Administracinė byla Nr. A-842-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03094-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2019 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (10.11) DV_S-38034 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam į pensijų socialinio draudimo stažą neįskaitytas mokymosi TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpis nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d.; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr.(6.5) 1-5432 (toliau – ir Raštas), kuriuo jo skundas atmestas; 3) įpareigoti atsakovą klausimą dėl laikotarpio nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. įskaitymo į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą spręsti iš naujo.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs jo prašymą dėl pensijų socialinio draudimo stažo, atsisakė įskaityti į jo stažą mokymosi TSRS Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. Nesutikdamas su tuo, pareiškėjas teigė, kad atsakovo sprendime klaidingai bei nepagrįstai nurodyta, jog tarnybines pareigas jis pradėjo vykdyti nuo 1989 m. rugsėjo 4 d. Nurodė, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo tiriami ir vertinami Lietuvos ypatingojo archyvo ir VSDFV disponuojami duomenys apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas ir nepertraukiamą tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažą, einant tarnybines pareigas vidaus reikalų tarnyboje nuo 1982 m. spalio 18 d., atsižvelgiant į kuriuos jam apskaičiuota pareigūno pensija.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV byloje yra 1983 m. kovo 5 d. asmens kortelės atlyginimui už tarnybą vidaus reikalų sistemoje priskaičiuoti kopija, kurioje esantys duomenys apima ir laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. Nesutiko su VSDFV sprendimo teiginiais, kad jis vidaus reikalų sistemoje nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. netarnavo. VSDFV sprendime paminėta informacija apie išbraukimą iš tarnybos vieneto personalo sąrašų, pareiškėjo įsitikinimu, nėra teisinis pagrindas išvadai, jog jis faktiškai netarnavo vidaus reikalų sistemoje nurodytu laikotarpiu. Tuo pačiu pakartotinai pažymėjo, kad jam apskaičiuota pareigūno pensija už tarnybą vidaus reikalų sistemoje apima minėtą laikotarpį.

4.       Pareiškėjas manė, kad VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai neatitinka konstitucinio lygiateisiškumo principo bei prieštarauja aktualiai teismų praktikai bylose dėl analogiškų aplinkybių, kuriose teismai mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant vidaus reikalų sistemoje laikotarpius pripažįsta faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą, yra pažymėjęs, jog nustačius, kad asmuo faktiškai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, ar atliko karinę tarnybą, šis laikotarpis, remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, turi būti traktuojamas kaip sudedamoji valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpio dalis, nepaisant to, kad asmuo tarnybos laikotarpiu ir mokėsi (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1038/2011). Nurodė, kad pareiškėjo faktinį tarnybos laiką vidaus reikalų sistemoje nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. patvirtino asmens kortelės atlyginimui už tarnybą vidaus reikalų sistemoje priskaičiuoti kopija, pateikta VSDFV byloje.

5.       Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad dėl vidaus reikalų sistemos specifikos ir joje esančių mokymo įstaigų veiklos pobūdžio teismų praktika mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant vidaus reikalų sistemoje laikotarpius pripažįsta faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku (žr., pvz. LVAT 2012 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1352/2012).

6.       Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti, kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas nurodė, kad vykdant Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 15 punktu nustatytą duomenų apie nesukakusių senatvės amžiaus asmenų įgytą valstybinio socialinio draudimo ir jam prilygintą stažą (toliau – ir stažas) bei turėtas draudžiamąsias pajamas ir joms prilyginamas pajamas kaupimą, VSDFV Vilniaus skyriui 2006 m. vasario 9 d. buvo pateikta V. R. darbo knygelė ir valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas. Siekdamas patikslinti darbo knygelės įrašus, VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamento Archyvų skyrių dėl pareiškėjo tarnybos laikotarpio detalios informacijos. Lietuvos ypatingojo archyvo 2006 m. vasario 28 d. raštu Nr. P2-983 atsiųstoje pareiškėjo tarnybos kortelėje buvo nurodyta, kad įstojęs mokytis į Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultetą, V. R. nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. pašalintas iš personalo sąrašų (įrašo pagrindu nurodytas 1985 m. rugpjūčio 27 d. įsakymas Nr. 284), taip pat yra įrašas, kad laikotarpiu nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 4 d. jis buvo Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakulteto klausytojas, po šios mokyklos baigimo nuo 1989 m. rugsėjo 4 d. buvo paskirtas į Lietuvos TSR VRM Mokymo centro karinio vieneto politinės dalies kurso viršininko pavaduotojo pareigas (įrašo pagrindas – 1989 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas Nr. 112a/s). VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs gautų dokumentų duomenis ir vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 5 dalies nuostatomis, mokymosi Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpio neįskaitė į pareiškėjo stažą.

