirtų pirmosios instancijos teisme išlaidų dydžio ir sprendžia, jog bendras UAB „Ekoatliekos“ patirtų išlaidų dydis sudaro 18 366,84 Eur (916 Eur + 17 450,84 Eur).

100.        Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį (55,63 proc.), ieškovės naudai iš atsakovės priteisiama 7 173,65 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad priešieškinis patenkintas 100 proc., iš ieškovės atsakovės naudai priteisiama 18 366,84 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atlikusi bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, sprendžia, jog iš ieškovės atsakovės naudai priteisiama 11 193,19 Eur (18 366,84 Eur – 7 173,65 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

101.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tretieji asmenys į bylą buvo įtraukti atsakovės pusėje, taip pat į tai, jog ieškinio reikalavimas dėl Susitarimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu tenkintas bei į trečiųjų asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi, sprendžia, kad trečiųjų asmenų išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, neatlyginamos.

102.        Pirmosios instancijos teisme valstybė už procesinių dokumentų siuntimą patyrė 23,76 Eur išlaidas. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, šios išlaidos priteisiamos atitinkamai 13,22 Eur iš ieškovės ir 10,44 Eur iš atsakovės.  

103.        Bylos duomenimis nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 17 234 Eur bylinėjimosi išlaidas: 8 038 Eur žyminio mokesčio, 2 873,75 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 1 839,20 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą, 2 873,75 Eur ir 1 609,30 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog dalis ieškovės patirtų išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme vertinamos  nepagrįstomis. Ieškovės prašomas priteisti advokato išlaidų atlyginimas viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį – 1,7 užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje už apeliacinį skundą, kai advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme (Rekomendacijų 8.10 punktas). 2020 m. pirmojo ketvirčio vidutinis darbo užmokestis – 1 381 Eur, maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis – 2 347,70 Eur. Ieškovės patirtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taip pat viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytą maksimalų priteistiną dydį (1,3) – 2020 m. pirmojo ketvirčio vidutinis darbo užmokestis – 1 381 Eur, maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis – 1 795,30 Eur. Teisėjų kolegija vertinimu, ieškovės prašomi priteisti advokato išlaidų atlyginimai už rašytinių paaiškinimų rengimą viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį – 0,4 užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje už dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai (Rekomendacijų 8.16 punktas). 2020 m. antrojo ketvirčio vidutinis darbo užmokestis – 1 454,80 Eur, maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis – 581,92 Eur; 2020 m. trečiojo ketvirčio vidutinis darbo užmokestis – 1 524,20 Eur, maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis – 609,68 Eur. Todėl ieškovės turėtų išlaidų atlyginimas sumažinamas iki 13 372,60 Eur (8 038 Eur žyminio mokesčio, 2 347,70 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 1 795,30 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą, 581,92 Eur ir 609,68 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą).

104.        Atsižvelgiant į procesinį rezultatą apeliacinės instancijos teisme (atsakovės apeliacinis skundas atmestas, o ieškovės tenkintas iš dalies (55,63 proc.)), atsakovės ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovei iš atsakovės priteisiama 7 439,18 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 47 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

pašalinti trečiąją asmenį be savarankiškų reikalavimų V. V. Z. iš byloje dalyvaujančių asmenų.

Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies ir ieškovei viešajai įstaigai ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“, juridinio asmens kodas 302755513, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekoatliekos“, juridinio asmens kodas 302658719, priteisti 42 070,19 Eur (keturiasdešimt du tūkstančius septyniasdešimt eurų 19 centų) nuostolių atlyginimą ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo 42 070,19 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pripažinti 2018 m. lapkričio 14 d. susitarimą „Dėl skolos padengimo bei atskirų pakuočių kiekių bei kainų nustatymo dar šiems bei ateinantiems metams“, sudarytą tarp ieškovės viešosios įstaigos ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekoatliekos“, niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priešieškinį tenkinti visiškai ir atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekoatliekos“, juridinio asmens kodas 302658719, iš ieškovės viešosios įstaigos ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“, juridinio asmens kodas 302755513, priteisti 77 296,15 Eur (septyniasdešimt septynis tūkstančius du šimtus devyniasdešimt šešis eurus 15 centų) skolą, 262,81 Eur (du šimtus šešiasdešimt du eurus 81 centą) delspinigius, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovės viešosios įstaigos ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“, juridinio asmens kodas 302755513, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekoatliekos“, juridinio asmens kodas 302658719, 11 193,19 Eur (vienuolika tūkstančių vieną šimtą devyniasdešimt tris eurus 19 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovės viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“, juridinio asmens kodas 302755513, 13,22 Eur (trylika eurų 22 centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, sumokant šią sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekoatliekos“, juridinio asmens kodas 302658719, 10,44 Eur (dešimt eurų 44 centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, sumokant šią sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.“

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekoatliekos“, juridinio asmens kodas 302658719, ieškovei viešajai įstaigai ,,PAKUOČIŲ TVARKYMO ORGANIZACIJA“, juridinio asmens kodas 302755513, 7 439,18 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt devynis eurus 18 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                   Vilija Mikuckienė

           Asta Radzevičienė

           Jūratė Varanauskaitė