8.       Atsakovas paaiškino ir tai, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymui (2016 m. birželio 29 d. įstatymas Nr. XII-2512), kuriuo Pensijų įstatymas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių 2018 m. sausio 1 d. ir vėliau, senatvės pensijos apskaičiuojamos ir skiriamos vadovaujantis naujos redakcijos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-67 patvirtintais Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Socialinio draudimo pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar netekto darbingumo pensiją pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas ir tikslinant iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžius (šio įstatymo 50 straipsnis), nurodyti šio įstatymo 2 priede. Socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunktyje nustatyta, kad „<...> Į faktinį karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais“. Taigi pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 punkte ir 2 priede nustatytą teisinį reglamentavimą, skiriant senatvės pensijas po 2018 m. sausio 1 d., laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d., turi būti į stažą įskaitomi remiantis Socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 priedu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Socialinio draudimo pensijų įstatyme yra nustatyta, kad į faktinį karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais.

9.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 11 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą papildyti stažą. Kartu su prašymu buvo pateiktos Lietuvos ypatingojo archyvo 2019 m. balandžio 4 d. raštu Nr. P2-840 pareiškėjui atsiųstos Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyriaus archyviniame fonde saugomų V. R. 1984–1985 m., 1990–1991 m. asmens sąskaitų kortelių kopijos ir Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakulteto archyviniame fonde saugomose 1985–1989 metų dieninių studijų klausytojų asmens sąskaitų kortelių bylose esančių V. R. 1985–1989 metų asmens sąskaitų kortelių kopijos. Įrašai asmens sąskaitų kortelėse patvirtino, kad V. R. laikotarpiu nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. buvo Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakulteto klausytojas. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Socialinio draudimo pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi ir 2 priedo 2.5 papunkčiu, šio laikotarpio neįskaitė į stažą ir apie tai 2019 m. gegužės 29 d. raštu Nr. (10.11) DVS-38034 informavo pareiškėją.

10.       Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad mokymosi laikotarpiai yra įskaitomi į stažą skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas bei, kad tuo laikotarpiu buvo mokamos išmokos, nėra pagrindas šiuos laikotarpius įskaityti į stažą skiriant socialinio draudimo pensijas, nes stažas apskaičiuojamas ir socialinio draudimo pensijos skiriamos pagal Pensijų įstatymą ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 65 metų senatvės pensijos amžių sukaks 2026 m. balandžio 19 d. Todėl pareiškėjas dar nėra sukakęs senatvės pensijos amžiaus ir įgijęs teisės į senatvės pensiją. Senatvės pensija pareiškėjui bus skiriama ir įgytas stažas apskaičiuojamas pagal jo senatvės pensijos amžiaus sukakties metu galiosiančius pensijų skyrimą reglamentuosiančius teisės aktus.

II.

11.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas papildyti pensijų socialinio draudimo stažą, į jį įskaitant mokymosi Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. (10.11) DV_S-38034 išaiškino pareiškėjui pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo tvarką, įsigaliojusią nuo 2018 m. sausio 1 d. ir nurodė, kad remiantis turimais dokumentais apie pareiškėjo tarnybą, nėra teisinio pagrindo į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti mokymosi Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. Kartu su šiuo raštu atsakovas pareiškėjui pateikė 2019 m. gegužės 27 d. Pažymą apie asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti Nr. DV_V-6180. Pareiškėjas minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą 2019 m. liepos 11 d. apskundė VSDFV, prašydamas patenkinti jo skundą visa apimtimi ir priimti sprendimą jam į pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. VSDFV 2019 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr.(65) 1-5432 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“ nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi ir Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunkčiu, 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (10.11) DV_S-38034 teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog įskaityti į pareiškėjo stažą laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. (sprendime nurodytas laikotarpis nuo 1985 m. rugsėjo 7 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. vertintinas rašymo apsirikimu), kuriuo jis buvo Minsko aukštosios mokyklos klausytojas ir vidaus reikalų sistemoje faktiškai netarnavo, nėra pagrindo.

13.       Teismas nurodė, kad sistemiškai įvertinus teisinį reglamentavimą, matyti, jog prielaidos senatvės pensijai skirti atsiranda tuomet, kai asmuo atitinka Pensijų įstatymo nustatytas sąlygas, t. y. kai asmeniui sukanka pensinis amžius ir jis turi minimalų stažą pensijai, ir tik tuomet, kai asmuo VSDFV Vilniaus skyriui pateikia prašymą skirti valstybinę socialinio draudimo pensiją bei visus Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti. Tuo tarpu VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs pareiškėjo prašymą bei pateiktus dokumentus, priima galutinį sprendimą dėl pensijos skyrimo, kuris pagal aukščiau nurodytas nuostatas priimamas būtent pagal asmens kreipimąsi prieš tris mėnesius iki teisės gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją atsiradimo. Taigi, galutinis sprendimas dėl pensijos skyrimo iš anksto negali būti priimamas.

14.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo į atsakovą, tačiau kreipimosi metu neatitiko Pensijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. pareiškėjas dar nebuvo įgijęs teisės gauti senatvės pensiją. Pareiškėjui nei kreipimosi metu, nei po trijų mėnesių po tokio prašymo, kaip numato Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis, teisė gauti senatvės pensiją neatsirado. Todėl pareiškėjo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai (raštai) laikytini informacinio pobūdžio dokumentais, kuriais pareiškėjas tik informuojamas apie tai, kad į skaičiuojamą socialinio pensijų draudimo stažą nebus įtrauktas mokymosi ir tarnybos TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete laikotarpis nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjui apskundus informacinio pobūdžio raštą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ji skundžiamu VSDFV sprendimu taip pat buvo informuotas, kad pareiškėjo mokymosi laikotarpis Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete į stažą neįskaitytas teisėtai ir pagrįstai.

15.       Teismas pažymėjo, kad ginčijamuose raštuose nėra suformuluotų jokių pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, teisių ar pareigų. Ta aplinkybė, jog VSDFV sprendimu informavo pareiškėją apie ginčo laikotarpio neįskaitymą į pareiškėjo senatvės stažą, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, nes dokumentų, įrodančių asmens stažą, teisėtumas ir pagrįstumas gali būti vertinamas tik tuomet, kai vertinamas galutinio sprendimo – VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dėl pensijos skyrimo – teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas pastebėjo, kad panaikinus pareiškėjo skundžiamus sprendimus, jokios teisinės pasekmės pareiškėjui neatsirastų, nes pareiškėjas nėra sukakęs pensinio amžiaus, o skiriant pareiškėjui senatvės pensiją, kai jam sukaks pensinis amžius, pensija turės būti apskaičiuojama pagal tuo metu galiosiančius teisės aktus.

16.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. (10.11) DV_S-38034 ir VSDFV 2019 m. rugpjūčio 2 d. raštas Nr.(6.5) 1-5432 patys savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjui nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, kuriais pareiškėjas informuojamas apie tai, kad į skaičiuojamą senatvės stažą nebus įtrauktas mokymosi ir tarnybos TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete laikotarpis nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą.

17.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad naikinti pareiškėjo ginčijamų sprendimų nėra pagrindo, todėl atmestas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl laikotarpio nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. įskaitymo į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą. Taigi pareiškėjo skundas visa apimtimi teismo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

III.

18.       Pareiškėjas V. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

18.1.                      Pirmosios instancijos teismas nurodė klaidingą bei teisiniu požiūriu nepagrįstą išvadą, jog ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimas ir VSDFV Raštas patys savaime jokių teisių ir pareigų nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai. Tokia teismo išvada neatitinka LVAT suformuotai praktikai taikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normas. Minėta teismo išvada prieštarauja Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institutui ir procesui apibrėžtam LVAT suformuotos praktikos apibendrinime taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas.

18.2.                      Byloje esantys rašytiniai įrodymai, Sprendimo ir Rašto priėmimo procedūra, forma bei turinys, sukėlė neigiamą poveikį pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl aiškiai paneigia teismo išvadą, jog ginčijami Sprendimas ir Raštas patys savaime jokių teisių ir pareigų nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai. Teismo nurodytas Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis neapriboja pareiškėjo teisės anksčiau nei 3 mėn. pasirinkti laiką kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu dėl jo pensijų socialinio draudimo stažo.

18.3.                      Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies, 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus, netyrė ir nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų dėl neteisėto VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimo ir VSDFV Rašto. Teismas klaidingai bei nepagrįstai nurodė, kad tarnybines pareigas pareiškėjas pradėjo vykdyti nuo 1989 m. rugsėjo 4 d.

18.4.                      Teismo sprendimas, VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. birželio 29 d. sprendimas ir VSDFV Raštas neatitinka konstitucinio lygiateisiškumo principo bei prieštarauja aktualiai teismų praktikai bylose, nes dėl analogiškų aplinkybių, teismai nagrinėdami analogiškas bylas konstatavo, mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant vidaus reikalų sistemoje laikotarpius pripažįsta faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku.

19.       Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20.       VSDFV

21.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22.       VSDFV pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais bylose, kuriose taip pat buvo sprendžiami ginčai dėl iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų taikymo. VSDFV visiškai sutinka su teismo argumentais, kad ginčijamuose raštuose nėra suformuotų jokių pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, teisių ar pareigų, o ta aplinkybė, jog VSDFV sprendimu informavo pareiškėją apie ginčo laikotarpio neįskaitymo į stažą, nėra teisiškai reikšminga, nes dokumentų, įrodančių asmens stažą, teisėtumas ir pagrįstumas gali būti vertinamas tik tuomet, kai vertinamas galutinio sprendimo – VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dėl pensijos skyrimo – teisėtumas ir pagrįstumas, kad panaikinus pareiškėjo skundžiamus sprendimus, jokios teisinės pasekmės pareiškėjui neatsirastų, nes pareiškėjas nėra sukakęs pensinio amžiaus, o skiriant pareiškėjui senatvės pensiją, kai jam sukaks pensinis amžius, pensija turės būti apskaičiuojama pagal tuo metu galiosiančius įstatymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (10.11) DV_S-38034, kuriuo pareiškėjui į pensijų socialinio draudimo stažą neįskaitytas mokymosi TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpis nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d., ir VSDFV 2019 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. (6.5) 1-5432, teisėtumo ir pagrįstumo.

24.       Nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas papildyti pensijų socialinio draudimo stažą, į jį įskaitant mokymosi Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d.

25.       VSDFV Vilniaus skyrius Sprendime išaiškino pareiškėjui pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo tvarką, įsigaliojusią nuo 2018 m. sausio 1 d. ir nurodė, kad remiantis turimais dokumentais apie pareiškėjo tarnybą, nėra teisinio pagrindo į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti mokymosi Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 32). Kartu su šiuo raštu atsakovas pareiškėjui pateikė 2019 m. gegužės 27 d. Pažymą apie asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti Nr. DV_V-6180 (b. l. 56).

26.       Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimą 2019 m. liepos 11 d. apskundė VSDFV, prašydamas patenkinti jo skundą visa apimtimi ir priimti sprendimą jam į pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 53–54).

27.       VSDFV Rašte nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi ir Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunkčiu, Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog įskaityti į pareiškėjo stažą laikotarpį nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d., kuriuo jis buvo Minsko aukštosios mokyklos klausytojas ir vidaus reikalų sistemoje faktiškai netarnavo, nėra pagrindo (b. l. 69–71).

28.       Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą dėl Sprendimo ir Rašto panaikinimo, bei įpareigojimo atsakovą klausimą dėl laikotarpio nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d. įskaitymo į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą spręsti iš naujo.

29.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimas ir VSDFV Raštas patys savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjui nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, kuriais pareiškėjas informuojamas apie tai, kad į skaičiuojamą senatvės stažą nebus įtrauktas mokymosi ir tarnybos TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete laikotarpis nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. rugsėjo 3 d.

30.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Sprendimo ir Rašto priėmimo procedūra, forma bei turinys, sukėlė neigiamą poveikį pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl aiškiai paneigia teismo išvadą, jog ginčijami Sprendimas ir Raštas patys savaime jokių teisių ir pareigų nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies, 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus, netyrė ir nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų dėl neteisėto VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimo ir VSDFV Rašto.

31.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

32.       Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

33.       Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prijungti prie šios bylos papildomus dokumentus – ikiteisminio tyrimo medžiagos byloje Nr. 51-1-349-10, kurioje priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kopiją ir papildomus paaiškinimus. Atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo su papildomu paaiškinimu teikiamus papildomus dokumentus atsisakytina priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme, nes jie nėra reikšmingi šio ginčo išsprendimui.

34.       Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56–57 str.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

35.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių iš esmės laikėsi. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar nemotyvavo priimto sprendimo.

36.       Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, atitinkantiems šio įstatymo nustatytus pensijų socialinio draudimo stažo reikalavimus atitinkamos rūšies socialinio draudimo pensijai skirti ir sukakusiems šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, pripažintiems nedarbingais arba iš dalies darbingais, o tokiems asmenims mirus, – jų sutuoktiniams ir vaikams (įvaikiams).

37.       Pensijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustato sąlygas valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, t. y. asmuo įgyja teisę gauti senatvės pensiją, kai jis atitinka abi toliau nurodytas sąlygas – asmeniui sukanka šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius (14 str. 1 d. 1 p.) ir jis turi minimalųjį stažą, nustatytą senatvės pensijai (14 str. 1 d. 2 p.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo turi atitikti šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus senatvės pensijos amžiaus sukakties dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną, kai pensijos kreipiamasi jau sukakus senatvės pensijos amžių 

38.       Kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš tris mėnesius iki teisės gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją atsiradimo (Pensijų įstatymo 41 str. 1 d.).

39.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra neįgijęs teisės gauti senatvės pensiją, nes pareiškėjui 65 metų senatvės pensijos amžius sukaks tik 2026 m.

40.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo į atsakovą, tačiau kreipimosi metu neatitiko Pensijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. pareiškėjas dar nebuvo įgijęs teisės gauti senatvės pensiją.

41.       LVAT savo praktikoje taip pat ne kartą konstatavo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-756/2018 ir kt.).

42.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo nustatyta, pareiškėjui teisė į senatvės pensiją dar neatsirado, nes jis neatitinka Pensijų įstatymo reikalavimų, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimas ir VSDFV Raštas pareiškėjui nesukelia teisių ir pareigų, nes, net ir patenkinus pareiškėjo skundą, jo teisių apimtis nepasikeistų. VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimu ir VSDFV Raštu pareiškėjas yra informuojamas apie tai, kad į skaičiuojamą socialinio pensijų draudimo stažą nebus įtrauktas mokymosi TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete laikotarpis, pateikiant išaiškinimą, tačiau nėra priimamas sprendimas dėl pensijos skyrimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimas ir VSDFV Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentai, kuriais nėra priimtas joks viešojo administravimo subjekto valdingo pobūdžio nurodymas ar patvarkymas. Minėti raštai negali būti prilyginami viešojo administravimo subjekto atsisakymui atlikti tam tikrus veiksmus arba vertinamas kaip neigiama išvada, sukelianti juridines pasekmes.

43.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

44.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Veslava Ruskan